pvz. iš Kanados - sugedo metro "turniketas" (sukamoji kryžminė užtvara), žmonės laisvai galėjo praeiti, bet jie vis tiek palikdavo pinigus. Kažkaip neisivaizduoju tokios situacijos LT, kad žmogus galėdamas nemokėti mokėtų :) Taip ir su mokesčiais pas mus ...
jam skambino ir bandė persivilioti. Siūlė turbūt tą planą kur 300 min,5k sms ir netas. Tai jis pradėjo pizdielinti kad ir taip jau tą patį turi, kad neapsimoka. Pridėjo jam minučių, paskui kažkaip ir sms bet intiko nenorėjo duoti. Sako tada nedomina, tai ir intiką gavo :D žodžiu kaip gariūnuose...
Keletas Warren Buffet citatų. Man asmeniškai labai patiko :)
- Apie pajamas: Nepasitikėk tik vienu pajamų šaltiniu. Susikurk mažiausiai du. - Apie išlaidavimą: Jei perki daiktus, kurių tau nereikia, tuoj teks pardavinėti tuos, kurių reikia. - Apie taupymą: Taupyti reikia ne tai, kas liko neišleista. Leisti reikia tai, kas liko nuo taupymo. - Apie rizikavimą: Nematuok upės gylio abiem kojomis. - Apie lūkesčius: Sąžiningumas yra labai brangi savybė. Nesitikėk jo iš pigių žmonių. - Apie vaikus: Vaikams reikia duoti tiek, kad jie galėtu daryti bet ką, bet ne tiek, kad galėtu nebedaryti nieko.
Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
Pradžia
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!
Darbas
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.
Darbo ypatumai
Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
Laisvalaikis
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
Naktinis gyvenimas
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
Buitis ir kaimynai
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
Oras, žmonės, šalis.
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
Lietuviškas maistas
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
Radiniai
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
Nuotykiai
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
Pabaiga
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
Viskas priklauso nuo to, kuo nori prekiauti. Tada galėsi lyginti kainas. Jeigu nepirksi didelių kiekių, dauguma prekių bus pigiau Lenkijoje, nes lenkų didmenininkai perka dideliais kiekiais ir gauna labai geras kainas.
Jeigu nori prekiauti gariūnuose, siūlau atkreipti dėmesį į baltarusus. Jie mėgsta ženklus "tax return" ir dažnai perka brangiau, bet svarbu, kad būtų galimybė susigrąžinti pinigus (turbūt psichologinis aspektas). Turiu pažįstamų, kurie turguje prekiauja lenkiškais batais, kinietiškom striukėm, originaliais statybos įrankiais ir t.t. Visi turi pasistatę namus, turi aibes butų, naujausias mašinas. Tačiau jų pinigai "praplauti" per ilgą laiką (prekiauja dešimt ir daugiau metų), nes turgaus prekeiviai slepia mokesčius.
Sveiki, Taigi susiklostė tokia jau situacija, jog iš jos išsisukus gėda būtų nepadėkoti vienam iš aktyvių forumo narių iPauL . Visad padedantis, žinantis atsakymus į daugelį klausimų, netausojant savo laiko pagelbėja kada tik reikia. Visad malonu bendradarbiauti su tokiu nariu ( kuo toliau, tuo daugiau bus bendradarbiavimo :) ) Visad viską padaro laiku, be jokių išsisukinėjimų, jo greitis - superinis, pats tuo vakar įsitikinau :D Tad jei bus proga turėti reikalų su šiuo žmogumi - turėkit, nepasigailėsit :) Dėkui tau iPauL.
IT, Verslo ir verslumo įgūdžiai, Finansai ir ekonomika, Sveikata ir saugumas, Asmeninis tobulėjimas, Užsienio kalbos, Diplominiai kursai (Verslas, Programavimas, Multimedia, Marketingas, Statistikos, Web dizainas, Tikslieji mokslai, kita).
Coursera https://www.coursera.org/
IT, Dizainas, Verslas ir vadyba, Ekonomika ir finansai, Teisė, Sistemos ir saugumas, Dailė ir menai, Media, Biologija ir gamtos mokslai, Inžinerija, Maistas ir mityba, Sveikata ir visuomenė, Humanitariniai mokslai, Tikslieji mokslai, Medicina, Socialiniai mokslai, kita.
edX https://www.edx.org/
IT, Verslas ir vadyba, Statistikos ir duomenų analizavimas, Teisė, Energetika, Inžinerija, Mityba, Sveikata, Istorija, Humanitariniai mokslai, Tikslieji mokslai, Medicina, Filosofija, kita.
Udacity https://www.udacity.com/
IT, Verslas, Matematika, Fizika, Psichologija.
Saylor https://www.saylor.org/
IT, Verslo administravimas, Ekonomika, Karjeros pažanga, Susisiekimas, Dailės istorija, Gamtos mokslai, Tikslieji mokslai, Anglų kalba, Darbo paieškos įgūdžiai, Filosofija, Politika, kita.
OpenLearning https://www.openlearning.com/
IT, Web dizainas, Marketingas, Verslumas, Sporto analizavimas, Chemija, Wordpress pagrindai, kita.
University of the People https://www.uopeople.edu/
IT, Verslo administravimas, Dailė, Tikslieji mokslai, Psichologija, kita.
Sedi Raudonkepuraite ant kelmelio nuliudus, pro sali eina meska. Pamate Raudonkepuraite nuliudusia ir klausia: Ei Raudonkepuraite, ko cia liudi? Raudonkepuraite atsako:...Kaip gi cia neliudesi... visos panos jau turi apzelusius kusius, o as dar ne... Pagailo meskai Raudonkepuraites, tai ji nusiplese savo uodega ir pridejo Raudonkepuraitei..nuo tada meskos be uodegu. Skrenda gandras ir mato vel Raudonkepuraite sedi liudna, nusileidzia ir klausia: Ei Raudonkepuraite, ko cia liudi? Raudonkepuraite atsako:Ko cia neliudesi, visos panos jau kaltos, o as vis dar cielk*te... Pagailo gandrui Raudonkepuraites, tai paeme ir pradure snapu jai pyz*a... Nuo tada gandru snapai raudoni... Eina Raudonkepuraite palei upe ir verkia. Priplaukia zuvis ir klausia: Ei raudonkepuraite, ko cia liudi?Raudonkepuraite atsako: Ko cia neliudesi, visos panos jau patyrusios orgazma, o as dar ne.! Pagailo zuvelei jos, isoko i pyzda, pasimakalavo ir issoko lauk. Nuo tada neaisku, ar pyz*a smirdi zuvimi, ar zuvys pyz*a..
As jau dirbu 5 metus metalo lauzo supirkimo imoneje. Galeciau rasyt ir rasyt apie niuansus visus, bet noriu tik esme pasakyt. Jei neturi milzinisku investiciju, neverta pradet nes Lietuvoje tas metalas paprasciausiai baiginejasi. Greitu metu liks tik patys didziausi supirkejai kaip kazkas jau minejo Tolmeta. O uzdarbis nuo tonos yra labai mazas nes konkurencija yra milziniska ir tik supirkdamas didelius kiekius gali uzdirbti padoriai. O visas metalas isvezamas pagrinde i Latvijos liejykla arba plukdomas laivais i Kinija, Indija arba Ispanijos liejyklas, bet pagrindas yra Latvija. Popierizmas yra neisivaizduojamas. Vien atsidaryti metalo lauzo supirktuve uztruks puse metu minimum kol surinksi visus dokumentus reikalingus. Po to investicijos i technika. Galiu tik pasakyt, kad paprastas supirkimas neduos tau norimu pajamu kaip isivaizduoji. Bet yra kelios kryptis kur dar yra ka veikt Lietuvoj. Jei idomu, parasysiu.
Bendrai Manote, kad pažįstate žmonių, kurie niekuomet jums nepameluotų? Nepameskite galvos. Psichologų nuomone, viskas priklauso nuo situacijos. Ir net pats sąžiningiausias žmogus, pakliuvęs į netikėtas gyvenimo aplinkybes gali…imti ir gražų gražiausiai pameluoti. Yra daug požymių, leidžiančių įžvelgti meluojančiojo ir kalbančiojo tiesą skirtumus, bet nėra nė vieno, kuris leistų be išlygų teigti, jog girdėjome teisybę ar apgaulę.
Netiesa matyti veide. Pravartu žinoti, kad apsimetusieji esą linksmi, šypsosi tik lūpomis, o jų akių išraiška beveik nekinta. Kai juokiamasi nuoširdžiai, šiek tiek patempiami aukštyn apatiniai aidų vokai, todėl akys tarsi sumažėja. Jei akių „dydis" nepakito — juoktasi tik dėl to, kad anekdotą pasakojo šefas, o ne iš sąmojo.Vaizduojantieji nustebusį, įdėmiai žiūri į pašnekovą, išplečia akis. Jie tarsi bando pasakyti: „Neįtikėtina". Tokia nuostaba netikra. Iš tiesų nustebęs žmogus dažniausiai atveria burną.
Gyvūnai, o ir žmonės, norėdami ką išgirsti ar stebėdami ką svarbaus, sulaiko kvėpavimą. Jei į mus įdėmiai žvelgiantis žmogus ramiai ir lėtai kvėpuoja, jis mumis nesidomi.
Tikri jausmai veide atsispindi anksčiau, nei pasakomi žodžiai. Suvaidintas jausmas pasirodo kartu su žodžiais ar net po jų. Netikra šypsena, kurią regėjo daugelis, - tai pardavėjų šypsena. Kone visi jie pirmiau nužvelgia žmogų, kuriam nori pareikšti simpatiją, o po to nusišypso. Ši šypsena staigiai atsiranda ir staigiai dingsta.
Bene patikimiausias melo ženklas — veido asimetrija. Skirtingos žmogaus veido pusės nėra vienodos, tačiau meluojant šis skirtumas dar labiau išryškėja: burna persikreipia, viena akis tampa vos didesnė už kitą, viena veido pusė labiau liūdi, pyksta, džiaugiasi nei kita. Tai akivaizdūs melo požymiai. Deja, jie išsilaiko tik sekundės dalį.
Gestai Kai kurie mūsų gestai — tai turintys aiškią prasmę simboliai. Kiekvienas žino, ką reiškia gūžčiojimas pečiais, linktelėjimas galva ar piršto sukiojimas prie smilkinio.
Tokie simboliai visada parodomi sąmoningai ir tikslingai. Jų rodytojas žino, ką daro. Kalbame mes irgi sąmoningai, bet kartais supainiojame žodžius, prasitariame. Panašiai gali nutikti ir su minėtais simboliais. Jei bandymas jį parodyti lieka neužbaigtas, jei, užuot gūžtelėję pečiais, patraukome tik vieną petį, tai gana drąsiai galima teigti, jog šis neužbaigtas simbolis ir parodė tikruosius, bet slepiamus jausmus.
Iliustracijos Kitas gestų tipas — iliustracijos. Pasakodami apie kelio vingį, dažnai ranka žymime zigzagą, norėdami pabrėžti kokį nors žodį, ranka tarsi dedame kirtį. Retai kada kiekvienas gestas sąmoningai kontroliuojamas. Meluojantis žmogus irgi žino, jog visų savo judesių nesugebės sekti ir valdyti. Todėl pasirenka paprastą, bet veiksmingą būdą išvengti neatitikimo tarp kalbos ir gestų. Stengiasi mažiau iliustruoti savo kalbą. Taip pat elgiasi ir nepasitikintis savimi. Jeigu kas kruopščiai apgalvoja žodžius, stengiasi nenukrypti nuo iš anksto parengto, bet dar neišmėginto kalbos plano, menkiau iliustruos savo kalbą. Melagis, iš anksto nepasirengęs netikėtiems klausimams, neturintis melavimo patirties, bijantis demaskavimo, būtinai varžys savo gestus ir mažiau iliustruos jais savo kalbą.
Žmonės glosto save, nubraukia nepastebimą dulkę nuo drabužių, kasosi ir daro dar daug judesių, kurie tarsi turėtų užtikrinti fizinį komfortą. Tai manipuliacijos. Jų paskirtis — nuraminti. Nepatyręs melagis nuolat taiso kaklaraištį, paliečia ranka veidą. Visgi šie judesiai nėra patikimas ženklas, leidžiantis spręsti, jog mums sako netiesą. Jie tik patvirtina, kad pašnekovas jaučiasi nepatogiai.
http://www.sapnai.net/img/burtai/kuno_kalba_04.jpg Burnos užsidengimo gestas naudojamas visą gyvenimą, tik keičiasi jo pobūdis ir sparta. Kai meluoja paauglys ar suaugęs žmogus, taip kaip ir penkiamečiai pypliai, prideda http://www.etiketogidas.lt/wp-content/uploads/2010/11/kuno-kalba-1.jpgranką prie burnos, tačiau, kaip minėjau, jau šis gestas įgauna daug subtilesnį pobūdį ir aišku ne toks pastebimas - vietoj staugaus griebimosi sau už burnos, neretai atliekamo abiem rankomis, jis tik vos vos pirštais patrina veidą aplink lūpas ar tiesiog patrina pirštu nosį.Burnos pridengimas ranka yra vienas iš daugelio suaugusio žmogaus gestų ir turi tokią pat prasmę, kaip ir vaikų gestas. Ranka pridengia burną, nykštys prispaustas prie skruosto, o tuo metu smegenys į žmogaus pasamonę siunčia signalus sulaikyti tariamus žodžius. Bet, šį gestą reikia skirti nuo vertinimo gestų. (Apie juos bus aprašyta vėliau) Kai kurie žmonės norėdami užmaskuoti šį gestą, bando apsimestinai sukosėti. Juk, jeigu žmogus kalbėdamas ranka pridengia burną, tai jau automatiškai galima galvoti, kad jis kalba netiesą. Tačiau jeigu jis šį gestą pavartoja tuo metu, kai jūs kalbate, o jis klauso, tai reiškia, kad jis jaučia ar įtaria, kad jūs meluojate...Kalbančiam prieš auditoriją ar tiesiog skaitančiam paskaitą, labai nemalonu matyti auditoriją, kurioje visi ar dauguma laiko rankas prie burnos. Nedidelėje auditorijoje arba bendraujant akis į akį tokiu atveju paklauskite: "Ar nenorėtute kuris nors pakomentuoti, tai ką aš pasakiau?" Visų pirma, tai leis klausytojams pareikšti savo nuomonę, o jūs galėsite patikslinti savo teiginius ir žinoma atsakyti į klausimus... http://www.sapnai.net/img/burtai/kuno_kalba_06.jpg Voko trynimas - šis gestas aiškinamas tuo, kad smegenyse kyla noras pasislėpti nuo apgaulės, įtarimo ar melo, su kuriuo žmogus susiduria, arba tiesiog jam nesinori žiūrėti tiesiai į akis žmogui, kuriam sakoma netiesa. Vyrai paprastai labai energingai trina voką, o jei melas labai rimtas, nugręžia akis į šalį arba žvilgsnį įsmeigia į grindis. Moterys šį gestą daro labai delikačiai, lengvai pirštu patrindamos po akimis. Mat joms, iš prigimties nebūdingi šiurkštūs judesiai ir žinoma, dar ir dėl to, kad ant vokų gali būti makiažas. Nukreipdamos akis, jos paprastai žiūri į lubas.
http://www.sapnai.net/img/burtai/kuno_kalba_07.jpgAusies lietimas Tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas "negirdėti nieko blogo". Šis gestas išreiškia nevalingą rankos judesį "užblokuoti" girdimus žodžius, pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Tai suaugusių subtiliai transformuotas "rankos ant abiejų ausų" gestas, kurį naudoja maži vaikai, norėdami atsiriboti nuo tėvų išsakomų priekaištų. Ausies trynimo gesto variantai yra ausies kaušelio nugarinės pusės trynimas, piršti sukiojimas ausyje į abi puses, ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas, uždengiant ausies dangą. Pastarasis gestas signalizuoja, kad klausytojas jau pakankamai prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats...
Balsas irgi meluoja? Kartais melą galima atpažinti iš kalbėjimo būdo. Neprityręs melagis gali bandyti „perkalbėti" pašnekovą, neleisdamas jam tarti žodžio, greitai išsakyti savo argumentus, o drauge truputį pakeisti pokalbio temą, nukreipti ją nuo sau nepatogaus klausimo. Taip primityviai meluojančius politikus kone kas savaitę galima išvysti TV ekrane, kai jie, greitai berdami žodžius, trukdo vienas kitam pasisakyti. Įdomiausia, jog šis negudrus melo būdas neblogai veikia. Meluojantis žmogus kalba šiek tiek kitaip nei sakantis tiesą. Įstabu, jog neretai sumanų melagį išduoda neatsargiai parinkti žodžiai, kalbos klaidos. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas rašė, kad kalbos, skaitymo ar rašymo klaidos nėra atsitiktinumas, jos liudija vidinį psichologinį konfliktą. Kai vyras, iš Paryžiaus paskambinęs žmonai, sako: „Mieloji, lėktuvai neskrenda dėl blogo oro. Konferencija užsitęsė. Pas ją ir pernakvosiu", ir toliau aiškina, kad nakvos viešbutyje, žmona turėtų pastebėti ir kalbos klaidą, ir bandymą itin pagrįsti užtrukimą, nurodant net kelias priežastis, kliudančias grįžti.
Balsas, jo tembras, žodžių tarimo aiškumas apibūdina kalbėtoją taip pat gerai, kaip ir jo sakomos mintys. Pernelyg ilgos ar dažnos pauzės, žodelyčiai „taip sakant", „hmm", nereikalingas skiemuo „man la-labai patiko" - visa tai melo ar bent abejonės savo žodžiais ženklai.
Sunerimę žmonės kalba aukštesniu tembru. Melagis irgi nerimauja. Jis bijo būti demaskuotas. JAV psichologo Paulo Ekmano tyrimai įrodė, jog meluojančiųjų balso tembras aukštėja.
Visu pirma pradesiu nuo to kodel as cia. Ir ateina gyvenime tokia diena kada zmogus pradirbes 5 metus ivairiose skandinavijos salyse tokius darbus kaip "Padek deze ant paletes" arba visokiausios produkcijos pakuotoju. Supranti, kad tai nera tai ka noretum veikti gyvenime. Juolab jog vos tik gaunu laisvo laiko vienintelis uzsiemimas buna PC. Gal dar kokie 4 metai atgal (dabar man 25) pradejau dometis programavimu ir mokintis 'Python' kalba. Turbut tada dar i tai nelabai rimtai ziurejau, o gal ir laiko stoka itakojo tai jog nustojau mokintis. Neseniai teko padirbeti Olandijoje, apie darba geriau nepasakosiu nes baisiau nebuvau mates, pasakysiu tik tiek, nevalgykit Olandiskos mesos :ph34r: :lol: . Na ir ka nuvaziavom mes ten 5 zmones, neturejom neto (kas man yra butina kaip miegas ar maistas) laptope turejau sukaupes nemaza video pamoku apie HTML ir CSS tad pradejau po darbu mokintis. Kuo toliau tuo geriau sekesi ir per pora menesiu jau drysiu pasigirti rasiau gan kokybiska koda, bet kuo toliau mokinausi supratau jog Front-endas labai jau nuobodu. Pradejau gilintis i .NET bei C# .Na ir jau kokius 4 menesius vien ta ir darau. Programavimas tapo kiekvienos dienos iprociu ir hobi. Prie sio forumo bendruomenes noriu prisijunkti delto jog tai vienintele dar gyva programuotoju bendruomene Lietuvoje. Tai tiek.
"Įsivaizduok, kad yra bankas, kuris kiekvieną rytą atidaro tavo vardu 86400 litų sąskaitą. Ten diena iš dienos nedaromi jokie balansai. Kiekvieną vakarą panaikinamas sąskaitos likutis, kurio tu nesugebėjai išnaudoti dienos metu. Ką tu darytum? Žinoma, nusiimtum visus pinigus iš karto! Kiekvienas iš mūsų turi tokį banką. Tai LAIKAS. Kiekvieną rytą jis tau duoda 86400 sekundžių. Kiekvieną vakarą jis nubraukia visa tai, ko tu nepanaudojai geriems tikslams. Čia nėra jokių balansų nei sąskaitos viršijimų. Kiekvieną dieną tau atidaroma nauja sąskaita. Kiekvieną vakarą sudeginami dienos likučiai. Jei tu nesugebi išnaudoti dienos depozito, čia jau tavo praradimas. Čia nėra kelio atgal, nėra grasinimo rytojui. Tu turi gyventi dabartimi – šios dienos depozitu. Investuok taip, kad būtum kuo laimingesnis. Laikrodis tiksi. Padaryk šiandien tiek, kiek gali daugiausia.Laikas. Brangink laiką Kad suvoktum vertę dešimties metų:paklausk ką tik išsiskyrusių sutuoktinių.Kad suvoktum vertę keturių metų:paklausk porelės studentų, dabar vienišų.Kad suvoktum vertę vienų metų:paklausk moksleivio, kuris susikirto per paskutinį egzaminą.Kad suvoktum vertę devynių mėnesių:paklausk motinos, kuri pagimdė kūdikį.Kad suvoktum vertę vienos savaitės:paklausk savaitraščio leidėjo.Kad suvoktum vertę vienos valandos:paklausk įsimylėjėlių, kurie laukia kada susitiks.Kad suvoktum vertę vienos minutės:paklausk žmogaus, kuris pavėlavo į traukinį, autobusą ar lėktuvą.Kad suvoktum vertę vienos sekundės:paklausk žmogaus, išlikusio gyvu po nelaimingo atsitikimo.Kad suvoktum vertę vienos milisekundės:paklausk sportininko, kuris laimėjo sidabro medalį olimpiadoje.Brangink kiekvieną momentą! Brangink jį, nes tu daliniesi akimirkomis su kažkuo tau labai brangiu, ypatingu ir mylimu, kuris vertas, kad tu su juo dalintumeis savo laiką. Ir atmink, laikas nieko nelaukia. Vakar diena – jau istorija, rytojus – dar paslaptis. Nėra nieko tikra – išskyrus šiandieną. Ši diena yra DOVANA. Dalinkis ja su draugais. Jie priverčia tave nusišypsoti, padrąsina, kad tau pasisektų. Jie išklauso, dalinasi savo pasauliu, atveria širdis. Linkiu, kad pavyktų sėkmingai išnaudoti visą dienos sąskaitą, ir kad būtų kuo mažiau praradimų."
Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.
Sveiki, man 17 metų, ne už kalnų 18. Itin daug nerašysiu, nes nelabai mėgstu apie save plepėti, o prisistatymą, kaip supratau, parašyti būtina.
Temos pavadinimas asocijuojasi su skaudžiu mano gyvenimo įvykiu. 2012 metų vasarį autoavarijoje netekau savo šeimos. Ilgą laiką kybojau ant kilpos, apjuosusios kaklą, tačiau nebuvau toks drąsus, kad sugebėčiau ją trūktelėti. Nuolatinis sielvartas gadino mano sveikatą, tačiau skatino kūrybingumą.
Vieną praeitų metų rudens vakarą, po pusmečio nuo nelaimės, turėjau parašyti rašinį mokyklai apie tai, kas mums brangu. Ši tema stipriai palietė mano širdį - "atsirakino" visi jausmai. Rašinyje taip išliejau mintis, viršydamas žodžių limitą 3 kartus, jog pajutau atsidėkojęs tėvams už viską, ką jie suteikė man. Rašinys buvo dedikuotas būtent jiems.
Kiek vėliau viskas aprimo. Nustojau tūnoti sielvartautojo vaidmenyje. Regis, visa padrika praeitis nuplaukė tarsi srauni upė, atvėrusi man kelią į kūrybos pasaulį. Praėjus galbūt mėnesiui po ankstesnėje pastraipoje paminėto vakaro, mokytoja apibendrino visus rašinius, tačiau apie mano nekalbėjo. Džiaugiausi, kad mane "nurašė", mat nemėgstu, kuomet žmonės apie mane kalba. Tačiau klydau. Po pamokos buvau pakviestas pasilikti pakalbėti su tamsta. Ilgą laiką jai įrodinėjau, jog tai mano rašinys. Jos teigimu, ten pateikiamos mintys buvo pernelyg "suaugėliškos". Tačiau viskas baigėsi gerai, mokytoja liko sužavėta ir tuo pačiu liūdinti dėl ten esančio teksto. Tuo tarpu aš, graibydamasis sau už galvos, galvojau - kodėl rašiau apie tėvus, juk tai pernelyg asmeniška.
Ne vieną parą mane kamavo kaltės jausmas. Juk vardan gero pažymio paaukojau tėvų atminimą, dedikavau jiems tai, ką jaučiau ir tas mintis paverčiau trišalėmis - mokytoja (vertintoja) taip pat turi akis ir gali skaityti tekstą. Tačiau... Gal tai nebuvo klaida? Galbūt dovana iš dangaus? Po šio rašinio buvau tarsi plūgas išnaudojamas dviejuose rašinių konkursuose, kuriuose labai pasisekė. Viename jų vėl buvo panaši situacija kaip ir man su mokytoja - kilo abejonių, jog tai mano paties kurtas rašinys, todėl vertintojai subūrė dar vieną vertinimo komisiją, kuri nagrinėjo rašinį (kuriozas?).
Dar nesustojau. Žengiu į priekį, kad ir kokia skaudi būtų praeitis. Tragedija mane užgrūdino kurti, rašyti. Šiuo metu baiginėju vieną knygą, ji tarsi vidinio AŠ atspindys popieriaus lapuose. Iš savo patirties supratau, kad kartais sėkmingas gyvenimas prasideda nuo skaudžių nelaimių. Arba atvirkščiai.
Turbūt, kad viskas - prisistatymas baigtas. Tačiau gyvenimas tęsiasi.
P.S. Būkite geri, jokių užuojautų nereiškite. Dar nevisai aš tvirtas, tad bijau suklupti...
