Rilu

Apeliuojama į žmogaus jausmus naudojantis gražiais vaikų veideliais ir jų ašaromis.
Vaikui pasakoma kas yra blogas ir parodoma taikinio nuotrauka.
Pateikiama visiškai subjektyvi nuomonė.
Kelis kartus pabrėžiama, jog vieno žmogaus mirtis (areštavimas) išspręs visas problemas.
Subtiliai reikalaujami pinigai.
Pateikiamas terminas iki kada juos persiųst, tam, jog žmogus netyčia neužmirštu.

Visa tai, kažkur jau matyta?...
 
Nesakau, jog tikslas yra blogas, tačiau priemonės, sprendžiant iš šito filmuko, - ne pačios geriausios.

tu vienas

Šiek tiek ne į temą, bet būtu įdomu jeigu atsirastu lietuviškas politifact.com variantas. Manau projektas iškart sulauktu pasisekimo. Registruotu kas ką pažadėjo - neištesėjo, nusikalto - išlipo "sausas", kokie ryšiai tam tikrus žmones sieja ir t.t.

Ir dar vienas klausimelis, po kiek laiko jums pana 'dave' ir po to davimo kiek laiko dar isdraugavote? :D

http://www.youtube.com/watch?v=IUGzY-ihqWc

http://www.youtube.com/watch?v=IUGzY-ihqWc

http://www.youtube.com/watch?v=IUGzY-ihqWc

http://www.youtube.com/watch?v=IUGzY-ihqWc

http://www.youtube.com/watch?v=PcJoJ6vCUxo

http://www.youtube.com/watch?v=PcJoJ6vCUxo

Pasidalinsiu sava patirtim.
 
Esu šiek tiek panašioj padėty. Išlaikiau visus valstybinius virš 90 (vieną 89), atrodo galėčiau studijuot beveik ką tik noriu kur tik noriu, bet neįsivaizdavau ką. Tai tik galiu pasakyt, kad įstojau ten kur perspektyvu ir gerai moka ir dabar tikriausiai mesiu ir perstosiu studijuoti kitką, kas man išties patinka. Tikrai neverta stot, jei tikrai nežinai ko nori.
 
Aš tai mąstau, kad kariuomenė nėra pats blogiausias variantas (pats nelabai galėčiau eit, su akiniais ir nesportuojantis). Svarbu domėtis viskuo, kas tau įdomu ir patinka. Tada tiesiog dėt daug pastangų ir dirbti atkakliai, tam kad tapti geriausiu specialistu toje srityje. Ir visai nesvarbu kokia ji, svarbu kad patiktų ir sektųsi.
 
Pažįstu nemažai žmonių, kuriem 40+ metų, taip pat nežino ko nori iš gyvenimo. Ir sakyčiau, net yra pakankamai laimingi. Taip kad nėr ko nusiminti.
 
Mano galva, bent kiek teko domėtis, laimė gyvenime atsiranda tada kai:
1. yra gera materiali/finansinė padėtis (vien to nepakanka, bet nereikia to neigti, vis gi, alkanas sėdėdamas laimės nepajusi). Čia dar reiktų pridėti, kad geros padėties pakanka. Labai gera nieko nekeičia.
2. gera dvasinė (arba kitaip - emocinė) padėtis. Tai yra - geras ir stiprus ryšys su kitais žmonėm, šeima.
 
Tai va, dar pridėčiau, kad teisingai sakė kažkas, vienatvė nėra lengva. Todėl mergina beveik niekad neišeitų į blogą (o dažniausiai labai į gerą, nes suteikia jėgų, pasitikėjimo savim, drąsos ir tt.)
 
Tai toks mano minčių kratinys/rašliava. Siūlau ir kitiem pasidalint savo nuomone.

Pasidalinsiu sava patirtim.
 
Esu šiek tiek panašioj padėty. Išlaikiau visus valstybinius virš 90 (vieną 89), atrodo galėčiau studijuot beveik ką tik noriu kur tik noriu, bet neįsivaizdavau ką. Tai tik galiu pasakyt, kad įstojau ten kur perspektyvu ir gerai moka ir dabar tikriausiai mesiu ir perstosiu studijuoti kitką, kas man išties patinka. Tikrai neverta stot, jei tikrai nežinai ko nori.
 
Aš tai mąstau, kad kariuomenė nėra pats blogiausias variantas (pats nelabai galėčiau eit, su akiniais ir nesportuojantis). Svarbu domėtis viskuo, kas tau įdomu ir patinka. Tada tiesiog dėt daug pastangų ir dirbti atkakliai, tam kad tapti geriausiu specialistu toje srityje. Ir visai nesvarbu kokia ji, svarbu kad patiktų ir sektųsi.
 
Pažįstu nemažai žmonių, kuriem 40+ metų, taip pat nežino ko nori iš gyvenimo. Ir sakyčiau, net yra pakankamai laimingi. Taip kad nėr ko nusiminti.
 
Mano galva, bent kiek teko domėtis, laimė gyvenime atsiranda tada kai:
1. yra gera materiali/finansinė padėtis (vien to nepakanka, bet nereikia to neigti, vis gi, alkanas sėdėdamas laimės nepajusi). Čia dar reiktų pridėti, kad geros padėties pakanka. Labai gera nieko nekeičia.
2. gera dvasinė (arba kitaip - emocinė) padėtis. Tai yra - geras ir stiprus ryšys su kitais žmonėm, šeima.
 
Tai va, dar pridėčiau, kad teisingai sakė kažkas, vienatvė nėra lengva. Todėl mergina beveik niekad neišeitų į blogą (o dažniausiai labai į gerą, nes suteikia jėgų, pasitikėjimo savim, drąsos ir tt.)
 
Tai toks mano minčių kratinys/rašliava. Siūlau ir kitiem pasidalint savo nuomone.

Leisk paklaust, o kuo tu, kietuolis, geresnis nei tas akiniuotis, kuris baigs mokslus, susiras gerą darbą ir sukurs šeimą be vargo?
 
Nesuvoki, kad su savo tokiu mąstymu niekur dar nenuėjai? Kas tau iš to, kad "apsigynei"? Gavai teistumą. Mokslų nebaigi jokių. Antros pusės neturi. Atsiprašant verkšleni į forumą koks tavo gyvenimas ##### ir prašai pagalbos gyvenime. Tu manai, kad tą akiniuotį sumušus jį mylimoji paliks? Pabusk. Žmogau, kad tu visą armiją iššaudysi ar išdaužysi gyvenime tau pliuso neduoda. Kaip ir TAU nedavė. Kas iš to kad tu ten lankei ir išmokai? Ogi nieko. Jau geriau būtum knygas skaitęs per tą laiką ir nesusipisęs gyvenimo kaip esi susipisęs ir buvęs tas akiniuotis.
 
Ir ne jie yra mėsos gabalai, o TU esi mėsos gabalas. Nieko verta asmenybe, kurios perspektyvos yra nulinės. Nors ne, netgi minusinės. Tai gal tu geriau patylėk apie akiniuočius ir neaiškink, kad jie mėsos gabalai ir nieko verti.

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Nu tai jobtv****t, tai čia aišku kaip dieną, kad visiem tiem pensininkam dabar gyvenimas atrodo blogesnis, nes dabar niekas už nieką pinigų nedalina ir savim reikia pasirūpint pačiam.
Tai, ką kūrė Leninas, Stalinas ir t.t. -- grynai atbukėliams skirta santvarka. Buvo ugdoma darbo jėga (kaip gyvuliai), ne protingi ir mąstantys žmonės, o paprasti darbininkai.
 
Klausimas, ar geriau sėdėt tam pačiam ##### ir degraduot, kuomet turi pinigų, bet realiai nėra, ko už juos nusipirkt; ar geriau turėt mažiau pinigų, matyt pilnas parduotuvių lentynas ir stengtis, tobulėt, kad vėliau galėtum nusipirkt ko tiktai nori?
 
Jei lengva gyvent, nereiškia, kad taip ir yra geriau gyvent. Juk lengviau būtų pačiam ne tobulėt, bėgt nuo problemų ir važiuot iki taboro susileist heroino dozę, bet koks bus rezultatas? Tragiškas.
Lygiai tas pats buvo ir su SSRS, visiem, atrodo, buvo lengva ir "gera", bet tai buvo labai neefektyvu. Todėl sąjunga ir žlugo.
 
Per kančias į žvaigždes. ;)

5lt per 3-5 sekundes.
 
Ėjau namo, žiūriu 5lt mėtosi. Tada aš juos pasiėmiau.

Nuo kai kurių komentarų net koktu pasidarė. :) Atrodo, lyg į Uždarbio forumą staiga būtų parbėgę dalis pasižymėjusių DELFI komentatorių. :D
 
Aš tai nematau jokios problemos, kai žmogus išvažiuoja į užsienį užsidirbti ar pasimokyti, vėliau grįžta čia ir kuria verslą ar tiesiog stato savo gyvenimą. Puiku. Sakyčiau, sveika išvažiuoti ir įgyti patirties. Džiaugiuosi už tuos, kurie išvyksta laikinai.
 
Tačiau niekada negalėsiu toleruoti tokių žmonių, kurie iškeliauja iš Lietuvos į kokią Vakarų šalį, ten užsidirba pinigų ir tada, švelniai tariant, nusispjauna ant savo Tėvynės. Iš ten jie skelia savo debiliškas kalbas apie tai, kaip Lietuvoje viskas blogai ir valdžioje – vien vagys bei banditai, kaip dėl visų nelaimių nusikaltę yra Landsbergis ir Kubilius, kaip jiems niekas čia, Lietuvoje, nieko neduoda ir apskritai, anot jų, lietuviai yra atsilikusi mužikų tauta (jie kasdien ištaria frazę "neveltui lietuvis..." turbūt net tada, kai patys susimauna, pvz. suklumpa eidami gatve...).
 
Dar pastebėtina, kad tokie žmonės paprastai teigiamai vertina Putino ir Lukašenkos diktatūras, balsuoti neina ir neis (gal ir gerai...) bei, suprantama, apskritai dėl valstybės (kas reiškia – dėl manęs ir Jūsų) niekada nepajudintų nė piršto. Atvirkščiai – jei atsirastų proga nusukti mokesčius, jie ja pasinaudotų. To tokie piliečiai net neslepia, nes "o kas čia blogo, valstybė man nieko neduoda ir vagia, tai pats atsiimu". Ir kad ir kiek laiko jiems aiškintum, kad valstybė – tai mes visi, jis to niekada niekada nesuprastų.
 
Jie niekada dėl nieko nekalti. Jei gyvena blogai, tai ne dėl to, kad yra kvaili, stokoja verslumo ar panašiai, o dėl to, kad valstybė jiems nieko neduoda, nes tik ji turi viską duoti, o jie niekam nieko duoti neprivalo, nes yra ir taip patys nuostabiausi, protingiausi ir gražiausi. Jie net geriau už politikus ir ekonomistus žino, kaip valdyti valstybę, geriau už teisininkus – kam kokią bausmę skirti ir aišku geriau už Kemzūrą supranta, kada kurį keitimą daryti...
 
Nemanau, kad tokiems žmonėms mes apskritai turime aiškintis. Jų sieloje daug ko trūksta ir vargu ar įmanoma tai pakeisti. Todėl vis dažniau galvoju, kad gal tegul tie ir važiuoja sau iš čia... O tie kiti, kurie neįeina į mano nupieštą marozo-emigranto paveikslą, labai tikiuosi, kad grįš kada nors. Manau, kad jie čia laukiami. :)

Jei paverti algas iš eurų į litus, tai būk malonus, paversk ir kainas.
 
Kalbant į temą, viena vertus, Degutienės pasakymas skamba keistai, kadangi visiems akivaizdu, kad skurdo prispausti žmonės neišvengiamai trauksis į kitas šalis, juolab kai jose socialinis teisingumas žymiai geresnio lygio.
 
Kita vertus, tiesa kad nemažai žmonių emigruoja, nors yra visai neblogoje padėtyje ir čia. Žmonės įsivaizduoja, kad šiek tiek pagerėjus jų materialiom gyvenimui jie geriau jausis. Deja, tyrimai parodė, kad laimė dažniausiai nepriklauso nuo pinigų kiekio kišenėj. Kai atsiduri kitoj šaly ir nesugebi pritapt svetimoj visuomenėj, ne taip smagu pasidaro daug pinigų turėt.
 
Ne į temą: http://www.youtube.com/watch?v=5rKMV3yC2IM

Čia yra plačiau apie visą procesą ir reikalavimus: http://www.sseriga.edu/files/content/bsc-admissions-process-2012.pdf
 
 
Šiaip dažniausiai stojimai būna anksčiau nei sužinomi egzaminų rezultatai (todėl siunčiant aplikaciją reikia pridėti pažymių išrašą), man atrodo net ir laikant testus rezultatų dar nebuvo (tiksliai nebepamenu). Aišku, rezultatai svarbūs ir su kokiu 40% iš matematikos ir 50 iš anglų nepraleidinėja. Bet čia priima ne tik pagal egzaminus, bet ir pagal tai, kaip pasirodai testuose ir interviu. Testai parodo teorines žinias ir gebėjimą greitai mąstyti, o per interviu patikrina žmogaus motyvaciją, ar jis tikrai toks, koks pasirodė motyvaciniame laiške ir t.t.

http://forumserver.twoplustwo.com/23/small-stakes-mtt/anthology-2-2-wisdom-mtts-48/
http://forumserver.twoplustwo.com/23/small-stakes-mtt/ssmtt-f-q-read-before-posting-0-10fos-3rs-use-search-function-68/

Metodas su lapuikais patikrintas ir veikia!
Aš ant sienos prieš akis klijuoju lapukus su svarbesniais darbais. Taip pat ant sienos turiu A4 formato lapo savandarbį mėnesio į priekį kalendorių, ant kurio flamasteriais susirašau deadlinus - tada lengviau laiką planuot ir darbai neužsimiršta.
 
Smulkius dienos darbus mėgstu susirašyt ant lapelio ir susavim nešiotis. Tai darau iš vakaro arba ryte. Padarius darbą, jį išbraukiu. Labai malonus jausmas vakare nuplėšti lapuką su visais išbraukytais darbais ir jį mest šiukšledėžėn :)
 
Kad sekčiau savo veiklą, turiu dienoraštį, kuriame kas vakarą surašau, ką gero tą dieną padariau. Neįtikėtinai smagu yra atsiversti prieš puse metų darytus įrašus ir peržvelgt ką tada veikiau. Užlieja geri prisiminimai ir emocijos ir tai skatina judėti toliau, bei suteikia prasmės visam tam ką darai.
 
Prieš pradėdamas daryt dalykus ant lapo sau aiškiai ir konkrečiai atsakyk į klausimus:
Ką aš turiu padaryti?
Kodėl turiu tai padaryt?
Kaip aš tai padarysiu?
Kaip žinosiu, kad pasiekiau tai ko norėjau?
 
 
Apie prioritetus ir laiko planavimą teisingai rašo čia:
http://120proc.blogas.lt/laiko-planavimas-kai-is-gyvenimo-dingsta-chaosas-304.html
 
Kaip pradėti daryt dalykus bene geriausiai rasi čia:
(ir išvis labai teisingas blogas gyvenimo klausimais)
 
http://zenhabits.net/begin/
http://zenhabits.net/start-slow/
http://zenhabits.net/tada/
 
Ir dar:


 
nesistenk apžioti daug
skaidyk į mažus etapus
pradėk dabar
sek savo progresą
pamilk tai, ką darai
apdovanok save
daryk trumpas pertraukas
turėk aukštesnių tikslų