Brutalas

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Nuvaziuoji i UK, susitvarkai Insuranse, jeigu dar nesi buves UK ir keliauji i agenturas. Gausi darbo be jokio 1000Lt :)

Nuvaziuoji i UK, susitvarkai Insuranse, jeigu dar nesi buves UK ir keliauji i agenturas. Gausi darbo be jokio 1000Lt :)

Nuvaziuoji i UK, susitvarkai Insuranse, jeigu dar nesi buves UK ir keliauji i agenturas. Gausi darbo be jokio 1000Lt :)

galima.
Visi nauji xiaomi, meizu ir kiti kinieciai bus geresni :)
Pats ziureciau i xiaomi gamintoja.

Sveiki. Kadangi jau kurį laiką dirbu vienoje iš telekomunikacijų bendrovių prekybos salone, tai dažnai tenka susidurti su telefonų remonto niuansais. Ne, nekalbėsiu aš apie dažniausiai gendančius modelius, nes net jokios statistikos šiuo klausimu neturiu. Bet pakalbėsiu apie garantinį remontą ir dažnai klientams kylančius sunkumus.
 
Kokia didžiausia problema, su kuria susiduria vartotojas? Broko aktas. Tikriausiai dalis net nežino kas tai yra. Jeigu jūsų telefonas garantinis ir dėl kažkokio gedimo kreipiatės į servisą, tai dažnu atveju jį jums tiesiog sutaisys. Bet kartais, kai jie neturi reikiamų dalių ar remontuoti jiems neapsimoka, jie pasilieką jūsų telefoną ir išduoda jums lapelį, su kuriuo per 30 dienų turite kreiptis į savo operatorių ir galite arba atgauti už telefoną sumokėtus pinigus ir panaikinti turimą įsipareigojimą, arba keisti į tokios pačios vertės telefoną su galimybe pasirinkti brangesnį padengiant skirtumą iš savo kišenės ir toliau galioja jūsų turėta sutartis. Tikriausiai galvojate, kur čia problema? Tame, kad dažnai kreipiasi žmonės, kurie nėra telefono savininkai. Jūs iš skelbimų nusiperkate naują telefoną su garantija. Bet jeigu jį išbrokuos, tai tiek atsiimti pinigus, tiek pasikeisti į kitą telefoną gali tik jo savininkas, t.y. žmogus, kuris pasirašė sutartį, o ne jūs, kuris iš jo nusipirkote telefoną. Būna atvejų, kai susisiekia po pusantrų metų nuo pirkimo su tuo jo tikruoju savininku, pasikviečia jį į saloną ir kartu geranoriškai pasikeičia tą telefoną ir išsiskirsto. Bet būna atvejų, kai žmonės su tuo lapeliu drasko akis, nes tikrasis savininkas sėdi kitame Lietuvos gale, užsienyje, ar apskritai su juo net nepavyksta susisiekti. Ir žmogus supranta, kad rankose laiko 800€ vertės popierėlį, su kuriuo po 30 dienų galės nusivalyti užpakalį ir nuleisti jį į unitazą.
 
Pavyzdys, kas tas broko aktas. Kairėje iš mttc, dešinėje iš iDealo
 
http://s9.postimg.org/5d5z3t7lr/brok1.pnghttp://s9.postimg.org/pykqvpp6n/brok2.png
 
Kita panaši situacija. Nusipirkote naują telefoną iš skelbimų. Džiaugiatės, kad tai pavyko padaryti 20% pigiau, nei perkant salone. Laimingi naudojatės savo įrenginiu. Kol po poros mėnesių jis nebegaudo ryšio. Galvojate kas čia nutiko? Nešate į garantinį servisą. O jie nusiunčia pas operatorių. Ir atėję į saloną sužinote, kad telefonas pirktas lizingu, žmogus, kuris jį pirko salone ir pasirašė sutartį nemokėjo nė vienos įmokos už patį telefono aparatą, skola perduota išieškojimui, o jūs turite telefoną su blokuotu IMEI, kuris nesijungia prie tinklo. Norint, kad jis veiktų, galite mokėti už jį kabančią skolą ir jį atsiblokuoti. Arba tiesiog turėti brangų mp4 grotuvą.
 
Dar viena aktuali problema - mechaniniai pažeidimai. Jeigu jūs pirkote telefoną be draudimo ir netyčia jį pažeidėte, tai garantija jums nebegalioja. Yra buvę atvejų, kai miršta telefonas-nukepa motininė. Bet garantinis servisas pasiūlo remontą už ~200-300€, nes įskelta telefono galinės dalies nugarėlė 2mm ir viskas, garantija anuliuojama. Bet koks mechaninis pažeidimas panaikiną jūsų garantiją. Ir nesvarbu, kad gedimai visiškai nesusiję. Garantija panaikinama visam įrenginiui. Lygiai tas pats, jei telefonas buvo remontuojamas ne autorizuotame servise. Pvz iPhono ekranas pakeistas kur pigiau, bet tada sugedo motininė ir jūsų remontas tampa itin brangus, nes mokėsite iš savo kišenės.
 
http://forums.androidcentral.com/attachments/samsung-galaxy-s6/188322d1437663224t-stories-galaxy-s6-s6-edge-acciddental-drop-survival-broken-glass-real-users-samsung.jpg
 
Tai čia dažniausiai pasipiktinimą keliantys atvejai, kai žmonės perka brangų daiktą, stengiasi sutaupyti ir finale lieka ant ledo. Nenoriu nieko moralizuoti ar agituoti pirkti salone. Kiekvienas renkasi kas jam labiau patinka. Galit iš lombardo nusipirk iPhoną ir tikėsis, kad policija nepasibels į duris. Tačiau čia jau primena loteriją, su vis mažėjančia tikimybe joje laimėti.
Ir papildomas patarimas dėl garantinio remonto. Jei kažkas negerai, jei turite pretenzijų dėl telefono ar jo remonto, tai kreipkitės į patį servisą arba vartotojų teises, o ne operatorių. Jame technikai nesėdi ir telefonų neremontuoja. Tam ir yra autorizuoti servisai. Geriausiu atveju kreipiantis į saloną bus galimybė tą patį telefoną išsiųsti į servisą. Viskas. Nieko papildomo. O jūsų priekaištai, kad pirkote telefoną už 100€, bet jis striginėja žaidžiant pokemonus ir neveikia kaip samsungas už 819€. Na.. atsiprašau, bet ir mums jie neįdomūs :)
 
Tai tiek to išminties pliūpsnio šiam kartui. Jei turite kažkokių papildomų klausimų į temą - klauskite, atsakysiu. Jei turite klausimų ne visai į temą-nebijokite parašyti AŽ
 
p.s. dėl „pagerintų“ planų ar pigesnių telefonų prašau nerašinėti ;)

Aukso zodziai. Pritariu.

Meizu M2 Note
http://www.mobili.lt/lt/telefonai/meizu/m2_note_dual.html

Sveiki,
 
Kažkaip net nežinau kaip ir čia pradėt.... Žodžiu, man visada patikdavo ir vis dar patinka pixelinė(8-bit) stiliaus grafika. Tai kažkaip visiškai neturėjau ką šiandien veikt ir nuprendžiau pats kažką papaišyt pixeliais :) Jokių įmantrių programų nenaudojau, naudojau Paintą. :) Pasirinkau krepšinio tematiką ir štai ką pavyko išstenėt:
 
http://i.imgur.com/gO9iGxh.png
 
 
Žinau, kad pasiteisinimai dažniausiai niekam neįdomūs, bet tai yra visiškai pirmas(ir greičiausiai paskutinis) mano darbas. Gyvenime nesu dirbęs su jokiais grafikos redagavimo soft'ais ir greičiausiai nedirbsiu. Šį piešinį kūriau visiškai savo malonumui. :)
 
Ir nujaučiu, kad sulauksiu tokių klausimų "O kam čia dalinies? Koks čia tikslas?" tai atsakymas būtų: jokio tikslo kaip ir nėra, o dalinuos, nes tiesiog įdėjau šiek tiek darbo į šį piešinį ir smalsu ar bent kam nors jis pasirodys idomus. :) Bet labai neverksiu ir sulaukęs tokių komentarų kaip "trink temą ir tą piešinį" ir t.t. :)
 
 
Tai tiek ir būtų iš manęs :)

Nusprendžiau ir aš pasidalinti savo pastebėjimais ir patirtimi kaip sekėsi išvažiuoti į Angliją.
Taigi nuo pat studijų baigimo galvojau ir norėjau pabandyti emigranto duonos, bet vis bijojau, kai norėdavau nerasdavau galimybių, vis atidėliojau, buvo trukdžių, draugė kuri nenorėjo važiuoti, po to šiokia tokia karjera ir jau nebloga alga. Draugė pasikeitė, darbas pasidarė nuobodus, nusprendėm, kad su drauge varysim į Angliją. Radome pasiųlymą draugei į virtuvę indų plauti, ir staigiai per 1 savaitę susiradau mikriuką, susitvarkėme viską ir išvarėme. Pasiūlymas į Londoną, nors aš Londono labai nenorėjau, man per didelis, ir brangus miestas atrodo.
Kelionė:
Važiavome autobusiuku, nes tiesiog lėktuvu negali daiktų imti daug, tai prisikrovemė pradžiai gyvenimo 4 tašes ir išvarėme, kelionė buvo man net smagi, ta para autobusiuke tikrai visai normaliai. Vairuotojas buvo geras, tikrai nebuvo baisu važiuoti, nuvežė nuo durų iki durų. Ir pamatyti per autobusiuko langą gali europos kažkiek.
Darbas:
Nuvykom penktadienio dieną, draugė jau šeštadienį ėjo į darbą. Aš tik nuvykęs sužinojau, kad ir man jau surasta vieta kitame restorane indus plauti. Taigi sekmadienį jau ir aš ėjau į darbą. Draugė nuo pat pradžių gavo normaliai valandų, su normaliu grafiku, aš dirbau tik kada reikia. Važiuoti į darbą man reikėjo puse val, draugei valandą. Draugės alga 7 svarai, mano minimumas 6,5 svaro, pradžiai viskas atrodė normaliai. Draugė turėjo pastovų grafiką, aš buvo savaičių, kada dirbau tik po 15 val per savaitę. Tas labai nervino pradžioje, po to darbe pastebėjo, kad dirbu geriau, pradėjo leisti ne tik indus plauti, pradėjau ir maistą gaminti, atsirado ir valandų daugiau ir po 40 valandų per savaitę ir daugiau, darbe vien lietuviai, lenkai, italai. Aišku virtuvė lenkai-lietuviai, padavėjai italai. Darbas nesunkus, tik tiek kad visada ant kojų stačiomis.
Institucijos:
Reikėjo kuo greičiau susitvarkyti visus popierius: NIN, bankas
Su NIN buvo lengva, aš dar neatvykęs buvau užregistruotas pokalbiui, tai jau kitą savaitę ėjau į pokalbį. Pokalbis nesunkus, bet labai kabliukų ieškojo, kodėl būtent Londonas, kodėl ne Paryžius, klausinėjo ką veikiau Lietuvoje, ir dar daugybės klausimų. Mano anglų kalba labai prasta, bet susikalbėti pavyko. Viskas tvarkoje, išdavė laikiną ir sakė lauk laiško mėnesio laikotarpį.
SU banku sunkiau, visi reikalauja adreso patvritinimo, o aš beveik benamis, tai tokio dalyko niekaip. Šitame forume sužinojau, kad Barclay bankui tinka NIN laiškas, taigi variau į Barclay banką, prieš tai turbūt apėjau 15-20 kart visų kitų bankų padalinius bandydamas laimę su darbdavio laiškais ir NIN laišku, nesėkmingai. Barclay bankas atmetė mano prašymą, turbųt mano turimas adresas pagal NIN buvo prisidirbęs. Su banku vargau 1,5 mėn, kol galų gale su vadovo pagalba atsidariau HSBC banke. Atrodo visus popierius turiu, palengvės.
Problemos:
Kai atėjo laikas mokėti algą, darbe prasidėjo problemos, vadybininkai pradėjo šnekėti, ai dar sąskaitos neturi, kai atsidariau sąskaitą, tai dabar reikia sutvarkyti viską kol valdžia patvirtins, pirma algą gavau po mėnesio 300 svarų į ranką, kad turėčiau tipo už ką gyventi, pradėjo ir valandas nusukinėti, dirbi iki 23,50 uzraso 23,00, pietauti neini, nes darbo daug, pamatai vistiek valandą pietų pertrauką išminusuoja ir panašiai. Pradėjo nervinti, dar pradėjo skaudėti dantį nuėjus pas dantistą sužinojau, kad normalus tvarkymas apie 700-1000 svarų, truputį žiauru. Dėl darbo grafikų skritumų ir problemų išsiskyriau su drauge.
Pokyčiai:
Susiradau kitame name kambarį, išsikrausčiau, apsitvarkiau dantį pigiausiu variantu, tik tam laikui iki kol grišiu į Lietuvą. Pradėjau darbe reikšti pretenzijas ir ieškotis kito darbo, radau kitame restorane runerio darbą, kažkas vidurį tarp padavėjo ir virtuvės pagalbinio darbuotojo. Restoranas prabangus, viskas tvarka, ne taip kaip aname, labai norėjau, ir priėmė. Viskas pasitaisė
Darbas:
Šiaip darbą susirasti Londone tikrai lengva, darbo pasiūlymų daug. Mano anglų kalba labai silpna, bet dirbu kur darbe internacionalinė komanda, esame 3 lietuviai, aš realiai virtuvėje, vienas bare ir viena vadybininkė. Darbą susirasti kaip sakiau lengva, jeigu esi ne durnas, darbe taip pat gali kilti karjeros laiptais net be kalbos. Tik rodykite norą ir stenkitės, tikrai nėra taip, kai dauguma sako, kad Anglija jau atgyvenusi ir čia jau darbo rinka perpildyta, darbų tikrai pilna ir galimybių daug, aišku jei norite lengvų pinigų jų ilgai ir daug nebūna niekur.
Lietuviai:
Lietuviai užsienyje turi labai blogą sindromą – bijoti ir vengti kitų lietuvių. Taip čia daug atbukusių Lietuvių, kurie nieko nenori, tik atidirba statybose ir varo linksmintis ir pirktis savo NIKE ir ADIDAS. Bet tas keistas dalykas, kai iš visų normalesnių Lietuvių girdi, kad noneri dirbti su Lietuviais, nenori su jais bendrauti ir jų sutikti. O pvz darbe italai, prancūzai, lenkai, jie tik ir stengiasi vienas kitam padėti, vienas kitą šalia įkišti ir burtis į grupes ir padėti vieni kitiems, nesuprantu kodėl Lietuviai tokie bjaurūs vieni kitiems.
Išvada:
Anglija dar tikrai nėra pergrūsta, ir čia darbo yra, aišku Londonas brangus miestas, nuoma ir transportas tragiškai brangūs. Bet darbo pilna ir galimybių kosmosas. Ir tikrai nėra taip, kad be Anglų kalbos čia nieko negalima padaryti, aišku siekti karjeros ar kažko geresnio, reikia kalbos, bet čia atvykus ją lengviau mokytis. Aišku depresija, išvykus ir išsispyrus iš komforto zonos vis dar yra, ir kartais nervina, bet po kolkas manau, kad viskas bus gerai, ir džiaugsiuosi šiuo savo sprendimu
Tai tiek iš mano 3 mėnesių Londone pastebėjimų. PYPT kiek daug gavosi rašliavos ir kokia padrika, reiks po kurio laiko iš naujo perskaityti ir pataisyti, kad rišlesnė būtų
P.S. spjaukite į visuas įdarbinimo agentūras Lietuvoje, jos tikrai šaraškinų kontoros, o realiai pagalbos reikia minimaliai, kad galėtum išvykti ir pradėti viską pats 
 
Šiaip papildymui, gal apie uždarbį, kokia ir viso forumo šio tema :)
Tai dabar galiu paskaičiuoti Jums iš savo pusės:
Alga minimali 6,5 svaro, jeigu susitvarkai mokesčių kodą, į ranką lieka apie 6, jeigu ne apie 5,2, bet metų gale susigrąžini.
5,2*40*4,5=940 svarų į ranką.
Jeigu normaliai atvykus galima gauti 7 svarus, geru atveju pasisekus, arba jau paiklus karjeroje 8 svarai į valandą.
Su 1000 svarų į ranką gaunasi:
~500 nuoma, jei nenori gyventi mažame kambariuke ar kažkur toli nuo centro. Aš gyvenu vienas dviviečiame kambaryje, geroje vietoje, kur ir prekybos centras ir stotys pasiekiamos pėsčiomis 1 mylios spinduliu.
~100 svarų transporto bilietas
~100 svarų kitos išlaidos, maistas, apranga, kitkas įvairūs
~300 lieka pramogoms ar taupymui
 
Taigi nežinau kaip kažkas gali skųstis, kad Londone neina pragyventi iš minimumo. Aišku jei nori viską Londone išbandyti, pamatyti ir daug linksmintis, čia tai kainuoja daug :D

O as apkeliaves visus operatorius apsistojau ties Omnitel. Ne tik apsistojau, bet ir seimo narius atvedziau, giminaiciams pasiuliau ir keli sutiko, bei draugai atkeliavo. Nesiskundziu nei rysiu, nei paslaugomis. Tik galetu butu geresnis planas :)

O as apkeliaves visus operatorius apsistojau ties Omnitel. Ne tik apsistojau, bet ir seimo narius atvedziau, giminaiciams pasiuliau ir keli sutiko, bei draugai atkeliavo. Nesiskundziu nei rysiu, nei paslaugomis. Tik galetu butu geresnis planas :)

O as apkeliaves visus operatorius apsistojau ties Omnitel. Ne tik apsistojau, bet ir seimo narius atvedziau, giminaiciams pasiuliau ir keli sutiko, bei draugai atkeliavo. Nesiskundziu nei rysiu, nei paslaugomis. Tik galetu butu geresnis planas :)

Sveiki,
Praėjo du mėnesiai nuo mano paskutinės kelionės į Lenkiją (https://uzdarbis.lt/index.php?app=forums&module=forums&section=findpost&pid=2753211 ) , kas gali reikšti tik tai, kad atėjo laikas sekančiai avantiūrai.
 
Šį kartą vėjai mane užnešė į dar vieną kaimyninę šalį, Latviją. Kodėl būtent ten? Priežastis paprasta. Labai norėjau apsilankyti viename koncerte, kuris turėjo įvykti Rygoje. Dar viena priežastis – pasirodė kiek keista keliauti po tolimesnes šalis, kai nesi aplankęs savo kaimynų.
 
Taigi prieš geras dvi savaites įsigyjau autobuso bilietus į abi puses bei bilietą į patį koncertą, o dar po savaitės pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti dviems naktims (bilietus nusipirkau nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ankstaus ryto). Ieškojau vėl ten pat, portale Couchsurfing (iš jų pusės būtų labai logiška man jau mokėti už reklamą kiekviename straipsnyje). Buvo išsiųsta apie 35 užklausų, bet arba negaudavau jokio atsakymo, arba gaudavau neigiamus atsakymus.
 
Ir štai atėjo penktadienis, kai lipau į autobusą ir vis dar nežinojau, ką veiksiu atvykęs į vietą. Ar vėl naktinėsiu po miestą, ar pirmą kartą gyvenime išbandysiu hostelį. Ten pat, autobuse, su pakeleive pradėjau apie tai kalbėti, domėtis kur yra geresni ir nebrangūs hosteliai, tuo pačiu, kol dar nebuvau kirtęs sienos ir turėjau internetą su lietuviška sim kortele, išsiunčiau dar apie 20 užklausų nakvynei. Po valandos iš vieno vaikino gavau atsakymą: “Atleisk, bet šiandien jau turiu dvi merginas iš Lietuvos, kurios nakvoja pas mane”. Kadangi kartais esu gana naglas, atrašiau, jog man tinka bet kokios sąlygos ir galiu drąsiai būti vertėju tarp lietuvių bei latvių kalbų (juoko forma žinoma). Dar po kurio laiko gaunu dar vieną atsakymą: “Na jei tikrai neturi kur gyventi, paklausiu merginų, gal jos nebus prieš” bei parašė savo tel. numerį. Nuotaika jau šiek tiek pagerėjo.
 
«Tarp kitko, šį kartą bandžiau filmuoti dabar madingą “vlogą”, aprodant miestą, išgyvenant įspūdžius ir įterpiant savo komentarą. Bet nufilmavau tik pirmą parą, ir tai ne viską. Gal dėl to, kad man tai yra kažkas naujo, gal dar dėl kažkokios priežasties, bet jau sekmadienį nutraukiau filmavimus.»
 
Po gerų keturių valandų išlipau jau Rygos autobusų stotyje. Nužygiavau į artimiausią prekybos centrą ir nusipirkau vietinę sim kortelę už 6 eurus. Parašiau žinutę, jog jau esu Rygoje ir galiu susitikti reikiamu adresu ir nuėjau link senamiesčio (laimei ir nelabai, Rygoje yra begalė rusakalbių, todėl su komunikacija su vietiniais gyventojais nebuvo absoliučiai jokių problemų, tad užkalbinti merginą arba paklausti kelio buvo labai paprasta).
 
http://puu.sh/j7CEm/7bd937acbe.jpg
 
http://puu.sh/j7CJx/b0b4f4a28d.jpg
 
Užsukęs į pirmą pasitaikusį parką pastebėjau daug prekybinių palapinių ir pradėjau klausinėtis, koks čia renginys vyksta. Pasirodo pataikiau į vietinę Kaziuko mugę. Bet man toks scenarijus nelabai įdomus, todėl ilgai čia neužsibuvau. Ir čia pat sulaukiau skambučio iš vaikino, kuris galėjo mane priimti nakvoti. Po 15 minučių jau susitikome prie parduotuvės, nusipirkau sau alkoholinės giros bei nuėjome pas jį į namus. Ten pat susipažinau su dar dviem jo butiokais bei lietuvaitėmis, apie kurias rašiau aukščiau.
 
Nuo 22 val. Iki daugmaž 1 val. nakties bendravome apie įvairiausias temas, kol galiausiai nuėjome apžiūrėti naktinio Rygos gyvenimo ir apsilankyti skirtinguose baruose. Viskas užsitesė iki šešių ryto. Visi griūvome miegoti ir nauja diena prasidėjo jau vidurdienį. Dar vakar, vos išlipęs iš autobuso ir norėjęs užkasti, užsukau į pirmą pasitaikusį Subway. Ten dirba visai miela mergina, todėl pasiėmiau tel. numerį ir paprašiau, kad rytoj aprodytų man miestą. Deja šeštadienį ji paraše, jog išvyksta į draugės gimtadienį, todėl daugiau jos ir nemačiau.
 
http://puu.sh/j7CLD/e0c890db81.jpg
 
http://puu.sh/j7COq/abd59ea7ad.jpg
 
http://puu.sh/j7CRR/9c4394e450.jpg
 
Vakare turėjau koncertą, todėl turėjau visą dieną Rygos pažinimui. Užkasiau kavinėje, ir ilgai nelaukdamas, nuėjau apžiūrėti Rygos apylinkes, atokiau nuo centro ir senamiesčio. Nuėjau į nelabai pažįstamą vietovę ir prasidėjo lietus. Pralaukęs pusvalandį telefone peržiūrėjau, jog lietus tik stiprės supratau, jog reikia gaudyti viešąjį transportą ir važiuoti link centro, kadangi iki koncerto buvo likusios trys valandos, o dar turėjau papietauti ir rasti pastatą, kur viskas vyks. Laimei, savo telefone turėjau aplikaciją, kur yra detalūs visų baltijos šalių viešojo transporto tvarkaraščiai, todėl greitai apsisprendžiau, kuris troleibusas man tinka (tarp kitko kiekvieną kartą įsitikinu, kad be išmanaus telefono bet kokia kelionė tampa žymiai nuostolingesnė ir labiau komplikuota.
 
Sulaukęs troleibuso, įlipau į jį. Jokių bilietėlių neturėjau, todėl teko nusipirkti iš vairuotojos. Važiavau vos 6 stoteles. Sumokėjau už tai 2 eurus. Nepigus malonumas. Perkant ne iš vairuotojo, kaina – 1.20 Eur. Išlipau vėl šalia stoties, užsukau į kavinę ir papietavau, pailsėjau bei pajudėjau link koncerto.
 
Dabar atskirai apie patį koncertą. Atvykau vienas iš pirmųjų. Koncertuoti turėjo rapo grupė iš Rusijos (taip, gana specifiškas koncertas daugeliui). Grupėje yra trys atlikėjai. Vos atvykęs į koncerto salę, sužinojau, jog du iš atlikėjų – neatvyks. Vienas nespėjo į lėktuvą, kitam užlaikė pasą. Todėl tą dieną už 2.30 val. (23:30) turėjo pasirodyti tik vienas iš jų. Organizatoriai praneše, jog šiandienos koncertas tiems, kas turi bilietus, bus nemokamas, o visos grupės koncertas perkeliamas po mėnesio. Iš vienos pusės nuliūdau, kadangi tai buvo viena pagrindinių priežasčių čia važiuoti. Iš kitos – apsidžiaugiau. Reiškia šis koncertas bus nemokamas, o po mėnesio galėsiu dar kartą čia atvykti. Patį bilietą (vertė 30 eurų) galiausiai palikau salėje, todėl greičiausiai daugiau čia nevyksiu. Vietoje sutikau kelis Lietuvius, pabendravom ir po koncerto išsiskyrstėme.
 
Apie antrą valandą nakties grįžau prie namo, kur turėjau nakvoti. Ir čia prasidėjo linksmybės. Pamiršau, kelintame bute gyvena mano latviški draugai. Iš lauko langai degė trečiame aukšte, tačiau laiptinėje garsai sklindo iš antrame aukšte esančio buto. Laiptinėje užtrukau apie 15 minučių, vis bėgiojau iš aukšto į aukštą. Klausiausi iš kur vis dėlto sklinda balsai, bandžiau belstis į duris (skambinti labai nenorėjau, visgi antra valanda nakties, o suklysti ir paskambinti kaimynams tikimybė buvo kaip minimum 50%). Ir vis galvojau, kaip atrodau iš šono, kai antrą valandą nakties nepažįstamas su fotoaparato blykste žiūrinėjo duris, klausėsi, kas darosi už durų ir bandė atsargiai patraukti už rankenos. Telefonas, žinoma, buvo jau seniai miręs, todėl ir paskambinti ir paprašyti, kad įleistų į butą, negalėjau. Ir čia man nusišypsojo laimė. Išgirdau, kad kažkas užeina į laiptinę. Ten buvo keturi mano laikini butiokai (viena visgi buvo likusi bute). Jie grįžo iš pasivažinėjimo dviračiais ir pagaliau visi kartu užėjome į butą ir nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/j7Dzc/86e002e2c9.jpg
 
Lietuvaičių nerodau. Deja nepaklausiau ar galiu naudoti jų nuotraukas, todėl iš etikos paslėpiau veidus.
 
 
http://puu.sh/j7DiD/f6fb152938.jpg
 
Taip pat naktį parke sutikau bebrą.
 
 
Sekančią dieną supratau, kad Rygos man pakanka ir reikia aplankyti artimiausią miestą. Buvau įsitikinęs, kad tai bus Jurmala, kuri yra vos už 35 km. nuo Rygos. Tačiau visi iki vieno sakė, jog ten nieko įdomaus ir man vertėtų aplankyti Siguldą, kuri yra kiek toliau, 50 km. nuo Rygos. Vos išėjęs iš namų pradėjau ieškoti vietos, kur papusryčiauti. Ilgai ieškodamas, radau kavinę “City Diner”. Tai yra amerikietiško stiliaus jauki kavinė. Skanus maistas, malonus aptarnavimas. Beje, dėl aptarnavimo. Taip gavosi, kad vėl pasiėmiau padavėjos telefono numerį su sąlyga, kad šiandien po darbo ji man aprodys Rygą. Tarp kitko, prieš tai, buvau vėl netyčia sutikęs moterį, su kuria kartu važiavau į Ryga iš Vilniaus. Visgi tikrai nėra Ryga tokia jau didelė. Vėliau senamiestyje netyčia užtikau Sovietų okupacijos muziejų. Įėjimas – kiek negaila. Aš sumokėjau po apsilankymo. Autobuso stotyje susipažinau dar su trimis vaikinais, du iš Olandijos, vienas iš Belgijos. Pabendravome ir įlipome į autobusą.
 
http://puu.sh/j7CTt/b1e361ecd2.jpg
 
http://puu.sh/j7CWj/4bfc50af24.jpg
 
Čia prasidėjo įdomiausia dalis. Atsisėdau šalia merginos ir užmigau, atsibudau jau Siguldos autobusų stotyje. Kažkaip labai greitai visi žmonės išsibarstę ir likome tik aš ir mergina, su kuria važiavau. Paklausęs, ar ji taip pat nežino kur judėti, pasiūliau palaikyti man kompaniją ir Siguldą apžiūrėti kartu su manimi. Labai greitai radome bendrą kalbą ir susipažinome. Tai buvo Orli iš Atlantos, JAV. Ji prieš porą mėnesių baigė studijas universitete ir dabar pusmetį keliaus po pasaulį. Prieš porą dienų buvo ir Vilniuje. Siguldoje žinojome, jog mūsų laukia daug gamtos, kalnai, uola ir kelios pilys. Tačiau į žemėlapį pažiūrėjome tik vieną kartą, pradžioje. Vėliau nutarėme, kad įdomiau eiti tiesiog ten, kur jaučiame, jog bus teisingas kelias. Pakeliui į pirmą pilį užsukome į bažnyčią, užlipome į viršų, kad apžiūrėti apylinkes, tačiau nieko apart medžių gausybės nematėme. Nutariau, kad jei jau užlipom, tai reikia bent kartą pagroti varpu. Orli iki paskutiniojo manė, jog juokauju. Bet ne, padariau tai. Buvo garsiai. Greitai nusileidom ir nuėjome toliau. Pakeliui visą laiką linksminomės ir prašiau Orli’es, kad mokintų mane anglų kalbos ir taisytų, jeigu kažka pasakysiu ne taip. Pakeliui klausinėjome praeivių, kurie ėjo link mūsų, kas gero yra toje pusėje iš kur jie eina ir tuo pačiu žaidėme žaidimą. Kokių žmonių sutiksime daugiau, rusakalbių ar angliakalbių. Jei sutikdavom pirmus – kalbėjau aš, jei antrus – ji. Ir štai mes pamatėme pirmą pilį, jeigu tai galima taip pavadinti. Iš kart už jos – nuostabus vaizdas.
 
http://puu.sh/j7CXT/48f3898ab1.jpg
 
http://puu.sh/j7D1H/17791b54f1.jpg
 
http://puu.sh/j7D38/7d4b9385f5.jpg
 
http://puu.sh/j7D4T/393ff473ff.jpg
 
Už kelių kilometrų radome žymiąją uolą, kur šiek tiek pailsėjome, papildėm vandens atsargas ir nuėjome ieškoti kitų pilių.
 
http://puu.sh/j7D5W/d1a471b57c.jpg
 
http://puu.sh/j7D8E/b29d0e7147.jpg
 
Dar už geros valandos toli radome dar vieną. Tačiau jau buvome pavargę ir nenuėjome ten. Vietoj to nuėjome prie upės kranto, kur vėl pasėdėjom ir tiesiog pasimėgavome supančiu grožiu. Ir galiausiai pajudėjome link stoties. Paskutinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, todėl teko važiuoti traukiniu.
 
http://puu.sh/j7Dbw/1df5f5ea6f.jpg
 
http://puu.sh/j7Ddj/7152a661b3.jpg
 
Po valandos grįžome į Rygą. Orli nuvyko persirengti į savo hostelį. Aš tame pačiame pastate, McDonalds’e jos palaukiau ir nuėjome pasivaikščioti po vakarinę Rygą. Po valandos turėjome išsiskirti, kadangi Orli turėjo susitikti su kitais draugais. Per tas 7 valandas, kurias praleidome kartu, tapome labai artimi, kaip brolis ir sesė. Sužinojome labai daug vienas apie kitą, daug juokėmės ir draugiškai tyčiojėmės vienas iš kito, todėl skirtis buvo labai sunku. Tačiau kadangi Orli dar ilgai keliaus, pažadėjome, kad padarysime viską įmanomą, kad susitikti dar kartą, kurioj nors šalyje. Nuotaika kiek suprastėjo, todėl nuėjau į naktinę senąją Rygą, pažiūrėti dar kartą, kas ten būna per vidurnaktį.
 
http://puu.sh/j7DeC/dc549f0146.jpg
 
http://puu.sh/j7Dgz/5de66db71c.jpg
 
Prieš porą valandų, kai dar galvojau, jog su Orli užtruksiu ilgiau, Viktorijai (padavėjai iš City Diner) parašiau, jog deja nesigaus susitikti. Todėl likusią naktį praleidau visai vienas. Valandą pasibasčiau po senamiestį, prisėdau ant suoliuko. Po kurio laiko priėjo benamis, kuris man papasakojo labai “įdomias” istorijas, kaip Amerika traukia Baltijos šalis žemyn, kaip Baltijos šalys parsidave vakarams, kaip Latvija jau ne tokia kaip buvo prieš sankcijas, kai čia buvo gausybė turistų iš Rusijos. Su lengva ironija dešimt minučių išklausiau jo ir tiesiog nuėjau link stoties, kadangi pradėjo lyti. Pralaukęs ten porą valandų sulaukiau autobuso ir šeštą valandą ryto jau buvau Vilniuje.
 

 
Taip ir praėjo dar viena kelionė. Ši buvo trumpiausia iš aprašytų, tačiau supratau, jog vos per dvi dienas labai pailsėjau (ir pavargau). Pailsėjau morališkai, aplankiau daug objektų ir vietovių, susipažinau su gausybe žmonių. Per savaitgalį praėjau lygiai 50 kilometrų (8 iš jų – kalnuotoje Siguldoje). Labai skatinu kada nors spontaniškai tiesiog nusipirkti autobuso ar lėktuvo (kas bus pigiau) bilietus ir nuvykti į nežinomą šalį, bent porai dienų. Man, kai daug ką pamačiau ir nesėdėjau vienoje vietoje, tos dvi dienos praėjo kaip penkios, todėl grįžau ne kaip po savaitgalio, o kaip po nedidelių atostogų.

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

www.prenta.lt

http://s4.favim.com/orig/50/flower-girl-love-photography-sun-Favim.com-459314.jpg

 
Merginos,
 
Jūs esate tarsi skambūs varpai, į kurių virpesį atsiliepia mūsų paklydusios sielos. Tarsi laisvi drugiai, kuriuos taip trokštame kasdien regėti. Jūs esate mūsų siekiamybė nuo gimimo ligi mirties. Ir tai ne pabaiga... Bet laikas tarti skambų AČIŪ. Už viską, ką suteikiate mums. Už tai, kad esate. Šalia ar ne šalia, bet jūs - mūs širdyse. Sveikiname su Jūsų diena, mielosios!

Prasom ;)

Iki galo persiskaityk:
"Jums reikia turėti USIM kortelę (tai patobulinta SIM kortelė). Šiuo metu įsigydami įrenginį, būtent tokią ir gausite, o jeigu naudojatės SIM kortele, į USIM ją galite pasikeisti nemokamai bet kuriame TELE2 salone. "

Nieko tos agenturos nesuranda, tik pinigus is taves islups ir viskas. Graziai sneka kol moki pinigus, o kai nuvyksti ten jokio darbo negausi. Skambink nors ir varpais, niekam neprisiskambinsi.
 
Insuranse, tai popierius, suteikiantis galimybe dirbti legaliai. Tarsi isirasymas i UK Sodra.

Nieko tos agenturos nesuranda, tik pinigus is taves islups ir viskas. Graziai sneka kol moki pinigus, o kai nuvyksti ten jokio darbo negausi. Skambink nors ir varpais, niekam neprisiskambinsi.
 
Insuranse, tai popierius, suteikiantis galimybe dirbti legaliai. Tarsi isirasymas i UK Sodra.

Nuvaziuoji i UK, susitvarkai Insuranse, jeigu dar nesi buves UK ir keliauji i agenturas. Gausi darbo be jokio 1000Lt :)

Didžiausi sveikinimai dešimties metų proga ;)

Tema sena, bet pranešiu rezultatus :) po kelių pokalbių su ryšio operatoriumi buvo inicijuotas "tyrimas", kuris vyko kelias savaites. Jau tikėjausi, kad kažkas įvyks, bet rezultatas buvo tik toks, kad gavau SMS'ą su turiniu maždaug "Jokių gedimų jūsų minėtoje zonoje nerasta". Užsisakiau iš kitaicų GSM signal repeater'į, sumokėjau apie 30$, kuris išgelbėjo visą situaciją. Statoma viena antenukė (labai maža) toje vietoje, kur ryšis yra, tempiamas laidas iki vietos, kuri yra arčiau man reikiamos zonos (laido ilgis by default yra 10 metrų), kitame gale statomas pats stiprintuvas su antenėlę, kuris puikiai sustiprina ryšį. Pašalinių kažkokių trykdžių bent kol kas nepastebėjau. Net nesitikėjau, kad už tokiu pinigus galima gauti tokį kokybišką ir taip gerai veikiantį daiktą :)

Nieko tos agenturos nesuranda, tik pinigus is taves islups ir viskas. Graziai sneka kol moki pinigus, o kai nuvyksti ten jokio darbo negausi. Skambink nors ir varpais, niekam neprisiskambinsi.
 
Insuranse, tai popierius, suteikiantis galimybe dirbti legaliai. Tarsi isirasymas i UK Sodra.