Ar jūs laikotės tvirtai ant kojų šiame gyvenime?

Mano senai dingo vaikystes pozityvumas.

Siuo metu sedziu virs 4000LT skolos ir ji kas menesi auga ir auga.

Esu dirbantis, bet kas is to? Jai visi pinigai atitenka skolom ir uz buta sumoketi.

Kai sugebi 1500Lt per 30 min atiduoti.

Ir toliau lauki naujo menesio.

Uzvalde mane depresija, baime, paranoja, stresas.

Paklauskit ka tenka namuose valgtyi :)

Ryziai, manu kose, grikiai, avizos, bulves.

Aisku dziaugiuosi kad esu virejas ir darbe stengiuosi valgyti kuo daugiau:)

Bet ar normalu kai sveriai 85 , o siuo metu 69 ? :)

Darba keisti nenoriu , nes mane uzvalde baimes jausmas, kad liksiu visiskai basas.

Antra darba neiseina surasti, nes darbo grafikas maiso.

Nesu ikibes i azartinius zaidimus, lazybas, pokeri.

Kaip jus elgtumeites mano situacijoje ?

Taupyciai kiek imanoma, kaip ir siuo metu tu darai.

Su savo skolininkais susitikes nupasakociau visa situacija ir grazinciau kiek imanoma didesnemis dalimis, lygei kas menesi sutarta diena, geriau sukust dar 5kg, bet grazinti skolas.

Atidavus skolas viskas pasikeis ir nusiris labai didele nasta.

Mano senai dingo vaikystes pozityvumas.

Siuo metu sedziu virs 4000LT skolos ir ji kas menesi auga ir auga.

Esu dirbantis, bet kas is to? Jai visi pinigai atitenka skolom ir uz buta sumoketi.

Kai sugebi 1500Lt per 30 min atiduoti.

Ir toliau lauki naujo menesio.

Uzvalde mane depresija, baime, paranoja, stresas.

Paklauskit ka tenka namuose valgtyi :)

Ryziai, manu kose, grikiai, avizos, bulves.

Aisku dziaugiuosi kad esu virejas ir darbe stengiuosi valgyti kuo daugiau:)

Bet ar normalu kai sveriai 85 , o siuo metu 69 ? :)

Darba keisti nenoriu , nes mane uzvalde baimes jausmas, kad liksiu visiskai basas.

Antra darba neiseina surasti, nes darbo grafikas maiso.

Nesu ikibes i azartinius zaidimus, lazybas, pokeri.

Kaip jus elgtumeites mano situacijoje ?

Paskaitai tokius įrašus ir supranti, kad tavo problemos menkutės, tarsi mažas vaiko kumštukas. Autoriui belieka palinkėti stiprybės, nors suprantu, kad realybė itin skaudi.

Mano senai dingo vaikystes pozityvumas.

Siuo metu sedziu virs 4000LT skolos ir ji kas menesi auga ir auga.

Esu dirbantis, bet kas is to? Jai visi pinigai atitenka skolom ir uz buta sumoketi.

Kai sugebi 1500Lt per 30 min atiduoti.

Ir toliau lauki naujo menesio.

Uzvalde mane depresija, baime, paranoja, stresas.

Paklauskit ka tenka namuose valgtyi :)

Ryziai, manu kose, grikiai, avizos, bulves.

Aisku dziaugiuosi kad esu virejas ir darbe stengiuosi valgyti kuo daugiau:)

Bet ar normalu kai sveriai 85 , o siuo metu 69 ? :)

Darba keisti nenoriu , nes mane uzvalde baimes jausmas, kad liksiu visiskai basas.

Antra darba neiseina surasti, nes darbo grafikas maiso.

Nesu ikibes i azartinius zaidimus, lazybas, pokeri.

Kaip jus elgtumeites mano situacijoje ?

Tikrai mane irgi slegtu toks dalykas, kai zinai 4k skoloj, manau dar tavo darbas neislengvuju, kiekvienas centas svarbus. Klausimas, kam tu skolingas visa tai? Draugams, paskolu bendrovei ar kokiam "barygai"? Zinoma skola, ne zaisda, ji savaime neuzgis. Paprastas patarimas, jeigu is draugu skolinais, tai geri draugai tikriausiai paskolino, vistiek, mums gyvenantiems lietuvoje tie 4000lt yra pinigas. Pabandyk rasti kompromisa, gal pas juos nera tokios situacijos, kaip pas tave, gal jiems pinigai nedega ir galima mazesnem dalim grazinet.

Viskas yra suderinta, kalbeta suprato mano situacijas.

Net antstoliai turejo uzblokuoti mano visas turimas banko korteles.

Bet paliko, jomis galiu naudotis pilnai :)

Bet zinai nera malonu kaip per 30 min turi viska atiduoti, zinodamas kad turi dar likti pragyvenimui, o taip sunkiai dirbi, vargsti, vergauji :)

Pinigai sunkiai ateina, o iseina labai lengvai.

Aisku cia mano ateities klaidos, ka galiu kaltinti tik tai save, savo principus, oziavimasi.

Visų pirma problema yra vienatvė. Susirask antrą pusę. Juk kažkas turi patikti.

Antra, gyvenime reikia susikurti tikslų. Kai įvykdysi savo tikslą, jusi malonumą ir džiaugsmą.

Trečia, vieni sprogdinasi ir žudosi ir taip bėga nuo problemų. Bet ėjimas į kariuomenę, yra toks pat bėgimas nuo problemų, nes kai nežinai ko nori iš gyvenimo, lengviausia, kad tau kažkas vadovautų, rodytų kelią, tam kaip tik ir bus kariuomenė.

Visų pirma problema yra vienatvė. Susirask antrą pusę. Juk kažkas turi patikti.

 

Antra, gyvenime reikia susikurti tikslų. Kai įvykdysi savo tikslą, jusi malonumą ir džiaugsmą.

 

Trečia, vieni sprogdinasi ir žudosi ir taip bėga nuo problemų. Bet ėjimas į kariuomenę, yra toks pat bėgimas nuo problemų, nes kai nežinai ko nori iš gyvenimo, lengviausia, kad tau kažkas vadovautų, rodytų kelią, tam kaip tik ir bus kariuomenė.

Sakykim pirmą punktą praleidžiam, daug žmonių sugeba gerai gyventi ir be antros pusės, tačiau suprantu, kad sielos draugas yra būtinas, na bet nėra tarkim šiuo metu jėgos ar nori ieškotis. Lieka tikslai ir trečias punktas. Manau, kad vien judėjimas kažkur jau yra kažkokia pergalė. Galėjau sėdėti ir toliau verkti kaip viskas blogai, bet ryžausi nueiti į karinį priėmimo punktą. Mąstau šiuo metu pozityviau, kadangi kažką jau padariau. Svarbiausia judėti, nepatiks kariuomenę ieškosi naujų kelių ir tai nebus sėdėjimas vienoje vietoje.

Dabar šiek tiek neigiamų minčių dėl tų merginų. Nežinau ką galvojate jūs, kaip save maskuojate, bet savęs nepaslėpsi. Jei neturi mašinos, pinigų, statuso ar dar ko nors, tada tu neturi ką pasiūlyti žmogui. Nesuprantu tos minties, kai nueina kažkoks paprastas studenčiokas ir pakabina sau panelę. Ką jis jei ten prišneka, aš tai nemanau ar būsiu kuo nors įdomus, galu gale kas su nevykėliais nori prasidėt? Nėra nieko, visiškas 0. Nei baigęs ką, nei žinau ko noriu ir panašiai. Plius gyvenu beveik vienas, normalios šeimos nėra, bardakas žodžiu. Suprantu, kad taip apie save nereikėtų galvoti, tačiau neigiamos mintys vis tiek braunasi į priekį.

Sako, kad apie save reikia galvoti gerai, bet kartais tai atrodo kaip tie tikintis nebūtais dalykais, gal per didelis pesimistas aš, na bet tiesiog papasakojau kaip yra. Ir šitą rašydamas tikrai nedepresuoju, tiesiog paprastos tiesos papasakotos.

Sakykim pirmą punktą praleidžiam, daug žmonių sugeba gerai gyventi ir be antros pusės, tačiau suprantu, kad sielos draugas yra būtinas, na bet nėra tarkim šiuo metu jėgos ar nori ieškotis. Lieka tikslai ir trečias punktas. Manau, kad vien judėjimas kažkur jau yra kažkokia pergalė. Galėjau sėdėti ir toliau verkti kaip viskas blogai, bet ryžausi nueiti į karinį priėmimo punktą. Mąstau šiuo metu pozityviau, kadangi kažką jau padariau. Svarbiausia judėti, nepatiks kariuomenę ieškosi naujų kelių ir tai nebus sėdėjimas vienoje vietoje.

 

Dabar šiek tiek neigiamų minčių dėl tų merginų. Nežinau ką galvojate jūs, kaip save maskuojate, bet savęs nepaslėpsi. Jei neturi mašinos, pinigų, statuso ar dar ko nors, tada tu neturi ką pasiūlyti žmogui. Nesuprantu tos minties, kai nueina kažkoks paprastas studenčiokas ir pakabina sau panelę. Ką jis jei ten prišneka, aš tai nemanau ar būsiu kuo nors įdomus, galu gale kas su nevykėliais nori prasidėt? Nėra nieko, visiškas 0. Nei baigęs ką, nei žinau ko noriu ir panašiai. Plius gyvenu beveik vienas, normalios šeimos nėra, bardakas žodžiu. Suprantu, kad taip apie save nereikėtų galvoti, tačiau neigiamos mintys vis tiek braunasi į priekį.

 

Sako, kad apie save reikia galvoti gerai, bet kartais tai atrodo kaip tie tikintis nebūtais dalykais, gal per didelis pesimistas aš, na bet tiesiog papasakojau kaip yra. Ir šitą rašydamas tikrai nedepresuoju, tiesiog paprastos tiesos papasakotos.

Paprasta tiesa yra, kad jei nieko nedarysi ir sėdėsi namie, ir būsi nevykėlis. Šaunuolis, kad bandai kažką daryti, ir bandyk ieškokis daugiau sau įdomios veiklos, tada ir aplinkiniams pasirodysi įdomesnis. Paprastas studenčiokas pakabina panelę, dėl kelių priežasčių. Jis gali turėti statusą ir pinigų, arba gali būti įdomus, spinduliuoti teigiamą energiją, ir pozityvų mastymą. Mažai kam patinka žmonės, kurie skundžiasi kaip blogai ir t.t.

Šeip neskaičiau visų postų tai nežinau tavo situacijos visos, kaip su finansais sekas ir t.t., bet jei turi laisvo laiko, pabandyk savanorystę.

Na as panasiai jauciuosi ,siuo metu neturiu darbo,todel daug laiko praleidziu naumuose,del to kad truksta veiklos ir kyla apatija

Na siaip tai nepatarciau eiti i armija kadangi ten sutiksi dar maziau mastanciu ir ribotu zmoniu,siulyciau rinktis kitokia veikla

#### tie visi video, kai tikrai noresi - pasieksi. Matosi smarkiai per daug visko turi ir gyvenimas visai be problemu, kad tokie klausimai kyla.

Na as panasiai jauciuosi ,siuo metu neturiu darbo,todel daug laiko praleidziu naumuose,del to kad truksta veiklos ir kyla apatija

Na siaip tai nepatarciau eiti i armija kadangi ten sutiksi dar maziau mastanciu ir ribotu zmoniu,siulyciau rinktis kitokia veikla

Kas padaryta, tas padaryta. Parašai sudėti, aš esu jau priklausomas ir šoksiu pagal jų dūdelę. Manau, kad individo vertybių negalima palaužti, todėl stiprūs žmonės ir Sibire išlieka stiprūs. Tau irgi siūlyčiau susiimti ir bandyti ieškoti naujų kelių, bet gal tu žinai geriau :) Sėkmės tau.

Intro

 

Sveiki. Perspėju iškart, tai nebus kažkoks depresuoto jaunuolio rašinys, nors ir gali atrodyti depresija, taip nėra. Jau kuris laikas daug galvoju, sakoma, kad daug galvoti irgi negerai. Galvoju apie gyvenimą, prasmę, tikslus ir laimę....

eini į armiją tam, jog pats nesugalvoji kaip gyventi, tai nori, jog tau nurodinėtų, kaip galvoti, akda meigoti ir etc? tavo vietoje eičiau per darbus, pamatyčiau gyvenimo. pats dirbau nuo žemkasio iki prototyperio. nesigailiu, nes iš kiekvieno darbo gavau man reikalingos patirties ir būtent įvairūs darbai, žmonės man padėjo apsispręsti gyvenime, ko aš noriu.

eini į armiją tam, jog pats nesugalvoji kaip gyventi, tai nori, jog tau nurodinėtų, kaip galvoti, akda meigoti ir etc? tavo vietoje eičiau per darbus, pamatyčiau gyvenimo. pats dirbau nuo žemkasio iki prototyperio. nesigailiu, nes iš kiekvieno darbo gavau man reikalingos patirties ir būtent įvairūs darbai, žmonės man padėjo apsispręsti gyvenime, ko aš noriu.

Eisiu ir per darbus :)

Pasidalinsiu sava patirtim.

Esu šiek tiek panašioj padėty. Išlaikiau visus valstybinius virš 90 (vieną 89), atrodo galėčiau studijuot beveik ką tik noriu kur tik noriu, bet neįsivaizdavau ką. Tai tik galiu pasakyt, kad įstojau ten kur perspektyvu ir gerai moka ir dabar tikriausiai mesiu ir perstosiu studijuoti kitką, kas man išties patinka. Tikrai neverta stot, jei tikrai nežinai ko nori.

Aš tai mąstau, kad kariuomenė nėra pats blogiausias variantas (pats nelabai galėčiau eit, su akiniais ir nesportuojantis). Svarbu domėtis viskuo, kas tau įdomu ir patinka. Tada tiesiog dėt daug pastangų ir dirbti atkakliai, tam kad tapti geriausiu specialistu toje srityje. Ir visai nesvarbu kokia ji, svarbu kad patiktų ir sektųsi.

Pažįstu nemažai žmonių, kuriem 40+ metų, taip pat nežino ko nori iš gyvenimo. Ir sakyčiau, net yra pakankamai laimingi. Taip kad nėr ko nusiminti.

Mano galva, bent kiek teko domėtis, laimė gyvenime atsiranda tada kai:

1. yra gera materiali/finansinė padėtis (vien to nepakanka, bet nereikia to neigti, vis gi, alkanas sėdėdamas laimės nepajusi). Čia dar reiktų pridėti, kad geros padėties pakanka. Labai gera nieko nekeičia.

2. gera dvasinė (arba kitaip - emocinė) padėtis. Tai yra - geras ir stiprus ryšys su kitais žmonėm, šeima.

Tai va, dar pridėčiau, kad teisingai sakė kažkas, vienatvė nėra lengva. Todėl mergina beveik niekad neišeitų į blogą (o dažniausiai labai į gerą, nes suteikia jėgų, pasitikėjimo savim, drąsos ir tt.)

Tai toks mano minčių kratinys/rašliava. Siūlau ir kitiem pasidalint savo nuomone.

Nelabai įsivaizduoju kaip galima "įsitvirtinti". Žmogus visad norėjo kontrolės ir galios, tačiau įsivaizduokit gyvenimą kur viskas nuspėjamą ir žinoma iš anksto. Ar tokio gyvenimo jūs norėjot? Netgi Biblijoje rašoma, jog Dievas sukūrė žmonės tam, kad jie jį nustebintu. Jam buvo nuobodu, žinau kad tai kelia daug paradoksų ir Biblija iš esmės yra nesąmonė, bet mintį turbūt supratote. Viskas laikina, ir neįmanoma kažko, kad ir kaip trokštum, įsikibt ir laikyt amžinybę. Tai mus ir išlaisvina. O kai tai supranti, gyvenimas nebėra tokia didelė našta kurią turi temptis su savim.

Iš tiesų nelabai įmanoma patarti tokiose situacijose, nes kiekvienas turi rasti būtent savo paskirtį ir kelią - kur jausis laimingas, realizuos save, turės ambicijų ir svajonių.

Bet nesutinku su tais, kurie sako, jog kariuomenė - klaida. Vienam gal ten nereikia, o kitas ras ten ką "pasiimti". Psichologinis ir fizinis užsigrūdinimas, tam tikri vidiniai lūžiai - ne kartą girdėjau iš draugų, kurie tarnavo. Taip, buvo ir nesąmonių, užsimena jie ir apie tai - bet gyvenime ir negali būti viskas tik juoda arba tik balta. Čia mūsų ribotumas verčia taip manyti - nepastebėti pozityvių, naudingų dalykų, ir akcentuoti tik kaip viskas negerai, sunku, blogai...

Knygoj, kurią parašė psichologijos mokslų daktaras, perskaičiau įdomų dalyką. Mes patys galime sukelti sau teigiamas emocijas, nesvarbu kokios savijautos ir nuotaikos iš tiesų tuo metu esame. O padaryti tai visai nesudėtinga - reikia išsitiesti kaip stygai, nutaisyti kvailą šypsenėlę iki ausų ir įsivaizduoti laimingą momentą (vasarą pajūry, atostogas sodyboj, žiogų svirpesį vakare - bet ką, kas pirmiausia ateina į galvą). Ir taip būti - tiesiam, išsiviepusiam, galvojančiam apie laimę. Po kurio laiko dirbtinė šypsena turėtų virsti natūralia: arba nuo to, kad pakankamai įsijausit į momento malonumą, arba nuo to, kad paims juokas iš savo kvailos grimasos ir povo pozos :D Kitaip sakant, dirbtinė emocija virs tikra - natūralia ir teigiama.

O mediciniškai tai paaiškinama taip - yra trys centrai: emocijų, raumenyno ir mąstymo. Jie visada veikia sinchronizuotai - tad jei vieną, arba du sąmoningai pakeisite - trečias po kurio laiko "susilygins" su anais. Tad blogą nuotaiką galima kontroliuoti raumenų ir mąstysenos pagalba. Iki absurdo paprasta - jei taip vaikščiotumėm nuolat - būtumėm gerokai laimingesni, o tuo pačiu - ir sveikesni, energingesni bei sėkmingesni. Turbūt niekas nesiginčys, kad šie dalykai vieni su kitais tampriai susiję. O mes dažnai darome atvirkščiai - esame puikios nuotaikos, bet nesišypsome, vaikštome susikūprinę - natūralu, kad po kurio laiko emocinis centras susilygina su anais dviem, ir - geros nuotaikos lyg nebūta...

Pabandykit - tikrai nesudėtinga.

Sėkmės savo kelio paieškose, nepamirškite šypsotis. Tikrai yra dėl ko, net jei to kol kas ir nesupratot. :)

Paskaiciau ir nesupratau, kiek supratau neturit ka veikti, todel dauk mastai atrask savo srity bandyk, bandyk kaska daryti, kom domiesi ka gali, kas patinka veikti ir susiek pomiegius su darbu, po biksi ir pavyks, bent man taip isejo keleta metu pastangu uzsiiimti tai ko noriu, o dabar galiu pasakyti , kad dirbdamas jauciuosi puikiai, ir laisvo laiko kelionem lieka daugokai, baigiau as ta univera siaip ne taip, bet po jo nepasijauciau pilnesnis :)O karininkam arteja manau niurios dienos, nes ju biudzetus karpo ganetinai stipriai.