saltasdusas

Taigi, jungiantis per Androidini chrome meta kad svetaines saugumo sertifikatas nepatikimas. Adminai atkreipkit demesi nes gan bauginanciai atrodo ;)

Matyt... Dar pasipelno žydai ir masonai.

Gerbiamas teisininke,
 
Visu pirma - nepaverskime temos teisininkų kova. Antra - asmuo yra nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Trečia - diskusija vyksta viešoje erdvėje ir viešai "kelti įtarimus" nėra labai taktiška, ar ne?
 
Manęs nedomina jokie asmens duomenys :) Duodu paprastą pavyzdį: sakykime, Jūs turite pažįstamą, kuris turi sergančią žmoną, du nepilnamečius vaikus ir vieną darbą. Darbą, kurio generuojamų pajamų jam neužtenka. Pamatęs tokią mano temą, parašote man, mes pabendraujame (telefonu, paskui - asmeniškai), paaiškinate problemos esmę ir bandome ieškoti sprendimo. Aš turiu itin platų pažinčių ratą. Mano pažinčių rato žmonės irgi nėra tokie jau blogi ir taip pat turi pažinčių. Ir gal (tiesiog - GAL) mes kartu galėtume padėti tam žmogui. Kodėl? Nes jam tos pagalbos reikia.
 
Jeigu norite perkelti diskusiją apie neatlygintiną pagalbą kitiems žmonėms, apie asmens duomenų apsaugą ir ekspertų patarimus ar vertinimus - mielai kviečiu tai padaryti mano AŽ. Esu atviras bet kokiam pokalbiui. Išskyrus intymumą. Visgi, aš šeštadienį vedžiau. :)

Sveiki, mieli draugai, pažįstami, kolegos ir šiaip prijaučiantys :)
 
Šį kartą - kiek nebūdingas mano prašymas Jums:
 
Esu apstebėjęs ne vieną diskusiją apie neigiamą informaciją viešojoje erdvėje - apie tai, kad net šventiniu periodu, mūsų "visuomenės informavimo priemonės" mirgėjo pranešimais, kaip kažkas kažką nužudė, kaip kažkas kažko bijo ir kaip viskas aplink yra blogai.
 
Blogai yra todėl, kad patys, matyt, nenorime daryti taip, jog būtų geriau. Todėl...
 
Ieškau žmonių, kuriems reikia pagalbos. Galbūt - reikia pagalbos sutvarkant namus, nes patys to padaryti negali. Galbūt - reikia pagalbos, nes žmogus neturi darbo, o yra šeima, kurią maitinti reikia. O galbūt - kaip tik turi du ar tris darbus, tačiau gaunamų pinigų neužtenka tam, kad išmaitinti šeimą. Galbūt - reikia pagalbos sveikatos klausimais. Galbūt - tiesiog reikia su kuo nors pakalbėti.
 
Trumpiau tariant - ieškau žmonių, kurie nusipelno, kad jiems būtų padėta. Žmonių kurie tos pagalbos nusipelnė ir jos negauna.
 
Parašykite man asmeniškai:
 


 
Kam reikia pagalbos (vardą, pavardę, tel nr. adresą ir kitus rekvizitus galėsite parašyti vėliau, kai paprašysiu) ir kokia Jūsų sąsaja su tuo žmogumi?
Kodėl, Jūsų manymu, tam žmogui (ar žmonėms) reikia padėti?
Kokia pagalba yra reikalinga?
Kuo Jūs patys galėtumėte padėti kitiems, visiškai svetimiems žmonėms? Už paprastą, nuoširdų "ačiū".
 

Tai nėra kažkoks komercinis projektas ir panašiai. Atėjo laikas realizuoti save, "įdarbinti" savo galimybes, kontaktus, įtaką (kiek ten jos belikę) ir tiesiog mėgautis gerų darbų vaisiais. Žinoma, galite pasidalinti šiuo pranešimu su savo draugais.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Sveiki.
 
Užsiregistravus į šią svetainę yra siūloma prisistatyti.
Tą ir padarysiu :)
 
Esu Vaidas.
Man 40.
 
Nuo 12 metų maigau kompiuterio klaviatūrą ir laikau save IT specialistu.
Visada patiko programuoti, tik tai niekada nebuvo pagrindinis mano pajamų šaltinis.
Turiu nemažai įdomios patirties kuriant įvairius verslus Lietuvoje.
 
Vieną verslą prieš dešimt metų sėkmingai pardaviau. Pasistačiau namą, likusius pinigus suinvestavau į akcijų rinką.
Anksti išėjau į pensiją ir paskyriau kelis sekančius metus populiaraus žaidimo projektui.
Kai jau atrodė, kad šis naujas projektas taps dar vienu sėkmingai įkurtu verslu, atėjo nuosmukis akcijų rinkoje, o po to sekė skyrybos su žmona.
 
Taigi pusę aktyvų suvalgė ekonominė krizė, kitą pusę palikau buvusiąjai, kad turėtų kur gyventi.
Neilgai trukus žaidimų projektas "užsilenkė" dėl nesuvaldytų rizikų.
Finale esu verslininkas be kapitalo, bet su ambicijomis ir patirtimi.
 
Šiuo metu aktyviai programuoju ASP.NET ir Unity3D aplinkoje, bet esamos specializacijos nepakanka, kad būčiau medžiojamas įdarbinimo agentūrų.
 
Šioje svetainėje tikiuosi rasti bendraminčių, kurie mėgsta plaukti dar neatrastais maršrutais.
 
Jei ieškote draugiško komandos nario savo idėjos įgyvendinimui, parašykite man į PM.
Kartu paieškosim bendrų taškų, o gal ši nauja pažintis išaugs ir į sėkmingą verslą.
 
Ačiū, kad skaitėte

Naujų metų proga palengvinsiu gyvenimą Prestashop parduotuvių turėtojams. Prisegu script'ą, kuris atnaujins visas prekių kainas.
 
Kaip panaudoti:
1. Atsisiunčiame failą
ceuras.php
2. Išjungiame parduotuvę.
3. Pasidarome duomenų bazės kopiją! (būtinai)
4. Jeigu nėra sukuriame valiutą Euro
5. Perjungiame pagrindinę valiutą į Euro.
6. Įkeliame failą į serverį, kad būtų šalia index.php
7. Per naršyklę įvedame: http://*Jūsų parduotuvės adresas*/ceuras.php
8. Patikriname ar viskas tvarkoje
9. Nepamirštame įjungti parduotuvės!
*Jokių garantijų dėl script'o veikimo nesuteikiu, už sugadintus duomenis neatsakau!
Gerų Naujųjų metų!
 
P. S. Jei bus pageidavimų, galėsiu pateikti modulio pavidalu šį script'ą.

LT klaviatūra CTRL+ALT+E

Sveiki,
 
Kadangi Lietuvoje pakeitėme valiutą iš LT į € būtų pats laikas išmokti parašyti šį simbolį :)
 
Taigi, galimi variantai yra tokie: ( Skliaustuose klaviatūros kalbos )
Windows:
AltGR + 4 ( UK )
AltGR + 5 ( US )
AltGR + E ( LT )
CTRL + ALT + 4 ( UK )
CTRL + ALT + 5 ( US )
CTRL + ALT + E ( MS Word programoje su US klaviatūra, taip pat ir LT klaviatūrą visur )
ALT + 0128 ( Windows sistemoje )
CTRL + Shift + U tada 20ac ( Chrome OS )
CTRL + K tada =e ( Vim text editor )
 
Mac OS:
⌥ Option + 2 ( UK )
⌥ Option + Shift + 2 ( US )
⌥ Option + $ ( French )
 
Ir nepamirškim, kad sumos rašomos ne 3,5€ , o €3,5 :)
Visgi klydau perskaitęs informaciją, kainos rašomos yra 3,5€, o sąskaitose rekomenduojama rašyti 3,5 EUR ( bent jau didžioji dalis sąskaitų bei šaltinių turi ne € ženklą, o EUR kodą ) :)
 
Nario knoppkius papildymas:
Apibendrinimas iš http://publications....t/lt-370303.htm
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Aš pažadu, kad jeigu išmoksi dėti nosines ten kur reikia, aš tau pastatysiu alaus :)

Konsultuoju asmenis/įmones verslo vystymo klausimais. Šiuo metu, vieno konkretaus kliento neturiu, tad skiriu daugiau laiko rašymui. Ir, žinoma, padedu savo žmonai vystyti jos verslą (grožio industrija).

„Negaliu sau to leisti“
 
Kiek kartų sau tai sakėte? Draugams? Artimiesiems? Pardavėjams? Taip, tikrai egzistuoja dalykai, kurių mes tikrai negalime sau leisti. Pavyzdžiui – negaliu sau leisti daugiau kaip 500,000 LTL kainuojančio Bentley Continental GT. Arba nuosavo namo už porą milijonų litų. Tačiau man tokių dalykų ir nereikia. Gal… Na, Bentley tai tikrai nereikia. Bet noriu.
 
Tačiau yra du dalykai, į kuriuos galiu ir privalau investuoti – tai į save ir savo verslą.
Prieš eilę metų, kai išėjau iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėjau savo pirmąjį verslą, aš supratau, kad jeigu aš noriu, jog man pavyktų – aš turiu veikti globaliai, o ne apsiriboti tik vietine rinka. Teisybės dėlei, turiu paminėti, kad man nepasisekė. Kaip ir sekančius kelis kartus. Tačiau, per tas klaidas aš išmokau labai svarbias pamokas apie nuosavą verslą (kuriomis ir dalinuosi savo portale). Ir viena iš pagrindinių tokių pamokų – būtina investuoti į save ir savo verslą. Reikia pačiam tobulėti arba samdyti tam tikros srities profesionalus, kad atliktų užduotis taip, kaip kad jos privalo būti atliktos. Svarbiausia šioje vietoje – mokėti paminti savo kvailą principą „niekas už mane to nepadarys geriau„. Padarys, galiu Jus tuo užtikrinti. Ir po tiek metų, mano vartojamoje kalboje atsirado dar vienas išsireiškimas: „jeigu nebūtų geresnių už mane – būčiau pats geriausias„.
 
Ar galėjau sau leisti investicijas į save ar savo verslą? Absoliučiai ne! Čia kaip tame anekdote: „Orai šnabžda: reikia naujo palto… Atlyginimas atsako: ai, ir taip šilta„.
 
Reikėjo skolintis, naudotis sutaupytais pinigais, prašyti pinigų pas artimuosius ir daryti viską, kad mano versle būtų priimti teisingi sprendimai. Tačiau aš to nedariau. Neinvestavau, nemaldavau, neturėjau santaupų. Ir vaidinau „pasaulio bambą“ – kad viską moku pats, padarysiu pats ir už mane geresnių nėra. O buvo. Ir tai tapo pirmojo mano bankroto priežastimi.
 
Investicija į save ir savo verslą yra būtina. Ir ji tikrai bus protinga, jeigu tik suprasite, ko Jums reikia ir ką norite už tuos pinigus (ir laiką) įsigyti. Jeigu jaučiate, kad nieko nesuprantate SEO srityje, tačiau Jūsų verslas priklauso nuo lankytojų skaičiaus Jūsų interneto svetainėje – investuokite pinigus į SEO specialistus. Jeigu Jūsų verslas priklauso nuo pardavimų – investuokite į gerą pardavimų vadybininką, konferencijas (kurių metu gausite taip reikalingas pažintis), naujas pardavimų technologijas ir panašiai.
 
Ar po to, kai tai supratau ir pradėjau investuoti pinigus į save ir savo verslą, aš atsidūriau ten, kur noriu būti? Ne. Tikrai ne. Tačiau… Esu daug arčiau to, ko noriu (ir kuo noriu būti), nei kad buvau prieš kelis metus. Ir visa tai yra dėka to, kad padariau reikiamas investicijas, kurių negalėjau sau leisti.
 
Kokios tos investicijos? Pabandysiu paaiškinti.
 
Kokia yra samdomo darbuotojo vertė?
 
Visu pirma – pažiūrėkite į tai, kur Jūs esate šiandien. Ar dirbate? Ar darote tai, kas Jums patinka? Ar sukuriate pridėtinę vertę savo (ar kažkieno kito) verslui? Kiek uždirba Jūsų konkurentai? Kiek uždirba žmonės, dirbantys toje pačioje srityje, turintys tokias pačias žinias ir patirtį? Teko matyti kažkokią interneto svetainę, kuri sukurta neva tam, kad pateikti informaciją, kiek uždirba žmonės vienoje ar kitoje pozicijoje, tačiau ji dar tinkamai neveikė. Gal mano skaitytojai komentaruose parašys tos svetainės adresą (jeigu ji veikia) ir galėsite pasinaudoti joje pateikiamais duomenimis.
 
Duosiu Jums vieną pavyzdį: ar bent įsivaizduojate, kiek yra verta „namuose sėdinti mama„? Dauguma tokių moterų galvoja (arba – šalia jų esantys vyrai taip sako), kad jos „nieko nedaro“. Pabandykime paanalizuoti:
 
Pastoviai namuose būnanti moteris, auginanti vaikus, atlieka keletą funkcijų ir užduočių, kurias atlieka ir tam tikrų sričių specialistai, kuriuos galime pasamdyti:
 


 
Darželio auklėtoja
Vadovė
Psichologė
Virėja
Namų tvarkytoja (valymas, skalbimas ir pan.)
Vadybininkė
Sodininkė
Vairuotoja
Auklė

ir taip toliau…
 
Net jeigu moterys atlieka aukščiau išvardintus darbus „tik po kelias valandas per savaitę“ – turite paklausti savęs, kiek kainuotų samdyti tos srities specialistus net ir toms kelioms valandoms, kad atlikti tam tikrus darbus? Asmeniškai man – baisu net ir pagalvoti. Manau, kad mano antroji pusė, jeigu ji neturėtų savo verslo, būtų verta mažiausiai 6-8 tūkstančių litų per mėnesį (bijau gauti per sprandą už tai, kad parašiau taip mažai). O ji man sako, kad „sėdėdama namuose, ji nieko nedaro“.
 
Turite suprasti, kokia yra Jūsų vertė. Turite tinkamai įvertinti savo laiką, žinias, pastangas, patirtį ir panašiai. Turite žinoti, kas vyksta aplink Jus ir ar Jums verta kažką keisti. Galbūt – Jums reikia investuoti į save kelis šimtus litų, tačiau Jūsų, kaip samdomo darbuotojo, vertė pakils tais pačiais keliais šimtais per mėnesį. Investicija bus vienkartinė, o grąža – ilgalaikė.
 
Kokia yra verslo savininko vertė?
 
Jeigu patys esate versle – įprastai viską skaičiuojate (tikiuosi) pagal senai įprastą (ir pasiteisinusią) formulę: viskas dauginama iš trijų:
 
Pirma dalis – Jūsų uždarbis. Nustatykite, kiek norite gauti pinigų „į rankas“, kad Jūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu esate moteris – prie šio skaičiaus dar pridėkite papildomus 20% ar net 30%, nes moterys, paprastai, yra linkusios save nuvertinti.
Antra dalis – verslo išlaikymo kaštai. Tai – Jūsų biuras, darbuotojai, mokesčiai ir panašiai.
Trečia dalis – investicinė dalis. Tai yra pinigai, kuriuos reikia investuoti į save ar savo verslą: reklama, renginia, mokymai, marketingas, viešieji ryšiai ir panašiai.
 
Investicija ir jos grąža
 
Kaip jau minėjau anksčiau – jeigu esate samdomas darbuotojas, Jums tereikia paanalizuoti rinką ir sužinoti, kokia yra Jūsų pareigybių vertė toje rinkoje. Ar gaunate tai, ką vidutiniškai gauna tokias pačias pareigas užimantys ir tokius pačius darbus atliekantys žmonės? Ar Jums reikia investuoti į save? Ar investicija į save yra to verta? Paskaičiuokite: jeigu kažkokie kursai/mokymai/seminarai kainuoja X sumą – kiek reikia uždirbti, kad investicija atsipirktų? Ar tie kursai/mokymai/seminarai padės Jums gauti didesnį atlyginimą? O gal jie pakels Jūsų produktyvumą ir taip pasididinsite savo priedus ar komisinius? Per kokį laiko tarpą tai galima pasiekti? Terminus skaičiuoti yra privaloma ir būtina!
 
Kaip verslo savininkas, Jūs žiūrite į tai panašiai: kokio dydžio investiciją reikia padaryti? Kiek reikia gauti papildomų klientų ar kiek atlikti papildomų pardavimų, kad investicija atsipirktų? Per kiek laiko tai realu pasiekti? Ar realu tai pasiekti? Ar investicijos atneštas rezultatas bus ilgalaikis? Žiūrėkite į tai realistiškai.
 
Kaip žmogui – ką Jums reikia atlikti ar išmokti, kad pasijaustumėte stipresni, pasitikintys savimi, turintys didesnę savivertę savo ir kitų akyse? Nepaisant to, kas esate gyvenime – jeigu Jūs savęs neįvertinsite pakankamai – niekas kitas to tikrai nepadarys. Galiu drąsiai pasakyti, kad asmeniškai aš – labai jaučiu, kai žmogus pasitiki savimi, kai žino savo vertę, turi tikslus. Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti, malonu turėti su jais reikalų ir daryti verslą.
 
Niekada negausite daugiau, jeigu nemanote, kad to nusipelnėte. Negalite derėtis dėl didesnio atlyginimo, jeigu nepasitikite savo sugebėjimais ir savimi. Niekada negausite ir geresnio darbo. Žmonės ir toliau Jus stumdys ir duos Jums daryti tai, ką iš tikro turi, tačiau nenori, padaryti patys.
 
Todėl, prieš sakydami sau „aš negaliu sau to leisti„, pažiūrėkite į tai, ką galite dėl savęs padaryti. Ir ką leidžiate sau, nors nereikėtų to daryti? Ar Jums tikrai reikia to medžioklinio peilio, neveikiančio Xbox’o ir naujos odinės striukės, kurią gavote dovanų, tačiau ji Jums per maža? Gal geriau visa tai parduoti ir gautus pinigus investuoti į save ar savo verslą?
 
Jūs esate to verti. Ir Jūs privalote (taip, privalote!) ne tik sau, bet ir likusiam pasauliui pateikti pačią geriausią, naujausią ir moderniausią savo versiją, kokia tik galima tapti. Nes vienintelis dalykas, kuris gali Jus sulaikyti – esate tik Jūs patys.

Kažkaip čia visi apsikrovę darbais ir niekas nieko apie Kalėdas nešneka.
Nemoku aš rašyti sveikinimus ar pačiam gražiai pasveikinti, tai parašysiu labai trumpai ir manau aiškiai.
Visus sveikinu su Šv. Kalėdom, linkiu daug uždarbio, meilės ir svarbiausia sveikatos!

KyCaS, už tai, kad dingo iš forumo su savo floodinimu bereikšmiu.

Visu pirma - milžiniškas ačiū visiems, kurie mane nominavo. Man tikrai malonu ir didžiulė garbė. Skaičiau komentarą, kad straipsnius rašau, "kad reklamuoti savo web'ą"... Kuriame yra kas? Dar daugiau straipsnių? Ir niekas nekainuoja? Anokia čia reklama. Nepaisant dar to, kad plaukia krūvos laiškų su prašymais patarti ir pasidalinti savo nuomone. Leiskite pabrėžti - nemokamai. Nemanau, kad tai, jog dedu nuorodas į savo portalą, yra blogai...
 
Savo ruožtu, norėčiau nominuoti kelis žmones taip pat:
 
HOST321 - už ne mažesnį tiesmukiškumą, nei mano;
 
Unseen - už bebaimę kritiką;
 
jkacinskas - už opias temas ir tiksliai dėstomą nuomonę;
 
ReikiaPuslapio - už tai, kad jis kietas. :) O rimtai - už pateikiamą naudingą informaciją ir įžvalgas.
 
Tai tiek iš mano pusės. Ačiū dar kartą.

Vaistininko Užrašai.

Pritariu, straipsniai geri. Bet jie daugiau buvo skirti ne kad uždarbis.lt naudos gautų, o kad reklamuotų savo webą.

Siūlau IdejosVerslui, jo straipsniai geriausi ir davė daug žinių (bent jau man). :)

Jeigu gerai pamenu nika tai IdejosVerslui :) del idomiu ir naudingu straipsniu kuriuos siuo metu turbut tik jis vienas ir teraso :)

Na pradzioje nesitaikau i tuos srotu "Gigantus", bet i tuos kaip tu sakai kurie iki varzto auto isrinks, o ju mano manymu yra tikrai nemazai, ir galbut pradedantiems iskart orentyras kokios auto detales paklausiausios. Na galima butu pasigincyt del tu kasdieniniu auto (nekalbu jei ji del vieno ar kito defekto nevaziuojanti) bet kaip runner minejo reikejo vairo koloneles, bet jis jos isvis negavo ir vazinejo be stiprintuvo, o mano projekte gal butu gaves per 1-2h, kaip pvz man daviklio langu apiplovimo reikia, bet vis neprisirosiu kilt i paieskas, bet visai patogiai gurksnodamas kava kad ir dabar ideciau skelbima ir jau ryt galbut tureciau pasiulyma...
Kas liecia paieska tai ant to dabar dirbu ir galvoju kaip isvengti rajoniniu zargonu. Zinoma siaurinsiu kuo daugiau pvz Marke-kebulo dalis-puse toliau komentaras ir prasant kuo aiskiau apibudinti ieskoma preke, taip pat vaziuokles dalys, elektros prietaisai, variklio skyrius ir t.t. bandysiu zmones itikinti kad kuo aiskiau apibudintu ieskoma detale nes tuo greiciau bus ivykes sanderis. O kas liecia siulytojus tai tik pagal marke, tai jei tu ardai opel vectra tai tu ir ieskai opel vectra ieskomos dalys. Pfuuu galu gale jei neatsiras siulytoju pats pradesiu investuot ir ardyt masiskai paklausiausius auto ir visus aprupinsiu :D

Aš klausiu ar užtektų verslo liudijimo? Ar patento ? Ar iškarto geriau UAB steigti. jei jau toks protingas, atsakyk tu. :)

Čia ne projektas, o pamąstymai. Jei jau dėl postų skaičiaus rašinėji, tai bent šiek tiek į tėmą mėgink :)

Miškas ir kompiuteris gan toli vienas nuo kito. Šiek tiek keista, kad pasimetęs, bet gal, tai tavo gyvenimo pašaukimas. Įgijęs abi specialybes turėtum, mano manymu, puikų skill-setą, kurį masterinus būtum rare of a kind. Galėtum kompiuteriais "valdyti" miškus - padaryti juos išmaniais ar pan. Fantazijai čia vietos tikrai daug.
Ką daryti šiandien?
Siūlau pusmetį savarankiškai intensyviai pasimokyti kokios programavimo kalbos, tinklų administravimo ar kito IT dalyko, kuris traukia. Na, o kai jausiesi suprantantis, su kuo turi reikalą - įsidarbinti(ar atlikti (ne)apmokamą praktiką) pradedančiuoju/asistentu savo naujoje srityje. Jei nesvetima savimotyvacija ir disciplina, tai gali bandyti freelancinti. Kodėl pirma darbas, o ne studijos?
Nuolatinis, dažniausiai, loginių problemų sprendimas ne kiekvienam mirtingam skirtas: vieni nepakelia protinio darbo krūvio, kiti sprendžiamas problemas priima per daug asmeniškai ir dėl to turi psichologinių problemų, treti nesugeba greitai įsisavinti daug vis besikeičiančių technologijų. Išmokti dirbti kompiuteriu yra lengva. Taip pat lengva išmokti programuoti ar kažką administruoti, bet gebėti darbą atlikti tinkamai ir greitai, gebėti konkuruoti darbo rinkoje jau kas kita. Na bet jei yra noro, tai įdėjus laiko bus ir rezultatas. Pirmi mėnesiai ar metai nolife'inimo - normalu. IT srityje informacijos daug, o ji sensta žaibiškai.
Jei viskas pagal tokį planą
Metus, antrus padirbęs IT srityje, pasisėmęs įvairios patirties žinosi - gyvenime nori būti it nerd'as ar vis dar traukia arčiau gamtos, o gal tęsi tai ką pradėjai ir tapsi i.e. programuojančiu-maketuojančiu girininku. Sėkmės. ;)

Net neskaičius temos atsakymas vienareikšmiškai jeigu nori studint tai Norvegija. Čia net nėra ką ir galvoti. Mokslo lygis, algos ir galimybės bus absoliučiai kitos. Ten pasieksi per metus tiek kiek nepasiektum per 10 metų Lietuvoj.

Įmanoma, tik ne Lietuvoj.