Čia jau antra tema šio nario, kurioje jis prašo skurti el. parduotuve. Po pirmos temos paskelbimo, parašiau nariui, susirašinėjimo dvi dienas, konkretaus atsakymo, kokios jam konkrečios parduotuvės reikia, kokių funkcijų, kokių atsiskaitymų, kokios sistemos, nesulaukiau. Vis šnekėjo, kad jam tiesiog reikia parduotuves ir kaina už kuria padaryčiau. Prašiau pavyzdžių, kad bent parodytu, kokia išsivaizduoja savo norima el. parduotuve, negavau, prašo, kad pasakyčiau kainą, už kuria padaryčiau, o, kaip aš galiu pasakyti kainą ir apsijimti projektą, apie kuri informacijos neturiu. Tai tiesiog, vakar uždaviau jam kelius klausymus, apie jo išsivizaiduojama el. parduotuvę, atsakymo nesulaukiau, o štai ir nauja jo tema. Na čia gal aš jam nepatikau ar kas, nežinau. Patarimas - Atsargiau su šiuo narių, bent man taip atrodo
Nelabai čia matau skaidruma. Pasikvietė liudininkus, sudainavo giesmelę, paspaudė mygtuką, kad sugeneruotų sąrašą.To sarašo niekas nematė iš liudininkų. Dabar kaip suprantu turi dvie dienas tam sąrašui koreguoti be liudininkų. Kažkaip panašu į rusiškus rinkimus darosi :D
Esu moteris, žadėjau rašyti mergina :D , bet tik dabar susizgribau, kad derėtų rašyti moteris, nes šendiena švesiu 32-ąjį gimtadienį, o ne 22-ąjį :blink:
Čia atsidūriau, turbut kaip ir daugelis, nes kažko ieškome. Ieškome tai kas leistų jaustis laimingais, tvirtais, pasitikinčiais ir t.t. Ieškome minties už kurios užsikabinę galėtume įgyvendinti savo tikslus, tobulėtume ar išmoktume... Nesame visi vienodi ir nevisi galime būti verslininkais ar menininkais, sodininkais ar gaisrininkais. Kas ieško patarimo kurti verslą, kas ieško darbo, kas ieško budo kaip įveikti visokias baimes, kas nori pasidalinti savo patirtimi.
Taigi ir aš ne išimtis, esu nuolatiniuose ieškojimuose. Šį puslapį atradau, nes ieškojau informacijos apie temą kuri buvo neseniai ir ne vienam aktuali, tai žalios kortos loterija į JAV. Bet atradusi šią temą radau ir kitų gerų minčių ir informacijos.
Esu baigus ir profesinę mokyklą ir aukštąją, dirbusi esu ir Lietuvoj ir Airijoje ir Anglijoje. Teko dirbti ir geresni darbą ir juodą darbą. Keičiau ir profesiją, nors esu baigusi dizainą sukau į grožio sritį. Vis nesijaučiu, kad esu vėžiose,nes kas patinka nežinau kaip tą išrutulioti, nes atsimušu arba į kažkokius Lietuvos valdžios nepalankius sukurtus barjerus, arba piniginius dalykus arba savo trukumus. O kai apsoliučiai visi aplinkui draugai ir pažystami jau gyvena įprastus gyvenimus sukurę šeimas dirbantys vienokius ar kitokius darbus, o pati vis ant vietos trypiu, tai labai supurto ir priverčia dar labaiu viską apmastyti. Tai ir mano tikslas čia pasidalinti savo patyrimais ir atradimais ir taip pat rasti čia kažką kas gal būt padėtu man susidėlioti savo siekiuose ;)
"Gyvenime nebūna klaidų, tik pamokos. Nėra neigiamos patirties, tik galimybė tobulėti, mokytis ir eiti saviugdos keliu. Kovojant randasi tvirtybė. Net ir skausmas gali būti nuostabus mokytojas" (Robin Sharma)
Ar mane vieną užkniso tas patarimas? Kiek galima per visus galus kišti tą patartimą sportuoti? Gerai, sportas naudingas, bet stebuklų nedaro, todėl kvaila matyti tą stereotipinį patarimą kiekviename kampe kai tik žmogui kažkas blogai.
http://www.skytech.lt/hyper-500-case-psu-atx-500whyper-500-fsp-p-199885.html Forton gelezi is principo galima rast ir tam paciam corsair bei kituose zymiuose branduose :) tik kad kaina uz varda dar uzmesta..
Nelabai suprantu, kodėl juos visi norit keikti :) Jis tikrai veikia panašiai kaip intelio už 200€... Aišku gal kažkur kitur ir blogai jie, bet gaming'e - per akis ir amd yra, o ypač budget pc.
Kas dėl pc, tai nematau maitinimo bloko. Manau įsivertini, kad su radeon ir amd reikės ganėtinai galingo jo?
O aš priešingai, kaip tik vengiu tokių "socializacijos" vietų.. Negaliu, puola, bėga, vos ne ant tavęs griūna ar net iš rankų plėšia rėkdami "AŠ PIRMAS PAMAČIAU!". Ne, aš tarp gyvulių negaliu "socializuotis"...
Po truputį artėja vasara, atostogų bei kelionių metas. Beplanuodamas savo sekančią avantiurą bei skaitydamas kitų narių publikacijas apie išvykas, nutariau pasidalinti savo praeitais metais vykusių atostogų ispūdžiais. Teksto bus daug, tačiau tikiuosi, jog viskas susiskaitys labai lengvai ir įdomiai, kadangi kartu su raidėmis bus nemažai ir nuotraukų.
Prasidėjo viskas praeitų metų birželį, kai po mokslų baigimo bei metų kasdienio ofisinio darbo, “užrezervavau” dvi savaites atostogų rugpjūčio pabaigai. Tikslas buvo paprastas: nepraleisti tas dvi savaites Lietuvoje.
Tą pačią dieną prasitariau geram draugui, kuris studijuoja Londone, jog planuoju keliauti kur nors į vakarus ir iš karto gavau pasiūlymą prisijungti prie jo kelionės į Portugaliją. Užsidegėm noru nuvykti į banglenčių stovyklą (toliau “Surf camp”). Tačiau pradėjus domėtis plačiau kaip ten nuvykti, atmetėm šią kelionę. Draugui iš Londono lėktuvų bilietai kainavo nedaug, tačiau man, kadangi sezonas ir liko kelios savaitės iki skrydžio, kaina buvo arti tūkstančio litų į abi puses. Vėliau dar pati kelionė per visą Portugaliją kainuotu apie 150 eurų į vieną pusę.
Todėl sekantis pasiūlymas buvo jau iš mano pusės. Pasiūliau važiuoti į tą patį surf camp’ą, tačiau ne į Portugaliją, o Prancūziją (Moliets miestelis). Viską detaliai aptarėm ir apsisprendėm. 08-23 - 08-31 dienoms užrezervavom ir apmokėjom dvi vietas palapinėje. Viena vieta savaitei kainavo 300 eurų. Įskaičiuota vieta palapinėje, pusryčiai bei vakarienė. Draugas taip pat sumokėjo 100 eurų už 10 ar 15 (neatsimenu) banglentės treniruočių valandų.
Kadangi lėktuvai iš Lietuvos į patį Moliets neskrenda, nusipirkau bilietus į Paryžiaus Bovę. Į Prancūziją rugpjūčio 21-ai dienai, į Lietuvą - rugsėjo antrai. Kainavo apie 450 litų.
Štai ir atėjo ankstus 21-os dienos rytas, kai atsiduriau oro uoste. Belaukdamas skrydžio susipažinau su dviem merginom, kurios skirdo ten pat. Todėl lėktuvo laukimas neužtruko. Išlipus iš lėktuvo susiduriau su pirma problemėle. Norint nukeliauti autobusu iki pačio Paryžiaus (taip, nesitikėjau, kad nuo oro uosto iki pačio Paryžiaus dar neblogas atstumas), reikėjo nusipirkti bilietą, būtinai su kreditine kortele. Jos neturėjau, tik grynuosius. Todėl paprašiau jaunos lietuvių poros, kad sumokėtų už mane, jiems daviau grynųjų. Lietuviai, žinoma, paėmė poros eurų “komisinį” mokestį : )
Įsėdus į autobusą dar kartą sutikau vieną iš lietuvių, su kuria susipažinau dar oro uoste. Nuvažiavom kartu iki Paryžiaus. Ten ją pasitiko jos vaikinas. Kartu nuėjom iki arčiausios metro stotelės, kur naujas draugas man paaiškino kaip nukeliauti iki Paryžiaus centro. Grynųjų vis dar neturėjau, todėl gavau dovanų du eurus. Išsiskyrėm, likau vėl vienas. Ir štai, pirmą kartą gyvai matau traukinį po žeme. Wow. Triukšmas, skersvėjis, kažkuo dažnai smirda. Na tiek to, judam.
http://puu.sh/h5seF/4cf653c04c.png
Vos įlipus į traukinį ir atsisėdus, sutikau Valdą Adamkų. Pasisveikinti neišdrįsau.
http://puu.sh/h5sfA/185b07c16f.png
Vos keli sustojimai ir išlipu jau Paryžiaus centre. Nors gal nelabai taktiškai išsireiškiau. Paryžius neturi aiškaus centro. Sakykime, išlipau tarp daugybės žymių objektų ir pastatų.
http://puu.sh/h5tuJ/03da351087.png
Buvo jau 21-os dienos vidurdienis. Su draugu buvom susitarę, kad susitiksime miestelyje Dax, kuris yra apie 700km nuo Paryžiaus ir 30km nuo Moliets 22-os dienos vakare, kad 23-ią dienos ryte jau būti vietoje. Todėl žinojau, kad pasivaikščiojimui po Paryžių turiu parą (greičiau dieną). Pirmiausia bandžiau pranešti artimiesiems, kad esu jau vietoje. Tačiau ilgai neturėjau galimybės susisiekti su jais. Prancūziškos sim kortelės nemačiau prasmės pirkti, praeiviai kažkodėl labai nenorėjo duoti paskambinti į Lietuvą. Žinoma sakiau, kad sumokėsiu už skambutį. Po kurio laiko užsukau į McDonalds. Ten pagavau nemokamą wi-fi. Iš ten susisiekiau su artimaisiais, draugu bei žmonėmis, su kuriais turėjau susitikti Paryžiuje.
http://puu.sh/h5tw7/f36dd3c25c.png
Prieš kelionę pirmą kartą teko pasinaudoti portalo Couchsurfing paslaugomis. Ten radau vieną rusą, kuris sutiko man aprodyti Paryžių bei ukrainietį, kuris sutiko mane priimti nakčiai pernakvoti savo bute. Iki susitikimo su rusu liko kelios valandos (kol jis baigs darbą). Todėl kol turėjau nemokamą wi-fi, pasidomėjau ką netoliese galima apžiūrėti ir kur nueiti. Pirmiausia nuėjau prie Noterdamo, vėliau pajudėjau link “Operos” Apple Store, kadangi reikėjo pakrauti telefoną. Pakeliau “apžiūrėjau” Luvrą. Dėja nei Noterdame, nei Luvre viduje nebuvau. Gal laiko pritrūko…
http://puu.sh/h5tyI/35d12e3f1f.png
Pasikrovus mobilųjį, nuėjau į sutartą vietą, kur ir susitikau su rusu. Aprodė dar kai kurias įdomesnes vietas. Vėliau nuėjom į geležinkelio stotį (norėjom nusipirkti atsigerti). Išeinant iš stoties pasijutau kaip Lietuvoje. Artėjant prie išėjimo pastebėjau kairėje ir dešinėje pusėse stovinčius juodaodžius. Pro juos praėjom ramiai, tačiau jau lauke prie mūsų pribėgo vienas iš jų (jauniausias, kokių 16 metų, visas prasirūkęs) ir pradėjo man kažką piktai aiškinti. Rusas pradėjo jam kažką atsakinėti. Kaip man po to papasakojo, vaikis tiesiog norėjo, kad (ati-)duočiau pinigų.
http://puu.sh/h5tzF/a481a475e7.png
Po kelių valandų sutikau su ukrainiečiu ir iš karto pajudėjom link jo namų. Pakeliui užsukom į mažą parduotuvėle nusipirkti vakarienei ko nors. Mokėjau žinoma aš. Už arbatos pakelį, sultis, prancūzišką bagetę, mėsos gabalėlius prie jos ir sūrį sumokėjau 17 eurų. Apskritai viskas ten brangu. Tikėjausi kažko panašaus, bet vistiek…
http://puu.sh/h5tAH/72a2af3bd6.png
Ir štai mes namie. Pavakarieniavom, pabendravom. Kadangi sekančios dienos vakare jau turėjau būti Daxe, reikėjo galvoti kaip ten nukeliauti. Traukinis kainavo nuo šimto eurų. Brangu. Per portalą BlaBlaCar pradėjom ieškoti žmonių, kurie važiuoja pakeliui ir gali pavežti. Po kurio nervingo laiko, radom žmogų. Ukrainietis Prancūzijoje gyvena jau aštuntus metus, todėl vietinę kalbą moką tobulai. Paskambino ir susitarė su vairuotoju. Pastarasis važiavo į kažkokias futbolo varžybas, tiesa iš Versalio. Todėl pernakvojus atsikėlėm, ukrainietis palydėjo mane iki geležinkelio stoties, iš kur aš nukeliavau į Versalį.
http://puu.sh/h5tCP/b42dfd90e3.png
Ten aš buvau dvi valandos iki susitikimo su vairuotoju. Ant kojos vėl pradėjau jausti nuospaudą, kuri atsirado dar prieš porą savaičių. Vaikščioti vis sunkiau. Dešimt kartų pasitikslinau praeivių ar tinkamoje vietoje laukiu. Jaudinausi, kad niekas neatvažiuos. Neatsimenu, ar turėjau kokių vairuotojo kontaktų.
Ir valio, matau pravažiuojančią Audi, kuri sustoja reikiamoje stotelėje. Prieinu, susipažįstu ir pradedam judėti. Kelionė ilga (8val.) ir gana nuobodi, kadangi vaikinas (apie 22 m.) beveik nekalba angliškai.
http://puu.sh/h5sgv/5d02956981.png
Ir štai pagaliau mes “kažkur” Dax’e. Kelyje pradėjau tiksliau derinti su draugu, kur tinkames. Pranešė, kad lauks McDonaldse. Jis ten neva vienintelis. Bus lengva rasti. Nurodžiau vairuotojui adresą, kuri davė draugas ir nuvežė būtent ten. Atsisveikinom su juo. Beje kelionė kainavo apie 45 eurų.
Nuėjau į McDonalds’ą. Draugo žinoma neradau. Bet yra wi-fi. Paskambinau, dar kartą pasitikslinau kur jo ieškoti. Vietiniai pasakė, kad Dax’e McDonalds’ų yra bent trys. Dar po 45min nutarėm susitikti geležinkelio stotyje (ji čia vienintelė). Nuėjau į stotį, laukiu 5min, 10, 20… Pradedu jau nervintis. Miestelis nejaukus, aštunta vakaro, tuoj pradės temsti. Nutariau vėl nueiti iki McDonalds ir paklausti, kur jis. Nuėjus 100 metrų nuo stoties, matau, kad kažkas mojuoja. Draugas. Valio. Nuotaika ženkliai pagerėja. Nueinam užkasti į McDonald’ą, nes… pigu ir wi-fi. Iš ten paskambinam stovyklai. Susitariam, kad mus paims iš stoties ir nuveš iki vietos už 30 eurų. Tinka.
Sulaukėm automobilio, nuvažiuojam į mišką, išlipam. Ir… mums pasisekė. Buvo jau apie 10 val. vakaro (penktadienis). Būtent kas penktadienį vyksta didžiausi vakarėliai, kadangi “pamaina” keičiasi. Vieni turistai rytoj išvyksta, kiti atvyksta (čia mes kiek per anksti atvykom). Todėl vos išlipus iš automobilio pasijutom kaip “American Pie” filme. Aplink visur simpatiški žmonės (tiek merginos, tiek vaikinai), daug alaus, riedlentės, beer-pong, garsi muzika, minkštas smėlis. Visi be galo draugiški ir linksmi. Nuvedė mus iki mūsų palapinės, kur jau gulėjo mūsų kaimynas (palapinė trivietė būtent mūsų). Tai buvo šešiolikametis iš Vokietijos. Beje, vidutinis amžius daugmaž kaip mano, apie 22 metų. Jauniausias šešiolikos - vyriausias - keturiasdešimt trijų. Susipažinom ir pradėjom linksmintis. Gal geriausiai atmosferą perkels šie filmukai. Kai kur čia esu ir aš.
https://www.youtube.com/watch?v=ivCFb6DzYxg
https://www.youtube.com/watch?v=IMMh9ziarGk
http://puu.sh/h5shX/49c47dc1dd.png
Iš lietuvių buvome tik mes dviese. Visi kiti - ispanai, prancūzai, vokiečiai (jų daugiausia), čekai, lenkai, rusai… Kalbėjome žinoma visi anglų kalba. Kas kaip galėjo… Ir štai atsikėlus šeštadienio ryte nepastebėjome jau nieko iš tų, su kuo bendravom naktį. Vietoj jų matome daug nepažįstamų žmonių, kurie ką tik atvyko ir dar atvyksta. Kasdien turėjome surfinimo pamokų ir šiaip žaidimų. Kartu su mumis miške įsikūrusios ir kitos stovyklos. Kartais varžėmes ir prieš jas.
http://puu.sh/h5slN/884cc8a34e.png
http://puu.sh/h5smO/f9cf1c3f99.png
http://puu.sh/h5snS/886be9636c.png
Per savaitę turėjom dvi ekskursijas. Vieną - į Prancūzijos gana prabangų miestelį Biarritz, kitą - į Ispaniją, San Sebastian’ą. Šiame mieste pasitikom labai gražų saulėlydį ir apie pirmą nakties pajudėjom atgal į Moliets. Buvo tikrai daug įspudžių, įvykių, ir pažinčių. Gaila tik dėl to, kad nemokėjau (iki šiol nemoku) plaukioti, todėl negalėjau pasimėgauti banglentėmis. Tik išbandžiau savo jėgas vieną kartą. Nelengva. Baisu.
http://puu.sh/h5tDS/bc2c7f850d.png
http://puu.sh/h5sjo/420863b54e.png
Ir štai atėjo sekantis savaitgalis, kai vėl keičiasi pamaina. Žinoma, kas nori, už papildomą mokestį, lieka. Turėjom išvykti šeštadienį, bet nepavyko. Penktadienio vakare per BlaBlaCar pradėjau ieškoti vairuotojų, kurie važiuoja link Paryžiaus sekančią dieną. Nieko neradau. Radau tik vieną moterį, kuri su vyru važiuoja sekmadienį po pietų. Tiek to, tinka. Kaina apie 50 eurų. Kaip susisiekti su vairuotoja? neaišku.
Iiiilgai ieškojau per visas stovyklas pracūzų, kurie galėtų padėti. Ir po geros valandos radau automobilį su prancūziškais numeriais. Prie jo ilsėjosi jaunuolių kompanija. Pavyko susitarti angliškai. Jie susisiekė su moteriške ir organizavo man vietą automobilyje. Už tai nuoširdžiai padėkojau ir įteikiau lietuvišką šokoladą. Vėliau teko prie jų trumpam grįžti. Klausė, ar neturiu dar šokolado, labai skanus.
Ir štai dar kartą pernakvojau palapinėje, papusryčiavau (beje pusryčiai ir dvi nakvynės mums gavosi nemokamai). Greičiausiai organizatoriai (visokie hipiai) nelabai pergyvena dėl to, o gal tiesiog pamiršo. Puiku, nes papildoma nakvynė, jei neklystu, 10-15 eurų.
Mane nuvežė reikiamu adresu ir viskas prasidėjo iš naujo. Dvi valandos laukimo, pergyvenimo ar laukiu tinkamoje vietoje, itt. Tik čia situaciją apsunkino tai, kad praeivių beveik nebuvo, o tie kas buvo, angliškai beveik nešnekėjo. Bet štai, atvažiavo reikiamas Renault. Kartu su manim ten pat įsėdo dvi merginos. Viena pusę kelio verkė, kita - juodaodė. Labai nemaloni. Kelionė trūko apie 9 val. Ir pagaliau aš vėl Paryžiaus centre.
http://puu.sh/h5t4z/0d4229ad83.png
Beveik kiekvieną naktį Moliets’e sėdėjom papludimy, kur vėsoka ir pučia vėjas. Todėl nenuostabu, kad peršalau. Paryžiuje atsiduriau apie 23:30. Nuėjau iki vienos iš kavinių, kad vėl pagauti wi-fi. Kur nakvoti neturėjau, todėl nutariau praleisti naktį gatvėje, vaikštant po naktinį Paryžių. Lyg ir romantiška.
Per Maps’us pastebėjau, kad randuosi visai arti Eifelio bokšto. Nutariau ten pirmiausia ir nueiti. Pakeliui teko sutikti nemažai jaunuolių, kuriuos stengdavau apeiti. Ir matyt neveltui. Tik vėliau sužinojau (jau Lietuvoje), kad vaikščiojau gana pavojingame rajone, kur “karaliauja” juodaodžiai. Esu pavargęs, su nuospauda, peršalęs, šiek tiek alkanas… Ir po 30 min. pagaliau matau danguje prožektorių ir už kelių minučių patį Eifelio bokštą. Mačiau jį iš tolo prieš savaitę, bet čia jis arti, naktį, apšviečiamas. Wow. Priėjau arčiau prie jo. Jis milžiniškas. Ten vėl kelis kartus prašė cigaretės. Išgirdus atsakymą “nerūkau”, manęs jau kurį kartą paklausdavo “o gal išgerti ko turi, alaus, ko nors stipresnio?”. Ir tokių “gaujų” buvo visai nemažai aplink bokštą, po juo. Padariau porą nuotraukų ir pajudėjau toliau.
http://puu.sh/h5t5F/cf312b1968.png
http://puu.sh/h5t6E/e9b5fabf10.png
Toliau, reiškia ten, kur kojos eina. Juk turiu dar visą naktį priešaky. Nuėjus 300 metrų nuo Eifelio bokšto prie šiukšliadėžių pastebėjau gaują žiurkių. Vėliau dar nekartą mačiau panašų rėginį. Dar už kelių šimtų metrų pastebėjau gulintį girtą benamį ir šalia stovintį vyriškį, kuris garsiai ant jo rėkė. Nuėjau iki Triumfo arkos, kur nutariau pailsėti.
http://puu.sh/h5tFX/b117c05d23.png
http://puu.sh/h5t7h/1bb7e8ccc1.png
Laikas ėjo labai lėtai. Nuėjau prie eliziejaus laukų. Buvau čia prieš savaitę, ne naktį. Ir dieną jie gražesni. Vaikščiojau kaip įmanoma lėčiau, todėl per visą “alėją” praeidavau per 30 min. Bevaikštant eilinį kartą, į kitą pusę, žmogus sėdintis ant suolelio, paprašė pagalbos. Priėjau. Paklausė kaip praeiti iki Eifelio bokšto. Kadangi pats ką tik ten buvau, paaiškinau, parodžiau telefone žemėlapį. Pabendravom. Tai buvo lenkas, kuris prieš pusmetį paliko šeimą ir turtą ir iškeliavo “bet kur”. Papasakojo kaip išgyvena, ką galvoja apie Prancūziją ir pačius Prancūzus. Palinkėjom vienas kitam gero kelio ir išsiskyrėm. Po keliolikos minučiu, tuose pačiuose eliziejaus laukuose mane pašaukė du jaunuoliai. Neskubant priėjau prie jų. Pokalbis buvo gana keistas ir įtartinas (kaip ir patys jaunuoliai).
Jie: Labas, atrodai išsiblaškęs, ar viskas gerai? Aš: Taip, tiesiog vaikšioju, kvepuoju grynu oru Jie: Iš kur esi? Aš: Lietuva, Vilnius Jie: O, ar gera ten? Aš: Visai smagu Jie: Ką gero galima pamatyti? Aš: Daug ką. Geriau vieną kartą atvykti ir pamatyti. Rekomenduoju
Viso pokalbio metu mačiau, kaip bėgioja jų akys ir dažnai pažiūri vienas į kitą. Pajutau kažką nesmagaus ir pasakiau, jog skubu ir atsisveikinau.
http://puu.sh/h5tH3/a80b29f663.png
Buvo čia apie 3 nakties. Norėjau taip pat įgyvendinti savo “svajonėlę”. Papusryčiauti kaip tikras prancūzas. Paragauti kroasano. Pajudėjau toliau nuo eliziejaus laukų. Tenka pripažįnti, jog naktinis Paryžius yra gana baugus ir nejaukus miestas. Žmonių (kaip nekeista) vienetai, gatvės tuščios, o seni pastatai yra neapšviečiami, todėl tamsoje atrodo kaip iš siaubo filmų.
http://puu.sh/h5t8v/4c59157fa5.png
Apie penktą valandą pradėjau domėtis, kur galima papusryčiauti kuo pigiau ir greičiau (buvau jau gerokai išalkęs). Po kurio laiko radau vieną kavinukę, kur labai mandagus ir linksmas vyrukas (greičiausiai savininkas) pasakė, jog atsidaro septintą. Nuėjau ant suolelio ir netyčia užmigau. Atsibudau penkias minutes iki septintos. Greitai nuėjau į tą pačią kavinukę. Buvau ten penkias minutes po septintos ir deja, jau buvo maža eilė. Nepavyko būti pirmu pirkėju. Tiek to, užsisakiau arbatos su bandele ir sultimis. Visiškai nesotu, bet užtat turiu nuotrauką instagramui.
http://puu.sh/h5t9x/36d3e715f0.png
Vėliau vėl pajudėjau link McDonalds’o, kur manęs laukė tualetas ir nemokamas wi-fi. Ant patogios kėdės užmigau. Atsibudęs vėl nuėjau į Apple Store pasikrauti telefoną. Sekantį rytą turėjau būti autobusų parkinge, iš kur mane nuveš į oro uostą. Galvojau kuo užsiimti. Vėl nuvykau prie Eifelio bokšto, papietavau sumuštiniu su sultimis, dar pasibasčiau po miestą.
http://puu.sh/h5tbt/d61f0f5733.png
Ir štai pagaliau vakaras. Kur nakvoti aš vis dar neturėjau. Miegojau per paskutines dvi paras porą valandų. Kažkodėl pradėjau nekęsti Paryžiaus. Tapau dar piktesnis ant visko. Nuėjau prie eliziejaus laukų, nes ten yra McDonalds, kuris veikia net iki trečios nakties. Nusipirkau šalia esančioje parduotuvėje keksiukų ir sulčiu. Nuėjau i McD antrą aukštą ir pradėjau vakarieniauti. Vėliau pabandžiau užmigti. Pusvalandžiui užmigti pavyko. Netoliese sėdėjo vyriškis, kuris taip pat kelias valandas sėdėjo, vėliau užmigo.
http://puu.sh/h5tco/5a64e33941.png
Trečią valandą, po uždarymo, nuvykau link parkingo. Ten jau buvo keli baltarusai, kurie keliavo pro Vilnių į Baltarusiją, lenkas, kuris keliavo pro Vilnių į Lenkiją ir benamiai. Dar pasivaikšiojus dvi valandas aplink parkingą grįžau, sulaukiau autobuso ir nuvykau link oro uosto. Skrydis buvo be nuotykių. Namo grįžau pavargęs, bet laimingas ir su kruva atsiminimų.
Atsiprašau už klaidas, jei tokias rasite. Nesitikėjau, kad užtruksiu tris valandas. Mielai atsakysiu į Jūsų užduotus klausimus.
O aš priešingai, kaip tik vengiu tokių "socializacijos" vietų.. Negaliu, puola, bėga, vos ne ant tavęs griūna ar net iš rankų plėšia rėkdami "AŠ PIRMAS PAMAČIAU!". Ne, aš tarp gyvulių negaliu "socializuotis"...
Jeigu jus išdavė ar kaip sakot "įstatė ragus", tai noriu pasakyti vieną dalyką - sveikinu. Ne, ne su išdavyste, ne su dvasiniu skausmu, kurį patiriate, bet su tuo, kad neteks praleisti gyvenimo (arba bent kažkiek to gyvenimo metų) su veidmainiu, jūsų nei kiek nevertu žmogumi. Už tokias kančias tikrai būna atlyginta vėliau. Tai mano aplinkoje pasiteisino bent 10 kartų. Susirasit gražesnias, protingesnias, nuostabesnias tūkstantį kartų. O gal net ieškoti nereikės - pats gyvenimas, greičiausiai, padės keliams susikirsti :)
Reziume pirma puslapi paskaicius, ir apskritai Per moteris gali labai aukstai pakilti, bet ir dar zemiau kristi. Blogiausia jei atsitinka su tapacia, per kuria pavyksta pakilt aukstai, o poto reik labai skaudziai ir zemai krist. :))
Dar sutiksi tą kuri ištuštins Tavo pizulus... Tik tiek laiko iškentęs pasisteng nelipti ant pirmos lengviau prieinamos. Nes, manau, tik dar labiau susigruzinsi...
P. S. O ! Kad panelės būtų tokios savo rūtų vainikėlio puoselėtojos. ^_^ Bet ne blech... Vos gražesnis, turtingesnis... Ir Banzaiii ! Poch 'ui skardžio gylis... :D Kaip sakant...
Išsiskyriau su mergina po metu virš laiko (gavau ragus), tada tiek įsileidau depresiją, kad miegodavau po 14 h. per dieną, kitas tiesiog egzistuodavau, susipykau su tėvais, draugais, problemos didėjo, per nieko neveikimą teko sustabdyti studijas, nes buvo skolų virš galvos.... Tada vieną vakarą draugas ištempė iš namų, kartu buvo buvusi klasiokė ir jos kursiokė, kurią visi matėm pirmą kartą. Netyčia (buvau praradęs pasitikėjimą savimi) pradėjau su ja bendrauti, jau pirmą vakarą paėmiau už rankos, pasiūliau kavos išgerti mieste kada..Kuo daugiau bendravau su ja, tuo labiau atsigavau visom prasmėm. Dabar jau trečias mėnuo kaip mes kartu (cha, mažos pergalės) ir gyvenimas eina geryyn.! Kartais vienas žmogus viską pakeičia aukštyn kojom ir iš tamsos padaro šviesą. Ieškok to žmogaus, jį rasi tada, kada mažiausiai to tikiesi.
Matau esi naujokas. Čia uždarbis.lt, taigi turi pasiūlyti kažką už tai kad tau padės, čia uždyka niekas nedirba. Jei neturi pinigų siūlyk barterį, padirbėti darže ar gatvę nušluoti.
Kodėl kabinėjiesi prie žodžių? :D Dienos, mėnesio ar metų, europinė, nes EURais :D
Seniau tarnauti eidavo tie (paskuda, tūso radijas), kurie neįstodavo mokytis. Kas, be abejonių, matoma jo pranešimuose, gramatikoje, logikoje ir bendruose išsireiškimuose.
Man visada juoką (gal net gailestį) kelia tie, kurie prisikelia nuotraukų iš 'voiskės' su apranga, šautuvu, plikai skusti. Dažniausiai barake prie lovos :D
Romai, nežinau, kuriam Rusijos daliny tarnavai, bet Lietuvoje nėra ir nebuvo armijos (tik raudonoji). Turbūt nepakako fizinių (ar kitų) resursų išgirsti, pamatyti, kad Lietuva turi TIK kariuomenę.
Viena yra bijojimas, o visai kas kita, kai tau planus sugriauna ir priverstinai atima iš gyvenimo 9 mėnesius per kuriuos tik šūdmaliauji gaudamas **********us 138 eurus
Kai 'jūs' tarnavot (kodėl save vadini 'mes'?) - tu buvai pacukas po mokyklos ir tu neturėjai nieko, grįžai namo ir TIK TADA PRADĖJAI kurtis gyvenimą. Dabar per tą laiką, pakol nebuvo privalomos kariuomenės, žmonės JAU susikūrė gyvenimus, PRIEŠ galimybę būti 'ištremtam'.
Ims RANDOM būdu iš visų galinčių tarnauti. Tad, kompas tikrai netikrins, kuris ten siemkes gliaudo, o kuris turi susikūręs verslą. O kaip tu pasakei, pasiimi mini kompą, plančetę.. tai nu sorry, mano darbui nei mini kompo, nei plančetės, nei miško interneto greičio - nepakanka.
Asmeniškai, prieš kariuomenę nieko 'prieš' neturiu. Atvirkščiai - galbūt visai norėčiau patirti tai kaip nuotykį kažkokį. Bet 9mėn.? Ne sorry, TIEK laiko aš iš savo gyvenimo paaukoti FOR FUN - negaliu. Aš nuo pat mokyklos baigimo laikų, jau kokie 7 ar 8 metai 'ant savęs', įdomu, kaip reikėtų pradėti dirbti vėl, grįžus po vos ne metų laiko, kai iš įdirbio bus nelikę beveik nieko, o ir žinios 9mėn pasenusios..
Keista, kad temoje apie kariuomene labiausiai reiskiasi merga, kuriai ta kariuomene nei gresia, nei apskritai turetu rupeti.
Ir del disciplinos, paziurek i kiekviena asocialu, prasigerusi asmeni, kuri matai mieste, ar izvelgi jame disciplina, tvirtybe? Praktiskai kiekvienas is ju yra tarnaves armijoje, ar jam tai labai padejo gyvenime?
z0ne sureagavo į Apocal kas gali sukurti lengvai suprantama ir gerai veikiancia el. parduotuve?
z0ne gavo reakciją nuo Vakaris Z Ar geras PC build'as?
z0ne gavo reakciją nuo Skuduras Dinozaurai vis dar gyvi