Keliavimas vienam

Klausimas - kaip tu su mokslais spėjai/susitvarkei? :o Tiek laiko keliavai..

Pasiėmiau akademines metams. Bent jau St Andrews tam užteko išsiųsti vieno sakinio el. laišką ir po 5 minučių gavau atsakymą: "Sekmės, lauksime tavęs grįžtančio kitais metais". Dar nežinau, ar sulauks, nors apie pačias studijas nė vieno blogo žodžio pasakyti negaliu. Tiesiog norisi gyvenime patirti daugiau.

Kaip matau studentas esi dar, įdomu iš kur pinigų tiek susitaupai, nes manau tokios keliones tikrai nepigiai atseina, o dar studentas :) Manau dauguma jei tik galėtu sau leisti, ryžtusi tokiai kelionei. :)

Pirmiausia, man tai nebuvo atostogos: aš keliavau su kompiuteriu ir didžiąją laiko dalį dirbau (išskyrus, žinoma, kelionę per Himalajus). Tai gali daryti kiekvienas informatikas (ar, pavyzdžiui, pokerio žaidėjas) – nemaža dalis šio forumo narių, kuriems nesvarbu, iš kurios pasaulio vietos dirbti. Tad išvažiuodamas neturėjau jokių didelių santaupų.

Antra, aš niekada keliaudamas neišleidžiu daugiau nei gyvendamas vienoje vietoje (kad ir Škotijoje). Dienos biudžetas buvo 10 eurų, kurių turi užtekti ir maistu, ir nakvynei, ir kelionei. Azijoje, kur patiekalas kavinėje kainuoja 2 Lt, nakvynė Nepalo sostinės centre su internetu ir kabeline televizija – 9 Lt, tai nebuvo sunku. O keliaudavau dažnai naktiniais traukiniais – taip tiesiog nakvynės išlaidas perkeli į transporto. Vienintelis brangus dalykas buvo lėktuvo bilietai, bet ir juos grįžtant į Europą pavyko rasti palyginti pigius (14 valandų skrydis per pusę planetos Kuala Lumpur-Paryžius – už 600 Lt, bilietą įsigijus likus 10 dienų iki skrydžio per AirAsia.com).

Reziumuojant, neišleidau smarkiai daugiau, nei studentas per tą patį laiką gyvendamas Didžiojoje Britanijoje.

Kerniau, gerbiu Tavo keliones, tačiau šį kartą drįstu įsikišti ir sukritikuoti. Kaip manai, kodėl gidai turistų neveda būtent ten, kur pats keliavai savarankiškai? Suprantu, keliautojai (kaip Tu) nuo turistų skiriasi fizinėmis, psichologinėmis savybėmis, tačiau Tu jokios patirties neturi. Knygos, patarimai, įvairi medžiaga vistiek nublanksta prieš patirtį. Lauksiu įrašo, galbūt tuomet atsiimsiu žodžius, nes dabar atrodo taip, jog rizikavai savo gyvybe. O ekstremalios kelionės neturėtų būti tapatinamos su mirtimi.

 

Pasidomėk keliautojo iš „Into The Wild" (ne filmo, o knygos) Christopher McCandless likimu. Pervertino savo galimybes, netinkamai pasiruošė, me kartą suklydo. Liko įkalintas gamtoje ir vėliau mirė.

Turbūt tai reiškia, jog savo galimybių nepervertinau ir pasiruošiau tinkamai, nes naujus sutikau gyvas Vilniuje, o ne įkalintas gamtoje.

Gidai savo turistų neveda visur pirmiausia dėl to, jog didėlė žmonių dalis nemėgsta vargo ir iššūkių (kam jiems to reikia?) ir nori ramiai grožėtis gamta žygiuodami lygiu takučiu. Antra, dauguma gidų turi savo maršrutus ir planus ribotam laikui ir negali leisti kelių dienų nukrypimų į šoną (ką padariau aš, kad pasiekčiau tą ežerą). Trečia, beveik visi turistai Nepale yra pagyvenusio amžiaus, kadangi ne daug jaunų žmonių gali į Nepalą atvykti spalio-lapkričio mėnesiais, kai nėra nei žiemos šalčių, nei vasaros potvynių, nei pavasario apniukusio dangaus, per kurį mažai kas matosi.

Man patinka iššūkiai ir savo ribų plėtimas, išėjimas iš komforto zonos, bet dėl to dar niekada nerizikavau gyvybe.

Sveikas, labai įdomu, ar tikrai tik dėl kėlionių pasiėmiai akademines? Ar nebuvo kažkokio nusivylimo universitetu ar šiaip gyvenimu Škotijoje?

Ketinu bandyt stoti į St. Andrews computer science ir bijau, kad netektų dėl ko nors gailėtis po to :/

Ne, jokio nusivylimo pačiomis studijomis nebuvo. Nežinau geresnio universiteto Europoje informatikos bakalaurui nei St Andrews (paskutiniame savo reitinge The Guardian jį įvardino antru po Cambridge Didžiojoje Britanijoje (atsiliekant nuo jo vos 0.4%), Oxford paliekant trečioje vietoje). Magistrui / doktorantūrai galbūt būtų geresnis didesnis universitetas, bet bakalaurui nuostabus jausmas seminaruose sėdėti trijų žmonių grupėje su dėstytoju, kuris priklauso nacionaliniam Didžiosios Britanijos IT saugumo komitetui ir kitais, iš kurių tekstų mokosi daugybė kitų universitetų informatikų.

Gyvenimas Didžiojoje Britanijoje yra kitas klausimas. Man nei žmonės, nei orai ten didelių simpatijų nekelia ir tikrai neskatina ilgiau likti nei trunka paskaitos. Dauguma pažįstamų lietuvių jaučiasi taip pat – vienintelė priežastis ten būti yra kokybiškas mokslas ir gerai apmokami darbai.

Kadangi pats neturiu svajonės ateityje kam nors dirbti (net jei tą darbą pasiūlytų Google), viską, ką noriu, skaitydamas knygas išmokstu pats (kad ir kiek daug naudingų dalykų išmokau per porą metų St Andrews, nemažai jų nebuvo nei universiteto programoje nei dėstytojų galvose) bei jaučiu didžiulį potraukį klajoti po pasaulį, nusprendžiau gyvenime šiek tiek paekspermentuoti ir pasiėmiau akademines.

Trumpai tariant, po dviejų kursų turėjau jausmą, kad galiu savo laiką išnaudoti geriau nei tiesiog tapdamas geru informatiku. Tai jokiu būdu neturi būti pavyzdys kitiems ir nieko neskatinu daryti to paties, jei toks jausmas nekankina.

Neatmetu galimybės grįžti į universitetą ateityje (gal net ateinančiais metais), jei to norėsis.

Apskritai, manau, kad studijos kiekvienam žmogui yra naudingos ir suteikia ne tik žinias, bet milžinišką gyvenimo patirtį. Galbūt mano atvejis yra šiek tiek kitoks, nes aš niekada nesimokiau dėl diplomo ir tam, kad jį galėčiau kam nors parodyti (nelabai rūpi, ką kokia bobutė apie mane pagalvos), tad dėl aukštojo mokslo jaučiuosi visiškai laisvas. Per daug žmonių žiūri į aukštąjį išsivalinimą kaip į vaistą nuo visų sunkumų gyvenime, kai turime pakankamai realių pavyzdžių, jog svarbiausia yra ne ką tu baigei, o ką tu sugebi.