IdejosVerslui

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Koks šmaikštumas!:)

Eko, tu teisus, bet, žmogus galintis valgyti mėšlą už nemažiau kaip XXX EUR kelia pasibjaurėjimą ir įtarimą.

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Man čia biški kitaip susižiūrėjo tas "padaryk laimingą" :angry:

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Smagu, kai zmones ziuri i tai, kas vyksta "dabar". Lengviau visiem tiem, kas bando ziuret i prieki.
 
Kazkada ir Ballmer'is sake, kad jie siuo metu parduoda milijonus telefonu, o apple parduoda 0: http://www.networkworld.com/article/2222662/wireless/a-look-back--steve-ballmer-laughs-at-the-iphone.html
 
Laikai keiciasi.

Tik pabandykite minutėlei įsivaizduoti, kad Jūsų geriausias darbuotojas, generuojantis Jūsų verslui didžiausias pajamas, padaro ką nors idiotiško kaip kad neseniai padarė Jeremy Clarkson. Ar leistumėte jam likti dirbti pas Jus?
 
Ši dilema (leisti-neleisti) vyko gerą savaitę ir užsienyje buvo viena iš karščiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose. Žinoma, įvykiai BBC televizijoje palietė ir Lietuvos visuomenės informavimo priemones, kadangi kultine tapusi laida automobilių mėgėjams „Top Gear“ rodoma ir pas mus. Kaip ir dar 169-iose pasaulio šalyse.
Žinia, kad BBC atleido savo „pinigų generavimo mašiną“ sulaukė įvairių reakcijų – buvo palaikančių tokį sprendimą, buvo ir jį smerkiančių. Tačiau šiame straipsnyje noriu panagrinėti ne Jeremy Clarkson ir jo elgesį, o pačią dilemą.
 
Apžvalga
 
Sugrįžkime trylika metų atgal – į 2002-uosius. BBC buvo įtikinta, kad reikia grąžinti „Top Gear“ į eterį ir šiek tiek pakeisti laidos formatą. Televizija su tuo sutiko, o Jeremy Clarkson ir jo komanda, vedini jų prodiuserio Andy Wilman, pavertė televizijos šou kultiniu: „Top Gear“ buvo (oficialiai) rodoma 170 šalių, turi 14,500,000 fanų savo Facebook’o puslapyje (skaičius gali keistis, nes prieš BBC atleidžiant J. Clarkson’ą, jų buvo daugiau kaip 25,000,000), generuodavo apie £150,000,000 pajamas (TV programa, žurnalas, retransliacijos teisės, įvairūs „Top Gear“ prekiniu ženklu pažymėtos prekės) ir „atnešdavo“ daugiau kaip £40,000,000 GBP pelno per metus. Tas pats „Top Gear“ žurnalas, leidžiamas beveik 1,700,000 vienetų tiražu visame pasaulyje, „juokiasi“ iš prognozių apie spaudos leidinių išnykimą (apie tai rašiau praėjusį kartą).
 
Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Clarkson’as yra itin skandalinga asmenybė.
 
Kita medalio pusė
 
Nuo 2008-ųjų, J. Clarkson’as buvo įsivėlęs į daugelį skandalų ir sukėlęs nemažai įtampos dėl savo pareiškimų jautriomis temomis. Kaltinimai buvo patys įvairiausi: rasizmas, smurtas, atvira politikų kritika ir nekorektiškumas, ir taip toliau. Visi įvykiai rodė, kad Jeremy Clarkson yra savotiškas „chuliganas“.
 
2008 m. liepos mėn.
BBC vadovai pareiškė pretenziją, jog J. Clarkson’as už vairo vartoja alkoholį (gėrė džiną su toniku). J. Clarkson’as, savo ruožtu, atsakė, jog filmavimo metu jis važiuoja automobiliu į Šiaurės Ašigalį ir, remiantis GPS, yra „vandenyne“, todėl faktiškai – jis ne „vairuoja“, o „plaukia“.
 
2008 m. lapkričio mėn.
J. Clarkson’as pajuokavo, kalbėdamas su sunkvežimių vairuotojais, klausdamas jų apie tai, kiek jie darbo metu nužudo prostitučių. Skandalas kilo dėl to, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas „pakelių maniakas“ Steve Wright, kuris, kaip žinia, buvo sunkvežimio vairuotojas.
 
2009 m. vasario mėn.
Spaudos konferencijos Australijoje metu, žurnalistai paklausė J. Clarkson’o nuomonės apie tuometinį Didžiosios Britanijos Ministrą-Pirmininką Gordoną Brauną (Gordon Brown). Atsakymas buvo trumpas ir, žinoma, sukėlė eilinį skandalą: „tas vienaakis škotų idiotas?„
 
2009 m. spalio mėn.
BBC televizija pradėjo naujų darbuotojų samdymo „kampaniją“, kadangi jai buvo pareikšta lygių teisių kontrolės komiteto pretenzija dėl lygių galimybių pažeidimų. Žinoma, J. Clarkson’as nepraleido progos pasisakyti: „televizija šiuo metu yra apsėsta samdymo manijos ir tam, kad atsverti baltaodžių heteroseksualų skaičių, yra pasirengę samdyti juodaodes lesbietes musulmones„
 
2010 m. liepos mėn.
Kalbėdamas apie dėmesį blaškančius faktorius vairavimo metu, J. Clarkson’as pasakė: „Jei atvirai – burka nieko nepaslepia. Visai neseniai sėdėjau taksi Londono Piccadilly rajone ir per perėją, tuo metu, ėjo moteris, dėvinti burką nuo galvos iki pėdų. Staiga, ji už kažko užkliuvo ir krito aukštelnika, jos burka pakilo ir štai – raudoni stringai ir prisegamos kojinės„
 
2010 m. rugpjūčio mėn.
Kalbėdamas apie kolegos J. May vairuojamą Ferrari F430 Speciale, J. Clarkson’as leptelėjo: „palyginus su naujesniu modeliu, šis atrodo kaip da*nas – tos grotelės priekyje primena niekada nesibaigiančią šypseną. Manau, ji turėtų būti pavadinta Ferrari F430 Specialiai Invalidams„
 
2011 m. vasario mėn.
16-to „Top Gear“ sezono, 2-ame epizode, laidos vedėjai šaipėsi iš Meksikoje gaminamo Mastretta automobilio. J. May pavadino automobilį „Tortilla“ (blynelis, gaminamas Meksikoje) ir visą laidą taip jį vadino, aiškindamas, kad negali atsiminti automobilio pavadinimo. R. Hammond’as pridėjo, kad „automobilis atspindės nacionalines meksikiečių charakteristikas – bus tingus, nerangus, su ūsais, besiramstantis į tvoras, mieguistas ir dėvintis paklodę su skyle kaip apsiaustą„. J. Clarkson’as užbaigė automobilio apžvalgą žodžiais: „automobilis yra š*das ir Meksikos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje vis tiek bus per didelis tinginys, kad pasiskųsti dėl to, ką mes čia pasakėme„
 
2014 m. gegužės mėn.
J. Clarkson’as įsivėlė į labai nemalonų skandalą, kai eteryje „deklamavo eilėraštuką“, kuriame pavartojamas labai rasistinis žodis. Dėl šio įvykio, J. Clarkson’as netgi išleido atskirą video atsiprašymą ir gavo griežtą įspėjimą iš BBC vadovų.
 
https://www.youtube.com/watch?v=HBpnPc2Kec4
 
Kur yra ta „raudona linija“?
 
Kas liečia žiūrovų skaičių, pajamas ir pelną – Jeremy Clarkson’as ir „Top Gear“ komanda maždaug šviesmečiais lenkia kitas TV laidas. Tačiau jie lygiai tais pačiais šviesmečiais lenkia kitas TV laidas ir dėl svarstymų Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos komisijoje (Ofcom) skaičiaus. Tokie faktai bet kurį darbdavį pastatytų į labai nepatogią padėtį ir priverstų labai rimtai apsvarstyti savo tolimesnius pasirinkimus.
 
Ar vien tam, kad nenutrūktų finansinė gerovė, galima „užmerkti akis“ į moralės pažeidimus? Įdomus klausimas, ar ne?
 
Pabandykite užduoti sau kitą klausimą: jeigu Jūsų darbuotojas, kuris generuoja Jums pačius didžiausius pinigus, būtų „maištininkas“ – nepildytų klientų aptarnavimo sistemos, ataskaitų, trauktų aukštesnius vadovus per dantį ir elgtųsi kaip nori, tačiau pajamingumu šviesmečiais lenktų bet kurį kitą darbuotoją – ar laikytumėte jį savo versle? Nekreipkite dėmesio į tai, ką padarė J. Clarkson’as. Nekalbėkime dabar apie fizinį smurtą. Ar atleistumėte tokį žmogų?
 
Atsakymą rasti paliksiu Jums. Būkite sąžiningi su savimi.
 
Epilogas
 
Tiek praeityje, tiek šiais laikais – visada yra žmonės, kurie nieko neklauso, tačiau visuomet „parneša pinigus“. Tikrai galima įvardinti ne vieną tokį žmogų – a. a. Steve Jobs (Apple), Mark Zuckerberg (Facebook), Ingvar Kamprad (IKEA), Howard Hughes ir taip toliau.
 
BBC televizija susidūrė su moraline „teisti negalima pasigailėti“ dilema. Nepaisant 1,000,000 parašų, surinktų „Top Gear“ fanų; nepaisant jau daugiau kaip 10,000,000 Facebook fanų praradimo; nepaisant milijonų svarų sterlingų pajamų netekties (nuostolių?) – jie priėmė sprendimą atleisti Jeremy Clarkson’ą. O kaip būtumėte pasielgę Jūs?
 
Laukiu Jūsų nuomonių ir linkiu Jums gero verslo!

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Na, jeigu žvelgti būtent į TG atvejį - tai laida neteko ne tik J.C., bet ir J. May bei R. Hammond'o. Ir nesakyčiau, kad laida uždirbo pinigus, o tai darė žmonės, kurie kūrė ir vedė tą laidą.
 
Ačiū už nuomonę. :)

Dėl nepakeičiamų... Na pakeiskit Jūs man amžinatelsį Šapranauską ? :) Niekas jam neprilygs. Turėjo jis kažką savo ir viskas. Ir ne tik televizijoje, bet ir spektakliai su juo buvo visai kitokie, nei be jo. Čia ne IT žmogų pasisamdyt, kur programavimo gali ir kitas išmokt. Tokio talento nėra išmokstama. :)

Tik pabandykite minutėlei įsivaizduoti, kad Jūsų geriausias darbuotojas, generuojantis Jūsų verslui didžiausias pajamas, padaro ką nors idiotiško kaip kad neseniai padarė Jeremy Clarkson. Ar leistumėte jam likti dirbti pas Jus?
 
Ši dilema (leisti-neleisti) vyko gerą savaitę ir užsienyje buvo viena iš karščiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose. Žinoma, įvykiai BBC televizijoje palietė ir Lietuvos visuomenės informavimo priemones, kadangi kultine tapusi laida automobilių mėgėjams „Top Gear“ rodoma ir pas mus. Kaip ir dar 169-iose pasaulio šalyse.
Žinia, kad BBC atleido savo „pinigų generavimo mašiną“ sulaukė įvairių reakcijų – buvo palaikančių tokį sprendimą, buvo ir jį smerkiančių. Tačiau šiame straipsnyje noriu panagrinėti ne Jeremy Clarkson ir jo elgesį, o pačią dilemą.
 
Apžvalga
 
Sugrįžkime trylika metų atgal – į 2002-uosius. BBC buvo įtikinta, kad reikia grąžinti „Top Gear“ į eterį ir šiek tiek pakeisti laidos formatą. Televizija su tuo sutiko, o Jeremy Clarkson ir jo komanda, vedini jų prodiuserio Andy Wilman, pavertė televizijos šou kultiniu: „Top Gear“ buvo (oficialiai) rodoma 170 šalių, turi 14,500,000 fanų savo Facebook’o puslapyje (skaičius gali keistis, nes prieš BBC atleidžiant J. Clarkson’ą, jų buvo daugiau kaip 25,000,000), generuodavo apie £150,000,000 pajamas (TV programa, žurnalas, retransliacijos teisės, įvairūs „Top Gear“ prekiniu ženklu pažymėtos prekės) ir „atnešdavo“ daugiau kaip £40,000,000 GBP pelno per metus. Tas pats „Top Gear“ žurnalas, leidžiamas beveik 1,700,000 vienetų tiražu visame pasaulyje, „juokiasi“ iš prognozių apie spaudos leidinių išnykimą (apie tai rašiau praėjusį kartą).
 
Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Clarkson’as yra itin skandalinga asmenybė.
 
Kita medalio pusė
 
Nuo 2008-ųjų, J. Clarkson’as buvo įsivėlęs į daugelį skandalų ir sukėlęs nemažai įtampos dėl savo pareiškimų jautriomis temomis. Kaltinimai buvo patys įvairiausi: rasizmas, smurtas, atvira politikų kritika ir nekorektiškumas, ir taip toliau. Visi įvykiai rodė, kad Jeremy Clarkson yra savotiškas „chuliganas“.
 
2008 m. liepos mėn.
BBC vadovai pareiškė pretenziją, jog J. Clarkson’as už vairo vartoja alkoholį (gėrė džiną su toniku). J. Clarkson’as, savo ruožtu, atsakė, jog filmavimo metu jis važiuoja automobiliu į Šiaurės Ašigalį ir, remiantis GPS, yra „vandenyne“, todėl faktiškai – jis ne „vairuoja“, o „plaukia“.
 
2008 m. lapkričio mėn.
J. Clarkson’as pajuokavo, kalbėdamas su sunkvežimių vairuotojais, klausdamas jų apie tai, kiek jie darbo metu nužudo prostitučių. Skandalas kilo dėl to, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas „pakelių maniakas“ Steve Wright, kuris, kaip žinia, buvo sunkvežimio vairuotojas.
 
2009 m. vasario mėn.
Spaudos konferencijos Australijoje metu, žurnalistai paklausė J. Clarkson’o nuomonės apie tuometinį Didžiosios Britanijos Ministrą-Pirmininką Gordoną Brauną (Gordon Brown). Atsakymas buvo trumpas ir, žinoma, sukėlė eilinį skandalą: „tas vienaakis škotų idiotas?„
 
2009 m. spalio mėn.
BBC televizija pradėjo naujų darbuotojų samdymo „kampaniją“, kadangi jai buvo pareikšta lygių teisių kontrolės komiteto pretenzija dėl lygių galimybių pažeidimų. Žinoma, J. Clarkson’as nepraleido progos pasisakyti: „televizija šiuo metu yra apsėsta samdymo manijos ir tam, kad atsverti baltaodžių heteroseksualų skaičių, yra pasirengę samdyti juodaodes lesbietes musulmones„
 
2010 m. liepos mėn.
Kalbėdamas apie dėmesį blaškančius faktorius vairavimo metu, J. Clarkson’as pasakė: „Jei atvirai – burka nieko nepaslepia. Visai neseniai sėdėjau taksi Londono Piccadilly rajone ir per perėją, tuo metu, ėjo moteris, dėvinti burką nuo galvos iki pėdų. Staiga, ji už kažko užkliuvo ir krito aukštelnika, jos burka pakilo ir štai – raudoni stringai ir prisegamos kojinės„
 
2010 m. rugpjūčio mėn.
Kalbėdamas apie kolegos J. May vairuojamą Ferrari F430 Speciale, J. Clarkson’as leptelėjo: „palyginus su naujesniu modeliu, šis atrodo kaip da*nas – tos grotelės priekyje primena niekada nesibaigiančią šypseną. Manau, ji turėtų būti pavadinta Ferrari F430 Specialiai Invalidams„
 
2011 m. vasario mėn.
16-to „Top Gear“ sezono, 2-ame epizode, laidos vedėjai šaipėsi iš Meksikoje gaminamo Mastretta automobilio. J. May pavadino automobilį „Tortilla“ (blynelis, gaminamas Meksikoje) ir visą laidą taip jį vadino, aiškindamas, kad negali atsiminti automobilio pavadinimo. R. Hammond’as pridėjo, kad „automobilis atspindės nacionalines meksikiečių charakteristikas – bus tingus, nerangus, su ūsais, besiramstantis į tvoras, mieguistas ir dėvintis paklodę su skyle kaip apsiaustą„. J. Clarkson’as užbaigė automobilio apžvalgą žodžiais: „automobilis yra š*das ir Meksikos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje vis tiek bus per didelis tinginys, kad pasiskųsti dėl to, ką mes čia pasakėme„
 
2014 m. gegužės mėn.
J. Clarkson’as įsivėlė į labai nemalonų skandalą, kai eteryje „deklamavo eilėraštuką“, kuriame pavartojamas labai rasistinis žodis. Dėl šio įvykio, J. Clarkson’as netgi išleido atskirą video atsiprašymą ir gavo griežtą įspėjimą iš BBC vadovų.
 
https://www.youtube.com/watch?v=HBpnPc2Kec4
 
Kur yra ta „raudona linija“?
 
Kas liečia žiūrovų skaičių, pajamas ir pelną – Jeremy Clarkson’as ir „Top Gear“ komanda maždaug šviesmečiais lenkia kitas TV laidas. Tačiau jie lygiai tais pačiais šviesmečiais lenkia kitas TV laidas ir dėl svarstymų Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos komisijoje (Ofcom) skaičiaus. Tokie faktai bet kurį darbdavį pastatytų į labai nepatogią padėtį ir priverstų labai rimtai apsvarstyti savo tolimesnius pasirinkimus.
 
Ar vien tam, kad nenutrūktų finansinė gerovė, galima „užmerkti akis“ į moralės pažeidimus? Įdomus klausimas, ar ne?
 
Pabandykite užduoti sau kitą klausimą: jeigu Jūsų darbuotojas, kuris generuoja Jums pačius didžiausius pinigus, būtų „maištininkas“ – nepildytų klientų aptarnavimo sistemos, ataskaitų, trauktų aukštesnius vadovus per dantį ir elgtųsi kaip nori, tačiau pajamingumu šviesmečiais lenktų bet kurį kitą darbuotoją – ar laikytumėte jį savo versle? Nekreipkite dėmesio į tai, ką padarė J. Clarkson’as. Nekalbėkime dabar apie fizinį smurtą. Ar atleistumėte tokį žmogų?
 
Atsakymą rasti paliksiu Jums. Būkite sąžiningi su savimi.
 
Epilogas
 
Tiek praeityje, tiek šiais laikais – visada yra žmonės, kurie nieko neklauso, tačiau visuomet „parneša pinigus“. Tikrai galima įvardinti ne vieną tokį žmogų – a. a. Steve Jobs (Apple), Mark Zuckerberg (Facebook), Ingvar Kamprad (IKEA), Howard Hughes ir taip toliau.
 
BBC televizija susidūrė su moraline „teisti negalima pasigailėti“ dilema. Nepaisant 1,000,000 parašų, surinktų „Top Gear“ fanų; nepaisant jau daugiau kaip 10,000,000 Facebook fanų praradimo; nepaisant milijonų svarų sterlingų pajamų netekties (nuostolių?) – jie priėmė sprendimą atleisti Jeremy Clarkson’ą. O kaip būtumėte pasielgę Jūs?
 
Laukiu Jūsų nuomonių ir linkiu Jums gero verslo!

Na, jeigu žvelgti būtent į TG atvejį - tai laida neteko ne tik J.C., bet ir J. May bei R. Hammond'o. Ir nesakyčiau, kad laida uždirbo pinigus, o tai darė žmonės, kurie kūrė ir vedė tą laidą.
 
Ačiū už nuomonę. :)

Kaip tai gali buti tiesa jei pavyzdziui imoneje pardavimus generuoja pats kieciausias Lietuvos pardavejas, o ji pakeisi tik antru geriausiu?
Ta tiesa galioja labiau specialistams, kur fiksuoti darbai, bet ne tokioms "kurybinems" pareigoms kaip pardavbimai, kur nera jokiu lubu, tad pas skirtingus pardavejus jos bus skirtingos ir jei pakeisi prastesniu jis ir generuos maziau..
 
Galiausiai net jei ir randi antra toki pat gera pardaveja vis tiek islieka dilema - ar pirma keisti tuo nauju, ar abu pasilikt ir turet ju abieju pardavimu suma.

Tik pabandykite minutėlei įsivaizduoti, kad Jūsų geriausias darbuotojas, generuojantis Jūsų verslui didžiausias pajamas, padaro ką nors idiotiško kaip kad neseniai padarė Jeremy Clarkson. Ar leistumėte jam likti dirbti pas Jus?
 
Ši dilema (leisti-neleisti) vyko gerą savaitę ir užsienyje buvo viena iš karščiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose. Žinoma, įvykiai BBC televizijoje palietė ir Lietuvos visuomenės informavimo priemones, kadangi kultine tapusi laida automobilių mėgėjams „Top Gear“ rodoma ir pas mus. Kaip ir dar 169-iose pasaulio šalyse.
Žinia, kad BBC atleido savo „pinigų generavimo mašiną“ sulaukė įvairių reakcijų – buvo palaikančių tokį sprendimą, buvo ir jį smerkiančių. Tačiau šiame straipsnyje noriu panagrinėti ne Jeremy Clarkson ir jo elgesį, o pačią dilemą.
 
Apžvalga
 
Sugrįžkime trylika metų atgal – į 2002-uosius. BBC buvo įtikinta, kad reikia grąžinti „Top Gear“ į eterį ir šiek tiek pakeisti laidos formatą. Televizija su tuo sutiko, o Jeremy Clarkson ir jo komanda, vedini jų prodiuserio Andy Wilman, pavertė televizijos šou kultiniu: „Top Gear“ buvo (oficialiai) rodoma 170 šalių, turi 14,500,000 fanų savo Facebook’o puslapyje (skaičius gali keistis, nes prieš BBC atleidžiant J. Clarkson’ą, jų buvo daugiau kaip 25,000,000), generuodavo apie £150,000,000 pajamas (TV programa, žurnalas, retransliacijos teisės, įvairūs „Top Gear“ prekiniu ženklu pažymėtos prekės) ir „atnešdavo“ daugiau kaip £40,000,000 GBP pelno per metus. Tas pats „Top Gear“ žurnalas, leidžiamas beveik 1,700,000 vienetų tiražu visame pasaulyje, „juokiasi“ iš prognozių apie spaudos leidinių išnykimą (apie tai rašiau praėjusį kartą).
 
Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Clarkson’as yra itin skandalinga asmenybė.
 
Kita medalio pusė
 
Nuo 2008-ųjų, J. Clarkson’as buvo įsivėlęs į daugelį skandalų ir sukėlęs nemažai įtampos dėl savo pareiškimų jautriomis temomis. Kaltinimai buvo patys įvairiausi: rasizmas, smurtas, atvira politikų kritika ir nekorektiškumas, ir taip toliau. Visi įvykiai rodė, kad Jeremy Clarkson yra savotiškas „chuliganas“.
 
2008 m. liepos mėn.
BBC vadovai pareiškė pretenziją, jog J. Clarkson’as už vairo vartoja alkoholį (gėrė džiną su toniku). J. Clarkson’as, savo ruožtu, atsakė, jog filmavimo metu jis važiuoja automobiliu į Šiaurės Ašigalį ir, remiantis GPS, yra „vandenyne“, todėl faktiškai – jis ne „vairuoja“, o „plaukia“.
 
2008 m. lapkričio mėn.
J. Clarkson’as pajuokavo, kalbėdamas su sunkvežimių vairuotojais, klausdamas jų apie tai, kiek jie darbo metu nužudo prostitučių. Skandalas kilo dėl to, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas „pakelių maniakas“ Steve Wright, kuris, kaip žinia, buvo sunkvežimio vairuotojas.
 
2009 m. vasario mėn.
Spaudos konferencijos Australijoje metu, žurnalistai paklausė J. Clarkson’o nuomonės apie tuometinį Didžiosios Britanijos Ministrą-Pirmininką Gordoną Brauną (Gordon Brown). Atsakymas buvo trumpas ir, žinoma, sukėlė eilinį skandalą: „tas vienaakis škotų idiotas?„
 
2009 m. spalio mėn.
BBC televizija pradėjo naujų darbuotojų samdymo „kampaniją“, kadangi jai buvo pareikšta lygių teisių kontrolės komiteto pretenzija dėl lygių galimybių pažeidimų. Žinoma, J. Clarkson’as nepraleido progos pasisakyti: „televizija šiuo metu yra apsėsta samdymo manijos ir tam, kad atsverti baltaodžių heteroseksualų skaičių, yra pasirengę samdyti juodaodes lesbietes musulmones„
 
2010 m. liepos mėn.
Kalbėdamas apie dėmesį blaškančius faktorius vairavimo metu, J. Clarkson’as pasakė: „Jei atvirai – burka nieko nepaslepia. Visai neseniai sėdėjau taksi Londono Piccadilly rajone ir per perėją, tuo metu, ėjo moteris, dėvinti burką nuo galvos iki pėdų. Staiga, ji už kažko užkliuvo ir krito aukštelnika, jos burka pakilo ir štai – raudoni stringai ir prisegamos kojinės„
 
2010 m. rugpjūčio mėn.
Kalbėdamas apie kolegos J. May vairuojamą Ferrari F430 Speciale, J. Clarkson’as leptelėjo: „palyginus su naujesniu modeliu, šis atrodo kaip da*nas – tos grotelės priekyje primena niekada nesibaigiančią šypseną. Manau, ji turėtų būti pavadinta Ferrari F430 Specialiai Invalidams„
 
2011 m. vasario mėn.
16-to „Top Gear“ sezono, 2-ame epizode, laidos vedėjai šaipėsi iš Meksikoje gaminamo Mastretta automobilio. J. May pavadino automobilį „Tortilla“ (blynelis, gaminamas Meksikoje) ir visą laidą taip jį vadino, aiškindamas, kad negali atsiminti automobilio pavadinimo. R. Hammond’as pridėjo, kad „automobilis atspindės nacionalines meksikiečių charakteristikas – bus tingus, nerangus, su ūsais, besiramstantis į tvoras, mieguistas ir dėvintis paklodę su skyle kaip apsiaustą„. J. Clarkson’as užbaigė automobilio apžvalgą žodžiais: „automobilis yra š*das ir Meksikos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje vis tiek bus per didelis tinginys, kad pasiskųsti dėl to, ką mes čia pasakėme„
 
2014 m. gegužės mėn.
J. Clarkson’as įsivėlė į labai nemalonų skandalą, kai eteryje „deklamavo eilėraštuką“, kuriame pavartojamas labai rasistinis žodis. Dėl šio įvykio, J. Clarkson’as netgi išleido atskirą video atsiprašymą ir gavo griežtą įspėjimą iš BBC vadovų.
 
https://www.youtube.com/watch?v=HBpnPc2Kec4
 
Kur yra ta „raudona linija“?
 
Kas liečia žiūrovų skaičių, pajamas ir pelną – Jeremy Clarkson’as ir „Top Gear“ komanda maždaug šviesmečiais lenkia kitas TV laidas. Tačiau jie lygiai tais pačiais šviesmečiais lenkia kitas TV laidas ir dėl svarstymų Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos komisijoje (Ofcom) skaičiaus. Tokie faktai bet kurį darbdavį pastatytų į labai nepatogią padėtį ir priverstų labai rimtai apsvarstyti savo tolimesnius pasirinkimus.
 
Ar vien tam, kad nenutrūktų finansinė gerovė, galima „užmerkti akis“ į moralės pažeidimus? Įdomus klausimas, ar ne?
 
Pabandykite užduoti sau kitą klausimą: jeigu Jūsų darbuotojas, kuris generuoja Jums pačius didžiausius pinigus, būtų „maištininkas“ – nepildytų klientų aptarnavimo sistemos, ataskaitų, trauktų aukštesnius vadovus per dantį ir elgtųsi kaip nori, tačiau pajamingumu šviesmečiais lenktų bet kurį kitą darbuotoją – ar laikytumėte jį savo versle? Nekreipkite dėmesio į tai, ką padarė J. Clarkson’as. Nekalbėkime dabar apie fizinį smurtą. Ar atleistumėte tokį žmogų?
 
Atsakymą rasti paliksiu Jums. Būkite sąžiningi su savimi.
 
Epilogas
 
Tiek praeityje, tiek šiais laikais – visada yra žmonės, kurie nieko neklauso, tačiau visuomet „parneša pinigus“. Tikrai galima įvardinti ne vieną tokį žmogų – a. a. Steve Jobs (Apple), Mark Zuckerberg (Facebook), Ingvar Kamprad (IKEA), Howard Hughes ir taip toliau.
 
BBC televizija susidūrė su moraline „teisti negalima pasigailėti“ dilema. Nepaisant 1,000,000 parašų, surinktų „Top Gear“ fanų; nepaisant jau daugiau kaip 10,000,000 Facebook fanų praradimo; nepaisant milijonų svarų sterlingų pajamų netekties (nuostolių?) – jie priėmė sprendimą atleisti Jeremy Clarkson’ą. O kaip būtumėte pasielgę Jūs?
 
Laukiu Jūsų nuomonių ir linkiu Jums gero verslo!

Tik pabandykite minutėlei įsivaizduoti, kad Jūsų geriausias darbuotojas, generuojantis Jūsų verslui didžiausias pajamas, padaro ką nors idiotiško kaip kad neseniai padarė Jeremy Clarkson. Ar leistumėte jam likti dirbti pas Jus?
 
Ši dilema (leisti-neleisti) vyko gerą savaitę ir užsienyje buvo viena iš karščiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose. Žinoma, įvykiai BBC televizijoje palietė ir Lietuvos visuomenės informavimo priemones, kadangi kultine tapusi laida automobilių mėgėjams „Top Gear“ rodoma ir pas mus. Kaip ir dar 169-iose pasaulio šalyse.
Žinia, kad BBC atleido savo „pinigų generavimo mašiną“ sulaukė įvairių reakcijų – buvo palaikančių tokį sprendimą, buvo ir jį smerkiančių. Tačiau šiame straipsnyje noriu panagrinėti ne Jeremy Clarkson ir jo elgesį, o pačią dilemą.
 
Apžvalga
 
Sugrįžkime trylika metų atgal – į 2002-uosius. BBC buvo įtikinta, kad reikia grąžinti „Top Gear“ į eterį ir šiek tiek pakeisti laidos formatą. Televizija su tuo sutiko, o Jeremy Clarkson ir jo komanda, vedini jų prodiuserio Andy Wilman, pavertė televizijos šou kultiniu: „Top Gear“ buvo (oficialiai) rodoma 170 šalių, turi 14,500,000 fanų savo Facebook’o puslapyje (skaičius gali keistis, nes prieš BBC atleidžiant J. Clarkson’ą, jų buvo daugiau kaip 25,000,000), generuodavo apie £150,000,000 pajamas (TV programa, žurnalas, retransliacijos teisės, įvairūs „Top Gear“ prekiniu ženklu pažymėtos prekės) ir „atnešdavo“ daugiau kaip £40,000,000 GBP pelno per metus. Tas pats „Top Gear“ žurnalas, leidžiamas beveik 1,700,000 vienetų tiražu visame pasaulyje, „juokiasi“ iš prognozių apie spaudos leidinių išnykimą (apie tai rašiau praėjusį kartą).
 
Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Clarkson’as yra itin skandalinga asmenybė.
 
Kita medalio pusė
 
Nuo 2008-ųjų, J. Clarkson’as buvo įsivėlęs į daugelį skandalų ir sukėlęs nemažai įtampos dėl savo pareiškimų jautriomis temomis. Kaltinimai buvo patys įvairiausi: rasizmas, smurtas, atvira politikų kritika ir nekorektiškumas, ir taip toliau. Visi įvykiai rodė, kad Jeremy Clarkson yra savotiškas „chuliganas“.
 
2008 m. liepos mėn.
BBC vadovai pareiškė pretenziją, jog J. Clarkson’as už vairo vartoja alkoholį (gėrė džiną su toniku). J. Clarkson’as, savo ruožtu, atsakė, jog filmavimo metu jis važiuoja automobiliu į Šiaurės Ašigalį ir, remiantis GPS, yra „vandenyne“, todėl faktiškai – jis ne „vairuoja“, o „plaukia“.
 
2008 m. lapkričio mėn.
J. Clarkson’as pajuokavo, kalbėdamas su sunkvežimių vairuotojais, klausdamas jų apie tai, kiek jie darbo metu nužudo prostitučių. Skandalas kilo dėl to, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas „pakelių maniakas“ Steve Wright, kuris, kaip žinia, buvo sunkvežimio vairuotojas.
 
2009 m. vasario mėn.
Spaudos konferencijos Australijoje metu, žurnalistai paklausė J. Clarkson’o nuomonės apie tuometinį Didžiosios Britanijos Ministrą-Pirmininką Gordoną Brauną (Gordon Brown). Atsakymas buvo trumpas ir, žinoma, sukėlė eilinį skandalą: „tas vienaakis škotų idiotas?„
 
2009 m. spalio mėn.
BBC televizija pradėjo naujų darbuotojų samdymo „kampaniją“, kadangi jai buvo pareikšta lygių teisių kontrolės komiteto pretenzija dėl lygių galimybių pažeidimų. Žinoma, J. Clarkson’as nepraleido progos pasisakyti: „televizija šiuo metu yra apsėsta samdymo manijos ir tam, kad atsverti baltaodžių heteroseksualų skaičių, yra pasirengę samdyti juodaodes lesbietes musulmones„
 
2010 m. liepos mėn.
Kalbėdamas apie dėmesį blaškančius faktorius vairavimo metu, J. Clarkson’as pasakė: „Jei atvirai – burka nieko nepaslepia. Visai neseniai sėdėjau taksi Londono Piccadilly rajone ir per perėją, tuo metu, ėjo moteris, dėvinti burką nuo galvos iki pėdų. Staiga, ji už kažko užkliuvo ir krito aukštelnika, jos burka pakilo ir štai – raudoni stringai ir prisegamos kojinės„
 
2010 m. rugpjūčio mėn.
Kalbėdamas apie kolegos J. May vairuojamą Ferrari F430 Speciale, J. Clarkson’as leptelėjo: „palyginus su naujesniu modeliu, šis atrodo kaip da*nas – tos grotelės priekyje primena niekada nesibaigiančią šypseną. Manau, ji turėtų būti pavadinta Ferrari F430 Specialiai Invalidams„
 
2011 m. vasario mėn.
16-to „Top Gear“ sezono, 2-ame epizode, laidos vedėjai šaipėsi iš Meksikoje gaminamo Mastretta automobilio. J. May pavadino automobilį „Tortilla“ (blynelis, gaminamas Meksikoje) ir visą laidą taip jį vadino, aiškindamas, kad negali atsiminti automobilio pavadinimo. R. Hammond’as pridėjo, kad „automobilis atspindės nacionalines meksikiečių charakteristikas – bus tingus, nerangus, su ūsais, besiramstantis į tvoras, mieguistas ir dėvintis paklodę su skyle kaip apsiaustą„. J. Clarkson’as užbaigė automobilio apžvalgą žodžiais: „automobilis yra š*das ir Meksikos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje vis tiek bus per didelis tinginys, kad pasiskųsti dėl to, ką mes čia pasakėme„
 
2014 m. gegužės mėn.
J. Clarkson’as įsivėlė į labai nemalonų skandalą, kai eteryje „deklamavo eilėraštuką“, kuriame pavartojamas labai rasistinis žodis. Dėl šio įvykio, J. Clarkson’as netgi išleido atskirą video atsiprašymą ir gavo griežtą įspėjimą iš BBC vadovų.
 
https://www.youtube.com/watch?v=HBpnPc2Kec4
 
Kur yra ta „raudona linija“?
 
Kas liečia žiūrovų skaičių, pajamas ir pelną – Jeremy Clarkson’as ir „Top Gear“ komanda maždaug šviesmečiais lenkia kitas TV laidas. Tačiau jie lygiai tais pačiais šviesmečiais lenkia kitas TV laidas ir dėl svarstymų Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos komisijoje (Ofcom) skaičiaus. Tokie faktai bet kurį darbdavį pastatytų į labai nepatogią padėtį ir priverstų labai rimtai apsvarstyti savo tolimesnius pasirinkimus.
 
Ar vien tam, kad nenutrūktų finansinė gerovė, galima „užmerkti akis“ į moralės pažeidimus? Įdomus klausimas, ar ne?
 
Pabandykite užduoti sau kitą klausimą: jeigu Jūsų darbuotojas, kuris generuoja Jums pačius didžiausius pinigus, būtų „maištininkas“ – nepildytų klientų aptarnavimo sistemos, ataskaitų, trauktų aukštesnius vadovus per dantį ir elgtųsi kaip nori, tačiau pajamingumu šviesmečiais lenktų bet kurį kitą darbuotoją – ar laikytumėte jį savo versle? Nekreipkite dėmesio į tai, ką padarė J. Clarkson’as. Nekalbėkime dabar apie fizinį smurtą. Ar atleistumėte tokį žmogų?
 
Atsakymą rasti paliksiu Jums. Būkite sąžiningi su savimi.
 
Epilogas
 
Tiek praeityje, tiek šiais laikais – visada yra žmonės, kurie nieko neklauso, tačiau visuomet „parneša pinigus“. Tikrai galima įvardinti ne vieną tokį žmogų – a. a. Steve Jobs (Apple), Mark Zuckerberg (Facebook), Ingvar Kamprad (IKEA), Howard Hughes ir taip toliau.
 
BBC televizija susidūrė su moraline „teisti negalima pasigailėti“ dilema. Nepaisant 1,000,000 parašų, surinktų „Top Gear“ fanų; nepaisant jau daugiau kaip 10,000,000 Facebook fanų praradimo; nepaisant milijonų svarų sterlingų pajamų netekties (nuostolių?) – jie priėmė sprendimą atleisti Jeremy Clarkson’ą. O kaip būtumėte pasielgę Jūs?
 
Laukiu Jūsų nuomonių ir linkiu Jums gero verslo!