Linksmas nutikimas

Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.

Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:

- Aaaa… uuu… ggg…

Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns š*do smarve.

Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.

Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.

O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt… Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.

Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta… Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.

Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:

- Klausyk, brolau, gal – pašikam?

Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.

Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.

Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.

Vėl ramiai užsirūkiau… Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis…

Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.

Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:

- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!

Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.

Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.

Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.

Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:

- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!

Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.

Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.

Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.

Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.

- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis…

Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.

Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.

Man liko tik du variantai.

Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.

Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.

Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!

- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.

- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.

Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.

Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!

- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.

Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.

- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.

- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.

Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo #####.

- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.

- Vaaaaikštom, - išstenėjau.

- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.

Py..diec, tiesiog py…diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.

- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.

Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.

- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.

Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.

- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.

- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.

Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py…siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo…

Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis š*do garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.

Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.

Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.

Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau…

Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.

Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.

- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane…, - sunerimo šeimininkė.

O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.

Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.

Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis š*do gabalas buldogo kojomis…

Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?

Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė…

Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička…