Lietuvių k. VBE (2012)

Nu ar žiūrima į kitų rezultatus nežinau, bet kiekvienais metais išlaikymo riba yra kitokia.

Į kitus žiūrima, kaip jau pasieka išlaikymo riba, ir tada jau skaičiuojami % pvz išlaikymo riba 30 tai jei surenki 30 tai jau turi 1%. O niekur neprašyta, kur išlaikymo riba?

P.S. Nesukit galvos dėl to dabar, o ruoškites kitiems egzaminams geriau

Rašiau pirma tema, ir nežinau ar gerai padariau,bet nesugalvojęs jokių teigiamų argumentų, abi dėstymo pastraipas parašiau tik neigiamas :/ Vienoje palyginau 1991metų ir šiandienos žmonių mąstymą, palyginau kaip sausio 13d visi aukojosi dėl Lietuvos ateities, o dabar emigracija tik didėja ir visiems viskas px :) o antroj, rėmiau Balzako "Tėvu Gorijo". Susiejau argumentą su šeima, kad anksčiau vaikai tėvų pasiaukojimą labiau vertino.

Kaip manot, su tokiais argumentais galima kažko normalaus tikėtis? :?

Lietuviu egzaminas yra neprognozuojamas,tad sunku pasakyt.O ypac,kai dar toks teksto suvokimas yra loterija.

Dar prisiminiau ir paziurejau,kad krc,kai rasiau,kad remiaus altoriu sesely,tai parasiau,kad draminiame kurinyje,o cia,tai romanas...tai uz tokia klaida (aisku durna) neminuos viso rasinio,ar kurinio?

Lietuviu egzaminas yra neprognozuojamas,tad sunku pasakyt.O ypac,kai dar toks teksto suvokimas yra loterija.

 

Dar prisiminiau ir paziurejau,kad krc,kai rasiau,kad remiaus altoriu sesely,tai parasiau,kad draminiame kurinyje,o cia,tai romanas...tai uz tokia klaida (aisku durna) neminuos viso rasinio,ar kurinio?

Pazymes stiliaus klaida ir viskas, tad pergyventi nera ko :)) Daug tokiu buvo.

Galit gal šiek tiek daugiau pakomentuot rašinį, nes man svarbu iš tiesų yra.. Nes galvoju ar iš viso vertins rašinį, nes nusigrybavau biškį nuo temos..

"Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?"

Pasiaukojimą kiekvienas gali suprasti kitaip. Svarbu yra tai, kad žmogus niekuomet nepamirštų savo tėvynės, savo draugų ir paties savęs. Dėl šių dalykų pasiaukojimas įgauna prasmę, kuri yra aktuali ir šių dienų pasaulyje.

Daugelis žmonių aukojasi dėl savo tėvynės. Tikriausiai kiekvieno lietuvio širdyje yra „įstrigę“ rusų priespaudos laikai, kai žmogus negalėdavo šnekėti savo gimtąja kalba, kai turėdavo nuolatos slėptis ir kovoti už savo gyvybę. Tokie istoriniai momentai kaip Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės susikibę rankomis saugojo televizijos bokštą, parodo visos šalies norą išlikti , ir kovoti už geresnę šalies ateitį. Taip pat turėtume nepamiršti ir Baltijos kelio, kai „gyva žmonių grandine“ susikibę už rankų žmonės, nusidriekė per visas Baltijos šalis, norėdamos įrodyti savo vieningumą. Visi šie įvykiai nutikę praeityje yra minimi ir šiomis dienomis, tam, kad žmonės nepamirštų dėl ko mes dabar esame nepriklausoma valstybė, ir tam, kad dar kartą padėkotume tiems kam aukojosi vardan tėvynės.

Žmonės dažnai yra priversti pasiaukoti dėl kitų. Kai kurie paaukoja savo gyvybę tam, kad išliktų kitas, kiti paaukoja savo gyvenimą tam, kad suteiktų viltį kitam, kad kada nors ateis diena , kai viskas pasikeis, kai nereiks sukti galvos iš kur gauti maisto ar pinigų. Pasak Senekos „ Kol žmogus yra gyvas, jis niekuomet neturi prarasti vilties“. Tokį požiūrį į gyvenimą puikiai vaizduoja Frankas Derabontas savo filme „The Shawshank Reduption“ – „Pabėgimas iš Šošenko“. Šiame filme pagrindinis herojus Endis Diufreinas yra apkaltinamas žmonos nužudymu, taip jis yra nuteisiamas kalėti Šošenko kalėjime. Čia patekęs jis susiduria su daugybe sunkumų, kurie neretai pareikalauja iš jo daugybės jėgų ir pasiaukojimo. Čia jis susipažįsta su senu kaliniu Redu, kuris yra visišką Endžio priešingybė. Endis jam nuolatos kartoja, kad visuomet yra viltis, viltis kada nors ištrūkti iš kelėjimo. Endis Diufreinas paaukoja visą savo turtą tam, kad padėtų Redui ištrūkti iš kalėjimo ir tam, kad parodytų jog viltis niekuomet neišnyksta. Tokie filmai žmogui parodo, kad kartais reikia pasiaukoti dėl kitų tam, kad užsitikrintum sau vietą gyvenime. Neveltui šis filmas yra įvertintas visų laikų geriausiu filmu , pagal „mBd“ vertinimą.

Galiausiai kai kurie žmonės pasiaukoja tam , kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Kai kurie paaukoja savo sveikatą tam, kad pasiektų geresnius rezultatus sporte, kiti paaukoja savo draugus ir šeimą tam, kad susirastų geresnį darbą. Tačiau yra ir tokių žmonių kurie pasiaukoja tam, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Tokį tikslo siekimą puikiai vaizduoja Paulas Coelho savo knygoje „Alchemikas“. Šioje knygoje yra pasakojamas jauno piemens gyvenimas. Kartą jaunuolis sutiko karalių , kuris jam papasakojo gyvenimo esmę, kad kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą – įvykdyti savo gyvenimo legendą. Jaunuoliui karalius padarė neišdildomą įspūdį, kuris privertė jį pakeisti visą savo gyvenimą. Nuolatos mylėjęs savo avis, jis jas parduoda tam, kad nuvyktų į Egiptą. Ten, pasak karaliaus jis atras savo gyvenimo legendą ir lobį. Patyręs daug kančių ir nuovargio , paaukojęs savo meilę – Fatimą , jis pasiekia Egiptą, tačiau ten jis neranda jokio lobio. Tuomet jis supranta jog visas gyvenimo lobis buvo jam prieš akis ir dėl to nebuvo verta aukoti viso savo gyvenimo. Iš šios istorijos galime pasimokyti to , jog „Gyvenimo stebuklai būna visuomet šalia mūsų, tačiau mes visada jų ieškome toli, toli“. Paulo Coelho.

Pasiaukojimas visuomet išliks mūsų širdyse. Mes visuomet jausime pareigą aukotis dėl mums svarbių dalykų. Kiekvienas turime pajusti tai, nes ši pareiga mus lydės visą likusį gyvenimą. Ar tai būtų aukojimasis dėl tėvynės , ar dėl draugų , o gal dėl visai kitų dalykų, svarbu kad tai būtų prasminga.

600 žodžių.

"Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna arba kaip dvyliktokai lietuvių kalbos VBE laikė."

Nuodėmingą, negražų, graudinantį ir apgailėtiną penktadienio rytą abiturientai laikė lietuvių kalbos valstybinį brandos egzaminą.

 

Kaip žinome, egzaminas susideda iš dvejų dalių. Tai yra – rašinio arba interpretacijos teksto rašymo bei teksto suvokimo.

 

Kad neįvyktų dezinformacijos procesas, pateiksiu temas:

 

Samprotavimo rašinys:

 

1) Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?

 

2) Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

 

Teksto ištraukos interpretacija:

 

1) Šatrijos Ragana. Kūrinys – „Sename dvare”.

 

2) Antanas Škėma. Kūrinys – „Balta drobulė”.

 

3) Tomas Venclova. Iš eilėraščių rinkinio „Pašnekesys žiemą.”

 

Apie šiuos pateiktus pavyzdžius nekalbėsiu. Arba žmogus kūrinį yra perskaitęs, arba ne. Šiuo atveju tik sakau ačiū egzaminų centrui už tokias temas.

 

Reikia pažymėti, kad neapsieita be alogiškų niuansų ir avantiūrų. Štai po pertraukos abiturientai su fanfaromis ir išskiestomis rankomis pasitinka antrąją egzamino dalį, kurioje, savo ruožtu, puikuojasi gerb. teksto suvokimas. Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kuo egzaminas tolyn – tuo didesnis tragizmas.

 

Teksto suvokimo užduotyje puikuojasi literatūros pamokose nė karto nepaminėtas ir niekur negirdėtas poetas, literatūros kritikas Valdas Kukulas. Su savo kvaila per visą pilvą literatūros nuomone. Dėmesio, iškilmingai ir beatodairiškai pristatau teksto pavadinimą - „Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna”. Perskaitęs šį pavadinimą ir ištiktas konvulsijų, ėmiau skaityti patį tekstą. Žinote, Škėma yra parašęs tokią novelę „Apokaliptinės variacijos”, šį kūrinį sunkiai suvokia net mokytojai, todėl mokyklos kurse jo net nėra. Tai vat… pakelkite šį kūrinį kvadratu ir gausite totalinę Valdo Kukulo nuomonės ir konservatyvumo proceso mėsmalėje išsisukusį tekstą:

 

„Literatūra seklėja, banalėja, o norinčių rašyti kasdien daugėja. Jei nebijotume didžiosios literatūros sąvokos, galėtume tarti, kad literatūra pamažu, bet nuosekliai nyksta, miršta, o jos, gulinčios mirties patale, riterių gretos nenumaldomai auga, ir, atrodo, gedulo mitingas netrukus išvirs iškilmingomis beraštystės eitynėmis. Kaip čia yra, kas čia vyksta? Ar pati literatūra – seklėdama, moraliai ir estetiškai nykdama – duoda ženklą, kad dabar ją kurti pajėgus bet kas, bet kokio mentaliteto ir išsilavinimo „pakankamai kultūringas” pilietis ar ji seklėja ir miršta tik todėl, kad dabar ją kuria ne asmenybės, autoritetai, o grupės, kolektyvai, savotiški „autorių sindikatai”? Gal šitaip reiškiasi meno ir jo vartotojo priklausomybė, kuri tikriausiai nebuvo vien egocentriškas marksistų prasimanymas?

 

Juk kai rašė F. Dostojevskis, L. Tolstojus, visoje milžiniškoje Rusijoje raštingų žmonių tebuvo saujelė ir su jais susikalbėti galėjo ne tik atskiri žmonės, bet ir meninės koncepcijos, o dabar, kai daugmaž raštingas kiekvienas pilietis, literatūrai belieka kalbėtis su masėmis? Ir pačiai masiškėti, pamažu virsti popkultūra? Popkultūros paklausa visada bus didesnė negu elitinio meno – atsiveria palankiausia dirva plisti ir plėstis patiems negailestingiausiems rinkos mechanizmams, kuriems keiksmažodis vertingesnis už biblinę ištarmę, nes ir pati kultūra jiems yra tik keiksmažodis. Šiame kontekste labiausiai gaila, kad mūsų kultūros politikos kūrėjai taip atidžiai žvalgosi į JAV, o ne į didžiąsias Europos valstybes, kur kultūros svarbą argumentuoja dar ir socialinė, ideologinė, politinė realybė (paprasčiausiai – jei ne kultūra, kalba, šias valstybes pamažu nušluos globalizacijos procesai). Žinoma, L. Jonušys primintų, kad literatūros mirties tezė kartojama nuo amžių ir kuo kultūros raida intensyvesnė, tuo dažnesni tie pesimistiniai vertinimai; D. Staponkutė primintų, kad Kipro saloje kas trečias ar ketvirtas jos kaimynas turi išsileidęs eilėraščių knygą arba storą romaną. Bet L. Jonušys neklausia, ar literatūra po kiekvieno priešinfarktinio priepuolio atsigauna būdama ta pati didžioji literatūra, svarstanti giliąsias esmes ir prasmes, ar ji lieka vegetuoti vis menkesniame intelektualiniame, dvasiniame lygyje, tačiau D. Staponkutė neišduoda, kokia tų nesuskaičiuojamų jos kaimynų knygų recepcija graikiškoje literatūros kritikoje. Jei žmonės leidžiasi knygas savo gimtadienių proga, mūsų tai neliečia…

 

Ir ši lygtis – vis daugiau rašytojų kuria vis menkesnę literatūrą – turi kažką reikšti. Ir ne tik apie literatūrą. Ji turi byloti kažką apie mus visus, kurie dar nesusivokiame, nesusigaudome savo „jausmų tikrovėje”. Jei pati literatūra to neapmąsto, mąstyti, ar bent bandyti mąstyti, turi literatūros kritika. Tiesa, lengviau (nors man svetimiausia) samprotauti apie „einamiausią prekę” – romaną. Jau prieš kelis dešimtmečius teoretikai ramino: „Kartais literatai tvirtina, jog romanas miręs. Šituo jie nori pasakyti, kad pati forma save sužlugdė arba kad dabartiniam amžiui ji jau nesvarbi. Tai, žinoma, nesąmonė. Romanas yra pati natūraliausia literatūros forma. Romanui tereikia minimalaus raštingumo bei marių vienumos ir laisvo laiko. Kadangi veikiausiai šiuolaikinė visuomenė ir tolimoje, kiek tik įmanoma numatyti, ateityje savo nariams suteiks šiuos visus tris būtinus dalykus, tai dėl romano mirties niekam nevertėtų pernelyg nerimauti. Jis dar ilgai gyvuos teikdamas vienišiems žmonėms paguodą ir padėdamas visiems mums leisti tuščias valandas” (G. Josipovici. Pasaulis ir knyga. – Vilnius, 2003, p. 355). Taip ir įvyko: romanai rašomi ne literatūrai ir dėl literatūros, o vienišų žmonių paguodai ir laisvo laiko „užmušimui”. Tad kuo graudesnė ar pikantiškesnė, kuo labiau iš žiniasklaidos atpažįstama ir identifikuojama istorija, tuo geriau. Ir rašo tuos romanus minimaliai raštingi žmonės (tarkim, dirbę redakcijose), turintys marias laisvo laiko. Šitai paaiškina ir mano kraupoką įspūdį iš paskutinio Rašytojų sąjungos suvažiavimo: didelė salė garbingų žilų žmonių, iš kurių pareikalauti kokios nors literatūrinės kokybės būtų ir nesusipratimas, ir gal net nuodėmė. Bet lygiai toks pat nesusipratimas man atrodė ir siūlymas dirbtinai ir kuo sparčiau „jauninti” Rašytojų sąjungą. Nes jaučiuosi gerai žinąs ar bent numanąs, kokios marios, kokie okeanai neprijaukintų, nesuprastų ir neapgyvendintų žodžių slypi toje jaunųjų kūryboje.

 

Tačiau pereikime prie įdomiausio dalyko. Regis, visi jau seniai sutarėme, kad tokių debiutų, kokie buvo G. Cieškaitės, A. Grybausko, D. Kajoko ar G. Patacko, niekada nebebus. Dabar pirmąsias knygas leidžiasi kas nori ir kas turi pinigų, be to, ir prestižinėse leidyklose (kad ir „Pirmosios knygos” serijoje) išsileidusieji išties debiutavę tegalės pasijusti tik po trečios ar penktos knygos, t. y. tada, kai bus atpažinti, identifikuoti, kai jų stilius, poetika bus pripažinti kaip jų stilius ir poetika. Tačiau šiandien net profesionalui kritikui svaigiai per daug iškyla nežinomų pavardžių, ir kas savaitę jų atsiranda vis naujų. Tikėjomės, kad sovietmečiu varginęs grafomanijos srautas, dingus honorarams, staigiai atslūgs, bet išėjo taip, kad rašliavos tėkmė patrigubėjo ir nūnai pasakyti, kur grafomanija, o kur paprasčiausiai suvaidintos kūrybos pavyzdžiai, išvis neįmanoma. Šiandieninė vidutinybė techniškai lenkia vakarykštį klasiką, nes naudojasi ne klasiko, bet apskritai klasikų patirtimi. Dar daugiau. Net internetiniai meninės kūrybos puslapiai yra perpildyti ir dėl menkiausios ambicijos gali atsidaryti naujas internetinis puslapis. Ir jam nestokoja autorių. Tačiau įdomiausia, kad ne tik virtualioje erdvėje, bet dažnai ir kultūrinėje periodikoje dabar pasirašoma slapyvardžiu, pseudonimu, ne pavarde. Prasideda didžioji šių dienų literatūros metafizika. Negi iš tiesų visuomeninė opinija, paniekinamai žiūrinti į nepelningus verslus ir neprestižinius užsiėmimus, verčia atsisakyti svarbiausio – savo darbo autorystės (tačiau tokiu atveju ji verčia atsisakyti ir bet kokios atsakomybės – ne tik kūryboje, gal, tarkim, ir versle)? Tuomet išeitų, kad žmogaus prigimtyje (vadinasi, ir pačios literatūros pasąmonėje) slypi instinktyvus, nenumaldomas noras išsisakyti ir kurti, kurti dargi eiliuotai – tai ir būtų nepaneigiamiausias poezijos amžinumo, neišvengiamumo argumentas. Visuomenė, eidama prieš šį kūrybinį instinktą, eina prieš save. Griauna save kaip sąmoningą struktūrą. Juk žmonės verčiami lyg spaudos draudimo ar karinės okupacijos sąlygomis slėpti tai, ką jie daro. O gal anoniminei poezijai žmonės patiki tokias savo vidaus gelmenis, slapmenis, kurias šiandienos visuomeninė ir ekonominė konjunktūra sunaikintų net pati to nepastebėdama? Tačiau žmogus vis viena nori būti žmogus. Tai labai rimti, šiurpūs, katastrofiški dalykai. Kas kita, kad daugumos kuriama poetika, kolektyvinė stilistika nebesuteikia priemonių tiems slapmenims, gelmenims įkūnyti ir įprasminti. Laikraščių puslapius, kompiuterių ekranus pasiekia subendrinti, niveliuoti tų išgyvenimų pavidalai. Argi tai panaikina pačią problemą?

 

Tiesa, postmodernizmas viskam turi gana įtikinamą paaiškinimą. „Panevėžio žiemos” metu viena dailininkė visai teisingai replikavo: gana kalbėti apie profesionalumą. Postmodernizmas suvienodina, suartina profesionalųjį ir mėgėjišką meną. Tai, ką vakar vadinome liaudies menininko kūriniu, šiandien ramiausiai puikuojasi profesionalų galerijoje, nors profesionalai neretai sąmoningai siekia primityvistų efekto. Šis paaiškinimas svarbus ir ne postmodernistui. Galbūt profesionalusis menas bando apsimesti primityviuoju vien todėl, kad dar neturi žodžio, garso, spalvos savo giliajai, slaptingajai patirčiai reikšti, o primityvizmas visada operavo archetipais? Arba: profesionaliojo meno erdvėse „vaikiškasis”, „primityvusis” pasaulėvaizdis taip jaukiai apsigyveno vien todėl, kad pačiam profesionaliajam menui reikia iki pamatų sunaikinti savo buvusias, įprastas formas, kad galėtų kurti naujas struktūras? Kad ir kaip žiūrėsi, tai neatgraso nuo bandymų suprasti, kas vyksta šiandieninėje kultūrinėje ir visuomeninėje sąmonėje, kaip jos liejasi, susipina ir kaip viena kitą naikina. Įdomu pažiūrėti į pamažu nusistovinčią žanrų gradaciją mūsų literatūroje ir ypač leidybinėje praktikoje. Romanas, išskyrus kelias jau gerai žinomų autorių pavardes, tapo „aptarnaujančiu žanru”, nes jam tereikia „minimalaus raštingumo”. Šioje srityje pats baisiausias variantas – iš banalių memuarų „padaryti meną”, ir šie atvejai kuo toliau, tuo labiau pjauna. Ir pjaus. Poezijos likimas lieka mįslė, nes paslaptingiausiems patyrimams reikšti dabar tenka naudotis kolektyvinėmis, jau nuzulintomis meninėmis priemonėmis, ir dar neaišku, kokia kalba ji prabils po dešimties metų. Bet aišku, kad per tą laiką tikrai neatsiras atskirų, savarankiškų ir visiems gerai matomų poetų. Pabrėžiu: ne poezijos, bet poetų. Užtat nei knygose, nei periodikoje jau nebeįmanoma surasti pakenčiamos novelės. Kas jas gerai rašė, tas ir dabar teberašo. Kiti masiškai gamina „aptarnaujančio romano” tematikos ir stilistikos pakaitalus. Juk novelei reikia romano struktūros (kurios nebėra) ir eilėraščio gelmės, slapties (kuri dar neatpažinta). Tad pirmiausia apie šio žanro mirtį ir galėtų būti kalbama. Jei apskritai diskretiška kalbėti apie kokią nors mirtį literatūroje. Juoba kai mirtis genama net iš pačios literatūros problematikos centro. Būtų įdomu pažiūrėti ir į jaunųjų kritikų orien-tacijas arba kodėl taip staiga eseistikoje suvešėjo metastazės ir kodėl taip staigiai nuo jų buvo nusigręžta, net nesistengiant diagnozuoti vėžio priežasčių?”

 

Beje, pastebėjau, kad egzaminų centro darbuotojai tekstą iškraipė, nes versija, kurią pateikiau yra originali, o abiturientams pateiktas tekstas atrodė kiek kitaip.

 

Suvokimo klausimai.

 

Pasistengta ir čia. Tarkime, trečiasis klausimas – “Remdamiesi 3 pastraipa, atsakykite, kodėl V Kukulas abejoja L. Jonušio ir D Staponkutės argumentais, kuriais jie pagrindžia mintį, kad su literatūra nieko blogo nevyksta.”

 

Gerai, sakykime, kad atsakymas tekste tikrai yra, tiesiog aš buvau per kvailas, kad tai suvokčiau. Tačiau juk nė vienas negali suvokti to, apie ką rašytojas iš tiesų galvojo rašydamas. Kas žino jo pasąmonės gelmes? Gerai, jis tekste parašė tai, tačiau gal dėl tam tikrų priežasčių turėjo omeny visai ką kitą. Tačiau ne, tetos ir dėdienės iš didelio miesto – Vilniaus, teigia, kad reikia suvokti taip, kaip suvokia jie. Stereotipas iškiša nosį – negali turėti savo nuomonės, turi mąstyti kaip pasakyta. SSRS?

 

Kai hiperbolė su ironija tango šoka, o sveikas protas pasivaikščioti išėjęs…

 

Tinklaraštis zymantelis.wordpress.com cituoja neiškraipytą, aukso vertės citatą:

 

„Galėtume tarti, kad literatūra pamažu, bet nuosekliai nyksta, miršta, o jos, gulinčios mirties patale, riterių gretos nenumaldomai auga, ir, atrodo, gedulo mitingas netrukus virs iškilmingomis „beraštystės” eitynėmis.”

 

Aš, žinoma, garantuoju, kad šiam žmogui su stiliumi ir kalbos raiška buvo šiek tiek prastai, tačiau kadangi jis rašo ne meniniu stiliumi, tai tiek to. Interpretuokime. Literatūra nyksta, miršta (galėtume intepretuoti, kad kalbama apie pačios literatūros statytojus – rašytojus). Literatūra guli mirties patale – reikalas rimtas. Ilgai kontempliavau ties tais riteriais, gal Kukulas rašydamas šį tekstą tiesiog pamatė jį paveikslėly ir pavartojo. Na, o kai pradėta kalbėti apie gedulą, tai čia prasideda „baltųjų dėmių” principas ir aš jau bejėgis ką nors suvokti. Čia gal suprasti kaip siurrealizmą, kad maištaujama prieš sistemą. Tikiuosi, kad komentaruose pasireikš koks lituanistas.

 

Kaip Valdas Kukulas ir mane išdergė.

 

Tame stulbinamajame tekste buvo kalbama apie grafomaniją. Iškėlė matote problemą ant pjedestalo. Neliko paliesti ir internautai: “Net internetiniai meninės kūrybos puslapiai yra perpildyti ir dėl menkiausios ambicijos gali atsidaryti naujas internetinis puslapis. Ir jam nestokoja autorių.” Nu gerai, va užplaukė man atsidaryti puslapį, reklamuosiu ir aprašinėsiu – stringus. Ir dėl to aš skaitausi, anot Kukulo, grafomanas? Postringauja matote. Griaunu savo rašliavomis tikrąją literatūrą, nes grafomanija ją naikina. Užmušė. Visi aplinkui grafomanai, literatūra skęstančiame laive, įgula už borto, o Baranauskas ir toliau rašo pezalus. Gūd lak.

 

Kaip tai pasitiko abiturientai?

 

Per visą šalį nuvilnijo retorinis klausimas - „Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna”. Ir kaip supratau, dauguma džiaugėsi, jog nereikėjo paaiškinti teksto pavadinimo, nes tokiu atveju lieka tiesiog ant atsakymų lapo išsitaškyti smegenis.

 

All in all, tenka tiesiog padėkoti užduočių kūrėjams už tokį smagų smūgį iš pasalų. Sveikinu, nokautavote daugiau jaunų žmonių, nei Maikas Taisonas.

 

Išeitis.

 

Nėra. Stambūs ir dideli žmonės dideliame mieste – Vilniuje, neatsižvelgia net į studentų nuomones, na o abituriento egzistavimą apskritai neigia.

 

Hipotezė:

 

(O gal mano grafomaniškus paišalus įdės į kurių nors metų teksto suvokimą… Tai bent laimėjimas būtų! Sunaikinčiau vaikų svajones.)

 

Ui, ui, tezė iš teksto apie tai, kaip reikia parašyti romaną:

 

Romanui tereikia minimalaus raštingumo bei marių vienumos ir laisvo laiko.

 

Kimbam į darbą…

Šaltinis: http://zymantelis.wordpress.com/2012/06/02/kas-butu-jeigu-butu-bet-niekada-nebuna-arba-kaip-dvyliktokai-lietuviu-kalbos-vbe-laike/

Straipsniu susidomėjo ir NEC atstovai:

Atsiuntė man Jūsų, autoriau, įrašą el. paštu.

 

Prižadu, kad praėjus 8 metams po dabartinės priimtos rezoliucijos dėl egzaminų laikymo, gal vėl grįšime prie teksto suvokimo užduočių ir Jūsų tekstu tikrai pasidomėsime.

Visgi, ironija lenkia net garsiausius literatūrininkus, tačiau argumentavimas kaip 5 metų vaiko.

"Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna arba kaip dvyliktokai lietuvių kalbos VBE laikė."

 

 

 

Šaltinis: http://zymantelis.wordpress.com/2012/06/02/kas-butu-jeigu-butu-bet-niekada-nebuna-arba-kaip-dvyliktokai-lietuviu-kalbos-vbe-laike/

 

Straipsniu susidomėjo ir NEC atstovai:

Aš tai per daug nesiparinu dėl to suvokimo. Absoliučiai daugumai abiturientų jis atrodė kaip visiškas "kosmosas". Sąlygos visiems vienodai žiaurios. :)

Tai, kad suvokimas buvo "kosmiškas" yra Nacionalinio egzaminų centro problema. Jeigu jie nesugeba parinkti teksto, atitinkančio abiturientų gebėjimus, vėl gi, tai jų problema. Kritikuokit, smerkit kiek norit, bet tokiais tekstais, vargu ar atrenkami geriausieji.

Galit gal šiek tiek daugiau pakomentuot rašinį, nes man svarbu iš tiesų yra.. Nes galvoju ar iš viso vertins rašinį, nes nusigrybavau biškį nuo temos..

 

"Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?"

 

Pasiaukojimą kiekvienas gali suprasti kitaip. Svarbu yra tai, kad žmogus niekuomet nepamirštų savo tėvynės, savo draugų ir paties savęs. Dėl šių dalykų pasiaukojimas įgauna prasmę, kuri yra aktuali ir šių dienų pasaulyje.

 

Daugelis žmonių aukojasi dėl savo tėvynės. Tikriausiai kiekvieno lietuvio širdyje yra „įstrigę“ rusų priespaudos laikai, kai žmogus negalėdavo šnekėti savo gimtąja kalba, kai turėdavo nuolatos slėptis ir kovoti už savo gyvybę. Tokie istoriniai momentai kaip Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės susikibę rankomis saugojo televizijos bokštą, parodo visos šalies norą išlikti , ir kovoti už geresnę šalies ateitį. Taip pat turėtume nepamiršti ir Baltijos kelio, kai „gyva žmonių grandine“ susikibę už rankų žmonės, nusidriekė per visas Baltijos šalis, norėdamos įrodyti savo vieningumą. Visi šie įvykiai nutikę praeityje yra minimi ir šiomis dienomis, tam, kad žmonės nepamirštų dėl ko mes dabar esame nepriklausoma valstybė, ir tam, kad dar kartą padėkotume tiems kam aukojosi vardan tėvynės.

 

Žmonės dažnai yra priversti pasiaukoti dėl kitų. Kai kurie paaukoja savo gyvybę tam, kad išliktų kitas, kiti paaukoja savo gyvenimą tam, kad suteiktų viltį kitam, kad kada nors ateis diena , kai viskas pasikeis, kai nereiks sukti galvos iš kur gauti maisto ar pinigų. Pasak Senekos „ Kol žmogus yra gyvas, jis niekuomet neturi prarasti vilties“. Tokį požiūrį į gyvenimą puikiai vaizduoja Frankas Derabontas savo filme „The Shawshank Reduption“ – „Pabėgimas iš Šošenko“. Šiame filme pagrindinis herojus Endis Diufreinas yra apkaltinamas žmonos nužudymu, taip jis yra nuteisiamas kalėti Šošenko kalėjime. Čia patekęs jis susiduria su daugybe sunkumų, kurie neretai pareikalauja iš jo daugybės jėgų ir pasiaukojimo. Čia jis susipažįsta su senu kaliniu Redu, kuris yra visišką Endžio priešingybė. Endis jam nuolatos kartoja, kad visuomet yra viltis, viltis kada nors ištrūkti iš kelėjimo. Endis Diufreinas paaukoja visą savo turtą tam, kad padėtų Redui ištrūkti iš kalėjimo ir tam, kad parodytų jog viltis niekuomet neišnyksta. Tokie filmai žmogui parodo, kad kartais reikia pasiaukoti dėl kitų tam, kad užsitikrintum sau vietą gyvenime. Neveltui šis filmas yra įvertintas visų laikų geriausiu filmu , pagal „mBd“ vertinimą.

 

Galiausiai kai kurie žmonės pasiaukoja tam , kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Kai kurie paaukoja savo sveikatą tam, kad pasiektų geresnius rezultatus sporte, kiti paaukoja savo draugus ir šeimą tam, kad susirastų geresnį darbą. Tačiau yra ir tokių žmonių kurie pasiaukoja tam, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Tokį tikslo siekimą puikiai vaizduoja Paulas Coelho savo knygoje „Alchemikas“. Šioje knygoje yra pasakojamas jauno piemens gyvenimas. Kartą jaunuolis sutiko karalių , kuris jam papasakojo gyvenimo esmę, kad kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą – įvykdyti savo gyvenimo legendą. Jaunuoliui karalius padarė neišdildomą įspūdį, kuris privertė jį pakeisti visą savo gyvenimą. Nuolatos mylėjęs savo avis, jis jas parduoda tam, kad nuvyktų į Egiptą. Ten, pasak karaliaus jis atras savo gyvenimo legendą ir lobį. Patyręs daug kančių ir nuovargio , paaukojęs savo meilę – Fatimą , jis pasiekia Egiptą, tačiau ten jis neranda jokio lobio. Tuomet jis supranta jog visas gyvenimo lobis buvo jam prieš akis ir dėl to nebuvo verta aukoti viso savo gyvenimo. Iš šios istorijos galime pasimokyti to , jog „Gyvenimo stebuklai būna visuomet šalia mūsų, tačiau mes visada jų ieškome toli, toli“. Paulo Coelho.

 

Pasiaukojimas visuomet išliks mūsų širdyse. Mes visuomet jausime pareigą aukotis dėl mums svarbių dalykų. Kiekvienas turime pajusti tai, nes ši pareiga mus lydės visą likusį gyvenimą. Ar tai būtų aukojimasis dėl tėvynės , ar dėl draugų , o gal dėl visai kitų dalykų, svarbu kad tai būtų prasminga.

600 žodžių.

Mano, kaip dešimtoko, iš PUPP surinkusio 86/88 tšk., nuomone, rašinyje tikrai yra vietų, nesusijusių su rašinio tema. Vienas pavyzdžių - pirmoje pastraipoje, kurioje kalbi apie sausio 13 įvykius, Baltijos kelio paminėjimas tikrai nesvarus ir gal net netinkamas, nes, nors jau aš, tai tikrai negaliu įžvelgti sąsajos tarp jo ir pasiaukojimo šiandien. Bet, kaip ir minėjau, tai tik mano nuomonė.

Metu pradzioj dariau suvokimus,bet paskiau nebe,nes supratau,kad,tai loterija,o pamates si teksto suvokima,isvis netekau zado,nes,tai tikrai loterija ir kazin ar gausiu daug balo is sito.

Teisa, man dar užkliuvo viena dalis - Parašykite 400-450 žodžių rašinį. Mano akimis, tai yra šiokios tokios ribos. Nes jei būtų užtekę 400 žodžių, būtų sąlyga suformuluota kažkaip panašiai: Parašykite ne mažiau kaip 400 žodžių rašinį.

Už daugiau žodžių neatima taškų. Mano mokytoja yra viena iš egzaminų vertintojų, tai patikino, kad galiu dėl to ramus būti, kadangi parašiau 672 žodžius (taip, žinau, kad per daug, bet per daug minčių buvo, kurias norėjau išsakyti :D )

Galit gal šiek tiek daugiau pakomentuot rašinį, nes man svarbu iš tiesų yra.. Nes galvoju ar iš viso vertins rašinį, nes nusigrybavau biškį nuo temos..

 

"Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?"

 

Pasiaukojimą kiekvienas gali suprasti kitaip. Svarbu yra tai, kad žmogus niekuomet nepamirštų savo tėvynės, savo draugų ir paties savęs. Dėl šių dalykų pasiaukojimas įgauna prasmę, kuri yra aktuali ir šių dienų pasaulyje.

 

Daugelis žmonių aukojasi dėl savo tėvynės. Tikriausiai kiekvieno lietuvio širdyje yra „įstrigę“ rusų priespaudos laikai, kai žmogus negalėdavo šnekėti savo gimtąja kalba, kai turėdavo nuolatos slėptis ir kovoti už savo gyvybę. Tokie istoriniai momentai kaip Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės susikibę rankomis saugojo televizijos bokštą, parodo visos šalies norą išlikti , ir kovoti už geresnę šalies ateitį. Taip pat turėtume nepamiršti ir Baltijos kelio, kai „gyva žmonių grandine“ susikibę už rankų žmonės, nusidriekė per visas Baltijos šalis, norėdamos įrodyti savo vieningumą. Visi šie įvykiai nutikę praeityje yra minimi ir šiomis dienomis, tam, kad žmonės nepamirštų dėl ko mes dabar esame nepriklausoma valstybė, ir tam, kad dar kartą padėkotume tiems kam aukojosi vardan tėvynės.

 

Žmonės dažnai yra priversti pasiaukoti dėl kitų. Kai kurie paaukoja savo gyvybę tam, kad išliktų kitas, kiti paaukoja savo gyvenimą tam, kad suteiktų viltį kitam, kad kada nors ateis diena , kai viskas pasikeis, kai nereiks sukti galvos iš kur gauti maisto ar pinigų. Pasak Senekos „ Kol žmogus yra gyvas, jis niekuomet neturi prarasti vilties“. Tokį požiūrį į gyvenimą puikiai vaizduoja Frankas Derabontas savo filme „The Shawshank Reduption“ – „Pabėgimas iš Šošenko“. Šiame filme pagrindinis herojus Endis Diufreinas yra apkaltinamas žmonos nužudymu, taip jis yra nuteisiamas kalėti Šošenko kalėjime. Čia patekęs jis susiduria su daugybe sunkumų, kurie neretai pareikalauja iš jo daugybės jėgų ir pasiaukojimo. Čia jis susipažįsta su senu kaliniu Redu, kuris yra visišką Endžio priešingybė. Endis jam nuolatos kartoja, kad visuomet yra viltis, viltis kada nors ištrūkti iš kelėjimo. Endis Diufreinas paaukoja visą savo turtą tam, kad padėtų Redui ištrūkti iš kalėjimo ir tam, kad parodytų jog viltis niekuomet neišnyksta. Tokie filmai žmogui parodo, kad kartais reikia pasiaukoti dėl kitų tam, kad užsitikrintum sau vietą gyvenime. Neveltui šis filmas yra įvertintas visų laikų geriausiu filmu , pagal „mBd“ vertinimą.

 

Galiausiai kai kurie žmonės pasiaukoja tam , kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Kai kurie paaukoja savo sveikatą tam, kad pasiektų geresnius rezultatus sporte, kiti paaukoja savo draugus ir šeimą tam, kad susirastų geresnį darbą. Tačiau yra ir tokių žmonių kurie pasiaukoja tam, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Tokį tikslo siekimą puikiai vaizduoja Paulas Coelho savo knygoje „Alchemikas“. Šioje knygoje yra pasakojamas jauno piemens gyvenimas. Kartą jaunuolis sutiko karalių , kuris jam papasakojo gyvenimo esmę, kad kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą – įvykdyti savo gyvenimo legendą. Jaunuoliui karalius padarė neišdildomą įspūdį, kuris privertė jį pakeisti visą savo gyvenimą. Nuolatos mylėjęs savo avis, jis jas parduoda tam, kad nuvyktų į Egiptą. Ten, pasak karaliaus jis atras savo gyvenimo legendą ir lobį. Patyręs daug kančių ir nuovargio , paaukojęs savo meilę – Fatimą , jis pasiekia Egiptą, tačiau ten jis neranda jokio lobio. Tuomet jis supranta jog visas gyvenimo lobis buvo jam prieš akis ir dėl to nebuvo verta aukoti viso savo gyvenimo. Iš šios istorijos galime pasimokyti to , jog „Gyvenimo stebuklai būna visuomet šalia mūsų, tačiau mes visada jų ieškome toli, toli“. Paulo Coelho.

 

Pasiaukojimas visuomet išliks mūsų širdyse. Mes visuomet jausime pareigą aukotis dėl mums svarbių dalykų. Kiekvienas turime pajusti tai, nes ši pareiga mus lydės visą likusį gyvenimą. Ar tai būtų aukojimasis dėl tėvynės , ar dėl draugų , o gal dėl visai kitų dalykų, svarbu kad tai būtų prasminga.

600 žodžių.

Įžangoje 3 sakiniai? Are you serious? :D 12-okui reiktų bent 6-8 sakinius įžangoje įterpt...

Kas liečia argumentus, tai tikrai silpnoki. Paminėta tik viena knyga. Paminėjai "Shawshank Redemption". Nesuprantu kodėl? Senokai mačiau filmą, bet kiek atsimenu ten tų pinigų niekas niekam neaukojo, o gal klystu? :)

Pastraipose panaudota tik po vieną argumentą. Kiek mums mokytoja aiškino - reikia panaudoti bent po 2.

Į pačią temą atsakai tik pabaigoje.. Pavyzdžiui, pradžioje sakai, kad visi šie įvykiai minimi ir šiandien. Tačiau, kaip tai atsako į pačią temą?

Įžangoje 3 sakiniai? Are you serious? :D 12-okui reiktų bent 6-8 sakinius įžangoje įterpt...

 

Kas liečia argumentus, tai tikrai silpnoki. Paminėta tik viena knyga. Paminėjai "Shawshank Redemption". Nesuprantu kodėl? Senokai mačiau filmą, bet kiek atsimenu ten tų pinigų niekas niekam neaukojo, o gal klystu? :)

Pastraipose panaudota tik po vieną argumentą. Kiek mums mokytoja aiškino - reikia panaudoti bent po 2.

 

Į pačią temą atsakai tik pabaigoje.. Pavyzdžiui, pradžioje sakai, kad visi šie įvykiai minimi ir šiandien. Tačiau, kaip tai atsako į pačią temą?

Svarbu, kas įžangoje pasakoma, o ne kokio ilgio ji yra :) Pilstymas iš tuščio į kiaurą rašiniui "gerumo" neprideda. Lygiai taip pat ir su argumentais - nesvarbu, kiek jų naudoji, svarbu, kad jie būtų svarūs ir į temą. :)

argumentai nėra labai svarūs, Alchemiku nebūčiau rėmesis, nes čia popkūrinys skaitosi.

bet ta prasme ar man vertins rašinį norėčiau sužinot.. ar 0 negausiu už jį. :?

20~30 tasku is 52 gali gaut

20~30 tasku is 52 gali gaut

as galvoju apie 10 tasku maximum gaut.. ir tai dar abejoju kad tiek gausiu..

Na va, sveiki visi, pasidalinsiu aš savo džiaugsmais :D

Pradėjus pirmąją egzamino dalį, temos atrodė lyg ir nieko. Susirašiau argumentus prie temų ir pasirinkau apie pasiaukojimą. Rašiau rašiau aš į tą juodraštį, tiek prirašiau, kad liko 30 min perrašyt ir kaip jau turbūt atspėjot, nespėjau perrašyt <_<

Pilnai spėjau perrašyt tik įžangą ir pirmą pastraipą, visa kitą trumpinau...baisiai trumpinau...galima sakyt antroj ir trečioj pastraipoj tik iki argumento parašiau ir kirtau. Be jokių užsklandų, be nieko. O ką daryt?

Man įdomu, ar nuims taškų už struktūrą, jeigu nėra užsklandų antroj ir trečioj pastraipoj?

Įžanga buvo maždaug tokia;

"Pasiaukojimas - tai asmeninių interesų nepaisymas, siekiant gerovės kitiems. Tai yra vienas kilniausių būdų išreikšt savo meilę ir atsidavimą. Meilė ir pasiaukojimas - neatsiejami dalykai. Motinasi aukojasi dėl vaiko, patriotas - dėl tevynės, kunigas aukoja savo asmeninį gyvenimą tarnystei Dievui ir visus šiuos dalykus sieja meilė tam, dėl ko aukojimasi. Meilė visais laikais buvo vienas stipriausių ir prasmingiausių jausmų. Jeigu meilė būtų beprasmė, tai ir pasiaukojimas netektų prasmės, todėl manau, kad pasiaukojimas visais laikais buvo prasmingas."

Ar kažkas tokio, nes tikrai žinau kad švarraštyje geriau kažkaip parašiau, geriau pagr.mintį suformulavau, čia buvo iš juodraščio imta.

Pirmoj pastraipoj, kaip argumentus naudojau V. Krėvės "Skirgaila", aprašiau tą vietą kaip Keleris pasiaukoja dėl Onos garbės ir filmą "Titanikas" , turbūt nereik pasakot, bet vis vien, ten kur džekas vis tik gelbėjo tą savo paną, o ne save. Šiuos du argumentus apjungiau ir užbaigiau pastraipą.

Antroj pastraipoj kaip argumentą naudojau sausio 13d įvykius ir kad tų žmonių pasiaukojimas praeityje mums įgyja didelę reikšmę šiandien, tačiau kaip sakiau, nebaigiau pastraipos, paskutinis sakynis skambėjo maždaug "Lietuvos žmonės kasmet pagerbia tuos, kurie 1991 01 13 žuvo dėl tėvynės. Jų aukos nėra beprasmės ir daug ką reiškia Lietuvos žmonėms, kadangi tik tų drąsių žmonių dėka, mūsų Lietuva dabar yra nepriklausoma."

Trečioj pastraipoj išvis katastrofa, bandžiau kažką rašyt likus 5 min iki galo. Kaip argumentą naudojau "Altorių šešėly", tezinis sakinys buvo "Ne visada besiaukojantys žmonės yra laimingi.", o argumentavau tai kad Liudas Vasaris aukojo savo gyvenimą dėl tevų, stodamas į seminariją, kad jo tėvai būtų laimingi ir džiaugtųsi juo. Bet trečioj pastraipoj viso labo gal kokie 4 sakiniai tebuvo, nes visai nebuvo laiko...

Pabaigoj išvis nepamenu ką suraizgiau...

Nežinau, po rašinio kiek supanikavau, išsigandau kad galiu neišlaikyt... Kaip manot, ar žiauriai baisi mano situacija? 400 žodžių tikrai bus.

Teksto suvokimas...galvojau, jog tai vienintelis šansas išsigelbėt, bet jis tikrai buvo sunkus... Bet į visus klausimus atsakiau ir manau kad iš dalies neblogai suvokiau, apie pusę taškų turėčiau tikrai gaut...

Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?

Šiame beprotiškame amžiuje, rodos, neliko vietos gerumui, nuoširdumui, pasiaukojimui. Kiekvienas tetrokšta pasipelnyti, išpešti naudos, sulaukti dėmesio, tapti gerbiamu ar žinomu asmeniu. Tačiau, antra vertus, kasmet vykstančiose gerumo akcijose, raginančiose aukoti vaikų namų globotiniams, senelių namų gyventojams, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, surenkami milijonai litų. Taigi ar galima teigti, kad pasiaukojimas šiandieniniame pasaulyje nebėra prasmingas? Pasvarstykime.

Pasiaukojimas visada prasmingas, jeigu žmogus tai daro sąmoningai pats to norėdamas. Tokia auka išlaisvina žmogų, sustiprina jį dvasiškai, ir jis, padaręs didingą, visuomenei naudingą darbą, dar daug amžių atmenamas, laikomas autoritetu, jo pavyzdžiu seka daugybė kitų žmonių. Vienas ryškiausių, visai pasaulio žmonijai žinomiausių besąlygiškai mylinčio kitus ir dėl jų besiaukojančio žmogaus pavyzdžių – tai Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jėzaus Kristaus mokiniai aprašė jo auką dėl žmonijos nuodėmių atpirkimo, jo ilgą kelią link išsilaisvinimo ir kančias, lydėjusias tame kelyje. Jis, atskirtas nuo visuomenės, laikomas apsišaukėliu, esamos tvarkos pažeidėju, visaip kitaip kankinamas fiziškai, neatsisako savo noro išgelbėti žmoniją, nes žino, dėl ko verta kentėti – tai jai atneš atpirkimą, amžinąjį gyvenimą. Nors nemažai žmonių šiandien abejoja šios knygos autentiškumu, moksliškai įrodyta, kad ši istorija nėra vien graži, ašarą priverčianti nubraukti, pasaka. Neveltui ir dabar daugybė žmonių gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu. Šis, prieš du tūkstančius metų nutikęs, įvykis rodo pasauliui, kad tikrai prasminga auka tik ta, kuri naudinga ne tik kitiems, tačiau ir patį besiaukojintįjį padaro dvasiškai tobula asmenybe.

Kartais auka dėl kitų gerovės žmogų suvaržo, todėl žlugdo jo asmenybę. Turėdamas tam tikrų pareigų, gyvendamas pagal nustatytas taisykles, jis negali elgtis taip, kaip nori, atskleisti savo gabumų, puoselėti talentų. Toks žmogus tampa tarsi savo aukos belaisvis. Vieno žymiausių lietuvių literatūros klasikų Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris – pažeidžiamas, jautrios sielos žmogus. Žinodamas savo tėvų norą, jų bei kitų artimųjų raginamas, jis pasišvenčia kunigauti, nusprendžia savo gyvenimą paaukoti gyvendamas bažnyčios nustatytomis dogmomis. Tačiau pats Liudas Vasaris yra meniškos prigimties žmogus, rašo eilėraščius, ilgisi šilumos, meilės, yra stipriai ir giliai jaučianti asmenybė. Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį įkalina ne tik fiziškai, taičiau ir dvasiškai – kunigui nepridera atvirai reikšti savo emocijų, intymių pastebėjimų, todėl jis nuolat turi slopinti savo jausmus. Šis pavyzdys – tai įrodymas, kad pasiaukojimas gali žmogų padaryti labai nelaimingą ir kenčiantį. Jeigu tai stabdo jo dvasinį tobulėjimą, tokia auka nėra prasminga.

Apibendrindama šiuos kultūrinius pavyzdžius norėčiau pasakyti, jog nepaisant to, kad pasaulis yra žymiai sumaterialėjęs, žmonės išliko humaniški, mylintys, pasiaukojantys. Mano nuomone, svarbiausia pasirinkti tokią auką, kuri būtų ne tik kažkam naudinga, bet ir visapusiškai teisinga, kad senatvėje netektų bambėti dėl veltui praėjusio gyvenimo ar kaltinti kitų. Tuomet ne tik pasaulis taps gražesnis bei turtingesnis, bet ir žmonės geresni, tobulesni, dvasiškai subrendę.

Štai mano rašinys (maždaug toks, kiek pavyko atgaminti iš juodraščio). Jeigu kas turite laiko ir noro, pakomentuokite... P.S. Labai skubėjau nurašyti, todėl nepykit už klaidas, gramatinių klaidų paprastai nedarau. :)))

Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?

 

Šiame beprotiškame amžiuje, rodos, neliko vietos gerumui, nuoširdumui, pasiaukojimui. Kiekvienas tetrokšta pasipelnyti, išpešti naudos, sulaukti dėmesio, tapti gerbiamu ar žinomu asmeniu. Tačiau, antra vertus, kasmet vykstančiose gerumo akcijose, raginančiose aukoti vaikų namų globotiniams, senelių namų gyventojams, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, surenkami milijonai litų. Taigi ar galima teigti, kad pasiaukojimas šiandieniniame pasaulyje nebėra prasmingas? Pasvarstykime.

 

Pasiaukojimas visada prasmingas, jeigu žmogus tai daro sąmoningai pats to norėdamas. Tokia auka išlaisvina žmogų, sustiprina jį dvasiškai, ir jis, padaręs didingą, visuomenei naudingą darbą, dar daug amžių atmenamas, laikomas autoritetu, jo pavyzdžiu seka daugybė kitų žmonių. Vienas ryškiausių, visai pasaulio žmonijai žinomiausių besąlygiškai mylinčio kitus ir dėl jų besiaukojančio žmogaus pavyzdžių – tai Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jėzaus Kristaus mokiniai aprašė jo auką dėl žmonijos nuodėmių atpirkimo, jo ilgą kelią link išsilaisvinimo ir kančias, lydėjusias tame kelyje. Jis, atskirtas nuo visuomenės, laikomas apsišaukėliu, esamos tvarkos pažeidėju, visaip kitaip kankinamas fiziškai, neatsisako savo noro išgelbėti žmoniją, nes žino, dėl ko verta kentėti – tai jai atneš atpirkimą, amžinąjį gyvenimą. Nors nemažai žmonių šiandien abejoja šios knygos autentiškumu, moksliškai įrodyta, kad ši istorija nėra vien graži, ašarą priverčianti nubraukti, pasaka. Neveltui ir dabar daugybė žmonių gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu. Šis, prieš du tūkstančius metų nutikęs, įvykis rodo pasauliui, kad tikrai prasminga auka tik ta, kuri naudinga ne tik kitiems, tačiau ir patį besiaukojintįjį padaro dvasiškai tobula asmenybe.

 

Kartais auka dėl kitų gerovės žmogų suvaržo, todėl žlugdo jo asmenybę. Turėdamas tam tikrų pareigų, gyvendamas pagal nustatytas taisykles, jis negali elgtis taip, kaip nori, atskleisti savo gabumų, puoselėti talentų. Toks žmogus tampa tarsi savo aukos belaisvis. Vieno žymiausių lietuvių literatūros klasikų Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris – pažeidžiamas, jautrios sielos žmogus. Žinodamas savo tėvų norą, jų bei kitų artimųjų raginamas, jis pasišvenčia kunigauti, nusprendžia savo gyvenimą paaukoti gyvendamas bažnyčios nustatytomis dogmomis. Tačiau pats Liudas Vasaris yra meniškos prigimties žmogus, rašo eilėraščius, ilgisi šilumos, meilės, yra stipriai ir giliai jaučianti asmenybė. Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį įkalina ne tik fiziškai, taičiau ir dvasiškai – kunigui nepridera atvirai reikšti savo emocijų, imtymių pastebėjimų, todėl jis nuolat turi slopinti savo jausmus. Šis pavyzdys – tai įrodymas, kad pasiaukojimas gali žmogų padaryti labai nelaimingą ir kenčiantį. Jeigu tai stabdo jo dvasinį tobulėjimą, tokia auka nėra prasminga.

 

Apibendrindama šiuos kultūrinius pavyzdžius norėčiau pasakyti, jos nepaisant to, kad pasaulis yra žymiai sumaterialėjęs, žmonės išliko humaniški, mylintys, pasiaukojantys. Mano nuomone, svarbiausia pasirinkti tokią auką, kuri būtų ne tik kažkam naudinga, bet ir visapusiškai teisinga, kad senatvėje netektų bambėti dėl veltui praėjusio gyvenimo ar kaltinti kitų. Tuomet ne tik pasaulis taps gražesnis bei turtingesnis, bet ir žmonės geresni, tobulesni, dvasiškai subrendę.

 

Štai mano rašinys (maždaug toks, kiek pavyko atgaminti iš juodraščio). Jeigu kas turite laiko ir noro, pakomentuokite...

Sveika, čia tik mano nuomonė, bet pirma klaida buvo, tai kad įžangos paskutiniame sakinyje uždavei klausimą. Nenusistatei pozicijos ir neparašei pagrindinės savo rašinio minties. Toliau prisikabintų prie "išpešti naudos" ir galbūt prie "beprotiškame amžiuje", nes bent jau man kyla klausimas "kodėl beprotiškas? Daug bepročių ar kaip?"

Manau prisikabins prie "Neveltui ir dabar daugybė žmonių gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu." Bent jau mano mokytoja prisikabintų. Suprantu ką norėjai tuom pasakyti, bet juk nėra įrodyta, kad Dievas yra, o sakydama "Dievo žodžiu" tai tarytum padarai jį realų ir lyg jis tiesiogiai žmonėm sakytų ką daryt... Nors gal ir neprisikabins, bet manau galėtų. Ir dar, kas yra "dvasiškai tobula" asmenybė? Bent jau man neaišku.

Antroj pastraipoj, neįsivaizduoju kaip vertins, bet bent jau mano mokytoja tai pasakytų, jog labai sausai numeti argumentą. Galbūt prisikabins prie žodžio "pasišvenčia". And dafaq is that "Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį..."? :huh:

Tezinis sakinys ir užsklanda, mano manymu, puikiai dera.

Pabaiga... Žodžiai "sumaterialėjęs", "bambėti" prie jų manau prisikabins.

Tik dvi pastraipos?

Nežinau, kažką esu girdėjęs apie kitokio tipo rašinius, bet bent jau aš buvau mokintas įžangoj nusistatyt pagr. mintį ir poto argumentuot ją pastraipose.

Dėl bendro vaizdo, tai manau per daug šnekamosios kalbos rašinyje ir per daug stengeis 'mandrai' parašyt.

Nuims taškų dėl struktūros, nes struktūra turi būti 1) Įžanga 2) 3 dėstymo pastraipos 3) Pabaiga.

Net nežinau ar taip galima rašyti, bet čia jau ne manęs reik klaust, gal tiesiog aš taip nebuvau mokintas? :unsure:

Galit gal šiek tiek daugiau pakomentuot rašinį, nes man svarbu iš tiesų yra.. Nes galvoju ar iš viso vertins rašinį, nes nusigrybavau biškį nuo temos..

 

 

600 žodžių.

Paredagavau, kas, mano subjektyvia ir mėgėjiška nuomone, atrodo, kad yra klaida (gali būti ir daugiau klaidų, taisiau ne visas).

KOMENTARAS:

Čia buvo SAMPROTAUJAMASIS rašinys, todėl turėjai samprotauti(Paminėti 1-2 kartus): kelti probleminius/retorinius klausimus, vartoti įterpinius, tokius kaip "Mano nuomone, aš manau, manyčiau ir t.t"

Į temą lyg ir atsakei, tačiau man nepatiko, kad didžiulę dalį rašinio buvo ne tavo asmeninė nuomone, ar knygos/filmo atpasakojimas: reikėjo glausčiau supažindinti su pagrindine mintimi, o ne papasakoti visą siužetą.

LABAI daug skyrybos klaidų, per daug "kad" (šalutinių prijungiamųjų sakinių), reikėjo juos keisti į sujungiamuosius bejungtukius (dvitaškiai, brūkšniai), nes labai jau silpnai atrodo Tavo rašinio stilius.

Čia pridedu vertinimo instrukcija (senesnių metų - gal pravers?) https://docs.google.com/viewer?a=v&q=cache:4V0UHnP80soJ:www.egzaminai.lt/failai/944_liet_gimt_vert_krit_VBE_teksto_rasymas_2009_projektas.pdf+&hl=lt&gl=lt&pid=bl&srcid=ADGEEShRWQX-BYimGCOMXSJkJtqnbgOB9yx63U8XrCJmFit7PoUxT8hBLCf3gKzwMheyaFnknAVqYXpf5lZFXpC8-4XdmAIiONAF3I8pigKsbE9jzZkfQSVMzqA-171IMppt8g7l7M6J&sig=AHIEtbST3Yixn5Po5WtyWZ7iCFBOc86P1Q&pli=1

*****

"Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?"

Pasiaukojimą kiekvienas gali suprasti kitaip. Svarbu yra tai, kad žmogus niekuomet nepamirštų savo tėvynės, savo draugų ir paties savęs. Dėl šių dalykų pasiaukojimas įgauna prasmę, kuri yra aktuali ir šių dienų pasaulyje.

Daugelis žmonių aukojasi dėl savo tėvynės. Tikriausiai kiekvieno lietuvio širdyje yra „įstrigę“ rusų priespaudos laikai, kai žmogus negalėdavo šnekėti savo gimtąja kalba, kai turėdavo nuolatos slėptis ir kovoti už savo gyvybę. Tokie istoriniai momentai, kaip Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės susikibę rankomis saugojo televizijos bokštą, parodo visos šalies norą išlikti , ir kovoti už geresnę šalies ateitį. Taip pat turėtume nepamiršti ir Baltijos kelio, kai „gyva žmonių grandine“ susikibę už rankų žmonės, nusidriekė per visas Baltijos šalis, norėdamosi (nes kas norėjo įrodyti?žmonės; nesuderintos giminės) įrodyti savo vieningumą. Visi šie įvykiai nutikę praeityje yra minimi ir šiomis dienomis, tam, kad žmonės nepamirštų, dėl ko mes dabar esame nepriklausoma valstybė, ir tam, kad dar kartą padėkotume tiems, kam kas aukojosi vardan tėvynės.

Žmonės dažnai yra priversti pasiaukoti dėl kitų. Kai kurie paaukoja savo gyvybę tam, kad išliktų kitas, kiti paaukoja savo gyvenimą tam, kad suteiktų viltį kitam, kad kada nors ateis diena , kai viskas pasikeis, kai nereiks sukti galvos iš kur gauti maisto ar pinigų. Pasak Senekos, „ kol žmogus yra gyvas, jis niekuomet neturi prarasti vilties"](tokia mintis išvis egzistuoja, ar ją sukūrei?). Tokį požiūrį į gyvenimą puikiai vaizduoja Frankas Derabontas savo filme „The Shawshank Reduption“ – „Pabėgimas iš Šošenko“ (nesu ekspertė, bet mano nuomone, nereikėjo rašyti angliško pavadinimo:)). Šiame filme pagrindinis herojus Endis Diufreinas yra apkaltinamas žmonos nužudymu, taip todėl jis yra nuteisiamas kalėti Šošenko kalėjime. Čia patekęs jis susiduria su daugybe sunkumų, kurie neretai pareikalauja iš jo daugybės jėgų ir pasiaukojimo. Čia (STILIUS!) jis susipažįsta su senu kaliniu Redu, kuris yra visišką Endžio priešingybė. Endis jam nuolatos kartoja, kad visuomet yra viltis :, viltis kada nors ištrūkti iš kelėjimo. Endis Diufreinas paaukoja visą savo turtą tam, kad padėtų Redui ištrūkti iš kalėjimo (VĖL stilius, reikėjo keisti tą "kalėjimą" į kitą žodį, nes tikrai prikibs) ir tam, kad parodytų, jog viltis niekuomet neišnyksta. Tokie filmai žmogui parodo, kad kartais reikia pasiaukoti dėl kitų tam, kad užsitikrintum sau vietą gyvenime. Neveltui šis filmas yra įvertintas visų laikų geriausiu filmu , pagal „mBd“(????, gal "IMbd? :D") vertinimą.

Galiausiai, kai kurie žmonės pasiaukoja tam , kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Kai kurie paaukoja savo sveikatą tam, kad pasiektų geresnius rezultatus sporte, kiti paaukoja savo draugus ir šeimą tam, kad susirastų geresnį darbą. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie pasiaukoja tam, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Tokį tikslo siekimą puikiai vaizduoja Paulas Coelho savo knygoje „Alchemikas“. Šioje knygoje yra pasakojamas jauno piemens gyvenimas. Kartą jaunuolis sutiko karalių , kuris jam papasakojo gyvenimo esmę, kad kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą – įvykdyti savo gyvenimo legendą. Jaunuoliui karalius padarė neišdildomą įspūdį, kuris privertė jį pakeisti visą savo gyvenimą. Nuolatos mylėjęs savo avis, jis jas parduoda tam, kad nuvyktų į Egiptą. Ten, pasak karaliaus, jis atras savo gyvenimo legendą ir lobį. Patyręs daug kančių ir nuovargio , paaukojęs savo meilę – Fatimą , jis pasiekia Egiptą, tačiau ten jis neranda jokio lobio. Tuomet jis supranta, jog visas gyvenimo lobis buvo jam prieš akis ir dėl to nebuvo verta aukoti viso savo gyvenimo. Iš šios istorijos galime pasimokyti to , jog „Gyvenimo stebuklai būna visuomet šalia mūsų, tačiau mes visada jų ieškome toli, toli“. - Paulo Coelho.

Pasiaukojimas visuomet išliks mūsų širdyse. Mes visuomet jausime pareigą aukotis dėl mums svarbių dalykų. Kiekvienas turime pajusti tai, nes ši pareiga mus lydės visą likusį gyvenimą. Ar tai būtų aukojimasis dėl tėvynės , ar dėl draugų , o gal dėl visai kitų dalykų, svarbu, kad tai būtų prasminga.

Sveika, čia tik mano nuomonė, bet pirma klaida buvo, tai kad įžangos paskutiniame sakinyje uždavei klausimą. Nenusistatei pozicijos ir neparašei pagrindinės savo rašinio minties. Toliau prisikabintų prie "išpešti naudos" ir galbūt prie "beprotiškame amžiuje", nes bent jau man kyla klausimas "kodėl beprotiškas? Daug bepročių ar kaip?"

 

Manau prisikabins prie "Neveltui ir dabar daugybė žmonių gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu." Bent jau mano mokytoja prisikabintų. Suprantu ką norėjai tuom pasakyti, bet juk nėra įrodyta, kad Dievas yra, o sakydama "Dievo žodžiu" tai tarytum padarai jį realų ir lyg jis tiesiogiai žmonėm sakytų ką daryt... Nors gal ir neprisikabins, bet manau galėtų. Ir dar, kas yra "dvasiškai tobula" asmenybė? Bent jau man neaišku.

 

Antroj pastraipoj, neįsivaizduoju kaip vertins, bet bent jau mano mokytoja tai pasakytų, jog labai sausai numeti argumentą. Galbūt prisikabins prie žodžio "pasišvenčia". And dafaq is that "Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį..."? :huh:

Tezinis sakinys ir užsklanda, mano manymu, puikiai dera.

 

Pabaiga... Žodžiai "sumaterialėjęs", "bambėti" prie jų manau prisikabins.

 

Tik dvi pastraipos?

 

Nežinau, kažką esu girdėjęs apie kitokio tipo rašinius, bet bent jau aš buvau mokintas įžangoj nusistatyt pagr. mintį ir poto argumentuot ją pastraipose.

 

Dėl bendro vaizdo, tai manau per daug šnekamosios kalbos rašinyje ir per daug stengeis 'mandrai' parašyt.

 

Nuims taškų dėl struktūros, nes struktūra turi būti 1) Įžanga 2) 3 dėstymo pastraipos 3) Pabaiga.

 

Net nežinau ar taip galima rašyti, bet čia jau ne manęs reik klaust, gal tiesiog aš taip nebuvau mokintas? :unsure:

O man kaip tik labai "maloniai" ir lengvai susiskaitė rašinys (galbūt todėl, kas prieš tai skaičiau truputį silpnesnį). Žinoma, yra keletą gramatikos klaidų, nepatiko tas "Pasvarstykime" įžangos gale (mano subjektyvi nuomonė).

Pirmos pastraipos argumentas svarus, nes remiamasi Biblija. Šis kontekstas laikomas vienų svariausiu.

Patiko, kad yra polemizuojama (vis dėlto, samprotaujamasis rašinys)

Kas dėl dviejų pastraipų - nemanau, kad čia labai didelė klaida (juk reikia parašyti MAŽIAUSIAI dvi pastraipas). Svarbu, kad dėstyme būtų atskleista pagrindinė mintis bei tema.

Sveika, čia tik mano nuomonė, bet pirma klaida buvo, tai kad įžangos paskutiniame sakinyje uždavei klausimą. Nenusistatei pozicijos ir neparašei pagrindinės savo rašinio minties. Toliau prisikabintų prie "išpešti naudos" ir galbūt prie "beprotiškame amžiuje", nes bent jau man kyla klausimas "kodėl beprotiškas? Daug bepročių ar kaip?"

 

Manau prisikabins prie "Neveltui ir dabar daugybė žmonių gyvena vadovaudamiesi Dievo žodžiu." Bent jau mano mokytoja prisikabintų. Suprantu ką norėjai tuom pasakyti, bet juk nėra įrodyta, kad Dievas yra, o sakydama "Dievo žodžiu" tai tarytum padarai jį realų ir lyg jis tiesiogiai žmonėm sakytų ką daryt... Nors gal ir neprisikabins, bet manau galėtų. Ir dar, kas yra "dvasiškai tobula" asmenybė? Bent jau man neaišku.

 

Antroj pastraipoj, neįsivaizduoju kaip vertins, bet bent jau mano mokytoja tai pasakytų, jog labai sausai numeti argumentą. Galbūt prisikabins prie žodžio "pasišvenčia". And dafaq is that "Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį..."? :huh:

Tezinis sakinys ir užsklanda, mano manymu, puikiai dera.

 

Pabaiga... Žodžiai "sumaterialėjęs", "bambėti" prie jų manau prisikabins.

 

Tik dvi pastraipos?

 

Nežinau, kažką esu girdėjęs apie kitokio tipo rašinius, bet bent jau aš buvau mokintas įžangoj nusistatyt pagr. mintį ir poto argumentuot ją pastraipose.

 

Dėl bendro vaizdo, tai manau per daug šnekamosios kalbos rašinyje ir per daug stengeis 'mandrai' parašyt.

 

Nuims taškų dėl struktūros, nes struktūra turi būti 1) Įžanga 2) 3 dėstymo pastraipos 3) Pabaiga.

 

Net nežinau ar taip galima rašyti, bet čia jau ne manęs reik klaust, gal tiesiog aš taip nebuvau mokintas? :unsure:

Sveikas,

probleminio klausimo iškėlimas tikrai nėra klaida. Per pertrauką ir man apsišvietė protas, kad Putino romanas gana, kaip tu minėjai, „sausas argumentas". Kitiems tavo pastebėjimams nedrįstu nei pritarti, nei jų neigti. Sutinku, kad mano kalba nestilinga. Tiesą sakant, kai kur nesuprantu, kas tau neaišku, kaip „dvasiškai tobula asmenybė", „beprotiškas amžius" ar šis sakinys: „Gyvenimas tarp kunigų seminarijos mūrų Vasarį įkalina ne tik fiziškai, tačiau ir dvasiškai – kunigui nepridera atvirai reikšti savo emocijų, intymių pastebėjimų, todėl jis nuolat turi slopinti savo jausmus.". Kas apie struktūrą... Manoji mane irgi labiausiai baugina. Nėra būtina parašyti 3 pastraipas, jeigu dviejose pakankamai gerai išplėtojama tema ir pagrindinė mintis. Deja, ar įvykdžiau pastarąją užduotį, labai abejoju.

Galiu tik liūdnai pasiguosti, kad esame per daug spaudžiami į rėmus, ypač dėl teksto suvokimo (nepaminėsi vieno žodžio, negausi balo, ir pan.). Mūsų mokymosi sistema bando mus suvienodinti, iš mūsų padaryti robotukų gaują, mąstančią ir besielgiančią vienodai. Taip pat labai gaila, kad tai, kaip dirbo tavo smegenys per tas 4,5h, šitiek daug lemia.

Viskas gerai su gale izangos klausimui,jis ir turi but iskeltas,kad zinotu apie ka kalbesi...paskiau as asmeniskai pradzia izangos apibreziau kitaip,o paskiau apibreziau tuos (raktinius zodzius) pasaulis ir t.t..o destymas eina taip,kad teiginys-argumentas ,o paskiau remtis kuriniu,o po kurinio eina mini isvada,ivadas apie ka kalbesi kitoj pastraipoj.O del pastraipu,tai minimum jos turi buti 2,tad viskas ok :)

Del zodziu,tai as apts susimeciau,nes krc buvo virs 500,kazkaip issigandau ir sumazinau iki 477,bet sake,tai neturi esmes,nes apimtis matysis,kad yra 400++

As tai remiausi filmu armagedonas, man jis uzstriges galvoje seniai, tad mano tokiu temu jis varykliukas.