Kaip save atradote? Ir keliu metu?

Sveiki,

Galvojau kurti ar nekurti tokios temos.. Gal kazkuo pades kitu "saves atradimo" istorijos, paciam save atrasti.

Tiesiog labai idomu, kaip jums pavyko save atrasti? Savo pasaukima? Keliu metu zinojote tvirtai ka norite daryti toliau gyvenime? Ar buvote is tu zmoniu kur po 12 klasiu zinojo ka nori daryti?

Pats jau keleta metu sedziu atradimo saves duobeje jei galim taip pavadinti. Daug kartu jau galvojau tai vienur, tai kitur mokytis.. Bet taip ir nezinau iki galo kas man patinka.. Atrodo viskas po truputi, bet ne iki galo :D

Man 28 metai. Paauglystėje galvojau, kad mano pašaukimas - programavimas. 15 metų pradėjau programuoti, sekėsi neblogai, sukūriau kelias interneto svetaines, online žaidimus. Galvojau, jog tai mano pašaukimas t.y. norėjosi sukurti vieną grandiozinį projektą ir galvojau, tai bus mano "gyvenimo darbas". Ką gi... smogė realybė, programavimas atsibodo ir viską mečiau. Po to sekė grafikos dizainas. Kaip ir su programavimu, entuziazmo buvo daug, galvojau taip pat, kad ši sritis taip pat mano pašaukimas, bet... Po kiek laiko nustojau tobulėti, darbai man pačiam atrodė kaip š... krūva, nors kiti už darbus mokėjo neblogus pinigus ir mano darbai jiems patiko. Mečiau kaip ir programavimą. Išbandžiau samdomą darbą logistikos srityje, kas, ko gero, ir atvėrė man akis, kad tas savęs ieškojimas yra visiškas galvos skausmas ir savęs žalojimas. Nesutinku, kad yra blogai, jeigu žmogus neranda savo pašaukimo, nes nežinai kokia bus sekanti diena, nežinai ką norėsi veikti sekančią dieną ir panašiai. Pats šiuo metu nebedirbu samdomo darbo, nes suvokiu tik tai, jog nenoriu dirbti visą likusį gyvenimą. Tad užsilikę įgūdžiai šiuo metu padeda investavimo srityje ir leidžia išbandyti vis naujus dalykus gyvenime. Ir esu garantuotas, jog iš naujų dalykų, į kuriuos neriu stačia galva, kažkurie pasirodys manęs netenkinantys ir juos taip pat mesiu. Neatmetu galimybės, kad per likusį gyvenimą atrasiu ir tokius dalykus, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojęs, jog mane sudomins.

Paprasčiausiai, tas "savęs atradimas" yra niekas kitas, kaip tik aplinkinių spaudimas. Lygiai toks pats, kaip ir aplinkos spaudimas, kad va "iki 30 jau reikia sukurti šeimą ir panašiai". Bet kaip sakei pats, daug galvojai, bet nebadei, tai bandyk ir pats matysi ar tai tavo sritis ar ne, nes niekaip kitaip ir nesužinosi jeigu nebandysi. ;)

33 metai, dar nesijaučiu atradęs :) Manau nėra tokio dalyko, kaip savęs atradimas. Jei dabar programuoji ir jautiesi laimingas, gal po 5 metų norėsi užsiimti sodininkyste ir taip jausies geriau. Mes pastoviai keičiamės ir kas dabar atrodo savęs atradimas, po kurio laiko gali kardinaliai pasikeisti.

Na klausant kaip zmones sneka apie savo darba, tai atrodo bent 80% zmoniu Lietuvoje saves nerado.

Mokykis tai, kas tau būtų įdomu MOKYTIS. Specialybę visada galėsi pasirinkti/pasikeisti.

Mokykloj galvojau programuosiu. Pasirinkau egzaminus pagal tai. Kai jau išlaikiau juos, sugalvojau kad nebenoriu, įstojau į Psichologiją, o dirbau studijų laikais ir baigus apskaitininke, po to vadovaujamąjį darbą ir renginius organizuoju.

Nesigailiu nei egzaminų, kuriuos laikiau, nei studijų, kurias baigiau (nors ir ne į temą truputį pagal tai, ką veikiu).

Kiekvienas etapas atvedė ten, kur reikėjo ir esu labai patenkinta ir nesigailiu pasirinkimų.

Koks skirtumas, jei vis tiek belekada galėsi pakeisti savo esamą situaciją? Kuo anksčiau tai suprasi - tuo bus lengviau ateityje. Taip pat bendrauk su kuo įvairesniais žmonėmis, a.k.a. eik į kuo daugiau renginių ir pan.

atradau save, kai neaiskios zoles parukiau

neieskojau saves, bet dabar ieskau, manau radau save savo pirmoje fotografijoje kur sedejau ant didziulio azuolinio rasto su broliu issiziojes ir sekancioje nuotraukoje ir dar ir dar ir dar ir... ten visur maciau save issiziojusi, su kibirkstimi akyse, visada to norejau, visada norejau pats fotografuoti.karta nuo tevu net pavogiau pinigus kad nusipirkciau fotoaparata sau ir klasiokui, aisku teko atsakyti ir dziaugiuosi iki siol kad prisipazinau voges. Po daug metu isigijau telefona kuris fotografavo, bet man nelabai patiko, maciau aplinkui fotoaparatus kuriu negalejau ipirkti ir i juos ziurejau galima sakyti issiziojes, belekur eidamas jei tik pamatydadavau kazkoki fotoaparata, nesvarbu naujausias mados klyksmas as antikvariatas tai demesys budavo ten. pries 4 metus nusipirkau fotoaparata, nebrangu paprasta, nuotraukos nelabai patiko, bet ne aparatas. dabar kai pradejau saves ieskoti pamaciau kur visada ziurejau bet nemaciau ir kai pamaciau tai net uzgniauze kvapa. pradejau stipriai dometis fotografija. man 38 metai, ar tai saves atradimas, ar tai tik trumpalaikis susizavejimas? cia klausimas neatradusiems saves. ( atleiskit kad nenaudojau lietuvisku rasmenu, mintys pabega ju beieskant )

neieskojau saves, bet dabar ieskau, manau radau save savo pirmoje fotografijoje kur sedejau ant didziulio azuolinio rasto su broliu issiziojes ir sekancioje nuotraukoje ir dar ir dar ir dar ir... ten visur maciau save issiziojusi, su kibirkstimi akyse, visada to norejau, visada norejau pats fotografuoti.karta nuo tevu net pavogiau pinigus kad nusipirkciau fotoaparata sau ir klasiokui, aisku teko atsakyti ir dziaugiuosi iki siol kad prisipazinau voges. Po daug metu isigijau telefona kuris fotografavo, bet man nelabai patiko, maciau aplinkui fotoaparatus kuriu negalejau ipirkti ir i juos ziurejau galima sakyti issiziojes, belekur eidamas jei tik pamatydadavau kazkoki fotoaparata, nesvarbu naujausias mados klyksmas as antikvariatas tai demesys budavo ten. pries 4 metus nusipirkau fotoaparata, nebrangu paprasta, nuotraukos nelabai patiko, bet ne aparatas. dabar kai pradejau saves ieskoti pamaciau kur visada ziurejau bet nemaciau ir kai pamaciau tai net uzgniauze kvapa. pradejau stipriai dometis fotografija. man 38 metai, ar tai saves atradimas, ar tai tik trumpalaikis susizavejimas? cia klausimas neatradusiems saves. ( atleiskit kad nenaudojau lietuvisku rasmenu, mintys pabega ju beieskant )

Laikas parodys, ar savęs atradimas ar trumpalaikis susižavėjimas :) Tiesiog imk ir daryk - eik ir fotografuok. Ir mėgaukis procesu. Nes kai žmogus dirba iš pašaukimo, jam nereikia išorinių motyvatorių - jis tą turi iš vidaus. Jei taip ir bus - tai super. Jeigu ne - tiesiog ieškosi toliau :) Sužinosi tik pabandęs ir pabuvęs procese. Nes išmąstyti savo pašaukimą ir sėdėti nieko nedarant juk vistiek nėra prasmės :)

Tiesa, su menais gali atrodyti apgaulingai. Pvz., man fotografija yra vienas iš labai mėgstamų užsiėmimų. Per 12 metų padariau šimtus tūkstančių kadrų. Bet tas įkvėpimas nebūdavo nuolat, jis ateidavo bangomis. Galiu pusę metų kažką kitko veikti ir net nekyla mintis apie fotoaparatą. Bet kai ateina, tai smogia netikėtai, ir taip stipriai, kad tiesiog turiu viską mesti ir bėgti daryti tam kam esu kviečiamas :D Tada pabūna tas super kūrybingas periodas kažkurį laiką, ir vėl išeina. Bet aš nesiparinu. Tiesiog leidžiu tam vykti ir tiek. Įkvėpimo bangos - ne mano kontrolėje. Tiesiog esu dėkingas už tai, kad jos ateina, ir su malonumu jas realizuoju. Tos bangos visgi būna labai intensyvios ir visiškai išsunkia mano energiją - jei taip vyktų nuolat, gal išvis nepavežčiau :) Turbūt taip tiesiog turi būti.