twea

Iš slaptų šaltinių pavyko rast, kaip Valentinas groja pigia gitara, o Twea, nors ir brangia, bet gera. :)
 
Taigi, pirmas video Valentino:
 
http://www.youtube.com/watch?v=F-hBSdzFyrs
 
O antras Ievos:
 
http://www.youtube.com/watch?v=vv066NyKq9k

Nerekomenduoju. Pati žiūrinėjau tokius "komplektus", kai ruošiausi pirkti, bet profesionaliai grojantys draugai atkalbėjo. Sakė su tokiom žaislinėm gitarom tik klausą susigadinsiu, nieko gero neišmoksiu, ir pinigus balon išmesiu. Pirkau gitarą už ~1000 Lt - ir tai buvo pasakyta, kad čia toli gražu nėra profesionalus instrumentas - praktiškai nuo tokios sumos prasideda normalios gitaros.
 
Galima ieškoti naudotos, ar tiesiog pigesnės firmos - pvz. ne Ibanez, o Cort. Cort gamykla surinkinėja tuos Ibanez'us, bet gamina ir savo gitaras, kurios pigesnės nes nėra mokesčio už brand'ą. Na bet tikėtis nusipirkt padorią elektrinę gitarą kartu su kubu už ~300 Lt - nejuokaukit :D

Nerekomenduoju. Pati žiūrinėjau tokius "komplektus", kai ruošiausi pirkti, bet profesionaliai grojantys draugai atkalbėjo. Sakė su tokiom žaislinėm gitarom tik klausą susigadinsiu, nieko gero neišmoksiu, ir pinigus balon išmesiu. Pirkau gitarą už ~1000 Lt - ir tai buvo pasakyta, kad čia toli gražu nėra profesionalus instrumentas - praktiškai nuo tokios sumos prasideda normalios gitaros.
 
Galima ieškoti naudotos, ar tiesiog pigesnės firmos - pvz. ne Ibanez, o Cort. Cort gamykla surinkinėja tuos Ibanez'us, bet gamina ir savo gitaras, kurios pigesnės nes nėra mokesčio už brand'ą. Na bet tikėtis nusipirkt padorią elektrinę gitarą kartu su kubu už ~300 Lt - nejuokaukit :D

Pirma - narys nebuvo nubaustas, buvo tik žodinis perspėjimas.
Antra - atsiradus vienai tokiai temai, iš paskos pasipila dar dvidešimt - kiek galima tas temas kilnoti?
Trečia - yra taisyklės, arba jų laikomasi, arba jos pažeidžiamos - jei pažeidžiamos - bausti galima ir taškas.
 
P.S. sutinku, kad būtų geriau, jei ir apie žodinius įspėjimus nariui būtų automatiškai pranešama. Kitaip to įspėjimo galima net nepastebėti, ir jis praranda savo prasmę.

Atsakomybe, kuri gresia už nelegalaus ginklo laikymą, gabenimą ar panaudojimą pasidomėkit patys - jei turit laiko susirasti kur įsigyti - galit rasti ir laiko pasidomėti LR įstatymais. Galit ir nesidomėt, jeigu neįdomu - jei įkliūsit advokatas išsamiai papasakos :D

Turiu naujieną - visi mes atėjom į šį pasaulį basi, pliki ir be cento, ir visi išeisim tokie patys. Man tokiame kontekste "galvoju tik apie pinigus" skamba šiek tiek naiviai :) Tarsi gyventum nežmoniško grožio kalnuose, prie skaidraus ežero, aplink čiulbant paukščiams - o galvotum vien apie "tugrikus", nepastebėdamas kas vyksta aplinkui...
 
Čia tik mano nuomonė - turiu gyvenime kitokius tikslus, bet kiekvienas pats sprendžia ką veikti su savo gyvenimu.

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Įžūlumas tai neišpasakytas. Piktybiškai nuplagijavo prekės ženklą, naudojosi jo sėkme, ilgą laiką ignoravo TELE2 laiškus, kad net teko kreiptis į teismą, dabar prisigalvojo, kad juos mat sužlugdyt nori rinkos gigantas, pradėjo tiesiogiai "varyt" ant TELE2. O gale išmetė savo kozirį - apeliavimą į jausmus (vargšė daugiavaikė mamytė, ajajaj).
 
Dar pradžioje buvo galima dvejot, ar viskas buvo etiška iš TELE2 pusės, tačiau dabar jau akivaizdu, kokie žmonės slepiasi po LIPDYK prekės ženklu - įžūli jokių verslo etikos normų bei įstatymų nepripažįstanti kompanija. Tai kaip su tokiais žmonėmis galima susitarti?
 
Niekad negalėčiau pirkti jų gaminamos produkcijos, kai kolektyvas neturi jokios pagarbos tiek TELE2, tiek žmonėms, dirbusiems prie PILDYK prekės ženklo, tiek įstatymams, tiek žmonėms, kurie stebi šią istoriją (manipuliuojant jų jausmais). Visomis keturiomis palaikau TELE2.

Čia ne daugiavaikė mama rašo. Profilyje rašoma Vardas: Mindaugas. Išsamiau neprisistatė, ryšio su LIPDYK nepaaiškino, priešingai nei TELE2 atstovas. :)
 
Beje, neatrodo profesionaliai ir tas dangstymasis už daugiavaikės motinos, savotiškas verkšlenimas... Nesakau, kad man jos visai negaila, bet kiek suprantu jums buvo sudarytos galimybės spręsti konfliktą taikiai - tai arba spręskit, arba... Kaip ir anksčiau - palaikau TELE2 - jų populiarumu mano akimis buvo sąmoningai pasinaudota.

Pasaulyje pasitaiko panašių logotipų, bet mano asmenine nuomone - čia ne panašumas, o plagiatas. Kopija. Ir nukopijuotas ne tik logotipas, šriftas, bei svarbiausia - žinomas brand'as, bet ir daugiau elementų.
 
Štai sena Pildyk pakuotė, ir Lipdyk reklama. O šalia - sudėjau jas vieną ant kitos, kad matytųsi, jog tiesiog pakeista spalva ir užrašai - visa kita - simetriškai atitinka - rėmelio forma, dydis, proporcijos, elementų išdėstymas... Tarsi taip ir būtų atlikta - paėmus svetimą dizainą, ir ant jo nusipaišius "saviškį". Nežinau ką apie tai mano teisininkai, bet man tai atrodo žema, niekada negerbsiu ir nepalaikysiu tokios įmonės.

Palaikau SauliausK nuomonę - man irgi toks žaidimas atrodo neetiškas. Kaip yra teisiškai - taip yra, nieko čia nepakeisim, bet LIPDYK naudojasi svetimo prekės ženklo žinomumu, užuot dėję savas pastangas populiarinant SAVO prekės ženklą.
 
Ir tai nesąžininga ne tik PILDYK atžvilgiu - tai manipuliacija žmonėmis, nes jų pasąmonėj šis ženklas užsifiksavęs kaip visai kitos įmonės ženklas, ir dėmesio LIPDYK bando susilaukti nepelnytai.
 
O kaip kiti marškinėlių gamintojai? Kodėl jie turėtų stengtis, dėti dideles pastangas į savo ženklų populiarinimą, jei ateina va tokie LIPDYK ir pasinaudodami SVETIMO darbo vaisiais susigrobia didžiąją dėmesio dalį? Ar LIPDYK elgesys sąžiningas kokio nors Juozuko, savarankiškai besistojančio ant kojų, atžvilgiu?
 
Kas išvis čia konkuruoja dabar - Juozukas ir LIPDYK, ar greičiau - Juozukas ir PILDYK? Tai jei konkuruoja jie kaip PILDYK, dabar tegul ir bylinėjasi kaip pastarieji - niekas už nosies netempė - didelių rezultatų iš svetimo darbo (ženklo) tikėtis būtų kvaila, ar ne? :)

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Suprantu, kodėl taip galvoji, bet kiekvienas medalis turi dvi puses. Taip, turi skausmą, turi sveikatos problemų. Tačiau tu vaikštai, esi gyvas, dar ir sportuoji - ir tam yra priežastis. Pameni, kai gulėjai reanimacijoj, ir verkei iš skausmo bei nevilties - ar dar atsikelsi? Juk troškai atsikelti už viską labiau, ar ne? Abejoju, ar tuo metu tau rūpėjo pinigai, turtai, karjera... Vertybės buvo kitos - svarbiausia buvo išgyventi, pakilti, atsistoti.
 
O kas pasikeitė dabar? Dabar tu vaikštai, jau pamiršai apie tą būseną, kai manei, jog užteks pakilti iš patalo - ir būsi laimingas. Pakėlei savo troškimų kartelę. Nori daugiau, geriau - tai žmogiška, bet būtent tai ir trukdo mėgautis ar bent vertinti tai, ką turi.
 
Aš manau, kad kiekvienas esame ypatingas. Ir ne pinigai valdo pasaulį. Ne pinigai paverčia mus laimingais. Kiekvienas turime savo likimo smūgius - vieni mažesnius, kiti labai didelius ir sudėtingus, bet ir tai yra ne be priežasties. Gal mano problemos tau atrodytų juokingos, bet iš tiesų jos tiesiog visiškai kitokios - kiekvienam sunkiausi atrodo jo vargai. O paradoksas yra tame, kad tie vargai nebūtų tokie sunkūs, jei mes patys pažvelgtumėm į juos kitaip: tiesiog priimtumėm save ir savo gyvenimą, koks jis yra.
 
Pavyzdžiui: kai buvau pradinukė, labai bijojau gauti dvejetą. Kartą gavau - maniau man gyvenimas sugrius... O dabar, pažvelgus atgal - matau kokia juokinga tai buvo problema, ir kiek aš pati ją išpučiau... Po kurio laiko taip nutinka su praktiškai visomis problemomis, išskyrus pačias sunkiausias - artimųjų netektį, baisias ligas ar traumas... Visos kitos problemos - veda mus kažkur, kur mums reikia. Mano problemos padėjo susiformuoti mano charakteriui, vertybėms, asmenybei. Tau yra taip pat - tik kol kas nežinai koks tas charakteris turės būti - kur tave tai nuves.
 
Bet svarbiausia: vadeles laikai tu - renkiesi kurlink pasukti. Dabar tu priėjai sieną, kurią gali perlipti, arba apeit iš kairės ar dešinės. Nuo to priklausys, kas bus toliau. Galbūt - naujos sienos, o gal ir ne. Tiesiog turi tai priimti, suprasti ir išgyventi.

Keistas jausmas - atrodo, kad šią temą jau skaičiau prieš metus ar panašiai :)
 
Grayser, neturiu kaip tau padėti tiesiogine prasme, bet papasakosiu šį tą... Turiu vaikystės draugą. Jo tėvas kone visą gyvenimą girtavo, o mama mirė kai vyrukui buvo 14. Nuo to laiko jo gyvenimas buvo labai nelengvas - jie su tėčiu pakeitė gyvenamą vietą, nauja mokykla, baisūs išgyvenimai dėl mamos netekties, periodiškai užgeriantis tėvas... Be viso kito - vaikinukas stipriai mikčiojo. Taip ir nenuėjo mokyklon - pirmiausia galvojo, kad reikia metų, jog atsigautų, paskui dar kažkas - galiausiai išsikėlė į kaimą, ir dirbo fizinius darbus kartu su tėvu.
 
Vėliau grįžo į Vilnių, jau pilnametis - vienas, be tėvo, ir be jokio išsilavinimo - šiaip taip susirado oficialų darbą (žinoma vėl fizinį), lankė vakarinę mokyklą. Taip jau išėjo, kad prarado darbą prieš pat prasidedant krizei, dar įsitaisė nugaros išvaržą, turėjo žinoma ir paskolų pasiėmęs - kompiuteriui, internetui, televizijai... Naujo darbo rasti nebepavyko, o darbo birža mokėjo pašalpą tik kurį laiką. Taip ir liko jis vienas, be jokių pajamų, su skolom ir prievole mokėti už būstą, komunalines, ir be cento net maistui. Nežinau kiek laiko šitaip jis gyveno - bet labai ilgai, ne kelis mėnesius, o kelis metus - tai draugai duodavo šimtą-kitą, tai tiesiog maišą maisto nupirkdavom, tai pas mus kelioms dienoms atvažiuodavo - pamaitindavom, paglobodavom... Biržoj įgijo naują specialybę, kartkartėmis šiokią tokią chaltūrėlę gaudavo. Ir dabar taip tebegyvena - nuo vieno darbelio iki kito.
 
Bet žinai - jis niekada neverkė, kad taip yra. Visada mačiau jį psichologiškai stiprų - dievaži, nežinau iš kur jame tiek vidinės ramybės, kaip jis nepalūžta... Jis optimistas, nepaisant sunkios padėties - tiki, kad viskas susitvarkys, stengiasi tobulėti, nuolat kažką mokytis, skaityti. Susidomi beveik bet kokiu jam pasiūlytu darbu, jam atsiduoda visą save - jei tai fasadų apdaila - tai jis viską sužino apie tai, jei miško auklėjimas - vėl taip pat... Sakyčiau auksines rankas žmogus turi, moka dirbti su tokia meile, kad gražu žiūrėti, kaip jis malkas kapoja, ar žolę pjauna - susikaupęs, su šypsena veide - tiesiog švyti. Žmonės tai jaučia, todėl kviečia jį - kas pasiūlo darbelio savaitgaliui, kas - savaitei, kas bent pusdieniui pasikviečia, ir jei ne pinigais - tai šašlykais atsilygina.
 
Jis negali dirbti aptarnavimo sferoje dėl mikčiojimo, gali dirbti ne bet kokį fizinį darbą dėl stuburo išvaržos, kaip ir tu neturi teisių - todėl jam svarbus atstumas iki darbovietės ir grafikas, nes tenka naudotis viešuoju transportu. Turi daugybę skolų, bet niekada nepaskambins ir nepaprašys pagalbos, kol neišbandys visko, kas įmanoma - nors žino, kad visada jam padėsiu - nori susitvarkyti pats. Ir jis tikrai moka džiaugtis gyvenimu, nors kartais ir pilvas gurgia.
 
Linkiu ir tau rasti savyje ir savo gyvenime kažką gero - to gero neabejotinai yra, tik mes linkę sureikšminti problemas, ir nebepastebėti to, ką turim. Iš temos mažų mažiausia supratau, kad turi gerą sveikatą, puikų treniruotą kūną, išmanai kovos menus, esi savarankiškas. Gali pradėti vertinti tai - patikėk, yra žmonių, kurie visus turtus atiduotų už gerą sveikatą ir stiprų jauną kūną - o tu juk tai turi!

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

O ar nebūtų geriau atlikti praktiką realiam legaliam darbe? :) Tuo pačiu ir praktiką atliktum, ir užsidirbtum, ir liktum dirbti toliau praktikai pasibaigus. Nebent minėtas legalus darbas ne pagal specialybę ir netinka...

Pasaulyje pasitaiko panašių logotipų, bet mano asmenine nuomone - čia ne panašumas, o plagiatas. Kopija. Ir nukopijuotas ne tik logotipas, šriftas, bei svarbiausia - žinomas brand'as, bet ir daugiau elementų.
 
Štai sena Pildyk pakuotė, ir Lipdyk reklama. O šalia - sudėjau jas vieną ant kitos, kad matytųsi, jog tiesiog pakeista spalva ir užrašai - visa kita - simetriškai atitinka - rėmelio forma, dydis, proporcijos, elementų išdėstymas... Tarsi taip ir būtų atlikta - paėmus svetimą dizainą, ir ant jo nusipaišius "saviškį". Nežinau ką apie tai mano teisininkai, bet man tai atrodo žema, niekada negerbsiu ir nepalaikysiu tokios įmonės.

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Tu irgi nepyk, bet: kokia nauda is kritikos be jokiu argumentu? Kokia prasme is viso tada ka nors rasyt? :)

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Pasipūtimas, manymas jog esi geresnis už kitus, kartojimas, jog esi "laiptu aukščiau" - NEREIŠKIA, kad toks ir esi. Sakyčiau reiškia kaip tik atvirkščiai - kad esi už daugelį blogesnis, nes nevertini, negerbi kitų žmonių, esi garbėtroška ir egocentrikas, materialistas, pilnas tuštybės - tai nėra teigiami asmenybės bruožai. Jei nepakeisi požiūrio - neabejoju, kad gyvenimas privers pakeist.
 
Dvasingas žmogus (o tik tokį galima būtų pavadint esantį laipteliu aukščiau už mus visus, jei apskritai galima taip sakyti) NIEKADA nesipūs ir nesikels aukščiau už kitus, gerbs ir priims visus, nes kiekvienas yra nuostabus savaip. Kad ir ko būtum pasiekęs (nesigilinu perdedi ar neperdedi) - man nublanksta tie pasiekimai dėl tokio požiūrio į save ir kitus. Aš žmonėmis tikiu, o ne karjerizmu ir arogancija.

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.
 
Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...
 
Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.
 
O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...
 
Pabandykit - tikrai nesudėtinga.
Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Cia jau virs visko, suvalgyciau dabar jau juos gyvus vietoje tele2. Absurdas kazkoks, akiplesos..Tai ko tiketis is tokiu zmoniu, ir bandyti kazka graziuoju tartis..? Ant lauzo juos.