Sportlich

Na ir?.. Tai jei visi taip darytų, nesisiųstų filmų/muzikos ir žiūrėtų tik TV/klausytų M1, atsakyk: kokia nauda tiem užsienio kūrybinės industrijos atstovam? Nuo to kad tu ir kiti nesisiųs nelegalaus turinio, nuo to jų sąskaitose stebuklingai pinigai "augti" pradės?..Juk jie tokiu atveju gaus nulį pajamų iš šių asmenų (lygiai kaip ir tuo atveju kai jie siunčiasi)
 
 
 
Ne, tikrai dauguma nesutinka kad tai vagystė. Nes tai nėra vagystė.
 
O tik pramogų industrijos atstovų KLIEDESIAI.
 
 
Atsakyk į vieną klausimą: vaikystėje kai kiemo draugas duodavo savo draugui paskaityti knygą, tas draugas-dar kitam draugui ir taip knyga apkeliaudavo visą kiemą, tai irgi laikei VAGYSTE?
 
Jei ne, kokį skirtumą matai tarp knygos skolinimo ir technologijų suteiktos galimybės "paskolinti" kūrinį nebe 10-iai, o 1 000 000-ui žmonių?
 
Noras neigti šių technologijų suteiktas galimybes dalintis yra noras paneigti realybę. O realybė yra tokia, kad technolgijos suteikia galimybę DALINTIS su dideliu skaičiumi žmonių. Ir to nebepakeisi. Tad kurybinė industrija privalės rasti naujus modelius kaip pasiimti $. Kaip pavyzdžiui Lietuvoje, kiekvienas pirkdamas flash atmintinę ar pan MOKA tam tikrą procentą nuo kainos ir "kūrybininkams" (neseniai priėmė jau berods įstatymą). Taigi-kompensacinis mechanizmas.
 
Galų gale, reikia eiti link to kad gerbėjai savo mylimą dainininką/aktorių ir pan norėtų PAREMTI, pirkdami kūrinį (nors ir gali laisvai parsisiųsti nemokamai).
 
Na tegu priima griežtus įstatymus, tegu blokuoja svetaines. Na ir ką tuo pasieks? Grįžimas į "akmens amžių" ir tiek. Vėl vyks procesas kuris vykdavo anksčiau: vienas nukopijuos filmą į DVD, nuneš į mokyklą draugui, tas draugas persikopijuos į savo DVD ir pasidalins su visais savo draugais ir t.t. Tad dalinimasis vyks ir toliau, tiesiog dalintis bus sudėtingiau (į DVD ir t.t) ir tiek. Nebuvo CD/DVD-visi iš radijo į kasetę (MC) įsirašydavo "gabalus", ir dalindavosi (persirašydavo į kitą MC ir .t.t).
 
Ir išvis-ar nesupranti kad tie industrijos tarpininkų "verkimai" yra besaikio godumo inspiruoti kliedesiai?
 
Pažiūrėk kokie pelnai iš filmų/muzikos ir t.t. Išvien sumuša REKORDUS pardavimų. Pvz. kad ir populiarus filmas-piratavimo lygis rekordinis, bet ir žiūrėk ir pajamos-rekordinės (nes pažiūrėję pas save namie žmonės užsinori tai pamatyt ir dideliame ekrane bei su kokybiška garso sistema, tad eina į kiną ir palieka pinigus to filmo kūrėjams. Arba nuperka gimtadienio proga DVD su žaidimu to filmo tematika draugui ir taip irgi "suneša" pinigus kūrėjams. Jei neturėtų galimybės parsisiųsti-automatiškai sumažėtų ir noras eiti į kiną ir apskritai susidomėjimas tuo kūriniu).
 
Prisiminkim kad ir "Avatarą". Kiek "dejonių" ir "graudžių sriūbavimų" į eterį paleido kūrėjai, kai pasirodė kad pirtavimo lygis su šiuo filmu sumušė rekordus? Žiūrim ką iš to turim-REKORDINIS "navaras" uždirbtas. Tai kaip čia yra, ką?
 
Biudžetas filmo (įskaitant DIDŽIULIUS atlyginimus aktoriams ir visam kitam personalui)-237 milijonai dolerių. Kiek uždirbta? Nei daug nei mažai-"tik" $2 782 275 172. Taip. Beveik 3 MILIJARDAI dolerių (ir dar vis eina pinigai iš pardavimų ir toliau)... Tad atimam išlaidas iš pajamų.. ką matom? Iš VIENO filmo navaras 2.5 MILIJARDO dolerių. Kitaip tariant 6.5 MILIJARDO litų. Pusę LT metinio biudžeto beveik. Ir dar kažkam pavyksta rimtai žiūrėti į tuos demagogiškus "kūrybininkų" verkimus apie kažkokias mistines "prarastas pajamas"?
 
 
O pats idiotiškiausias idiotizmas visgi šioje srityje yra tas vadinamas "negautų pajamų skaičiavimas". Jeigu LT kaimelyje gyvena 100 paauglių, kurie turi parsisiuntę po 10 albumų muzikos, "industrininkai" skaičiuotų kad dėl šių veiksmų jie "PRARADO" 100X10X20$=20 000$ dolerių. Kitaip tariant tie paaugliai iš jų neva PAVOGĖ 20 000. Nu konkretus CIRKAS, idiotizmo reiškimasis aukščiausioje formoje. Atsakyk-KIEK iš šitų paauglių būtų pirkę Rihannos ar Metallicos albumų originalių, jei nebūtų galimybės parsisiųsti? Ogi NĖ VIENAS. Būtų kaip ir tu klausę M1, iš jo įsirašę į kompą/CD ir klausęsi laimingi.
 
Tad KOKS skirtumas ar jie parsisiuntė ar ne? Juk vis tiek rezultatas pramogų industrijai ANALOGIŠKAS. Abiem atvejais jie gauna NULĮ pajamų iš šitų asmenų. Tai kam tie mistiniai skaičiavimai "kas būtų jei nebūtų" jei tai vis tiek neturi jokio sąryšio su realybe?
 
Galų gale-niekaip nesuvokiama, kodėl jų teigimu štai iš radijo įsirašyti į CD TĄ PAČIĄ dainą yra legalu ir tai neatima jų pajamų, o štai TĄ PAČIĄ dainą parsisiuntus iš tinklalapio stebuklingai kažkokios mistinės pajamos dingsta iš jų sąskaitų? WTF?.. Juk tai viso labo copy-paste veiksmas, skaitmeninė informacija, kurią sukuria pats vartotojas (muzikantas nepatiria kažkokių per nuotolį plintančių "kūrybinių kančių" tuo metu kai kažkas spaudžia copy-paste, ir tuo labiau tai nepriverčia jo perdainuot tą patį kūrinį milijonus kartų). Kai įjungi kompe parsisiųtą dainą, iš Shakiros bei jos vadybininkų sąskaitų kompas mistiniu būdu "paima" 10 dolerių? O kai įsirašai iš radijo tą patį kūrinį į tą patį kompo hardą, tai tie doleriai jau lieka jiems, taip?

Vaje. Prirašiau dabar gėda.

Pagaliau tikrai raštingo žmogaus tekstas, kurį malonu skaityti.
 
Manau, kad kiekvienam sėkmingo gyvenimo sąvoka yra skirtinga. Vieniems vieno žmogaus gyvenimas atrodo nuostabus, kitiems to paties žmogaus gyvenimas – visiškas susimovimas, jei jie pasiekimais laiko skirtingus dalykus.
 
Kartais, atrodo, būna fenomenalių atvejų, kai pagal kitų suvokimą tu esi daug pasiekęs, o pagal savo paties – nieko. Tavo teiginys sako, jog savo sėkmės vertinimo skalėje tu tikrai turi aukštus balus ir kad tave supanti aplinka, jei jai sukeli pavydą, turi panašią skalę. Nemanau, kad tai blogai.
 
Kadangi sėkmės suvokimo skalių yra įvairių, netgi būtų įdomi tema, jei daugiau kas savomis pasidalintų, – ką jiems reiškia būti "sėkmingu".
 
Aš pats vertinu žmones ne pagal tai, ko ir kiek jie turi (daiktų, pinigų, aukštojo mokslo diplomų), o pagal tai, kiek kitų žmonių gyvenimų jie padarė įtaką. Mano skalėje žmogus gali būti nebaigęs nieko ir nėturėti nė lito ir aš jį laikysiu daugiau pasiekusiu už pasiturintį verslininką, jei jis bus mane kaip nors palietęs, net man jo niekada pačiam nesutikus: nuo Andriaus Mamontovo iki Mark Zuckerberg – tokių žmonių, kurių gyvenimus galiu laikyti sėkmingais, yra ne vienas.

Kokios srities dalyką studijuoji ir kokios srities dalyką nori studijuoti? Gal jie kažkiek susiję ir perstojant pavyktų išsaugoti bent dalį studijų progreso. Priešingu atveju, niekas už tave sprendimo nepriims, o spręsdamas perstoti ar ne aš vadovaučiausi tokiu klausimu, iškeltu sau pačiam: ar baigęs to dalyko, kurį dabar studijuoju, studijas, dirbsiu pagal specialybę, ar tiesiog turėsiu praktiniu požiūriu menkavertį popierėlį? Jei nedirbsi pagal specialybę, negaišk gražių ir brangių savo gyvenimo metų kažkokiam socialiniam statusui įgyti.
 
Aišku, stojant ten, kur studijuoti nesinori, padaryta didelė klaida. Todėl, jei prireiks keletą gyvenimo metų paaukoti persiorientuojant, beliks kaltinti save. Tu jau kartą suklydai priimdamas sprendimą stoti ten, kur nori tavo tėvai, o ne tu. Nesuklysk ir antrą kartą ir žiūrėk, kad iš tikrųjų nepasitvirtintų tėvų scenarijus, kai ir naujosios vietos grožis nublanks jo paragavus praktiškai.
 
Taip pat rinkdamasis tarp šių dviejų dalykų atsižvelk ir į jų abiejų perspektyvumą. Nors, jei nedirbsi pagal specialybę arba dirbsi sukandęs dantis, tai gal paties dalyko perspektyvumas ir nėra lemiamas kriterijus.
 
Beje, kaip tik šiandien viename iš senesnių "Valstybės" žurnalo numerių perskaičiau straipsnį "Investuojant į studijas būtina siekti laisvės". Ten, be kita ko, pateikiamas ir pavyzdys, kaip studentas nutraukė teisės studijas ir persikraustė į kaimą bei pradėjo spausti sūrius :) Jis savo pasirinkimu yra labai patenkintas. Todėl gyvenime nereikia elgtis pagal šabloną ir rinktis to, kas populiaru ar turi "gerą statusą". Čia tavo gyvenimas - realizuok save ir savo, o ne tėvų, idėjas. Tačiau prieš rinkdamas gerai pagalvok ir tai daryk atsakingai.

Važiuot iš čia tai nevažiuok, tačiau, jeigu matai, kad kažkas čia ne taip, kaip turėtų būti, tai imk ir pakovok dėl to, kad visa tai pasikeistų ;) Daryk tai pagal savo galimybes, o su laiku jos tik augs. Daugelis iš mūsų gudrūs konstatuoti, kas yra negerai. Mano močiutė irgi gali išvardinti eilę problemų. Ne to Lietuvai reikia arba bent jau vien to nepakanka. Jeigu kas nors ir pakeis Lietuvą, tai ne tik problemų identifikavimas, kuris, aš neneigiu, yra būtinas žingsnis, tačiau ir tų problemų sprendimo metodų pasiūlymas bei tų metodų realizavimas. Tad gal nustokim stumdyt atsakomybę vieni kitiems nuo savęs ir kiekvienas padarykim mažą savo dalį. Kaip sakoma, vieną šapą perlaužt nesunku, bet tu pabandyk perlaužt šluotą.
 
Aš nemanau, kad Lietuvoj apskritai yra jau taip blogai ir manau, kad daug kritikų mėgsta reikštis labai kategoriška ir krauštutine forma, savo emocijomis sutirštindami spalvas. Tačiau atmetus tai, manau, jog Lietuva suklestės tik tada, kai mūsų visuomenė atsisuks į savo mentalitetą ir pradės jį lavinti. Laikau, jog būtent ne ekonominės ar politinės, bet mentaliteto problemos Lietuvoje yra pačios didžiausios. Išsprendus jas automatiškai išsispręs ir ekonomikos, ir politikos, ir korupcijos ir visi kiti klausimai. Kai suprasim, jog valstybė - tai mes, jos žmonės. Kai įsisamoninsim, kad kiekvieno iš mūsų mažas įnašas, nors iš pažiūros taip ir neatrodo, yra itin svarbus, tada kažką ir pakeisim.
 
Man atrodo, kad tam, jog Lietuva suklestėtų, reikia labai ne daug. Kiekvienas iš mūsų turėtų:

susimokėt mokesčius, jei tai priklauso;
neduoti ir neimti kyšių, net jei visi aplinkui yra už jus, "kvailį", protingesni ir juos ima;
teisingai "balsuot" vartojant, t. y. vartoti atsakingai, rinktis socialinę, aplinkosauginę, inovacinę ir pan. ne tik deklaratyvią, bet realią politiką vykdančių įmonių produkciją;
jausti atsakomybę prieš viešąją bei svetimą privačiąją nuosavybę. Jei daiktas nepririštas devyniom spynom, tai dar nereiškia, kad jį gali pasisavinti. Nevogti reikia ne todėl, kad tai draudžia įstatymai, tavo močiutės religija ar svetimo turto pasisavinti negali dėl to, jog jis yra apsaugotas, o tiesiog dėl to, jog jis - ne tavo ir tiek;
suprasti, kad, jei blogai kaimynui, geriau nebus ir man. Gerbūvis yra tvarus tik tada, kai jis yra visuotinis. Jeigu gyveni gerai, o visi aplinkui skursta, tai sulauksi tik pavydo, piktų liežuvių, kėsinimosi į tavo gerbūvį ir pan. Dėl šios priežasties svarbu, kad klestėtų ne tik vakarų, bet visa Europa. Dėl tos pačios priežasties svarbu, kad klestėtų ir jūsų kaimynas, todėl, jei jo daržinė dega, gesinkit. Beje, lyderis yra ne tas, kuris eidamas į priekį kojomis greta esančius spiria tolyn šitaip mėgindamas išsiveržti, o tas, kuris brisdamas per pelkę viena ranka stumia, o kiti tempia pilnas saujas kitų, kuriems savo jėgomis bristi nepavyksta;
būti labiau pilietiškais ir visuomeniškais. Tokios akcijos, kaip "Darom", yra tam puiki proga, be to tikrai pravartu bent jau kartą per metus išsikuopti savo lovį, nesvarbu, net jei jį priteršė ir kitas. Reikia aktyviai domėtis valstybės gyvenimu, užtat nepirkite "Panelių" ar Vaivos (Budraitytės) pranašysčių, o užsiprenumeruokite "Valstybę", "IQ Economist", rinkitės kokybišką literatūrą, sekite naujienas ir patys reikškite savo nuomonę bei konstruktyvius pasiūlymus (ne tik forume, tiesiai valstybinėms institucijoms). Be to būtų neblogai, jei besiskundžiantys žmonės sugebėtų savo užpakalius nuvilkti 100 metrų iki artimiausios balsažėdės per rinkimus ir tų balsų neparduotų už rūkytą karpį ar "bambalį" alaus. Gal ir nėra tobulos partijos, bet tikrai yra geresnės ir blogesnės, tad balsuokim už geresnes;
apskritai gerbti kitus ir aplinką. Kai mums atrodys, kad šiukšlinti gamtoje yra kažkas nenormalaus, kad numesti nuorūką kur papuolė - tiesiog keista, juk ji turėtų gulėti šiukšliadėžėje (nepriklausomai, kaip toli ji yra), ar ne? Kai kažkur skubėdami nelenksime trijų iš eilės automobilių sudarydami avarinę situaciją ir nesignalizuosime keikdamiesi, o prisiderinsime prie likusio eismo srauto ir tapsime jo dalimi. Kai rašydami klaviatūroje išmoksime įsijungti lietuviškas raides;
nustoti bijoti pakovoti už tai, kas mums atrodo teisinga. Jei prie ežero - tvora, tai ją reikia verst lauk. Jei negali realizuot savo idėjų vien dėl to, kad biurokratinis aparatas kiša pagalius į ratus, reikia netylėt. Pažeidė vartotojų teises - aiškintis, tegul pasitempia, o, net jei ir nepavyks laimėti, tegul žino, kad kiekvieną sykį turės paprakaituot ir vis tiek kada nors bus pastatyti į vietą. Reikia nustot aiškinti, kad Lietuvoje nėra teisybės, taip prieš tai nepadarius visko, kad už ją pakovotum.

Viskas, daugiau nieko nereikia. Pakanka tik lavintis ir sąžiningai dirbti. Pažiūrėkit į tą sąrašą. Matot jame kokių nors stebuklų? Aš asmeniškai tokių ten nematau. Man tai - elementarūs ir savaime suprantami dalykai. Kai Lietuvoje susidarys taip mąstanti kritinė masė, šausim į priekį be didesnių pastangų, nes tai mums gausis tiesiog savaime, nes klestėt mes būsim pasmerkti. O, jei tokios nebus, tai ir nereikia kaltinti kažkokių pseudo baubų (kaip kad "valdžia"), bet pasižiūrėti savikritiškai ir konstatuoti - geresniam gyvenimui mes dar nepribrendome ir jo pagal savo protą tiesiog dar nenusipelnėme.
 
Pavieniui mes galim pakeist labai ne daug, nebent kuris nors iš mūsų užliptų labai aukštai ar taptų toks didelis, kad jo balso girdėti taptų nebeįmanoma (na, arba organizuotumės). Tačiau tokių reta, o ir tie, kurie užlipa, dažnai pasijaučia pernelyg svarbūs, kad rastų laiko viešajam interesui. Tačiau kiekvienas atskirai kasdien darydami paprastus darbus galime pakeisti viską. Galime nukelti Himalajus, apversti juos aukštyn kojom ir jais užkimšti Marianų įdubą. Reikia tiesiog kantriai daryti tai, kas kiekvienam iš mūsų priklauso. Nesileisti, kad mums darytų neigiamą įtaką, o patiems daryti teigiamą aniems. Tik tiek :)
 
Ir apskritai, lietuvių tauta man kažkiek atrodo kovotojų tauta. Tą man liudija tai, kad kryžiuočiai mūsų taip ir nepaėmė, nors sekino mus ištisus šimtmečius. Panemunė nuo Kauno iki pajūurio juk buvo pilimis nusėta fronto linija. Arba tai, kad lietuviai, o po jų - žemiačiai, buvo paskutiniai Europoje, kurie pasikrikštijo atsisakydami savo senojo tikėjimo. Arba tai, kad iš 14-os okupuotų/aneksuotų SSRS valstybių, buvome pirmieji, kurie išsilaisvino. Tad ir toliau būkim kovotojai. Be to siūlau prisiminti Lietuvos motto - "Tautos jėga vienybėje" ir būti vieningesniems.
 
Ir nebūtina viso to daryti kažkokia dirbtina, sintetine forma (pulti glėbesčiuoti pirmą sutiktą gatvėje). Atsipalaiduokit ir mėgaukitės tuo, kad esat šaunūs žmonės, ir tiek. Visa kita gausis savaime ;)
 
Dar vienas dalykas. Mylint savo šalį ir esant patriotu niekada nereikia leistis į nacionalsitinius kraštutinumus. Jei mūsų šalis šauni, tai dar nereiškia, kad kitos prastos. Konkuruoti reikia iš pozityvios pusės, t. y., patiems kuriant, o ne kitų kūrinius griaunant. Nors patys save laiko didžiausiais šalies gynėjais, pavyzdžiui, tie skustagalviai yra šalies priešai, kurie Lietuvą tik diskredituoja. Čia tarp kitko, jei šį mano pasisakymą skaitytų emociniu, o ne loginiu pagrindu "mąstantys" žmonės.

Dirbti UK ir savanoriauti kokioj Bulgarijoj ar Maroke ne tas pats :)
Pirmu variantu, dirbi dirbi dirbi, nes tavo tikslas yra pinigai. Antruoju atveju - savęs paieškos. Milijonų tikrai neuždirbsi, NIEKO neuždirbsi, bet galbūt rasi teisingą kryptį ir sugrįžęs galėsi pasakyti ,,Sūdas tas savanoriavimas! In your face, Proudy:) Būsiu kosmonautas! :)"
 
Kariuomenė... nemanau kad tai geras pasirinkimas, NES:
- ten bus tokie pat žmonės kaip ir tu, t.y. neturėję kur daugiau dėtis, nemotyvuoti. Galbūt jie tave supras, bet tobulėjimui ir kitokio požiūrio formavimuisi kelias bus užkirstas. Negi tau tikrai to reikia? Jei įstojai į teisę, tai tikriausiai vištos tavo galvoj kiaušų nededa, m? :) Turi smegenų :)
 
- Aš kažkaip pasąmoningai sugretinu ją su kalėjimu. Mano puskės vyras buvo paimtas prieš porą metų. Iš jo pasakojimų supratau, kad ten pragaras. Gal išmoksi disciplinos ir ale "vyriškumo"... (Būsi tvritakiaušis skystasmegeninis :)( atleiskit, jei aš čia per grubiai varau... :) Bet Aš taip manau :)
 
- Savanorystė - nematau NIEKO kenksmingo, Gal net geresnė gyvenimo mokykla nei kariuomenė.
 
 
Nustok dūsauti ir pradėk VEIKTI :)
...arba ,,užkask save giliau" (A. Mamontovas)
 
SĖKMĖS :)

Aš tavo vietoj važiuočiau kur nors savanoriauti.
Pagyvensi užsienyje, sutiksi daug įdomių žmonių, pažinsi kitą kultūrą... :)
 
Tai nebūtų bėgimas nuo savęs - priešingai. Tai būtų labai rimtas išbandymas.
Pajaustum, kad esi kažkam įdomus, kad esi naudingas.
 
Ką prarast, kai nieko neturi?:)

Pabrėžiau šį sakinį, nes tai esminis dalykas. Nebijokite keistis. Nieko neprarasite. :)

Tai jau ne vienam pasakotas pasakojimas. O dabar be pasakojimų. Nori kad kas nors pasikeistų - išmok gyventi šia diena. Galvojimas, mintys apie sunkią praeiti ar miglotą ateitį ves tave į aklavietę. Čia tas pats kas vairuoti automobilį.. Ar toli nuvažiuotum jei visad žiūrėtum į galinio vaizdo veidrodėlį? Ne. Taip pat jei ir į priekį, horizontą už kelių kilometrų stebėtum, taip pat nematytum kur važiuoji šiuo momentu.
 
Tavo mintys tave apsunkina, bet tai jau yra geras ženklas - kad suvoki, kad kažkas negerai, kad kažką reikia keisti. O jei ieškosi, tai tikrai rasi savo kelią. Metei studijas - puiku, reiškias atsisakei netinkamo kelio, o laiko jį surasti dar daug.
 
Galbūt gali įsižeisti, bet pasakysiu, kad tu neturi problemų. Jos tik tavo mintyse, tavo galvoje egzistuoja. Dažniais jas patys sukuriame - iš didelio streso, kilusių minčių atsiranda baimės, depresijos, kažko nebūto vengimas arba siekimas. Bet tai mūsų galvose sukurta, nie kieno nors kito.
Gerbk savo kūną, išvalyk protą ir sielą ir gyvensi ramus. Problemos pačios susitvarkys, arba tu į jas nebežiūrėsi kaip į problemas. Kaip tai padaroma - yra daug informacijos internete ir knygynuose. Skaitai psichologines knygas - būtinai pasidomėk kas jas parašė. Bet ne nuo knygų reikėtų pradėti, o nuo savęs. Sėkmės.

Jei tu man tai pasakotum gyvai, aš manyčiau, jog tikrai viską gražini. Tiesiog per daug prieštaravimų tavo pačio viduje.
 
Tu būdamas jaunas esi nuovokus ir supranti, kad gyvenimo prasmė nėra vien švęsti ir linksmintis visą laiką. Tai iš tiesų šaunu. Šaunu ir tai, jog nebijai įgyvendinti savo idėjų, tobulėji toje srityje ir nestovi vietoje. Dar smagiau, jog ieškai savo kelio, o neini šabloniniu maršrutu Mokykla -> Universitetas - > Darbas -> Šeima. Lankai seminarus, užsiimi saviugda, o įkvėpimo ir energijos gauni iš meditacijos, stengiesi suprasti save, puikiai planuojiesi laiką ir darbus. Žinai savo vertę ir nebijai jos parodyti. Tai iš tiesų yra puikaus verslininko MODELIS, bet nemanau, kad tai Tu. (jei aš klystu, tuomet tu esi unikalus žmogus ir tikrai neįsivaizduoju kaip jokiame seminare nesutikau ir negirdėjau apie tave)
 
Dalyvaudamas seminaruose esu sutikęs panašių žmonių. Jie ieško savęs, domisi saviugda, meditacija, verslo galimybėmis bei inovacijomis. Mėgsta vaizduoti jog yra tikri verslininkai. Tiek apranga, tiek elgesiu ir bendravimu.
 
Kodėl aš tuo netikiu? Jei esi bendravęs su žmogumi, kuris ilgiau užsiima meditacija, domisi saviugda, turi verslą ir yra, kaip tu sakai, "laipteliu aukščiau", jis tikrai nebus arogantiškas, pasipūtęs ar garbėtroška. Pavyzdžiui tu kaip tik nori tos garbės, pripažinimo. Tam tau būtų reikalingi 3 telefonai, tu eitum į prekybos centrą su kostiumu, nors reiktų tik nusipirkti popieriaus ir kitaip aplinkiniams bandytum parodytu, jog štai, aš jau tai pasiekiau. Taip, apie tave galėtų kiti susidaryti tokią nuomonę, sulauktum pagyrų ir kiti žavėtųsi tokiu nuovokiu jaunuoliu. Tačiau čia ir yra bėda. Būdamas tik pusiaukelėje ar kelio pradžioje pradedi jaustis, lyg tikslas būtų pasiektas, jog tu tikrai esi unikalus verslininkas, puikiai planuoji savo laiką ir taip toliau. Tas pripažinimas padaro tave laimingą. Bet kas iš to?
 
Jei užsiimi meditacija, tai gal užsiimi ja neseniai, todėl dar to neatradai, tačiau laimingu žmogų padaro tikrai ne uždirbti pinigai ar pripažinimas. Tai laikina. Jei pinigai būtų laimė, tai Steve Jobs, Mark Zuckerberg, Bill Gates ir daug daug kitų verslininkų tikrai būtų pardavę savo verslą ir ramiai sau gyvenę. Kam tuomet jiems būtų reikėję sukti galvą? Jie kuria planus, tobulina savo idėjas dar ir dar, ir dar. Jie nuolat tobulėja. Pasiektas tikslas, įgyvendinti darbai, gėrio įnešimas į pasaulį daro juos nuolat laimingus. (aš nekalbu apie dalį, kurie sukūrus verslą pašvenčia gyvenimą linksmybėms - toks jų pasirinkimas).
 
Visa situacija atrodo lyg paimta iš vienos tų daugelio populiariosios psichologijos knygų (Robin Sharma ir kiti.) Atrodo viską puikiai žinai, esi įkvėptas, tačiau tas įkvėpimas yra laikinas. Tose knygose nekalbama kiek reikia valios, sunkumų pereiti, jog tai pasiektum. Tai tikrai nėra taip lengva. Pabandai vieną, kitą "receptą" į sėkmingą gyvenimą ar pasisekusį verslą, tačiau pristinga valios jėgų. Kitaip ir būti negali. Ant svetimos kupros į dangų nenujosi. Geriau ieškoti savo kelio, savo sėkmės recepto, o ne pasikliauti tuo, ką tau pasakoją seminaruose, knygose ir t.t.
 
 
Man tiesiog kilo tokie pamąstymai viską perskaičius. Ir aš labai pasigedau tų sunkumų, abejonių kai reikia pasirinkti. Reiktų pabusti iš svajonių pasaulio. Visas tas sėkmės siekimas nėra rožių žiedlapiais klotas. Gal aš klystu, tačiau tokia yra mano nuomonė. Tačiau bet kokiu atveju, esi teisingame kelyje ar bent jau arti to. :)

Taip ir turi būti, aš taip pat darau.
 
Pliusų sistema skirta ne sakyti: "Aš su viskuo, kas parašyta, visiškai sutinku", o greičiau: "Džiaugiuosi, kad šį pranešimą perskaičiau / buvo verta / dėkui autoriui už jo mintis / rekomenduoju su jomis susipažinti kitiems".

Pasipūtimas, manymas jog esi geresnis už kitus, kartojimas, jog esi "laiptu aukščiau" - NEREIŠKIA, kad toks ir esi. Sakyčiau reiškia kaip tik atvirkščiai - kad esi už daugelį blogesnis, nes nevertini, negerbi kitų žmonių, esi garbėtroška ir egocentrikas, materialistas, pilnas tuštybės - tai nėra teigiami asmenybės bruožai. Jei nepakeisi požiūrio - neabejoju, kad gyvenimas privers pakeist.
 
Dvasingas žmogus (o tik tokį galima būtų pavadint esantį laipteliu aukščiau už mus visus, jei apskritai galima taip sakyti) NIEKADA nesipūs ir nesikels aukščiau už kitus, gerbs ir priims visus, nes kiekvienas yra nuostabus savaip. Kad ir ko būtum pasiekęs (nesigilinu perdedi ar neperdedi) - man nublanksta tie pasiekimai dėl tokio požiūrio į save ir kitus. Aš žmonėmis tikiu, o ne karjerizmu ir arogancija.

Leisk paklaust, o kuo tu, kietuolis, geresnis nei tas akiniuotis, kuris baigs mokslus, susiras gerą darbą ir sukurs šeimą be vargo?
 
Nesuvoki, kad su savo tokiu mąstymu niekur dar nenuėjai? Kas tau iš to, kad "apsigynei"? Gavai teistumą. Mokslų nebaigi jokių. Antros pusės neturi. Atsiprašant verkšleni į forumą koks tavo gyvenimas ##### ir prašai pagalbos gyvenime. Tu manai, kad tą akiniuotį sumušus jį mylimoji paliks? Pabusk. Žmogau, kad tu visą armiją iššaudysi ar išdaužysi gyvenime tau pliuso neduoda. Kaip ir TAU nedavė. Kas iš to kad tu ten lankei ir išmokai? Ogi nieko. Jau geriau būtum knygas skaitęs per tą laiką ir nesusipisęs gyvenimo kaip esi susipisęs ir buvęs tas akiniuotis.
 
Ir ne jie yra mėsos gabalai, o TU esi mėsos gabalas. Nieko verta asmenybe, kurios perspektyvos yra nulinės. Nors ne, netgi minusinės. Tai gal tu geriau patylėk apie akiniuočius ir neaiškink, kad jie mėsos gabalai ir nieko verti.

Esu Justas, man 19 metų. Trumpai papasakosiu savo požiūrį į gyvenimą, kuris man padėjo pasiekti tikrai daug, nepaisant mano amžiaus ir kitų galimybių. Noriu tiesiog pasidalinti tuo su jumis. Galbūt kažkam tai suteiks didelės motyvacijos. Tikiuosi... Visi pesimistai, tikintys, kad judėjimas prieš visuomenės standartus yra blogis, verskite kitą puslapį.
 
 
ĮVADAS
Mano sritis yra kompiuteriai. Galbūt galėčiau tai vadinti ir IT, tačiau nesispecializuoju labai plačiai. Kompiuteriais pradėjau domėtis 11 metų. Pirmieji žingsniai buvo žaidimai. Esu laimingas, kad tai truko neilgai. Pažaidęs gerą pusmetį ir sulaukęs 12 metų išgirdau šią frazę: "užaugęs galėtum dirbti kompiuterių administratoriumi" (tuo metu padėjau sutvarkyti kažkokią problemą). Nuo to laiko ši frazė mane užkabino ir lig šiol ji gyvena mano širdyje. Būdamas 13 metų pradėjau rimtai žvelgti į kompiuteris ir skyriau jiems daug praktikos. Pirmosios svetainės, pirmieji programavimo darbai, pirmieji remonto darbai. 15 metų jau orientavausi šioje srityje, sekiau pasaulio naujienas, pradėjau teikti NEMOKAMAS svetainių kūrimo/administravimo paslaugas (kurios man tikrai padėjo tobulėti), taip pat pradėjau teikti kompiuterių remonto paslaugas pažįstamiems žmonėms (nelegaliai, nes tai man tada nebuvo svarbiausia). 17 metų padėjau tašką vaikiškose istorijose ir su giminaičio pagalba įkūrėme bendrovę (tai buvo 18-ojo gimtadienio dovana). Pagrindinė specializacija: kompiuterių remontas mūsų mieste. Praėjus pusantrų metų mes stipriai išsiplėtėme ir savo paslaugas teikiame Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose, o dukterinius partnerius, kurie plėtoja mūsų projektus, turime 18 pasaulio šalių. Taip pat papildėme savo teikiamų paslaugų asortimentą programavimo paslaugomis, verslo konsultacijomis, tekstų vertimu ir kita.
 
 
PRINCIPAI, APLINKOS DĖSNIŲ NEPAISYMAS BEI NEAPSAKOMAS UŽSISPYRIMAS IR MOTYVACIJA
Tai, ką aprašiau įvade, tėra paprastas ir nedetalus "history".
Kompiuterius aš myliu. Tai gali nuskambėti klaikiai, tačiau taip nėra. Ateitį su kompiuteriais pasirinkau todėl, kad aš su jais užaugau ir jie man "įėjo" į kraują. Domėjimasis, bandymas atrasti kažką naujo, problemų sprendimas - šie dalykai neleidžia stovėti vietoje ir verčia nuolat tobulėti.
Iki kokių 16 metų visada sulaukdavau priekaištų, kad neva per daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Sulaukdavau pasiūlymų išeiti į lauką, išgerti alaus, kažkur išvykti. Esu laimingas, nes to atsisakiau. Lauke būdavau tik vasaros vakarais, kuomet jusdavau labai gryną orą ir pasisemdavau ramybės bei įkvėpimo. Išvykų taip pat vengdavau, nes kelionės man nebuvo prie širdies. Pasilepindavau tik išvykomis prie jūros keletą kartų per metus. Apie "draugus", kurie būtų padarę daugiau žalos nei naudos, net nekalbu. Net bjauru klausytis iš 15-18mečių tokius žodžius: "einam gerti", "statai" ir pan. Nors draugų rate ne visi buvo tokie. Tiesiog vengdavau plataus komunikavimo, nes tai saldžių vaisių neduodavo. Neužkibau už alkoholio, cigarečių, narkotikų lyno ir tuo džiaugiuosi. Kad ir koks savanaudis atrodyčiau, tačiau dabar džiaugiuosi, kad esu vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie pasirinko kelią su sidro buteliu rankoje. Na, o tų žmonių, kurie eina pagal "visuomenės standartus" nesuprantu ir negerbiu.
Savo kelyje atradau daug principų. Daugelis žmonių mano, kad principai yra blogai. Paprieštarausiu. Mano asmeniniai principai ir nusistatymas, kategoriškumas, pasikėlimas bei užsispyrimas leido man išlaikyti pusiausvyrą sunkiausiais periodais. Pateiksiu vieną pavyzdį. Turiu įgimtą nusistatymą prieš kaip sakoma "tūsus". Mano aplinkoje dauguma "tūsinasi", į savo verpetą bandė įtraukti ir mane. Iškėlęs galvą rodžiau, jog man tai yra tiesiogine prasme nusispjauti. Suprantu, kad reti "tūsai" nėra blogai, bet kalbu apie "tūsus" keletą kartų per savaitę. Gaila man tokių žmonių - tai amplitudė žemyn. Turiu savotišką relakso būdą: tai gaivus oras, pasivaikščiojimai, džiazo koncertai, operos teatrai, restoranai, meditacinė joga. Galų gale - taurelė vyno rankoje vasaros naktį stovint lauke ir žvelgiant į žvaigždėtą dangų.
Atsiribojęs nuo visuomenės ir pasinėręs į darbus prie kompiuterio jausdavau ne tik malonumą, bet ir neapsakomą norą tapti kažkuo "tuo", į "ką" žmonės galėtų žiūrėti ne kaip į eilinį tipą, o kaip į garbingą žmogų. Dabar aš toks esu. Pastebimas gatvėje, žinomas (nors supratau, kad man nepriimtina savybė), ir svarbiausia - gerbiamas. Nieko nėra malonesnio negu išgirsti šiuos žodžius parduotuvėje: "ponas, gal rašom sąskaitą su nuolaidėle? :)" arba turėti savų žmonių ratą, kurie pagalbos kreipiasi į mane, nes žino, kad aš tai galiu. O galiu todėl, nes aš tai įrodžiau nesišvaistydamas gatvėje, o dirbdamas ir mokydamasis.
 
 
MYLĖK SAVO SRITĮ IR JI MYLĖS TAVE
Dauguma žmonių pasirenka profesiją tokią, kad ji suteiktų jiems daug pinigų. Šiame punkte žmonės "susimėto". Rinktis profesiją pagal išskaičiavimą arba pagal: "Petras, Jonas, Antanas ir dar 40 žmonių pasirinko buhalterio darbą, tiks ir man" yra tiesiog KVAILA. Esu be galo dėkingas savo giminaičiui Tadui D., kuris padovanojo man kompiuterį, ir tik to žmogaus dėka dabar esu tuo, kuo esu.
Grįžtant prie temos, šioje dalyje norėjau pasakyti, kad svarbu yra IEŠKOTI savo srities, o ne SPĖLIOTI. Kadangi pats užkibau ties kompiuteriais būdamas būdamas paaugliu, tai suprantu, kad tas laikotarpis man padėjo "prisitaikyti" prie kompiuterių ir juos pamilti. Svarbu yra gerbti ir mylėti savo sritį. Tik tokiu atveju visada būsi skaidrios nuotaikos, nebus vidury darbo jokių "WTF, kas čia per š..." ir svarbiausia, būsi tikras savo srities specialistas - ne tu ieškosi žmonių, o jie ieškos tavęs.
 
 
SAVI NIUANSAI
Visada buvau tokios nuomonės, kad turiu pažinti savo sritį taip gerai, kaip pažįstu savo penkis pirštus (nors tiesą sakant jų pavadinimų nežinau). To pasekoje "dėjau" ant švietimo sistemos, mokykloje pradėjau mokytis minimaliai. Visą save atidaviau savo sričiai. Kas mėnesį pirkdavau naujų knygų, jas skaitydavau, konspektuodavau, analizuodavau. Net nepastebėjau, kaip į mano galvą be jokių mokymosi atmintinai įaugo keli šimtai sąvokų (nuo kas yra kompiuteris iki kas yra 2x AES). Prie mokymosi medžiagos sėdėdavau net laisvesnių pamokų metu. Tuo esu laimingas - prizinės vietos įvairiuose konkursuose, laimėtas microsoft konkursas (atvėręs daug galimybių įsidarbinti kompiuterių srityje), bendradarbiavimas su apple mokymosi tikslais. Mokydamasis mokykloje pagal standartinę švietimo sistemą to tikrai nebūčiau pasiekęs, TIKRAI.
Dabar esu dvyliktokas, besiruošiantis egzaminams (pagrinde tik matematikos ir lietuvių k.), nes informatikai ruoštis nereikia (tiesiog suprantu šį dalyką labai gerai). Kokia paseka to, kad nesimokiau anksčiau? Jokia. Prastesni pažymiai - ne kelio pabaiga. Ruošiuosi egzaminams su tam tikrų žmonių pagalba turbūt dar geriau, negu kad būčiau kažką išmokęs seniau, o dabar viską atkartojęs. Sutaupiau ir laiko ir nervų.
Tiesa, mokykloje vis tik problemų turiu. Keista yra tai, kad jos susijusios ne su mokslu, o labiau su elgesiu. Kadangi turiu įmonę, tuo pačiu turiu begalę svarbių reikalų. Per pamoką vidutiniškai sulaukiu 5 skambučių į kiekvieną telefoną (jų yra 3), į dalį tenka atsiliepti. Kreivi mokytojų žvilgsniai - tikrai erzina. Na bet jau pripratę visi, nes supranta, kad tai kuo užsiimu nėra kažkokios paistalynės ir kai kurie netgi rodo pagarbą tam - leidžia nelankyti pamokų ir pan.
 
 
IŠ DABARTIES
Gyvenimo ramstis - rimtumas ir susikaupimas. Susidariau naują įvaizdį - solidų ir išdidų. Dabartis nepalyginama su praeitimi. Dabar tenka daug keliauti, o prie kompiuterio sėdėti - minimaliai. Tiesa, mokymąsi (iš knygų) palaikau ir dabar. Kodėl nepalaikyti, jeigu man tai patinka? Per mėnesį tenka sudalyvauti ~5 konferencijose. Vasarą praktiškai vienos kelionės po užsienį. Esu vidutinės klasės fizinio pasirengimo žmogus. Nesportuoju štanginėse (nors seniau tai dariau, kol pasikeitė norai), neužsiiminėju komandiniu sportu (nepatinka). Retu metu kartas nuo karto palakstau su krepšinio kamuoliu - susirenkame nevykėliai, nemokantys žaisti krepšinio ir bandome kažką "išplėšti".
Savotiškas mano sportas yra meditacija. Tai vidinės ramybės ir stiprumo palaikymas. Meditacija yra gyvybiškai svarbi, be jos nebūčiau toks aktyvus ir neturėčiau tiek daug fizinių ir protinių jėgų. Į meditaciją integruoju vakarinius pasivaikščiojimus lauke (deja, bet ne kiekvieną vakarą pavyksta tą padaryti). Na, o finišas yra mityba. Jau antrą mėnesį vartoju lengvą maistą (pagrinde salotos su tunu, retkarčiais jautiena, vištiena). Kaip gėrimą impregnuoju arbatą bei mineralinį vandenį. Ramunėlių arba melisos arbatos puodelis prieš miegą yra NUOSTABU. Kam tokia mityba? Tai vėlgi mano principas. Toks maistas yra labai sveikas, jame gausu vitaminų, kurie labai padeda tokiu įtemptu gyvenimo ritmu. Beje, arbata didina darbingumą.
 
 
SAVI ATRADIMAI
Norint kažko pasiekti reikia pilnai pažinti save. Darbo efektyvumui atradau savo laiką. Daugiausia jėgų turiu bei didžiausią kiekį darbų galiu atlikti nuo ~12h dienos iki ~19h vakaro.
Nepaminėjau, esu ankstyvas paukštis. 5h ryto - jau būnu atsikėlęs. Jeigu tai įprasta diena, iki mokyklos 3h laiko - atlieku daug darbų, tačiau gaila, bet ne visu pajėgumu. Miegoti tenka eiti anksti - dažniausiai 23h jau miegu. Toks kasdieninis balansas yra gerai, o jeigu išsibalansuoju kokį kartą - pasekmės būna: mieguistumas ir ne nuotaika visą dieną. Taigi, pakartosiu, kad geras gyvenimo būdas - yra NUOSTABU.
Dar vienas atradimas - savęs išnaudojimo galimybės. Čia norėčiau įterpti citatą: "Vieninteliai apribojimai yra tie, kuriuos nusistatome sau patys - Robin Sharma". Plėčiau savo žinių profilį savarankiškai. Užsienio kalbų pagrindus išmokau mokykloje, tęsiau - savarankiškai. Dalį dalykų, kurių neišmokau mokykloje išmokau savarankiškai. Bendravimo etiketą bei viską, kas man tikrai pravertė išmokau savarankiškai, nes to mokykloje niekada nemokė ir vargu ar kada mokys. Didžiąją dalį dalykų savų gyvenime atlieku savarankiškai. Nuo to jaučiuosi tik geriau. Savarankiškumas išugdė mane tokį, koks esu. Galbūt vieniems atrodau kvailas, o kitiems keistas, tretiems protingas, o ketvirtiems įdomus, tačiau svarbiausia yra pasitikėjimas savimi.
 
 
TIKRASIS VEIDAS
Iš perskaityto teksto galėjote suprasti, kad esu pasikėlęs. Taip, aš toks esu. Pasikėlimas man suteikia jėgų ir stiprybės, ištvermės. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų išdidžių žmonių, visada padedu žmonėms kurie turi bėdų. Tuo pačiu šiek tiek pasireklamuosiu. Jeigu kas nors turite asmeninių problemų (psichologinės problemos, pinigų trūkumas ar kitos bėdos), rašykite. Tiems, kam tikrai sunki situacija, galiu įdarbinti lengvam darbui. Tiems kam trūksta pinigų, galiu paskolinti jų (xxxLT) be jokių procentų. Na, o jei yra psichologinių problemų, drąsiai galite kreiptis. Psichologiją išmanau, nes mano gyvenimas šiek tiek susijęs su psichologinėmis problemomis ir padėsiu kiek galėsiu.
 
 
 
 
Taigi, kiekvienas iš mūsų gali pasiekti tiek, kiek pats to nori. Nekreipkite dėmesio į visuomenės standartus, stereotipus. Kurkite juos patys! Neklausykite aplinkinių žmonių, kurie nori jus matyti tokiais ar anokiais - tik jūs patys žinote, kuo norite būti. Ribų nėra. Visas ribas užsibrėžiame patys. Nors yra sakoma: "mokytis ar kažką daryti niekada nevėlu", aš pakoreguosiu ir pataisysiu: "mokytis niekada nevėlu, tačiau kuo anksčiau pradėsi ir atrasi savyje tai, ko tau reikia, tuo bus geriau". Laužykime standartus, nebūkime vientisa masė.
 
Apie save, kaip teksto autorių, nelabai noriu šnekėti, nes tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, todėl nelabai noriu identifikuotis.
 
Ačiū už skaitymą, labai viliuosi, kad ką nors iš jūsų šis tekstas bent maža dalele motyvuos. Nepykite už stiliaus klaidas, kurių šiame tekste daug - tekstą rašiau dvi valandas ir labai nebeturiu noro šiuo metu jį koreguoti. Su laiku jį ištaisysiu. Na ir galiausiai būčiau dėkingas, kad kritikos būtų kuo mažiau. Tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, už kurį esu atsakingas aš pats. Kiekvienas mes esame savo likimo kalvis.
 
Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi - T. Karlailis

Suprantu, kodėl taip galvoji, bet kiekvienas medalis turi dvi puses. Taip, turi skausmą, turi sveikatos problemų. Tačiau tu vaikštai, esi gyvas, dar ir sportuoji - ir tam yra priežastis. Pameni, kai gulėjai reanimacijoj, ir verkei iš skausmo bei nevilties - ar dar atsikelsi? Juk troškai atsikelti už viską labiau, ar ne? Abejoju, ar tuo metu tau rūpėjo pinigai, turtai, karjera... Vertybės buvo kitos - svarbiausia buvo išgyventi, pakilti, atsistoti.
 
O kas pasikeitė dabar? Dabar tu vaikštai, jau pamiršai apie tą būseną, kai manei, jog užteks pakilti iš patalo - ir būsi laimingas. Pakėlei savo troškimų kartelę. Nori daugiau, geriau - tai žmogiška, bet būtent tai ir trukdo mėgautis ar bent vertinti tai, ką turi.
 
Aš manau, kad kiekvienas esame ypatingas. Ir ne pinigai valdo pasaulį. Ne pinigai paverčia mus laimingais. Kiekvienas turime savo likimo smūgius - vieni mažesnius, kiti labai didelius ir sudėtingus, bet ir tai yra ne be priežasties. Gal mano problemos tau atrodytų juokingos, bet iš tiesų jos tiesiog visiškai kitokios - kiekvienam sunkiausi atrodo jo vargai. O paradoksas yra tame, kad tie vargai nebūtų tokie sunkūs, jei mes patys pažvelgtumėm į juos kitaip: tiesiog priimtumėm save ir savo gyvenimą, koks jis yra.
 
Pavyzdžiui: kai buvau pradinukė, labai bijojau gauti dvejetą. Kartą gavau - maniau man gyvenimas sugrius... O dabar, pažvelgus atgal - matau kokia juokinga tai buvo problema, ir kiek aš pati ją išpučiau... Po kurio laiko taip nutinka su praktiškai visomis problemomis, išskyrus pačias sunkiausias - artimųjų netektį, baisias ligas ar traumas... Visos kitos problemos - veda mus kažkur, kur mums reikia. Mano problemos padėjo susiformuoti mano charakteriui, vertybėms, asmenybei. Tau yra taip pat - tik kol kas nežinai koks tas charakteris turės būti - kur tave tai nuves.
 
Bet svarbiausia: vadeles laikai tu - renkiesi kurlink pasukti. Dabar tu priėjai sieną, kurią gali perlipti, arba apeit iš kairės ar dešinės. Nuo to priklausys, kas bus toliau. Galbūt - naujos sienos, o gal ir ne. Tiesiog turi tai priimti, suprasti ir išgyventi.

BVP išaugo maždaug dvigubai (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i42.tinypic.com/dxzmgh.png
 
TUI išaugo apie tris kartus (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/ipp460.png
 
Eksportas išaugo apie 5,5 karto (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/35ch2cp.png
 
Lietuva gali pasigirti vienu aukščiausių interneto kokybe pasaulyje gindama Europos pozicijas pasaulyje tarp tokių šalių kaip P. Korėja, Honkongas ar Japonija:
http://i44.tinypic.com/919h8g.png
http://i43.tinypic.com/2cor0qr.png
Šaltinis.
 
Šiemet pirmą kartą per šios nepriklausomybės istoriją patekome tarp itin aukšto išsivystymo šalių:
Human Development Index 2011.
 
Nuo ~2000-ųjų savižudybių skaičius Lietuvoje tendencingai mažėja:
Savižudybių dinamika miestuose ir kaimuose, vyrai ir moterys 1930-1940 ir 1980-2010 metais (100 000 gyventojų)
 
Eismo statistika pastaruoju metu tendencingai gerėja:
Eismo įvykių, juose sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius 2000-2010 m.
 
Net gimstamumas ir tas nuo 2002-ųjų ėmė sparčiai atsitiesti (viską gadina milžiniška emigracija, o ne natūrali gyventojų kaita, ir ta nelemta paskutinių metų krizė):
http://i44.tinypic.com/2rp9tv5.png
 
Pagal spaudos laisvę esame 11 pasaulyje (kartu su tokiomis atsilikusiomis šalimis kaip Japonija ir Danija):
Press Freedom Index
 
Pagal gyvenimo kokybės indeksą esame 22-a valstybė pasaulyje:
2010 Quality of Life Index
 
Mobiliojo ryšio skverbtis Lietuvoje - didžiausia Europos Sąjungoje (147%):
Lithuania leads EU in mobile penetration rate
 
Neseniai Lietuvoje buvo įdiegta "MokiPay" sistema. Britai ketino būti pirmi pasaulyje ją įsidiegdami kitais metais olimpinių žaidynių proga (anoks čia rodiklis ir dar neaišku, kiek naudinga ta sistema pasirodys, bet vis tiek smagu ir tai yra geras indikatorius, kad technologiškai daugelyje sričių ne tik neatsiliekame, o ir vedame į priekį).
 
Aš tik vardinu pirmus man į galvą atėjusius dalykus, kuriuos žinau. Nemanykit, kad "gūglinau" stengdamasis surasti ką nors gero apie Lietuvą, tiesiog seku ir domiuosi tokiais dalykais, be to esu statistikos mėgėjas. Jei ieškočiau, surasčiau daug daugiau dalykų, kuriais būtų verta pasigirti. Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius į priekį žengė septynmyliais žingsniais. Jeigu tik Lietuvoje žmonės vietoje to, kad verkšlentų, jog čia nėra teisybės, imtų ir jos siektų, jeigu vietoje to, kad skųstųsi dėl korupcijos, nebetylėtų ir patys tų kyšių nebeduotų, jeigu tik vietoje to, jog sakytų, kaip čia viskas blogai, imtų ir tai keistų užuot emigravę ir parazitavę kitų kitomis istorinėmis aplinkybėmis sukurtame socialiniame gerbūvyje, mes į priekį galėtume ne eiti, o bėgti.
 
Ar žinote, jog Lietuvos ekonominiai rodikliai prieš Antrąjį pasaulinį karą reliatyviais duomenimis prilygo Danijos ar Suomijos rodikliams? Ar suvokiate, kad 50 metų stagnavome dėl nepalankiai susiklosčiusių ir nuo mūsų valios praktiškai nepriklausomų aplinkybių ir kad tai, ko netekome per tuos 5 dešimtmečius, jūs jau norite būti atgavę per 2? Kodėl neduodate Lietuvai dar 30 metų prieš padarydami savo išvadas?
 
Pasaulyje yra apie 200 valstybių, o mes pagal išsivystymą esame maždaug 40-a iš jų. Tai reiškia, jog esame ties pirmojo ir antrojo penktadalio sandūra. Jau vien tai yra didžiulis pasiekimas, kažkas, kuo galėtume džiaugtis. Bet puiku, jei norite daugiau, nes aš irgi noriu. Ir net neabejoju, jog Lietuva dar kils, nes mes netolimoje ateityje be problemų aplenksime tokias iracionalias šalis, kaip Graikija, kurios šiuo metu rikiuojasi priekyje mūsų.
 
Tačiau visų pirma patiems reikia pramerkt akis ir pasižiūrėt, ką galim, o mes šį tą galim. Jei dar ir patys tuo patikėtume...
 
Galų gale, kodėl jūs nelaikote pasiekimu vien to, kad esame demokratiška, žmogaus teises sauganti valstybė? Kodėl jums neatrodo pasiekimas tai, jog esame ES ir NATO nariais? Pasižiūrėkite, kokį skirtingą kelią pasirinko kai kurios kitos šalys, atgavusios nepriklausomybę maždaug tuo pat metu kaip ir mes. Jūs tiesiog norit visko ir šiandien, bet nenorit suvokt, kad bet koks gerbūvis yra sukuriamas pačių žmonių per tam tikrą, dažnai netrumpą, laiką. Ir, jei norit matyti progresą, patys turite prie jo ir prisidėti. Arba bent jau neprisidėti prie žalingos jį stabdančios veiklos.
 
Tad kokios išvados, kolegos?

Visiškai pritariu šiam ilgam postui. :)
Ir citata puiki, jei kas nesuprato - ji ne apie pinigus - plačiau pamąstykit.
 
Manau, kad tie, kurie sako, jog bus laimingi tik tada, kai turės daug pinigų - meluoja patys sau. Jei nemokate būti laimingi su tuo, ką turite dabar - nebūsite ir tada, kai turėsite milijoną ar net milijardą. Pirmiausia reikia mokėti būti laimingu, mokėti džiaugtis - tada džiaugsitės ir neturėdami milijono, ir turėdami jį.
 
Jei aš sakyčiau, kad būsiu laiminga tada, kai turėsiu tą ar aną - tai reikštų ne tik, kad nemoku būti laiminga, bet kad apskritai - nemoku gyventi. Gyvenime svarbiausia yra dabartis, ši akimirka, šis momentas. Jei nuolat galvoju apie kažką, kas "bus", arba kas "buvo" - negyvenu dabartyje, svaičioju apie miglotas ateities vizijas, arba bandau grįžti ten, iš kur atėjau. Taip gyvenimas ir prabėgs, man besiblaškant nuo to, kas "bus", prie to, kas "buvo" - nors iš tiesų kvaila yra galvoti, kad galiu tuos dalykus kontroliuoti. Kvaila ir norėti juos kontroliuoti - nei vienas nežinom, kada padaryti posūkį bus naudinga, kur gyvenimas nuves - kam blokuoti save logiškai išmąstytom ateities vizijom, kurios gal po savaitės jau nebeatrodys vykusios, juk mes keičiamės?
 
Pinigai reikalingi, mūsų visų poreikiai šiek tiek skiriasi, bet ar būsim laimingi priklauso ne nuo jų, ir ne nuo jų kiekio. Kiekis svarbus tiek, kad patenkintų būtiniausius poreikius - o toliau - ar moki būti laimingas, ar moki vertinti tai ką turi (tiek materialiai, tiek nematerialiai), ir ar moki būti čia ir dabar ir džiaugtis tuo buvimu. Jei į šiuos tris klausimus tikrai atsakysi taip - turėsi ir tų pinigų, tiek kiek reikės, ir apskritai būsi praktiškai nušvitęs - galėsi būti laimingas neturėdamas ničnieko materialaus - nes tavo laimės daiktai ar pinigai absoliučiai nebeįtakos - nes žinosi kas yra tikroji laimė, o ne trumpalaikė laimės iliuzija, kuriomis apgaudinėjame save dabar - nuo tada, kai išaugus vaikystę pamatėm, kad žaislai nėra stebuklingi, ir nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek anksčiau. Taip bus su kiekvienu daiktu - net su Ferrari - paprasčiausiai išaugom laiką, kai daiktai tikrai teikė laimę - dabar turim išmokt rast laimę kitaip ir kitur. Nemeluokit sau, sakydami, kad įsigiję Ferrari krykštausit iš laimės iki gyvenimo pabaigos - taip tikrai nebus. Ieškoti reikia ne ten.

Šį rudenį 40 dienų praleidau vienas Nepale, 10 iš jų eidamas vienas pėščiomis per Himalajus.
 
Neturėjau jokios kalnų patirties, niekada neslidinėjau ir tik kartą gyvenime buvau buvęs daugiau nei kilometro aukštyje. Tai buvo iššūkis.
 
Pavyko pasiekti Tilicho Lake – vieną aukščiausių ežerų pasaulyje, kur jokie gidai (paprastai) neveda turistų:
 

 
Iki artimiausio kelio, kuriuo važiavo mašinos, buvo 7 dienos pėščiomis. Maistas ir daiktai žmones ten pasiekia ant mulų nugarų. Jausmas tarytum pasakoje:
 

 
 
Aukščiausias pasiektas taškas – 5 500 metrų virš jūros lygio. Everesto ir jo brolių / seserų viršūnės atrodė šalia.
 
Vėliau atsidūriau Tailande, Malaizijoje ir Singapūre, iš kur grįžau prieš kelias savaites, bet visos Pietryčių Azijos šalys nublanko prieš Himalajus.
 
Per du mėnėsius buvau apsistojęs pas tailandietę Bankoko studentų bendrabutyje (iš tikrųjų, taip sutikau savo gimtadienį), studentus iš Irano, emigrantus iš Filipinų, indą, kuris penktadienio vakarą Kuala Lumpure pastatė degtinės butelį mums dviese įsitaisius svetainėje prie stalo teištaręs: "Savaitgaliai juk tam ir skirti".
 
Galiu atsakyti į klausimus apie keliavimą vienam, bet jei trumpai: daug žmonių to nesupranta ir niekada nesupras. Tiems, kas jaučiasi gerai vieni, tai greitai tampa liga ir keliauti kitaip nebesinori. Vis dažniau atmetu draugų pasiūlymus ir vykstu vienas. Tai visada būna nepamirštama patirtis. Nuotykis. Nebežiūriu filmų, nes supratau, kad galima juose gyventi.
 
Negaliu nupasakoti jausmo Himalajuose, bet prisiminiau poros minučių klipą, kuris jį galėtų perduoti:
 
http://www.youtube.com/watch?v=Z-bjtEO0xN8

Turbūt dauguma pastebėjo, kaip beveik visuose Lietuvos naujienų portaluose padaugėjo straipsnių suaugusiems – dažniausiai menkaverčių vertinių iš anglų kalbos – su iššaukiančiomis antraštėmis paspaudimams generuoti. Andrius Tapinas tai vakar nusprendė išsamiau panagrinėti savo portale Pinigų karta:
 
 
Visas straipsnis: http://www.pinigukar...afijos-garvezys

Ignoravimas ir susilaikymas yra tai, ko šiame forume labiausiai trūksta. Klausimai "Ar aš tikrai turiu ką svarbaus pasakyti, kas būtų verta šimtų žmonių laiko mano pranešimą skaitant?" ir "Ar aš sugėbesiu savo mintis išdėstyti tiesiogiai neatakuodamas kito nario?" turėtų būti užduoti kiekvieną kartą prieš ką nors rašant.
 
Didelės dalies žmonių nesugebėjimas diskutuoti minčių / idėjų lygyje, nepereinant į asmeniškumus, yra didžiulė problema. Forume apskritai neturėtų būti naudojami jokie tiesioginiai ("kvaily", "ar tu išprotėjai?") ar netiesioginiai ("tik kvailys taip sugalvotų", "kokiu kvailiu reikia būti, kad taip galvotum / darytum") nekorektiški apibūdinimai ar kreipiniai į kitą narį. Jei tu su kuo nors nesutari vienu ar kitu klausimu, tai nereiškia, kad jis turi tapti tavo priešu visose kitose diskusijoje (bet kokios antipatijos sukuriamos greitai, o išlieka ilgam). Lygiai taip pat, nepritarimo savo nuomonei nereikia priimti kaip didžiausio asmeninio įžeidimo, į kurį būtina atsikirsti dvigubai (nes juk kitaip būsi "nevykėlis", ar ne?).
 
Moderatorių forume mes nuolatos turime daugybę diskusijų dėl forumo ateities ir daugybę nuomonių, kurios labai dažnai kertasi ir nesutampa, bet niekas niekada kito žmogaus nepritarimo savo mintims nepriima asmeniškai ir tai visiems yra savaime suprantama: gali vienu ar kitu klausimu ilgai nerasti sutarimo, bet žinai, kad tai nieko nereiškia tarpusavio santykiuose: "manau, kad tavo idėja nėra gera" neturi nieko bendro su "manau, kad tu kvailys". Taip turėtų būti visame forume tarp visų narių.
 
insaider yra geras požiūrio pakeitimo į diskusijas pavyzdys.

Serialai:
 
http://watchseries.eu/
 
Filmai:
 
http://watch-movies-az.com/
http://www.letmewatchthis.com/

Serialai:
 
http://watchseries.eu/
 
Filmai:
 
http://watch-movies-az.com/
http://www.letmewatchthis.com/

Aš pats susiėmiau tik 11-toje klasėje - tai buvo ne vėlu todėl, jog paskutinius du metus kartoji tai, ką mokeisi nuo 5 iki 11 klasės - tiesa, išskyrus tiksliuosius mokslus, kurie viską pakartoję žengia dar toliau. Vis dėlto geriausia rimtai į mokslus kibti bent jau nuo 9-tos klasės ir tada nebus didelių problemų vėliau artėjant egzaminams - nes paskui gerai pasiruošti gali ir nebe suspėti (vieniems pavyksta, kitiems ne - vieniems "pavyko" reiškia sugebėti išlaikyti egzaminus (nesvarbu kaip), kitiems - gauti šimtukus). Kaip bebūtų, niekada nėra per vėlu. Net jei liko mėnesis iki valstybių egzaminų, aš vis tiek sėsčiau prie knygų kiekvieną laisvą valandą ir padaryčiau viską, kas įmanoma, - nes po to gali gailėtis visą gyvenimą. Pabandysiu tai paaiškinti asmeniniu pavyzdžiu.
 
Kodėl apskritai verta mokytis?
 
Gyvenime yra dalykų, kurie žmogui suteikia laisvę - galimybę rinktis, daryti ką nori. Įsivaizduok, kad tu žinai, kas tave domina, ką nori studijuoti, kokią specialybę nori įgyti. Kokią sritį bepasirinktum, dalis žmonių joje yra geriausi - daugiausia pasiekę, daugiausia žinantys, turintys norą ir talentą savo žinias perduodi kitiems. Tie, kas turi galimybę pas juos patekti - prie jų prieiti - patys tobulėja greičiau nei kiti - nes mokosi iš geriausių. Tų geriausių visada yra mažuma. Tai reiškia, kad ir juos pasiekti gali ne visi. Norėdamas patekti ten, kur gali tikrai daug išmokti, iki tol turi būti įrodęs, jog sugebi įsisavinti žinias, - tokia valstybinių brandos egzaminų (VBE) paskirtis.
 
Jei gerai baigsi mokyklą, ne tave rinksis universitetai, o tu juos, - ir būsi ten, kur norėsi būti. Jeigu gerai baigsi gerą universitetą - ne darbdaviai rinksis tave, o tu juos, - ir vėl būsi ten, kur norėsi būti. Taigi tu savo ateitį gali nulemti dar sėdėdamas mokyklos suole - mokydamasis arba ne.
 
Gerai išlaikyti VBE, kurie turi labai didelę įtaką tavo ateičiai, nėra sunku - tam net nereikia būti labai protingu - reikia tik mokėti dirbti.
 
"Gerai" nėra 50. Kiekvienas mąstantis žmogus gali turėti valstybinių egzaminų vidurkį ne mažesnį nei 80. Tie, kuriems tai nepasiseka: a) mokėsi per mažai; b) mokėsi ne tai, ką iš tikrųjų reikia (labai dažnas atvejis - ir dažniausiai tai prastų mokytojų kaltė); c) yra tikrai neprotingi (šiame forume tokių žmonių beveik nemačiau).
 
Ne viena mergina iš mano mokyklos išlaikė egzaminus daugiau nei 90 vidurkiu, nors gyvenime niekuo nesidomi (nežiūri žinių, neskaito naujienų jokia tema) ir nėra jokio įspūdingo proto. Vienintelė priežastis, kodėl išlaikė gerai, - nes paskyrė pakankamai laiko (o tai, reikia pripažinti, sugeba ne kiekvienas).
 
Jeigu tu nori gerai pabaigti mokyklą, turi būti motyvuotas - suprasti, dėl ko mokaisi - kad tau ne tas pats, kaip išlaikysi. Tau reikia tikslo, kurį norėtum pasiekti baigęs. Tada, kai suvoksi, jog viskas priklauso nuo tavęs - nieko neįvyks, jei nepadarysi savo darbo ir nepabaigsi mokyklos gerai, - galvosi apie tai kiekvieną dieną ir tai neleis tau atsipalaiduoti.
 
Mokykloje aš nemėgau matematikos - taip pat galvojau, kad ji man nereikalinga (dabar manau, kad mokyklinis matematikos kursas tikrai yra naudingas) - bet norėjau studijuoti informatiką, o į ją (kaip ir į verslą, ekonomiką ir daugybę kitų specialybių) be gerų matematikos žinių nepateksi (nebent tai prastas universitetas, į kurį niekas nestoja). Nuo pat penktos klasės mano matematikos semestrų pažymiai svyravo ne daug - buvau labai stabilus: nuo 4 iki 6. Dvyliktos klasės pirmame semestre tebeturėjau 6. Po naujųjų metų matematiką pradėjau spręsti kasdien - nuo elementariausių septintos klasės kurso dalykų, kurių tuomet buvau neišmokęs (svarbiausia turėti gerą knygą ir daug užduočių su teisingais atsakymas, kad galėtumei pasitikrinti). Praėjus pusmečiui iš matematikos VBE gavau 90 - tai buvo daugiau už ne vieną pirmūną mano mokykloje - tikra staigmena mokytojai, kai jos šešetukininkas atsiranda geriausiai egzaminą išlaikiusių mokinių sąraše. Aš tiesiog turėjau tikslą ir įdėjau daug darbo.
 
Ką tai nulėmė pabaigus mokyklą? Po kurio laiko stojau į informatikos studijas Didžiojoje Britanijoje, kurioje yra daugiau nei 100 universitetų. JK studijų sistema leidžia pasirinkti 5 universitetus, į kuriuos nori stoti. Susiradau geriausių universitetų reitingą pagal informatiką ir nubrėžiau ribą ties 15-tu numeriu - reiškia, renkuosi 5 iš 15 geriausiųjų Didžiojoje Britanijoje. Nusiunčiau jiems savo stojimo paraišką. Netrukus gavau atsakymus - visi buvo teigiami: "Tu priimtas". Nei vienas taip nebūtų atsakęs, jei būčiau iš matematikos egzamino turėjęs 60 ar 70 - dauguma į tuos universitetus stojusiųjų turėjo aukščiausius balus, o matematika ten, kur jos prašoma, visada būna svarbiausias kriterijus.
 
Negana to, kadangi mane priėmė visi universitetai, aš galėjau pasirinkti, į kurį iš jų noriu važiuoti - ir pasirinkau tą, kuriame buvo tik tai, kas man patinka, - ir jokios matematikos. Dabar universitete studijuoju, kaip veikia Google paieškos sistema, kaip ji rūšiuoja paieškos rezultatus, kuriu supaprastinto lygio Skype tipo susirašinėjimo programas ir tiesiog laukiu kiekvienos paskaitos su malonumu - aš už jas mielai sutikčiau mokėti (jeigu tik studijos nebūtų nemokamos). Universitetas laikomas trečiu geriausiu po Oxford ir Cambridge, aplink mane daugybė įdomių ir protingų žmonių - tiek studentų, tiek dėstytojų, kuriuos gerbiu ir dėl kurių tobulėju greičiau nei bet kur kitur.
 
Galiausiai išėjęs po eilinės puikios paskaitos vis kartas nuo karto pagalvoju - juk manęs čia nebūtų, jeigu aš mokykloje nebūčiau susiėmęs ir išmokęs tai, ko reikėjo, - tiesiog padaręs savo darbą. Todėl to labai linkiu visiems. Ką jūs darote dabar, gali nulemti tai, kur atsidursite ateityje. Nepraraskite teisės rinktis patys. Nesvarbu, ką tu veikei visus dvylika metų, svarbu, kad juos pabaigtum puikiai, - ir tada viskas yra tavo. Dauguma paprastų moksleivių (ne amžinų pirmūnų) netiki, kad jie gali gerai pabaigti (- netikėjau ir aš), bet tas netikėjimas neturi būti priežastimi nepadaryti visko, ką gali, kad sužinotum, kaip yra iš tikrųjų.

5lt per 3-5 sekundes.
 
Ėjau namo, žiūriu 5lt mėtosi. Tada aš juos pasiėmiau.

Viena iš geriausių kalbų. Tikrai verta paklausyti.
 
 
http://www.youtube.com/watch?v=UF8uR6Z6KLc