Darkera

Būtent Tavo komentaras dar kartą patvirtina, kad nereikia nuotraukos. ;)

Grybų karas :)

Ir tai tikrai matosi iš tavo postų forume.

abu puslapius? :o

Spausdintuvo surinkimo instrukcija :lol:

Dovanoju uždarbiečiams. Mokėjau 23 eur. Pasileidžiam patys!
Gero vakaro draugai :)
autoposter.rar

Iprastai toks klausimas iskyla zmonems, kurie nera nieko dirbe. Tau klausimas: ar esi kur nors dirbes ir gaves atlyginima?
 
Saviugdos knygas reikia atsirinkti, nes jos dabar kaip popsas: masems. Svarbu parasyt, kaip bemoksliui pavyko milijonus vartyt.
 
Jei monotoniskas darbas nedomina, tai lieka arba verslas arba kurybinis darbas. Akivaizdu, kad verslas atkrenta, nes kitaip nebutu sitos temos. Del kurybos jau paciam svarstyt pagal gebejimus.
 
Maximoje ilgai dirbantys irgi negalvojo, kad ju gyvenimas toks bus.
 
Viska susimavus darau isvada, kad tikriausiai nesi tiek pranasesnis, kad galetum nedirbt monotonisko darbo. Biski atsibusk ir pasiziurek statistika, kaip zmogai Lietuvoj gyvena.
 
Gyvenimas purvo duobe, stenkis islikti jos virsuje.

Kas dėl mokslų, tai pasiimk akademines atostogas ( jeigu galima, ne Lietuvoje gyvenu nežinau sistemos ), nusiraminsi, pailsėsi, galėsi viską apmąstyti be jokio spaudimo.
 
Popieriai dabar darbdaviams mažokai berūpi, Jeigu dirbi geriau nei tas kuris turi aukštąjį ir t.t ir gausi daugiau. Patarimo negaliu duoti, tiesiog naudokis visomis progomis, bent jau aš taip darydamas atradau tai ką mėgstu ir kuo užsiimu jau gan ilgą laiką.

Man patiko skaityti, ir mastymas musu gan panasus.
Patarti nieko negaliu, nes pats esu nezinioje.

Ar lengva pakeisti kietąjį diską – priklauso nuo nešiojamo kompiuterio modelio. Vieni modeliai turi specialiai padarytą dangtelį, kurį tereikia nuimti ir gauni tiesioginį priėjimą prie kietojo disko. Bet pavyzdžiui pas mane tokio dalyko nėra, tai teko išrinkti visą kompą, kad pasikeisčiau HDD į SSD.
 
Aš tai turbūt pirkčiau kompiuterį su HDD ir įsidėčiau SSD. Kalbant apie HDD, nelabai ir didelis skirtumas, koks jis bus įdėtas. Kita vertus, SSD norėčiau išsirinkti pats, o ne pasitikėti tuo, ką gamintojas įdėjo.
 
Kitas klausimas – kaip sutalpinti du kietuosius diskus kompiuteryje. Įprastinis variantas būtų įdėti antrąjį diską vietoj CD-ROM'o. Bei jeigu kompiuteris neturi CD-ROM'o, tai vertėtų pasidomėti, ar yra kur daugiau tą antrąjį diską įkišti. Blogiausiu atveju galima apsiriboti vienu didesniu SSD (bent 256 GB) ir turėti išorinį nešiojamą HDD asmeniniams failams.
 
Dėl gamintojų, tai bent jau prieš keletą metų Dell ir Asus buvo giriami. Bet svarbu pasidomėti apie konkretų modelį, nes ir Dell'ų gali būti nevykusių.
 
Dėl procesorių, tai i7 yra aukščiausios klasės procesoriai, tačiau nemanau, kad reikia aklai jų vaikytis. Renkantis reikėtų atsižvelgti į konkretų modelį. Pavyzdžiui, jeigu modelio numeris užsibaigia Q (Core i7-6770HQ) – procesorius turi keturis branduolius, jei U – du branduoliai, tačiau mažesnis energijos vartojimas. Tiesa, ne viskas taip paprasta:
 
 
---------
 
Kai renkiesi nešiojamą kompiuterį, svarbu neapsiriboti vien skaičiukais. Būtinai pamąstyk, kiek daug žadi jį nešiotis. Gal geriau pasiimti 14 colių ir lengvesnį, kad būtų patogu nešiotis, o naudojimui namuose prisijungti monitorių ir/ar klaviatūrą. Net jei svoris nėra taip svarbu, neimk labai sunkaus – gal sugalvosi dirbti pasidėjęs kompiuterį ant kelių ar dažnai perkelinėsi iš vienos vietos į kitą. Orientuokis į ne didesnį kaip 15,6 colio ir ne sunkesnį kaip ~2,3 kg (nebent esi tvirtai įsitikinęs, kad didesnis ir/ar sunkesnis nesukels nepatogumų).
 
Atreipk dėmesį ne tik į ekrano išmatavimus, bet ir paties ekrano kokybę. Menkas malonumas bus į ekraną žiūrėti, jei spalvos netinkamos ar apšvietimas netolygus. Taip pat kompiuterio korpusas turėtų būti daugiau mažiau tvirtas – negirgždėtis paėmus į rankas, klaviatūra per daug neįsispausti į vidų. Be kita ko, pasidomėk dėl kompiuterio temperatūrų – tiek ar kompiuteris sugeba tinkamai aušintis esant didelėms apkrovoms, tiek ar kompiuterio korpusas per daug neįkaista vietose po atremtais delnais (iš patirties galiu pasakyti, kad menkas malonumas laikyti riešus lyg ant kaitlentės). Šiems dalykams išsiaiškinti puikiai tinka apžvalgos iš http://www.notebookcheck.net/ puslapio – primygtinai rekomenduoja išsirinkus konkretų modelį susirasti jo apvžvalgą šiame puslapyje. Va pavyzdžiui, kaip atrodo nuodugni Lenovo T440s apžvalga - išrenkamas net kompiuterio korpusas!
 
Nepamiršk pasidomėti apie reikalus su kietuoju disku: ar lengva pakeisti ir ar bus įmanoma sutalpinti du. Taip pat pasidomėk, ar kietojo disko jungtis yra SATA III (dar kitaip vadinama SATA 6Gb) – antros kartos SATA neturi pakankamai pralaidumo išnaudoti visą SSD greitį (nors šiais laikais nebeturėtų būti diegiamos SATA II, bet dėl viso pikto).
 
Pamąstyk, ar tau tikrai reikalinga diskreti (AMD ar nVidia) vaizdo plokštė. Bendrais atvejais turėtų pakakti ir Intel procesoriuje jau esančios GPU. Taip pat šiais laikais tapo nebereikalingas CD-ROM'as (nors daugelis 15,6 colio modelių jį vis dar turi). Aš ieškočiau modelio būtent be jo, nebent į jo vietą planuočiau įdėti antrą kietąjį diską.

Atsakymas paprastas, vietoj to, kad pasižadėtum sau NUO RYTOJ (arba po poros valandų) kažką daryt, tai daryt iš karto, tą pačią sekundę.

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

58. Mokyti nardyti
Pigiai galiu pamokyti nardyti: merginoms,draugams arba į vandenį :)
Kreipkitės :)

Iskelk sau klausyma ka mielai dirbtum be jokio atlygio . Jai atsakymo nezinai tada siulau isbandyti kuo daugiau sriciu ir ziurek kur tau labiau patinka ten ir eik :) Sekmes.

Būtent tai.
 

Aš, pavyzdžiui, prieš penkis metus galvojau ką veikt. Sugalvojau: davai imsiu ir susikursiu blogą. Netyčia šovė į galvą pavadinimas "Debesyla" Tai kažkaip susiję su debesimis, o tai - su lengvumu. Hm! Parašiau straipsnį apie lengvumą. Po trijų metų ir N+ straipsnių supratau, kad man patinka rašyti ir mokyti. Po dar dviejų metų, dabar, iš mokymų ir rašymo ir gyvenu. Ir tai dievinu. :)
Iš esmės čia jokio triuko nebuvo. Tik atsitiktinumas.
 
Ir kas įdomiausia: aš nesu toks vienas.
Pavyzdžiui mano mama taip pradėjo kurti rankų darbo lėles, tėtis užsiimti marmuro apdaila ir židinių statyba, o močiutė - draudimo veikla. Ne iš didelio galvojimo "ką galėčiau daryt, et, et, reikia sąrašo...", o iš bandymo, darymo - ir ei! Žiū! Netikėtai užkliuvai už kažko, kas veža. :)
 
18-kos metų, beje, aš išvis sedėdavau ir visą dieną video žaidimus žaisdavau... :D

Viskas su laiku. Darai vieną darbą, pamatai, kad traukia kažkas kito. Pabandai, užsikabini, tobulėji. Nepajunti, kaip prabėga keli metai. Man 30, bet dar tiksliai nežinau, ar tai ką darau yra mano pašaukimas. Tiesiog stengiuos daryti tai ką sugebu geriausiai ir pastoviai tobulėti.

2010-2011m. II
 
Kelione susitvarkeme greitai. Galutiniame varijante vaziavome tryse. As, klasioke ir zmogus kuri pirma karta matau. Bet tuo zmogumi pasitiketi teko daugiausiai. Transporta susiradome greitai. Zinojome ir miesta i kuri vaziuosime. Bet tai ir buvo viskas. Nei darbo, nei gyvenamos vietos taip ir nespejome rasti iki pat isvaziavimo. Jaudintis nebuvo laiko, nes jau po keliu dienu vaziavau mikriuku pro svetimus krastus. I savo pilnaverti, savarankiska gyvenima. Ir stai stebuklinga stotele. Privaziavome savo miesta.
 
-Kur jus paleisti?
-Cia atrodo ramesne gatve, paleiskite paimsime lagaminus.
 
Paleido. Atsisedome ant lagaminu ir viskas. Prasideda gyvenimas. Kagi, reikia ieskoti gyvenamos vietos. Gerai, kad draugas turejo lenkisko kraujo. Mokejo kalba ir pakeliave per kelias vietiniu reiksmiu parduotuves, pasiskambine kelis skelbimus radome sau gyvenama plota. Tiesa.. Jis atsilaisvino tik sekancia diena. Todel turejome labai grazia nakti po zvaigzdetu dangum. Tada dar nesupratau, kad si naktis tik maza kibirkstele mano busimo gyvenimo ateities.
 
Sekancia diena atvyke i gyvenama vieta, apsidziaugem. Seimininkas Prancuzas, jam daug kas dzin. Kambaryje gyvenom tryse ir visai neblogai suejom. As miegojau ant sofkes ir man tai patiko. Pasijauciau lyg gyvenciau studentu bendrabutije. Ten kur visada norejau. Neuzilgo visi trys susiradom darbus. I pinigai nebebuvo esminis dalykas. Tiesa sakant nemiegodavau per nakti. Laukdavau kol atsidarys parduotuves, kad galeciau nusipirkti koki nors elektronini daigta. Buvo smagu.
 
Laime truko iki mazesnes laimes. Dirbant buna ir atostogos.
-Ar kada nors vazinejai Angliskais traukiniais? O ar buvai Londone?
Ir deja antrasis klausimas man buvo lemiamas. Kelios valandos, nauja maika, sortai ir as jau traukiniu stotyje. Isoku i galine kajute. Iki Londono tik 50 minuciu. Begalo laukiu!
 
Visa gyvenima atsiminsiu artejanti londona. Traukinio begiai issisakoja i begalybe ir prasideda begaliniu sienu vaizdai. Ivaziuojame i milziniska "Victoria" stoti. Zmoniu ivairove, pastato struktura mane suzavejo be galo. Ta vaizda reiketu pamatyti.
 
http://victoriaplace.co.uk/assets/img/LondonVictoriaStation.jpg
 
Benamiai... Daug benamiu. Daug kam tai buvo vienintelis stogas ir galimybe issimiegoti nakti. Ne tik vienos nakties nuotykis pasitampyti lagaminus. Deja likimas ir man leme, kad Victoria neuzilgo taps mano antrieji namai.
 
Bet sia dali paliekame kitai dienai :). Iki

2010-2011 metai.
 
Pirmasis losimo etapas pasibaige. Neradau kaip grazinti pinigu, tevai suzinojo apie pirmine mano losimu stadija ir grazino pinigus kredito imonems. Beda tame, kad jie niekada negyveno prastai. O ir gyvenimo pavyzdi turejau neiprastai gera. Apemusi ramybe seke keviena mano diena. Vel dziaugiausi vakarais su savo draugais. Gyvenima vede zmogiskos ir malonios intrigos, merginos. Pasivazinejimai. Didziausia problema ir galvos skausmu vel tapo malonus mokslai universitete. Tada dar nesupratau kaip neiprastai ir labai giliai losimas pakeite mano mastysena.
 
Sako, kad pasamone turi apie 10 lygiu. Ir didzioji dalis to, ka daro zmogus yra sprendziama butent joje. Viena vakara susipykau su tevais del buitiniu dalyku, nervai buvo istampyti. Zinoma santykiai santykiai irgi pakite. Ta diena susikroviau rubu i tase ir pabegau is namu. Gi ne mazas vaikas jau, susitvarkysiu sakiau sau. Nuejau netoli, pas savo buvusia klasioke gyvenusia uz keletos gatviu. Ir buvau begalo laimyngas galedamas visa suknista savaite pas ja sedeti ir nieko neveikti. Nerealus kaifas, is kito zmogaus gauti 100 litu. Niekas neknisa proto. Idomu... Tikriausiai galvojate, ar as tikrai tuo didziuojosi. Ne. Tai yra mano ironija, kuria laikui begant suprasite.
 
Ta nenuobodi kelione per kelias gatves, pakeite mane dar labiau. Ta savaite as su savo drauge nusprendziau- vaziuosime i Anglija. Mokslu man nebereikia. Turime pazystamu, sueis. Jos seimos situacija buvo gana klampi, jai be galo reikejo pinigu. O as begalo norejau pabegti is to kas man atrode kaleimu. Po savaites as susitaikiau su savo seima. Nors galbut jeigu pasakius tiksliau, jie suprato ir susitaike su tuo, koks ###### as gimiau. Ir tiesiog atleido man eilinius issisokimus. Bet gryzdamas i namus jau tvirtai zinojau tiksla- as isvaziuoju. Imu akademines ir uzsidirbsiu tu nelemtu pinigu.Piktumai buvo dideli. Tikriausiai isivaizduojate standartine tokia situacija ir reakcijas. Ju neaprasinesiu. Bet po ilgu pokalbiu ir igimto talento itikineti zmones savo idejom ir teisumu jie man leido tai daryti. Taip pat pasiekiau ir tiksla gauti parama kelionej ir gyvenimo pradziai. Tai buvo gera zinia ir mano draugei, nes pinigu ji neturejo. Viskas kabejo ant mano peciu. Ir stai 3000 svaru ikapsejo i mano kisene.
 
Noreciau itraukti truputi daugiau intrigos, i save ziuriu kaip i personaza ir bandau kuo labiau atsiriboti nuo gedos ir kitu slegianciu jausmu. Todel sios dalies pratesima paliksime iki rytojaus. Iki jo, tiesiog palieku klausima. Kas su tais pinigais buvo padaryta? Ar buvo isvaziuota i kelione? Zinoma siu klausimu taip akivaizdziai neklausciau jeigu atsakymai butu paprasti. Iki ryt.

Sveiki :)




Esu Tautvydas Šlevas. Kartu su drauge Kamile Jokšaite nusistatėme tikslą mažiausiai metus autostpu ir kitais būdais keliauti po pasaulį :) Jau spėjome patirti neužmirštamų nuotykių. Šiuo metu keliaujame po Europą. Jau sukorėme nemažai kilometrų, sutikome daug naujų draugų. Kai nakvojome Zakopanėje kalnų apsupty atėjo ūkininkas su penkiais šunimis aiškintis kas tie įsibrovėliai pasistatę palapinę jo žemėje, bet galiausiai leido pasilikti, kitą dieną pakvietė į svečius, vaišino naminiais valgiais. Slovakijoje nakvojome ant upės kranto trys šimtai metrų nuo Lenkijos-Slovakijos sienos. Kai buvom Košice - turėjom reikalų su policija. Vengrijoje susipažinom su pačiais nuostabiausiais žmonėmis. Žmogus sustojo mūsų pavežti, o už pusvalandžio jau sėdėjome su jo šeima už stalo. Tris dienas gyvenome pas jį. Buvom maitinami tradiciniais vengriskais valgiais, aplankėm dešimtis architektūros paminklų. Aplankėm nacionalinį parką ir sielojomės kai atėjo laikas atsisveikinti... Šiuo metu esame Rumunijoj. Keliausim po nuostabųjį Transilvanijos regioną. :) Po Europos keliausime į Aziją (labai laukiam kada atvyksime į Iraną), Australiją...


Mums reikalingas Jūsų palaikymas.




Mano žavioji mergina kurs trumpametražius filmukus, o aš rašysiu straipsnius.


Mūsų dienoraštis (InvisusMundi.lt)
Kelionė aplink pasaulį

Facebook puslapis su daugybe nuotraukų
https://www.facebook.com/invisusmundi



Palaikykite Kamilę sekdami jos youtube puslapį. Mums reikia surinkti mažiausiai 100 subscribe, kad taptume "tikru" Youtube kanalu.
Youtube kanalas -->

Naujausias įrašas iš nuotykių Zakopanėje


Krokuva




Sekite mūsų asmeninius Facebooko puslapius :)


https://www.facebook...autvydas.slevas

https://www.facebook.com/kjoksaite



Mūsų Instagram


https://www.instagra...amile_joksaite/

https://www.instagram.com/tslevas/



Twitter


https://twitter.com/kami_jok

https://twitter.com/tslevas



http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/1-4.jpg



http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/2-3.jpg




http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/5.jpg


http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/16.jpg


http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/6.jpg


http://invisusmundi.lt/wp-content/uploads/2016/07/15.jpg

Taip ir galvojau :D matosi iš abiejų temų, kad ekstazėj esi :)
 
Šaunuolis Šimkus, randa vistiek tokių :D

O kam tu skyrių man jie visiškai nereikalingi. Paysera puikiai susitvarko nuotoliniu budu.

Tarptautinių mokėjimų platformą valdanti bendrovė „Paysera LT“ planuoja keltis iš dabartinio biuro Mėnulio gatvėje į naują biurų pastatą šalia tiesiamo vakarinio aplinkkelio. Darbdaviai nusprendė darbuotojams pastatyti daugiabutį namą ir sporto kompleksą. Statybos turėtų prasidėti dar šiais metais, o darbuotojai galės persikelti jau kitų metų viduryje.
 
Iš viso 3,5 ha sklype planuojama pastatyti keturių aukštų kupolus, iš kurių dvejuose įsikurs „Paysera“ darbuotojai. Numatoma, kad jų plotas turėtų siekti apie 3,3, tūkst. kv. metrų.
 
Pasiekus 200 darbuotojų skaičių būtų prasmė turėti sporto kompleksą, kuriuo galėtų naudotis dirbantieji ir visa visuomenė. Taip pat jam galėtų atsirasti ir operatorius. O gyvenamasis namas būtų nuomojamas darbuotojams. Vilniuje nuoma labai brangi ir jie dabar nuomojasi per visą Vilnių. Norėtume, kad jie turėtų turėti galimybę nuomotis šalia, – tikina K.Noreika.
 
 
 
Visas straipsnis - http://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/nauja-paysera-bustine-vilniuje-primins-erdvelaivi-973-665061

Aš kiek kitaip supratau šią mintį.
 
Gal sportas nėra tai, kad eiti į sporto klubą, į savaitę daugybę kartų, kilnoti svarmenis ir stengtis kuo daugiau "išstumti". Žmonės gyvenime daug ką turi daryti, kas jiems nepatinka, ar ko jie mieliau atsisakytų. Lygiai taip pat, kaip ir su sveikata. Žmogus turėtų mylėti save, to pasekoje mes einame pas dantistus, priduodam kraują tyrimams, daromės plastines operacijas ir t.t. visa tai yra dalykai, kurie didelio mėgavimosi žmogui neteikia, bet reikia. Jeigu žmogus save myli, jis rūpinsis ir savo sveikata. Jam nebus būtina užsirašyti į sporto klubą ir tapti klubo dalimi, jam nereikės būti "prirakintam" prie štangų, nes jis sumokėjo už savo abonementą ir dabar jau jis privalo eiti. nes pinigai sumokėti. Ne. Viską gyvenime galima suderinti. Vieną valandą tu gali pasižiūrėti serialo seriją, o kitą jau važiuoti dviračiu, bėgioti, padaryti kelis atsispaudimus, pažaisti krepšinį ar futbolą ir tai jau bus naudinga tavo sveikatai, o bent vienas iš šių dalykų teiks ir tavo paminėtą malonumą net ir visiškai sporto nemėgstančiam žmogui.
 
Įdomi tema, ir įdomus tekstas.
 
Manau, kad žmogaus gyvenime turi vyrauti harmonija, ramybė, jaukumas. Kažkas minėjo, kad rašė ant lapo tai, ką nori veikti gyvenime, kokie yra tikslai ir t.t. o po to, suprato, kad gyvenimas jam ir taip patinka - važiuoti į/iš darbo, namuose tavęs laukia mylinti žmona, būrys vaikų. Man tai skamba kaip savotiška idilė. Tiesiog, paprastas paprastų žmonių gyvenimas, su savo problemomis ir rūpesčiais, su savo laimėm ir džiaugsmais, su nuosmukiais ir pakilimais. Jeigu visus tai tenkina, kam kažką keisti tam, kad keisti. (Ir tik nereikia pradėti rėkti, kad tai - pilkos masės gyvenimas, nieko ypatingo ir kad tai neįdomu) Manau, kad visi šitie dalykai yra vieni svarbiausių, kurie gali būti pas žmogų gyvenime. Sveiko proto žmogui tokie dalykai teikia laimę. Pastarosios niekas neatstos.
 
 
 
Man visas pasaulis yra keista vieta. Visas gyvenimas keistas, visi žmonės. Daugelis mėgsta sakyti, jog kiekvienas yra skirtingas, ir su tuo sutinku, bet taip pat manau, kad kiekvienas esame ir vienodas. +/- norime tų pačių dalykų, +/- darome tuos pačius dalykus tik gal kiek kitaip. Finale - visi toje pat valtyje esame. Nei vienas neturime daugiau sekundžių savo laikrodyje, nei vienas jų negalime susigrąžinti. Kiekvienas turime įvairius prisiminimus, tiek blogus tiek ir gerus. Tai dalykai, iš kurių susideda gyvenimas ir dar daugiau.
 
Kaip ir minėjo Revolt - visos tos gyvenimiškos tiesos, visos tos mandros citatos ir t.t. tai dalykai, kuriuos tikrai suprantame, arba mums atrodo, kad suprantame. Galbūt bėda ta, kad mes tik ir suprantame tuos dalykus, bet nesuprantame iki galo savęs. Kodėl mums viską, kas aplinkui yra suprasti lengviau. Kodėl kalbėdami su draugu apie jos problemas, mes jam galime išdrėbti į akis 100 ir daugiau patarimų, pamokslų, pamokų, bet kai patiems tokia pat situacija, mes sau nedrėbam to, mes tik mintyse pasakome, jog mes žinome, ką reikia daryti ir... nepadarome. Man tokia problema aktuali. Praėjo jau labai daug sekundžių, minučių, valandų ir vis dar neatrodau tas žmogus, kuris turėtų planą. Neįsivaizduoju, kiek dar laiko turės išgaruoti kol ateinantis laikas bus mano laikas kuriuo mėgausiuosi.

Užskaitau tekstą, stipru, bet tinka tik vienišiams kurie gali sau leisti daryti ką nori ir gyventi dėl savęs taip "kontroliuodami laiką". Aš auginu du vaikus trečią pasiėmėme globoti, ir esu ne kartą galvojęs apie tiksinčias sekundes ir laiko kontrolę ir ką aš veikiu šiame gyvenime, bei ką norėčiau daryti pamąstymai atsirado perkopus 3 dešimtį, kai prieš vieną gimtadienį pat susimasčiau, o kiek man sueis metų :). Pasiėmiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti savo norus tikslus esamą padėtį, tada susirašiau kas man nepatinka, bet viso šito pabaigoje aš priėjau išvados, kad man patinka, kaip yra dabar ir man patinka senti, patinka važiuoti į darbą, patinka, kad žmona sensta kartu su manimi, patinka, kad aplinkui laksto būrys vaikų, aš neskaičiuoju laiko, nesvarstau ar jį tinkamai išnaudoju aš džiaugiuosi tai ką turiu. Nes galvodamas apie laiką ir kaip tu jį išnaudoji, pradedi tapti egoistu pradedi norėti gyventi sau dėl savęs.

perskaičiau pavadinimą, atsirado noras skaityti turinį. Perskaičiau. Emocijų kažkaip nėra. Parašyta visiems žinoma tiesa, bet neįkvepia kažkaip. Problema yra, kad visi apie tokius dalykus susimasto anksčiau ar vėliau, bet nieko nedaro, nesistengia, nesuranda jėgų keistis ar vystytis. Pats toks esu, žinau ko reikia, žinau kaip, bet rutina mane skandina ir nieko negaliu padaryti. Tiesiog susimastai apie visą situaciją, supranti, kad reik kažką keisti, bet nieko nedarai, nėra jėgų, aplinka smerkia, supranti koks esi vienišas kartu su savo idėjomis ir norisi tiesiog vėl skęsti rutinoje.