brain5ide

Aš truputį priekabus pabūsiu, nes nežinant čia galima susiklaidinti. Pats nežinodamas buvau dėl panašių neaiškumų porai dienų atidėjęs bėgiojimo pradžią, kol neišsiaiškinau, kame reikalas.
Tai visų pirma, ne kraujospūdis(kraujo slėgis į kraujagyslių sieneles) matuotinas, o pulsas. T.y. širdies dūžiai per minutę. Ir skaičius 120 yra panašus į idealų būtent kraujospūdžiui. Maksimalaus pulso matavimo sistemų yra daugoka, tačiau daugmaž visose jis būna netoli 200 ribos. Pvz. pagal vieną sistemą maksimalus pasiskaičiuoja taip: 220 - amžius. Na va, ir orientuojiesi tarp 60% ir 80% nuo šito, t.y. 120 ir 160 dūžių per minutę. Patogu ant tų ribų eina užsistatyti savo širdies ritmo matuoklio garsinius signalus. Tada paeiliui keiti bėgimą ir ėjimą, kad išsilaikytum tarp tų ribų.
 
Kai pirmą kartą su pulso matuokliu pradėjęs bėgti pamačiau tokius skaičius - galvojau tuoj mirsiu, bet po to sužinojau, kad čia gana natūralu, nesportavus vos minutei po bėgimo pradžios tokius skaičius turėti. Jie po truputį turėtų susinormalizuoti laikui ir man bėgant.

Atrandi tikrąjį gyvenimą? Čia labai slidus reikalas. Matai, tokio dalyko, kaip tikrasis gyvenimas nėra. Tau pasisekė būti gyvenimo laikotarpyje, kuriame Tavo suvokimas sutampa su realybės burbulu, esančiu aplink Tave. Tačiau tai, kad jie sutampa yra atsitiktinumas. Kai jie išsiskirs - gali pasidaryti sunkoka.
 
Kaip ir kiti sakė - siūlyčiau analizuoti. Pradėk rašyti dienoraštį su savo mintimis. Kad galėtum po trijų mėnesių pasižiūrėti į dabartinį save. Pradžioje bus sunku, nes pats savo minčių užrašymas yra sunkus reikalas. Tada po kurio laiko galėsi matyti save, kaip matai kitus forumo gyventojus ir galvosi "what the f.u.c.k šitas čiuvas mąsto?".
O skaityk viską iš eilės. Pradedant populiariąja psichologija, wiki straipsniais, įvairiom NLP šūdknygėm ir baigiant rimtais filosofiniais ir psichologiniais veikalais, tokiais, kaip I. Kanto "Grynojo proto kritika". Jei gali šimtą litų investuot - nusipirk universitetinį psichologijos vadovėlį. Man pagal programą teko mokytis iš Myers. Nusipirk popierinį. Skaityk ir žymėkis puslapius, kuriuose radai kažką naujo - ko ligšiol nežinojai. Kad ir kiekvieną puslapį. Kad vėlgi galėtum vėliau sugrįžti ir matyti, ko kažkada nežinojai ir kiek pasistūmėjai. Gyvenime nėra "seivų" kaip kompiuteriniam žaidime, tačiau stengiesi juos susikurti, kad galėtum nuo "seivo" tą pačią situaciją kitu keliu praeiti.
 
Bet vadovėlis yra skirtas supažindinti tik su pačia Psichologija kaip mokslu: jos istorija ir įvairiomis kryptimis. Nupiešiamas vaizdas, kad va "psichologai yra labai šaunūs ir protingi dėdės". Tau reikia turėti naglumo, kad pats bandytum atkartoti jų minčių eigą. Imi ir fantazuoji, kaip galėtų būt su tokiais duomenimis, kokius turi. Tada žiūri, kiek tai atitinka vadovėlinius modelius, kiek realybę.
 
Beje, kad prieitum prie tų išvadų, kurios parašytos įvairiose knygose savo galvoje turi turėti dešimteriopai daugiau su tuo susijusios, bet rašant atmestos informacijos. Tiesiog toks naudingos ir nenaudingos informacijų santykis. Lyg ir Pareto principas galioja, tik čia koncentracija ties tuo reikiamu dešimtadaliu įmanoma tik po to, kai įsisavinai visą 100%, nes tik tada gali atsirinkti, kurie 10% ar 20% yra vertingiausi.

Aš truputį priekabus pabūsiu, nes nežinant čia galima susiklaidinti. Pats nežinodamas buvau dėl panašių neaiškumų porai dienų atidėjęs bėgiojimo pradžią, kol neišsiaiškinau, kame reikalas.
Tai visų pirma, ne kraujospūdis(kraujo slėgis į kraujagyslių sieneles) matuotinas, o pulsas. T.y. širdies dūžiai per minutę. Ir skaičius 120 yra panašus į idealų būtent kraujospūdžiui. Maksimalaus pulso matavimo sistemų yra daugoka, tačiau daugmaž visose jis būna netoli 200 ribos. Pvz. pagal vieną sistemą maksimalus pasiskaičiuoja taip: 220 - amžius. Na va, ir orientuojiesi tarp 60% ir 80% nuo šito, t.y. 120 ir 160 dūžių per minutę. Patogu ant tų ribų eina užsistatyti savo širdies ritmo matuoklio garsinius signalus. Tada paeiliui keiti bėgimą ir ėjimą, kad išsilaikytum tarp tų ribų.
 
Kai pirmą kartą su pulso matuokliu pradėjęs bėgti pamačiau tokius skaičius - galvojau tuoj mirsiu, bet po to sužinojau, kad čia gana natūralu, nesportavus vos minutei po bėgimo pradžios tokius skaičius turėti. Jie po truputį turėtų susinormalizuoti laikui ir man bėgant.

Atrandi tikrąjį gyvenimą? Čia labai slidus reikalas. Matai, tokio dalyko, kaip tikrasis gyvenimas nėra. Tau pasisekė būti gyvenimo laikotarpyje, kuriame Tavo suvokimas sutampa su realybės burbulu, esančiu aplink Tave. Tačiau tai, kad jie sutampa yra atsitiktinumas. Kai jie išsiskirs - gali pasidaryti sunkoka.
 
Kaip ir kiti sakė - siūlyčiau analizuoti. Pradėk rašyti dienoraštį su savo mintimis. Kad galėtum po trijų mėnesių pasižiūrėti į dabartinį save. Pradžioje bus sunku, nes pats savo minčių užrašymas yra sunkus reikalas. Tada po kurio laiko galėsi matyti save, kaip matai kitus forumo gyventojus ir galvosi "what the f.u.c.k šitas čiuvas mąsto?".
O skaityk viską iš eilės. Pradedant populiariąja psichologija, wiki straipsniais, įvairiom NLP šūdknygėm ir baigiant rimtais filosofiniais ir psichologiniais veikalais, tokiais, kaip I. Kanto "Grynojo proto kritika". Jei gali šimtą litų investuot - nusipirk universitetinį psichologijos vadovėlį. Man pagal programą teko mokytis iš Myers. Nusipirk popierinį. Skaityk ir žymėkis puslapius, kuriuose radai kažką naujo - ko ligšiol nežinojai. Kad ir kiekvieną puslapį. Kad vėlgi galėtum vėliau sugrįžti ir matyti, ko kažkada nežinojai ir kiek pasistūmėjai. Gyvenime nėra "seivų" kaip kompiuteriniam žaidime, tačiau stengiesi juos susikurti, kad galėtum nuo "seivo" tą pačią situaciją kitu keliu praeiti.
 
Bet vadovėlis yra skirtas supažindinti tik su pačia Psichologija kaip mokslu: jos istorija ir įvairiomis kryptimis. Nupiešiamas vaizdas, kad va "psichologai yra labai šaunūs ir protingi dėdės". Tau reikia turėti naglumo, kad pats bandytum atkartoti jų minčių eigą. Imi ir fantazuoji, kaip galėtų būt su tokiais duomenimis, kokius turi. Tada žiūri, kiek tai atitinka vadovėlinius modelius, kiek realybę.
 
Beje, kad prieitum prie tų išvadų, kurios parašytos įvairiose knygose savo galvoje turi turėti dešimteriopai daugiau su tuo susijusios, bet rašant atmestos informacijos. Tiesiog toks naudingos ir nenaudingos informacijų santykis. Lyg ir Pareto principas galioja, tik čia koncentracija ties tuo reikiamu dešimtadaliu įmanoma tik po to, kai įsisavinai visą 100%, nes tik tada gali atsirinkti, kurie 10% ar 20% yra vertingiausi.

Atsikratyt daiktų ir mano svajonė. Karts nuo karto žvėriškai apsivalau. Išmetu dar visai gerus, bet nenaudojamus daiktus. Aišku, galbūt būtų geriau išmokt juos realizuot už pinigus.
Šiaip reiktų atskirt kaupimą, nuo kolekcionavimo. Kolekcionavimas - malonumui visai gerai. Ir dvasiai netrukdo. Tik kolekcionavimas vyksta kažkaip struktūrizuotai. Visi daiktai yra kažkokio vieno tipo, turi jiems paskirtą lokaciją. Ir ne sumesti krūvoje/dėžėje/spintoje/kambario kampe, o prie kiekvieno gali prieiti nepajudindamas kitų. Pvz. monetų albumas.
Tuo tarpu kaupimas - tai daiktų kaupimas su mintim "gal prireiks". Neprireikia. O jei prireikia, tai visada galima iš ko nors gaut.
 
Labai fainas šia tema yra Paul Graham rašinėlis, pavadinimu "Stuff".

Atsikratyt daiktų ir mano svajonė. Karts nuo karto žvėriškai apsivalau. Išmetu dar visai gerus, bet nenaudojamus daiktus. Aišku, galbūt būtų geriau išmokt juos realizuot už pinigus.
Šiaip reiktų atskirt kaupimą, nuo kolekcionavimo. Kolekcionavimas - malonumui visai gerai. Ir dvasiai netrukdo. Tik kolekcionavimas vyksta kažkaip struktūrizuotai. Visi daiktai yra kažkokio vieno tipo, turi jiems paskirtą lokaciją. Ir ne sumesti krūvoje/dėžėje/spintoje/kambario kampe, o prie kiekvieno gali prieiti nepajudindamas kitų. Pvz. monetų albumas.
Tuo tarpu kaupimas - tai daiktų kaupimas su mintim "gal prireiks". Neprireikia. O jei prireikia, tai visada galima iš ko nors gaut.
 
Labai fainas šia tema yra Paul Graham rašinėlis, pavadinimu "Stuff".

Atsikratyt daiktų ir mano svajonė. Karts nuo karto žvėriškai apsivalau. Išmetu dar visai gerus, bet nenaudojamus daiktus. Aišku, galbūt būtų geriau išmokt juos realizuot už pinigus.
Šiaip reiktų atskirt kaupimą, nuo kolekcionavimo. Kolekcionavimas - malonumui visai gerai. Ir dvasiai netrukdo. Tik kolekcionavimas vyksta kažkaip struktūrizuotai. Visi daiktai yra kažkokio vieno tipo, turi jiems paskirtą lokaciją. Ir ne sumesti krūvoje/dėžėje/spintoje/kambario kampe, o prie kiekvieno gali prieiti nepajudindamas kitų. Pvz. monetų albumas.
Tuo tarpu kaupimas - tai daiktų kaupimas su mintim "gal prireiks". Neprireikia. O jei prireikia, tai visada galima iš ko nors gaut.
 
Labai fainas šia tema yra Paul Graham rašinėlis, pavadinimu "Stuff".

Atrandi tikrąjį gyvenimą? Čia labai slidus reikalas. Matai, tokio dalyko, kaip tikrasis gyvenimas nėra. Tau pasisekė būti gyvenimo laikotarpyje, kuriame Tavo suvokimas sutampa su realybės burbulu, esančiu aplink Tave. Tačiau tai, kad jie sutampa yra atsitiktinumas. Kai jie išsiskirs - gali pasidaryti sunkoka.
 
Kaip ir kiti sakė - siūlyčiau analizuoti. Pradėk rašyti dienoraštį su savo mintimis. Kad galėtum po trijų mėnesių pasižiūrėti į dabartinį save. Pradžioje bus sunku, nes pats savo minčių užrašymas yra sunkus reikalas. Tada po kurio laiko galėsi matyti save, kaip matai kitus forumo gyventojus ir galvosi "what the f.u.c.k šitas čiuvas mąsto?".
O skaityk viską iš eilės. Pradedant populiariąja psichologija, wiki straipsniais, įvairiom NLP šūdknygėm ir baigiant rimtais filosofiniais ir psichologiniais veikalais, tokiais, kaip I. Kanto "Grynojo proto kritika". Jei gali šimtą litų investuot - nusipirk universitetinį psichologijos vadovėlį. Man pagal programą teko mokytis iš Myers. Nusipirk popierinį. Skaityk ir žymėkis puslapius, kuriuose radai kažką naujo - ko ligšiol nežinojai. Kad ir kiekvieną puslapį. Kad vėlgi galėtum vėliau sugrįžti ir matyti, ko kažkada nežinojai ir kiek pasistūmėjai. Gyvenime nėra "seivų" kaip kompiuteriniam žaidime, tačiau stengiesi juos susikurti, kad galėtum nuo "seivo" tą pačią situaciją kitu keliu praeiti.
 
Bet vadovėlis yra skirtas supažindinti tik su pačia Psichologija kaip mokslu: jos istorija ir įvairiomis kryptimis. Nupiešiamas vaizdas, kad va "psichologai yra labai šaunūs ir protingi dėdės". Tau reikia turėti naglumo, kad pats bandytum atkartoti jų minčių eigą. Imi ir fantazuoji, kaip galėtų būt su tokiais duomenimis, kokius turi. Tada žiūri, kiek tai atitinka vadovėlinius modelius, kiek realybę.
 
Beje, kad prieitum prie tų išvadų, kurios parašytos įvairiose knygose savo galvoje turi turėti dešimteriopai daugiau su tuo susijusios, bet rašant atmestos informacijos. Tiesiog toks naudingos ir nenaudingos informacijų santykis. Lyg ir Pareto principas galioja, tik čia koncentracija ties tuo reikiamu dešimtadaliu įmanoma tik po to, kai įsisavinai visą 100%, nes tik tada gali atsirinkti, kurie 10% ar 20% yra vertingiausi.

Ar jūs ka nors patys kaupiate (daiktus, filmus, ivairią informaciją ir t.t) Aš pats bandau visko atsikratyti, nes dabar supratau,kad tai tiesiog trukdo gyventi. Ivairūs materialiniai dalykai kurie reikalauja atsakomybės ir prežiuros tik švaisto mano laiką. Kuo daugiau materialinių daiktų turi tuo labiau tu esi jų užvaldytas. Na sunku nupasakoti, bet manau bus tokių kurie supras. Budizmas to moko, kad tik atsikratęs materialinių malonumų pasieksi vidinę ramybę, nes jie tiesiog blasko tavo dėmesį. Pastebėjau ta manija perėjo ir prie kitų dalykų, pvz jeigu įsijungiu kokį National Geographic ar šeip mokslinį kanalą ir žiuriu kokią įdomią laidą (pvz apie kosmosą arba gyvunus) aš ta kanalą perjungiu arba išjungiu tv išviso, nes žinau, kad tos laidos yra daug serijų ir netgi keli sezonai ir, kad dabar negaliu žiūrėti, nes turiu peržiūrėti tvarkingai nuo pradžios iki pabaigos atsisiuntus tą laidą. Ką jūs manote apie tai? Arba dar vienas pavyzdys. Pvz turiu kokių lapų su kokia nors informacija ir žinau, kad jų man jau nereikia, tai pirmiausia aš turiu juos perskaityti "išsiurbti" visą informaciją ir tik tada išmesti. Nes mano manymu turiu išnaudoti visa tos materialinės "gėrybės" potencialą :D Išvada tokia, kad kai nieko neturi ir nekyla jokių pagundų ir tik tada gali siekti savo tikslo, nes neturi jokio blaškymo šaltinio.

Vienareikšmiškai python.
http://www.learnpythonthehardway.org/
 
Python apima pascal paprastumą, tačiau leidžia lipdyt web'ą su django, CRM su OpenERP,
tinklo protokolus, mulithreadingą ir daug kitų dalykų keičiant tik kelias eilutes, tačiau
neįpareigoja naudot griozdiškų struktūrų, kaip Java(antijavinis fanatikas esu, nors univeras,
o po to droidas liepė ir ją krapštyt).
 
O šiaip visko zen būsena ir minimalizmas yra C. Be nieko. Be ++, be objektų. Paprasta C, su
standartiniu stdlib ir galbūt posix funkcijom. Veiks ant bet ko, su bet kuo. Tik čia užsiknisi
su pointeriais ir memory managementu, kad mokantis nėra taip skanu. Taigi, python.

Skaičiau šią knygą. Man patiko, kai kuriom taisyklėmis naudojuosi kiekvieną dieną darbe. Žiauriai padėjo. Rekomenduoju visiems.

Jeigu dėl pirkimų pardavimų, žmonių palenkimo į savo pusę, tai yra labai gera knyga „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žinau, pavadinimas, kuris pasako, jog knyga išmokys susidraugauti, gan keistai skamba, tačiau joje labai daug patarimų kaip užmegzti ryšį, įgauti pasitikėjimo, palenkti žmones į savo pusę (kai kur netgi kalbama apie manipuliaciją žmonėmis).

Dėmesingumas ir dėmesio išlaikymas - du skirtingi dalykai. Žaidimas Counter Strike pagerins reakcijos laiką, ir galbūt dėmesingumą. Tačiau nepagerins dėmesio išlaikymo.
 
Dabar apie dėmesio lavinimą:
1. Knygų skaitymas. Ne straipsnių, ne poros puslapių rašliavėlių, bet ilgesnių knygų skaitymas. Skaitant po tų pačių poros ar šiek tiek daugiau puslapių galbūt pastebėsi, kaip Tavo protas nukrypsta ir apmąstinėji ką nors. Po to žiūri - skyriaus pabaiga, o iš jo beveik nieko neprisimeni. Čia dėmesio riboms naudoji paprasčiausią vedimą pirštu paskui skaitomą žodį. Smegenys dar nuo medžioklės laikų pripratęs sekti judančius dalykus.
 
2. Meditacija. 20 min. kasdien galvoti apie nieką. Visai nieko vietoj pietų miego. Tik geriau tada pietums kokia maža sushi porcija, o ne XXXXL cepelinai iš Karmėlavos. Ha, neišeina galvoti apie nieką? Seki savo kvėpavimą. Lėtai įkvepi, iškvepi. Galbūt skaičiuoji įkvėpimus. Nuo vieno iki 10. Tada iš naujo. Ir taip, kol suskambės žadintuvas.
 
3. Atminties žaidimai. Šiaip yra visokie paprastučiai, bet juose kažkokio tai rezultato bus sunku apčiuopt. Pabandyk BrainWorkshop. Moksliškai pagrįstas trumpalaikės atminties ir fluid intelligence, kas tiesiogiai įtakoja IQ, lavinimas. Be to, automatiškai prilaiko statistiką, tai matysi savo progregresą.
 
Pradžiai tiek. Jei ką nors daugiau prisiminsiu - parašysiu.

The Practice of System and Network Administration:
http://www.flazx.us/data/03/21/49/26/0321492668/0000.L.jpg

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/thumb/5/5e/The_C_Programming_Language_cover.svg/464px-The_C_Programming_Language_cover.svg.png

 
The C Programming Language - 2nd edition. Knygą parašė Brian W. Kernighan bei Dennis M. Ritchie - abu C pradininkai bei kūrėjai. Knyga skirta šiek tiek pažengusiems programavime. Pati knyga nėra stora, apie 200psl. Labai daug paaiškinimų su puikiais pavyzdžiais bei tikrai daug praktinių užduočių, kurios dažniausiai nebūna labai lengvos. Dažniausiai reikia parašyti kokią nors f-ją (kuri aišku jau egzistuoja, bet tai puiki praktika) iš C bibliotekos.
 

http://img2.imagesbn.com/images/101510000/101510152.jpg

 
Taip pat skaitau Coders at Work. Knygos autorius - programuotojas Peter Seibel. Knyga neplona - 634psl. Tačiau jos turinys, sakyčiau, gan išskirtinis ir tikrai įdomus. Autorius keliavo po visą pasaulį ir paimė interviu iš 15 garsių, profesionalių ir gerai žinomų programuotojų. Klausimų būta įvairiausių ir, kas svarbiausia, programuotojai, atsakinėdami į klausimus pateikia savo, kaip programuotojo gyvenimą nuo to, kaip jie pradėjo programuoti iki dabarties bei pateikia savo požiūrį į praeitį ir dabartį programuotoju atžvilgiu.

„Nugalėtojas lieka vienas“ Paulo Coelho kūrinys
http://blogas.kvb.lt/wp-content/uploads/nugaletojas_lieka_vienas-185x300.jpg

Skaičiau mokslams..
http://images.pearsoned-ema.com/jpeg/large/9781587132056.jpg

George Orwell „1984-ieji"
 
http://vitaminaivaizduotei.files.wordpress.com/2011/08/i86d1r12621.jpg

Man taip pat ši knyga buvo paskutinė kurią skaičiau.
 
Dabar skaitau "Start-up Nation: The Story of Israel's Economic Miracle"
http://palestinechronicle.com/uploads/1279780131start_up_nation_cover_miles.jpg

Dėmesingumas ir dėmesio išlaikymas - du skirtingi dalykai. Žaidimas Counter Strike pagerins reakcijos laiką, ir galbūt dėmesingumą. Tačiau nepagerins dėmesio išlaikymo.
 
Dabar apie dėmesio lavinimą:
1. Knygų skaitymas. Ne straipsnių, ne poros puslapių rašliavėlių, bet ilgesnių knygų skaitymas. Skaitant po tų pačių poros ar šiek tiek daugiau puslapių galbūt pastebėsi, kaip Tavo protas nukrypsta ir apmąstinėji ką nors. Po to žiūri - skyriaus pabaiga, o iš jo beveik nieko neprisimeni. Čia dėmesio riboms naudoji paprasčiausią vedimą pirštu paskui skaitomą žodį. Smegenys dar nuo medžioklės laikų pripratęs sekti judančius dalykus.
 
2. Meditacija. 20 min. kasdien galvoti apie nieką. Visai nieko vietoj pietų miego. Tik geriau tada pietums kokia maža sushi porcija, o ne XXXXL cepelinai iš Karmėlavos. Ha, neišeina galvoti apie nieką? Seki savo kvėpavimą. Lėtai įkvepi, iškvepi. Galbūt skaičiuoji įkvėpimus. Nuo vieno iki 10. Tada iš naujo. Ir taip, kol suskambės žadintuvas.
 
3. Atminties žaidimai. Šiaip yra visokie paprastučiai, bet juose kažkokio tai rezultato bus sunku apčiuopt. Pabandyk BrainWorkshop. Moksliškai pagrįstas trumpalaikės atminties ir fluid intelligence, kas tiesiogiai įtakoja IQ, lavinimas. Be to, automatiškai prilaiko statistiką, tai matysi savo progregresą.
 
Pradžiai tiek. Jei ką nors daugiau prisiminsiu - parašysiu.

Dėmesingumas ir dėmesio išlaikymas - du skirtingi dalykai. Žaidimas Counter Strike pagerins reakcijos laiką, ir galbūt dėmesingumą. Tačiau nepagerins dėmesio išlaikymo.
 
Dabar apie dėmesio lavinimą:
1. Knygų skaitymas. Ne straipsnių, ne poros puslapių rašliavėlių, bet ilgesnių knygų skaitymas. Skaitant po tų pačių poros ar šiek tiek daugiau puslapių galbūt pastebėsi, kaip Tavo protas nukrypsta ir apmąstinėji ką nors. Po to žiūri - skyriaus pabaiga, o iš jo beveik nieko neprisimeni. Čia dėmesio riboms naudoji paprasčiausią vedimą pirštu paskui skaitomą žodį. Smegenys dar nuo medžioklės laikų pripratęs sekti judančius dalykus.
 
2. Meditacija. 20 min. kasdien galvoti apie nieką. Visai nieko vietoj pietų miego. Tik geriau tada pietums kokia maža sushi porcija, o ne XXXXL cepelinai iš Karmėlavos. Ha, neišeina galvoti apie nieką? Seki savo kvėpavimą. Lėtai įkvepi, iškvepi. Galbūt skaičiuoji įkvėpimus. Nuo vieno iki 10. Tada iš naujo. Ir taip, kol suskambės žadintuvas.
 
3. Atminties žaidimai. Šiaip yra visokie paprastučiai, bet juose kažkokio tai rezultato bus sunku apčiuopt. Pabandyk BrainWorkshop. Moksliškai pagrįstas trumpalaikės atminties ir fluid intelligence, kas tiesiogiai įtakoja IQ, lavinimas. Be to, automatiškai prilaiko statistiką, tai matysi savo progregresą.
 
Pradžiai tiek. Jei ką nors daugiau prisiminsiu - parašysiu.

Aš truputį priekabus pabūsiu, nes nežinant čia galima susiklaidinti. Pats nežinodamas buvau dėl panašių neaiškumų porai dienų atidėjęs bėgiojimo pradžią, kol neišsiaiškinau, kame reikalas.
Tai visų pirma, ne kraujospūdis(kraujo slėgis į kraujagyslių sieneles) matuotinas, o pulsas. T.y. širdies dūžiai per minutę. Ir skaičius 120 yra panašus į idealų būtent kraujospūdžiui. Maksimalaus pulso matavimo sistemų yra daugoka, tačiau daugmaž visose jis būna netoli 200 ribos. Pvz. pagal vieną sistemą maksimalus pasiskaičiuoja taip: 220 - amžius. Na va, ir orientuojiesi tarp 60% ir 80% nuo šito, t.y. 120 ir 160 dūžių per minutę. Patogu ant tų ribų eina užsistatyti savo širdies ritmo matuoklio garsinius signalus. Tada paeiliui keiti bėgimą ir ėjimą, kad išsilaikytum tarp tų ribų.
 
Kai pirmą kartą su pulso matuokliu pradėjęs bėgti pamačiau tokius skaičius - galvojau tuoj mirsiu, bet po to sužinojau, kad čia gana natūralu, nesportavus vos minutei po bėgimo pradžios tokius skaičius turėti. Jie po truputį turėtų susinormalizuoti laikui ir man bėgant.

Čia matau daugkas domisi technologijomis, interneto projektais ir panasiai. Tai tokiems ir ne tik tokiems o aplamai visiems labai rekomenduociaus, tiksliau must-have knyga: Ideju Salis (Start-up nation)

Prisiminiau vieną puikią knygą. Nežinau, kaip galėjau anksčiau nepaminėti ir kaip niekas jos šioje temoje dar neįvardino.
 
George Orwell „1984“
 
Vargu ar galėčiau iš skaitytų knygų išrinkti kitą, kurioje visko tilptų tiek daug. Orvelas geba meistriškai suderinti ir į vieną tobulą visumą sulieti gausybę skirtingų temų, pradedant tokiomis kaip meilė, tragedija ir baigiant totalitarizmo veikimo principais, panoptikumo mechanizmu. 1984 yra kūrinys, kuris turi ne tik milžinišką vertę grožinės literatūros kontekste, bet kartu atskleidžia „gilių“ filosofinių, psichologinių, politinių įžvalgų.
 
Ypač rekomenduočiau perskaityti valstybinio metu esė ketinantiems rašyti abiturientams. Pamirškit tuos altorių šešėlius ir baltas drobules. Vertintojai šiuos klišinius kontekstus randa tūkstančiuose rašinių, baisu net pagalvoti, kaip juos turėtų užknisti. O štai meistriškai įkomponuokit Orvelą, ir bet kuriam vertintojui širdis apsals. Tai viena iš tų knygų, kurią kaip konktekstą galima naudoti rašant daugeliu temų. Tiesa, ne kiekvienas abiturientas pajėgus „įsiimti“ tokį kūrinį. Todėl prieš verčiant pirmą puslapį, vertėtų objektyviai įsivertinti savo, kaip skaitytojo, „kalibrą“.
 
P.S Nerekomenduotina silpnų nervų žmonėms.

Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas"