Seniausia man žinoma sėkmės formulė

Aš čia nieko nekomentuosiu, tik įdėsiu dvi citatas. Pirmoji - iš švento rašto.

57 Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: "Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!" 58 Jėzus atsakė: "Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti". 59 Kitam žmogui jis pasakė: "Sek paskui mane!" Tas prašė: "Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti". 60 Jis atsakė: "Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!" 61 Dar vienas tarė: "Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais". 62 Jėzus tam pasakė: "Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei".

Antroji iš gimtosios istorijos.

X a. pietrytiniame Baltijos pajūryje įsigalėjo danai. 960 m. danų žygis į prūsus aprašytas Sakso Gramatiko veikale, kur minima, kad Danijos karaliaus Haroldo sūnus Haakonas užpuolė sembus. Tačiau sembai taip įnirtingai pasipriešino, kad Haakonas pajuto galįs pralaimėti mūšį. Tada jis įsakė sudeginti visus savo laivus, kad jo kariai negalėtų pabėgti. Tik tokia kaina Haakonas išplėšė pergalę iš sembų. Sakso Gramatiko aprašymai liudija, kad IX–X a. sandūroje prūsai ir kuršiai skandinavų buvo nuolat puolami. Šių žygių metu į istorinius šaltinius pateko ir pirmieji žinomi kuršių vadų vardai: kuršių „karalius“ Lokeras, kuršių „karalius“ Dornas (Dorno).

Užduotis

Atraskite du panašumus ;)

Nė vienas, kuris <...>žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.

<...>Haakonas<...>įsakė sudeginti visus savo laivus, kad jo kariai negalėtų pabėgti.

Trumpai tariant, sėkmės forumulė "arba viskas arba nieko?" :)

Laivų sudeginimas yra labai simboliškas ir labai iškalbingas aktas. Iš vienos pusės tai rodo, kad kartais tam, kad pasiekti tikslą, reikalinga tam tikra prievarta. Kariai buvo išprievartauti laimėti, nes alternatyva buvo arba žūti, arba vergauti.

Iš kitos pusės į tai galima žiūrėti kaip į investiciją va bank. Viskas buvo pastatyta ant kortos. Buvo sudeginti milžiniški pinigai tam, kad pasiekti tikslą. Ir tikslas buvo pasiektas. Pas mus gi šiais laikais įprasta siekti tikslų, nieko neinvestuojant ir apsidraudžiant iš visų pusių.

Istorija rodo, kad tai ne tas kelias. Jeigu žmogus turi bent mažiausią galimybę atsitraukti, jis ja būtinai pasinaudos. Tokia jau žmogaus natūra. Tiksliau, tokia yra lūzerio natūra.

Tokia jau žmogaus natūra. Tiksliau, tokia yra lūzerio natūra.

Taip išeina jog žmogus yra lūzeris iš prigimties :)

Taip išeina jog žmogus yra lūzeris iš prigimties :)

Manau, kad taip, kadangi didžiausias progreso variklis yra alkio jausmas (alkis maistui, pripažinimui, šlovei, savirealizacijai ir kitiems dalykams). "Normalūs" žmonės pagados nedaro. Į viršų kopia tik alkani fanatikai. Pavyzdžiui Eric Clapton 2 metus grojo po 10 valandų kasdien. Ar "normalus" žmogus tiek galėtų?.. Vargu bau. Dėl to normaliems ir pavalgiusiems, kuriems "ir taip gerai" ir tenka visi "einamieji reikalai", tačiau šita žmonijos dalis ir yra pati svarbiausia, nes ji vaikšto į koncertus ir būtent ji suneša pinigus tokiems, kaip Claptonas, kad anie galėtų toliau groti.

Muzikantas produkto nekuria. Bet jis kuria dvasines būsenas tiems, kurie tuos produktus gamina. Gaunasi sąžiningi mainai. Balansas tpsknt.

Bet tai blemba, paskaičius ta ištrauka iš švento rašto net baisu kaip pilnas fanatizmo tas tikėjimas.

Aš čia nieko nekomentuosiu, tik įdėsiu dvi citatas. Pirmoji - iš švento rašto.

 

 

 

Antroji iš gimtosios istorijos.

 

 

 

Užduotis

 

Atraskite du panašumus ;)

Na jie akivaizdūs. Jei nori pasiekti tikslą, PRIVALAI žiūrėti ir eiti tik pirmyn ir jo link, o ne dairytis ar galvoti, ką kaip kitaip būtum padaręs žingsniu ar keliais atgal. Na tiesiog moralas, jei sieki kažko, visada išliks 50 procentų kad pavyks ir 50 procentų kad nepavyks, bet jei dedi pastangas siekiant to tikslo, tuomet tas procentas sumažėjo nuo to kad nepavyks, ir su pastangų kiekiu didėja procentas ties tuo kad pavyks. Kita vertus, mano nuomone, nevisada tikslas pateisina visas priemones, todėl mąstant kaip realistui, turi apskaičiuoti ir nuspręsti, ar verta tęsti ką darai ar ne, nes juk jei akivaizdžiai matai, kad trūksta gabumų, investicijų, ar tiesiog motyvacijos, geriau mesti visą reikalą ir ieškoti kito, nei toliau eiti tikslo link, kurio pats nesitiki pasiekti. Beje tos citatos atgyvenę, nors esmė ir nepakitusi iki šių laikų, tačiau šiandieniniame pasaulyje, nebėra nei barbariškų mūšių, nei pačios civilizacijos modelio, kuriame galėtum naudoti šias citatas. Aišku, tai tik mano nuomonė, bet bandau pažvelgti į viską ir visada iš visų pusių.

Na jie akivaizdūs. Jei nori pasiekti tikslą, PRIVALAI žiūrėti ir eiti tik pirmyn ir jo link, o ne dairytis ar galvoti, ką kaip kitaip būtum padaręs žingsniu ar keliais atgal. Na tiesiog moralas, jei sieki kažko, visada išliks 50 procentų kad pavyks ir 50 procentų kad nepavyks, bet jei dedi pastangas siekiant to tikslo, tuomet tas procentas sumažėjo nuo to kad nepavyks, ir su pastangų kiekiu didėja procentas ties tuo kad pavyks. Kita vertus, mano nuomone, nevisada tikslas pateisina visas priemones, todėl mąstant kaip realistui, turi apskaičiuoti ir nuspręsti, ar verta tęsti ką darai ar ne, nes juk jei akivaizdžiai matai, kad trūksta gabumų, investicijų, ar tiesiog motyvacijos, geriau mesti visą reikalą ir ieškoti kito, nei toliau eiti tikslo link, kurio pats nesitiki pasiekti. Beje tos citatos atgyvenę, nors esmė ir nepakitusi iki šių laikų, tačiau šiandieniniame pasaulyje, nebėra nei barbariškų mūšių, nei pačios civilizacijos modelio, kuriame galėtum naudoti šias citatas. Aišku, tai tik mano nuomonė, bet bandau pažvelgti į viską ir visada iš visų pusių.

Šiais laikais, norint kažko pasiekti, siūloma pirmiausia žengti žingsnį. Visko numatyti neįmanoma. Lygiai taip pat neįmanoma išvengti klaidų. Tie, kas labai daug skaičiuoja, dažniausiai nežengia to žingsnio niekada. Kokia gi tada nauda iš jų apskaičiavimų? Juk ir be skaičiavimų galima nieko nedaryti :)

Šiais laikais, norint kažko pasiekti, siūloma pirmiausia žengti žingsnį. Visko numatyti neįmanoma. Lygiai taip pat neįmanoma išvengti klaidų. Tie, kas labai daug skaičiuoja, dažniausiai nežengia to žingsnio niekada. Kokia gi tada nauda iš jų apskaičiavimų? Juk ir be skaičiavimų galima nieko nedaryti :)

Bet skaičiuoti vis tiek reikia, savo galimybes žinot reikia - nestatyčiau ant kortos visko. Tai tikrai nebūtų protinga. Čia kaip lošiant kortomis užstatyti viską ką turi... O ką jei praloši? Rezultate liksi dar didesnis "bėdžius", nei buvai prieš tai. Tad geriau išlošt mažesnį prizą, bet su mažesne rizika, žinant kad neliksi "plikas" - apskaičiuojant, ir kryptingai siekiant tikslo, o ne kaip vištai be galvos - lėkt pirmai progai pasitaikius, ir sudegt vos kas...

Mąstantys žmonės retai praranda tiek, kiek praranda naivuoliai. Todėl kartais girdim tas stebuklingas "praturtėjimo per vieną parą" istorijas - bet kiek tų vargšų tampa dar didesniais vargšais - to negirdim. Tuo tarpu analitiško mąstymo, atsargesni, labiau planuojantys žmonės gal ir nepraturtėja taip staiga, bet jie veikia kryptingiau ir užtikrinčiau - net nutikus didžiausiam fiasko jie nelieka "ant nulio".

Tad impulsyvumas gali būti sėkmingas tik sykiu su žiniomis, logika, skaičiavimais. Kaip ir visur - reikia harmonijos. Aišku, yra toks posakis "durniams sekasi", bet aš mieliau nesitikėsiu kad taip ir pasiseks iš niekur nieko, o pasistengsiu suorganizuoti viską taip, kad šachas ir matas bus mano. :)

Bet skaičiuoti vis tiek reikia, savo galimybes žinot reikia - nestatyčiau ant kortos visko. Tai tikrai nebūtų protinga. Čia kaip lošiant kortomis užstatyti viską ką turi... O ką jei praloši? Rezultate liksi dar didesnis "bėdžius", nei buvai prieš tai. Tad geriau išlošt mažesnį prizą, bet su mažesne rizika, žinant kad neliksi "plikas" - apskaičiuojant, ir kryptingai siekiant tikslo, o ne kaip vištai be galvos - lėkt pirmai progai pasitaikius, ir sudegt vos kas...

Mąstantys žmonės retai praranda tiek, kiek praranda naivuoliai. Todėl kartais girdim tas stebuklingas "praturtėjimo per vieną parą" istorijas - bet kiek tų vargšų tampa dar didesniais vargšais - to negirdim. Tuo tarpu analitiško mąstymo, atsargesni, labiau planuojantys žmonės gal ir nepraturtėja taip staiga, bet jie veikia kryptingiau ir užtikrinčiau - net nutikus didžiausiam fiasko jie nelieka "ant nulio".

 

Tad impulsyvumas gali būti sėkmingas tik sykiu su žiniomis, logika, skaičiavimais. Kaip ir visur - reikia harmonijos. Aišku, yra toks posakis "durniams sekasi", bet aš mieliau nesitikėsiu kad taip ir pasiseks iš niekur nieko, o pasistengsiu suorganizuoti viską taip, kad šachas ir matas bus mano. :)

Ech, kaip man patiko šitas pasisakymas. Realybė prieš tradiciją :rolleyes:

Šiais laikais, norint kažko pasiekti, siūloma pirmiausia žengti žingsnį. Visko numatyti neįmanoma. Lygiai taip pat neįmanoma išvengti klaidų. Tie, kas labai daug skaičiuoja, dažniausiai nežengia to žingsnio niekada. Kokia gi tada nauda iš jų apskaičiavimų? Juk ir be skaičiavimų galima nieko nedaryti :)

Beje, va dar netyčia šovė į galvą? Neįmanoma be klaidų? Ir suabejojau nes į galvą iškart šovė google... Mano manymu jie eina iki šiol be klaidų nuo pat susikūrimo. Neteko kiek dabar pamenu girdėti, kad kažkoks google produktas ar servisas patirtų kažkokį didelį nuostolį ir kad reiktų produktą ar servisą naikint, uždaryt, sustabdyt jo veiklą ir panašiai. O va jie ir dabar vis eina į priekį, pučiasi, plečiasi, dideja, ir atrodo viskas apskritai pelninga ką daro. Aišku, gal čia toks pavyzdys retesnis ir nelabai tinkamas, bet va privertė suabejot teiginiu kad neįmanoma išvengti klaidų.

Čia kaip lošiant kortomis užstatyti viską ką turi... O ką jei praloši? Rezultate liksi dar didesnis "bėdžius", nei buvai prieš tai.

Og Mandino, prieš tai, kuo jis tapo vėliau, buvo toks lūzeris, kad net nusišauti nepajėgė (braunikas neiššovė). Iš čia ir yra ta idėja apie "dugną". Krentančiam žmogui nėra nuo ko atsispirti. Bet kai jis jau dugne, atsispirti yra nuo ko. Tik aišku, ne visi atsispiria. Kitiems braunikas iššauna ir tuo viskas ir pasibaigia.

Ir suabejojau nes į galvą iškart šovė google... Mano manymu jie eina iki šiol be klaidų nuo pat susikūrimo. Neteko kiek dabar pamenu girdėti, kad kažkoks google produktas ar servisas patirtų kažkokį didelį nuostolį ir kad reiktų produktą ar servisą naikint, uždaryt, sustabdyt jo veiklą ir panašiai.

Yra tokių produktų ir ne vienas. Aš dabar konkrečiai neatsimenu, bet marketer.lt apie tai kalnai prirašyta.

Čia dar viena citata:

The difference between winners and losers is that losers don't fail often enough, or they fall in the same way over and over and over again. Winners fail in different ways and often enough so that they can learn to do what they need to do to make things work.

Ir pabaigai dar viena istorija.

Į stiklainį su grietine įkrito dvi varlės. Viena iš jų buvo protinga, kita - durna. Protinga suprato, kad niekaip nesugebės iššokti ir iš karto prigėrė. Durna gi šokinėjo, šokinėjo... galiausiai savo laibom kojelėm sumušė sviestą. Tada atsistojo ant jo ir ramiai iššoko lauk.

Varlių istorija patiko :)

Taip, visiškai sutinku, kad žmogus, nepatyręs pralaimėjimo (nuopuolio, krizės, smūgio) - nepatyręs žmogus. "Už vieną muštą du nemuštus duoda". Čia kaip karys - pabuvojęs karštame taške turi vienokią vertę, o tiesiog lakstęs poligone - visai kitokią. Tačiau pralaimėjimų pačiam skatinti nereikia. Reikia daryt tai, ką nori, kaip nori, kada nori, ir kada gali - nebent, kaip minėtas pavyzdys - esi visiškam dugne, ir tiesiog nebeturi ką prarasti - tada jo, ginklą į rankas ir URAAAA (pykšt, atia).

Sako, kad toks kamikadziškas amžius yra tarp trisdešimt penkerių/keturiasdešimties. Nei iki tol, nei po to žmonės nebūna tokie bepročiai, lekiantys į ugnį stačia galva. Čia ne tik apie karą - čia apskritai - tas amžius - žmogaus vertybių perkainojimo ir psichikos nestabilumo amžius. :D Istorija teigia, kad laaabai daug garsių kamikadzių buvo tokio amžiaus, įvykdydami nerealias misijas. Bet gal nepradėsiu pasakot, nes jau nukrypau į lankas... :rolleyes:

Manau, kad taip, kadangi didžiausias progreso variklis yra alkio jausmas (alkis maistui, pripažinimui, šlovei, savirealizacijai ir kitiems dalykams). "Normalūs" žmonės pagados nedaro. Į viršų kopia tik alkani fanatikai. Pavyzdžiui Eric Clapton 2 metus grojo po 10 valandų kasdien. Ar "normalus" žmogus tiek galėtų?.. Vargu bau. Dėl to normaliems ir pavalgiusiems, kuriems "ir taip gerai" ir tenka visi "einamieji reikalai", tačiau šita žmonijos dalis ir yra pati svarbiausia, nes ji vaikšto į koncertus ir būtent ji suneša pinigus tokiems, kaip Claptonas, kad anie galėtų toliau groti.

 

Muzikantas produkto nekuria. Bet jis kuria dvasines būsenas tiems, kurie tuos produktus gamina. Gaunasi sąžiningi mainai. Balansas tpsknt.

http://www.youtube.com/watch?v=23PgYSpISNE

Butinai paziurekite visa iki galo ;)

Akagintarai ar visiškai pašėlai? Suprantu, kad esi perskaitęs daugybę knygų bet šito jau per daug. Neerzink žmonių tokiais pasisakymais.

_

Pirma apie tavo dvi citatas. Atsakymas paprastas ir vienodas. Pasirinkęs tikslą (kelią) nesižvalgyk atgal o eik pirmyn. Laivus sudegino todėl, kad armija taptu motyvota žinodama, kad kelio atgal nebėra. Jei pralošim tai mirsim.

Ta pati mintis panaudota ir filme "Greiti ir isiutę 3: Tokyo driftas" ten buvo toks epizodas ant viešbučio stogo. Pagrindinis herojus vardo neprisimenu paklausė: o kaip žinot ar teisingą kelią pasirinkau?, o jam buvo atsakyta: tiesiog pasirenki ir nesižvalgai atgal, o eini pirmyn kad ir kas benutiktų. Patarčiau pažiūrėt ši filmą, ten daug apmastyt gyvenimą siulančių epizodų yra.

_

O dabar kitas klausimas gintarai, daugumoj tavo postų tu tik cituoji kitus, o asmeninę nuomonę išreiški retai.

Vienas filosofas yra pasakęs kopijuot kitus yra didžiausia nuodėmė, nes tada prarandi save. Reikia pasiimt tik tai kas tau patinka, o visa kita ignoruot. Nes niekas kitas tau laimės nesuteiks tik tu pats tai gali.

O dabar kitas klausimas gintarai, daugumoj tavo postų tu tik cituoji kitus, o asmeninę nuomonę išreiški retai.

Vienas filosofas yra pasakęs kopijuot kitus yra didžiausia nuodėmė, nes tada prarandi save. Reikia pasiimt tik tai kas tau patinka, o visa kita ignoruot. Nes niekas kitas tau laimės nesuteiks tik tu pats tai gali.

+1

Čia tai geras. Kritikuoji mane už citatas ir čia pat pats pasiremi vieno filosofo citata ;)

Mano nuomone, kažkas už viską yra (tiksliau turėtų būti) atsakingas. Dabar kaltų nėra. Yra tik skaičiai. 20% darbingo amžiaus Lietuvos piliečių yra išvykę iš Lietuvos. Nedarbas Lietuvoje - irgi 20%.

Kas būtų, jeigu emigrantai grįžtų į tėvynę? Tai būtų 40%-inė bedarbystė. Tai jau - valstybės bankrotas.

O kas tą valstybę nubankrotino? Mano nuomone Lietuvoj gyvena tik runkeliai ir pofigistai. Pofigistams yra pofigu, o runkeliai kas 4 metai eina balsuoti. Kiekvieną kartą jie išbalsuoja vis kitus pajacus, kurie juos paskui melžia. Tada jie pradeda triukšmauti prieš valdžią. O kas tą valdžią išrinko? Taigi jie patys ją ir išsirinko - tie patys runkeliai. Bet jie nesako, kad mes durni - tai valdžia bloga. Kai ratas užsidaro - tai po to jau vėl renka tuos pačius melžėjus iš naujo.

Kodėl Airijoje darbo yra, o Lietuvoje - ne? Kuo skiriasi lietuvis nuo amerikono?

Mano nuomone iš esmės tik vienu aspektu. Ameriką pastatė kariai, kurie sudegino laivus. Tai žmonės, kurie išplaukė, nusipirkę bilietus į vieną pusę prirūkytose ketvirtos klasės kajutėse. Lietuvą pastatė tie, kurie vaikščiojo ir tebevaikšto paskui plūgą, kitaip sakant apsidraudėliai ir išskaičiuotojai. Statybų rezultatus matome. Amerikonai, kol kas dar neplūsta į Lietuvą ir kiek man žinoma, niekada neplūdo.

Štai jums ir Gimtoji Istorija, štai jums ir Šventasis Raštas!

Jau geriau, jau geriau. Nors ir labai juodom spalvom nupiešiai bet jau šis tas.

O dabar klausimas visiems. Kiek pasauliu reikia tokių žmonių kaip Mocertas, Leonardo Da Vinci, Kolumbų, Stevų Jobsu, Bilu Geitsų ar Trampų? Šimtų, tūkstančių o gal tiek kad ant kiekvieno kampo mėtytūs? Ir kiek reik žmonių kur duonos kepimo tradicijas perduoda iš kartos į kartą ir turi vieną krautuvėlę kur ja parduoda ir kuries pelno vaikymasis neegzistuoja. Šimtų, tūkstančių ar geriau duoną gamint mašinom, didelėse pramonės imonėsę, o tuos varganus kepėjus paverst kažkuo didingų, turtingu ar dar kuom?

Daug klausimų kyla, bet dėje atsakymų nieks nežino.