Visuomenės įtampa, pyktis ir bloga emocinė savijauta

Sveiki!

Ar kam nors iš jūsų teko eiti per pėsčiųjų perėją ramiu tempu, neskubant ir dėl to susilaukti pyptelėjimo iš vairuotojo? Po to stebėti kaip jis, įsitempusiu ir pykčio kupinu veidu rodo kažkokius ženklus ties savo galva ir būdamas mašinoje bando kažką pasakyti? Kaip tik tokią situaciją šiandien apturėjau ir aš. Taip pat pagalvojau, jog tai ne pirmas kartas mano gyvenime ir ne tik kalbant apie perėjas. Prisiminiau, kaip mokantis vairuoti per vairavimo pamokas, kiti vairuotojai taip pat dažnai pratrūkdavo pykčiu, kai ką nors ne taip padarydavau.

Taip pat šiandien apturėjau ir kitą įvykį, kuris galbūt ne tiek į temą apie pyktį nukreiptą į įšorę , kiek apie pyktį nukreiptą į savo vidų.Eidamas pro parduotuvę pamačiau ant šaligatvio sėdintį degradavusį vyriškį, kuris atsisėdęs ant saulutės snūduriavo. Aš pro jį praėjau , bet po to nusprendžiau sugrįžti ir pasakęs "atsiprašau" daviau jam pora eurų. Jis atsakė "labai ačiū jums" . Iš jo tono ir žiūrint į jį atrodė , kad jis tikrai stipriai save nusibaudęs ir nukreipęs labai stiprią dozę pykčio į save patį , todėl jis pasirinkęs ir toliau kęsti kančią, nekeisti savo gyvenimo aplinkybių, kurios jam tikriausiai atrodo "nebepakeičiamos". Esu beveik tikras, kad net jei ir jam dėl ko nors nepasisekė gyvenime, jį suėdė jo emocijos ir jis iki dugno nuėjo būtent per nemalonias emocijas , vidinę kančią , kuri kaupėsi ir gimdė vis daugiau ir daugiau kančios kol galiausiai žmogus pasiekė visiška dugną ir atsidūrė gatvėje.

Dar kita situaciją, atspindinti daugiau ne žmonių pyktį , kiek tuštumą jų viduje. Pries 2-3 sav. laisvės alėjoje ant suoliuko telefoną ir ėmė tuos "miegančius" vyriškius paveiksluoti. Po to grįždama pro mane ta moteris nusišypsojo, aš jai nusišypsojau taip pat. Bet ne todėl , kad man buvo linksma matyti tuos du besikankinančius žmones, o todėl , kad aš suprantu jog ji elgiasi geriausiai kaip moka, kaip jai yra įprasta ir ji yra paveikta aplinkos kaip ir mes visi.

gulėjo du degradavę vyriškiai , kurie miegojo. Pro juos einantys žmonės, beveik visi be išimties išspaudė šypseną , rodė į juos pirštais. Jie surado trumpa pramogą pabėgti nuo tuštybės ir pralinksmėti. Moteris buvusi netoli manęs išsitraukė

Vaikščiodamas mieste matau jaunimą, panašaus amžiaus žmones kaip aš, kurie rūko, geria ir dar kitaip "linksminasi". Atrodo , nieko naujo , daugumai šiuolaikiniu žmonių tai įprasta. Bet kodėl jie taip daro? Ar todėl, kad tai tapo normalu ir dauguma kitų tai taip pat daro? Čia kaip ir su šypsenomis ir juoku iš dviejų, besikankinančių žmonių. Tik tiek , kad šiuo atveju , žmonės teršia savo vidų ne emocijomis , bet "laikino atsipalaidavimo" priemonėmis tam , kad gautų nors kiek teigiamų emocijų ir pagerintų savo būseną. Juk rūkant, išgeriant dauguma pasijaučia dalimi kitų, pajaučia nors šiek tiek išskirtinumo ir gali pritapti prie kitų "besilinksminančių. Bet vis tai labai , labai laikina ir žmogus vis tiek turi gyventi ilga gyvenimą, kuriame vis tiek norisi pastovios laimės ir džiaugsmo. Tačiau šiuos dalykus alkoholis ir cigaretės tik atitolina.

Aplinkui mus žmonės yra įsitempę, žmonės yra pykti ir pyksta ne tik ant kitų , bet ir ant savęs pačių.Žmonės kaltina save ir kitus, neturi kantrybės ir greitai pasmerkia kitus. Žmonės nemato didelės prasmės savo gyvenime ir jame apsnūsta , elgiasi kaip ir visi kiti aplinkui juos, pūdo save elgdamiesi kaip ir aplinkiniai.

Daug negatyvių emocijų aš ir pats "nešioju savyje", jokiu būdu nesakau , kad aš nepykstu , neįsitempiu ir elgiuosi su kitais žmonėmis gerai. Tik manau, kad visi pritars, kad gyvenimo kokybė yra tai, kokiose emocinėse būsenose tu dieną iš dienos gyveni. Ir aš pats tai suprantu teoriškai. Neesu nušvitęs vienuolis, dvasininkas, jogas, psichoterapeutas, nuo ryto iki vakaro medituojantis žmogus kuris išspinduliuoja meilę i aplinka visur kur beeitų. Tačiau aš esu tikras, kad jeigu mes turėtume nors kiek noro keistis, keisti savo vidų, suburti sveiko požiūrio bendraminčius šalia savęs ir kartu bandyti keistis iš vidaus - mes padėtume ne tik sau , bet ir kitiems žmonėms.

Šią temą parašiau norėdamas rasti nors vieną žmogų, kuris nors iš dalies sutinka su mano netobulomis mintimis ir norėtų drauge pamėginti padėti visų pirma sau jaustis geriau iš vidaus ir tuo pat metu šviesti mūsų visuomenę, kuri tikrai yra kaip kempinė susiurbusi daug neigiamų elgesnos modelių ir emocijų ir užtersusi savo vidų.

Pats nesislėpsiu ir parašysiu apie save atvirai. Aš Matas, man yra 19 metų , aš esu kaunietis ir šiuo metu savo gyvenime kaip ir dauguma kitų žmonių ieškau savo vietos, nepatiriu vidinės ramybės ir harmonijos, bet turiu norą keistis. Tikiuosi , jog atsiras bent vienas bendramintis, su kuriuo būtų galima nuveikti ką nors naudingo sau bei kitiems.

Prie šios temos dar prisegu trumpą video klipą, kuriame yra žmogus, iš kurio tikrai spinduliuoja džiaugsmas ir vidinė ramybė. Nesvarbu ar angliškai suprantate ar ne. Svarbu ne suprasti ką jis sako, bet pastebėti kaip sako, ką išspinduliuoja į aplinką:

jau busi į kokia sektą tai įstojęs

Sukūrė accounta jog papostinti kažkokia nesamonę :D tikrai sekta kažkokia....

Gal ir reikalingus dalykus rašai, tik... Su trascendentine meditacija gal 50 metų pavėlavai. O gal nauja banga?

Į ką žiūri, tą ir matai. Nėra viskas nei juoda, nei balta. Nėra visi jau tokie prasti, kultūra manau kyla po truputį į viršų.

.

Sveiki!

 

Ar kam nors iš jūsų teko eiti per pėsčiųjų perėją ramiu tempu, neskubant ir dėl to susilaukti pyptelėjimo iš vairuotojo? Po to stebėti kaip jis, įsitempusiu ir pykčio kupinu veidu rodo kažkokius ženklus ties savo galva ir būdamas mašinoje bando kažką pasakyti? Kaip tik tokią situaciją šiandien apturėjau ir aš. Taip pat pagalvojau, jog tai ne pirmas kartas mano gyvenime ir ne tik kalbant apie perėjas. Prisiminiau, kaip mokantis vairuoti per vairavimo pamokas, kiti vairuotojai taip pat dažnai pratrūkdavo pykčiu, kai ką nors ne taip padarydavau.

 

Taip pat šiandien apturėjau ir kitą įvykį, kuris galbūt ne tiek į temą apie pyktį nukreiptą į įšorę , kiek apie pyktį nukreiptą į savo vidų.Eidamas pro parduotuvę pamačiau ant šaligatvio sėdintį degradavusį vyriškį, kuris atsisėdęs ant saulutės snūduriavo. Aš pro jį praėjau , bet po to nusprendžiau sugrįžti ir pasakęs "atsiprašau" daviau jam pora eurų. Jis atsakė "labai ačiū jums" . Iš jo tono ir žiūrint į jį atrodė , kad jis tikrai stipriai save nusibaudęs ir nukreipęs labai stiprią dozę pykčio į save patį , todėl jis pasirinkęs ir toliau kęsti kančią, nekeisti savo gyvenimo aplinkybių, kurios jam tikriausiai atrodo "nebepakeičiamos". Esu beveik tikras, kad net jei ir jam dėl ko nors nepasisekė gyvenime, jį suėdė jo emocijos ir jis iki dugno nuėjo būtent per nemalonias emocijas , vidinę kančią , kuri kaupėsi ir gimdė vis daugiau ir daugiau kančios kol galiausiai žmogus pasiekė visiška dugną ir atsidūrė gatvėje.

 

Dar kita situaciją, atspindinti daugiau ne žmonių pyktį , kiek tuštumą jų viduje. Pries 2-3 sav. laisvės alėjoje ant suoliuko telefoną ir ėmė tuos "miegančius" vyriškius paveiksluoti. Po to grįždama pro mane ta moteris nusišypsojo, aš jai nusišypsojau taip pat. Bet ne todėl , kad man buvo linksma matyti tuos du besikankinančius žmones, o todėl , kad aš suprantu jog ji elgiasi geriausiai kaip moka, kaip jai yra įprasta ir ji yra paveikta aplinkos kaip ir mes visi.

gulėjo du degradavę vyriškiai , kurie miegojo. Pro juos einantys žmonės, beveik visi be išimties išspaudė šypseną , rodė į juos pirštais. Jie surado trumpa pramogą pabėgti nuo tuštybės ir pralinksmėti. Moteris buvusi netoli manęs išsitraukė

 

Vaikščiodamas mieste matau jaunimą, panašaus amžiaus žmones kaip aš, kurie rūko, geria ir dar kitaip "linksminasi". Atrodo , nieko naujo , daugumai šiuolaikiniu žmonių tai įprasta. Bet kodėl jie taip daro? Ar todėl, kad tai tapo normalu ir dauguma kitų tai taip pat daro? Čia kaip ir su šypsenomis ir juoku iš dviejų, besikankinančių žmonių. Tik tiek , kad šiuo atveju , žmonės teršia savo vidų ne emocijomis , bet "laikino atsipalaidavimo" priemonėmis tam , kad gautų nors kiek teigiamų emocijų ir pagerintų savo būseną. Juk rūkant, išgeriant dauguma pasijaučia dalimi kitų, pajaučia nors šiek tiek išskirtinumo ir gali pritapti prie kitų "besilinksminančių. Bet vis tai labai , labai laikina ir žmogus vis tiek turi gyventi ilga gyvenimą, kuriame vis tiek norisi pastovios laimės ir džiaugsmo. Tačiau šiuos dalykus alkoholis ir cigaretės tik atitolina.

 

Aplinkui mus žmonės yra įsitempę, žmonės yra pykti ir pyksta ne tik ant kitų , bet ir ant savęs pačių.Žmonės kaltina save ir kitus, neturi kantrybės ir greitai pasmerkia kitus. Žmonės nemato didelės prasmės savo gyvenime ir jame apsnūsta , elgiasi kaip ir visi kiti aplinkui juos, pūdo save elgdamiesi kaip ir aplinkiniai.

 

Daug negatyvių emocijų aš ir pats "nešioju savyje", jokiu būdu nesakau , kad aš nepykstu , neįsitempiu ir elgiuosi su kitais žmonėmis gerai. Tik manau, kad visi pritars, kad gyvenimo kokybė yra tai, kokiose emocinėse būsenose tu dieną iš dienos gyveni. Ir aš pats tai suprantu teoriškai. Neesu nušvitęs vienuolis, dvasininkas, jogas, psichoterapeutas, nuo ryto iki vakaro medituojantis žmogus kuris išspinduliuoja meilę i aplinka visur kur beeitų. Tačiau aš esu tikras, kad jeigu mes turėtume nors kiek noro keistis, keisti savo vidų, suburti sveiko požiūrio bendraminčius šalia savęs ir kartu bandyti keistis iš vidaus - mes padėtume ne tik sau , bet ir kitiems žmonėms.

 

Šią temą parašiau norėdamas rasti nors vieną žmogų, kuris nors iš dalies sutinka su mano netobulomis mintimis ir norėtų drauge pamėginti padėti visų pirma sau jaustis geriau iš vidaus ir tuo pat metu šviesti mūsų visuomenę, kuri tikrai yra kaip kempinė susiurbusi daug neigiamų elgesnos modelių ir emocijų ir užtersusi savo vidų.

 

Pats nesislėpsiu ir parašysiu apie save atvirai. Aš Matas, man yra 19 metų , aš esu kaunietis ir šiuo metu savo gyvenime kaip ir dauguma kitų žmonių ieškau savo vietos, nepatiriu vidinės ramybės ir harmonijos, bet turiu norą keistis. Tikiuosi , jog atsiras bent vienas bendramintis, su kuriuo būtų galima nuveikti ką nors naudingo sau bei kitiems.

 

Prie šios temos dar prisegu trumpą video klipą, kuriame yra žmogus, iš kurio tikrai spinduliuoja džiaugsmas ir vidinė ramybė. Nesvarbu ar angliškai suprantate ar ne. Svarbu ne suprasti ką jis sako, bet pastebėti kaip sako, ką išspinduliuoja į aplinką:

 

Visur yra panašiai. Tai priklauso nuo žmogaus. Man būnant UK, net kilo mintis pamastymams. Teko matyti miesto centre žmogų kuris pasidėjęs kepurę prašo išmaldos, tačiau tuo pačių metu ir groja gitara, dainuoja, ir taip gana gerai. Tai tokiam žmogui nebuvo gaila imesti pinigų į tą kepurę. Tačiau man belekiek ima pyktis. Kai bomžas koks sėdi prie parduotuvęs su kojom su rankom, ne invalidas ir prašo išmaldos, prašo mano uždirbtų pinigų, kuriuos uždirbant man reikėjo aukot savo laiką, nesugeba parodyt ką, kokį triuką ar ką, juolab yra vasara. Galėtų įsidarbinti per kokią agentūra ir dirbti fabrike, dabar vasara galėtų ir lauke pamiegot, tada pradėtų naują gyvenimą.(p.s. čia uk esu:D) O šiaip tai, daugelis žmonių turi problemų kokių. Bet dažnas,ne kad ką nors pakeistų, bet dejuoja tik kaip yra blogai, nededa pastangų ,kad būtų geriau.

zmogau, visiskai su tavim sutinku.

Smagu matyti, kad aplinkui yra dar mastanciu butybiu

Cia dar klausimas, ar tie, kurie garsiai panasiom temom nekalba, yra nemastantys. Manau, kai zmogus atranda save, jis dideli demesi sutelkia i savo veikla, pomegius, zinoma, seima, draugus. Tiesiog, kai nerandi saves, lieka daugiau laiko tiems "mastymams"