minep

imeciau i savo 5 metu asusa su dar senu p serijos procu, tai kompas iskart atgyvejo, laisvai gali detis ssd

Buvau suvirintoju 2007-2011 metais ką galiu pasakyti tai sveikata labai stipriai gadinasi dirbau laivų statykloje per tą laiką įsigyjau širdies vožtuvo nesandarumą migreną dar ir stuburo problemas ir aišku suvirintojų baubą susigadinau šiek tiek regėjimą. Alga buvo gera skųstis negaliu duodavo ir pieno už kenksmingas salygas ir prie algos + pinigų už kenksmingas . Šiaip darbas turi paklausą tikrai rasi darbą bet tada rekomenduoju gerom priemonėm nepagailėti pinigų nusipirkti savom nes ką duos tai ne kažką alga taip pat gera ir aišku priklauso kokioje sferoje dirbsi nes algos skiriasi ir salygos skiriasi ir taip pat skiriasi salygos Lietuvoje ir pavyzdžiui skandinavijoje čia ir pats balionus tampyti turi ir viską pats atsinešti susitvarkyti nesvarbu kurioje sferoje ir priemonės kitokios prastesnės o ten yra paruošėjai kurie tau paruošia darbo vietą ateini ir virini kaukės su deguonim tai dūmais nekvėpuoji nes pavyzdžiui jei laivuose virinti ar kokioje ankštoje patalpoje tai spjaudaisi juoduliais po darbo ir iš nosies ir iš burnos kai visą dieną dūmuose praleidi ypač jei kokį seną metalą virini surudyjusi o ne nauja plieną . Statybose jei virinsi tik armatūrą ir šiaip gelžgalius tai pakankamai normalios ten salygos sveikatos atžvilgiu jei kur prie automobilių ten jau irgi savi niunsai kur nors metalo konstrukcijų firmoje irgi nuo firmos priklauso man teko dirbti tokioje kur net lietuviški patys prasčiausi elektrodai buvo kipdavo nevirindavo o smirdėdavo kad po to visą likusį vakarą galvą skaudėdavo. Šiaip profesija yra paklausi ir gerai apmokama visa kita jau tavo rankose geri suvirintojai turi iš ko rinktis.

Žodžiu, žinau tokius du žaidimus, gal žinote panašių? pasidalinkite :)
 

Išdaliname kolegoms vienos spalvos lipnius lapelius ir liepiame kiekvienam lapelį priklijuoti ant sienos kaip įmanoma aukščiau. Tada išdaliname kitos spalvos lipnius lapelius ir liepiame juos užklijuoti dar aukščiau. Nors kolega pirmąjį turėjo užklijuoti maksimaliai aukštai, tačiau antrąjį užklijuoja aukščiau. Šis žaidimas parodo, kad nors ir galvojame, kad mūsų tikslas yra maksimalus, mes iš tikrųjų galime daugiau. Išdaliname kolegoms po baltą popieriaus lapą ir žirkles. Pirmiausia liepiame nukirpti vieną lapo kampą, tada perlenkus lapą nukirpti kitą kampą. Pakartojus tai keletą kartų, keleto kolegų lapus sulyginti. Nors visiems nurodymai buvo duoti vienodi, tačiau lapai iškarpyti skirtingai. Žaidimo esmė, kad vadovas dalindamas užduotis visada turi įsitikinti, kad jo darbuotojai viską suprato teisingai, nes tuos pačius nurodymus mes galime suprasti skirtingai.

Dirbau ir aš prieš tai įmonėj panašioj į NFQ patiko irgi atrodė, kad viskas smagu įdomu dirbt ir pan. Išdirbau beveik metus ir gavau pasiūlymą kitur. Dabar, kai žiūriu į aną įmonę atrodo vienintelis pliusas nemokama kava virtuvėj. Nors manau visose įmonėse tas pats šiandien yra. Dirbu dabar tarptautinėj kompanijoj. Kodo lygis nepalyginamas su tuo ką mačiau anksčiau. Aišku visur yra to pacrapinimo, bet čia jo daug mažiau, ir tas pats laikui einant bus perrašyta. Visiškai kitaip žiūrima į darbuotoją, nėra jokių pliusiukų minusiukų kaip kažkuris narys sakė. Pats nusistatai savo "estimate" užduotim, jei nespėji niekas neverčia jaustis nevykeliu ir pan. Ilguoju laikotarpiu kiti pamato kiek padarai ir nuo to tavo alga kyla. :) Komanda pasiskirsčiusi visam pasaulį, tai ir per scrumus dar ir savo anglų kalbos žinias kaip reikiant pakeli. Dabar dirbu komandoje, kurioj esu vienas lietuvis, tai visa komunikacija anglų kalba.
 
Pagrindinė bėda, kad daugumoj lietuviškų įmonių dirba studentai arba katik baigę studijas ir iš komandos tik vienas kitas developeris turi 10m+ patirties. Todėl kodo lygis apgailėtinas. Bet tikiuos, kad su laiku situacija keisis. :) Taip, kad šaunuolis, bet neužsistovėk vietoj, o žvalgytis yra dar daug kur, įgausi patirties, tada pamatysi dar vieną naują lygį.

Sveikas.
 
Joa.. Prisimenu ir aš ne pirmą darbą įmonėje, bet trečią (pirmas buvo super, bet buvo dirbama keturiese be jokių versijavimų ir pan. Dar kažin ar buvo paplitę tai..., antram buvau vienintelis programeris backendo ir frontendo, tiesiog turėjom prestashopo parduotuvę, kurią prieš tai kreivarankis programino. Tačiau ten buvo sunku su atsiskaitymais... Išejau savo noru)
Va trečia įmonė, kurioj įsidarbinau oficialiai, tai žiauriai patiko. Pirma savaitę pasodino dizainerių skyriui, davė vieną iš savo turimų projektų ir savaitę laiko susipažint... Boring, tačiau paskui pertvarkė IT skyrių, sėdau ten kur ir programeriai sėdi.
 
Prasidėjo visi įdomumai. Pirmą kart susidūriau su SVN`u. Tačiau per dieną perpratau ir jau kitą dieną sugebėjau atkalbint vyrus nuo svno. Perėjom prie gito. Gavom kiekvienas programeris išsirinkt softą, kurį įmonė supirko. Gavom laptopus ir gavom smagią užduotį. Su symfony2 perrašyt visą projektą panaudojant elasticsearchą.. Iš keturių programerių nei vienas nebuvom su juo susidūrę. Per pirmas dienas suprantome, kad vienas programeris per silpnas, jam baigėsi bandomasis ir likom tryse... Padirbėjom mėnesį ir suprantom, kad programinam dviese.. trečiam sukrovėm vidines įvairias įmonės sistemas. (čia smagu, jos programintos dar nuo 2000 metų su php4...)
 
Pirmadieniais susėsdavom, aptardavom, ką kiekvienas padarydavo ir ką padarys per ateinančią savaitę.. Nepadarius tasko, gaudavo minusą. Projektų vadovui jau nebe minusus paišydavom, o kaukoles. Tie minusai buvo ant lentos, ir tiesiog nemaloniai jausdavais kai ateina kokia generalinė ir mato, kuris čia looseris :) Šiaip, jo, komunikacijos prasme super yra dirbt komandoj ir kuo didesnė įmonė, tuo smagiau. Smagiausia, kai ne visi programeriai, o yra ir vos kompais bedirbančių (vos suprantančių žmonių). Prieš juos atrodai toks didvyris... :)
 
Sunkiausia užduotis buvo gaut gan sudėtingą portalą su tokia užduotim: Latviai pradėjo prekiaut per tą portalą. Reikia parašyt manualą, kad jie galėtų importuot savo duomenis (keli šimtai tūkstančių..) Atrodo fun, bet kai pats nesusipažinęs su portalu - supažindint kitataučius.. ######... O, dar angliškai. Gerai, kad bent jau raštu sugebu bendraut :)
 
Teko išeit iš įmonės. Prasidėjo freelanciavimas, prasidėjo įvairūs versliukai, finansinė pusė priklausoma tapo tik nuo pačio pastangų ir norų.
 
Dabar žinau, freelančiaut, tikrai nefreelančiausiu visą laik. Arba isisteigsiu IT įmonę arba grišiu dirbt į kažkokią įmonę...

Ne nu.... Juozapas skaito http://juozapas.lt blogą :lol:

Atsakymas paprastas, jei yra kas tuo užsiima, o tokių yra daug, vadinasi apsimoka. Toliau viskas tik nuo taves priklauso.

Turbūt nesu girdėjęs Tavo laidos ir nežinau kokia Tavo kompetencija suprasti kuri reklama yra įdomi, kuri ne, bet per youtube nusprendžia vartotojas žiūrėti ar nežiūrėti (o ne įdomi ar neįdomi) reklamą, o ne vedėjas. Šiek tiek diktatoriška yra pastatyti visus, kurie skambina į laidą norėdami pasireklamuoti, ir, beje, visi galvoja, kad jų reklama įdomiausia, ir pačiam vienam nuspręsti. Reikėtų labai aiškių žaidimo taisyklių. Taigi, mano asmeninė nuomonė - tokio eksperimento daryti nereikėtų, jeigu laida ar visas radijas turi verslo krypties. Jeigu tarp pagrindinių klausytojų nėra verslo atstovų dalies (bet tada kas skambins?!), tada klausytojams gal ir patiktų.

Tai nežiek.

Sveiki, planuoju pradėt savaitgalio kelionių erą :D. Tikslas pigiai nukeliaut ir pamatyt kaip įmanoma daugiau. Kadangi atostogų turiu mažai, noriu paskraidyt savaitgaliais. Taigi domina įvairūs kanalai kur ieškote pigių skyrdžių, po to hotelių? Ar hotelius reikia užsibukint iš anksto dar būnant Lietuvoj ar ten vietoj galima? Ir kur jų ieškot pigiausių?

Tai skrydziu nera labai kur daug ieskoti - wizzair ir ryanair. Arba per skyscanneri gali ziureti jei reikia su persedimais.
Viesbucius aisku visi per booking.com rezervuoja, bet gali paziureti per kainu palyginimo saitus, buna kad parodo kur pigiau tas pats viesbutis.
Buna, kad siulomi tos dienos last minutai ir per booking.com ir per kitus puslapius. Tai jei nera didelio skirtumo koks viesbutis, gali ir ta pacia diena bookinti.

Maniau bus straipsnis apie kokius nors slaptus žvėriško lygio resursų sunaudojimus ar informaciją vagiančius virusus. :angry:
 
Nebesidalinkit delfio nesąmonėmis.

ne visi yra tokie gudrus kaip jus, 90% zmoniu vis delto tiek nesigaudo kompe. reik miargynom pvz fotkes paredaguot, paguglina ar drauges pasiklausia, susiranda kokia nemokama parsisiuncia, next next next tik i vsio, fotkes i trasa. o kad papildomai sesiolika toolbaru ilindo net nepastebi. kiek tvarkiau pazystamiem pc, dar nei vieno svaraus nemaciau. ir paaiskini kas kaip parodai, kitasyk vel tas pats px :D

Lietuvoje man teko dirbti projektuotoju. Aišku, buvau dar naujokas šitoje sferoje, bet puikiai mokėjau tokias programas kaip autocad ir panašiai. Alga į rankas 1200lt. :) Su laiku, žinoma, būčiau „kilęs“ karjeros laiptais ir mano alga gal būtų siekusi 2000lt (po kokių 5 metų). Darbas - visą dieną žiūrėti į ekraną ir braižyti linijas. Darbo aplinka - gyvenimu nepatenkinti žmonės, kuriems visi blogi, jie vieninteliai geriausi, pastoviai šaukiantys ir burbiantys, nieko nepadedantys. Jeigu kas man siūlytų kokį darbą pasirinkčiau dirbti visą gyvenimą ar projektuotoju ar tiesiog paprastą eilinį darbą sandėlyje Vokietijoje, tai atsakyčiau, geriau dirbčiau sandėlyje, nes ten ne tik nervų sutaupyčiau, bet ir pinigų. Nemanau, kad čia esmė žmoguje, kad jis nenori tobulėti, patikėk manim, yra begalės žmonių, tokių kaip aš, kurie tikrai nori tobulėti, bet, tiesiog, kokia prasmė tobulėti tokiam darbe, kurio tu nemėgsti. Tu paprasčiausiai niekada ten nepasieksi tiek, kiek galėtum pasiekti dirbdamas sau patinkantį darbą. Galų gale tu vis tiek jį vieną dieną mesi. MANO NUOMONĖ yra tokia, kad tobulėti daug geriau ten, kur tu mėgsti tai daryti. Tada, net ir tie uždirbti 2000lt Lietuvoje neatrodys tokia maža pinigų suma. Nors, čia vėlgi, nuomonių skirtumai... ;)

Sveiki,
 
Kadangi Lietuvoje pakeitėme valiutą iš LT į € būtų pats laikas išmokti parašyti šį simbolį :)
 
Taigi, galimi variantai yra tokie: ( Skliaustuose klaviatūros kalbos )
Windows:
AltGR + 4 ( UK )
AltGR + 5 ( US )
AltGR + E ( LT )
CTRL + ALT + 4 ( UK )
CTRL + ALT + 5 ( US )
CTRL + ALT + E ( MS Word programoje su US klaviatūra, taip pat ir LT klaviatūrą visur )
ALT + 0128 ( Windows sistemoje )
CTRL + Shift + U tada 20ac ( Chrome OS )
CTRL + K tada =e ( Vim text editor )
 
Mac OS:
⌥ Option + 2 ( UK )
⌥ Option + Shift + 2 ( US )
⌥ Option + $ ( French )
 
Ir nepamirškim, kad sumos rašomos ne 3,5€ , o €3,5 :)
Visgi klydau perskaitęs informaciją, kainos rašomos yra 3,5€, o sąskaitose rekomenduojama rašyti 3,5 EUR ( bent jau didžioji dalis sąskaitų bei šaltinių turi ne € ženklą, o EUR kodą ) :)
 
Nario knoppkius papildymas:
Apibendrinimas iš http://publications....t/lt-370303.htm
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Draudiminis įvykis, tai vagystė su apiplėšimu, kitaip tariant turi gaut į snukį, kad įvykis būtų draudiminis. Tai turėkite omenyje, jei prieis marozai ir jau telefoną atims, tai paprašykit, kad bent į snukį duotų :D

Matau, jog iki metų pabaigos darbų pabaigti nespėju. Akivaizdu, jog sparta nėra pagrindinis prioritetas. Kas tuomet yra? Išbaigtumas.
 
Didžiausias iššūkis, dėl kurio atnaujinimo tenka laukti taip ilgai, - tai kaip šį nešlifuotą ledo luitą paversti gražia skulptūra: kaip pašalinti tai, kas nebūtina, kad išryškėtų tai, ką mes čia turime geriausio. To neišeina padaryti nei su dabartiniu forumo varikliuku (IP.Board), nei su bet kokia kita (mokama ar nemokama) turinio valdymo sistema. Viską reikia kurti nuo pagrindų - apsvarstant kiekvieną funkciją ir jos reikalingumą.
 
Prieš kelias dienas rašiau apie tai, kaip kardinaliai keisis diskusijos, - tik tuo metu neakcentavau, jog jos sudarys vos 1/5 naujojo Uždarbis.lt.
 

 
Nemažiau - o tikriausiai gerokai daugiau - dėmesio svarstant smulkiausius aspektus reikalauja Aukcionai, Darbai, Verslai ir Susitikimai.
 
Lengva būtų kelią sutrumpinti pasirenkant pirmus į galvą šovusius sprendimus - dažniausiai kitų portalų kopijas - bet per paskutinius porą metų jau ne kartą įsitikinau, jog sukoncentravęs dėmesį į problemą pakankamai ilgai gali atrasti nuostabias išeitis, - kurios dažniausiai stebina savo paprastumu. Ir tokių išeičių reikia, nes Uždarbis.lt gyvuoja vieną ir gyvuos dar daugybę dešimtmečių. Šis atnaujinimas - investicija į ateitį, kuria, tikiu, dar spės pasidžiaugti ir mūsų vaikai, - todėl jam skirtas laikotarpis negali būti per ilgas.
 
Kartu yra ir techniniai iššūkiai - padaryti svetainę pilnaverte per bet kurį mobilųjį įrenginį - jau egzistuojantį ar dar net nesukurtą - nekišant apps'ų (kai jie nebūni) ar apkarpytų mobiliųjų versijų (kaip dabartinė Uždarbis.lt). Norisi pasiūlyti viską - įskaitant Facebook-tipo asmeninius susirašinėjimus realiu laiku.
 

 
Galiausiai, nesijaudinu, jog senesni nariai mažiau laiko praleidžia forume. Jie grįš, kai tik Uždarbis.lt vėl turės jiems ką pasiūlyti, - kaip tuomet, kai jį atrado. Ir grįš jau kitokie - galėdami pasidalinti nauja patirtimi, kurią įgijo už forumo ribų.

Su saloniniais reiktų atsargiai, bent jau sau niekad nepirkčiau, jei buvo imtas su sutartimi. O tai sugalvos nemokėti sąskaitų ir operatorius užblokuos IMEI - pastaruoju metu nereti tokie atvejai darosi.

Tavo vietoj parašyčiau jam Ebay PM ir paklauščiau ar visus tau rūpimus klausimus. Vėliau jei kas negerai galėsi panaudoti tą žinutę kaip įrodymą.
 
Mykolai, Ačiū už atsakymą. :)

Perkant ebay svarbiausia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
 
1. Ebay pardavėjo feedback kiekis. Labiausiai patarčiau pirkti iš power seller'ių, nes gausite paypal buyer protection.
2. Iš kokios šalies pardavėjas. Pirkti iš trečiųjų šalių piliečiais ir kiniečiais galima tik jei galima mokėti paypal ir pardavėjas yra power seller. Dažnai pasitaiko atvejų, kai kiniečiai gauna uk arba usa ebay accaunta, tačiau siuntimo šalis būna parašyta china arba honkg kong, į tai irgi atkreipkite dėmesį. USA piliečiai noriai siunčia į Lietuvą, tačiau rašo žymiai didesnę siuntimo kainą ir dažniausiai nesutinka sumažinti daikto vertės arba išsiųsti paketo kaip dovanos, dėl ko turėsite mokėti muitą jei prekės vertė didesnė nei 130LT. Uk piliečiai nenoriai siunčia į Lietuvą, nes jiems šalys už jūros - vieni apgavikai, jiem geriau savi. (Dažnas uk pardavėjų mastymas, jei jie ne power selleriai).
3. Jei pirkdami nematote tikros prekės nuotraukos, paprašykite jos pardavėjo.
4. UK/USA/DE piliečiai labai gerbia paypal taisykles, taigi jei rasite užrašą apie smulkų įbrėžimą, tai 90% ir bus smulkus. Na o pas kitus pardavėjus tai gali būti rimtas defektas.
5. Nepykite ant pardavėjų, jei jie rašo prekės kainą 1$, o siuntimo kaina prekės kainą viršija 50x ar 100x, jie tiesiog stengiasi išvengti ebay mokesčių.
6. Bidinti geriausia paskutinę minutę, naudojantis specialiomis programomis.
7. Atkreipkite dėmesį ar mokesčiai jau įskaičiuoti aukcijone, ar juos reikės pridėti prie galutinės sumos. Tai pagrinde liečia uk vat mokesčius.
8. Apytiksliai siuntimo laikai iš įvairių šalių:
Uk oro paštas - 5 darbo dienos.
USA oro paštas - ~1,5 savaitės
China oro paštas - ~2 savaitės
Siuntinys iš kinijos naudojantis TNT kurjerių bendrove - 2-3 darbo dienos
10-20kg siuntinys žemės transportu iš uk per kurjerius - 5 darbo dienos.
 
Čia išvardinau tik pagrindinius dalykus, jei jums kas nors neaišku dėl pirkimo ebay galite klausti :unsure:

Aklai į skaičius žiūri tie, kurie galvoja ir apsimeta, kad daug išmano, nors realiai nė velnio neišmano apie telefonus. :) Kas žino kažkiek daugiau, tai net nežiūri į skaičius, kai lyginama iOS ir Android ar kokia kita OS.

As dirbu web svetainiu kurime, backend programuotoju. Kaip atrodo darbas? Ofisas, sedziu prie iMac su dviem monitoriais, salia stovi kavos puodelis ir dazniausiai koks nors maistas.. :D dirbu 9-5 bet realiai koda rasau tik 5h, kitos 3h isnaudojamos kitiem reikalam tokiem kaip nosies krapstymas, susitikimai su klientais ar bendradarbias, rukymas ir panasiai.. Nors kartais buna tokiu dienu kad visas 8h sedi neatsitraukdamas, cia labai nuo projekto priklauso.. :) Kas antra penktadieni turim friday drinks, t.y 4h kazkas daro gerimus. Kas antra 4tadieni turim lunch and learn, t.y uzsako kokiu nors picu ar kokio kito maisto ir vienas is bendradarbiu buna paruoses kazkokia paskaita.. :D jeigu neturim kazkokio didelio projekto tai kiekviena diena buna vis kitokia, nes darom mazus darbelius visokius ivairiom svetainem. Zodziu bent jau man, tai cia yra toks darbas apie koki nuo mazens svajojau :)
 
Mes uzsiemam web svetainiu kurimu, naudojam PHP ir Ruby kalbas. Kokia kalba pasirenkam priklauso nuo projekto, bet vis dazniau renkames ruby on rails vietoj php.
Cia jau priklauso nuo taves. As programint mokytis pradejau pats, dar budamas 16 metu. As aplamai neesu univero baiges, istojau i KTU po 12 klases bet po puses metu meciau nes gavau si darba. Turbut kiti baige ar besimokantys galetu daugiau papasakot :)

Mokykloje moko logiškai mąstyti, paprastus matematinius uždavinius užrašyti kodu.
 
Universitete (turiu galvoje IT sritis) pirmus du metus visus bendrai moko objektinio programavimo, įvairių algoritmų ir kitų svarbių programavimo pagrindų. Paskui kas būna kitus du metus jau labiau priklauso nuo specializacijos, pvz. multimedijos - dirba labiau su grafika, programavimas - gilinasi į algoritmus ir pan., informacinės sistemos - į web programavimą ir t.t. Yra ir dar daugiau sričių..
 
Na o ką programuotojas veikia savo darbe, tai vėlgi priklauso nuo srities, kurioje dirba.
Pavyzdžiui aš dirbu prie komercinio web produkto - optimizuoju įmonės veiklos procesus juos kompiuterizuojant. Paprastai tariant stengiuosi palengvinti programinės įrangos naudotojo gyvenimą. :D Pvz. tarkime naudotojui savo darbe reikia kas savaitę padaryti kažkokią tai ataskaitą ir tai dabar užima daug laiko. Mano darbas yra padaryti taip, kad naudotojui nereiktų nieko daryti išvis (arba su minimaliu įsikišimu) ir ta ataskaita būtų sugeneruota automatiškai.
 
Taigi mokykla ir universitetas tau tik nurodo gaires, ką ir kaip reikėtų daryti, kaip reikėtų mąstyti ir visa tai tu bandai pritaikyti praktiškai savo darbe.
 
Na o pats darbas, tai nėra toks, kad visą dieną nuo ryto iki vakaro sėdi prie kompiuterio nepakeldamas akių. Dažniausiai programuotojai yra labai mylimi ir gerbiami, dauguma darboviečių turi laisvalaikio kambarius su stalo futbolu, xbox'u ir pan., kad darbo metu galėtum ateiti ir šiek tiek prasiblaškyti. Priklausomai nuo darbovietės ir kolektyvo, būna įvairiausių "užklasinių" veiklų, išvykų ir pan. :)

Ilgas sakinys. Nieko nesupratau. :D