radianas

Esnyper, viskas labai paprasta.
 
Atsidarai word'ą.
Pasirašai šablona.
 
Copy/paste į tokius paklausimus. ( kiek kainuoja, su pvz ).
Ir nebėra problemų.

Jau tikriausiai daugiau nei metus laiko i

Sveiki,
 
Tarp TED kalbų atradau dar viena mane labai sužavėjusią, kuria norėčiau pasidalinti.
 
3 dalykai, kuriuos supratau lėktuvo avarijos metu - ši istorija privertė susimąstyti ir pasverti gyvenimo vertybes.
Kai pagalvoji, kiek daug laiko mes skiriame tokiems dalykams kaip pykčiai su artimaisiais, neigiamos emocijos ir nuotaikos, vis svajojame apie tai, ką norėtume nuveikti gyvenime, tačiau atidėliojame...
Iš tiesų, tikrai nedažnai pagalvojame apie šį baugų faktą - juk gyvensiu neamžinai..
 
 
Pirmas dalykas, kurį norėjau atlikti pažiūrėjęs šią žmogaus istoriją - apkabinti savo draugę. Jau kuris laikas nebendravome dėl nesutarimų..
 
Kviečiu pasižiūrėti:
3 dalykai, kuriuos supratau lėktuvo avarijos metu

Gal kažkam pasirodys kvaila, bet tikiu, kad kažkas dar nežino: visada reikia pasidaryti filtrą ir neregistruoti savęs pačio ir savo darbuotojų, jei tokių yra. Patys rašydami/keldami turinį/naršydami/spaudinėdami- galit padayti "bounce rate" didesnį, ypač jei svetainė dar neturi auditorijos ir tik pradėjusi veiklą.
 
Einam į paskyrą Google Analytics
Spaudžiam "admin" viršuje
pasirenkam su kuriuo account(paskyra) dirbam(jei turim kelias)-pirma grafa iš kairės
dabar einam į trečią grafą iš kairės spaudžiam "filters"
Spaudžiam new filter/ sukuriam pavadinimą/"exclude traffic from ip"(išskirti srautą iš ip)/ įvedam savo ip/spaudžiam save(išsaugoti), kaip sužinot koks jūsų ip labai paprasta- tiesiog parašom google "what is my ip" be kabučių.

Chebra, nemyžkit į batą, pradedantiesiems interneto verslininkams (skaitau pradedantieji su 2-3 metų patirtim) turėti 60% bounce rate yra visiškai normalu. Iš esmės, džiaukitės jei turit 60% bounce rate kai puslapyje neturit jokių call to action mygtukų, turinys dublikuotas, puslapiai kraunasi po 6 sekundes, o srautas generuojamas iš random raktažodžių arba dirbtinai užaugintų facebooko grūpsų. Nerelevantiški srautai ir turinys nulemia aukštą bounce rate.
 
 
Kartais vartotojams nereikia eiti į antrą puslapį, kad įgyvendintų svetainės marketinginius tikslus, todėl bounce rate visada bus didžiulis o tikslai pasiekti. Tam Google turi Event Trackingą su kuruo galite matyti kiek žmonių registravosi, išexpandino tam tikra sekciją, peržiūrėjo video, padidino nuotrauką ir panašiai. Tokių atveju bounce rate yra 100%, bet eventuose matosi, kad vartotojas interaktina tinklalapyje, taigi dar kartą nemyžkit dėl bounce rate o pasigilinkit į metrikas kurias reikia analizuoti.
 
 
Tiems, kas turit 0% bounce rate, arba 1%, arba 5% - puslapyje įsivėlė klaida. Tokių bounce rate tiesiog nebūna, nei penkių dienų laikotarpyje nei šimto dienų, nebent esat vienintelis lankytojas kuris nebouncino. Peržiūrėkit skriptus, peržiūrėkit url nukreipimus.
 
Visiems kam dar kyla klausimų Google Analytics komanda sukūrė paskaitų seriją pradedantiesiems, kurią peržiūrėję suprasit apie ką analyticsas ir su kuo jis valgomas. Užtruksit kelias valandas, bet informacijos nauda sutaupys jums daug laiko: https://analyticsacademy.withgoogle.com/course01

Pakalbėjo uždarbiečiai, jog PR mirė, tačiau praėjo diena kita ir vėl prie daugelio skelbimų, aptarimų akcentuojamas tas pats vienas kriterijus - Page Rank. Susidaro įspūdis, jog niekaip negalime nutrūkti nuo PR „pavadėlio“. O reikėtų!
 
(Suprantu, jog prisidengus aukštu PR lengva apgaudinėti vaikus, bet atleiskite...)
 
Kodėl negalima pasitikėti vien tik PR?
 
Itin retai atnaujinamas. Tarp paskutinių dviejų atnaujinimų buvo 10 mėnesių pauzė, kai tuo tarpu 2012 ar 2011 metais buvo po 4-5 atnaujinimus per metus. Toks retas atnaujinimas išties iškreipia realią situaciją, jei žiūrime tik į PR. Sėdi administratorius patenkintas žiūrėdamas į PR5, pardavinėja atgalines nuorodas už didelius pinigus, o ten jau seniai kaip nieko vertas tinklalapis, tik niekas to nežino, nes visi tik į PR žiūri. Arba atvirkščiai – naujas tinklalapis niekinamas, nes PR N/A, o po PR update paaiškėja, jog jis tapo PR5.
 
Su tinklalapiais dirbama nuolat, keičiasi turinys, kilta nuorodų skaičius, pasidalinimas socialiniuose tinkluose, vieni tinklalapiai „išbujoja“, kiti „nuvysta“ ir tai yra natūralu. Tačiau kuomet skaitine išraiška, šiuo atveju PR rezultatus matome retai, negalime tinkamai vertinti tinklalapio būklės. Todėl parametras, kuris atnaujinamas taip retai, kaip šiuo metu atnaujinamas Page Rank, negali būti laikomas vienu ir vieninteliu į kurį sutelkiamas visas dėmesys.
 
Nesakau, jog jį reikia ignoruoti, taip jis puikus orientyras. Tačiau tik tuomet, kai į jį žvelgiama kitų parametrų kontekste.
 
Į kokius kitus parametrus reikėtų atkreipti dėmesį?
 
DA(Domain Authority) – Adreso(domeno) autoritetas.
DA yra Seomoz pateiktas parametras, kuris vertina patį domeną skalėje nuo 0 iki 100. Tai parametras, kuris analizuoja atgalinių nuorodų skaičių iš root domenų, bendrą atgalinių nuorodų skaičių, MozRank, MozTrust, domeno amžių ir pan. Dažnai įvardijama, jog pagrindiniai faktoriai lemiantys DA įvertinimą yra domeno amžius, populiarumas ir tinklalapio dydis(subdomenų ir puslapių kiekis).
 
Pasitikrinti savo DA galite čia.
 
PA (Page Authority) – tinklalapio autoritetas.
Kitaip, nei DA, kuris visam tinklalapiui (domenui yra vienas), PA kiekvienam puslapiui ar subdomenui gali būti skirtingai, nes vertinamas kiekvienas url atskirai. Visų url visuma lemia Domain Authority įvertinimą. PA apibrėžia kaip gerai kiekvienas individualus puslapis bus indeksuojamas Google paieškos sistemoje.
 
Pasitikrinti savo PA galite čia.
 
MozRank
MozRank daugelis vadina PR alternatyva. Įvertinimas nuo 0 iki 9.99(aukščiausias įvertinimas) priklauso nuo atgalinių nuorodų kiekio ir tinklalapių, kuriuose yra jūsų nuoroda, kokybės.
 
Pasitikrinti savo MozRank galite čia.
 
Kuomet visi parametrai yra stabiliai augantys ir panašūs, tuomet galima būti ramiems, jog viskas su tinklalapiu yra gerai. Tačiau jei matote kažką panašaus į PA1, DA1, PR5, MozRank 0 – vertėtų pasidomėti kas Jums daro SEO optimizaciją...

Kas Yra SEO?
 
SEO - “Seach Engine Optimization” trumpinys, lietuviškai: Optimizavimas Paieškos Sistemoms yra derinys įvairių metodų, kurie yra skirti pakelti jųsų tinklalapio pozicijoms (ranks) paieškos sistemose vienu ar keliems raktažodžiams (keywords). Pvz.: Sukurdami Adobe Photoshop pamokų tinklalapį, norėtumėte, jog į Google, Yahoo!, Live Search (MSN) ar kitą paieškos sistemą įvedus raktažodžius (keywords) „Photoshop Pamokos“, jūsų puslapis būtų aukščiau visų kitų, t.y. pirmoje pozicijoje (rank), o liaudiškai tariant: kai įvedate „Photoshop Pamokos“, norite, jog jūsų tinklalapis rezultatuose turi būti pirmas. Tokių būdų jūs gausite daugiausiai lankytoju.
 
Šiek tiek plačiau
 
SEO yra vienas svarbiausių, o mano manymu pats svarbiausias marketingo elementas, jūs netik iškylate į pirmas pozicijas bet ir turite galimybę pritraukti milijonus būsimų klientų.
Egzistuoja du būdai patekti į aukščiausias pozicijas (top‘us):
 
Pirmasis – White Hat – tai eilė įvairių metodų, kurie yra leidžiami paieškos sistemų, pvz.: kokybiško tinklalapio kūrimas, nuorodų (links) gavimas ir t.t.
 
Antrasis – Black Hat – tai eilė įvairių metodų, kurie yra uždrausti paieškoks sistemų, pvz.: Cloaking, Spam (Spamdexing) ir t.t. Ankščiau ar vėliau paieškos sistemos aptikusios tokius pusalpius pašalina juos iš savo sistemos, t.y. jūsų puslapis aplamai jau nėra rodomas paieškos sistemose. Atsiprašau, bet lietuviškų šių žodžių terminų nežinau, gal tiktų šiukšlinimas, bet tada viskas būtų iškraipyta, todėl tegul šie terminai lieka anglų kalba.
 
Asmenys, kurie naudoja White Hat metodus kaltina tuos, kurie naudoja Black Hat, sakydami jog jie nesąžiningai bando manipuliuoti pozicijomis (ranks), o tie, kurie naudoja Black Hat metodus teigia, jog SEO aplamai yra mėginimas manipuliuoti pozicijomis.
 
Paieškos sistemos naudoja kelias rūšis savo rezultatų (listings) puslapiuose (SERPs – Search Engine Results Pages) rodyti, įskaitant: Pay Per Click reklamas (advertisements), mokamų įtraukimų (paid inclusions) ir vadinamus „organic“ rezultatus (results), tai tokie rezultatai, už kurių rodymą mokėti nereikia, kitaip sakant, paprasti rezultatai, kurie rodomi prieš ar po (priklauso nuo paieškos sistemos) mokamų rezultatų.
 
Tai įdomu
 
Konkuruojančiose rinkose vyksta tikri karai, nėra didelė paslaptis jog didžiausią pelną atneša prekyba vaistais, todėl ten konkurencija yra įpatingai stipri. Vienos firmos spaudžia ant kitų firmų reklamų, už kurias savaime jos moka, taip priversdamos jas prarasti kuo didesnį pinigų kiekį, o galbūt visai pasitraukti iš šios rinkos. Tai nėra vienintelis būdas, dažnai vienam ar kitam asmeniui sumokama už tai, jog jis visiškai pašalintų konkurentų tinklalapius, tikriausiai suprantate apie ką aš, taipogi „hi-jack‘inimą“ ir panašiai.
 
Straipnio Autorius: DjiXas
 
Norėdami patalpinti šią informaciją savo tinklalapyje nepamirškite nurodyti straipsnio autorių ir tinklalapio adresą:
DjiXas

įdomiausia, tai kad tą numerį savininkas turės laikinai :)
 
 
 
http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/jungtiniu-arabu-emyratu-aukcione-uz-telefono-numeri-sumoketa-1-5-mln-euru-646-411493?cf=mokslasit

http://reikalas.xobor.com/

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

Telefonų gamintoja „Nokia“ vakar prasidėjusiame „Microsoft“ renginyje „Build 2014“ pristatė tris naujus „Lumia“ išmaniuosius telefonus su „Windows Phone 8.1“ operacine sistema ir „Nokia“ sukurtomis technologinėmis naujovėmis. Tai naujasis flagmanas „Nokia Lumia 930“, „Lumia 630“ – pirmasis išmanusis „Lumia“ modelis su dviem SIM kortelėmis bei pigiausias 4G/LTE „Nokia“ išmanusis telefonas „Lumia 635“. Bendrovė taip pat pranešė, kad visi dabar parduodami modeliai, kuriuose veikia „Windows Phone 8“ operacinė sistema, nuo šios vasaros taip pat galės būti atnaujinti į „Windows Phone 8.1“.
 
„Šiandien pristatėme tris įrenginius su „Windows Phone 8.1“ operacine sistema, kuriuose įdiegti geriausi „Lumia“ ir „Microsoft“ sprendimai. Greta „Microsoft“ pristatytų naujosios operacinės sistemos galimybių, šiuose telefonuose vartotojai ras papildomas „Nokia“ sukurtas vaizdo fiksavimo galimybes. Šie modeliai pasižymi puikiu dizainu ir yra dar geriau pritaikyti verslo įmonių poreikiams, – sakė „Nokia“ viceprezidentas įrenginiams ir paslaugoms Stephenas Elopas. – Džiaugiamės, kad „Windows Phone 8.1“ naujovės atkeliaus ir į dabar naudojamus vartotojų pamėgtus „Lumia“ modelius.“
 
Programinės įrangos atnaujinimas – jau šią vasarą
 
Pradedant nuo šios vasaros „Windows Phone 8“ telefonų savininkai galės parsisiųsti „Lumia Cyan“ atnaujinimą, kuris telefone įdiegs naujausią „Windows Phone 8.1“ operacinės sistemos versiją ir išskirtines galimybes „Lumia“ telefonams. Naujoje operacinės sistemos versijoje vartotojai ras sąveikias plyteles (angl. Live Tiles), vienu perbraukimu išskleidžiamą pranešimų centrą, teksto rinkimo asistentą „Word Flow“ ir „Cortana“ – asmeninę virtualiąją asistentę, kuri pirmiausia bus prieinama JAV vartotojams. „Windows Phone 8.1“ versijoje įdiegta visa eilė korporacijoms pritaikytų naujovių, dėl kurių „Lumia“ modeliai dar geriau atitiks verslo įmonių poreikius.
 
Greta „Windows Phone 8.1“ atnaujinimo vartotojai įgaus nuotraukų ir vaizdo įrašų apdorojimo inovacijų, kurios sustiprins „Nokia“ lyderystę šioje srityje. Bus atnaujinta kameros paveiksliukų galerija ir nuotraukų redagavimo programėlė „Creative Studio“, taip pat „Nokia Storyteller“ aplikacija, per kurią vartotojai galės įkelti savo istorijas į socialinius tinklus video prezentacijos formatu.
 
Naujuose „Lumia“ išmaniuosiuose telefonuose pritaikomi geriausi „Microsoft“ ir „Lumia“ sprendimai
 
Išmanusis telefonas „Nokia Lumia 930“ bus naujuoju kompanijos flagmanu su „Windows Phone 8.1“. Šiame modelyje integruota 20 megapikselių (mpx) „PureView“ kamera su kompanijos ZEISS optika, optiniu vaizdo stabilizavimu ir patobulinta „Rich Recording“ technologija su kryptiniais mikrofonais. Šie sprendimai užtikrins nepriekaištingą vaizdo įrašų ir įrašomo garso kokybę, taip pat puikias nuotraukas, kurias „pagyvins“ „Living Images“ funkcija.
 
Telefonas turi 5 colių (12,7 cm) skersmens „ClearBlack“ ekraną, užtikrinantį ekrano ryškumą netgi saulės atokaitoje. Modelyje įdiegta itin jautraus ekrano technologija, tad valdyti telefoną galima mūvint pirštines, o pats ekranas padengtas braižymams ir smūgiams atspariu „Gorilla Glass 3“ stiklu.
 
„Nokia Lumia 930“ bus itin greitas: telefone įmontuotas galingas 2,2 gigaherzų (GHz) spartos keturių branduolių „Snapdragon“ procesorius, 2 GB darbinės atminties (RAM), tad vartotojas galės greitai paleisti ir naudotis programėlėmis, žaidimais, naršyti po internetą ar naudotis integruotomis „Microsoft“ paslaugomis, tokios kaip „OneDrive“ ir „Microsoft Office“.
 
Naujasis flagmanas pasižymi ypatingu dizainu – jame suderintos estetiškos metalinės ir ryškios polikarbonato medžiagos detalės. Po dailiu korpusu slypi galinga 2420 mAh baterija, kurią galima įkrauti belaidžiu būdu.
 
„Nokia Lumia 930“ prekyboje pasirodys birželio mėnesį. Visų pirmą modelis pasirodys Europos šalyse, Azijoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Indijoje. Lietuvoje šiuo telefonu prekybą numatoma pradėti liepos mėnesį. Telefono kaina sieks 1500 litų neįskaičiavus mokesčių ir subsidijų.
 
„Nokia Lumia 630“ ir „Nokia Lumia 635“ modeliai „Windows Phone 8.1“ galimybes perkels į mažesnės kainos telefonų segmentą. Šiuose modeliuose įdiegtas „Snapdragon“ keturių branduolių procesorius, su kuriuo greitai veiks socialinių tinklų programėlės, tokios kaip „WhatsApp“, „WeChat“ ar „Vine“. Telefone yra 4,5 colio skersmens ekranas su „ClearBlack“ technologija, kad vaizdas ekrane išliktų ryškus saulės atokaitoje. Ekranas taip pat padengtas braižymams ir smūgiams atspariu „Gorilla Glass 3“ stiklu. Telefonai bus įvairių spalvų, o jų nugarėles vartotojas galės lengvai pakeisti.
 
Iš viso rinkoje pasirodys trys modeliai: „Lumia 630“ 3G ryšio modelis talpinantis vieną SIM kortelę, analogiškas modelis su dviems SIM kortelėmis, kuris tuo pačiu yra pirmasis „Lumia“ telefonas, turintis tokią galimybę, ir spartusis „Lumia 635“, kuris yra vienas pigiausių rinkoje, tarp palaikančių 4G/LTE ryšio standartą.
 
Visi šie telefonai suteiks vartotojams galimybes, kuriomis pasižymi „Lumia“ flagmanai – įdiegti „SensorCore“ jutikliai, kurie susieti su „Bing Health and Fitness“ programėle, leidžiančia realiu laiku matyti nueitų žingsnių, atstumo skaičių ar sudegintas kalorijas. Telefonuose yra „Microsoft Office“ paketas, „Nokia Camera“ programėlė nemokami pasauliniai žemėlapiai bei HERE navigacija, kuria galima naudotis ir atjungus interneto ryšį.
„Nokia Lumia 630“ pardavimo vietose turėtų pasirodyti gegužę, pirmiausia – Azijos, Indijos/Viduriniųjų Rytų, Pietų Amerikos ir Europos rinkose, tarp jų ir Lietuvoje. Telefono su viena SIM kortele versija kainuos apie 400 litų be mokesčių ir subsidijų, o su dviem SIM kortelėmis – 425 litus be mokesčių ir subsidijų. „Nokia Lumia 635“ Lietuvą turėtų pasiekti birželį ir kainuos nuo 475 litų, skaičiuojant be mokesčių ir subsidijų.
 
Skaitykite daugiau: „Nokia“ pristatė tris naujus telefonus | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15902695/nokia-pristate-tris-naujus-telefonus#.Uz9RsCgQ_IU#ixzz2xy5jKRpo

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas