wi_lius

Pagrindinis resursas — Android Developers puslapis. Yra ir įvairių pamokų, ir API aprašymų, ir geriausios praktikos patarimai.
 
Šiaip sakyčiau, pradėk nuo Getting Started. Išmok apie Activity, po to perprask kaip Android'as disponuoja įvairiais programėlės resursais (paveikslėliai, layout, strings, t.t.) bei kaip juos atsirenka esant skirtingiems ekranų dydžiams bei skirtingoms telefonų konfigūracijoms, tada išsiaiškink Fragment veikimą. Toliau jau turbūt seks specifiniai dalykai, daugiau susiję su taviške programėle.
 
Ir žinoma, jei ko nors nerandi Android Developers puslapyje, bandai tai rasti Stackoverflow arba šiaip Google.

Pagrindinis resursas — Android Developers puslapis. Yra ir įvairių pamokų, ir API aprašymų, ir geriausios praktikos patarimai.
 
Šiaip sakyčiau, pradėk nuo Getting Started. Išmok apie Activity, po to perprask kaip Android'as disponuoja įvairiais programėlės resursais (paveikslėliai, layout, strings, t.t.) bei kaip juos atsirenka esant skirtingiems ekranų dydžiams bei skirtingoms telefonų konfigūracijoms, tada išsiaiškink Fragment veikimą. Toliau jau turbūt seks specifiniai dalykai, daugiau susiję su taviške programėle.
 
Ir žinoma, jei ko nors nerandi Android Developers puslapyje, bandai tai rasti Stackoverflow arba šiaip Google.

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Sako, kad suaugi tada, kai pasakodamas apie vakarykštį balių išgerto alkoholio kiekį ne padidini, o sumažini.

Sako, kad suaugi tada, kai pasakodamas apie vakarykštį balių išgerto alkoholio kiekį ne padidini, o sumažini.

Manau su masyvu nelabai išsiversi, nes jame paprastai gali iteruoti tik aštuoniomis kryptimis – kairėn, viršun, dešinėn, žemyn bei dar keturios kryptys įstrižai. Pas tave vien paveiksliuke nubraižytos 6, o kur dar nepažymėtos...
 
Galėtum pasidaryti koordinačių lauką. Tada paimi dviejų taškų koordinates – iš kurio ir į kurį šauni – bei susidarai tiesės lygtį. Su šia tiesės lygtimi nustatai, ar ji nekerta kokių kliūčių. Kliūtį gali įsivaizduoti kaip apskritimą — jam saugoti reikės koordinatės bei spindulio (kuris bus bendras visiems). Tada su formule
pasiskaičiuoji atstumus tarp tiesės ir kiekvieno taško ir žiūri, ar visi jie didesni už spindulį. Jei ne, reiškia buvo pataikyta į kliūtį.
 
Belieka tik optimizacijos, kad skaičiuotum su kuo mažiau taškų ir praleistum tuos, kurie arba per toli , kad iš vis galėtų kliudyti, arba nėra kliūtys dėl pačio žaidimo mechanikos (galima šauti virš jų).

Kaip tu įsivaizduoji masyvą? Įprastai masyvas suprantamas kaip tam tikri objektai sudėti į eilę. Ta eilė ir būtų masyvas. Penktas daiktas eilėje būtų masyvo penktas masyvo elementas.
 
Šiuo atveju mąstom šiek tiek kitaip. Vietoj objektų į masyvą dedam grupeles. Grupelę apibūdinam skaičiumi, kuris reiškia objektų skaičių toje grupelėje.
 
Tarkim, objektus grupuojame pagal jų dydį. Tada kai varžto dydis 8, jį dedame į 8 grupelę.
 

2 4 2 7 2
 
Perskaitę tokią eilutę gausime 3 vnt. anroje grupelėje, po vieną vnt. ketvirtoje ir septintoje, t. y.

A[2] = 2; A[4] = 1; A[7] = 1;
 
Visos kitos grupelės yra tuščios (tuščia = 0), todėl:

A[] = {0, 0, 2, 0, 1, 0, 0, 1, 0, 0, ...}
 
Taigi kaip pridedi aštunto dydžio varžtą į grupelę? A[8]++
 
Kiek pastebėjau, mąstai per daug konkrečiai. O programavimas yra sulipdytas ant abstraktumo, tai vienas iš pagrindinių įvairių ideologijų principų. Turėtum mažiau galvoti apie konkrečius skaičius ir daugiau apie kintamuosius. Kitaip po to sudetingesnės užduotys taps nesuvokiamos. Čia tos kur dabar sprendi tik gėlytės.

Šiaip negalima teigti kas jis yra arba kad jo nėra. Mokslas yra nepajėgus to įrodyti, nes jis yra paremtas stebėjimu, o būtent šis subjektas tokiu pavidalu neapsireiškia. Gal galėtų tai įrodyti filosofija, nes visgi joje viskas grindžiama idėjomis ir loginiu nuoseklumu, bet net ir ji neatmeta dievo egzistavimo idėjos.
 
Visgi tai nereiškia, kad dievas yra būtent toks, kokį jį religija (religijos) teigia esantį.
 
O šiaip kiekvieno pasirinkimas į ką jam tikėti.

Pabandyk parašyti programą su nunulinimu ir po to išimk nunulinimą. Pasakyk, ar pastebėsi skirtumą.

Šis metodas ir yra protingiausias šio uždavinio atžvilgiu. Pasidarai masyvą A[21] (20 – maksimalus dydis). Tik galima skaitant veržles pliusuoti (A[k]++), o skaitant varžtus minusuoti (A[k]--). Tada jei skaičius teigiamas — trūksta tiek varžtų, jei neigiamas — trūksta tiek vežlių.
 
Kur kas įdomiau, jei varžtų dydžiai galėtų būti daug didesni. Tada tektų susirikiuoti abu masyvus ir lygiagrečiai per juo iteruoti ieškant vienodų narių.

Šis metodas ir yra protingiausias šio uždavinio atžvilgiu. Pasidarai masyvą A[21] (20 – maksimalus dydis). Tik galima skaitant veržles pliusuoti (A[k]++), o skaitant varžtus minusuoti (A[k]--). Tada jei skaičius teigiamas — trūksta tiek varžtų, jei neigiamas — trūksta tiek vežlių.
 
Kur kas įdomiau, jei varžtų dydžiai galėtų būti daug didesni. Tada tektų susirikiuoti abu masyvus ir lygiagrečiai per juo iteruoti ieškant vienodų narių.

Per sudėtingai mąstai. Tau tereikia suskaičiuot kiek kokių turi veržlių ir kiek kokių turi varžtų. Tada atimi vieną iš kito ir žinai kiek trūksta.

C++ yra produktyvesnė kalba. Tą patį funkcionalumą galima įgyvendinti su mažiau kodo ir visam tam parašyti prireikia mažiau laiko. Bent jau man, asmeniškai, įgrįsdavo su Paskaliu rašyt visus tuos begin ir end ir kitus bereikalingus sintaksės elementus, kuriems C++ dažnai užtenka vieno simbolio.
 
Bent jau kai aš mokiausi, turėjom gerą mokytoją, kuri suprato ir C++, ir Paskalį, bei sugebėjo ne tik paaiškinti for ciklą, bet ir olimpiadinius/konkursinius uždavinius. Dešimtoj klasėj programavau Paskaliu, vienuoliktoj perėjau prie C++ su mintim, kad dvyliktoj klasėj mėnesis prieš egzaminą teks grįžti prie pirmojo varianto. Bet turbūt švietimo ministerijoj šuo pasikorė, kad būtent man esant 12 klasėj pagaliau leido egzaminą laikyti su C++. Todėl prie Paskalio nebegrįžau ir nebegrįšiu.

Šitose eilutėse yra pora klaidų. Pabandyk pasiimti popierių ir nuosekliai vykdyti kiekvienos eilutės veiksmus bei žiūrėti, kokias kintamųjų reikšmes gauni:

fd >> A[j]; maxx=A[0]; if(maxx<A[i]){ if(maxx<=p){ maxx=A[i]; } }
 
O šiaip tokiu būdu skaičiuoti netgi dar protingiau, nei apie kurį aš tau sakiau, nes gali išsiverti ir be masyvo. Tau užtenka žinoti, ar skaičius, kurį dabar nuskaitei, yra didesnis už prieš tai buvusius. Jeigu perskaitęs du skaičius išsirenki didžiausią, tai perskaitęs trečią ir palyginęs jį su prieš tai buvusiu didžiausiu gausi didžiausią iš pirmų trijų skaičių. Perskaitęs m-tąjį skaičių ir palyginęs jį su didžiausiu iš pirmų (m-1) narių gausi didžiausią skaičių iš pirmųjų m narių.
 
Be to, nelabai supratau ką norėjai tokia eilute pasakyti, nes į vieną masyvo elementą telpa tik vienas skaičius

A[0]= 15; 360; 8
 
Ir, žinoma, reikia nepamiršti teisingai sudėti įtraukas, nes dabar teko skaityti tavo kodą trigubai ilgiau nei būtų tekę teisingai išlygiavus.

Šitose eilutėse yra pora klaidų. Pabandyk pasiimti popierių ir nuosekliai vykdyti kiekvienos eilutės veiksmus bei žiūrėti, kokias kintamųjų reikšmes gauni:

fd >> A[j]; maxx=A[0]; if(maxx<A[i]){ if(maxx<=p){ maxx=A[i]; } }
 
O šiaip tokiu būdu skaičiuoti netgi dar protingiau, nei apie kurį aš tau sakiau, nes gali išsiverti ir be masyvo. Tau užtenka žinoti, ar skaičius, kurį dabar nuskaitei, yra didesnis už prieš tai buvusius. Jeigu perskaitęs du skaičius išsirenki didžiausią, tai perskaitęs trečią ir palyginęs jį su prieš tai buvusiu didžiausiu gausi didžiausią iš pirmų trijų skaičių. Perskaitęs m-tąjį skaičių ir palyginęs jį su didžiausiu iš pirmų (m-1) narių gausi didžiausią skaičių iš pirmųjų m narių.
 
Be to, nelabai supratau ką norėjai tokia eilute pasakyti, nes į vieną masyvo elementą telpa tik vienas skaičius

A[0]= 15; 360; 8
 
Ir, žinoma, reikia nepamiršti teisingai sudėti įtraukas, nes dabar teko skaityti tavo kodą trigubai ilgiau nei būtų tekę teisingai išlygiavus.

Jeigu skutiesi galva plikai, tai ne pro šalį būtų atsverti visą tai solidesne apranga: marškiniai, švarkas ir pnš. Taip galima sukurti netgi labai gerą įvaizdį.

Jeigu skutiesi galva plikai, tai ne pro šalį būtų atsverti visą tai solidesne apranga: marškiniai, švarkas ir pnš. Taip galima sukurti netgi labai gerą įvaizdį.

Jeigu skutiesi galva plikai, tai ne pro šalį būtų atsverti visą tai solidesne apranga: marškiniai, švarkas ir pnš. Taip galima sukurti netgi labai gerą įvaizdį.

Nuskaito nesąmones, nes nebėra ką skaityti. O nebėra ką skaityti, nes su pirmu for'u pasieki failo galą.
 
Pabandysiu pailiustruoti, kaip vyksta skaitymas (skliausteliuose parašyta, kokiam kintamajam priskirta reikšmė, žvaigždutė – reikšmė nenuskaityta):

1000(p) 4(n) 3(A[0]) 15(*) 360(*) 8(*) 5(A[1]) 2(*) 1(*) 145(*) 99(*) 300(*) 4(A[2]) 700(*) 600(*) 900(*) 800(*) 2(A[3]) 8(*) 1(*)<skaitymo kursorius>
Ir čia tai ką nuskaitei po pirmo for'o. Kai paleidi antrą for'ą, skaitymo kursorius jau būna pabaigoje, todėl nėra ką skaityti.
 
Norėčiau pakartoti du gerus patarimus: failą skaitai tik vieną kartą ir perskaitai tik tiek, kiek tau reikia šiuo metu.
 
Pati užduotis sako: Kindziulis prieina prie vienos lentynos ir išsirenka brangiausią prekę; tada jis nueina prie kitos lentynos ir vėl išsirenka brangiausią prekę; vėl eina prie kitos lentynos... O tu nori padaryti taip: Kindziulis nueina prie pirmos lentynos, tada prie antros, ..., tada prie n-tos. Po to kindziulis išsirenka brangiausią prekę iš pirmos lentynos, tada išsirenka iš antros, ..., tada iš n-tos.
 
Kada tau reikia išrinkti brangiausią lentynos prekę? Kai esi prie tos lentynos. Tai kodėl taip ir nepadarius?
 
Nežinau, ar kažkas tave taip primokė, kad iš pradžių nusiskaitytum visą failą, bet tai ne visada yra geriausias variantas, o kai kuriais atvejais ir iš viso neįmanomas.
 
Tai kaipgi reiktų skaityti failą?

1000(p) 4(n) 3(k) 15(A[0]) 360(A[1]) 8(A[2]) <išsirenki brangiausią prekę ir jos kainą išminusuoji> 5(k) 2(A[0]) 1(A[1]) 145(A[2]) 99(A[3]) 300(A[4]) <išsirenki brangiausią prekę ir jos kainą išminusuoji> 4(k) 700(A[0]) 600(A[1]) 900(A[2]) 800(A[3]) <išsirenki brangiausią prekę ir jos kainą išminusuoji> 2(k) 8(A[0]) 1(A[1]) <išsirenki brangiausią prekę ir jos kainą išminusuoji>
Taip galėsi skaityti ir atlikti skaičiavimus vienu metu bei tereikės viso labo dviejų for ciklų, esančių vienas kitame.

Jeigu skutiesi galva plikai, tai ne pro šalį būtų atsverti visą tai solidesne apranga: marškiniai, švarkas ir pnš. Taip galima sukurti netgi labai gerą įvaizdį.

Norimo ilgio masyvus būtų galima pasidaryti su pointer'iais ir dinamine atmintimi, bet geriau su tuo net neprasidėk. Kaip ir minėjo, darai masyvus 50 vnt. ilgio.
 
 
 
Reikėtų:

fd >> skaicius; fd.ignore('\n');
Tada nuskaitytų skaičių eilutėje, visus kitus duomenis toje pačioje eilutėje ignoruotų ir pereitų į kitą eilutę.
 
 
 
Tokio dalyko nėra, nes tiesiog paprasčiau viską pasidaryti su ciklais.
 
O šiaip labai bloga idėja skaityti dalį failo, o po to vėl iš naujo skaityti tą patį failą, nes skaitymas iš failo yra gana ilga operacija. Vykdydamas programą nuskaitai iš failo duomenų tiek kiek tau reikia dabartiniu momentu, su jais atlieki veiksmus ir po visko skaitai iš failo toliau. Tik kraštutiniais atvejais skaitai tą pačią failo eilutę ar net simbolį du kartus.
 
Užduoties neskaičiau, bet kažkas minėjo, kad skaičiavimams atlikti tau reikia tik vienos eilutės duomenų. Vėliau tuos pačius skaičiavimus atlieki su kita eilute. Jeigu taip yra, tai ir skaityk po vieną eilutę, o ne viską iš karto. Kam tau sukišti visą informaciją į atmintį, jei ji tau nereikalinga? Programavime yra taip: naudoji kažko tiek, kiek tau reikia esamu momentu (nebent sunku nustatyti maksimalų dydį, tada naudoji su zapasu).
 
Kitas variantas, kad nereikėtų skaityti į kelis masyvus — nuspręsti, kad pirmas masyvo elementas saugos duomenų skaičių, o kiti elementai bus duomenys. Tada:

//3 15 360 8 A[0] = 3; A[1] = 15; A[2] = 360; A[3] = 8; for (int i = 1; i <= A[0]; i++) { cout << A[i] << endl; }

Kuo man patinka tikslieji mokslai, tai kad galima sudaryti logišką teiginių grandinėlę ir po to dažniausiai turėdamas bent porą grandžių gali visą ją atgaminti. Su istorija kitaip, keturženkliam skaičiui surasti loginę prasmę daug sunkiau. Be to, ir dažnai kai kurie įvykių grandinės įvykiai nepaminimi dėl jų menkos reikšmės, kas suardo loginę seką. Arba priešingai, užsimenama apie ne itin reikšmingus dalykus.
 
Ką geriausiai prisimenu, tai 1236 m. Saulės mūšis, 1410 liepos 15 d. Žalgirio mūšis (1410 metų vidurinis mėnuo vidurinė mėnesio diena), dar kažkiek Mindaugo karūnavimo įvykius gal atgaminčiau, nes ten vienas po kito sekė krikštas, karūnavimas su kelių metų pertraukom. O visa kita kas išliko – apytiksliai faktai su nuojauta, kuriuo amžiumi ar tūkstantmečio periodu jie vyko.
 
Istorijoje yra įdomių momentų, bet ne visi sudėti į vadovėlius, o ir vadovėliuose esantys nebūtinai įdomūs. Kad ir Žiemos karas:
http://farm4.staticflickr.com/3060/3009425719_22ed96d23f_z.jpg?zz=1
Deja, visą šią statistiką man parodė suolo draugas.
 
 
O žinai kas būna su ale super kietais dizaineriais, kurie gyvenime HTML kodo nėra matę. Nupaišo dizainą su gradientais, užapvalintais kampas ir kitomis nebūtinomis, bet ale gražiomis, detalėmis. O vėliau programuotojas turi daugybę laiko kamuotis, kol viską sukoduoja, nes būtent gradientai, užapvalinti kampai, ypač jei neprotingai padaryti, sukelia daugiausia vargo.
 
Be to, aš kalbu apie batus, o tu apie ratus. Mokykloje mokaisi bendrojo lavinimo, o ne kokios specializacijos. Universitete jau mokslas yra specializuotas. Taigi čia visiškai skirtingos institucijos.
 
Ir man reikėtų įrodymų, kad būdamas programuotoju tu esi atsiribojęs nuo aplinkinio pasaulio ir tavęs neliečia nei ekonominės, nei socialinės, nei teisinės problemos. Ir dar labai būtų šaunu išgirsti ne tokių banalių pavyzdžių. Ir ar tave mokykloj išmokė mokėti mokesčius?

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

There are only 10 types of people in the world: Those who understand binary, and those who don't