inaccessible

Na jei prašo 3 bet kokių egzaminų , tai manau, tas 4 nesiskaitys
 
Šiaip IELTS siūlau išsilaikyt, kuo anksčiau , kad būtų rami galva ar neišlaikymo atveju turėtum laiko perlaikyt, gali delsti iki tol, kol bus galutinė data atsiųsti visus rezultatus .

Gal mano komentaras kai kam nepatiks, bet man px.
 
Cia gali noreti ir 1000lt uz val, bet taisykles cia diktuoja rinka visu pirma.
 
Realiai tu gali vertinti savo laika kaip nori, bet vertinti visu pirma reiktu ne pati laika o rezultata, verte kuri yra sukuriama per ta valanda.
 
Jeigu as per valanda parasau appsa ir jis yra vertas 1000$ as drasiai galiu sakyti, kad mano darbo valanda yra verta 1000$. Jeigu as esu verslininkas ir turiu 2 verslus kurie generuoja 10 000lt per valanda pelno as galiu drasiai sakyti, kad mano valanda laiko yra verta 10 000lt.
 
Bet jeigu as per valanda parasau 5 tekstus kurie nesugeneruoja jokiu pinigu ir jokios dideles vertes as negaliu saukti 200lt uz valanda nes tai yra tiesiog kvaila.
 
Gal geriau reiktu galvoti siek tiek kitaip, kaip padidinti savo sukuriama verte per valanda o ne kaip nuplesti kuo daugiau pinigu is kitu zmoniu kas man atrodo nei grazu nei profesionalu.
 
Tie kurie vaikosi pinigu niekad ju nepaveja, pinigus reikia prisivilioti, o prisivilioti galima tik kuriant atitinkama verte. Pele ir ta i spastus nelys kol surio neidesi o ka jau kalbet apie pinigus :D

Apie neturėjimą ką veikti ir procrastination
 
Žinot, pastebėjau, kad laimės priešingybė yra nuobodulys. Taip taip, kai nuobodu, esi nelaimingas. Tada ir postini visokius šūdus "Ką man veikti?", "Pasiūlykit filmą", "Gal kas alaus?". Sprendimas: sporto salė. Dabar "Neturiu ką veikti" pakeitė "Nebeturiu jėgų ką nors veikti".
 
Kitas dalykas, dažnai stengiesi daryti bet ką, kad tik nedirbtum. Bet ką. Būna, net namus susitvarkai (į tai įeina ir langų valymas). Sprendimas: Pažiūrėkit filmą "Revolver". Labai geras. O dar geresnė citata iš to filmo:
"You've heard that voice for so long, you believe it to be you.... You believe it to be your best friend."
Kitaip tariant tas cypiantis balselis, kuris sako "Nedirbk, pailsėk, tu ir taip daug padarei" arba "Padarysi rytoj, čia sunku" nėra Jūs. Taip taip, tai ne jūsų balsas. Sunku pripažinti sau pačiam. Bet tai tiesa. Dabar aš tam balseliui sakau čiulpk b.y.b.į. ir einu dirbti darbų. O ar Jūs galite su savimi kariauti?
 
Apie tinklinį marketingą
 
Ach taip, senai norėjau apie tai parašyti. Matot, bėda su tinkliniu marketingu, kad jis pats iš savęs yra... blogas... Sakysit ne. Ok, paaiškinsiu: daugumoje tinklinio marketingo schemų Jūs tampate tiesiog pardavėjais, tarpininkais, daugiau parduodate, renkate taškus, komandą, kylate luomo laiptais (yra ten visokios ten vienetų sistemos, "auksinis", "platininis", "huj pisi deimantinis" planai) ir esate... pardavėjas. O jums meluoja. Meluoja, kad jūs kuriate savo verslą. Sako, kad esate verslininkas, plekšnoja per petį ir sako, koks jūs fainas. Kuo ilgiau klausaisi, tuo maloniau širdžiai darosi. Juk malonu, kai giria? O kur dar visokie bonusai, kelionės, seminarai, etc. Viskuo pasirūpinta, apie viską pagalvota. Bet. Jus apgaudinėja nuo pradžių. Jūs ne verslininkas - jūs pardavėjas. Aišku, dabar užsipuls kralikai, sakys "Va, žiūrėk, čia mano mama gerai iš to uždirba, čia verslas". Ne mielieji, čia ne verslas. O pardavėjai irgi uždirba - nueikit į TOPO centrą, pamatysit, kiek pardavėjai gali prisukt. Bet tai ne verslas. Kitas dalykas, kurį tinklininkai man kartoja (dažnai pramogos tikslais nueinu jų schemų paklausyt, įvertinti žmogaus sugebėjimą įtikinti), kad nereikia investicijų ir nieko neprarasi. Što za chujne? Septinta klasė, fizikos pamoka, energijos tvermės dėsnis: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Tai klausimas, kaip galima pradėti verslą iš nieko? Dažnai reikia kapitalo (kad ir minimalaus, bet reikia), arba reikia turėti Know-How įgūdžių (pvz. bėgiojimo instruktorius). Bet vėl, tas know-how iš niekur neatsiranda - reikia investuoti laiką, o dažnai ir lėšas. Tai jeigu nereikia pinigų, vadinasi reikia laiko. O jeigu tą laiką, kurį skiri tinkliniui marketingui skirtum knygų skaitymui arba ne "pasyvių pajamų", o "aktyvių pajamų" kūrimui.
Ech.. Žinau, kad šita vieta iššauks diskusijų, bet būkit malonūs, neaiškinkit, kad TR yra geriau nei normalus verslas, nes dienos pabaigoje TR yra tiems, kurie bijo kurti normalų verslą (nes verslas visada yra rizika, kaip mano draugas, kuris kadaise **** pardavinėjo yra pasakęs "nėra rizikos, nėra pelno"), tiems, kurie nežino, kaip tą verslą daryti. Nes jeigu žinotų, tai netaptų pardavėjais. Sakot reikia nuo kažko pradėti? Taip. Aš rekomenduoju: Apskaitos pradmenys, smulkaus verslo kūrimas ir valdymas. Pilna literatūros. Nori - turi.
 
Apie idėjų generavimą
 
Dažnai su kolegom/draugais šnekėdavom apie tai, kaip kažką užkurti. Bet viena bėda - nebuvo idėjos. Ir taip mąstai ir kitaip, vistiek nieko nesigauna. Jau kažkada rašiau apie tai, kad reikia pakeisti aplinką, pabandyti kažką naujo ir t.t. Kai viską tą padarai irgi ne visada eina generuoti. Na o bet tačiau, buvau idiotas, kad nesinaudojau google. Pvz random object game (kai turi random produktus ir random tikslines grupes, duri pirštu ir bandai tuos daiktus pardavinėti toms grupėms. Pradžioje pasižaidi, o vėliau imi jau normalius produktus ir normalias grupes. Šikau tapšnojau, bet veikia. Netikėjau, kol nepabandžiau) arba svajoji iki padebesų ir vėliau rašai step-by-step, kaip įgyvendinti. Note to self: dažniau naudotis google. Ir apskritai, pilna metodikų, tereikia tik pasiknaisiot, o kas svarbiausia - pabandyti. PA-BAN-DY-TI. Juk čia ir esmė verslo? Pabandyti.
 
Apie sveikatą ir nuotaiką
 
Nesenai čia sirgau. Nieko ten ypatingo - paprasčiausias peršalimas. Bet kai sergi, pradedi mąstyti truputį kitaip. Kadangi buvau taip ūmiai-stipriai pasiligojęs, tai supratau, kad jeigu šiandien nerandi laiko sveikatai, tai rytoj turėsi rasti laiko ligoms. Kitas dalykas, man atrodo ne vieną forumietį kankina taip vadinama žieminė depresija - atrodo viskas pilka ir liūdna, nieko nebenori daryti, esi pasiklydęs gyvenime ir šiaip, kur mano alus. Nepergyvenkit, jūs ne vieni, domėjausi, tai čia paprasčiausias saulės trūkumas - taip jau būna. O kad taip nebūtų žiūrėkit, ką valgot. Pabandykit vieną savaitę pramisti bulvėm ir mėsa, o kitą - šviežiom daržovėm ir šiaip, sveiku maistu, kiek tai įmanoma. Chebra, veikia. No shit. Ne veltui juk sako "You are what you eat". Steak'o neatsisakau niekada. Bet šaldyti koldūnai jau išnyko iš mano raciono. Pabandykit patys, galbūt čia pas mane sistema kitokia. Ir šiaip, kai pradedi daugiau valgyti žalio maisto (ta prasme prie kepsnio kai atsiranda daug žalių dalykų) ir geriau jautiesi.
 
Apie galią ir įtaką
 
"Being powerful is like being a lady. If you have to tell people you are, you aren't."
Margaret Thatcher
 
Visada žavėjausi filmais kaip Godfather ar American Gangster iki tol kol... Supratau, kad daugiau pinigų uždirbsi legaliai. Kažkaip nebežavi gangsteriai ir jų rodoma galia - jie galios turi tiek, kiek jiems jos suteikia valdžia. Nesvarbu ar už pinigus ar ne, bet galia jiems yra duota. Face it. Ilgai teko blaivytis nuo šitų marazmų. Tačiau man labiausiai patinka mano mylimai kaimynai - kiekvieną penktadenį penki pacukai sėdi juodame 97 BWM tamsintais stiklais, klausosi repo apie gangsterius (įvariom kalbom) ir galvoja, kad yra gangsteriai. Praeidamas visada pasisveikinu pamodamas ranka, jie piktais veidais pasižiūri pro priekinį stiklą irgi taip mosteli ranka, neva, mes čia viską prižiūrim. Ech, gangsteriai gangsteriai, tikrieji gangsteriai sėdi dangoraižio viršutiniuose aukštuose su marškiniais, geru viskiu ir brangiom boboms, nes žmonos namuose. O jūs šąlat subines automobilyje, mąstydami, kaip čia "prasukt varkę". Nevaidinkit to, kuom nesat, nes šviečia iš tolo.
 
Pradžios pabaiga
 
Pabaigai, citata pamąstymui - kodėl Jūs darote tai, ką darote? Tikiuosi, kad šita rašliava kažkam įkando, lengvai pistelėjo per galvą ir privertė pamąstyti. Mielai padiskutuosiu :)
 
“There is something about yourself that you don’t know. Something that you will deny even exists until it’s too late to do anything about it. It’s the only reason you get up in the morning. The only reason you suffer the shitty boss. The blood, sweat, and the tears. This is because you want people to know how good, attractive, generous, funny, wild, and clever you really are. Fear or revere me, but please think I’m special. We share an addiction. We’re approval junkies. We’re all in it for the slap on the back and the gold watch, the hip, hip, hoo-######ing-rah. Look at the clever boy with the badge, polishing his trophy. Shine on, you crazy diamond, because we’re just monkeys wrapped in suits, begging for the approval of others. If we knew this, we wouldn’t do this. Someone is hiding it from us, and if you had a second chance you would ask, why?”

Taigi, akis užkliuvo už vieno uždarbiečio random minčių. Prisiminiau, o tiesą sakant geriau paieškojus kompe radau ir aš saviškes, tik rašytas prieš 3 metus. Tuomet sakykim buvo įdomus laikotarpis gyvenime. Gal kam taip yra buvę.. Guli ar sėdi ar kažką darai ir tiesiog "pareina" minčių srautas tik spėk užrašyt. Taip gime "part I" ir kitos keturios dalys. Iš viso 5 part'ai ;) Miniatiūros apie nieką, kartu apie viską. Redaguota minimaliai. Vėliau įkelsiu daugiau.
 
 
Part I
 
Jum ir taip būna? Būna, kad vienintelis dalykas kurio norit, tai sėdėti ant pasaulio krašto ir rūkyti cigaretę, arba prisigerti taip, kad kitą dieną būtum nauju žmogum ? Būna, kad nenorit nieko ir kartu norit visko? Vieną dieną atsikėlus iš lovos (nesvarbu kuria koja) jūs norit užkariaut pasaulį, o kitą, sėdėt susigūžus kur nors kampe (jau ne ant pasaulio krašto) ir žiūrėt į vieną tašką. Ir niekas niekas negali to jausmo išmušti. Pyktis kuris gniaužia gerklę atsiradęs tiesiog iš niekur, ir jautrumas, kurio niekada nebuvo skverbiasi per kiaušius (atsiprašau merginų)...
 
Sėdžiu dabar prie savo laptop'o. Groja kažkokia liūdna daina. Kas nušove tylą. Nuotaika? Ne ji nėra gera. Manau jos išvis nėra. Nei geros, nei blogos. Tik vienintelis dalykas ko dabar norisi, tai įsidėti tą baltą apvalų popieriuką su tabaku į dantis, uždegti degtuką ir kiek tik galima giliau įtraukti į plaučius. Jaučiat? Palengvėjimas. Nikotinas užlieja smegenis. Tiršti dūmai. Širdis ima truputį greičiau tvinkčioti. Palaima. Trunkanti keletą minučių. Atsipalaidavimas. Bėdų nėra? Toli gražu. Jos neišejo su dūmais. Jos liko ten pat. Smegenyse. Noras užsirūkyti antrą tokį patį magiška popieriuką didėja. Skamba kaip narkomano užrašai? Neatspėjot. Narkomanai savo bėdų nesupranta. Jie su jom nekovoja. Čia tik mažytė nikotino dozė, kuri problemos neišspręs, tačiau jos ir ne pablogins. Kaltinsit? Nereikia. Sugadinsit ir taip mažą kiekį savo nervų ląstelių. O jų dar prireiks. Patikėkit. Užjausit? Nepadės. Nes yra pasaulyje dalykai, kurie įvyks ir be jūsų. Norit jūs to ar ne. Vienas iš jų - šita rašliava. Gal ji bevertė, gal tuščia, bet ir pimpalą antroje klasėje sąsiuvinyje nupiešus juk taip gera būdavo. O kam visa tai ir dėl ko - sunku pasakyt. Gal kad mes iš prigimties anonistai. Ir tai yra aukščiau visko? Gal..O trečiasis popieriukas jau dantyse..
 
 
 
 
 
Part II
 
 
Išjungiau laptop’ą. Atsiguliau. Dešimt minučių gyvenimo pagalvėje. Ramybė. Neilgam. Galvoje avilys. Mintys apie viską ir kartu apie nieką. Bandymas suprasti save, savo veiksmus, poelgius ir tai, ko aš noriu šitam gyvenime. Atsikeliu. Geriau nuo to nepasidaro. Nueinu iki virtuvės. Žiauriai užsinorėjau mandarino. Juk greit Kalėdos. Suprantu tik vieną. Rašymas, tai ne privilegija, ne noras ir toli gražu ne galimybė. Tai jausmas. Jis žino kada tu silpnas. Jis žino, kada ateiti, kad rastų ir užkluptų tave nepasiruošusį. Žino kada įlysti į galvą ir iš jos padaryti dūzgiantį avily. O ką tu? Tu beatodairiškai jo klausai, nors, paradoksas, nemėgsti, kai tau kas vadovauja. Tu tampi jo bejausme nuolankia kale. O gal ne tik jo?
 
 
Yra dvi nuodėmės. Two sins. Kad geriau skambėtų... Jausmas ir Noras. Kuriam labiau pataikaujat spręskit patys. Kuo labiau mąstysit, tuo labiau jus valdys Jausmas. Kuo labiau stengsitės tą mąstymą nutraukti, tuo labiau jus dulkins Noras. Ir kas absurdiškiausia jums tai patiks. Šypsotės? Be reikalo. Nesu matęs, kad išprievartautieji šypsotųsi. Aš žiaurus? Spręsti jums...
 
 
 
Grįžau į lovą. Mintis ant kelių pasidėti kiekvieno studento džiaugsmą laptop’ą po mandarinu atrodė vis realesne. Taip ir padariau. Keista, niekada nemėgau konvejerių ir štampų. Gal kad teko prie pirmųjų dirbti. Klakt, klakt, klakt. Monotonija. Tik užmerk akis ir sujauksi visą tvarką. Čia kaip visada pagelbėti pasiruošęs Jausmas. Dėjau ant tokios pagalbos. Ji man trukdo gyvent. Deja, tik man.
 
 
Sakysi man taip nėra buvę! Prieštarauju! Kas čia per nesąmonės! Patylėk. Palauk ir Pamatysi. Nusiprausk po šaltu vandeniu. Pažvelk į veidrodį. į tuos du taškiukus, į tuos du guzikėlius, kurie gilesni nei įsivaizduoji. Ne, tai ne papai. Aukščiau. Įsižiūrėk į tas akis ir pasakyk paprastą dalyką: Ar ne mes gyvenam dulkinami norų? Atsakymą pasilaikyk sau.
 
 
Visada sakiau “ Gyvenimas ne tikslas, o kelionė”. Šita sušiktą posakį kišdavau visur, kur tik galėdavau, į mokyklinius rašinius taip pat. Kodėl sušiktą? Suprasit. Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. Tai ką myli, vėliau atsiradus galimybei vemdamas nekęsi. Tas posakis buvo mano a la credo. Tikslas nėra taip svarbu, kelione - geriau. Prisikeliavau, o gal reiktų sakyti prisikeliavom. Juk nepaneigsit, jog siekti panelės/vaikino yra smagiau nei jį turėti jau šalia. O žiemos vasaros laukimas? O kas būna kai ji ateina? Sulaukus ilgai lauktos žiemos ir tik paspaudus šaltukui pirmi žodžiai būna “O tu kr*va kaip šalta greičiau vasara”. Kalėdų rytas nublanksta tik gavus dovanas. O koks buvo tų Kalėdų laukimas: kvepiantis mandarinais, vaikišku jauduliu “ O ką gi čia padovanoti? “ , ir noru nustebinti mylimus žmones. Siekiant mylimo žmogaus palankumo, mūsų neatpažindavo net patys artimiausi žmones. Mes švytėdavom. Netgi arbatinuko užvirimo laukiam labiau, nei jau užkaistos arbatos. Štai jum ir Noras. Noras mėgautis kelione. Žinot kuo tai baigiasi? Susiradus vaikiną/merginą kyla dvejonės ar teisingai pasielgėm, ar čia tas žmogus. Atėjus Kalėdom visas tas laukimas sueina i virškinamąjį traktą. O užvirus arbatinukui suprantam, kad ne velnio tos arbatos nenorim. Tos sušiktos kelionės džiaugsmas privedė prie to, kad tapom nepastovūs. Noras pavojingas. Jis gali išsipildyt. Norėkit atsargiai.
 
 
Part III
 
Lėtas šeštadienis. Taip būtų galima pavadinti dieną, kurios pabaigos nematyti. Totali vegetacija. Egzistavimas. Kur tai veda? Ogi niekur. Visiškai. Filmas. Juokingiausia tai, kad žiūrėdamas jį, matai savo gyvenimą. Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Permąstau dar kartą. Bandau įžvelgti teigiamus bruožus. Visgi įdomu savo gyvenimą matyti iš šalies. Tos pačios situacijos. Tos pačios klaidos. Tokie patys norai ir tokie patys nusivylimai. Tai sukelia šypsena. Perkreiptą, bet šypseną.
 
Šiandien bedirbant akis užkliuvo už voro. Gyvis lakstė nežinodamas kur dėtis. Ieškojo užuovėjos ir ramybės. Atradau paralelių. Turbūt visi būtų atradę. Ne. Teisintis nemėginu. Šiaip vorai be kita ko, yra sakoma, laimę neša. Toks vaizdas, kad visus juos jau bučiau sutrypęs. O tie kurie gyvi – bijo ir pažiūrėti į šitą pusę. Reiks ieškoti naujų laimę nešančių padarų.
 
Part IV
 
Vėl naktis. Keista. Beveik kaip toj dainoj. „ Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi...“ Iš tiesų. Niekada turbūt nesusimąstome, kodėl būtent naktimis atsiranda stebėtinas atvirumas, įsigilinimas į save ir mums nebūdingas nuoširdumas. Pastebėkit, kad naktimis (vakarais) vyksta atviriausi pašnekesiai, „širdies išliejimas“ ir nesuklysiu sakydamas, jog žmogus vakare būna pats natūraliausias. Gal viskas taip todėl, kad vakare permąstome visą dieną, padarome atitinkamas išvadas ir po visko tampame tuo, kuo esame. O gal ir nuovargis padaro savo.. Taip sakant išgrynina žmogų.
 
Naktį kiti jausmai, kiti pojūčiai...Bet žmogus tas pats. Taip, jis dažnai kiek pyktelėjęs, bet jis moka atleisti, o jei reikia ir neparodyti pykstąs. Dėl ko? Bala žino.. Pats ant savęs, gal kiek ant situacijos (ji irgi beje priklauso nuo jo). O gal ant likimo? Tas padla moka ir mėgsta papokštauti. Neee, šį kartą jis čia niekuo dėtas. Tas minčių raizginys neduoda ramybės jau kuris laikas, o lapas (nors ir virtualus), yra šiokia tokia paguoda ir savotiškas morfijus. Tam kartui nuramina, o vėliau ir vėl prisireikia. Dabar mintys sukasi ties dviem problemom: Žmogum ir Jausmais. Taaaip taaip, kaip visada filosofiškai. Kitaip aš negaliu. Atsibodo tas popsizmas. Jis bukina, alina, išsunkia ir galų gale vemt verčia. Juo persigėrę viskas kas tik įmanoma. Mūsų žodžiai, veiksmai, jausmai, mintys.. Bala nematė tų veiksmų. Paaukočiau juos, jei atiduotų jausmus. Taip juos. Romantikas grįžo, jau galit plot katučių. Juk viskas, ką jaučiame, o vėliau ir darome yra apgaubta netikrumo skraiste. Skraiste, kurios nuplėšti jau niekas nenori, o gal jau ir negali. Robotizmas. Mes juk viską mėgstame, mums viskas patinka, mes visus mylime, gerbiame ir saugome. O tikrovė? Visko nekenčiame, nieko nenorime, ir nudėtume, jei galėtume patys savom rankom. Žmonės bijo savo tikrųjų jausmų. Jų paprasčiausiai ne-be-li-ko. O jei liko, tai tik negyvose formose. Pripažinkit. Bijome pasakyti, ką iš tikro galvojame. Norime būti geresniais nei esame. Ir tai masiška. O mes žinome, kiek yra pilkų, vegetuojančių ir masėms paklūstančių robotukų?! Dauguma. Tačiau remiantis vėlgi ta pačia visiems žinoma daina popsas turi savų pliusų. Įkalina tūkstančius, išlaisvina vienetus.
 
O žmogus. Kodėl jis vienu metu gali traukti ir stumti? Kodėl norėdami jį nustebinti arba sužavėti pereitume pragarą, o siekdami atleidimo nesugebame ištarti paprasto atsiprašau? Baigėsi parakas? Kaip visada ne laiku... Kodėl žmogaus fizinė galybė turi atsvarą – jausminę negalią? Kad būtų įdomiau gyventi? Ar todėl, kad viskas šiame pasaulyje turi in ir jan? Priešingybių balansas sukuriantis harmonija. Tiesiog dieviška. Nuostabu. Pasakiška. Ir kartu taip sušiktai žmogiška. Savo keverzones baigsiu viena mintim. Pamačiau, perskaičiau, patiko. Ji visai iš kitos temos. Ji nedera šitoj raizgalynei, bet.. Jei už kiekvieną mergina, tokią kaip tu, aš gaučiau 5 centus, turėčiau... 5 centus.
 
Part V
 
Guliu. Niekaip negaliu užmigti. Mintyse bėga veidai, vaizdiniai iš gyvenimo. Tų žmonių aš nepažįstu, o vaizdiniams prisiminti minčių srautas per greitas. Įdomi naktelė. Pagalvojau, gal sąžinė prabilo ir nori man ką nors pasakyti? Bet vėliau tik tyliai nusijuokiau iš savo tokio klausimo. Juk kvaila būtų ieškoti žibučių žiemą. Bet stebuklų būna, neneigsiu. Taip ir man su sąžine.
 
O jums irgi taip būna, kad atsigulus į lovą jaučiatės mirtinai pavargę, o tą minutę, kai galva paliečia pagalvę, ima rastis baimė. Baimė užmigti. Miegas išgaruoja. Lieki tik tu ir tamsa. Ir gink dieve, apie akių sumerkimą jau negali būti jokios kalbos. Ima plūsti įvairios mintys. Vieniem egzistencinės, kitiem labiau žemiškos. Tu negali jų kontroliuot. Negali sustabdyt, išvyt,ištrint, išmest. Jos taip giliai, kad tu gali tik laukti ir melstis, kad tai netruks visą amžinybę. Taigi vienu metu apturi garbę turėti dvi baimes: Viena baimė sudėt bluostą, kita, kad mintys, kurios tave terorizuoja nesitęs amžinai. Atsikeliu. Kelias į virtuvę painus. Ar dėl minčių, ar dėl tamsos, nežinau. Nusiprausiu veidą, atsigeriu ir grįžtu atgal. Velniava. Negeriau. Sėdėdamas ant lovos krašto imu skaityti senus sms‘us. Nuo galo, po vieną. Kantriai ir meistriškai atkurdamas dialogus bei situacijas. Po kiek laiko susivokiau. O velniam man to reikia? Kodėl man turi rūpėt žmonės, kurių galbūt nemačiau ir santykiai, kurie neegzistavo? Tai tarsi matrica. Mano kitas pasaulis. Klampi, užburianti, juoda masė, į kurią pasinėrę tampame savo pačių įpročių vergais. Ne, aš to daugiau nenoriu. Delete all. Die bitches. Nebenoriu jūsų matyt, prisimint juo labiau. Tai ir yra tai, kas vėliau grįžta srautais, kas atsispindi kaip vardų ir vaizdinių mišrainė. Ir kas sukelia baimę užmigti. O jums, ar taip būna...?

Matė tėvas tavo parašą forume? Ar šiaip majoras prisilaikydamas kariškos drausmės leidžia padrinkint vodkės tau ir paflyint?

Aktyviai tranzuodavau prieš gerus šešis metus, paskui kažkodėl baigėsi ta "manija". Gaila, bet už Lietuvos ribų tranzuoti neteko, nors tokių minčių buvo. Dažniausias maršrutas buvo Vilnius-Kaunas ir atvirkščiai. Važiuodavau į kokį nors balių, tad kelionei norėdavos pataupyti. Kažkada su drauge buvom sumąstę nutranzuot prie jūros ir keliavome tokiu maršrutu: Vilnius-Panevėžys-Šiauliai-Palanga-Klaipėda-Vilnius. Į Panevėžį mus paėmė sunkiasvorė mašina (su kabliu priekyje) ir artėjant prie Panevėžio buvo pirmoji mano patirtis tranzavime, kai žiauriai išsigandau. Važiuojam plentu, prieky matom ženklą, kad iki Panevežio liko 5km berods ir.. vairuotojas nusuko į dešinę, toliau važiavo kažkokiais šunkeliais. Tada galvojau - o dabar tai bus.. Ir labiau pergyvenau ne dėl savęs, o dėl draugės, kuri vos nusukus nuo pagrindinio kelio, pradėjo man baksnot į šoną ir kišo atsuktuvą, kurį pasiėmė dėl visa ko. Greit išsitraukiau iš kuprinės žemėlapį ir bandžiau surasti pro kokius čia kaimus mus veža. Vairuotojas pamatė ir nuramino, kad plentas dabar remontuojamas, todėl jis nusuko į aplinkelį. Kažkiek nuramino, bet kol neatvažiavom iki vietos, tol kažkiek drebėjau. Panevėžy susitikom su draugais ir po to patraukėm link Šiaulių. Ten buvom kažkokiam undergroundiniam koncerte ir nakvot pas save priėmė mergina, kuri buvo pažįstama tik iš tuo metu populiaraus irc. Ryte vėl patraukėm link trasos su tikslu atsirasti Palangoj. Į ją nusigavom gal su 9 persėdimais, nes jei kas paimdavo, tai galėdavo nuvežti trumpą atstumą iki kurio nors posūkio. Palangoj aktyviai pradėjom tardyti bobutes, kad galėtume būti ramūs dėl nakvynės ir pasidėję daiktus eit į miestą. Bet deja visos kaip susitarusios už nuomą lupo gana brangiai. Kadangi buvau pasiėmęs dėl viso pikto palapinę, todėl nusprendėm, jog miegosime kopose! Buvo sutarta, kad pusę nakties draugė miegos, o aš budėsiu ir paskui apsikeisime vietomis. Bet... aš savo „budėjimo“ metu nulūžau ir penktą ryto girdžiu, kad kažkas atseginėja palapinę iš lauko pusės. Vėl panika. Maniau policija, bet.. ten buvo gal penkiais metais vyresni 3 bachūrai. Baigėsi tuom, kad paklausė ką čia darom, pasakiau, kad nieko ir nuėjo. Gerai, kai gerai baigias.. Kitą dieną pasibastėm Palangoj ir sugalvojom, jog reikia aplankyt Klaipėdą. Ten gan trumpai pabuvom, be nuotykių, grįžom vėl į Palangą. Namo grįžti nusprendėm vėlgi per tą pačią Klaipėdą ir ten strigom. Gal 3 valandas niekas nestojo ir draugė pradėjo niurzgėti.. Jau buvo nusprendus nusigaut iki traukinių stoties ir grįžt namo traukiniu, bet pavyko šiaip ne taip perkalbėti. Neužilgo visgi sulaukėm transporto ir nusigavom iki Kauno. Ten nespėję iškelt nykščių, sustojo naujutėlaitis mersas. Pavargęs po kelionės, net neįsižiūrėjau gerai į vairuotoją. O ten buvo toks mafukas... Skustas, didžiulė tatuiruotė nuo peties iki riešo ir didžiulis auksinis žiedas ant piršto. Negana to, kad lėkė visą kelią 200 km/h, bet ir klausėsi dainos, kurioje moteris vos ne visą laiką aimanuoja “uuuuch aaaach”. Vėl adrenalino persunktas kūnas. Visokios durnos mintys lindo į galvą, kad mane pakely išmes, o draugę į mišką. Tačiau vistik laimingai nusigavom iki Vilniaus, be jokių siurprizų..
 
Štai tokia mano išsamesnė kelionė. Jei kas skaitė ir buvo neįdomu – atsiprašau. :)
 
Dar trumpai pasidalinsiu keletu nuotykių:
- kartą sustabdžiau kunigą (tiksliau iš Tikėjimo žodžio). Visos kelionės metu klausė krikščioniško rock’o, paskui pritildė ir domėjosi ar suprantu apie ką dainuoja, vėliau pasakojo kaip jis atsivertė į Jėzų ir kaip tai pakeitė jo tolimesnį gyvenimą.
- tranzavome tryse – aš ir dvi draugės. Vėlgi strigome Klaipėdoje ir atrodė visiškai beviltiška situacija. Linksmiausia buvo tai, kad sustojo iškart trys fūros, visos paėmė po vieną iš mūsų ir paskui per racijas bendravo tarpusavy, domėjos mumis. Pasirodo jie buvo draugai ir važiavo visi vienu reisu.
- turbūt durniausia patirtis buvo, kai nusigavau iki Kryžkalnio ir ten iškėlęs nykštį buvau ne vienas. Sustojo mikriukas ir prieky buvusios dvi moteriškės įlipo bei šūktelėjo man, kad taip pat ateičiau. Kai sėdo į mašiną, jom buvo pasakyta, kad už kelionę 5lt, o aš to deja negirdėjau. Bevažiuojant vairuotojas man sako: už kelionę susimokam iš karto. Aš nesusipratęs dėl vaizdo pakrapščiau piniginę ir sakau: o jeigu neturiu? Tai tas pradėjo keiktis, išvadino belekokiais žodžiais, pradėjo stumt (sėdėjau šalia jo), maždaug varyk iš čia. Liepiau sustot ir norėjau išlipt, bet paskui nusileido – tiek to b**t, važiuok n***ui.
- kartą susistabdžiau du bachūriukus, kurie bevažiuodami rūkė... žolę. Tokie labai panašūs į Byvį ir Tešlagalvį, padėję pochuistai. Paskui išlipant kišo maišiuką su žolyte, sako: imk ant kelionės bus.
- kartą sustojo dvi moteriškės, nes... neturėjo atidarytuvo. Tiesiai šviesiai ir pasakė – nusipirkom alaus ir neina atidaryt, todėl paėmėm tave. ;D
- na ir paskutinis štrichas – sustabdžiau fūrą, tai už tai kad paveš, reikėjo padėt padangas iškraut tarpkely.

Dar viena parduota vasara. Taip nusiteikęs atvykstu į Lietuvių "pamėgtą" Angliją. Vieniem čia kurortas, kitiems XIX a. lažas. Vergovės vieta Bostonas. Eilinis Anglijos miestelis, kurį it musės apspito broliai Lietuviai. Skuodas, Plungė, Klaipėda, Šilutė, netgi Alytus ir Mažeikiai, visi jį žino ar bent yra girdėję. Ko gero pagrindinė priežastis, kodėl čia suvažiuoja mūsų "elito atstovai", dėl didelės žemės ūkio darbų pasiūlos. Šiomis dienomis, žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tai nesustabdo atvykėlių. Reikia paminėti, kad Bostonas teritoriškai išsidėstęs aplink didžiulius laukų plotus. Tai lyg ledai ant pagaliuko. Miestelis taip pat turi keletą fabrikų, kuriuose prakaitą be mūsų lieja, latviai, lenkai, portugalai ir kitos vargo bitės. Štai tokiame mėšle mes gyvenam.
Gyvenimo psichologija dirbant užsienyje labai paprasta. Darbas, Namai, Prekybos Centras, o penktadienis ir šeštadienis apvainikuojamas alum, degtine, žole. Pats tokių atrakcijų nepropaguoju, kadangi jos bevertės, bet kai kuriems mūsų Lietuvos herojams tai patinka. Įsuka save į tos baltos, bandymų žiurkės gyvenimą. Jiems to nesuprasti. Per laiką praleista šiame Dievo užmirštame kampelyje susitikau ne vieną intelekto nesužalotą žmogysta. Kaip Balys Sruoga, savo knygoje "Dievų Miškas" pradedi juos vadinti mažybiniais vardais. Čia Jurgelis, čia Petrelis. Visi tokie geri, gaila kad Dievulis pagailėjo jiems košės. Turi gyventi su tuo kas liko. Fabrike ar žemės lauke nerasi Einšteino ar Maria Kiuri, tenka šlietis prie mūsų "šviesuolių", užsidaryti ir gyventi tarp keturių sienų nesinori.
Kalbant apie gyvenamą plotą, pats pasirenki kaip žaisi. Gali nuomotis kambarį (ką ir pats darau) arba dar mandriau, kai koks monopolio tycoon'as jami visą namą ir ieškai žmonių, kurie tave išlaikys. Taip schemos ir veikia. Aš ir pats moku 120 svarų, gyvename name. Į mano nurodytą sumą įeina elektra, vanduo, dujos, internetas, ploto nuoma. Gyvenk ir žvenk. Deja toks gyvenimas labai nežavi, kadangi dauguma laiko praleidi savo kambary. Galėtum išeiti, pažaisti į pievutę, bet kažkaip nesinori. Ir reikia pastebėti patys nuoma suteikiantys asmenis tokie pat, bėga į savo kambarius lyg tarakonai. Ir kiek pakalbi visur taip visi žino savo pareigas sumoku už nuomą, pavalgau virtuvėje, nusiprausiu viso gero. Jokio ryšio, gal ir gerai, nereikia savęs įpareigoti. Atlikau, dingau, dirbu.
Darbo labai gero negausi. Atvažiuoji čia su mintimi ir socialinę stigma. "Esi 0". Tavo diplomas ar tai būtų Vilniaus ar Kuršių Marių, neegzistuoja. Gerai dar, kad teises turi ir kalbą moki. Tai tave pakelia 0,01 laipteliu aukštyn. Taigi prasideda naujas gyvenimas. Renkiesi laukai ar fabrikas. Dauguma renkasi easy way ir eina į fabriką. Fabrikas fabrikui nelygų. Tarkim viena kompanija nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiu pailistruosiu. Šeštadienis, su draugu judame Bostono centru, skambutis, "jūs turite vykti į darbą" ir nesvarbu, kad jam penktadienį pasakė, kad gaus day-off (išeiginę) ir ką manot? Tenka žygiuoti, nes kitaip prarasi darbą. Kita rūšis fabrikų geresnė. Padirbęs metus ar puse per agentūra gali tikėtis kontrakto. Nustatytas tikslus darbo ir poilsio režimas. Apmokamos atostogos. Mūsų burliokams rojus. Kol esi agentūrinis tave mėto ir vėto. Bet gavus kontraktą esi "nepažeidžiamas".
Apie lauką nekalbėsiu, kadangi pats nedirbau, bet kiek girdėjau darbas laaabai sunkus, dirba tik stipriausi. Niekas ten nesicackina, kiek padirbsi tiek ir gausi.
Britai į emigrantus žiūri šnairai. Ypač nemėgsta lenkų. Mes irgi esame nepasitenkinimo židinys. Neapykanta stiprėja. Prieš metus du politinių partijų plakatų, agituojančių britus vyti užsieniečius iš šalies nebuvo. Dabar kabo visame mieste. Keisčiausia, kad jie nesupranta, kad būtent užsieniečiai kelia UK ekonomiką. Anglas geriau gaus pašalpą, nei eis dirbti. Pats mačiau, darbo biržoje dairiausi darbo skelbimų, kai įėjo jauna šeima, vaikai, žmona ir vyras, kuris galėtų darbuotis, bet "neranda" darbo. Komedija. Dar vienas pastebėjimas. Anglai nebesibodi pasakyti kokie riebų komentarą emigrantu atžvilgiu. Tarkim laukiant prie bankomato aiškiai girdimas dviejų bričių pokalbis, apie tai kaip lenkai juos knisa. Į lenkų apibrėžimą įeiname ir mes. Ant tiek atsilupusi tauta, kad net nežino, kur Lietuva. Kai kurie nekreipia dėmesio, bet mane tai knisa. Tenka pasitelkti kantrybę, nes bandydamas ieškoti teisybės gausi sprigtą nuo UK policijos.
Šiandien skaičiau apie Bostoną. Vienas įdomesnių faktų, Bostonas pirmauja savo storų žmonių kiekių. Vaizdų iš KFC ir McDonalds pateiksiu vėliau. Komiškas vaizdas. Laukiu pokalbio su manager(ieškau darbo) ir sėdi ten tokia poniutė, ##### netelpa kėdėje. Šalia vaikas, abu kemša KFC mėsytę, skanu, bet labai nesveika. Ypač jei tai patampa įpročiu. Keista kaip žmogus savęs taip neprižiūri. Tai vat toks trumpas pasakojimas kokioje skylėje esu. Nesakau, kad blogai, gerai, kad aš dirbu tik vasaromis. Gaila man tų žmonių, kurie dirba fabrikuose. Visą gyvenimą įkalina save. Suprantu kai kurie neturi pasirinkimo. Jeigu visgi turit keiskit save, negriaukit savo potencialų tuose 21 amžiaus koncentracijos lageriuose.

o blemba, per tave man teks nužudyt savo dešinę ranką

Vitaminai siek tiek prabudins smegenis, o siaip turetum paskaityti dazniau knygas apie tai, kas tau aktualu. Dar labai svarbus yra fizinis aktyvumas, jis skatina nauju neuronu geneze, o sunkus protinis darbas neleidzia zuti neuronams. Galvos smegenys ilgiau islieka darbingos, jeigu dirba.
Norint geriau atsiminti, butina: 1. Koncentruoti demesi; 2.Sukurti asociacijas; 3. Sujungti zodzius (koncepcijas) su vaizdais; 4. Daug kartu kartoti. 5. Garsiai kartoti; 6. Nepersitempti; 7. Susieti su konkreciu laiku; 8. Gerai issimiegoti; 9 Atsipalaiduoti.
Tai tiek :)

Man regis šitas sakinys viska pasako... Kuomet viskas paduodama ant lėkštutės, ir aplinkiniai verčia mokytis dažniausiai gaunamas atvirkščias rezultatas. Jeigu situacija būtų kiek kitokia, pvz.: kaip kokioje Kinijoje kur mokiniai žino kad niekas ten su jais nesižais, nenori nesimokyk, bet tokiu atveju esant tokiai konkurencijai galėsi visa gyvenimą "anglis kast"... Dėl to toje šalyje ir yra aukštas mokinių žynių lygis. Lietuvoje situacija kiek kitokia. Nebūtinai pabaigęs mokyklą ar universitetą gausi gerą darbą ir tt. Šiandieninis jaunimas neturi motyvacijos ir todėl, kad gerą darbą gali gaut per pažintis, arba atrast aukso kalnus užsieni. Dar pridėkim "labai gerą" švietimo sistema ir turim tai ką turim, kad šiandieniniui jaunimui viskas px...

1. Pradėt sveikiau gyvent. (kinda done.)
2. Pagaliau užaugt ir nebepirkt kinderių (ar bent jau sumažint jų kiekį, nes jau pardavėjos kaip į debilą žiūri..) (kaip ir įstengiau :))) )
3. Gal pradėti galvoti apie kažkokią internetinio verslo formą :?
3. Stengtis sugalvoti idėją, susijusią su mandagumu, ir ją įgyvendinti internete :)
4. Dar visai neblogai būtu tapt draugiškesniu ^^,
5. Susirast antrą pusę (optional, greičiausiai vėl liksiu forever alone, bet būtu visai fainai facked it up. Atidedam ^^,)
6. Mažint išlaidavimą visiškai bereikšmiams dalykams, bandyt taupyt ant pirmo DSLR ^_^ (nors ir islaidavimas padidejo gal 40x, bet ant dslr kaip ir sukaupiau ;o)
7. Mažiau nervuotis dėl menkniekių. :) (kinda done (: )
8. Pradėt džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką turiu.. :)
 
Į temą:
http://www.great-advice.lt/34653

Tie visi kur su mersais važinėja baigę 10 klasių, savo verslus sukūrė, ar bent jau pamatus padėjo, žlugus Sovietų Sąjungai (tarpe tarp 1990-1996), kai tikrai ne protu buvo sukaupiamas kapitalas.
 
Jei atvirai, tai nusišneki juodai. Pateiki 1% žmonių, kaip taisyklę, nors tai yra paprasčiausia išimtis. Bet aišku, tu juk ir esi išimtis, kaip ir pusė forumiečių, kurie nesugeba padaryti 11 klasės matematikos, tačiau yra prigimtiniai genijai. Pasaulis tik ir laukia, kol jie pasidalins savo nuostabiais gabumais ir savo idėjomis pakeis pasaulį. Aš irgi lygiai taip pat mąsčiau, kai buvau 17-18 metų. Well, guess what - aš esu nulis, tu esi nulis, 99% forumiečių yra nuliai, ir kai tai suprasi, ateis ir suvokimas kiek darbo reikia nudirbti, kad taptum kažkuo:).

Patys iš jos vagiam nemokedami mokesčių :) Jeigu mes piliečiai vagiam, kodėl turėtų seimas nevogti? :D Visi vagiam, visi ir verkiam, kai pradėsim visi nevogti, visi džiaugsimės. Logišką? :)

Sveiki. Šiandien facebooke padalintas video, vakar publikuotas youtube:
 
http://www.youtube.com/watch?v=t3idVo97kII
 
Įsijungus 'captions' padėka išreiškiama p. Šilgaliui. Kaip visada galima sakyti, kad tai eilinė reklama. O gal ne? Betkokiu atveju aš UŽ tokį jaunimo aktyvumą, rikiminės sistemos tobulinimą ir esamos sistemos ydų pabrėžimą.
 
Lauksiu kitų šių žmonių reportažų.
 
P.S. filmuke yra ištrauka iš The Network (1976) - vieno mėgiamiausių filmų apie mass media smegenų plovimą.

Negalvok apie stojimą į užsienį, kol nesugebi pats susirasti informacijos internete.

Labai rimtai - išgyventi kuo ilgiau :|

Robin Sharma "Vienuolis kuris pardavė "ferrarį"
Labai įdomi knyga.

Ok, tuomet trumpai.
 
Škotijoje yra trys geriausi universitetai: St Andrews, Edinburgh, Glasgow - pagal daugumą dėstomų dalykų jie patenka į top 10 Didžiojoje Britanijoje (iš daugiau nei 100 universitetų), tad atsidūrę bet kuriame iš jų - nesvarbu, kokia specialybė - tikriausiai nesigailėsite.
 
Aš studijuoju St Andrews, pasaulio čempionas Rimas (T-mix) šiuo metu jau tikriausiai pakeliui į Edinburgą, kur pradės pirmuosius savo studijų metus.
 
Likę universitetai yra geri tik kai kurioms specialybėms ir tą galite sužinoti iš reitingų - tai Aberdeen (labai lengvai priima lietuvius), Strathclyde, Dundee, Stirling ir keli kiti.
 
Norėdami susirasti daugiau informacijos apie studijų programą (pvz. mediciną), bendrabučių kainas ar bet ką kitą - eikite į kiekvieno universiteto svetainę ir ieškokite nuorodos "Undergraduates", "Prospective students" ar pan. Dėstomų specialybių sąrašas dažniausiai vadinasi "Degree programmes", "Degree finder" ar "Course catalogue".
 
Jau ne kartą forume daviau nuorodą į savo blogą, kur apie studijas užsienyje esu parašęs beveik viską, ką reikia žinoti.
 
Nesinaudok jokiais kastu.lt, kalba.lt ir kitais tarpininkais. Jie skirti nevykėliams, kurie nemoka nieko susirasti patys ir linkę už tai mokėti pinigus, net negalėdami rinktis iš visų universitetų, o tik iš tų, su kuriais tarpininkas yra sudaręs sutartis (dažniausiai - antrarūšių).

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis kviestinėje paskaitoje VU ekonomikos fakulteto studentams prieš porą metų pasakė: "Į Lietuvos banką aš stengiuosi priimti tik lietuvius, baigusius ekonomikos studijas užsienyje. Kartais net specialiai jų ieškau ir kalbinu grįžti į Lietuvą. Tai lėmė mano patirtis: po 3 metų bakalauro studijų Didžiojoje Britanijoje pas mane atėjęs jaunas ekonomistas turi daugiau praktinių žinių negu 6 metus Vilniaus universitete praleidęs magistras".

Žinai, tam straipsniui tinka šis puikus anekdotas, kurį katik prisiminiau:
Guli juodaodis po palme. Ateina baltasis ir klausia:
- Ką čia darai?
- Ai guliu ir laukiu, kol kokosas nukris.
- Oi tu tinginį, juk gali pats užsilipti ir nusiskinti.
- Ai ir taip nukris.
- Bet juk jei užsiliptum į viršų galėtum ir daugiau kokosų nusiskinti.
- O kam? Man ir vieno užteks.
- Na likusius galėtum nunešti į turgų ir parduoti.
- Na ir kas iš to?
- Už uždirbtus pinigus galėtum nusipirkti karutį – būtų patogiau kokoso riešutus vežioti.
- O toliau?
- Tuomet uždirbtum dar daugiau pinigų. Vėliau galėtum samdyti darbininkus, kad jei dirbtų už tave.
- Ir kas tada?
- Tuomet galėtum sau gulėti ir nieko neveikti.
- Tai aš tą ir darau.

Prieš komentuodami, bent jau paskaitykite, ką ten moko.
 
"Kelių ir geležinkelių inžinierija";
"Miestų inžinierija";
"Pastatų inžinierinės sistemos";
 
Draugas baigęs kelių inžinieriją, dirba vienoje iš didžiausių Lietuvos įmonių. Nebloga alga, bonusai, plius karjeros galimybės.
 
O dėl perspektyvų - tai svarbiausia, kad tau patiktų, tai, ką mokaisi. O darbą, jei turi galvą ir noro visados rasi, nesvarbu ką baigęs.