wi_lius

Matau, kai kurie iš čia rašančių nesupranta / nežino FIRE (Financial Independence, Retire Early) esmės. Tai nėra pinigų taupymas vien tam, kad taupytum. Susitaupai tiek, kad suinvestuotas turtas uždirbtų pakanakamai pinigų, jog padengtų paties išlaidas, ir daugiau gyvenime nebedirbi. Ir čia jau paties pasirinkimas, kaip anksti nori išeiti į pensiją: gyveni kukliau ir išeini 31–ienerių, ar išleidi visus savo uždirbamus pinigus ir teišeini 65–erių.

Beveik visa žiniasklaida yra nusistačius prieš Trump'ą ir nuolat ieško kaip paimti jo žodžius iš konteksto bei pateikti blogaja prasme (net ir Lietuvoje kažką panašaus pastebėjau). Todėl reikia žiūrėti originalius vientisus Trump'o įrašus, o ne po sakinį iškarpytus naujienų reportažus ar antraštes.
 
Va, originalus įrašas (žiūrėti nuo ~8:00):

 
Pagal mano interpretaciją, va ką Trump'as iš tikro turėjo omeny:
 

Dėl išankstinio pasiskelbimo prezidentu: panašu, kad šios kalbos metu Trump'as ženkliai pirmavo, tiek įskaitant garantuotai surinktus taškus, tiek įskaitant keletą didelių valstijų, kur dar ne visi balsai suskaičiuoti. Tai ir pasakė, jog atrodo, kad laimės, ir jis jau netgi laiko save laimėjusiu. Čia kaip daugmaž pradėti ketvirtą krepšinio kėlinį su 30 taškų persvara – kaip ir gali viskas apsiversti, bet jau esi nusiteikęs pergalei bei sirgaliai jau pradeda skanduoti „mes laimėjom“;
Dėl balsų skaičiavimo nutraukimo: Trump'as sako, kad jau ir anksčiau prognozavo, jog jei demokratai matys, jog nelaimės, tai jie pradės įvairiais būdais sukčiauti – kreiptis į teismą ar prigeneruoti balsų iš oro. Būtent dėl to jis spekuliuoja, kad reikėtų kreiptis į teismą bei stabdyti balsavimą – kad viduryje nakties, jau pasibaigus balsavimams, demokratai "nepriieškotų iš niekur" sau palankių balsų.

 
Sunku pasakyti, kiek tiesos Trump'o spekuliavimuose. Bet žiniasklaida, žinoma, išsirinko kelis sakinius ir padarė tokią interpretaciją, kad išeitų klasikinis „orange man bad“ reportažas…

Beveik visa žiniasklaida yra nusistačius prieš Trump'ą ir nuolat ieško kaip paimti jo žodžius iš konteksto bei pateikti blogaja prasme (net ir Lietuvoje kažką panašaus pastebėjau). Todėl reikia žiūrėti originalius vientisus Trump'o įrašus, o ne po sakinį iškarpytus naujienų reportažus ar antraštes.
 
Va, originalus įrašas (žiūrėti nuo ~8:00):

 
Pagal mano interpretaciją, va ką Trump'as iš tikro turėjo omeny:
 

Dėl išankstinio pasiskelbimo prezidentu: panašu, kad šios kalbos metu Trump'as ženkliai pirmavo, tiek įskaitant garantuotai surinktus taškus, tiek įskaitant keletą didelių valstijų, kur dar ne visi balsai suskaičiuoti. Tai ir pasakė, jog atrodo, kad laimės, ir jis jau netgi laiko save laimėjusiu. Čia kaip daugmaž pradėti ketvirtą krepšinio kėlinį su 30 taškų persvara – kaip ir gali viskas apsiversti, bet jau esi nusiteikęs pergalei bei sirgaliai jau pradeda skanduoti „mes laimėjom“;
Dėl balsų skaičiavimo nutraukimo: Trump'as sako, kad jau ir anksčiau prognozavo, jog jei demokratai matys, jog nelaimės, tai jie pradės įvairiais būdais sukčiauti – kreiptis į teismą ar prigeneruoti balsų iš oro. Būtent dėl to jis spekuliuoja, kad reikėtų kreiptis į teismą bei stabdyti balsavimą – kad viduryje nakties, jau pasibaigus balsavimams, demokratai "nepriieškotų iš niekur" sau palankių balsų.

 
Sunku pasakyti, kiek tiesos Trump'o spekuliavimuose. Bet žiniasklaida, žinoma, išsirinko kelis sakinius ir padarė tokią interpretaciją, kad išeitų klasikinis „orange man bad“ reportažas…

Beveik visa žiniasklaida yra nusistačius prieš Trump'ą ir nuolat ieško kaip paimti jo žodžius iš konteksto bei pateikti blogaja prasme (net ir Lietuvoje kažką panašaus pastebėjau). Todėl reikia žiūrėti originalius vientisus Trump'o įrašus, o ne po sakinį iškarpytus naujienų reportažus ar antraštes.
 
Va, originalus įrašas (žiūrėti nuo ~8:00):

 
Pagal mano interpretaciją, va ką Trump'as iš tikro turėjo omeny:
 

Dėl išankstinio pasiskelbimo prezidentu: panašu, kad šios kalbos metu Trump'as ženkliai pirmavo, tiek įskaitant garantuotai surinktus taškus, tiek įskaitant keletą didelių valstijų, kur dar ne visi balsai suskaičiuoti. Tai ir pasakė, jog atrodo, kad laimės, ir jis jau netgi laiko save laimėjusiu. Čia kaip daugmaž pradėti ketvirtą krepšinio kėlinį su 30 taškų persvara – kaip ir gali viskas apsiversti, bet jau esi nusiteikęs pergalei bei sirgaliai jau pradeda skanduoti „mes laimėjom“;
Dėl balsų skaičiavimo nutraukimo: Trump'as sako, kad jau ir anksčiau prognozavo, jog jei demokratai matys, jog nelaimės, tai jie pradės įvairiais būdais sukčiauti – kreiptis į teismą ar prigeneruoti balsų iš oro. Būtent dėl to jis spekuliuoja, kad reikėtų kreiptis į teismą bei stabdyti balsavimą – kad viduryje nakties, jau pasibaigus balsavimams, demokratai "nepriieškotų iš niekur" sau palankių balsų.

 
Sunku pasakyti, kiek tiesos Trump'o spekuliavimuose. Bet žiniasklaida, žinoma, išsirinko kelis sakinius ir padarė tokią interpretaciją, kad išeitų klasikinis „orange man bad“ reportažas…

Beveik visa žiniasklaida yra nusistačius prieš Trump'ą ir nuolat ieško kaip paimti jo žodžius iš konteksto bei pateikti blogaja prasme (net ir Lietuvoje kažką panašaus pastebėjau). Todėl reikia žiūrėti originalius vientisus Trump'o įrašus, o ne po sakinį iškarpytus naujienų reportažus ar antraštes.
 
Va, originalus įrašas (žiūrėti nuo ~8:00):

 
Pagal mano interpretaciją, va ką Trump'as iš tikro turėjo omeny:
 

Dėl išankstinio pasiskelbimo prezidentu: panašu, kad šios kalbos metu Trump'as ženkliai pirmavo, tiek įskaitant garantuotai surinktus taškus, tiek įskaitant keletą didelių valstijų, kur dar ne visi balsai suskaičiuoti. Tai ir pasakė, jog atrodo, kad laimės, ir jis jau netgi laiko save laimėjusiu. Čia kaip daugmaž pradėti ketvirtą krepšinio kėlinį su 30 taškų persvara – kaip ir gali viskas apsiversti, bet jau esi nusiteikęs pergalei bei sirgaliai jau pradeda skanduoti „mes laimėjom“;
Dėl balsų skaičiavimo nutraukimo: Trump'as sako, kad jau ir anksčiau prognozavo, jog jei demokratai matys, jog nelaimės, tai jie pradės įvairiais būdais sukčiauti – kreiptis į teismą ar prigeneruoti balsų iš oro. Būtent dėl to jis spekuliuoja, kad reikėtų kreiptis į teismą bei stabdyti balsavimą – kad viduryje nakties, jau pasibaigus balsavimams, demokratai "nepriieškotų iš niekur" sau palankių balsų.

 
Sunku pasakyti, kiek tiesos Trump'o spekuliavimuose. Bet žiniasklaida, žinoma, išsirinko kelis sakinius ir padarė tokią interpretaciją, kad išeitų klasikinis „orange man bad“ reportažas…

Reikia turėti omeny, kad JAV visuomenė yra ne itin tolerantiška tiems, kurie viešai pasisako už Trump'ą. Todėl tikėtina, kad yra nemažai žmonių, kurie apklausose nedalyvauja arba neišreiškia savo palaikymo Trump'ui, bet jau nubalsavo ar šiandien nubalsuos už jį.
 
Iš kitos pusės, praeitą kartą dauguma irgi pranašavo Trump'ui pralaimėjimą. Tiketina, kad nemažai žmonių nėjo balsuoti, nes "vis tiek Hillary turi laimėti". Šįkart gal pastarieji bus labiau motyvuoti eiti balsuoti, kad antrą kartą iš eilės Trump'as nebūtų "netikėtai" išrinktas.

Nieko čia per daug ir neprigalvosi. Nueini į pasirinktą el. parduotuvę, užsidedi kainos rėžius daugmaž aplink 1k € ir eini per sąrašą modelių, bei žiūri, kad procesorius prie "i" raidelės turėtų kuo didesnį skaičių. Sakyčiau, kad ieškotum bent jau i5, bet už tokią kainą jau rasi ir i7.
 
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į skaičiukus po "i" raidelės ir brukšniuko, pavyzdžiui, i5-7200U. Dabar eina septintos kartos Intel procesoriai, tai reikėtų ieškoti i*-7*** procesoriaus ar bent jau i*-6***, jei aptiksi gerą modelį su praeitos kartos procesorium. Toliau su likusiais trim skaičiukais – kuo aukštesni, tuo teoriškai geriau, bet peržiūrėjus nešiojamų kompiuterių modelius Skytech'e, tai čia jai nedaug variacijos – yra gal pora skirtingų i5-7*** ir pora i7-7*** variantų. Turbūt verčiau žiūrėti į raides prie CPU modelio numerio: U reiškia mažos energijos suvartojimo, H reiškia su galinga integruota grafika, Q – keturių branduolių. Kaip gali nuspėti, HQ turėtų būti galingesnis už U (gal netgi į tai labiau reikėtų atkreipti dėmesį nei į skaičių prie raidelės "i", nes i5 su HQ gali būti galingesnis už i7 su U). Geras puslapis yra notebookcheck.net, jame gali pasižiūrėti, kaip procesoriai išsirikiuoja pagal galingumą.
 
Dėl atskiros vaizdo plokštės siūlyčiau gerai pagalvoti, ar tikrai ji reikalinga. Kiek daug tos grafikos darai? Ar čia kažkas su 3D susiję, ar šiaip su kokiu Photoshop'u šiek tiek papaišalioji? Gal ir integruotos Intel HD GPU akseleracijos pakaks tavo grafinei programai, ypač jei procesorius su H raide? Apsispręsti gali padėti notebookcheck.net puslapio GPU sąrašas pagal galingumą. Esmė tokia, kad Skytech parinkus filtrą neintegruotai GPU, iš ~300 modelių lieka apie ~100 (t. y. trigubai sumažėja pasirinkimas). O ir šiaip, gal geriau tie pinigai, kurie būtų tekę GPU, tegul eina link geresnio procesoriaus ar ekrano.
 
Dėl RAM'ų – reikėtų bent 8 GB, ypač jeigu kokią daug funkcionalumo turinčią IDE naudoji ar Android emuliatorius paleidinėji. Bet nesunkiai galima įsidėti daugiau.
 
Kai daugmaž randi modelį su patinkančiais skaičiukais, tada vėl eini į notebookcheck.net ir bandai rasti to modelio apžvalgą. Perskaitai apžvalgą ir atkreipi dėmesį į dalykus, kurių nėra modelio aprašyme: kokia korpuso ir klaviatūros kokybė (ar per daug nesilanksto plasmasės paspaudus pirštu), kokia ekrano kokybė (ar tolygus apšvietimas, ar tikslios spalvos ir pnš.), ar korpusas labai nekaista (ypač tose vietose, kur dedi riešus), ar normali klaviatūra ir touchpad'as. Skaičiukai yra skaičiukai, bet jei besivaikydamas i7-9999HQK procesoriaus neatkreipsi į šiuos dalykus dėmesio, tai turėsi kompiuterį, kuris bus greitas, bet nesmagus naudotis.
 
Ekranas – ne didesnis nei 15,6 coliu. Kompiuteriai su didesniais ekranais jau tampa nebe nešiojamais, bet perkeliamais. Jeigu nori didesnio ekrano, tai geriau nusipirkti papildomai kokį 24 colių monitorių – nebus vargo ir nusinešti kažkur tą kompiuterį, o namuose turėsi du ekranus, iš kurių vienas bus pakankamai didelis (o jei turėsi atskirą ekraną, tai gal geriau netgi imti ir kokį 14 colių ultrabook'ą, tik gali eurų būti šiek tiek per mažai ultrabook'ui). Dėl rezoliucijos – 1366x768 talpins ne įtin daug į ekraną, bet bus viskas lengvai įžiūrima. Tačiau geriau pasimti 1920x1080 ir per Windows'us užsidėti kokį 125 % scale'inimą, kad nereiktų per daug kankintis bandant perskaityti smulkų tekstą – tada ir į ekraną daugiau informacijos tilps, ir tekstas bus raiškesnis. Matrica geriausia IPS tipo. Bet tokioj kainų kategorijoj gali būti sudėtinga rinktis, kad būtų ir procesorius galingas, ir SSD būtų, ir ekranas IPS'as – gali tekti daryti kompromisus.
 
Dėl SSD – arba imi iškart su SSD, arba pasitikrini, kad būtų atskiras priėjimas prie HDD, jog nesunku būtų pasikeisti (bent jau pas mane tai beveik visą kompą reikėjo išrinkti, kad įsidėčiau SSD). Taip pat reikėtų pasidomėti, ar bus vietos kompiuteryje kartu turėti ir SSD, ir HDD (nebent planuoji talpų SSD dėtis arba laikyti duomenis išoriniam diske).
 
CD-ROM'as, sakyčiau, nereikalingas, nebent į jo vietą planuoji persidėti HDD.
 
Žinoma, reikia nepamiršti pažiūrėti ir kad būtų visos reikalingos jungtys bei kad USB lizdų nepagailėta.
 
----------------------
 
O dėl to dalyko, kad programuotojas turi kartu nusimanyti apie nešiojamus kompiuterius, tai čia gryna nesąmonė. Žmogus (galimai pirmą kartą) renkasi nešiojamą kompiuterį ir nežino, į ką turėtų atkreipti dėmesį, todėl ir klausia patarimo. Tie, kuriems jau teko rinktis nešiojamą kompiuterį, jau žino, į ką reikėtų atkreipti dėmesį (arba išsiaiškino nusipirkę), todėl gali jam padėti.
 
Nešiojamais kompiuteriais privalo nusimanyti koksai parduotuvės konsultantas, kad galėtų klientui tinkamą kompiuterį padėti išsirinkti. Jaučiat skirtumą tarp parduotuvės konsultanto ir programuotojo?

Priklausomai nuo atsiskaitymo būdo, skiriasi kiek pinigų nueina pardavėjui, nes yra mokamas tam tikras aptarnavimo mokestis (lygtais angliškai vadina merchant fee, processing fee, interchange fee ar pnš.). Kai moki grynais, visi pinigai tenka pardavėjui. Mokant debetine kortele, tam tikra dalis sumokėtų pinigų nueina Visa'i, Mastercard'ui ar kitam kortelės išdavėjui. Su kreditinėmis kortelėmis tas pats, tik mokestis įprastai būna didesnis.
 
Būtent todėl egzistuoja tokie dalykai, kai atsiskaitant kortele taikomas papildomas mokestis, ar kai kuriose degalinėse taikoma kurui nuolaida, bet leidžiama atsiskaityti tik grynais. Atitinkamai, atsiskaitant su kreditinėmis kortelėmis ir siūlomi įvairūs prizai ir chargeback'ai, nes daugiau pinigų nukeliauja Visa'i ar Mastercard'ui, nei atsiskaitant su debetinėmis kortelėmis. Amerikoje kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčiai kur kas didesni, nei Europoje, tai ir logiška, kad privalumai ten yra didesni.
 

Vėlgi, kaip sakiau, labiau domina situacija Europoje / Lietuvoje, o ne Amerikoje.

Dažnas patarimas derintis dėl atlyginimo – nesakyt skaičiaus pirmam, o laukti pasiūlymo iš darbdavio. Va, gal kiek negatyvus, bet visai neblogas straipsnis apie derybas:
 
Pasakydamas savo atlyginimą iš esmės parodai savo kortas. Ir tada darbdavys turi pasirinkimą: arba bandyti sūlyti kiek, jo manymu, esi vertas, arba paimti praeitą atlyginimą ir pridėt keletą procentų, daugmaž tiek, kad būtum suinteresuotas pakeisti darbą.
 
Šitai taisyklei yra išimčių: jei jau dabar gauni labai gerą atlyginimą, tai galimai dar prieš pradedant interviu procesą būtų naudinga išsiaiškinti, kokie atlyginimo rėžiai. Bet čia jau labiau laiko taupymas, kad netektų sugaišti daug laiko ir tada išsiaiškinti, kad siūlomas atlyginimas visai ne į temą. Vėlgi, galima būtų bandyti tai padaryti neatskleidžiant dabartinio atlyginimo, bet kartais paprasčiausia pasakyti, kad "be X € neverta nė pradėti kalbų".

Dažnas patarimas derintis dėl atlyginimo – nesakyt skaičiaus pirmam, o laukti pasiūlymo iš darbdavio. Va, gal kiek negatyvus, bet visai neblogas straipsnis apie derybas:
 
Pasakydamas savo atlyginimą iš esmės parodai savo kortas. Ir tada darbdavys turi pasirinkimą: arba bandyti sūlyti kiek, jo manymu, esi vertas, arba paimti praeitą atlyginimą ir pridėt keletą procentų, daugmaž tiek, kad būtum suinteresuotas pakeisti darbą.
 
Šitai taisyklei yra išimčių: jei jau dabar gauni labai gerą atlyginimą, tai galimai dar prieš pradedant interviu procesą būtų naudinga išsiaiškinti, kokie atlyginimo rėžiai. Bet čia jau labiau laiko taupymas, kad netektų sugaišti daug laiko ir tada išsiaiškinti, kad siūlomas atlyginimas visai ne į temą. Vėlgi, galima būtų bandyti tai padaryti neatskleidžiant dabartinio atlyginimo, bet kartais paprasčiausia pasakyti, kad "be X € neverta nė pradėti kalbų".

(Aš ne ekonomistas ir galimai ne viskas, kas parašyta žemiau, yra tiesa)
 
Į pinigus gali žvelgti dviem būdais: paimti visas kupiūras bei monetas ir susumuoti jų nominalus, arba paskaičiuoti, ką už tuos visus pinigus gali nusipirkti. Pirmuoju atveju tu gauni kažkokį skaičiuką, kuris pasako, kiek pinigų buvo prispausdinta. Antruoju atveju tu gauni pinigų vertę daiktų ir paslaugų atžvilgiu.
 
Pavyzdys: 2003 metais minimali alga Lietuvoj buvo 450 Lt, o 2020 – 607 €. Taigi dabar kas mėnesį visi gauna kur kas didesnius skaičiukus, nei prieš 20 metų. Tačiau labai abejoju, kad dabar žmogus, kuris dirba už minimalų atlyginimą, gali sau leisti keturis kartus daugiau nei žmogus, uždirbęs minimalų atlyginimą 2003 metais.
 
Pagal Vikipediją, infliaciją/defliacija apibūdina kainų lygio (arba kitaip, pinigų vertės) kitimą:
 
Taigi, visiškai nesvarbu, kiek kokių skaičiukų prispausdinta, jei po metų su X kupiūra galėsi nusipirkti mažiau daiktų ar paslaugų, nei dabar – bus infliacija. Jei daugiau – defliacija. Tiesa, nėra taip, kad šie dalykai tarpusavyje nesusiję: jei kainos pakilo, o su jais kartu ir atlyginimai, galimai reikia prispausdinti daugiau pinigų, kad visiems būtų galima išmokėti tuos atlyginimus. Iš kitos pusės, jei prispausdinsi ir išdalinsi per daug pinigų, pakils prekių paklausa ir dėl to pakils kainos.
 

Nelabai žinau, ar logiška taikyti Bitcoin'ui infliacijos/defliacijus apibrėžimus, nes infliacija/defliacija nusako kainų kitimą. Jei laikysi Bitcoin'ą kaip valiutą, tai per paskutinius dešimčia metų vyko stipri defliacija: dabar už 1 BTC gali nusipirkti kur kas daugiau prekių/paslaugų, nei pačioje pradžioje (bent jau jei sugebėsi rasti kas priima atsiskaitymus Bitcoin'u ar kas pakeistų juos ir kur kas plačiau naudojamą valiutą). Jei laikysi Bitcoin'ą kaip prekę, tai per paskutinius metus vyko hiperinfliacija. Jei laikysi Bitcoin'ą kaip vertybinius popierius/investiją, tai Bitcoin'o vertė teisiog išaugo.
 

Vėlgi, ne valiutos kiekyje esmė, o jos vertėje. O kadangi infliacija yra natūrali ekonomikos būsena, tai ir nuolat tenka padidinti valiutos kiekį: jei per paskutinius 20 metų algos pakilo keturis kartus, o daugiau pinigų neprigaminsi, tai kaip atlyginimus išmokėsi? Anot Vikipedijos, nustojus spausdinti valiutą ekonomikai gręsia defliacija:
 
Dėl to pavyzdžio su sniegu, tai matyt apie skirtingus dalykus šnekėjom. Tu, panašu, turėjai omeny, kad nuolat valiutos kiekis didėja (vėlgi, nesu tikras, ar šitam dalykui apibūdinti tinka žodis "infliacija"). Aš turėjau omeny, kad kol ekonomika veikia įprastu rėžimu, tol ir vyksta įprasti ekonominiai dalykai (pavyzdžiui, infliacija yra įprastas dalykas). Kai ateis krizė, tai neaišku, kokių dalykų pamatysim ir kokie dalykai dėsis su valiutom ir ekonomikom.

Nejuokink su tais savo universitetais... Va pasiimk „Verslas nuo nulio“ mokymus ir galėsi turėt savo verslą...
 
O jei rimtai, tai matau tris variantus kaip viskas galėtų vykti:

Po mokyklos iškart bandai kurti verslą. Daug laisvo laiko. Informacijos ieškai apgraibom: renki skirtingas užklausas į Google ir tikiesi, kad rasi vertingo turinio bei neužsirausi ant kokio šarlatano, kuris prikiš į galvą nesąmonių. Jei norėsi susirasti bendrininką, teks arba pasirinkti kažką iš mokyklos, kurią baigei, arba bandyt susipažinti su kažkuo nepažįstamu ir tikėtis, kad pirmas įspūdis bus teisingas ir po kažkiek laiko nepasirodys, kad tavo bendrininkas idiotas;
Po mokyklos tiesiai ieškotis darbo, o po darbo vystyti verslą. Tokiu atveju sumažėja spaudimas užsidirbti pinigų, bet lieka kur kas mažiau laiko užsiimti verslu, o ir po pilnos darbo dienos kažin ar labai norėsis kažką labai daryti ar mokytis. Dirbdamas įgausi šiek tiek patirties, galimai dalį jos galėsi pritaikyti versle. Taip pat geriau pažinsi bendradarbius, todėl ieškodamas bendrininkų jau kažkiek numanysi, ar kuris nors iš bendradarbių yra tinkamas pasirinkimas;
Stoji į universitetą.. Turi pakankamai laisvo laiko, pakankamai laisvo laiko domėtis verslu, tarpinis variantas tarp pirmų dviejų punktų. Karts nuo karto reikia nueiti į atsiskaitymus, bet nemaža dalis jų bus bent kažkiek susiję su verslumu (universitetas negali vesti nesąmoningų modulių, nes tiesiog negautų akreditacijos moduliui ar visai studijų programai). Gerai susipažinsi su savo kursiokais ir galėsi tinkamai nuspręsti, su kuriuo iš jų norėtum kartu vystyti verslą (galėsi nuspręsti tiek pagal asmeninį bendravimą, tiek pagal akademinius pasiekimus). Mokysiesi iš žmonių, kurie bent keletą metų domėjosi atitinkamu reikalu (mažėja tikimybė, kad užtaikysi ant šarlatano). Nebus didelio spaudimo užsidirbti pragyvenimui, nes vis dėlto, tu dar tik studentas.

Iš šitų trijų variantų, bent jau man susidaro įspūdis, kad geriausią verslą pradėti būtent studijuojant universitete. Visgi, būdamas studentu beveik nieko neturi, todėl neturi ir kuo rizikuoti. Va kai pradėsi normalų gyvenimą su darbu ir antra puse, tada rizika jau kur kas didesnė.
 
O be to, siūlyčiau kritiškai vertinti tų asmenų teiginius, kurie sako „universitete nieko neišmoksi“ (ir tuo labiau „universitetas neišmokys“), nes galimai:

arba jie nemėgsta studijų formatu, kur reikia ne tik mokytis, bet ir po to atsiskaityti (visada lengviau pažiūrėt kokį Youtube video ar perskaityti knygą ir save tikinti, kad „vsio, viską moku“);
arba studijų metu prastudentavo, todėl visus tuos 4 metus iššvaistė veltui ir iš tiesų nieko neišmoko;
arba žinių naudingumą matuoja tuo, kiek jas panaudojant uždirbo pinigų (jei užsiimi kokių šūdniekių perpardavinėjimu, tai realiai nei mokyklos baigti nereikia, nes ir pradinėse klasėse išmoksti, kad jei vienas šūdniekis kainuoja 2 €, tai 5 šūdniekiai kainuos 2 + 2 + 2 + 2 + 2 = 10 € [va , net daugybos nereikia!]);
arba jie iš tiesų pataikė ant nevykusio universiteto / studijų programos / dėstytojo(-ų).

Nejuokink su tais savo universitetais... Va pasiimk „Verslas nuo nulio“ mokymus ir galėsi turėt savo verslą...
 
O jei rimtai, tai matau tris variantus kaip viskas galėtų vykti:

Po mokyklos iškart bandai kurti verslą. Daug laisvo laiko. Informacijos ieškai apgraibom: renki skirtingas užklausas į Google ir tikiesi, kad rasi vertingo turinio bei neužsirausi ant kokio šarlatano, kuris prikiš į galvą nesąmonių. Jei norėsi susirasti bendrininką, teks arba pasirinkti kažką iš mokyklos, kurią baigei, arba bandyt susipažinti su kažkuo nepažįstamu ir tikėtis, kad pirmas įspūdis bus teisingas ir po kažkiek laiko nepasirodys, kad tavo bendrininkas idiotas;
Po mokyklos tiesiai ieškotis darbo, o po darbo vystyti verslą. Tokiu atveju sumažėja spaudimas užsidirbti pinigų, bet lieka kur kas mažiau laiko užsiimti verslu, o ir po pilnos darbo dienos kažin ar labai norėsis kažką labai daryti ar mokytis. Dirbdamas įgausi šiek tiek patirties, galimai dalį jos galėsi pritaikyti versle. Taip pat geriau pažinsi bendradarbius, todėl ieškodamas bendrininkų jau kažkiek numanysi, ar kuris nors iš bendradarbių yra tinkamas pasirinkimas;
Stoji į universitetą.. Turi pakankamai laisvo laiko, pakankamai laisvo laiko domėtis verslu, tarpinis variantas tarp pirmų dviejų punktų. Karts nuo karto reikia nueiti į atsiskaitymus, bet nemaža dalis jų bus bent kažkiek susiję su verslumu (universitetas negali vesti nesąmoningų modulių, nes tiesiog negautų akreditacijos moduliui ar visai studijų programai). Gerai susipažinsi su savo kursiokais ir galėsi tinkamai nuspręsti, su kuriuo iš jų norėtum kartu vystyti verslą (galėsi nuspręsti tiek pagal asmeninį bendravimą, tiek pagal akademinius pasiekimus). Mokysiesi iš žmonių, kurie bent keletą metų domėjosi atitinkamu reikalu (mažėja tikimybė, kad užtaikysi ant šarlatano). Nebus didelio spaudimo užsidirbti pragyvenimui, nes vis dėlto, tu dar tik studentas.

Iš šitų trijų variantų, bent jau man susidaro įspūdis, kad geriausią verslą pradėti būtent studijuojant universitete. Visgi, būdamas studentu beveik nieko neturi, todėl neturi ir kuo rizikuoti. Va kai pradėsi normalų gyvenimą su darbu ir antra puse, tada rizika jau kur kas didesnė.
 
O be to, siūlyčiau kritiškai vertinti tų asmenų teiginius, kurie sako „universitete nieko neišmoksi“ (ir tuo labiau „universitetas neišmokys“), nes galimai:

arba jie nemėgsta studijų formatu, kur reikia ne tik mokytis, bet ir po to atsiskaityti (visada lengviau pažiūrėt kokį Youtube video ar perskaityti knygą ir save tikinti, kad „vsio, viską moku“);
arba studijų metu prastudentavo, todėl visus tuos 4 metus iššvaistė veltui ir iš tiesų nieko neišmoko;
arba žinių naudingumą matuoja tuo, kiek jas panaudojant uždirbo pinigų (jei užsiimi kokių šūdniekių perpardavinėjimu, tai realiai nei mokyklos baigti nereikia, nes ir pradinėse klasėse išmoksti, kad jei vienas šūdniekis kainuoja 2 €, tai 5 šūdniekiai kainuos 2 + 2 + 2 + 2 + 2 = 10 € [va , net daugybos nereikia!]);
arba jie iš tiesų pataikė ant nevykusio universiteto / studijų programos / dėstytojo(-ų).

Žinoma, kad galima įsidarbinti ir be diplomo. Aš dar mokykloj būdamas kelis šimtus litų užsidirbau dirbdamas su Adobe Flash – nieko tai apie diplomo vertę nepasako;
Irgi nieko nepasako tai, kad kažkas dirba programuotoju – šiais laikais yra taip, kad programuotojų visur reikia. Manau galėtum rasti kur įsidarbint net nelabai mokėdamas programuoti;
Zuckerberg'ai, Gates'ai ir kitokios išimtys tik patvirtina taisyklę;
Universitetinis išsilavinimas gali būti reikalingas, jei nori gauti darbo vizą kokioje nors užsienio valstybėje;
Universitetas yra ta vieta, kur susirenka nemažai protingų žmonių (kas nereiškia, kad visi universitete protingi ar kad tie, kas ne universitete – neprotingi). Bent jau aš universitete susiradau keletą pažįstamų, kurie įsidarbino į geras vietas ir be problemų galėtų mane parekomenduoti. Nors tai negarantuotų darbo, bet leistų lengiau praeiti recruiter'ių filtrą, kas kartais ir būna sunkiausia darbo paieškos dalis;

 
Plius, šiek tiek žibalo į ugnį:
 

Visai įdomu, kaip čia išsiskiria du požiūriai: pragmatiškas - kad pilietybė suteikia tam tikras privilegijas, ir dvasiškas - kad pilietybė yra vos ne didžiausias turtas ir jos praradimas yra didžiausia netektis. O keisčiausia tai, kad tie palaikintys pragmatišką požiūrį yra prieš dvigubą pilietybę (arba neplanuoja priimti kitos pilietybės, arba nepergyvens dėl prarasto lietuviško paso, jei jau apsispręs priimti kitą pilietybę), o va tie, kuriems pilietybė yra kažkoks šventas dalykas, nori jų turėti dvi (nes, matyt, kitur pensijos didesnės)...

Android'as paskutiniu metu pereina nuo Java'os prie Kotlin'o, tai jei renkiesi iš šių dviejų, būtų protingiau pasirinkti pastarajį.
 
Pradžiai gali bandyti sekti šitą gidą iš developer.android.com, kol pasidarysi kažką labai paprasto, ką išeis pasileisti telefone ar emuliatoriuje. Tada galėsi aiškintis ir ieškoti informacijos, kuo reikėtų tą programėlę papildyti, kad ji galėtų tau parodyti autobuso tvarkaraščių informaciją: kokius vartotojo sąsajos elementus pridėti, kaip persiskaityti duomenis iš duomenų failo ar iš tam tikro puslapio,kaip parinkti, kurios stotelės duomenis rodyti, kaip pavaizduoti reikiamus duomenis ekrane ir t.t.

Android'as paskutiniu metu pereina nuo Java'os prie Kotlin'o, tai jei renkiesi iš šių dviejų, būtų protingiau pasirinkti pastarajį.
 
Pradžiai gali bandyti sekti šitą gidą iš developer.android.com, kol pasidarysi kažką labai paprasto, ką išeis pasileisti telefone ar emuliatoriuje. Tada galėsi aiškintis ir ieškoti informacijos, kuo reikėtų tą programėlę papildyti, kad ji galėtų tau parodyti autobuso tvarkaraščių informaciją: kokius vartotojo sąsajos elementus pridėti, kaip persiskaityti duomenis iš duomenų failo ar iš tam tikro puslapio,kaip parinkti, kurios stotelės duomenis rodyti, kaip pavaizduoti reikiamus duomenis ekrane ir t.t.

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Kai ruošiausi IELTS egzaminui, pagrindinis patarimas skaitymo daliai buvo pradėti persiskaitant įžangos pastraipą, kiekvienos dėstymo pastraipos pirmą ir paskutinį sakinį, bei apibendrinimo pastraipą. Tokiu būdu gali greitai suvokti visą tekstą neskirdamas tam per daug laiko. Vėliau, kai ieškai atsakymų į pateiktus klausimus, skaitymo procesą šiekt tiek pamodifikuoji: išsirenki pastraipą, kurios pirmasis sakinys labiausiai atitinka klausimą, ir tada toje pastraipoje ieškai atsakymo. Tai veikia būtent dėl to, nes IELTS naudojami tekstai turi loginę struktūrą, kuri panaši į tą, kurią mums nuolat į galvą kaldavo lietuvių kalbos mokytoja:

įžanga trumpai apibūdina, ką norima pasakyti šiuo tekstu;
kiekvienos pastraipos pirmas sakinys pateikia tam tikrą teiginį, o likusi pastraipos dalis pateikia argumentus ir pavyzdžius šiam teiginiui pagrįsti;
apibendrinimas dar kartą pakartoja, kokia buvo šio teksto pagrindinė idėja.

Vieno sakinio pastraipos leidžia paslėpti, kad tekstas yra viso labo tuščių teiginių rinkinys. Jei pastraipoje tėra tik vienas sakinys, tai autoriui nereikia pateikti jokių argumentų ar pavyzdžių. Jei po kiekvieno sakinio gali pradėti naują pastraipą, tai labai lengvai gali paslėpti visus minties šuolius, nes nauja pastraipa – naujas teiginys. Jei visą tekstą gali sudaryti vien tik iš teiginių, tai gali labai lengvai primėtyti į visą tekstą skambių frazių, nes labai lengva sugalvoti skambų ir emocionalų teiginį, ko taip lengvai negali padaryti su argumentais ir pavyzdžiais.
 
Jei tekstas neturi argumentų ir pavyzdžių, tai pasidaro sunkiau suprasti, ką autorius turėjo omeny. Jei teksto esmė yra neaiški, tai bet kas prieštaraujantis autoriui yra automatiškai neteisus, nes tiesiog galima pasakyti, kad jis nesupranta, ką autorius turėjo omeny.
 
Jei kiekvienas teksto sakinys gali būti viso labo tik emocianali frazė, tai pasidaro labai lengva savo tekstu sukelti skaitytojų emocijas.
 
Jei skaitytojo emocijos sukeltos, tai kur kas didesnė tikimybė, kad skaitytojas parašys komentarą, pasidalins nuoroda į teksta ar kitaip pritrauks daugiau dėmesio tam tekstui.
 
Jei tekstas pritraukia dėmesį net ir nepasiūlydamas jokio skaitytojui vertingo turinio, tai nereikia skirti pastangų tam turinio kūrimui.
 
Kodėl?
 
Nes tie, kas negali kurti - konkuruoja.
 
Konkuruoja dėl dėmesio.
 
Konkurencija yra neigiamos emocijos.
 
Teigiamos emocijos!
 
E lygu em cė kvadratu.
 
Daugiau negiamų emocijų.
 
Daugiau!
 
Neigiamų!
 
Emocijų!
 
Konkurencija = impotencija

Na, bent jau kompiuterinių žaidimų rinkoje, tai pirataujančių pastebimai mažėja. Net ir pačios Linkomanijos forumuose daug tokių, kurie perka ir pasisako už žaidimų pirkimą. Kaip šiokį tokį koreliuojantį pavyzdį galima paimti GTA parsisiuntimus Linkomanijoje:
– 2004
– 2008
– 2013
 
Tam labai padėjo internetinės žaidimų parduotuvės ir jų siūlomos nuolaidos. Nors ir įprastai žaidimas kainuoja 60 €, bet jau ir nuo pat žaidimo išleidimo galima rasti vietų, kur to paties žaidimo kaina kur kas mažesnė. O jei palauki porą metų ar daugiau po žaidimo išleidimo, tai galimai tą patį žaidimą įsigysi už mažiau nei 10 €.