Na negaliu sakyti, kad aš jau moku anglų kalbą (Dar daug tobulėti), nes jos pilnai nemoka, net patys amerikiečiai ar britai, tačiau temą reikejo kažkaip pavadinti :)
Mokindamasis anglų mokykloje nuo 4 iki 12 klasės išmokau tikrai nedaug, palyginus kiek išmokau per dvejus metus. Viskas prasidėjo kai spręsdamas gramatikos knygelę supratau, kad taisyklių tikrai per daug, kad jas būtų galima įsiminti sąmoningai ir jų nepamiršti. Vien su artikeliu "a" taisyklių ir išimcių buvo gal 3 lapai. O kur dar kitos, rimtesnės taisyklės :) Benaršydamas internete atradau super entuziazmu trykštantį žmogų Aj Hoge, kuris mane užvedė ant teisingo mokymosi kelio (jo pamokas klausau iki dabar) Pirmiausia susipažinau su pagrindinėmis 7 taisyklėmis: 1. Mokytis ne pavienius žodžius, o iškart frazes (Pats kartais nesilaikau šios taisyklės) 2. Jokiu būdų nesimokinti gramatikos 3. Mokintis kalbos su ausimis, ne akimis (Pati svarbiausia) 4. Mokintis giliai (daug pakartojimų, kad smegenys įsisavintų gramatines struktūras ir taisyklingą tarimą) 5. Mokintis gramatikos jos nesimokinant, pasąmoningai. 6. Mokintis is realios medžiagos, o ne iš mokyklinių vadovelių audio diskų surežisuotų dialogų. 7. Klausyti ir atsakinėti, (cia kalbama apie jo sistemos mini story pasakojimus, o visą kitą medžiagą galima tiesiog klausyti ir kartoti). Na ir pradėjau klausyti jo effortless english pamokų. Kiekvieną pomokos mini story pasakojimą po 30 ir daugiau kartų. Į dieną klausydavau po 5-8 valandas. Stengiausi klausytis visada kai tam atsirasdavo proga.Mokinausi giliai, kurdamas anglų kalbos neuronų tinklą smegenyse. Per maždaug 6 mėnesius perklausiau visą kursą. Po kurso angliškai supratau žymiai geriau ir kalbėt pasidarė žymiai lengviau, pagerėjo tarimas, nereikėjo net galvoti kalbant(nevisada :D ). Žinoma man tai buvo tik pradžia todėl nusprendžiau mokintis kitą jo komplektą Power English. Jį perklausiau per 5 mėnesius. Jame ne tik pramokau dar geriau kalbos, bet ir daugiau kalbos mokymosi įpatumų, daugiau faktorių apie kuriuos mokykloje net neužsiminama. Klausiau taipogi po 30 ir daugiau kartų. Kalba buvu kartu su manimi :) Buvo, kad net sapnus pradėjau sapnuoti angliškus. Prie to pačio pradėjau skaityti knygas, bet nesunkiai suprantamas (bent 90-98%) tokias, kad joms nereikėtų nuolatinio žiūrėjimo į žodyną. Palaipsniui didinat jų sunkumo lygį. Bent jau man suprantant kokius 95-98% suprasti likusius nežinomus žodžius yra labai lengva iš konteksto, o kadangi tas žodis dažniausiai knygoje yra pavartojamas ne vieną kartą jis įsimenamas ivairiose situacijos, todėl jo reikšmė tampa aiški ir unikali. Šiek tiek sumažinau klausymo laiką ir padidinau skaitymą. Maždaug 60% klausymo laiko ir 40% skaitymo. Nors daug kas rekomenduoja 80/20. Bent jau man toks būdas pasirodė labai veiksmingas. Iš klausymo į pasamonę įstrigo gramatinės struktūros, teisingas tarimas, pagerėjo šnekamosios kalbos supratimas. Skaitant lavėjo rašytinė anglų kalba, taipogi išmokau daug žodžių, jų net nesimokindamas. Perskaičiau beveik visas Roald Dahl knygeles, beveik visą "Goosebumps" knygų seriją "Hardy Boys" seriją, keletą "Nancy Drew" knygelių. Ir dar daug kitų. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau supranti :) Tikrai smagus jausmas. Jūs galite skaityti kokias norite, savo noru, svarbu, kad suprastumėte didžiąją dalį pasakojimo, o ne, kad kas antrą žodį verstumėt su žodynu, nes taip nieko gero nebus.
Kadangi truputį pradėjo erzinti ta monotonija klausant vien Aj hoge pamokų norėjau kažko paįvairinimui, todėl pradėjau klausytis ivairių podcastų, audio knygų, angliškos radijos, supratau ne viska, bet ir nemažai.
Vėliau pradėjau karpyti serialus į 2-3 minucių audio failus (Kodėl serialus? Todėl, kad kaip vienas šio forumo narys Akagintaras yra sakęs, kad ten nuolatos mala liežuviais. Geriausias pavyzdys manau friends serialas) taipogi lygiom su audio failais dalimis susikarpiau ir titrus. Stengdavausi išsiversti nežinomus žodžius, porą kartų perskaityti tekstą, o poto jau klausytis klausytis ir klausytis. Kol visa kalba jau pasilikdavo giliai smegenyse :).
Dar pridėjau ir žiūrėjimą, peržiūrėjau: 14 sezonų South Park 6 sezonus Spongebob Squarepants 7 sezonus Family Guy 20 sezonų Simpsonų 5 sezonus Futurama ir 156 Twilight zone serialo serijas.
Žiūrėjimas davė ir malonumą ir pasąmoningai mokė kalbos :) Kartais žiūri, žiūri ir į galvą šauna tokia mintis oba aš čia viską suprantu, keista, o seniau buvo tikrai nepyragai :)
Taigi per šį laiką supratau, koks neveiksmingas mokyklinis mokinimasis yra, jis yra toks paviršutiniškas ir beprasmis. Ištikro mokyklos mokina ne kalbos, o taisyklių. Kam mums tos taisyklės kai nemokame kalbos? Ar mes būdami maži vaikai mokėjom labai gerai lietuviškas taisykles? Ne. Ar mokėjom kalbėti lietuviškai? Taip. Išvados kalba pačios už save :) Išmokom kalbėti klausydami aplinkinio pasaulio, o ne zūbrindami gramatines knygeles. Taip pat galim išmokti ir kitų kalbų. Klausyti klausyti ir klausyti. Mes tas taisykles mokame geriau už pačius amerikiečius, tačiau kalbėti nepavyksta taip pats rišliai kaip jiems :) Aišku nieko tokio pasižiūrėti į taisykles, tik nereikėtų joms skirti daug laiko ir analizuoti jas. Ir svarbiausia klausytis kalbos kaip dainos. Klausai, tačiau gi dainos nesistengi išmokti atmintinai, o po daug kartų jos perklausymo ji skamba galvoje :)
Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
Noriu turėti savo verslą
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę. Kaip man sekasi?
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
„Mykimas“
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
Pabaiga
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
Prisipažinsiu – šiemet jau ketinau šį kasmetinį pranešimą praleisti ir pasilikti visas mintis jubiliejui. Bet nusiskundimas forumu leido suprasti, kad sausio 5-toji Uždarbis.lt negali likti nepaminėta – kad ir keliomis dienomis vėliau nei įprastai.
Taigi praėjusį savaitgalį Uždarbis.lt pradėjo savo dešimtuosius gyvavimo metus.
Ką nuveikėme per pirmuosius devynerius ir kas mūsų laukia ateityje? Tai pagrindiniai klausimai, kuriuos šiandien yra puiki proga aptarti.
Jeigu tai, ką kartu pasiekėme nuo 2004-tųjų, būtų galima reziumuoti viena nuotrauka, ji tikriausiai būtų ši:
Kaip mes čia atsidurėme? – klausiau savęs ne vieną kartą.
Kokia Uždarbis.lt strategija, vizija ir tikslai? – klausė manęs vienas verslo informatikos studentas, forumą nusprendęs įtraukti į savo kursinį darbą.
Ar gali pasakyti, ar apsimoka kurti forumą? Ar greitai gausiu iš jo pelno? – privačiai teiravosi kitas – neseniai užsiregistravęs – narys.
Šiandien būtų paprasta pasakyti, kad viskas buvo apgalvota ir suplanuota dar prieš devynerius metus, – kad Uždarbis.lt dabar tik baigia vykdyti savo dešimties metų strategiją, parašytą 2004-taisiais ir nei karto neredaguotą, – ir kad viskas buvo daroma remiantis verslo logika bei tikslingai siekiant apskaičiuoto pelno.
Bet tai būtų melas. Mes niekada neturėjome jokios strategijos – neturime jos ir dabar. Kaip neturėjome ir jokio verslo plano: pirmus keturis metus – kol nepasiekėme 10 000 lankytojų per dieną – Uždarbis.lt negeneravo nei lito – turėjome tik viltį, kad kada nors forumas nebebus nuostolingas ir galės pats save išlaikyti.
Dabar galiu pasakyti, kad ta diena atėjo. Nors Uždarbis.lt administratoriai ir moderatoriai savanoriškai skiria savo laisvą laiką forumui prižiūrėti, kasdien plūstančių pagalbos laiškų atsakinėjimas bei serverio priežiūra, leidžianti užtikrinti sklandžią forumo veiklą, – tai jau darbai, kuriuos dirbantiems žmonėms bent simboliškai galime atsilyginti.
O kokia buvo pradžia?
Atgal. Į praeitį.
Tai buvo laikai, kai...
internetu naudojosi tik kas ketvirtas lietuvis; Internet Explorer 6 buvo populiariausia interneto naršyklė pasaulyje (Firefox ir Chrome dar neegzistavo); kas antras lietuviškas puslapis naudojo ten.lt subdomeną (nes ".lt" domenai kainuodavo po 180 Lt / metams); svetainė niekada nebūdavo baigta, jei į ją neįdėdavai savo "Top100" lankytojų skaitliuko (ačiū, kad atsiradai, Google Analytics); 88x31 px buvo reklaminio skydelio dydžio standartas, o reklamą Lietuvoje galėjai iškeisti tik į reklamą (88x31.lt), bet ne į pinigus (mintis apie Google AdSense Lietuvoje skambėjo neįtikėtinai); kiekvienas save gerbiantis "uždarbiautojas" turėjo e-Gold sąskaitą – ar net penkias – nes PayPal naudotis lietuviams tuomet dar buvo griežtai draudžiama; neegzistavo nei Facebook, nei Twitter, nei YouTube, o Skype dar buvo niekam nežinomas kelių mėnesių kūdikis. Tokioje aplinkoje prieš devynerius metus atsirado šis puslapis.
Bet pabėkime šiek tiek į priekį: 2005-tųjų pavasaris, kai forumui jau daugiau nei metai.
Mūsų, registruotų narių, čia jau keli šimtai, bet tų, kurie aktyviau dalyvauja diskusijose, – turbūt mažiau nei šimtas. Jausmas – kaip paskutiniais metais mokykloje: vienus žinai geriau – kaip savo klasiokus, kitus gal tik iš matymo – kaip pararelinių klasių moksleivius – bet tokių, apie kuriuos negalėtum pasakyti nei žodžio, – labai mažai. Kiekvienas naujas narys greitai tampa žinomu kitiems – užregistruodamas tarsi praverdavo privataus vakarėlio duris, kur visų akys nukrypdavo į jį.
Vis dėlto naujų temų per dieną atsirasdavo vos kelios, o kartais – nė vienos: ateidavai vasarą į forumą ir nerasdavai visiškai nieko sau įdomaus. Tada man kildavo klausimas, kam apskritai jis reikalingas ir kiek tai tęsis, – kam skirti laiką rūpinantis dalyku, kuriuo mažai kas naudojasi.
Keliais skirtingais laikotarpiais nebuvau vienintelis už forumą atsakingas žmogus ir toks klausimas kildavo ne man vienam. Vienas vyresnis kolega netruko priimti logišką sprendimą: kai tau yra virš 20, neturi kada kiauras dienas sėdėti prie forumo su keliasdešimt aktyvių narių ir galvoti, kaip jį patobulinti, kai jokios grąžos iš to negauni ir perspektyvų jokių nesimato.
Tai, kad tuo metu stipriai abejodamas forumo ateitimi likau juo rūpintis daugiausiai įtakos turėjo mano jaunas amžius: kai tau yra 15-ka, laiko po pamokų turi marias, o kaip prasmingai jį išnaudoti – pasirinkimų ne tiek ir daug (ačiū Dievui, manęs niekada nedomino kompiuteriai žaidimai) – tad tiesiog tuo metu neradau, ką galėčiau veikti geresnio, ir visko nemečiau.
Viskas pasikeitė 2005 gegužę, kai forume užsiregistravo NuPagady – narys numeris 585. Netrukus atrodė, kad jo visur pilna. Jis turėjo daugybę idėjų forumui, kaip ir ką reikėtų pakeisti, – ir jos man visos patiko, ką retai galėdavau pasakyti apie kitų narių pasiūlymus. Iki tol mano požiūris retai sutapdavo su kitų pirmųjų administratorių ir moderatorių – ir todėl būdamas jauniausias dažniausiai jiems nusileisdavau. Atsimenu tokį keistą jausmą: kai žinai, kad darai ne taip, kaip tau atrodo teisinga, bet tai, ko nori dauguma.
NuPagady ne tik nestigo idėjų, bet ir noro jas pačiam įgyvendinti – tad netrukus forumas jau turėjo du savininkus. Dėl to buvau labai laimingas: nuostabus jausmas žinoti, kad nesi vienintelis žmogus, kuris kelsis naktį, forumui staiga nustojus veikti, – kad yra dar kažkas, kuriam ši svetainė rūpi ne mažiau nei tau. Nesvarbu, kad to pora metų vyresnio vaikino iš kito miesto niekada nesi gyvai matęs.
"Ar nemanai, kad mums reikia pereiti prie .lt domeno?", – paklausė NuPagady manęs 2005-tųjų vasarą, kai puslapis buvo pasiekiamas adresu "uzdarbis.info". "O kam? Juk forumas jau beveik miręs" – atsakiau jam tada – ir jis tikrai toks buvo tą karštą vidurvasarį, kai dauguma iš mūsų keliasdešimt aktyvių narių paliko miestus ir patraukė į gamtą: tais laikais kompiuteriai buvo stacionarūs ir su žmonėmis nekeliaudavo, internetas kaimuose buvo sunkiai pasiekiamas, o WAP – dar visiška naujiena. Iki šiol atsimenu, ką NuPagady man tuomet atsakė: "O aš manau, kad tai tik pati pradžia".
Tai buvo turbūt pirmas kartas, kai pradėjau galvoti, kad iš to paprasto forumo gali išaugti kažkas didesnio. Tad rudeniop mes ėmėmės darbų. Smagu, jog dauguma tuo metu su vienu pirmųjų forumo atnaujinimų sveikinusių narių yra aktyvūs ir šiandien – praėjus aštuoniems metams:
Tuo metu net toks esminis dalykas kaip forumo taisyklės buvo dar tik planuose. Nebuvo nei įspėjimų, nei atsiliepimų, nei tapatybės, nei reputacijos sistemų. Nebuvo nei skelbimų, nei temos prisegimų, nei temos iškėlimų. Nebuvo daugybės dalykų, be kurių šiandien Uždarbis.lt neįsivaizduojamas, bet tuo metu susiformavo svarbiausias iš visų – mūsų principai.
Per vieną pirmųjų gyvų susitikimų iš Kauno specialiai atvykęs į Vilnių NuPagady iškėlė mintį, jog turime labiau skatinti perspektyvius uždarbio būdus, netoleruoti nesąžiningų narių ir bet ko, kas yra nelegalu pagal įstatymus. Dabar sunku tuo patikėti, bet iki tol forume net buvo skiltis "Cheat software", kur nariai diskutuodavo apie sukčiauti padedančias programas. Jos greitai neliko.
Tais klausimais, su kuriais su NuPagady sutarėme, didelė forumo narių dalis mums nepritarė – todėl būdamas paaugliu niekada nebūčiau drįsęs vienas priimti tokių sprendimų, kuriuos kartu priėmėmė per kitus tris metus.
Pavyzdžiui, daugelis negalėjo suprasti, kodėl mes pradėjome šalinti iš forumo narius, kurie užsiėmė kardinimu, vogtų skriptų platinimu ir kitais nelegaliais dalykais. "Koks jūsų reikalas?", – klausė jie mūsų.
Vienas sunkiausių ir svarbiausių sprendimų forumo istorijoje buvo PTR, PTC, HYIP, AutoSurf ir visų su jais susijusių diskusijų uždraudimas. Tai buvo neabejotinai pačios populiariausios temos forume, dėl kurių jame lankydavosi bene pusė visų narių. Pusė! Ir staiga mes paskelbiamė, jog tai nuo šiol forume yra draudžiama: diskusijos, kurios atvedė 50% lankytojų srauto, per vieną dieną šiame forume tapo nepaigeidaujamomis.
Tai galėjo baigtis arba labai gerai arba labai blogai. Buvo nemaža tikimybė, jog forumas visiškai apmirs, jei aktyviausiai nariai susikurs ir pereis į kitą, kuriame tokių draudimų nėra. Mes turėjome viltį, kad nariai liks ir tų temų uždraudimas paskatins juos pradėti domėtis perspektyvesniais uždarbio būdais – ar net programavimu ir dizainu. Žodžio "verslas" tuo metu (2006) forume, kurio narių amžiaus vidurkis buvo maždaug 16 metų, apskritai niekas nevartojo.
Daug kas iš pradžių tokio populiariausių temų draudimo nesuprato ir nepalaikė. "Drausti tik tam, kad drausti?", "Jeigu jums nepatinka tie uždarbio būdai, kodėl jais neleidžiate užsiimti kitiems?" – tokių suprantamų reakcijų sulaukėme ne vienos.
Šis ir daugybė kitų vėlesnių draudimų – tokių, kaip paskolų ir Facebook pardavimų, – kurie atėmė iš dalies narių būdą uždirbti, kiekvieną sykį atsiliepdavo mums vis nauja neapykantos banga, bet manau buvo esminiai keliant forumo lygį.
Kodėl mes įvedemė tiek draudimų? Dėl forumo įvaizdžio – dėl žmonių, kuriuos jis pritraukia. Niekada rimti žmonės – o su jais ir rimtos diskusijos – nebūtų atėjusios į forumą, kurio daugumą sudaro vaikai, užsiėminėjantys PTR ir HYIP. Lygiai taip pat vyresniam ir labiau patyrusiam žmogui būtų gėda save susieti su bendruomene, kuri Lietuvoje garsėja tik kaip lengvų paskolų sunkiai gala su galu suduriantiems žmonėms vieta ar kaip Facebook šiukšlintųjų centras.
Tai, jog mūsų su NuPagady principai visais esminiais klausimais sutapo, leido ne tik drąsiai priiminėti sprendimus, kurie sukeldavo nemažos dalies narių garsų nepasitenkinimą, bet ir padėjo pagrindus buriant administratorių ir moderatorių komandą daugeliui metų į priekį: mes pradėjome ieškoti narių, kurie vadovautųsi tokiais pat principais ir nebijotų jų ginti, net jei dauguma mano priešingai.
Tai reiškia, kad kiekvienas naujas moderatorius turėjo nekęsti nesąžiningų žmonių, kaip nekenčiame mes, gerbti kitus narius, kad pats būtų gerbiamas, ir mokėti aiškiai dėstyti savo mintis, kad neliktų nesuprastas tuomet, kai tenka priimti nepopuliarius sprendimus.
Šiame forume administratoriai ir moderatoriai vaidina ypatingą vaidmenį – jie nėra tik forumo prižiūrėtojai – tai tarsi visos bendruomenės taryba, su kuria kiekviena nauja taisyklė ir atnaujinimas yra derinamas. Labai dažnai naujų taisyklių ir funkcijų pasiūlymai ateina iš jų pačių – nes tai vieni aktyviausių narių, išspręndusių daugybę problemų, su kuriomis į juos žmonės kreipėsi.
Kelis pirmus forumo gyvavimo metus būdavo baisu prie jo neprisijungti kasdien 365 dienas per metus, nes nežinodavai, kas gali nutikti. Šiandien esu laimingas, kad Uždarbis.lt administravimas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Net jeigu aš dingčiau, niekas nesugriūtų: dabartiniai administratoriai pajutę poreikį savo nuožiūra gali pakviesti naujus moderatorius (galiojant veto teisei: visi administratoriai tai kandidatūrai turi pritarti), su kuriais jų principai sutampa, o tai reiškia – kad sutampa ir su mano. Tuo įsitikinau visiškai nesikišdamas į paskutinę moderatorių atranką prieš kelis metus.
Tad turbūt pagrindinė pamoka, kurią išmokau per visus devynerius Uždarbis.lt metus: atrasti ir vertinti žmones, kurie patekę į bet kokią situaciją priimtų tokį patį ar – dažniausiai – geresnį sprendimą, nei priimčiau pats. Be jų šis forumas niekada nebūtų sulaukęs šimtatūkstantinės auditorijos. Be Uždarbis.lt komandos – visų dabartinių ir buvusių administratorių ir moderatorių – nebūtų Uždarbis.lt.
Jei kam nors įdomu, kas tie paslaptingieji VIP nariai, kurių dauguma forume dabar beveik nesireiškia, – atkreipkite dėmesį į jų registracijos datas. Dauguma jų – tai žmonės, kurie buvo šalia Uždarbis.lt savo darbais, patarimais ir naudingais pranešimais tuomet, kai jis buvo dar kudikystėje. Tik dėka to laiko, kurie jį praleido rūpindamiesi menku ir mažai žinomu forumu, jis yra šiandien toks, koks yra dabar. Tavęs čia tikriausiai šiandien nebūtų, jei pirmaisiais gyvavimo metais ta maža grupelė žmonių nebūtų aukojusi savo laiko jo moderavimui, neleisdama įsigalėti chaosui, ir – svarbiausia – jei nebūtų kūrusi įdomaus turinio, dėl kurio prie mūsų jungėsi vis daugiau ir daugiau protingų žmonių, kol galiausiai šį forumą atradai ir tu. Jie yra VIP – very important people – nes savo momentu jie tokie šiam forumui ir buvo – vieni svarbiausių.
Ateityje – kitaip?
Visus devynerius metus Uždarbis.lt tobulėjo identikuojant iškilusias problemas ir ieškant joms geriausių sprendimų – kartais tai taisyklių papildymai, kartais naujos funkcijos – kaip atsiliepimų ir tapatybės sistemos, apgavysčių forume skaičių sumažinusios daug kartų ir leidusios nepažįstamiems žmonėms vieni kitais pasitikėti.
Įdomu tai, kad pasiekėme daugiau nei 120 000 unikalių lankytojų per mėnesį ribą niekada neturėję nė vieno žmogaus, prie šios svetainės dirbančio pilnu etatu (ne visai teisingam palyginimui: "Verslo žinios", turinčios panašų lankomumą, samdo 100 žmonių).
Ką tuomet Uždarbis.lt galėtų pasiekti, jei turėtų komandą, dirbančią prie šio puslapio pilną darbo dieną kasdien ir nusistačiusią sau ilgalaikius tikslus?
Pagrindinis iššūkis
Kaip galėtume apibrėžti daugumą Uždarbis.lt narių? 12-36 metų amžiaus; vyriškos lyties; moksleivis, studentas, laisvai samdomas darbuotojas, verslininkas arba žmogus, turintis nuolatinį darbą ir svajojantis jo kada nors atsikratyti; besidomintis ar užsiimantis verslu, technologijomis, pokeriu, lažybos, asmeniniu tobulėjimo ar politika.
Dabar pagalvokite, kiek tokių žmonių asmeniškai pažįstate. Kiek iš jų nuolatos lankosi šiame forume? Kiek yra kažkada lankęsi, bet daugiau niekada negrįžę? Kiek iš jų apskritai yra apie jį ką nors girdėję?
Kur link aš lenkiu? Manau, kad Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių žmonių (pagalvokite vien apie visus verslo, ekonomikos ir informatikos krypčių studentus bei neseniai baigusiuosius), kuriems Uždarbis.lt galėtų tapti vienu svarbiausių žinių šaltiniu, – bet toks šiandien nėra.
Kodėl nėra? Kodėl daugybė jaunų žmonių, kurie domisi tais pačiais dalykais, apie kuriuos diskutuojame Uždarbis.lt, nėra nuolatiniai šio puslapio lankytojai? Aš to klausiu savęs paskutines tris savaites.
Pažiūrėkime kitu kampu – kaip Uždarbis.lt paskutiniais metais atrodo panašių lietuviškų svetainių kontekste:
Lyginant Uždarbis.lt su panašiomis svetainėmis galima padaryti porą išvadų:
Uždarbis.lt iš esmės niekuo nenusileidžia populiariausiams tos pačios tematikos – verslo ir technologijų – portalams Uždarbis.lt smarkia atsilieka nuo populiariausių Lietuvoje to paties pobūdžio – lankytojų kuriamo turinio – svetainių Bet pati svarbiausia man atrodo ta beveik visiškai tiesi linija, kuria išreikštas mūsų lankomumo kitimas. Tai reiškia, kad per paskutinius pusantrų metų Uždarbis.lt visiškai neauga: jeigu praėjusį mėnesį prie forumo prisijungė 1 000 naujų narių, reiškia, tiek pat jų čia ir nustojo lankytis.
Kitaip sakant, Uždarbis.lt šiandien yra tarsi kiauras kibiras: į jį gali pilti vandenį, bet kol jo apačioje bus skylė (priežastis, dėl kurios tiek užsiregistravusių narių forumą apleidžia), tol tas kibiras niekada neprisipildys – nepasieks to, kas jame telpa (kiek realiai lankytojų Uždarbis.lt galėtų turėti).
Koks pagrindinis rodiklis, kurį reikėtų siekti pagerinti? Ne lankytojų, ne registracijų, bet aktyvių narių – tų, kurie prisijungė prie Uždarbis.lt per paskutines 30 dienų, skaičius. Šiandien Uždarbis.lt turi 6 000 aktyvių narių, iš kurių 2 400 (40%) prie forumo prisijungia kasdien. Tai reiškia, kad turime dar apie 50 000 žmonių, kurie kažkada skyrė laiko tam, kad čia užsiregistruotų, bet galiausiai neberado to, dėl ko vertėtų sugrįšti. Mums reikia juos susigrąžinti.
Taigi klausimas, kurį šiomis dienomis sprendžiu: ką reikėtų keisti, kad Uždarbis.lt taptų vieta, į kurią daugiau žmonių sugrįžtų kasdien? Ko trūksta, kad čia pradėtų lankytis panašius pomėgius turintys mūsų pažįstami?
Galbūt forumai – tai interneto praeitis? Per paskutinį dešimtmetį sparčiausiai augusios interneto bendruomenės naudojo visai kitus diskusijų formatus. Galbūt Uždarbis.lt turėtų pereiti prie Reddit, Quora, StackExchange ar kito formato?
Visa tai atviri klausimai kiekvienam. Būtų įdomu sužinoti jūsų mintis, kokį Uždarbis.lt norėtume matyti ateityje.
Statistika
Per metus narių padaugėjo nuo 48 300 iki 60 500, pranešimų – nuo 1 833 100 iki 2 139 393, o lankomumas nuo 16 500 iki 20 000 narių kasdien.
Metų forumiete 2012 šiemet tapo zyzuole.
Naudingiausi nariai
Tikriausiai ne vienas greitai permetęs tekstą akimis nusprendė nesivarginti jį visą skaityti ir atkeliavo tiesiai čia. Matyt, ne veltui – antrus metus iš eilės skelbiu daugiausiai "mėgstamų" pranešimų (surinkusių 10 ir daugiau reputacijos taškų) per 2012-tuosius metus parašiusių narių sąrašą.
Šiemet bent vieną mėgstamą komentarą parašė daugiau nei pusė tūkstančio narių (533) – tai šiek tiek daugiau nei pernai (464). Visą sąrašą rasite čia (ieškoti savęs: CTRL + F).
Kaip ir pernai, Uždarbis.lt marškinėliai priklauso kiekvienam, kuris parašė 5 arba daugiau "Mėgstamų" pranešimų:
Tai turi būti tavo pirmieji Uždarbis.lt marškinėliai (dalis narių juos jau yra gavę) Reikalingas pašto adresas Lietuvoje, į kurį marškinėlius galėtume nusiųsti Norėdami atrasti marškinėlius savo pašto dėžutėje, paminėti nariai turėtų parašyti man AŽ tema "MARŠKINĖLIAI" (būtinai taip, didžiosiomis, kad nepasimestų tarp kitų žinučių) iki sausio 16 dienos su:
Savo dydžiu (S, M, L, XL...) Lytimi (V / M) Adresu Lietuvoje (įskaitant pašto indeksą, kurį galite sužinoti post.lt) Jei jokių nesklandumų nekils, marškinėliai bus pasiūti specialiai pagal jūsų nurodytus dydžius ir išsiųsti tiesiai jums iki vasario 15 dienos.
Pabaigai
Dabar pagalvojau, kad 9 – tai pusė pilnametystės. Kur mes visi būsime po dar devynerių? Tikiuosi, kad Uždarbis.lt tuo metu turės jau ne vieną savo milijonierių :)
Tradičiškai, šiek tiek istorijos akimirkų – tiems, kurie buvo kartu, ir tiems, kurie dar bus.
Pastaruoju metu forume atsirado žmonių, tikinčių, kad įmanoma rasti būdą nugalėti bene populiariausią kazino žaidimą - ruletę.
Šiuo pranešimu pabandysiu paaiškinti, kodėl tai yra neįmanoma, ir kodėl tiek daug žmonių, susižavėję iš pirmos pažiūros lengvais pinigais, vėliau praranda milžiniškas sumas, o kartais ir visą savo bei savo artimųjų gyvenimą.
Ruletės statymo laukas yra sudarytas iš 18 raudonų, 18 juodų ir 1 žalio laukelio (Amerikietiškoj ruletėj žali laukeliai yra 2).
Būtent šis žalias laukelis ir yra kazino pranašumas prieš žaidėją. Jeigu ruletėje nebūtų žalio laukelio, žaidėjai turėtų 50/50 šansą laimėti ir vidutiniškai paėmus viskas stovėtų vietoje, tačiau 1 kartą iš 37-ių iškritus žaliai spalvai, kazino susižeria visus statymus už spalvas, tuzinus, eilutes, lyginius/nelyginius (kadangi 0 nėra nei lyginis, nei nelyginis) ir t.t.
Tikimybės ir longrun
Daugelis žmonių, kuriems pasisekė šiek tiek išlošti, kažkodėl įsivaizduoja, sugebėję nugalėti kazino. Vienintelis būdas nugalėti kazino, tai būti pliuse per "longrun" (ilgąjį laikotarpį). Longrun nėra nei vakaras, nei savaitė, nei mėnuo, nei metai - tai yra begalybė. Būti pliuse "longrun'e" - tai yra matematiškai palenkti tikimybes savo naudai. Kol nerasi tikimybių formulės, dėl kurios tavo sistema turi didesnį EV (matematinę viltiį) negu kazino, tol ruletės nugalėjęs nebūsi.
Variacija
Taigi, kodėl kai kurie žmonės laimi, o kiti pralaimi? Liaudiškai tai vadinama sėkme, matematiškai - variacija. Variacija, tai skirtingos tikimybių baigtys, per tam tikrą laiko tarpą. Paprastai šnekant, niekas negali garantuoti, jog sekantis kamuoliukas bus juodas, paskui raudonas, kad skaičius trys neiškris penkis kartus iš eilės, ir t.t. Tai lemia sėkmė, variacija. O jos kontroliuoti niekas negali. Variacija neturi atminties, neturi draugų ar priešų. Variacija nėra asmuo (pvz. Dievas), tai tėra atsitiktinių praeities įvykių virtinė.
Statymai
Populiariausia yra statyti už spalvas. Kadangi tiek raudonų, tiek juodų skaičių yra po 18-ą, o ruletėje yra viso 37 skaičiai, šansas laimėti 18/37 arba 48,6% - taigi kazino turi maždaug 51,4/48,6 pranašumą prieš žaidėją.
Dar vienas populiarus statymas - statyti už du tuzinus. Pacituosiu savo pranešimą apie šią sistemą: Viskas paremta tuo, kad rizikuoji 2 unitais, bandydamas laimėti tris. Kadangi statai ant dviejų tuzinų (24 skaičių), tai laimėsi vidutiniškai 24 kartus iš 37. Pralaimėsi vidutiniškai 13 kartų iš 37 (palikti skaičiai), tik šį kartą prarasi ne 1 unitą (kurį gauni laimėjimo atveju), o prarasi 2.
Taigi, visumoj išeina: 1 unitas * 24/37 (laimėjimas) + (-2) unitai * 13/37 (pralaimėjimas) = 24/37 - 26/37 = -2/37 Kaip matai, laimėjimas neatperka pralaimėjimo ir rezultate gaunam minusą. Taigi, kiekvienu statymu, vidutiniškai prarandi 2/37 unito, arba 5.4 cento nuo $1. (Kaip ir buvo rašyta mano ankstesniame pranešime).
Kaip matom visumoj neženkliai eini į minusą, o kadangi 1 unitą laimi beveik 2 kartus dažniau negu praloši 2, tai sukuria įspūdį, jog sistema veiksminga.
Tai tik du populiariausi statymai, tačiau bet kokio statymo tikimybes galima apskaičiuoti matematiškai ir pamatyti, jog kazino prieš mus visada turi pranašumą. Iš tiesų, kad ir kokį statymą atliktume ruletėje, mūsų šansas laimėti bus toks pat - 48,6%, o nuo kiekvieno pastatyto lito, vidutiniškai pralošime 5,4 cento (plačiau šaltinyje apie ruletę).
Sistemos
Kadangi pagal tikimybių teoriją neįmanoma rasti statymo, kuris žaidėjui atneštų pranašumą prieš kazino, visos ruletės "sistemos" vadovaujasi psichologiniu faktoriumi, vadinamu Lošėjo Argumentu. Lošėjo argumentas, tai manymas, jog praeities įvykiai daro įtaką ateities įvykiams, kurie iš tiesų tarpusavyje nėra susiję. Pvz.: jeigu praeitą kartą ruletėje iškrito juodas kamuoliukas, tai šansas, kad sekantis kamuoliukas bus juodas nepakinta, jis išlieka toks pats kaip ir pirmą kartą (18/37), kadangi lentoje vis dar yra 18-a juodų skaičių, 18-a raudonų ir 1 žalias.
Populiarūs lošėjo argumento pavyzdžiai ruletėje: - statymo dvigubinimas pralošus - statymo mažinimas laimėjus - statymas už priešingą spalvą, kuri iškrito praeitą kartą - statymas už spalvą, kuri dabar yra 'ant bangos' - statymas už skaičių, kuris seniai neiškrito
ir t.t.
Plačiau galite pasiskaityti: http://en.wikipedia.org/wiki/Roulette - čia rasite ir lentelę su tikimybėmis bei vidutiniu pralošimu per kiekvieną statymą. http://en.wikipedia.org/wiki/Gambler%27s_fallacy
Jeigu šis pranešimas išgelbės bent 1-ą gyvenimą, manau buvo verta jį rašyti. Sėkmės ir žaiskite atsakingai :)
Geruoju čia nesibaigs tiek A. Ramanauskui, tiek ir A. Račui. Toks tokį sutiko.
O jei apsieis jie be baudų ir griežtų įspėjimų - tokia pas mus ir teisybė. Daugelis pavartotų žodžių yra pažeidžiantys kitų žmonių orumą ir garbę, visai kaip ir komentarai apie kitų tautų ar rasių žmones. Įdomu tai, kad žurnalistai rėkia daug ir garsiai, aidi visur, bet teisėsauga dar nieko nenubaudė. Įprastai nubaudžia per kelias valandas, o čia kelių dienų maža.
Gavo, negavo, dave, nedave, durni štoli? Koks jum skirtumas, hormonų audros? Koks tolkas kištis į asmeninį žmonių gyvenimą? Pana daugeliui kaip matau TIK "pakaišiot" reikalinga, žema....
Jūsų prašymu, pagaliau susiruošiau padaryti tai, kas jau seniai sukosi mano galvoje, bet vis nerasdavau laiko – įskaitoma forma įamžinti mano didžiausios kol kas buvusios gyvenimo aferos – Eurotrip‘o – įspūdžius.
[FORUME RASITE KELETĄ FOTO, KURIAS MAN ŠIAIP NE TAIP PAVYKO ĮKELTI] TRUMPAI: Eurotripas ,,Kaunas - Marokas (per Kroatiją) - Vilnius" :) apie 10 000km, 43dienos 70 automobilių, 1500litų, 1 traukinys, 1 autobusas (iš Rijekos į Krk salą), 2 viešojo transporto padargai (zuikiu), 2 keltai, 2 paverkimai, 2 mintys, ,,va dabat tai Mirsiu" 1lėktuvas iš vokietijos Dortmun'o (nes kitaip būtų 2 plaučių uždegimai)
Nerašysiu tranzavimo apibrėžimo, nes viską jūs jau žinote. Jūs ne kokie italai, portugalai ar akis išvertę marokiečiai, kurie niekaip nesupranta, ką, , tie žmonės veikia ant kelio, o Italijoj net ir baudžia už tai (net degalinėse!).
PRADŽIA
Pabudau vieną rytą (kas čia keisto? Juk pasitaiko, m?) su mintimi, kad toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, visiškai manęs nedžiugina. Baigiau aukštojo mokslo studijas, bet turiu darbą, kuris manęs nedžiugina, kuris yra laikinas, be perspektyvų, be savaitgalių. Gyvenu miesto centre, nuomuojame bute ir didžiąją dalį uždarbio skiriu jo išlaikymui. Už tai, kas man lieka, galiu įpirkti naują sunkelė ar batelius ir nueiti į tas pačias pabodusias vietas, kur geriu tą patį pabodusį alų, klausau tas pačias pabodusias dainas ir matau tuos pačius veidus.
METAS PERMAINOMS
Neturiu nieko, ką būtų gaila palikti – draugai supras (ne pirmas kartas, kada aš juos palieku (studijavau Slovėnijoj, atlikau praktiką Portugalijoje). Mano šeima taip pat labai tolerantiška. Turiu sesę, kuri bastosi po visą Lietuvą... Žodžiu, ar taip ar taip vaikų niekada nebūna namuose. Tėvai moka naudotis skaipu ir rašyti nuostabius laiškus. Be to, tėtis yra sakęs, kad jei būtų jaunesnis, taip pat tranzuotų po pasaulį.
Taip jau viskas susiklostė, kad tuo pat metu mano geriausio draugo, kurį vadinu broliu, gyvenime susiklostė labai panašios aplinkybės: jį paliko mergina, užkniso darbas, dingo įkvėpimas muzikai.
Pamenu mus sėdinčius jaukios itališkos vyninės terasoj (,,Buon Giorno Trattorijoj“ – mano buvusiame darbe), geriančius kavą iš vieno puodelio ir galvojančius apie permainas. Varom? – Varom! Išėjom iš darbų, aš išsikrausčiau iš savo buto, kurį 1,5metų vadinau namais. Grįžau pas tėvus, išsikroviau daiktus, susikroviau kuprinę, susipirkau viską, ko mano nuomone reikėjo ir iškeliavom. Beje, kelionės kryptį pasiūliau aš likus mažiau nei savaitei iki išvažiuojant. ,,- Varom iki Slovėnijos, noriu pamatyti savo mylimiausią bendrabutį Rožna Dolinoje (Gėlių slėnis). - Gerai, bet jei aš nepastatysiu savo kojos ant AFRIKOS žemės, ši kelionė bus niekam tikusi. Deal? – Deal!“ Liepos pabaigoje pradėjom savo kelionę, be jokių labai konkrečių planų ar laiko apribojimų.
24/7 SU VIENU ŽMOGUMI
Kur kas svarbiau, nei kuprinės svoris ar patogūs batai yra žmogus, kurį jūs pasirinksite keliauti su jumis. Ar pažįstate žmogų, kuriuo jūs visiškai pasitikite, kuris NIEKUO negalėtų jūsų nustebinti?Taip? Tada tai TAS žmogus, su kuriuo jums reikia leistis į kelionę.
Nežinau, ką sakyti tiems žmonėms, kurie galvoja keliauti į kelionę su savo antra puse. Sakau TAIP, jei tai būtų paskutinis išbandymas prieš vedybas ir sakau NE, jei jūs pažįstate vienas kitą mažiau nei metus. Taip pat svarbu (bent jau man) yra aiškiai apibrėžti jūsų santykiai (jei keliaujate su priešingos lyties atstovu).
Aš ir Martynas (mano „brolis") esam draugai jau 5 metus ir prieš kelionę vis tiek buvo tokių klausimų: ,,Martynai, tu nebijai su manim keliauti? O kas bus, jei mane koks isterijos priepuolis ištiks in the middle of nowhere, m? Ką tada tu darysi?“. ,,O tu su manim nebijai keliauti?“ :)
Visą mūsų kelionę lydėjo vien juokas. Nei karto nebuvome susipykę ir išsiskyrę ilgiau nei 30 min. Labai keista, bet ,,erdvės sau“ mums netrūko. Reikia pasirinkti žmogų, su kuriuo tyla būna jauki.
Kelionėje pasimato viskas, tad nieko neapgausite, nebent patys save
Net nepastebėjom, kaip išnyko ribos ir kompleksai. Pabandykite išbūti graži, susišukavusi, pasitempusi, eidama 10km su 18kg ant nugaros kepinant kaitriai Ispanijos saulei dulkančiais kalnuotais keliukais. Arba kodėl nesimaudyti nuogai naktį tarakonais nusėtame Nicos paplūdimy, po 6 valandas trukusios kelionės iš Italijos?Šlapi drabužiai gali būti didesnis galvos skausmas, nei mintis, kad tave galbūt stebi nepažįstami žmonės (kurie tau visai nerūpi), ar žmogus, kuriuo tu visiškai pasitiki. Savęs gėdinimasis ir kažkokie kompleksai yra paskutinėje vietoje, apie ką tokias atvejais galvoji. Kur kas svarbiau būna švara, patogumas, gera savijauta. (Tokioj kelionėj kultinė frazė iš filmuko ,,Mauglis“ tampa labai reali: ,,Mes vieno kraujo - tu ir aš“.) Šioje kelionėj mes tapome belytėmis būtybėmis. Iškeliavome ieškoti nuotyklių, o ne megzti romano :)
DAIKTAI
Pirmiausia banko kortelė su pinigais (pagal galimybes) ir sveikas protas jų neišleisti visokiems šūdniekiams (na, čia galit su manimi ginčytis dėl pastarosios sąvokos, bet jei jus domina ,,Laukinis“ tranzavimas, pasižymintis kuo mažesniais kaštais ir orientuotas į naujas aplankytas vietas, o ne į patogią lovą, tuomet požiūris turėtų būti būtent toks). Toliau tradiciškai – patogi avalynė, maikutės, kojinės, šiltas megztinis, prožektorius, žemėlapis.... bla bla bla... JOKIŲ daiktų, kuriuos būtų gaila išmesti. Pasiimkite drabužius, kurie greitai džiūsta ir yra „ant ribos“ (labiau džiaugsitės atsikratę kokių išbandymų neatlaikiusių marškinėlių, nei atsisveikindami su savo klasikiniu ,,Zara“ sijonu : )).
Džiaugiuosi, kad jums patinka. GAL TURITE KLAUSIMŲ? Ką jums būtų labiausiai įdomu sužinoti? :)
…viskas yra kur kas paprasčiau, nei jums visiems atrodo. Pagalvokite, KAS tokio gali jums nutikti tranzuojant? Auksinė taisyklė – geri žmonės traukia gerus žmonės, tuo viskas pasakyta. Be to, užsienyje tranzuojama degalinėse, o tai reiškia, kad Jūs renkatės žmogų, kurio vairavimo įgūdžiams jūs patikite savo gyvybę. Jo automobilis, bet pasirinkimas vis tik yra JŪSŲ.
Jei sugalvosite pasimosikuoti plakatu visose kitose vietose, jus labai greitai sulauksite svečių su uniformomis, kurie jūsų paprašys nešdintis nuo greikelio, o jums apsimetus kvaileliais, išraiškingai ištars žodį ,,PENALTY” [bauda]. Kai dabar pagalvoju, keliones pradžioje mes jau turėjome susirinkti jų labai DAUG. Ką daryti, jei tave paleidžia kažkur – niekur, o judėti toliau juk reikia? Galima sakyti,kad mums paprasčiausiai sekėsi. Mašiniukai sustodavo pačiose neįtikėčiausiose vietose (atsiprašau, ponas pareigūne, nėra čia kuo džiaugtis) :) Bet taip buvo.
Laikas ir kilometrai tirpsta nejučia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nepilnai per tris paras įmanoma atsidurti už 1500km Budapešte ir valgyti žiauriai kaloringa, bet be proto skanų Langos’ą :) Nereikia nei skrydžių, nei bilietų, tik kuo lengvesnės kuprinės ir gero draugo šalia.
Jūsų klausimai... :)
Mano kuprinės talpa – 60l. Nėra ji didelė, taip neatrodė. Iš pradžių atrodo, kad tau prireiks VISO, ką susikrauni ant grindų šalia kuprinės, bet patikėkit manimi, taip tikrai nėra. Nejučiomis pradedi atsikratinėti visokiais muilais, šampūnais, net rankšluostį palikau Las Negras miestelyje (Ispanija). Auksinė taisyklė – JŪSŲ DAIKTAI ANKSČIAU AR VĖLIAU TAPS JŪSŲ PRAKEIKIMU :)
...apie sausainukus ir alų... :) Maistą perki ir iškart suvalgai + įvertini realias galimybes ir laiką pasiekti kitą parduotuvę. Būtiniausias daiktas – vanduo. Gurgiantis pilvukas (kas labai retai pasitaikydavo) ne pats baigiausias reikalas, kai pasiklysti Ispanijos kalnuose, kur buvo filmuojami vesternai :)
Skirtis teko. Bet maždaug 100km, buvo diena ir jau grįžinėjom iš Maroko per Madridą. Aš pasirinkau geresnį variantą – ispaną, juvelyrą, kuris šiaip yra Argentinietis ir puikiai šneka angliškai :D Martynas važiavo su jo kolega visiškoje tyloje. Dėl miestų... Didmiesčiai yra blogis, NES a) iš jų sunku išrtrūkti, b) nesaugu statytis palapines (nėra kur ir t.t.), c) į juos labiau apsimoka skristi lėktuvu kruopščiai viską susiplanavus. Kada sugalvotumėte aplankyti tokius Prancūžijos miestelius kaip Antibes ar Aix en Provence? O Barseloną? Jūsų daiktai jums ant nugaros gadina jums visą sight seeing žavesį. Didmiesčius su dideliu skausmu širdyje, mes aplenkdavome. Jei žinočiau, kaip prie temos prisegti nuotrauką, pamatytumėt visą mūsų maršrutą. Būtų kur kas iškalbingiau.
Sunkumo akimirkos,kai sėdi ir galvoji: ,,Aš turiu savo NAMUS, savo LOVĄ... KĄ, , AŠ ČIA VEIKIU????" pasitaiko. Bet ar jūs nervuositės atsisėdę priešais teliką, žiūrėdami 20 min trunkančias reklamas, ar ant suolelio Nicoje? :) O kitą dieną tokiu pat metu mėnulio šviesoje žiūrėsite į dūžtančias bangas, valgysite pelėsinį sūrį už 1 eurą ir gersite vyną arba sangriją už 1.3euro nuostabaus grožio Carboneras paplūdimyje (Ispanija).
Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių: a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelemta, normalios autostrados neturinti Lenkija...)(Reikia keliauti iš miestelio į miestelį ir kaskart ieškoti vietos, kur jau galima pradėti tranzuoti. Tai labai apsunkina nesibaigiantys kelio remonto darbai) b) radom skrydžius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų...
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru..."
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ!
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų...
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn...
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga... Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio
Nežinau, kur turėčiau pratęsti pasakojimą apie mūsų kelionę. Man kiekviena detalė atrodo svarbi, nes viską išgyvenau pati ir vienas įvykių siužetas kertasi su kitu ir viskas atrodo labai svarbu (jums pasisekė, kad aš rašau, o ne pasakoju, kadangi kitu atveju gautųsi žodžių kratinys ir niekas nieko nesupratų :)
[nežinau, ką turėčiau labiau akcentuoti, ar kraštovaizdį ir keliavimo tempus, ar visus tuos spalvingus žmonės, kurie musm padėjo judėti pirmym]. Galbūt būtų teisingiausia paminėti visko po truputį.
Labai keista, tačiau pirmą mašiniuką pagavome ne ant kelio (kaip įprasta Lietuvije), bet degalinėje (kaip įprasta daugumoje Europos šalių Mus pametėjo vos kelis kilomentrus degalinėje užkalbintas vyriškis. Toliau važiavome per audrą, pro mažo krovininio autobusiuko langus stebėdami, kaip akyse temsta dangus ir stiprus vėjas varto medžius. Džiaugėmės šiltai sėdėdami ir gerdami apelsinų skonio limonadą – mus prigriebusio lenko dovaną. Tačiau tai buvo pranašiškas ženklas – šiandien tikrai gausime lietaus. Neklydome. Gavome :) Temstant, vidury laukų sušlapome iki paskutinio siūlo, išsidžiovinome artimiausioje degalinėje, pasijuokėme iš savo apgailėtinų lietpalčių (beje, prieš tai mus pavežė toks vyrukas lenkas, kuris yra lenkas ir kalba tik lenkiškai [šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu]. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis rimtas lietus mūsų kelionėje (be Amsterdamo, kur lietus yra toks pats įprastas reiškinys kaip... Londone) :)
,,Va dabar tai bus šakės. Kas mus tokius šlapius ims?“ Sustojo, bėgam, važiuojam Latvijoje gyvenannčio azarbaidžianiečio – Shumacherio pasekėjo autobusiuke. Daug cigarečių dūmų, skani degalinės kava, sumuštiniai ir egzotiška muzika. Keliaujam ne tik pavojingais Lenkijos keliais, bet ir žmogaus gyvenimo vingiais, istorija, vaikų nuotraukomis, patarimais. ,,Ačiū, viso gero!” NUOSTABU – esame vidury miestelio, einam nurodyta kryptimi „teisingo kelio“ link. Kur miegosime? Variantas A – kožkokių senų pastatų kompleksas (lyg fermos or so), B – kapinės ar kažkas labai panašaus į tai. Aš renkuosi dar kokius kelis kilometrus kelio pirmyn, noRs akys jau merkiasi ir skauda pečius. Vuolia! Tobuli krūmynai! Prabrendam žolių jūrą, pratrypiam skuzdėlynus, pasistatom palapinę, kažką užkremtam. 5min miegam. Rytas. Iki ko mes „dasigyvenom“? :D Nufilmuojam savo pirmąjį „reportažą“ artimiesiams ir traukiam toliau. Brendant per krūmynus susiplėšau naujas kelnes ,,Geras ženklas“ – pagalvoju.
Lenkija...Lenkija, nesibaigiantys miesteliai, tradicinė karvių skrandžių sriuba (ne fui, o skanu!) milžiniškas kotletas, gera nuotaika ir [juoda skylė mano atmintyje] :) Viskas susilieja, norime greičiau pasiekti Varšuvą, daug einame pesčiomis. Pagailime poros zlotų ir einame toliau. Pagaliau viešojo transporo stotelė. ,,mes zuikiai, mes zuikiai! Lina panikuoja, Martynas ją ramina. Varšuvos autobusų – traukinių bardakas. Nieko nesuprantam, net bilietus pardavinėjančios kasininkės. Gerai, kad yra gerų vietinių žmonių, kurie sugeba po ilgai trunkančių aiiškinimųsi surasti kryptį ir peroną, iš kurio važiuoja mūsų šaunusis traukinukas į legendinį Pruškow miestelį. Tiesa, gauname ir 20zlotų, kadangi pinigų keitykla ,,is under construction“, o mums laiko liko labai nedaug. 20 zlotų ir du bilietai, kainuojantys 5,4 zloto. Mums sekasi :)
Pruškow... Važiuodami ten džiaugiamės labiau nei du maži vaikai pakeliui į „Disneilendą“ :) Daug juokiamės ir iš Martyno miegmaišio – termoso gimsta mūsų naujas draugas – Pruškus.(foto: http://www.78.lt/image.php?id=981A_4F0EAA87&jpg )
- Hi, do you speak English? - Yes. - Could you please tell me, where we could find this road? - [ilgai galvoja] Get into the car.
Pirmą kartą taip džiaugiausi, kad kažkas nekalba angliškai!
Tranzuojam, po truputį temsta. Jaučiuosi kaip kokia „kelių plaštakė“ šalia tos varganos autobusų stotelės. Tanzuojam panmainomis, pavargom. Staiga prie manęs prieina vyriškis ir paklausia, ar mes važiuojame į ..[pamiršau pavadinimą] KATOWICE? Taip! Trupmas paaiškinimas. Važiavo sau žmogus, pamatė mūsų užrašą, sustojo, pasistatė mašiniuką leidžiamoje vietoje ir atėjo mūsų pasiimti. Šaunus buvo vyrukas. 4 valandas stovėdami kamštyje dėl kelio remonto darbų juokėmės iš Lenkijos „autostrados“. Daug sužinojome ir apie Lenkiją, ir apie Lenkus. Labai ironiška, tačiau atsisveikindama padovanojau jam magnetuką su Vilniaus katedros aikšte. Jis niekada nėra buvęs Vilniuje... :) Pasiekiame degalinę, paprašome karšto vandens, užsiplikome savo palastmasiodines siubas ir džiaugiames gyvenimu. Welcome home! Nuo šiol degalinių tualetai bus jūsų prausykla, skalbyklą, plovykta, vandens oazė... Kas tik norit, kol degalinės operatoriai nepradeda kreivai šnairuoti :)
Naktis. Miegu kniupsčia ant kelių ant kietų akmenukų. Taip sušalusi dar nebuvau gyvenime... ,,Dear Spain, wait for me, I‘ am comming!“ :)
Mažoje užrašų knygelėje rašėmės visus mus pavežėjusius žmonės, tačiau dabar bandau juos natūraliai prisiminti ir nepavyksta. Vieni buvo labai spalvingos asmenybės, kiti tik šiaip žmonės, norintys kažkam padaryti gerą, bet neturintys ką papasakoti.
Atmintis atgija Bratislavoj, kai mums jau beieškant vietos miegui, degalinėje sustoja autobusiukas, iš kurio išlipa apsnūdęs romų gymio vyriškis. Pamatęs mūsų užrašą ,,Budapest. To see my mama“ (nekaltas melas) jis pasako, kad važiuoja ta kryptimi ir paveš mus, kai išgers kavos ir ką nors užkąs Apsidžiaugiam, susirenkam kuprines ir už poros minučių jau stovim su žemėlapiu prie jo automobilio. Jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, nei prancūziškai. Tik vokiškai. Bėda bėda... sako, lipkit į mašiną, aš skubu, pakalbėsim pakeliui (net nepamenu, kokia kalba tai surezgė) (Budapešte mes turim nemažai draugų, kurie mus pasiims, tik reikia nurodyti tikslią vietą). Išsiaiškinam,kad jis paleis mus kažkur 30km iki Budapešto, bet jokio tikslaus pavadinimo nepasako.
Mes nevažiuojam, mes skrendam 160km/h greičiu. Tamsu, lyja, mašinoje žiauriai karšta ir tai atpalaiduoja, miegas pirmauja (negalima užmigti!). Tas vyras nervuojasi ir vis keiksnoja mašinas, kurias aplenkdamas išvažiuoja į priešpriešino eismo juostą. Aš sėdžiu gale, o Matynas priekyje. Vyras mažais gurkšneliais geria kažkokį neaiškų skystį ir jo atsigėręs nusipurto. Tai ne arbata, ne limonadas, NEŽINAU KAS, bet mašinoje tvyro vaistų kvapas. Išsiaiškinam, kad jis jau 5 parą važiuoja be miego iš Portugalijos ir jo kažkas kažkur laukia. Jis medikas. Jam nepatinka, kad mes kalbamės lietuviškai (aš Marčiui sakau: ,,Martynai, nebandyk užmigti, nes mes mirsim“).
Pagal kelionės laiką, mums jau būtų laikas kažkur išlipti. Aplink matosi tik tamsūs šlaitai, jokios civilizacijos požymių. ,,Va dabar tai bus“ galvoju sau tyliai ir meldžiuosi, kad greičiau pasitaikytų kokia degalinė ar miestelis. KAS NORS, kur būtų galima sustoti, padėkoti ir trinktelti durelėmis. Tranzavimo dievai išgirdo mano maldas. Degalinė su viešbučiu ir daug žmonių aplink, 5 dienio vakaras. Išlipam, pasiimam savo kuprines iš bagažinės. Vyras paduoda mums daiktus ir (!) didžiausią maišą sausainių, vytintų dešrelių, pomidorų, vandens,duonos kepalą, kurį valgėmė kokias tris dienas, paspaudžia mums rankas ir atsisveikinęs išvažiuoja. Belaukdami atvažiuojančių draugų, nusiperkam ,,Radler“ alučio ir gerai įkauštam nuo vieno 3,5% stiprumo alaus kokteilio. 20 valandų be miego. ,,Check Point Charlie“ grupės studijos grindys svetingai priglaudžia mūsų galvas... Mes išgyvenom.
Budapeštas – mano melancholijos įsikūnijimas, Myliu ir nekenčiu jo. Kažkaip pasitaiko, kad kaskart atvykstu ten rudenį ir iškart paskęstu prisiminimų jūroje. Bet paliksiu tai savo dienoraščiui. Nemanau, kad jums bus įdomu klausytis apie iš didžiulės širdgėlos užgimusį kelioninį romaną, sujaukusį tris mano trumpo gyvenimo metus. Įdomu? Ne jūsų reikalas :P
http://www.78.lt/image.php?id=1F58_4F0F1601&jpg
Pasisvečiavom pas draugus, papietavom vaikų žaidimų aikštelėje ir iškeliavome ratais kvadratais į mano antrus namus – Slovėniją. Senyva pora prabangia mašina, Balatono ežeras, mano pojų užhipnotizuota porelė ir mes jau Slovėnijos – Vengrijos pasienyje. Vakarienė prekybos cento pašonėje, paskutinis bandymas judėti toliau ir dovana – pirmą kartą mums sustojo „fūra“ (jų vairuotojai negali imti dviejų pakeleivių. ,,Ne jūsų reikalas, gausiu aš baudą ar ne“. Toks vairuotojo atsakymas mus džiugina, šiąnakt aš miegosiu nuostabiausiam bendrabuty Rožna Dolinoje.
Liublianos priemiestis. Esu tokia laiminga, kad net nejaučiu maudžiančių pečių. Toks jausmas, kad einu namo. Staiga sustoja panelė, kurios mes net nestabdėme. Ji pamatė dvi kuprines, kurios jai ne svetimos. Ji pati neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją. Nespėju net mirktelti, o jau stoviu prie savo bendrabučio durų. Mano aukšte kaip visada šurmulys, mūsų laukia. „Jaunavedžių apartamentai“ – juokiasi Martynas, gerdamas LAŠKO alų (Lašo ir Union alus Slovėnijoje, tai tas pats, kas ,,Žalgiris“ ir ,,Lietuvos rytas“ Lietuvoje. ,,Geri Union – sisioji Laško“ :P)
Miegas, dušas, skalbimas, naminis maistas – atostogos. ,,Novi Shanghai“ kinų restoranas ir mano tikslas jau pasiektas – sLOVEnia :) Kitas taškas – Krk sala, Kroatija.
Taigi susiruošėme į šalį, į kurią dar nebuvome įkėlę kojos. Žinojau tik tiek, kad reikia pasų, nes vieną kartą jau teko gauti skaudžią pamoką – pusmetį gyventi visai prie pat, tačiau būti apribotai nuo kelionių pasibaigusios paso galiojimo datos dėka. ID irgi variantas, bet viskas priklauso nuo pasieniečio nuotaikos, o strigti „ant sienos“ nesinorėjo.
Sovėnai – nuostabūs žmonės. Seniai tai žinojau, tačiau dar labiau tuo įsitikinau, kai mums sustojo dvi merginos ir pavežė mus kur kas toliau, nei joms reikėjo nuvažiuoti. ,,Lėktumė su jumis išsimaudyti į Kroatiją, bet neturime su savimi pasų...“ Jos, beje, taip pat tranzuotojų duonos jau ragavusios keliauninkės. Pasidalinome įspūdžiais, atsisveikinome ir po keliolikos minučių, prisikimšę kišenes pakelėje "sutiktų" obuolių, jau stovėjome trasoj, o netrukus, jau sėdėjome vaikinuko kroato automobilyje. Stebėjau nuostabų kraštovaizdį ir šiurpau nuo minties, kad NIEKUR nematau normalių vietų tranzuoti tuo atveju, jei mus paleistų tiesiog ČIA :) Laimei, jis mus pavežė iki pat stoties, kur turėjome sėsti į autobusą ir judėti į paslaptingą Krk salą.
,,10eurų?! Gal jie išprotėjo? – pyksta Martynas, nenumanydamas, kad mūsų kelionė truks ne 10 minučių (kaip mes įsivaizdavome), o gerą valandą. ,,Po eurą už daiktus bagažinėje?! Jooo... kroatai „tręšia” už viską, už ką tik įmanoma“ – nenustojome stebėtis. Mūsų pasipiktinimą sustiprino ir tai, kad jau buvome perspėti nustiteikti didesnėms kainoms, kitai valiutai ir kurortinių miestelių rėžimui.
Važiuojame jau beveik valandą. Martynas miega, o aš tyliai panikuoju. Nežinau, kur mes važiuojame, nežinau, KUR mums reikia išlipti ir kaip turi atrodyti paskutinė mūsų stotelė. Žmonių autobuse lieka vis mažiau ir mažiau, akmenuotą dykynę keičia miškai. Norėjot nuotykių? Tai sėdėkit ir tylėkit :) Nusprenžiame važiuoti iki paskutinės stotelės[mintyse iš nevilties jau nejučia piešiu vaizdą, kaip velku malkas pro tuos nelemtus krūmynus, kaip mums baigiasi vanduo ir kaip bus "smagu". Jė :)] Neapsirinkame. Išlipame prie pat žydros jūros su šiaudiniais stogeliais smėlyje, norintiems atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Mūsų akių vyzdžiai dar labiau išsiplėčia kai pamatome palapinių miestelį čia pat, ant jūros kranto. Negalim patikėti, kad viskas tiesiog TAIP. Pasiteiraujame potencialių naujųjų kaimynų, ar čia galima statytis palapines. Sulaukiame teigiamo atsakymo. Martynas maudosi, o aš lieku prižiūrėti daiktus. Pojų sukimo magija dar nei karto manęs nenuvylė – po keliolikos minučių jau sėdžiu šalia naujų kaimynų, maža mergaitė tąso po žemę mano pojus, o aš geriu ,,gaiviuosius alkoholinius gerimus“ – nuostabų vyną, degustuoju damoms pagamintą vyšnių likerį :) Slovėnų šeimyna Kroatijoj. Labai džiaugiuosi, kad be akcento moku suregzti kelis slovėniškus sakinius :)
Gaminu Žuvienę (jie nežino, kas tau yra) Rebeč'ų šeimai http://www.78.lt/image.php?id=741D_4F0EAE80&jpg
Per kelias dienas patapome „įdomias“ taisykles turinnčio kepmingo aukomis, nuskausminusio mus po 22eurus už 2 dienas ir naujais slovėnų šeimos nariais, didele pramoga jau kelis metus iš eilės su tėvais atostogaujantiems bendraamžiams jų vaikams.,, My – boy – holiday – friend“ [Martynas], ,,she-uncle [,,teta“ angliškai]“ ir dar daug kitų naujadarų primins mums laužytą Bostjan anglų kalbą ir tas puikias atostogas, pasibaigusias Bostjan ir Tiašos namuose, „plote“ švenčiant pašėlusį Bostjano gimtadienį. Ar galite įsivaizduoti 20mečio vaikino gimtadienį su armonika, tradicinėm, tautinėm dainom apie tai, kaip bitutės neša medų, keistais šokias ir ‚,čebabčiči“ kepsniukais? Ne? O mes galim :) Buvo kažkas TOKIO :) Tačiau visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi... Užsibuvom per ilgai, jau norisi keliauti toliau. Metas aplankyti mano viešai slaptą simpatiją Nejc ir pasveikinti jį su artėjančiomis vestuvėmis... :)
Ajdovščina miestelis, apsuptas aukštų kalvų, apšepusių po truputį rudenėjančiais medžais. Džiaugiuosi vėl matydama tas rudas spindinčias akis ir vėjyje besiplaikstančius poilgius garbanotus plaukus. Nesimatėme jau gerus tris metus, bet niekas per daug nepasikeitė. ,, – Hi, good looking! – Hi sugar! :) How are you? It’s been a long time since I saw you the last time :)”. Dar visai neseniai mėtėme senus monitorius iš 6 bendrabučio aukšto, o dabar valgome ledus jo pusseserės ledainėje. Kitą akimirką jau geraime ,,Welcome drink“ vyną jaukiame hostelio kieme.,,Oj, kaip gaila... Mes nebeturime vietos jūsų palapinei mūsų kieme, bet galbūt jūs sutiktumėte apsistoti mūsų PALĖPĖJE?“ :) Mano galvoje skamba ,,Odė džiaugsmui". Mano svajonės pildosi – galiu paskleisti visus turimus savo daiktus, kuriuos taip kruopščiai lankstydavau, kad jie užimtų kuo mažiau vietos trijų metrų spinduliu ant sausų medinių grindų, galiu juos išmėtyti į visus keturis palėpės kampus! Laisvė papūgoms! :D Ša! Reikia neužsisvajoti ir nesusivėlinti, vakare važiuojame gerti su Nejc‘u vyno koplytėlės, kuriame jis tuoksis, papėdėje.
Gitara, tolimoje blyksčiojantys žaibai, baltas sausas, namų gamybos vynas ir puiki kompanija... Ryt, lydimi “gido“ Nejco, judėsime link Venecijos, pakeliui lankydami mažus jaukius Slovėnijos miestelius. [Kaip smagu atsisveikinant gauti butelį mano mylimiausio vyno, pagaminto iš vynuogių, kurių pavadinimo kakažkas kažkurią sekundės dalį kažkodėl negali atsiminti... :)]
Venecija. Nežinau ar džiaugiuosi ar ne bandydama susitaikyti su mintimi, kad mes ten važiuosime. Jau esu ten buvusi keturis kartus daugiau nei Mažeikiuose, Biržuose ar Visagine, kur iš vis nesu buvusi. Žinau, kad ten labai daug turistų, labai didelės kainos ir labai mažai vilties susirasti kokią saugią vietelę mūsų “neperšlampančiai“ palapinei. Bet, anyway, Venecija yra gerai ir dabar ne ruduo, ne žiema, o vasara. Kelios valandos tylaus slovėnų “fūristo“ kabinoje ir mes jau dedame savo kuprines ant įkaitusio itališko asfalto. Tada dar nežinojome, tuoj pat po abiejų kojų pastatymo ant šios žemės sulauksime pranašiško ženklo, kad pirmieji mūsų sutikti italai bus mūsų prakeiksmas šioj ,,picų žemėj“. Policija. Šmėsteli mintis, kad baus mūsų geraširdį vairuotoją, tačiau juos domina ne jis, o mes. Stabteli prie mūsų, praveria langą, kurį laiką pagalvoja ir išlemena nerišlų žodžių junginį ,,NO AUTOSTOP!“. Taip, taip, jus taip pat labai smagu matyti! Welcome to Italy!
Išsidrėbiam ant pievelės ir valgom savo tradicinius pietus – ilgas batonas su tunu. Kaip skanu :) Martynas atnaujina savo pleistriukų pamainą ant nuospaudų, kylam ir einam į trasą – išvažiavimą iš degalinės. ,,Jei sutranzuosim ką nors, tai tikrai bus ne italas“ pagalvoju aš ir nei truputį neapsirinku. Sustoja juodos spalvos automobilis, kuriame sėdi vaikinas iš Nigerijos, kuris gyvena Suomijoj, studijuoja Italijoj, kalba 8 užsienio kalbom (!) (tai jau antrasis mūsų sutiktas žmogus ir Nigerijos. Pirmasis reikalauja atskiros istorijos). Paplepam apie arogantiškus italus ir Italiją, atsisveikinam, susirandam reikiamą stotelę ir maisto parduotuvę. Už pusvalandžio jau kemšam sausainius, užsigerdami brangesniu, bet šaltu pienu. Važiuojam autobusu ir vis dar valgom tuos prakeiktus sausainius. Žmonės į mus keistai žiūri, bet tai mūsų nei truputį netrikdo, mes jau pripratę prie daugybės smalsių akių, tokia ta keliautojų duona.
Venecija. Išlipam ir iškart prisėdam atsikvėpti ant suoliuko mažame parkelyje su daug daug nieko gero nežadančiais balandžiais virš mūsų galvų. Pasidedam kuprines ir vėl pradedam logikos neturinčius pasakojimus apie mūsų daiktus. Mano kuprinės vardas buvo Džiuzepė, o Martyno - Antuaneta. Staiga pastebime, kad porelė šalia kikena. Bando tai paslėpti, bet labai puikiai matom, kaip jie purtosi bandydami sutvardyti juoką. Ką tik gavome Welcome “shot‘ą“ nuo balandžių tiesiai į Martyno kepurę! Kai sekasi, tai sekasi! Aš beveik klykiu iš juoko, kol jis tuo tarpu gremžia tą “gėrį“ nuo savo kuprinės raištelio, kuris tuo metu svečiavosi jo kepurėje. [Man labai patinka Italija.Tikriausiai tai būtų pati geriausia šalis, jei nebūtų kitų pačių geriausių šalių].
Apie Veneciją daug nepasakosiu. Neturiu jokio talento aprašant kraštovaizdžius ir architektūrinius paminklus. Pasakysiu tik tiek, kad ten tikrai verta nuvykti ir maloniai pasiklysti visoj toj kanalų ir tiltelių raizgalynėj (tik be kuprinių tai būtų kur kas maloniau).
Esame pavargę. Tiek nuo kuprinių svorio, tiek nuo įkyrios minties, kad mūsų draugai jau baigėsi. Prasideda ,,laukinis“ tranzavimas. Martynas miega (jis turėjo tokį nepaprastą talentą, kurio aš jam žiauriai pavydėjau. Jis galėjo užsnūsti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis). Gaunu žinutę, kad mano sąskaita papildyta 40Litų. Ačiū, tėti:)
http://www.78.lt/image.php?id=FDBC_4F0EAE80&jpg
Vakaras, temsta. Einam pakrante stebėdami didžiulius laivus (ne tokius krovininius, kaip mūsų Klaipėdoj), tokius, kurių niekada neįpirks paprastas mirtingasis. Verda diskusija apie pinigus, tikrąsias vertybes... ir mes einam į parką, į mūsų naują prabangų“miegamąjį“ pačiame Venecijos centre.
Kiaurai išilgai išnarstom visus krūmynus, kurie mums atrodo labai dėkingi. Mūsų reikalavimai nedideli – kuo mažiau perdirbtų „antrinių žaliavų“ ir bent minimalus privatumas. Suvokiame, kad savo mini palapinės nepastebėti čia tikrai nepasistatysime. Oras geras, miegosim po atviru dangumi.
Esam prabanga tviskančioj Venecijoj ,o miegosim parke – reikia atšvęsti! Pasiimam Nejc dovanotą prabangaus bato saldaus ir šilto vyno butelį, susisukam jį į rankšluostį, atsisėdam ant molo šalia vandens ir žiūrim į laimingas “bekuprių“ turistų šeimas ir tolumoje šviečiantį San Marco aukštės bokštą. Užplūsta labai dviprasmiškas jausmas. Jau antra savaitė esame toli nuo namų, esam Venecijoj ir geriam baltą vyną šalia benamio namų, tiksliau sėdim ant tų namų „slenksčio“. Plastmasinė kėdė, “lova“, kažkokie skudurai ir kiaurai mus veriantis žvilgsnis. Jo šuo atbėga su mumis pasisveikinti, tačiau jis yra vienintelis tos “erdvės“ gyventojas, kuris džiaugiasi mus matydamas. Nesijaudinkit, mes tuoj eisim į savuosius “apartamentus“ :D
Negali būti! Kažkas kalba lietuvių kalba! Na, kas dar gali gerti vyną vidury gatvės jei ne lietuviai!? :) Sutinkam tris paneles iš lietuvos – pirmąją galimybę pasilkalbėti lietuviškai ne su savimi ir ne su tuo kitu lietuviu :)
[Miegame kaip kūdykiai, atrodome kaip bomžai, o keliamės kaip vyturiai] _________________________________________________________
Bandymas išrūkti iš Venecijos (ir visos sumautos Italijos) man toks pats skausmingas prisiminimas, kaip ir pirmojo mano katino - Lopo mirtis, kai man buvo šešeri.
Einame gatvėmis, kurios mums nieko nesako. Jos tyli lygiai taip pat, kaip ir mūsų užkalbinti žmonės (tik jos niekada neturėjo progos mokintis anglų kalbos mokyklose (iki šiol nesuprantu, ką visi tie žmonės, mano bendraamžiai ir jaunesni, veikė per anglų kalbos pamokas?). Autobusų stotelės taip pat nepasižymi informatyvumu. Matome kažkokias raizgalynes, kurios turėtų būti interpretuojamos kaip viešojo transporto schema, ir jaučiamės labai nelaukiami užsieniečiai (visiška priešingybė Madridui, kur iki pilnos laimės užtenka metro ir miesto žemėlapių)
Pasivažinėjame autobusu ir išlipame ten, kur mums atrodo, kad tai turėtų būti TEN.
Einame vilties teikiančio kelio pakraščiu, kol prieiname kažkokias dirbtuves. Nutariame pasiklausti kelio. Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet susikalbėjome ir važiuojame kažkur, kur to žmogaus supratimu, mes galėtume pratęsti kelionę (noriu pasakyti, kad italai iš vis neturi žalio supratimo apie tanzavimą. Atsiprašau, jei tokia mano pozicija atrodo per daug kategoriška, bet maždaug už 5 centimetrų teksto suprasite, kodėl aš taip manau).
Esame degalinėje, kuri yra kelio, kurio tikriausiai mums reikia, pašonėje. Žiauriai karšta. Saulė tiesiog svilina mūsų ne itin žvalias galvas. Aplink įtartinai daug policijos mašinų. Jos tai atvažiuoja, tai vėl išvažiuoja. Juokiamės ir strakaliojam reklamuodami savo „prekinį“ ženklą – plakatą, kuris nurodo 4 mums tinkančias kryptis. Karšta. Vis pasikeičiame, nes abiems stovėti tokiam pragare nėra tikslo. Aš ne iš tų mergaičių, kurios paaukos sveikatą lygaus įdegio vardan.
Martynas vėl miega pavėsyje. O aš tuo tarpu pričiumpu save vienoje tų retų būsenų, kada man darosi pasiutusiai liūdna. Matau žmones, bet jie manęs nemato. Atrodo, kad manęs iš vis ten nėra, kad aš esu tik dvi nutrintos basutės su nuo jūros vandens surūdijusiu užsegimu. Keista. Visose kitose šalyse žmonės bendrauja su tavimi: jie būna pikti arba linksmi, jie pamojuoja, nusišypso, papypsina ar parodo, jog nusuks kita kryptimi. Nepadeda met pojai, kurie yra mano meditacijos, šokio mišinys, nusiraminimo šaltinis Kažkas čia ne taip. [Tikriausiai reikėjo važiuoti su tais 4 perkreiptais veidais pasipuošusiais vaikinais mažame ankštame automobilyje, turinčiais tik VIENĄ vietą ]
Praėjo jau nemažai laiko, tačiau niekas nepasikeitė. Aš vis dar stoviu čia pat, tik nuotaikos judrumo ir optimizmo jau gerokai mažiau... ,,ŽINAU! Čia juk Italija, mados sostinė! Tikriausiai aš “lėvai” atrodau! Lina... Lina [toks mano vardas], kaip tu anksčiau nesusiprotėjai?!“
Palikau Martyną su plakatu, o pati išrūkau į degalinės tualetą persirengti. ,,Va, dabar jau panašiau į merginą, o ne į tą perkarusią žmogystą su merškinėliais ir aptemptomis aršių Lenkijos bruzgynų sugadintomis kelnėmis." Visa "išsičiusčiusi" patenkinta einu atgal.
Kaip aš klydau... Niekas nesikeičia. Aš vis dar nematoma. Tikriausiai būtų lygiai tas pats, jei užsidėčiau bulvinį maišą ir šokčiau ,,Makareną“...
Pagaliau nenoriai suprantu, kad problema slypi NE MANYJE, o visų italų požiūryje į tranzuojančius žmones. Toks įspūdis, kad mes esame galvažudžiai, plėšikai ar šiaip visuomenės atmatos.
Martynas tranzuoja, kol aš pirmą kartą per mūsų kelionę tyliai paverkiu ir pakūkčiojusi užsnūstu čia pat pavėsyje, ant šiukšlėmis išdabintos žemės, padėjusi galvą ant savo kuprinės... Su savo dailia purpurine suknele.
Nebejuokinga. Mes čia jau 5valandas! Rekordas, tačiau kažkodėl mes visai nesidžiaugiame... Lyg to būtų negana, prisistato policija ir pareiškia, kad mums čia negalima tranzuoti. ,,Bet juk čia DEGALINĖ, čia ne greitkelis!“ - ,,Nesvarbu, nes čia degalinė ANT greitkelio“.
Užverda kraujas (jei būčiau animacinio filmuko personažas, tai šiuo metu iš mano ausų veržtųsi juodos spalvos dūmai). Nekenčiu visų italų ir visos Italijos, visų picų, makaronų, Venecijos karnavalo, VISKO! Man jau nebesvarbu, kur važiuoti, važiuočiau bet kur!
Kažkas važiuoja į Austriją, bet vis tiek mūsų nepaima. Tarybos susirinkimas. Analizuojame žemėlapį kaip Molotovas ir Ribentropas, reikia priimti svarbų sprendimą.
[einu namo] Laukite tęsinio!
--- ---- ----- ----- ---- ------
Sprendimą priimti lengva, bet jį įgyvendinti sunku. Abu sąmoningai suvokiame, kad bet kuriuo atveju reikia nešdintis iš šios užkeiktos degalinės. Aptariame net pačius nepalankiausius variantus, t.y, visai apvažiuoti Italiją, kad mums visai nepakeliui (akivaizdu!). Jaučiam, kad degalinės operatoriams mes taip pat neimponuojam. Reikia iš čia dingt!Dingti DABAR!
Staiga į degalinę įsuka mažas baltas autobusiukas. Pagyvenusių vyrų žvilgsniai smalsiai skanuoja mūsų “plakatą“. Jie važiuoja i Padovą, mažą miestelį apie 30km nuo tos vietos, kur mes esame. Man jau yra tekę ten pabuvoti, tad būčiau visai nieko prieš ten apsilankyti dar kartą. Susitariam, kad jie mus mestels iki pirmos pasitaikiusios degalinės. Sumetam savo kuprines į tą darbinio „kabrioleto“ bagažinę , prispaudžiam lentomis ir po kelių minučių jau išsišiepę lekiame pirmyn (be jokios nostalgijos).
Betranzuodami naujam „taške“ sutinkame dar vieną tranzuotoją – maždaug trisdešimties metų moterį iš Latvijos. Ji važiuoja į Romą. Ji mums pasako, kad mums geriau būtų nukakti iki kito kelio, kadangi ten didesnis mašinų srautas į Parncūziją. Padarom sandėrį – susivienijam, t.y, susistabdžius mašiniuką pasiteiraujam ne tik apie savo užpakaliukus, bet ir apie kainymės galimybę keliauti kartu. Po geros valandos sustoja didelė prabangi mašina. Mūsų kolegė prieina pirma ir paklausia, kur ši važiuoja. ,,Čia jums. Ji važiuoja į Prancūziją.“ Prancūziją? PRANCŪZIJĄ! Ar Jūs taip pat girdite akardiono muziką šiame žodyje? Jei ne, tada aš jums trumpai paaiškinsiu: MES PASKIPINAM VISĄ LIKUSIĄ ITALIJĄ!
Mūsų naujoji draugė kroatė. Ji keliauja į Nicą pas savo sužadėtinį (apie 700km!) ir guodžiasi, kad jos draugų tarpe neatsirado nieko, kas sutiktų palaikyti jai kompaniją ,,all included“ savaitgaliui (aha, mums taip pat sunku tuo patikėti). Ji paklausia mūsų, ar mes nieko prieš, jei ji trumpam užsuks į ,,Ikea“, kadangi važiuodama namo nori kažką įsigyti savo būstui. Ikėjos greito maisto kavinukėje valgome pačią skaniausią picą už 1.5 euro kokią man teko kada nors ragauti (tikrai!). Prisikraunam ant jos visokių kečiupų, majonezų, garstyčių... labai riebu, bet laaaaabai skanu (suprantu, kad labiau nei šeimos ir draugų aš vis tik pasiilgau visų tų nesveikų E reikalų). Skanu nuodytis.
Už gero pusvalandžio pajudam į dar 5 valandas truksiančią kelionę ir autostrados pradžioje užfiksuojame nematytą kelio ženklą – užbrauktą nykštį (tranzuoti draudžiantį ženklą). Hell Yeah! Tą akimirką viskas pasidaro aišku.
Aš sėdžiu priekyje, Martynas patogiai snūduriuoja ant minkštos galinės sėdynės. Pro langą matau besikeičiantį Italijos kraštovaizdį ir galvoju, kad jei kada nors aš čia sugrįšiu, tai tik su savo automobiliu, draugais ir mariom laiko. Tikrai yra ką pamatyti, bet vis dar esu tokia pikta, kad nuveju visas tas mintis šalin ir bandau snūstelti. Negaliu. Nemoku ir jaučiu pareigą būti naudingai – kalbinti mūsų ,,Shumacherio pasekėją“, kad ji neužsnūstų ir mes neišsitėkštume į kokią nors netikėtai pasitaikiusią kliūtį (iš galvos neišeina mintis, kad už kelių dienų baigiasi mano socialinio draudimo galiojimas).
Šokoladas, greitis, Milanas. Mūsų draugė dainuoja tradicines Kroatų dainas ir užleidžia vieną iš trijų kompaktų, kur mes galime ją išgirsti. Žaviuosi šia moterimi – drąsi, turtinga, nepriklausoma ir įsimylėjusi... Kertame Prancūzijos sieną ir nuridename Puntuką nuo širdies.
Į Nicą atvykome vėlai vakare. Jau buvio gerokai sutemę ir apie apžvalginius blūdijimus po miestą nebuvo jokios kalbos. Mūsų draugė pasiūlė mums nakvoti Nicos paplūdimyje, esančiame netoli oro uosto. Ji taip pat atsiprašė, kad negali pasiimti mūsų kartu, kadangi mūsų nebuvo jos ankstesniuose planuose. Bet mes nei kiek nepykome. Po viso to, ką ji dėl mūsų padarė (mažų mažiausiai priėmė spontanišką sprendimą spustelti stabdžio pedalą) tai būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
Išsiimu iš bagažinės kuprinę ir pritrūkstu padėkos žodžių... Esu tokia dėkinga, kad net nežinau, kaip visa tai išreikšti. Apsikabinam, palinkim viena kitai visko, kas gražiausia šioje Žemėje, ji pataria jai paskambinti, jei atsidursim kokioje bėdoje ir išsiskiriame. Einam į paplūdimį. Ne bet kokį, o Nicos – Mėlynosios pakrantės (Cote d‘Azur) sostinės PAPLŪDIMĮ.
Eidami žvalgome apylinkes, mūsų akys automatiškai skanuoja kiekvieną saugesnį žolės plotelį, į kurį galėtume įparkuoti savo palapinę. Automatiniai pievelių laistytuvai gadina visą romantiką – viskas šlapia ir labai neprognozuojama.
Girdime Viduržemio jūros ošimą ir matome labai nemažai pakelėse miegančių „pavargusių“ žmonių. ,,Turime nemažai bendraminčių“ – tyliai pagalvoju.
Penktadienio vakaras, pajūryje vyksta veiksmas. Girdisi juokas ir pramogaujančių kompanijų klegesys. Atsisėdu ant akmenukais nuklotos žemės, o Martynas išeina į žvalgybą.
Po tokios karštos, emocionalios ir įtemtos dienos jaučiuosi daugiau nei nešvari. Labai norisi išsimaudyti, ypač matant tiek daug vandens ir paplūdymio dušą (!). Taip, taip... Jis skirtas sūriam jūros vandeniui nuplauti, o ne mano švaros misijai. Bet šią akimirką ekologija yra paskutinis dalykas apie ką aš galvoju. Planetos užterštumas ir ozono skylės man dabar visai nerūpi. Esu pavargusi ir manau, kad truputis muilo ir lašelis šampūno tikrai nebus baisiau už tas šiukšles, kurias pavalgė čia pat paliko ta jaunimėlio kompanija. Kas bus, tas.
Išsirengiu ir įsivaizduoju, kad esu namuose, savo vonios kambaryje. Mintimis atsitveriu abėjingumo aplinkai užiuolaida. Gana vėsu ir šalta, bet labai gera. Aplink yra žmonių, bet man, tiesą pasakius, nelabai rūpi. Tiksliau – jie man nerūpi visai. Aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tegul galvoja ką sau nori. [Čia buvo pirmasis „perlipimas“ per save, pirmasis akibrokštas prieš žmonių sukurtas ir susikurtas padorumo normas, taisykles. Kas yra padorumas? Kodėl turėčau gėdytis..?]
Jaučuosi lyg naujai gimusi ir jau įdėmiai klausau Martyno nuomonės apie nakvojimo čia galimybes. - Viskas būtų lyg ir neblogai... Ten yra tokia vietelė prie to krūmo aukščiau... jei ne tie tarakonai... - Kokie tarakonai? - Čia jų pilna. Na tarkim tas, kur ant tavo bato (apšviečia su prozektoriu mano koją, ant kurios jau ropoja didžiulis juodas TARAKONAS!
Pradedu cypti ir bėgioti kaip pamišusi. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tarakoną! Viskas aišku, mes čia nemiegosime. Kylam ir einam iš miesto.
Staiga prisimenu, kad kroatės draugas gyvena prie oro uosto. ORO UOSTAS! Ne kartą ir ne du man teko glaustis ant „patogių“ oruo uostų kėdžių ar grindų. Šis variantas tobulas – stogas virš galvos, budinti apsauga, šiluma... Apsimeskime, kad mūsų skrydis 6ryto ir nebesukime galvos dėl vietos.
Taip ir padarėm. Išsiplovėm dantukus, pritildėm nuošaliame laukiamąjame esantį televizorių ir užmigom.
Ryte mus maloniai prižadino oro uosto apsauga (tikrai labai jaukiai, be jokios paniekos ar įžeidimų). Taip prasidėjo nauja kelionės diena.
Dabar, jums leidus, padarysiu tokį nedidelį lyrinį nukrypimą.
Dar nepapasakojau pamatinės kelionės idėjos, kuri buvo tokia pat svarbi, kaip ir pati kelionė. Tai buvo mūsų stiprybės ir optimizmo šaltinis, kuriuo vadovavomės ir tikėjome visos kelionės metu.
Ją man papasakojo geras mano draugas, likus galbūt net mažiau nei savaitei iki išvykimo, kurianant laužą prie upės šiltą vasaros naktį.Tą vakarą gavau net dvi simbolines dovanas, kurios man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis, šviesos tomis juodomis akimirkomis, kai jau norėjau pasiduoti ir suktis atgal.
,, There are twin boys of five or six. Mom was worried that the boys had developed extreme personalities -- one was a total pessimist, the other a total optimist -- their parents took them to a psychiatrist.
First the psychiatrist treated the pessimist. Trying to brighten his outlook, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with brand-new toys. But instead of yelping with delight, the little boy burst into tears. "What's the matter?" the psychiatrist asked, baffled. "Don't you want to play with any of the toys?" "Yes," the little boy bawled, "but if I did I'd only break them."
Next the psychiatrist treated the optimist. Trying to dampen his out look, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with horse manure {shit}. But instead of wrinkling his nose in disgust, the optimist emitted just the yelp of delight the psychiatrist had been hoping to hear from his brother, the pessimist. Then he clambered to the top of the pile, dropped to his knees, and began gleefully digging out scoop after scoop with his bare hands. "What do you think you're doing?" the psychiatrist asked, just as baffled by the optimist as he had been by the pessimist. "With all this manure," the little boy replied, beaming, "there must be a pony in here somewhere"
Words to live by“
Mes sakydavom trumpiau: ,,With this pill of shit, there must be a pony somewhere!"
Norit tikėkit, norit ne, bet tų ponių vis atsirasdavo. Jie išdygdavo tiesiog iš niekur tomis akimirkomis, kai temstant užsidedi akinius nuo saulės, kad Martynas nepastebėtų, kaip tavo akyse pamažu tvenkiasi ašaros, kai pėdini 7 kilometrus į kalną, iėškodamas kelio, kur galėtum pratęsti kelionę, o tą kelią prižiūrintys pareigūnai ramiu tonu tau liepia suktis ir eiti atgal. Kai sėdi ant „bardiūro“ užsiėmęs už galvos, nes paprasčiausiai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, kad pajudėtum pirmyn, kai nežinai, kur nakvosi ir pasislėpsi nuo didžiulio debesies... and so on. VISUR IR VISADA ATSIRANDA PONIS. Tik reikia nestresuoti ir jo sulaukti [turi būti toks pats stiprus, kantrus, ištvermingas ir tvirtas, kaip tas plieninis žiedas, kurį vis dar nešioju ant kairės rankos nykščio].
Nemėgstu pamokslauti, tačiau jums patiems spręsti, ką norite matyti savo gyvenime, kokius iššūkius priimti. Aplink mus ganosi daugybė ponių, tik reikia mokėti juos atpažinti.
Taip pat, naudodamasi proga, noriu padėkoti mano bendražygiui Martynui, mano "butiokui" (ne kambariokui, nes dalinames vienu butu, ne kambariu) kuris tapo mano "poniu" mums grįžus iš kelionės. Martynai, tavo dėka aš esu ten, kur dabar esu - kur gyvenu naują gyvenimą, kur dirbu mylimą darbą, turiu nuostabius draugus, kur panašu, kad man pradeda sektis :)
,,Tranzavimas uždraustas visuose Italijos keliuose, ar tik greitkeliuose? Ką žmonės sakė, kai klausdavot, kodėl paėmė pavežt jus? Iš geros valios, dėl noro pabendraut, ar dar ko nors? Kur labiau patiko nakvoti - miestuose, parkuose, ar kur ramiau, nuošaliau ir mažiau žmonių?
- Apie tranzavimą Italijoj žinau nedaug. Klausinėjau visų sutiktų tranzuotojų, bet jų nuomonės labai prieštaringos buvo. Čia sėkmės reikalas. Juk gali visą Italiją kirsti su Kroate moterimi, tiesa? Tokiu atveju, Italijoj lengva ar nelengva tranzuoti? Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei ne ji. Tranzuojant TEN susidaro toks įspūdis, kad patys italai kažko bijo. Jų logika tokia: jei jau tu stabdai mašinas, tai neturi pinigų bilietui ir būtinai mane apvogsi ar šiaip ką negero padarysi.
- greitkeliuose draudžiama (ar mažų mažiausiai nepatartina)tranzuoti visoj EUROPOJ. Geriausia, lengviausia ir paprasčiausia yra kalbinti žmones degalinėse. Ten saugu, yra vanduo, maisto, tualetas, geras pabaigos ir pradžios taškas + turi galimybę užmegzti gyvą kontaktą su žmogumi. Aišku, nėra lengva eiti ir klausti. Turi save "pardavinėti". Prancūzijoj (sur l'autorute) yra kameros, kurių pagalba tave labai greitai užfiksuoja. Kai tranzavom pro Slovakiją, mus irgi kažkas užmatė. Turim net tokį įtarimą, kad kažkas paskundė.
- labai įdomu, nes didžioji dauguma žmonių, kurie mus paėmė, turėjo kažką bendra su tranzavimu: seniau tranzavo patys, tranzuoja jų vaikai, yra bandę tranzuoti, bet neišlaukdavo ir t.t. Trumpai tariant, tranzavimas jiems nesvetimas. Fūristai imdavo dėl kompanijos (bet būdavo taip, kad mes tiesiog pramiegodavome visą kelią, ar nekalbėdavom jų kalba (daugiausiai Ispanijoj) Viena istorija ypač įdomi, bet apie ją vėliau, kai persikelsim į Ispanijos dykynes.
- apie nakvynes. Miegoti gera visur, kur saugu. Ar tai uostas, ar oro uostas, ar nuošalus parkas. Miestų reikia vengti, nes ten palapinės jau nebepasistatysi (gali gauti baudą) ir šiaip aplink sukiojasi neaiškūs žmonės. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių didžiuosiuose miestuose mes neužsibūdavome (nukeliausiu ten, kai pasensiu pirmos klasės skrydžiu ir gyvensiu 5 žvaigždučių viešbutyje : )
,,1. Tranzavimas naktį - ar ką nors naudojote? Šviesos šaltiniai, atšvaitai, liemenės, stovėjimai po šviestuvais, ar tiesiog eidavot miegot? O kas, jei tinkamos vietos prigulti nėra? (Pvz. prie pasieinio eit miegot ne vien neramu, bet ir triukšminga) 2. Kaip supratau, ilgiausiai nemiegojot 20h? Kokie įspūdžiai „pardavinėjant“ save, kai pats nebetiki, jog atrodai tinkamos būklės? 3. „Low“ momentai. Taikydavotės, verkdavot, ilsėdavotės? 4. Ar turėjot tranzavimo patirties prieš išvykstant į šią kelionę?
1. Kaip jau minėjau, tranzuodavome TIK DEGALINĖSE, kur visada yra šviesa. Procesas paprastas: prie kokio konteinerio susirandi kartono, arba jo turi iš anksčiau, tada užsirašai kryptis (miestus, šalis, magistralė ar dar ką, kas tuo metu būna aktualu). Atsistoji priešais degalinės vitrinas ir taip pasitinki žmones). Liemenes turėjom, bet jų beveik nenaudojom. Užsidėdavome tik tais atvejais, stigdavome kažkur ir, neturėdami kitos išeities, eidavome greitkelių pakraščiais (kas dažnai sukelia vairuotojų pasipiktinimą. Tai jei jau darom nusižengimą, tai bent truputi pagal taisykles); ) 2. Nemiegojom ir ilgiau, visai kaip tu. Bet apie tai aš dar parašysiu. Visada tiki savimi ir tai, kad ,, ne kaip atrodai" kitose šalyse yra ne trūkumas, o privalumas (pvz, Maroke)
3. ,,Low moments" tokių optimistų tarpe pasitaiko ne dažnai. Bet jei taip nutinka,tada supranti, kaip gera šalia turėti TIKRĄ draugą, kuris ir pats ne kaip jaučiasi, bet to neparodo, ir dar bando ištraukti tave iš tos emocinės duobės. Tokiais atvejais aš tiesiog prisėdu ir paverkiu (nes tada man palengvėja. Perspėju Martyną, kad ,,TAIP REIKIA" ir man bus viskas gerai už poros minučių :)
4. Martynui tai nebuvo naujas reiškinys, o aš buvau tranzavusi tik Lietuvoje ir labai nedaug :) ____________________________________________________ ________________________________________ ______________________
2012 m. sausis 16 d.
Nuotykiai Mėlynojoje pakrantėje.
Atsieliame oruo uoste, nusiprausiame iš išsiruošiam keliauti toliau. Nežinau kodėl, bet grįžti į pačią Nicą minčių nekilo. Galbūt tai įtakojo kiek apniukęs oras ir mintis, kad turime keliauti toliau, kad esame naujoje šalyje ir dar nežinome, kaip mums čia seksis, kas mūsų laukia.
Einame tarpmiestinio kelio pakrasčiu. Niekas nepypsina, greičiausiai galime čia eiti. Stengiames laikytis trasos, besijuosiančio Viduržemio jūros pakrante. Neprašauname.
Netrukus prieiname paplūdimį ir nutariame jame išsimaudyti. Aplink blankioje saulėje deginasi senyvos prancūzų poros. Numetame daiktus po didele čia pat augančia palme, pavalgome kuklius pusryčius ir lekiame pliuškentis.
Netenku žado, kai man įbridus į vandenį, matau link manęs plaukiančių gyvių stuburus. Jie plaukia būriais ir be jokios sąžinės graužaties pradeda sukiotis aplink mano kojas ir kramsnoti pirštus. Laimei, tai ne piranojos, tai didžiulės žuvys, kurias vietiniai gyventojai įpratino tokiu būdu išsireikalauti maisto. Netrukus šį procesą – paprotį išvystu savomis akimis.
Kad geriau viską suprastumėte, padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą. Ne paslaptis, kad prancūzai turi gana stiprią duonos kultūrą. Tikriausiai visi esate girdėję žodį ,,Boulangerie“ (nesu įsitikinusi, ar tikrai teisingai parašiau, bet tai turėtų eikšti ,,kepyklą“). Prancūzijoje jau kultūros dalimi yra tapęs rytinis ritualas eiti į kepyklą šviežios, dar šiltos duonos pusryčiams. Adekvatus ir kitas reiškinys – tos pačios duonos antrą dieną (o jau, Gink Dieve, trečią!) jau nebegalima valgyti, patiekti žmonėms. O kadangi visa pakrantė nusėta būtent tokiais restoranėliais ir kepyklėlėmis... Tai tos kilograminės žuvys ir sukasi aplink mano kojas : ) Netrikus pasirodo padavėjas, apsijuosęs balta prijuoste ir nešinas pilna dėže bandelių.
Užverda tikra pramoga visiems poilsiautojams. Imi tas bandeles ir šeri tas didžiules besotes žuvis, kurios lyg paršiukai valgo iš tavo rankų. Tikrai kažkas TOKIO Net nufilmavau visa tai, kad galėčiau parodyti artimiesiams, nes pamaniau, kad tuo niekas nepatikės (mano tėtis „užkietėjęs“ žvejys). Kol dar nepuolėt stebėtis, kad jų ten jų iš vis YRA, esant tokioms žvejojimo rankomis sąlygomis, pasakysiu, kad paplūdimy kabo ženklas, draudžiantis jas gaudyti (na, bet atėjus ten naktį ir vieną kitą įsimetus į kišenę, nebūtų jokio dideliausio nusikaltimo. Manau : )
Bet tą akimirką musų galvose sukosi mintys ne apie žuvienės ir ne žudies kotletus. Kaip tikri lietuviai pasiėmėm bandelių į kelionę (kurių viena „nauja“ kainuotų mažų mažiausiai 30 – 40 euro centų). Jas valgėmė gal tris dienas ir nieko blogo mums nenutiko (neišdygo pelekai ir žvynais mes neapsaugome = vis tik subalansuota žmonėms, ne žuvims). Buvo puiki proga pasipraktikuoti kalbėti prancūziškai, bet šiuo metu tų žuvų pavadinimo vis tiek nepamenu. Bet atrodo jos kaip 1 – 2kg karšiai.
Kalbant apie kainas... Labai skaudi tema Už vieną paprastutį obuolį tame kurortiniame miestelyje man teko palikti 1eurą. Galit sutikti, galit ne, bet tai nėra pigu (tuo vėliau įsitikinau nuvykusi į MAROKĄ ir už tą pačią sumą... : ) ) Papasakosiu vėliau ).
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kur paskui mes patekome, ką veikėme. Visa ta pakrantė nusėta mažais miesteliais, kurie labai panašūs. Atrodo esi viename, paeini porą kilometrų pakrante ir, žiūrėk, jau kitas pavadinimas.
Perkam du bananus, arbūzą (prieš tai gan aršiai padiskutuojam apie arbūzo svorį ir tualetų (skysčių išvadavimo reikmemis prieinamumą) raikom arbūzą peiliu ir šaukštais, po to graibom iš nuostabaus fontano šiukšles (negalėjom to nepadaryti, rankos tiesiog pačios tiesėsi, norėdamos sutvarkyti tą betvarkę) ir randam ,,Kinder bueno“ šokoladuką, dalinamės ir keliaujam link Kanų. _______________________________________________________
2012.01.18
Ši kelio atkarpa buvo gana blanki. Buvom išsigandė didelių kainų ir pilni nerimo, kad mums niekas nestos. Labai džiaugiuosi, kad mes klydome. Prancūzijos pietūs gana palanki vieta tranzuoti. Žmonės ten gerai nsuiteikę, draugiški ir paslaugūs (net patys prancūzai tai pripažįsta). Nepaisant to, yra ne tik tranzavimas. Kelionė susideda ir iš tokių dalykų kaip nuolatinis teisingo kelio ieškojimas, poilsis, komunikacija ir paties sunkiausio - nakvynės paieškos. Su jomis dažnai siejasi nerimas, nervai, bėjėgiškumo jausmas, namų ilgesys... Nėra paprasta vaikščioti kurortinio miestelio gatvėmis ir ieškoti vietos, kur galima būtų „pakristi“, saldaus miego paragauti.
Vienas tokių ryškiausių momentų buvo Antibes miestelyje, tiek ir tiek kilometrų nuo Nicos. Į jį mus atvežė labai daili mergina, kuri buvo gerokai vyresnė, nei mes manėme, bet whatever. Pakeliui prisiklausėme daugybės istorijų apie to miestelio grožį, lankytinus objektus ir bla bla bla
Taigi žygiuojame siauromis Antibes miestelio gatvėmis ir svajojame apie kokį nors normalesnį šiltą maistą ir KAVĄ (Prieš iškeliaujant aš dirbau Itališkam restoranėly, kur pardavinėdavome pačią skaniausią KAVĄ... = ) Dėja, dėja... Kava kavinėse kainuoja apie 2,7euro už puodelį (beveik tiek pat Maroke mes mokėdavome už... Vėliau papasakosiu ; ) )
Pavaikštinėjam po miestelį, pagulinėjam vietiniame pleže ir štai valgom sausus pusryčius su pienu (nežinau, kas mums darėse, bet gėrėme labai daug pieno, kuris, beje, nebuvo labai pigus. Už litrą pieno mokėdavome 1,7 euro, o jei norite šalto pieno – 2,2euro (pirkau aš jį ir galvojau, kad Lietuvos močiutės, pamatę tokias kainas (7lt už 1l), su savo Žalmargėm nedelsdamos leistųsi į piligriminio pobūdžio kelionę į Šiltus kraštus... Pieno kainos čia beveik 10 kartų didesnės, nei joms siūlo pieną superkančios pieninės). Pavalgėm, nusipirkom keletą atvirukų ir pirmyn į pakrantę ieškoti vietos nakvynei, jau po truputį temsta.
Tas juodas debesis, pakibęs virš miestelio, visai manęs neguodžia. Neguodžia ir ta mintis, jog dabar yra savaitgalis ir visur šmirinėja žmonės. Einam pajūriu ir matome dideles žmonių kompanijas, kurios čia pat susinešę stalus vakarieniauja, iš prabangių taurių geria vyną... Kaip aš jiems pavydžiu...
Apžiūrinėjame visas mažiausias kerteles, visas pasuoles, VISKĄ, kur tik galėtume prisiglausti nakčiai. Staiga pajaučiu labai ašrų žvilgsnį, sekantį mums įkandin. Atsisuku ir matau jauną aukštą vyrą poilgiais plaukais ir bintu ar pleistru (nesuprantu) apvyniota nosimi. Jis stovi ir žiūri į mus nueinančius. Atsisuku – o jis žiūri. Vėl atsisuku, o jis vis dar žiūri. Nueiname kokius 200metrų, O JIS VIS DAR ŽIŪRI! Man šiaušiasi plaukai ir darosi LABAI nejauku. Galiausiai baigiasi paplūdimys ir mes ištirpstame prietemoje.
Prieiname kažkokią apžvalgos aikštelę. Aš prisėdu ant suoliuko ir niekur nebenoriu iš ten eiti.
[Tai buvo antra psichologinė duobė po Italijos, kai man buvo taip sunku].
Atsisuku į Martyną ir konstatuoju faktą, kad man reikia paverkti ir kad po to man bus kur kas geriau, ir galėsime eiti. Taip pat jį perspėju, kad manęs neguostų, nes tada bus tik blogiau. Sėdim ant suoliuko, aš verkiu. Martynas lyg tarp kitko pasako, kad jam irgi sunku, bet ar aš verksiu sėdėdama namuose ir nieko neveikdama, ar aš verksiu čia, aš vis tiek verksiu... Ir čia verkti yra geriau, nei namuose : )
Nors labai skauda pečius, o kojos jau visai atsisako eiti, nusprendžiame leistis į gyvenamūjų namų kvartaliuką, besidiekiantį palei jūrą. Galbūt čia rasime kokį nors prieglobstį? Kopiame į kalvą siauru keliuku, vedančiu į prabangių namų kiemus. Dar kelios minutės ai aš jau tempiu palmės „šakas“, kurios užima tobulą maždaug 2 x 2m plotą po palme ir labai badosi. Martynui ši vieta ne itin patinka (ta palmė auga prie didelio prancūziško davarelio tvoros) ir jis eina žvalgytis toliau. Netrukus grįžta ir ragina keisti lokaciją. Jis rado kažkokį apleistą parkelį, atitvertą vielos tvora... Man mintis kraustytis ne itin patinka, bet susirenku daiktus ir seku paskui.
Kai reikia perlipti tvorą, aš pradedu pykti. Nei čia parkas, nei čia miškas ir dar reikia lipti per aukštą tvorą. Kas čia, , per vieta. Neguodžia ir tai, jog ten jau stovi viena nemaža palapinė. Nuostabu! Puolu į nedidelę isteriją. Tiesiog tobulas vakars ir tobula vieta nakvynei. Žiauriai nejauku. Tamsu, miškas – parkas, status šlaitas, aplink akmenys, o šalia palapinė žmonių, kurie taip pat nelegaliai ieško vietos nakvynei. O jei ten TAS PATS auštas vyras apsigyvenęs? Truputi susipykstam su Martynu (pirmą kartą per visą kelionę, bet tai trunka labai trumpai. Nei aš nei jis nemokame pykti ir pyktis).
Pasistatom palapinę, išsirenkam visus tuos prakeiktus akmenis mums iš po nugaros ir užuodžiam labai nemalonų kvapą. Toks jausmas, kad patupdėm savo palapinę... arba įmynėm į.... „Š“. Tąsom tą palapinę iš vienos vietos į kitą, apsižiūrim batus, bet niekas nesikeičia. Tada priimam tokią išvadą, kuri vėliau tampa vos ne anegdotu: ,,O š*du smirdi dėl to, kad pri*ikta! ; ))))
Apsiraminam, pasidalinam paskutines iš žuvyčiu atimtas bandeles ir saldžiai užmiegam....
Ryte mus pažadina ne manos kepamų blynų kvapas ir net ne kavos aromatas. Girdim gėsmingus virš mūsų pakibusio debesies grasinimus. Staigiai šokam iš palapinės ir viską pakuojamės. Laiko turim nedaug – tuojau pradės lyti. Jei sušlaps palapinė, kartu su mūsų daiktais, stigsim čia neaišku kuriam laikui. Nieko nėra blogiau už šlapius sunkius daiktus, kurių nėra kur išsidžiovinti.
Visą susikraunam akimirksiu, užsidedam savo lietpalčius ir nusiteikiam sušlapti. Ilgai laukti netenka. Einam tuščiomis kurortinio miestelio gatvėmis ir dairomės kokios nors pastogės. Štai stovi vienas vyrukas stotelėje, toks pats, kaip ir mes – su kuprine ir viltimi, kad tuojau nustos lyti. Susimojuojame ir einame toliau. Nežinau, ar tikrai dangus šviesėja, ar tik aš beprotiškai noriu, kad taip būtų.
Glaudžiamės po kažkokios drabužių parduotuvės pastoge. Mūsų kuprinės saugios, bebesušlapsime ir mes. Sekmadienio rytas. Ramu. Turime laiko, nes lietus dar nesiliauja. Martynas daro mankštą, aš išsitraukiu iš kuprinės pojus ir bandau parodyti kaimynystėje esančios kavinės personalui, t.y. dviem vyresnio mažiaus vyrams, kurie įtariai mus nužiūrinėja, kad mes ne valkatos ir ne elgetos ir šiaip visai įdomūs žmonės.
Po to seka antras šio “pasirodymo” etapas. Reikia išgeri kokio šilto gėrimo. Abu suprantam, kad kavos ar arbatos čia mes neįpirksim – geriau už tokius pinigus kiek atokiau nusipirksim visai neprastus pietus. Sėdžiu ir bandau prisiminti tai, ką mokiausi 5 metus mokykloje – parcūzų kalbą. (norėčiau padėkoti savo prancūzų kalbos mokytojai, kad nors ir neprisimenu šios kalbos gramatikos subtilybių, tačiau susikalbėti galiu). Kelis kartus pasitreniruoju tekstą, pasiimu mūsų aptrintus puodukus – virduliukus ir keliauju pas kaimynus. ,,Bonjour, est - ce que je peut achete d’aqua chaude?” [laba diena, ar aš galiu nusipirkti šilto vandens?]. Vyras paima mūsų varganus puodelius ir pila vandenį. Tuo tarpu pasakau, kad me sesame turistai iš Lietuvos ir keliaujame į Maroką. Jis plačiai nusišypso, paduoda mano vandenį ir palinki sėkmės [pinigų, kaip aš ir tikėjausi, neima ir neprašo – kur čia apiplėšinėsi tokius sustirusus maksimalistus].
Vuolia! Dar viena maža pergalė. Į vieną puodelį susipilam plastmasoidines sriubas, į kitą – arbatas (kurių į šią kelionę pasiimiau tikrai daug), pusryčiaujam : )
Kuprinės ant pečių, keliaujam toliau. Nelabai žinau, kur tiksliai mes einam, bet miestelis gražus, su daugybe nuorodų (ne taip, kaip Italijoj). Susirandame autobuso stotelę, iš kurios galime nuvykti į Kanus. Dar vienas didelis miestas. Tikėtina brangus. Nors labia norėčiau jį pamatyti, bet gal kitą kartą. Nusprendžiame jį aplenkti. Keliaujame į kitą autobuso stotelę, pakalbinm du angliškai nešnekančius, bet mus mano prancūzų kalbą suprantančius vietinius jaunuolius ir jau riedame viešuoju transportu iš šios kurortiniais miesteliais nusėtos pakrantės. Mums reikia tikamo kelio. Martynas vėl miega. Pavydu ; )
Išlipam vidury kažkokių miškų. Pagaliau! Galbūt turėsime galimybę pastovyklauti gamtoje (visai kaip filme ,,Into the Wild“, kurį pažiūrėjau tik vakar ir neturėjau žalio supratimo, kad būtent jis įkvėpė Martyną leistis į šią kelionę). Paradoksalu, tiesa? Tiems, kas yra jį matę, pasakysiu, kad mūsų kelionėje buvo nemažai panašumų (hippių bendruomenė, išmintingi žmonės, nuostabi gamta), tačiau mūsų kelionė buvo spalvingesnė, dinamiškesnė. Tačiau su viena paskutinių filmo tezių, dogmų (kaip pavadinsiu taip) aš visiškai sutinku - ,,Hapiness is when you share“. Tai supratau dar gyvendama Portugalijoj ir man nereikėjo mirti, kad padaryčiau tokią išvalgą).
...išlipam vidury miškų, tačiau nusprendžiam, kad čia neužsibūsim (neturim pakankamai vandens atsargų), judėsim pirmyn. Sutranzuojam pagyvenusią porą, su kuria kažkokiu būdu vėl susikalbu ir jie mus paveža arčiau A1 kelio, kurio mums dabar labiausiai reikia. Štai jis! Tačiau nepaisant minties, kad esame ten, kur reikia, vaizdas mūsų nedžiugina – esame tame kelių mokesčių surinkimo punkte, kurio plotis kaip trys mūsų autostrados... Kur stoti? Kur galime tranzuoti? Už 150m matome tualetą. Mašinų čia sustoja nedaug, tačiau vis šis tas. Štai – vyrukas automobilyje. Paklausiame ar pametėtų mus iki degalinės. Jis paaiškina, kad jo automobilis sugedęs ir toliau kalbasi telefonu. Po kurio laiko išvažiuoja... : )
Štai dar vieni žmonės, stebintys prabangų mersedesą – juodą, tamsintais langais. ,,Ne, mes nevažiuojame link Kanų... tik pažiūrėkit, kokia mašina. Norėtumėt tokia pavažiuoti, m?“ Jūs irgi jaučiate arbatinį šaukštelį arogancijos, tiesa? Tokia pati tiesa kaip ir tai, jog nuseku to automobilio vairuotoją iki tualeto ir išeinantį užkalbinu [prancūziškai]. Jis suraukęs antakius bando suprasti, ką aš jam bandau pasakyti, kol neišsikentęs paklausia, ar aš kalbu angliškai: ) Cha! Žinoma, kad kalbu ir tai darau kur kas geriau nei prancūziškai! Mes važiuojame link Kanųųųų!
Susimetam kuprines į "kosminio laivo" bagažinę, kuri yra gal tik šiek tiek mažesnė už mūsų palapinę. Automobilyje jaukiai vėsu, skamba egzotiška muzika, akį traukia priešais esančiame sėdynės atloše įmontuotas mini tv ekranas.
Vyras ne prancūzas. Jis iš Azarbaidžiano (berods), bet jau dešintį metų gyvena Paryžiuje, kur turi savo verslą. Kietas diedukas, nors šiaip labai paprastas (su brangiais melsvais marškiniais, kurie matosi pro langą ir su pležiniais šortais ir tokiom pat ,,pležankėm“ (juk labai karšta!) ; )
Jis mums papasakoja apie savo gimtinę, muziką, kuri lepina mūsų ausis, ir priežastis, paskatinusias ją palikti. Taip pat paantrina nuomonei, kad Paryžiuje žmonės labai arogantiški, tačiau ten palankios sąlygos pradėti savo verslą... ir kad tai yra be proto gražus miesas. Mes jį aplankysime. Bet ne šį kartą.
Taip smagiai išsišnekam, kad jis nusprendžia neužsukti į Kanus ir pavežti mus dar toliau. Mes žinoma neprieštaraujam ir mėgaujamės malonia kompanija.
Mus išleidžia nuostabioj degalinėj (patikėkite, būna ir tokių): didelis eismas, žmonių srautas, maistas ir DUŠAS (už 1,7 euro + mano automobilio rakteliai (cha cha) arba ID kortelė). Nuostabu - oras geras, didelės degalinės aplylinkės ir pietų metas. Esame pavargę, labai norisi poilsio. Nusiperkam kus kus‘o „patiekalą“, pieno ir plastmasės skonio bandelių. Pavalgom ir nusprendžiam pachillinti – išsiskalbti drabužius, patinginiauti. Mes to nusipelnėme – pagaliau ištrūkome į normalų kelią, be jokių miestelių miesteliukų, pagaliau įgausime normalų pagreitį judėti toliau.
Stop stop stop! : )
ČIA prasidėjo viena didžiausių mūsų kelionės aferų - pažintis su viena spalvingiausių visos kelionės metu sutiktų asmenybių – Pinčiuku (atleiskite, bet nepamenu jo vardo). Tai va, išsiskalbiau savo drabužius, viską susidžioviau ant čia pat susikonstruotos „džiovyklės“ ir išrūkau maudytis (nieko nėra geriau už dušą tokią karštą dieną ir NERIBOTĄ karšto vandens kiekį).
Keliauju atgal ir matau, kad Martynas su kažkuo kalbasi. Pirmiausiai pamaniau, kad tai koks nors žmogus, kuris mus paveš ir jie dabar derinasi laiką, arba laukia manęs. Jie atsisveikina kaip geri bičiuliai ir Martynas man papasakoja idėją – planą chuliganą : ) Situacija tokia – tas vyrukas turi automobilį, bet neturi degalų. Jis nori, kad mes pasiimtume iš jo plastmasinius bakelius, eitume prie žmonių ir pasakotume graudžią istoriją, kad va mes važiavom važiavom ir mums pasibaigė degalai, ir pinigai.... Mūsų prancūzų kalba silpna (Martynas iš vis nešneka prancūziškai), tad musų pagailės ir duos arba pinigų arba kuro, o jei kažkas bus piktas ir mus aprėks, tai mes vis tiek nesuprasim ir nepasiginčysim. Dar tabai įtaigu tai, kad mūsų veideliai tokie grietiški, mes tikrai nepanašūs į apgavikus.
Ši mintis suintriguoja Martyną, bet ne mane. Aš negaliu ir nemoku meluoti + man labai sunku kažko prašyti + aš suprantu prancūzų kalbą, negaliu apgaudinėti žmonių ir dar jų namuose! Pasiūlau Martynui tokį variantą: tu eini prašinėti, aš einu tranzuoti. Kas pirmas „pelnys taškų“ tas ir laimės. Bet kuriuo atveju judėsim pirmyn. Bet kuriuo atveju, naudos bus.
Abu jaučiam trečio žmogaus spaudimą. Martynas suverčia visą kaltę man (aš dėl to nei kiek nesupykstu, nes jis teisus : )) ir atsisako šio plano. Atsisveikinam ir stojam į trasą.
Ilgai laukti netenka ir mes jau važiuojam jauno vaikinuko –studenčioko automobiliu link Monteplier. [Mylių tą french – english akcentą. Toks jaukiai „apvalus“. Su jokiu kitu akcentu jo neįmanoma sumaišyti[. Tas bernužėlis važiuoja į Aix en Provence miestelį aplankyti savo draugus. Nuostabu, važiuojame kartu. Prieš tai pasiklausome apie nežmoniškas maisto ir gėrimų kainas ir pasijuokiame, kad pas mus už 6 eurus galima būtų nusipirkti mažiausiai tris bokalus tikro, skanaus lietuviško alaus. Apsikeičiame kontaktais ir keliaujame į paštą (reikia išsiųsti laiškus draugams).
Slampinėjam mažo miestelio gatvėmis, ieškome interneto svetainės. Jau seniai mūsų namiškiai nieko apie mus negirdėjo. Reikia pranešti, kad musm viskas geri, kad mes sveiki ir gyvi. Netrukus maigome tas juokingas prancūziškas klaviatūras ir jaučiam, kaip begėdiškai jos ryja mūsų tikrai brangų laiką. Whatever, taip smagu prisijungti online ; )
Toliau seka parduotuvės paieškos. Surandam mažutę, dar dirbančia krautuvėlę. Mūsų vakarienė jau tradiciška – šaltas pienas ir dribsniai. Nusprendžiu palaukti Martyno lauke ir pastebiu šalia stoviniuojančių vaikinų būrelį (jie turi gitarą! Laaabai geras ženklas). Kažkoks girtas vyriškis jiems kažką sako nueidamas. Visi juokiasi. Paklausiu, ką jis jiems pasakė. ,,Kažką apie rūpestį ir meilę“ – atsako vienas jų ir užmezgam pokalbį apie mus, apie juos ir apie atrimiausią parką, kur būtų saugu numigti. Prisijungia Martynas. Nekaltas melas – pristatau jį kaip savo brolį : )) Tada asiranda vienas vaikinukas, kuris pasisiūlo mus palydėti, mat jis eina ta pačia kryptimi, kur mums reikia. Suskamba jo telefonas. Tai jo draugai. Keičiasi planai – mes esame kviečiami į mažą išleistuvių vakarėlį vieno jų namuose. Puiku!
[Moralas toks - niekada neprašausi pro šalį, užkalbinęs žmogų su gitara].
Taigi, nedrąsiai įžengiame į naujųjų draugų namus, kur vyrauja, toks švelniai taraint bardakas : ) Visi vyrukai tuoj pat puola tvarkytis – gražu žiūrėti. Visi kaip gerai organiziota skuzdėlių kompanija akimirksiu sutvarko namus. Užuodžiame šilto, naminio maisto aromatą.
Pasirodo, visai atsitiktinai atsiduriame muzikantų – pamišusių tranzuotojų namuose. Visi jie turi didžiules tranzavimo patirtis ir mūsų didydis ,,Eurotrip‘as“ netrukus atrodo tas pats, kas kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Negalime atsistebėti vieno jų maksimalizmu, kada jis bando parodyti visas kelionių kryptis ant čia pat, ant sienos, kabančio žemėlapio.
Ne mažiau žavi ir tai, kad visi jie groja ne vienu ir ne dviem instrumentais, visi yra labai LABAI gabūs muzikantai, turintys savo grupę. Netrukus susirenka visi vakaro svečiai, prasideda vyruko, kitą dieną iškeliaujančio į Indiją, išleistuvės. Vyras, bugnai, muzika, alus ir ,,mažasis Amsterdamas“ (O_o) mažame prancūžiškame butelyje, mažame jaukiame prancūzijos miestelyje. Liekame nakvoti čia. Turiu tikrą pagalvę! : ))))
Kitą rytą (na, galbūt labiau tiktų kitas gražus lietuviškas žodis,, popietę“), atsikėlėme, išsimaudėme, atsigėrėme kavos (!), pasižvalgėme pro saulės apšvietus langus į jaukias miestelio gatveles, nufilmavome mini reportažą namiškiams, atsisveikinone su mūsų atsitiktiniais „host‘ais“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam angliškam žodžiui... gal tiktų ,,Priglaudėjais“) ir ratais kvadratais patraukėme trasos link. Pakeliui užsukome į paštą, išmetėm laiškus, nusipirkom brangių obiuolių, užlipome į kalną, nulipome žemyn ir radome vietą tranzavimui, kur DAR suradome lietuviškus rašmenis ant kelio atitvaro.
Tranzuoti lengva nebuvo. Nors vieta buvo gana patogi, praleidome ten kokias 2 – 3 valandas. Na, bet buvo linksma. Parncūzai puikiai įvaldę neverbalinę kalbą.
Pagaliau atsiranda vyrukas, kuris važiuodamas iš darbo mums sustoja. Važiuosime neilgai ir netoli – apie 30km, bet neužilgo jau būsime trasoje ir galėsime judėti Montpellier link Labai graži degalinė, puikus oras, judėjimas ne pats didžiausias, bet visai nesupykčiau, jei tektų čia nakvoti ir viena akimi ieškome vietos palapinei. Tiesa, sutinkame pirmąjį lietuvių fūristą! Labai smagu pasikalbėti!
...Irrrrrrrrrrrrr… NEPATIKĖSIT! : )) Iš niekur nieko išdygsta mūsų PINČIUKAS! : )))) Koks mažas tas pasaulis. Pasisveikinam, pasikuokiam ir vėl sulaukiam tokio paties pasiūlymo. Sąlygos toks pačios.: imat bakelius, prašot kuro ir važiuojam. Mano nuomonė nesikeičia, sąlygos taip pat, bet Martynas sutinka pabandyti... ir žinot ką? Jam labai neprastai sekasi! : )))
Pirmiausiai kreipiamės į tautietį, prašydami kelių litrų „saliarkos“ pagalbos, bet paskui nusprendžiame, kad apsieisime ir be to. Anyway, čia labiau Martyno rūpestis. Aš tuo tarpu dominu vidutio amžiau vyrus, kurie siūlosi mane pavežti (net iki Pepigan‘o, kuris yra Ispanijos pašonėje), bet kai aš pasakau, kad aš ne viena, jei kažkodėl labai greitai persigalvoja ir niekaip neatgumentuodami nuvažiuoja. Įdomu, kodėl? ) Martynas vis pasitikrina, ar aš vis dar esu ten, kur esu. Netrukus nusprendžiu prisijungti prie Martyno ir pati įsitikinu, kokie dosnūs gali būti visai nepažįstami žmonės. Beje, paskutinioji užkalbinta pora - ne prancūzai, Marčius puikiai su jais susikalba rusiškai ir gauna visus smulkius pinigėlius iš jų kišenių (apie 6 – 7 eurus!) Chapeaux! (pagarba) : ))
Netrukus susipakuojam į baltą pinčiuko „kibirėlį“ (taip vadinu visas mažas, ekonomiškas mašinytes). Vietos čia ne per daugiausiai, nes be mūsų kartu keliauja ir visas Pinčiuko „gyvenimas“ – mikrobangų krosnelė, pripučiamas baseinas, ir dar DAUG visokių daiktų.
Mūsų Pinčiukui 34 metai. Bendraujame su juo pusiau angliškai pusiau prancūziškai (jis angliškai kalba taip pat puikiai, kaip aš prancūziškai). Jis nevedęs, nei žmonos, nei vaikų neturi. Turi giminaičius, su kuriais mažai bendrauja ir jau apie 10 metų gyvena „ant ratų“: keliauja iš vienos vietos į kitą, prašydamas maisto, cigarečių, pinigų, kuro... Jis nedirba, tad sukasi kaip išmano – turi puikią ,,verslumo gyslelę“, kurios buvimu mes puikiai įsitikinome.
Susirandame labai charizmatišką naują draugą ir patys to nežinodami patampane savotiškais jo įkaitais.
Su Pinčiukus man siejasi pačios kontaversiškiausios emocijos. Ir pyktis, ir juokas, įniršis, bevitiškumo jausmas, pasimetimas, baimė, adrenalinas.Bet apie tai nuo pradžių. Pamažu judėjome Mėlyjąja pakrante, aplenkdami didžiausius miestus. Daug kalbėjom apie tokį neįprastą Pinčiuo gyvenimo būdą, apie jo šeimą, draugus, apie mūsų kelionę, apie Prancūziją ir Maroką. Man jis pasirodė susidvejinusi asmenybė, nes jo nuomonė keisdavosi taip pat greitai kaip ir kraštovaizdis pro langą. Vieną akimirką jis sako, kad Prancūzija yra nuostabi šalis, o kitą jau tvirtina, kad tai blogiausia šalis pasaulyje (na, gal Marokas kiek blogesnis, nes ten baisiai pavojinga ir mus ten nužudys kas nors, na, trumpai tariant, mes bepročiai). Visą kelią sėdėjau gale, kLausiausi prancūziškai – angliško pokalbio, jei reikėdavo pavertėjaudavau, bet per daug stengiausi nesikišti. Mūsų naujasis draugas iš pradžių ne itin mane mėgo (jei ne aš, jau seniai būtume kartu keliavę, juk mums (Martynui)taip puikiai sekasi prašinėti), o aš į drauges taip pat per daug nesisiūliau, nepasitikėjau juo, tad tylėjau, snaudžiau ir stebėjau, kaip pamažu mezgasi Martyno ir Pinčiuko draugystė.
Tau temo. Mūsų pilvukai gurgė, norėjome valgyti. Privažiavome kažkokį keistą miestelį, kurio gatvėmis vaikščiovo vyrai baltais chalatais (nei kiek nejuokauju!). Man buvo tikrai labai labai baisu, nes niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Pinčiukas jau buvo seniau čia buvęs ir tikino, kad čia saugu ir tuojau rasime maisto. Važinėjome aplink prekybos centrų šiukšliadėžes, prie kurių mūsų draugas paprastai rasdavo kokio nors maisto (dėžėse). Buvau apie tai girdėjusi, buvo labai įdomu. Tačiau tądien buvo ne ta diena. Radome tik kažkokį perdžiūvusį batoną ir porą supuvusių vaisių. Mūsų draugas pyksta, nors jis neseniai pavalgė – gavo šitą kebabą ir fri bulvyčių (tiesiog nuėjo pas ten dirbusį žmogų, pasakė, kad labai nori valgyti ir gavo. Tiesiog taip). Pasiūlė pasivaišinti ir mums, bet mes atsisakėme (dar prieš tai trumpai pasipykome dėl to su Martynu. Aš tikrai norėjau valgyti, ir buvau UŽ tokį pasiūlymą, o Martynui atrodė negarbinga dalintis su tuo žmogumi jo grobiu. Bet juk mes buvome bendralekeiviai! Aš į jį (Pinčiuką) žvelgiau kaip į nieko gyvenime neveikiantį laisvamanį, kurio gyvenimo būdas tą akimirką buvo panašus į mūsų, juk visi kartu sukinėjamės aplink tuos konteinerius, o Martynui jo buvo gaila.... Mūsų požiūriai skyrėsi).
Važiuodami iš to miestelio pamatėme šalikelėje stovinčia skalbyklę. Ji atrodė dar visai neprastai, bet neturėjome kur jos dėti ir Pinčiukas pasižadėjo jos dar sugrįžti (ir paskui veikiausiai prastumti kokiame nors turgelyje ar karkur... Whatever.. : )))
Pinčiukas prisimena VYNUOGYNUS : )) Klajojame jau kito mažo miestelio gatvelėmis, keliukais ir ieškome vynuogynų. Tai jau nebe kelionė, tai panašu į misiją - ,,Maistas“. Labai linksma. Sėdžiu mašinoj ir laukiu, kol vyručiai tuo tarpu krauna į politeleninius maišelius mūsų vakarienę – dar ne visai prinokusias vynuoges (taip greitai ir šventvagiškai - net nepasikuklinę išjungti ilgąsias automobiliuko šviesas!) Kaip skanuuuu! BET tai dar ne viskas! Čia dar kažkur yra obuolių ir persikų laukai! Taip, taip, Jūs išgirdote ir pagalvojote ir viską supratote teisingai! Dar daugiau adrenalino ir pusžalių vaisių mūsų pilvukuose : )) Pilnuose pilvukuose. Čia jau nebe Nica, už tą obuolį mums nebereikia mokėti – 1 – 2 eurų.... O vaisių taip pasiutusiai norisi...
Pakeliui sustojame prie kažkokios degalinės (nebeveikiančios), kur yra elekta ir susiglaudę miega bomžai (ši savoka mūsų kelionės kontekste skeistokai skamba, nes mūsų ir jų namai šiuo atveju yra vienodi – nei mes nei jie jų neturime : ))) Pinčiukas išsitraukia iš savo mašiniuko seną kavos aparatą. Kava nesigauna.
Pagaliau privažiavome Monteplleir miestą. Klausiame Pinčiuko, kur jis planuoja mus paleisti. Jis pasako, kad iki artimiausios degalinės apie 10km ir mums šiandien jau nebeužteks degalų (l’essance) iki jos nuvažiuoti... BEEET tai sakydamas jis mus veža į miesto gilumą. ,,Aš noriu jums parodyti šį nuostabų miestą”.
Jaučiu, kaip iš pykčio ir nevilties man ima virpėti rankos ir akyse po truputį kaupiasi ašaros. Tyliai verkiu, nes šią akimirką visa širdimi nekenčiu šio žmogaus. Miesto centras ir naktis – blogiausia įmanoma kombinacija. Nenoriu matyti to miesto...įsivaizduoju save miegančią ank kokio nors ofiso laiptelių... Jokių parkų čia nėra. Tada mes atsakome, kad nenorime matyti miesto, mes esame pavargę ir norime miegoti. Paklausiame ar aplink yra koks nors kempingas. Tačiau netruksu įsitikiname, kad jis ne taip mus suprato. Panašu, kas jis mūsų išvis nesupranta... Galbūt tik numano, kad norime mauti kuo toliau nuo jo. Mums jau nebesvarbu, kur miegoti. Norime skirtis nuo jo. Jis pasako, kad žino puikią vietą, kur mes galėsime saugiai numigti...
...netrukus sukiojamės kažkokio pramoninio miestelio aikštelėse (vaizdas panašus, kaip ištuštėjusios ,,Megos” prieigos). Betonas betonas betonas... ir kriaurai mus košiantis vėjas. Apsirengiame visus šiltus drabužius ir sėdime ant autobuso stotelės suoliuko. Labai šalta. Nebepanenu kaip, tačiau vėl važiuojame su Pinčiuku. Matome keistą neužrakintą ”namuką” su plastikinės plėvelės užuolaidomis. Čia šilta ir saugu. Galbūt ryte mus kas nors pažadins, bet kol kas tai yra geriausia, ką tokioje vietoje galima rasti. Beveik tobula.
Nusileidžiam užuolaidas, šniūru užsivyniojam (užsirakiname) duris. Pinčiukas mūsų nepelieka, jis kaip sargybinis šuo miega visai čia pat, savo automobilyje kitapus durų... (Komentaruose rasite mūsų namo foto) Aš esu tas "kirminėlis" žaliame miegmaišyje : )))
2012.02.02 (lygiai už mėnesio ir 1dienos mano gimtadienis! :)))
Pabundame labai anksti, nors niekas mūsų nežadina (o aš to tikėjausi, nes miegojome kavinės, kioskelio ar kažkokios parduotuvėlės prieigose). Šviečia saulė, Martynas jau atsikėlęs. Mūsų draugas taip pat. Reikia kažkaip judėti toliau, nors neturiu žalio supratimo apie tai, kur mes esame. Susipakuojam, sėdam į mašiniuką ir leidžiamės į naujas kuro paieškas. ,,L‘essance... L‘essance“ (degalai) kaip malda sukasi mano galvoje ir skamba mūsų draugo – vairotojo lūpose. Privažiuojame degalinę. Metas „dirbti“.
Sėdžiu mašinoje ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi stebėdama, kaip Martynas ir Pinčiukas prašo degalų. Negaliu. Negaliu perlipti per save ir eiti prašyti tų žmonių degalų. Ne toks buvo mano kelionės tikslas, ne toie būdai ir priemonės, tokia kaina man ir mano įsitikinimams yra per didelė.
Dar rytas, tad ir žmonių nėra labai daug. Staiga matau labai įdomų vaizdą – mūsų Pinčiukas aršiai ginčyjasi su vieno automobilio vairuotoju. Jam tai nėra naujiena ir priežastis labai paprasta – žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie turi padėti šiam žmogui, tautiečiui, kuris turi tiek pat kojų, tiek pat rankų kaip ir jie, kuris yra sveikas, gali dirbti ir užsidirbti. Nesuveikia net mes ir mūsų buvimas. Pinčiukas susierzina, važiuojam į kitą degalinę.
Norime kavos ar arbatos – nesvarbu, kokio nors šilto gerimo, kurį įprastai rytais geria koks 90% visų normalių žmonių,. Turime kavos, kavos aparatą ar kažką panašaus, net cukraus, bet neturime vandens. Kadangi aš nieko neveikiu, tik retkarčiais nutaisau liūdną miną, kai Pinčiukas rodo į mus pirštu (kad mes užsieniečiai, keliaujame po Europą ir neturime pinigų), einu ieškoti vandens.
Pasirenku mažą ofisą kitoje gatvės pusėje , pasiimu buteliukus ir einu prašyti vandens. Nesunkiai susišneku su darbuotojais, kurie gana normaliai sureaguoja į keistą mano prašymą ir grįžtu su vandeniu. Viską paaukojame kavai, tad grįžtu ten dar kartą.
Pagaliau judame tolyn, nors įtikinti Pinčiuką mus vežti į trasą nebuvo labai lengva. ,,Dar pusvalandį... dar 10minučių“. Labai keista, tačiau jaučiu nedidelį liūdesį, kai mums reikia atsisveikinti ir ištrūkti iš savotiškų pinklių. Jis vėl liks vienui vienas.
Stovime ant kelio, kuris suka į autostradą, kuria mes turime judėti toliau. Niekas nestoja. Valgome obuolius, persikus ir vakarykštes vynuoges [pusryčiai].
Prabėga valanda, pusantros, o mes vis dar ten pat. Nusprendžiame keisti vietą, sukame į miestelį. Nusiprausiame ir apsiperkame dideliame prekybos centre (labai skaniai pavalgome. Įtikinu Martyną nusipirkti mažą keptą viščiuką. Jis netiki, kad sugebėsiu įveikti pusę šio žvėries ir jis teisus : ) Šokoladas, bandelės, pyragėliai tiesiog tirpsta burnoje, prietaujant, bet viščiuko krūtinėlė supakuojama ir paslėpiama mano kuprinėje. Martynas juokasi ir pyksta, bet mielai padeda man įveiktį tą mėsytę priešpiečių metu. Randame degalinę, tačiau niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Optimizmo nesuteikia ir kitas sutiktas tranzuojantis vaikinas. Jam taip pat niekas nestoja. Nusprendžiame eiti tolyn, nors mūsų žemėlapis nežymi jokio aiškaus kelio. Rintis nelabai yra iš ko, kadangi autostrada (autoroute) mes eiti negalime, einame tiesiog ta kyptimi šalia jos (išsiaiškiname, kad joks autobusas ta kryptimi mūsų nepaveš. Iki artimiausios degalinės apie 8 – 10 km...)
Laukai, grioviai, arimai, tvoros, miesteliai... Žinutė mamai... Kuprinė maudžia pečius, labai karšta. Prieiname vietą tų vietų, kur renkamas mokestis už kelius. Pats eismo judėjimas labai primena pasienio postą. Sutinkame vieną tranzuojantį Čeką, geriantį alų pakelėje. Kažką pasišnekam, nors iš to pokalbio mums mažai naudos. Stojame į trasą ir netrukus jau judame pirmyn mažame,a nkštame furgonėlyje. Stambus juodaodis vaikinas nėra labai kalbus ir klauso ne mūsų mėgiamą muziką (repas-šnepas) : )
Valanda kelio, degalinė, ačiū : )
Esame jau visai netoli Ispanijos sienos. Tikimės, kad jau šiandien vakare būsime ten. Ir neapsirinkame. Nepatikėsite, bet mums sustoja ne kas kiti, kaip ITALAI! : ) (Juokiuosi iš savęs ir savo pykčio. Gyvenimas mane moko, kad negalima turėti jokių išankstinių nusistatymų).
Tai jauna studentų kompanija, kurie važiuoja į kurortinį Ispanijos miestelį (Lioret de Mar). Paatostogauti. Jis nedidelis, bet jame labai daug (DAUG) veiksmo: klubai, jaunimas, rusų tautybės žmonės (tikriausiai kas antras sutiktas) ir, žinoma, narkotikų prekiautojai, pardavinėjantys visokius mažmašžius (rožančius, žybsinčius niekučius, kokainą, marichuaną).
Sėdime paplūdimy ir džiaugiamės dekingomis Ispanijos kainomis. Valgome šparagines pupeles, kažkokį paštetą, batoną (!) ir geriame pigią sangriją. Laikas keliauti tolyn iš miestelio. Jau vėlu, reikia ieškoti vietos nakvynei.
Apžvalgos aikštelė, uolos, neblaivi linksmų rusų kompanija, nepatvirtintas pakvietimas nakvoti pas juos, tvora, miškelis, kaktusai, saugumas, palapinė, miegas.
Atsibudome kažkokio kalno viršuje, kažkokiame patvory ir pasisveiinome su pro palapinės „duris“ į mus žvelgiančiais kaktusais, kurie mums priminė, kad pagaliau mes esame Ispanijoje. Labai gera nuotaika, tad netgi sugalvojame jiems vardus, kurių dabar taip greitai nepsisiminsiu.
Oras buvo puikus: giedras dangus, švietė saulė. Kalno papėdėje girdėjome žmonių balsus ir pastebėjome nedidelę trobelę, kuri savo prabanga per daug neišsiskyrė nuo mūsų palapinės. Keista, bet nejučia užpavydėjau tam žmogeliui: gyvena sau ramiai nedidelėje trobelėje, rytais geria kavą ir švelgia į čia pat tyvuliuojančią jūrą... (minties apie čia pat virš jo esančiame pušyne apsinakvyndinusius neaiškius prašalaičius, girtus rusus „pavojaus“ galimybę tą akimirką nepaliečiau).
Pusryčiams suvartojame paskutinį turėtą maistą: dar nespėjusisu prinokti vogtus (skolintus!) persikus ir obuolius ir patraukiame kalno papėde žemyn, kur pūpso prabangi kavinė – svečių namai Gavome leidimą pasinaudoti tualetu (tuo pačiu atlikome visus rytinius ritualus) persirengėme ir nuėjome maudytis į labai uolėtą „paplūdimį“. Daiktus palikome čia pat, ant uolų besideginančių žmonių ir šuns priežiūrai.. (įkelsiu kelias foto).
Gaivu ir gera, tik baisiai karšta + neturim žalio supratimo, kaip iškeliauti iš šio turistų pamėgto sex, drugs&Rock&Roll tipo miestelio. Rytas, gatvės pilnos saulės kamuojamų apygirčių paauglių, kurie kemša geriausią maistą – vaistą – picas ir visokį kitokį šlamštą. Akivaizdu, kad sveikas maistas jiems šiuo metu nelabai rūpi, nes viskas jau senokai prasilenkė su sveiku protu (susidaro įspūdis, kad kai kurie lig šiol nesupranta, kur jie yra ir ką veikia).
Užsukam į prekybos centrą, nusiperkam pieno, dribsnių, vafliukų ir kitokių gėrybių, susirandam pavėsį ir prisėdam šalia jaunimėlio iš vokietijos, kurie čia pat valgo didžiulius savadarbius sumuštinius. Iš kitos pusės sėdi senyvi ispanai, kurie geria alų ir klausosi plerpiančios radijūškos. Vienas jų kalba angliškai. Tai išsiaiškiname paklausę kelio iš miestelio. Martynas kažką pašneka su jais, papasakoja mūsų kelionės eigą ir marštrutą (jis visuomet kalbėdavo su tais žmonėmis, su kuriias aš tikriausiai nesivelčiau į dialogą. Šaunuolis).
Kas vyko toliau pamenu miglotai, tarsi nuotraukomis. Pamenu tą degalinę, kurioje mus išleido ispanai ir piktą jos operatorių, kuomet „pasiskolinę“ čia pat kabantį plakatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo dar buvo naudingas (galiojantis), gavome velnių. Atsiprašėme ir pabrukę uodegas patraukėme tolyn. Tą diena ėjome daug. LABAI daug : ))) Džiuginome visus pravažiuojančius savo neispaniška išvaizda, visiems buvome labai įdomūs, bet niekas kažkodėl nestojo ir tai mane baugino (sesė buvo pasakojusi, kad Ispanijoje labai sunku tranzuoti). Na, bet ne taip jau ir prastai. Netrukus sugriuvo dar vienas mano stereotipinis įsitikinimas – mums sustojo ,,picho“ (ispaniškas slengas, apibūdinantis berniukus – klubinukus). Kalbėjome nedaug, nes visi pietiečiai su anglų kalba per daug nedraugauja (tuo aš įsitikinau dar gyvendama Portugalijoje).
Jis mus paleidžia šalia to kelio, kurame turime būti. Kelio ženklai mūsų nedžiugina – iki artimiausios degalinės apie 8km kelio automagistralės kelkraščiu. Puikumėlis! Tikėkimės, kad su pareigūnais mums neteks pabendrauti. Skubame. Vairuotojams mes nepatinkame, jie mums ikyriai pypsina. Karšta, jau po truputį leidžiasi saulę. Degalinė. Tikriname visų fūristų numerius. Matome ir lietuviškus. Kalbame su stambiu vyriškiu iš Lietuvos, kuris turi didelį randą ant veido. Esame pasiilgę lietuvių kalbos, bet, dėja, lietuviai lietuvių per atri neprisileidžia ir nesvarbu, kad ateini pas juos tik su gerais ketinimais...
Nueiname į krautuvėlę ir užsimanome „burbuliukų“ : )) Kadangi Cola ir Sprite mums atrodo per didelė prabanga (kainos atžvilgiu), nusiperkam litriuką alučio ir čia pat ant žolytės jį susiverčiam Mes jo nusipelnome, jaučiamės padarę didžiulį darbą – esame degalinėje ant gero kelio, šalia daug vietos nakvynei, turim vandens, oras puikus. Mums šiandien daugiau nieko nereikia! : )) Tačiau vis tiek ant “pavogto” plakato rašome ,,BARCELONA“ ir linksmučiai tranzuojam. Tuomet prie mūsų prieina dvi nedrąsios merginos ir pasako, kad jos kaip tik ten ir važiuoja! Puikiau nei puiku!
Sėdžiu gale ir leidžiu Martynui pasidžiaugti moteriška kompanija. Jos daug mūsų klausinėja, kadangi ir pačios planuoja pakeliauti po Europą autostopu. Laikas neprailgsta. Atsirandame apie 3km iki Barselonos. Turime galvos skausmą – kaip mums ją aplenkti?
------------------------------------------------------------- MAN NEBELEIDŽIA TOLIAU RAŠYTI....!!!! Kursiu naują temą : ))
Tai yra likę nuo vaikystės, kai dar būdami pypliai meluodami prisidengdavome burną dėl gėdos http://families.osu.edu/stages-of-life/img/young_girl_hand_over_mouth.jpg
Tačiau šis gestas evoliucionuoja - su amžiumi jis darosi vis natūralesnis
2.Pamenat tuos laikus, kai mokytojai liepdavo nelaikyti rankų kišenėse? Ir kodėl rankas kišenėse laiko žmonės, kurie drąsiai jaučiasi prieš auditoriją ir gerai išmano savo sritį? Rankos kišenėje rodo,kad Tu dominuoja aplinkoje. Atkreipkit dėmesį į savo draugų/pažįstamų/kolegų ratą - žmogus,kuris laiko rankas kišenėse va šitaip (žr. paveiksliuką žemiau) TIKRAI jaučiasi geriau esamoje aplinkoje:). Tiesa, šį gestą galima "feikinti", t.y. jei norite, kad žmonės galvotų, kad jūs - dominuojantis galite taip laikyt rankas :). Po kiek laiko, patys nepastebėsite, kaip toks rankų laikymas taps įpročiu.
turbūt visi taip darote, tiesa?:) Stenkitės atsikratyti tokio gesto, pamirškite jį - jis rodo, kad jums neįdomu, jūs nenorite girdėti pašnekovo ir priimti jo sakomos informacijos. Nors ir kaip šypsotųsi akys, veido išraiška būtų miela - rankos sako ką kitą.
4. Žinote kas išduoda su kuo jūs iš tikrųjų norite bendrauti? Kam skirta jūsų informaciją (verbalinė ir ne verbalinė) - ne akys, ne šypsena ar rankos, o.... kojų pirštai. Atkreipkite dėmesį, kaip jūs bendraujate su žmogumi,kuris jums įdomus - jūsų kojų pirštai visada bus nukreipti į tą žmogų. Įsivaizduokite situaciją - jus gatvėje užkalbina žmogus, tarkime, paklaust kiek valandų, atsakydami jūs atsisukite į jį ar tiesiog pasukate savo galvą?
NIEKADA taip nestovėkite, kaip šnekate prieš auditoriją. Tai yra neužeikite už kėdės, stalo, kadangi bet koks daiktas yra tarp Tavęs ir auditorijos yra kaip siena,trukdanti laisvam bendravimui. Pažiūrėkit S. Jobs'o ar kitų gerai žinomų žmonių pristatymus, kurių tikslas yra daugiau perduoti, ar jie kada nors kalbėjo atsirėmę į kėdę? Greičiausiai ne.
6.Gestikuliacija kalbant. Sakoma, kad geriausia rankas kalbant laikyti vą šitaip :
karts nuo karto su rankomis atliekant kokį nors žodžio pabrėžimą :)
7.Jei kas nors iš jūsų dalyvavo raiškiojo skaitymo konkursuose, turbūt atsimenate mokytojų patarimą - "Nežiūrėk į žmonių akis, žiūrėk į vieną tašką sienoje". NEDARYKITE TO, KAIP KALBATE PRIEŠ AUDITORIJĄ. Žmonėms reikia Jūsų žvilgsnio, o ne zombiško žiūrėjimo į vieną tašką. Patariama kalbant prieš auditoriją žmones susiskirstyti į kelias grupes, ir karts nuo karto keist žvilgsnio padėtį - nuo vienos grupės prie kitos. Taip žmones pajaučia, kad "kalbant jiems", o ne "sienai".
8.Paprastas patarimas - kalbant su žmogumi žiūrėkite jam į akis, o norėdami nukreipti žvilgsnį į kitą objektą, niekada pirma nežiūrėkite į apačią - tai parodo jūsų baimę ir nedrąsą
******
Iš mano post'o apie gestus, gavosi vos ne patarimai kaip būti geresniu oratoriumi :) Atsiprašau
Bet šiaip, tokie dalykai praverčia. Pavyzdžiui, aš, kaip neturiu ką veikti per pamokas, stebiu mokytojus, kalbančius klasės draugus. Mano verslo ir vadybos mokytoja šnekėdama su klase vieną koją laiko tvirtai ant žemės (pirštai nukreiptį į auditoriją), o kitą koją - ant kulno ir pėda sukinėjasi (kojų pirštai atsukti vis į skirtingą žmogų, sėdinti klasėje). Labai padeda išanalizuoti žmones ir supasti, ko jie nori iš Tavęs :)
Žinau dar kelis dalykus, bet gal kada kitą kart paredaguosiu post'ą, nes dabar nebeturiu laiko. Žinoma, jei jums įdomu, nes rašyti sau - aš nenoriu.
Aš pats pradėjau užsidirbti būnant apie 10 metų amžiaus. Tada atidariau parduotuvę namie, kur perparduodavau iš realios parduotuvės nusipirktus produktus, dažniausiai metais jaunesniam broliui. Dar turėjau atsidaręs loterijos punktą namie, kuris buvo lb panašus į Teleloto, tiesiog vietoj kamuoliukų ir jų aparato buvo lapeliai su numeriukais:) dalyvavo visa šeimyna, kažkada ir giminaičiai su kaimynais sudalyvavo. Kažkada panašaus metų leisdavau vasaras kaime, kur senelių kaimynas statė namą. Įsiprašiau būti pagalbiniu, dirbdavau kelias valandas (plytų nešiojimas ir pan) ir per dieną gaudavau po 5 Lt. Po poros savaičių tėvai sužinoję uždraudė kaimynui mane "išnaudot".
Vėliau būnant 14-15m prasidėjo internetiniai darbeliai, visokie spaudinėjimai už centus, registravimaisi į hyip (ar kaip jie vadinasi), netgi pats tokį vieną turėjau. Realiai nemokėjau daug ko daryti (nei programuoti normaliai, nei dizainus piešti ir pan.), tai galima sakyti tiesiog ėjau į minusą. Būnant 16 metų supratau, kad skiriu lb daug laiko sporto žiūrėjimui ir galėčiau tai panaudoti lažybose. Mamos vardu užsireginau kai kuriose bendrovėse, kitur melavau apie savo gimimo datą ir mėginau užsidirbti pritaikant tiek fundamentalias tiek technines žinias/analizes. Pavariau kelis šimtus į minusą ir supratau, kad lažybos į pliusą eina tik tada, kai į jas žiūriu kaip į hobį, o ne į uždarbio šaltinį. Su nauju požiūriu atsigriebiau su kaupu. Tada sekė pokeris, bet tik pora mėnesių. Rinkdavau bonusus su skirtingais vardais. Uždirbti galėjai apie 150Lt per dieną beveik, bet vienąkart prigavo, pagrasino Interpolu ir rišau :)
Mano realus CV. Dirbdavau tik vasaromis, nes mokslo metais buvau kelių non-profit organizacijų narys ir buvau užsivertęs darbais, na ir žinoma mokslai buvo. Vėliau pradėjau važinėti studijuoti į užsienį, tad vėl beliko tik vasara. Pradėjau 17 metų, buvau vienos gydymo įstaigos pagalbinis darbininkas, bet realiai teko pavaduoti buhalterę iš dalies. Darbas prie pc suvesdinėjant duomenis. Kadangi buvau labiau susidraugavęs su pc nei buhalterė, tai dirbau pora kartų greičiau nei ji ir todėl leido man padirbėti pora mėn ilgiau nei planavau iš pradžių. Pliusai: išmokau suprasti daktarų raštą, išmokau ligų kodus :) ir žinoma darbas su Teritorinių kasų sistema.
18 metų po 12 klasės nuvariau padirbėti į statybas. Stačiau Panoramą. Tiksliau valiau statybų šiukšles. Pamačiau visą statybų "virtuvę" iš vidaus. Jau po savaitės "atkalėm sistemą" kaip dirbti tik po 4val per dieną, o gauti atlyginimą kaip už 12val. Per likusias valandas ieškodavom su draugais butų, kur gyvent studijų metais. Pamačiau kitokią kultūrą, supratau, kad mokytis verta, kad nebūti vienu iš statybininku. Po mėnesio išėjau iš darbo, vėl pora mėn pabuhalteriavau.
Sekančios dvi vasaros buvo aukštesniame levelyje. Vadovavau sandėliui vienai maisto produkcijos įmonei. Teko išmokti planuoti atsargas, bendrauti su klientais visom priemonėm, vadovavau 4 vairuotojams, darbas kasos aparatu ir pan. Teko ir po 13 valandų arti, teko patirti apgavysčių, teko susidurti su įvairiausiomis neplanuotomis situacijomis. Lb daug naudos davė. Apskritai bendravimas su nekvalifikuotais darbuotojais leidžia tolimesnėje karjeroje juos lengviau perprasti. Minusas: įmonė buvo "seno kirpimo", tad mano pasiūlymai kaip atsinaujinti nebuvo išgirsti ir įvertinti. Trečią vasarą nebėjau, nes nebeturėjau ką išmokti. Anyway, į CV galėjau daug ką įsirašyti.
Po trečio kurso atlikinėjau praktiką vienoje didžiausioje valstybinėje įmonėje. Jiems patikau ir pasikvietė padirbėti toliau. Tai jie padarė, net žinodami, jog po mėnesio išvažiuoju į užsienį mokytis. Davė ir projektą pakuruoti. Kasdien ėjau pas skirtingų sričių specialistus darbe ir domėjausi jų veikla. Stengiausi pasiimti viską ką galėjau. Dar per praktiką dirbau ilgiau nei visi kiti darbuotojai, bet toks jau aš esu, kad stengiuosi dirbti 110proc. Pliusas valstybinėje įmonėje: tavo sprendimai dažnai paliedavo visus Lietuvos gyventojus. Minusas: didelė biurokratija.
Teko trumpais laikotarpiais ir kitas įmones pamatyti iš vidaus su įvairiais projektais. Galbūt neparašiau visiškai į temą, bet norėjau pasakyti, kad verta atiduoti visą širdį į dirbamą bet kokį darbą ir tai darbdaviai įvertins. Dar dažnas sako, kad lb Lietuvoje svarbu kontaktai ir pan, bet dažnai nk dėl to nedaro (juk jie iš oro neatsiranda). Aš tuo tarpu stengdavausi kad ir pietauti su skirtingais asmenimis, ypač aukštesnio rango. Tad.. darykite daugiau nei prašo. Pasakykite vadovams jų pliusus minusus ir paklauskite apie savuosius - abu tobulėsite. Dažnai klauskite kodėl aš tą darau. Galbūt kai kuriuos darbus dirbate be reikalo. Mokykites nuolat, domėkites sritimi, kur dirbat. Susirasti darbą nėra sunku, kiek daugiau pastangų prireikia kilti aukštyn darbe. Ir meskite darbus, vos tik baigsite eiti į juos su šypsena :)
Teko man kurį laiką padirbėti vienoje pieno perdirbimo įmonėje, fasavimo/pakavimo ceche. Dirbdavom po dvylika valandų, už viršvalandžius mokėdavo kaip priklauso, alga niekada nevėlavo. Labai įdomus darbas - sužinojau viską apie sūrių gamybą, pakavimą, logistiką, teko net kelis konvejerius remontuoti ( pasirodo ten viskas ant dos'o paprasčiausio pastatyta, tai biški config, biški darbo su atsuktuvu ir padaryta). Tikrai įdomi patirtis. Pakavime - daug fizinio darbo, daug veiksmo, nors darbas ne iš lengvūjų. Fasavimo - gana lengva, tik tiek, kad gana monotoniška, todėl visur lydėjo darbinis humoras - kas kepurę iš dėžės pasidaręs, kas dar kokią nesąmonę. Kitaip neišgyventum. O šiaip dirbti galima, nors alga ir nedidžiausia (minimumas plius viršvalandžiai plius už kvalifikaciją). O jau darbuotojų kontingentas - darbe sužinodavau dienos naujienas, sporto aktualijas, buvo kas ir investavimu domėjosi. Dirbau tris mėnesius, po pirmo išmokau gyvent ( pertraukėles parūkyt išnaudodavom išeit į lauką, pasiorint, pavalgyt, etc), supratau kaip kas kur, o ir pamainos vadovai mane pamėgo, tai turėjau šiokią tokią protekciją, darbus lengvesnius gavau, kol galiausiai pasiūlė į logistikos skyrių. O ten... Amžinas šurmulys, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, vienžo, nepastebi kaip diena praeina (kas yra gerai). Taip padirbėjau dar kelis mėnesius, sutaupiau pinigų ir pradėjau verslą :)
Išpradžių dar skaičiau temą, viskas kaip ir ok. Bet kai jis paskui pradėjo reikštis savo 'intelektu', tai atsiprašau.. Daužyt kažkam snukius, nes turi asmeninių problemų? O kai eini daužyt, kietuoli, renkiesi silpnesnius už save? Ar būna, kad užeina tokie pykčio priepuoliai, kai matai dėdes, sėdinčius X5? Tikriausiai, kad nelabai.
Reikia jam psichologo pagalbos, bet gi jis mat negali kreiptis į psichologą.. O į forumą gali. Absurdas. Ko jis tikėjosi čia rašydamas? Kad kažkas pasiūlys grąžinti jo kreditus? Kad kažkas, duos jam pinigų ir darbo? O gal nori paguodos jis? Nereikia vaidinti nuskriausto, puse Lietuvos taip gyvena, bet gyvena. Kaip ir twea rašė, yra tokių, kam net dar labiau nepasisekę gyvenime, bet jie sugeba džiaugtis. O čia? Tik kamnors jibalą razbit. Herojus.
Kažkas dar pasiūlė eit lankyt boksą ir boksuotis? Na taip, boksuosis ringe, o su jo protu ir toliau daužys niekuo dėtus žmones gatvėse, tik dar techniškiau ir smarkiau, super! Negalima jam išviso jokių kovos menų lankyt, kai nesugeba jų su galva naudot.
Tie trys bahūrai tokie dalbajobai kaip tu ar ne? Jei ne, tai tiesiog praeisiu ir viskas. O jei tokie patys, tai nu nežinia, galbūt ir užplauks jiems toks priepolis, kaip tau užplaukia, o galbūt ir ne :ph34r:
Man tikrai taip tūpa skaityt, kai rašai visokias nesąmones, kaip tave pyktis ima ir nori mušt kažką pradėt. Gal tikrai tu geriau užgerk, prisidirbk kąnors ir sėsk. Užkirsi kelią galbūt didesnėm nelaimėm, jei nesugebi tvardyt savęs.
Paskaičius keletą žinučių per vidurį man pasidarė gaila, o perskaičius viską man pasidarė be galo pikta. Visame pasaulyje yra gausybė žmonių, kurie ne dėl jų pačių kaltės patyrė sunkumus. Manau, kad tokių yra ir šiame forume, tik jie nuolankiai tyli ir patys bando pergyventi visus sunkumus. Tavo situacijoj, deja, aš matau daugiau verkimo, nei analizės kodėl taip iš tiesų atsitiko. Nerašei nieko apie savo išsilavimą, bet galima suprasti, kad dabar niekur nesimokai. Galbūt esi jau pabaigęs ir niekur nestojai, arba dar esi dvyliktoj klasėj. bet kuriuo atveju, priežastis, dėl kurios tu nerandi darbo esi tu pats. Galbūt tavęs tėvai neišmokė to, bet be išsilavinimo apie normalų darbą gali tik svajoti. Tu nesi ypatingas, tu niekuo nesiskiri nuo kitų žmonių, tad gali savęs neapgaudinėti, kad kiti neįvertina tavo slaptų sugebėjimų ir tavo talento. Tavęs neįdarbina dėl to, kad tu paprasčiausiai nusileidi kitiems potencialiems darbininkams. Tiek savo išsilavinimu, tiek savo erudicija, tiek savo mąstymu. Jeigu tikiesi "išeit į žmones", tai pirmas dalykas yra mokslas. Jeigu esi dvyliktoj klasėj - susikaupk paskutiniam semestrui, išsilaikyk egzaminus ir stok į universitetą, o jei jau esi pabaigęs, bet kuriuo atveju tęsk mokslus ten, kur pavyks. Tu nesi vienas, kuris gyvena už minimumą. Pusė studentų Lietuvoj ir už dar mažiau gyvena, valgo makaronus ir stengiasi vien dėl to, kad gautų diplomą ir galėtų visą likusį gyvenimą gyvent normaliai. Tad patariu ir tau sukąst dantis, ne tik pabait mokslus, bet ir pačiam domėtis viskuo, ir tada jau galėsi tikėtis tokio gyvenimo, kokio esi vertas. Patikėk, NĖRA JOKIO KITO DALYKO, kuris pakeistų status quo - tik mokslas. Tau net nebūtina pabaigt universiteto/kolegijos, gali ir pats mokytis. Tereikia įdėti daug nuoširdaus darbo ir įgyti specialybę.
Galiu pasakyt atvirai - gyvenimas yra sunkus. Spėju, girdėjai iš visur sėkmės istorijas, kaip visi staigiai ir nežinia iš kur praturtėja, galbūt ir iš šono viskas atrodo lengva. Bet realybė yra tokia - life's a bitch. Gyvenimas yra žiauriai sunkus, nes turi stengtis. Jeigu nesistengi, atsiduri tokioj situacijoj kaip tu dabar. Visi tie žmonės, kuriais tu nori būt - jie stengiasi. Gera naujiena yra ta, kad tau dar tik 19 metų. Gali nuo šiandien pradėt stengtis ir jau 25 metų gali tapti BET KUO. Planas paprastas - kiekvieną darbo dieną skiri po 8h mokslui, ir jau būdamas 25 metų galėsi rinktis kuriai kompanijai nori vadovaut. To ir noriu palinkėt - daugiau darbo.
Ir galų gale, jeigu nori, galiu mėnesio bėgyje peržvelgt tavo CV bei motyvaciją ir sutvarkyt nemokamai. :)
Dar viena parduota vasara. Taip nusiteikęs atvykstu į Lietuvių "pamėgtą" Angliją. Vieniem čia kurortas, kitiems XIX a. lažas. Vergovės vieta Bostonas. Eilinis Anglijos miestelis, kurį it musės apspito broliai Lietuviai. Skuodas, Plungė, Klaipėda, Šilutė, netgi Alytus ir Mažeikiai, visi jį žino ar bent yra girdėję. Ko gero pagrindinė priežastis, kodėl čia suvažiuoja mūsų "elito atstovai", dėl didelės žemės ūkio darbų pasiūlos. Šiomis dienomis, žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tai nesustabdo atvykėlių. Reikia paminėti, kad Bostonas teritoriškai išsidėstęs aplink didžiulius laukų plotus. Tai lyg ledai ant pagaliuko. Miestelis taip pat turi keletą fabrikų, kuriuose prakaitą be mūsų lieja, latviai, lenkai, portugalai ir kitos vargo bitės. Štai tokiame mėšle mes gyvenam. Gyvenimo psichologija dirbant užsienyje labai paprasta. Darbas, Namai, Prekybos Centras, o penktadienis ir šeštadienis apvainikuojamas alum, degtine, žole. Pats tokių atrakcijų nepropaguoju, kadangi jos bevertės, bet kai kuriems mūsų Lietuvos herojams tai patinka. Įsuka save į tos baltos, bandymų žiurkės gyvenimą. Jiems to nesuprasti. Per laiką praleista šiame Dievo užmirštame kampelyje susitikau ne vieną intelekto nesužalotą žmogysta. Kaip Balys Sruoga, savo knygoje "Dievų Miškas" pradedi juos vadinti mažybiniais vardais. Čia Jurgelis, čia Petrelis. Visi tokie geri, gaila kad Dievulis pagailėjo jiems košės. Turi gyventi su tuo kas liko. Fabrike ar žemės lauke nerasi Einšteino ar Maria Kiuri, tenka šlietis prie mūsų "šviesuolių", užsidaryti ir gyventi tarp keturių sienų nesinori. Kalbant apie gyvenamą plotą, pats pasirenki kaip žaisi. Gali nuomotis kambarį (ką ir pats darau) arba dar mandriau, kai koks monopolio tycoon'as jami visą namą ir ieškai žmonių, kurie tave išlaikys. Taip schemos ir veikia. Aš ir pats moku 120 svarų, gyvename name. Į mano nurodytą sumą įeina elektra, vanduo, dujos, internetas, ploto nuoma. Gyvenk ir žvenk. Deja toks gyvenimas labai nežavi, kadangi dauguma laiko praleidi savo kambary. Galėtum išeiti, pažaisti į pievutę, bet kažkaip nesinori. Ir reikia pastebėti patys nuoma suteikiantys asmenis tokie pat, bėga į savo kambarius lyg tarakonai. Ir kiek pakalbi visur taip visi žino savo pareigas sumoku už nuomą, pavalgau virtuvėje, nusiprausiu viso gero. Jokio ryšio, gal ir gerai, nereikia savęs įpareigoti. Atlikau, dingau, dirbu. Darbo labai gero negausi. Atvažiuoji čia su mintimi ir socialinę stigma. "Esi 0". Tavo diplomas ar tai būtų Vilniaus ar Kuršių Marių, neegzistuoja. Gerai dar, kad teises turi ir kalbą moki. Tai tave pakelia 0,01 laipteliu aukštyn. Taigi prasideda naujas gyvenimas. Renkiesi laukai ar fabrikas. Dauguma renkasi easy way ir eina į fabriką. Fabrikas fabrikui nelygų. Tarkim viena kompanija nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiu pailistruosiu. Šeštadienis, su draugu judame Bostono centru, skambutis, "jūs turite vykti į darbą" ir nesvarbu, kad jam penktadienį pasakė, kad gaus day-off (išeiginę) ir ką manot? Tenka žygiuoti, nes kitaip prarasi darbą. Kita rūšis fabrikų geresnė. Padirbęs metus ar puse per agentūra gali tikėtis kontrakto. Nustatytas tikslus darbo ir poilsio režimas. Apmokamos atostogos. Mūsų burliokams rojus. Kol esi agentūrinis tave mėto ir vėto. Bet gavus kontraktą esi "nepažeidžiamas". Apie lauką nekalbėsiu, kadangi pats nedirbau, bet kiek girdėjau darbas laaabai sunkus, dirba tik stipriausi. Niekas ten nesicackina, kiek padirbsi tiek ir gausi. Britai į emigrantus žiūri šnairai. Ypač nemėgsta lenkų. Mes irgi esame nepasitenkinimo židinys. Neapykanta stiprėja. Prieš metus du politinių partijų plakatų, agituojančių britus vyti užsieniečius iš šalies nebuvo. Dabar kabo visame mieste. Keisčiausia, kad jie nesupranta, kad būtent užsieniečiai kelia UK ekonomiką. Anglas geriau gaus pašalpą, nei eis dirbti. Pats mačiau, darbo biržoje dairiausi darbo skelbimų, kai įėjo jauna šeima, vaikai, žmona ir vyras, kuris galėtų darbuotis, bet "neranda" darbo. Komedija. Dar vienas pastebėjimas. Anglai nebesibodi pasakyti kokie riebų komentarą emigrantu atžvilgiu. Tarkim laukiant prie bankomato aiškiai girdimas dviejų bričių pokalbis, apie tai kaip lenkai juos knisa. Į lenkų apibrėžimą įeiname ir mes. Ant tiek atsilupusi tauta, kad net nežino, kur Lietuva. Kai kurie nekreipia dėmesio, bet mane tai knisa. Tenka pasitelkti kantrybę, nes bandydamas ieškoti teisybės gausi sprigtą nuo UK policijos. Šiandien skaičiau apie Bostoną. Vienas įdomesnių faktų, Bostonas pirmauja savo storų žmonių kiekių. Vaizdų iš KFC ir McDonalds pateiksiu vėliau. Komiškas vaizdas. Laukiu pokalbio su manager(ieškau darbo) ir sėdi ten tokia poniutė, ##### netelpa kėdėje. Šalia vaikas, abu kemša KFC mėsytę, skanu, bet labai nesveika. Ypač jei tai patampa įpročiu. Keista kaip žmogus savęs taip neprižiūri. Tai vat toks trumpas pasakojimas kokioje skylėje esu. Nesakau, kad blogai, gerai, kad aš dirbu tik vasaromis. Gaila man tų žmonių, kurie dirba fabrikuose. Visą gyvenimą įkalina save. Suprantu kai kurie neturi pasirinkimo. Jeigu visgi turit keiskit save, negriaukit savo potencialų tuose 21 amžiaus koncentracijos lageriuose.
Nežinau, kaip jūs, bet aš asmeniškai visai nesutinku su šia mintimi. Bandymas peržengti savo ribas, bandymas pasiekti to, kas visad atrodė nepasiekiama, yra vienas galingiausių mūsų gyvenimo progreso variklių. Jeigu tu visad mąstysi, kur yra tavo riba, tu niekad jos neperžengsi. Tu trinsies palei jos kraštus, manydamas, jog "Pasiekei visko", nors iš tikrųjų tik sustojai beribiame žmogaus galimybių kelyje.
“At the age of seven, a young boy and his family were forced out of their home. The boy had to work to support his family. At the age of nine, his mother passed away. When he grew up, the young man was keen to go to law school, but had no education. At 22, he lost his job as a store clerk. At 23, he ran for state legislature and lost. The same year, he went into business. It failed, leaving him with a debt that took him 17 years to repay. At 27, he had a nervous breakdown. Two years later, he tried for the post of speaker in his state legislature. He lost. At 31, he was defeated in his attempt to become an elector. By 35, he had been defeated twice while running for Congress. Finally, he did manage to secure a brief term in Congress, but at 39 he lost his re-election bid. At 41, his four-year-old son died. At 42, he was rejected as a prospective land officer. At 45, he ran for the Senate and lost. Two years later, he lost the vice presidential nomination. At 49, he ran for Senate and lost again. At 51, he was elected the President of the United States of America. The man in question: Abraham Lincoln.”
Kai Aleksandras Makedonietis nukovė gausią Indijos kariuomenę ir įžengė į šalį, jis apsilankė pas vietos išminčių – nušvitusį žmogų. Šis su juo ilgai kalbėjęsis paklausė: - Jeigu tu būtum išsekęs dykumoje, o aš turėčiau pilną butelį vandens, kiek būtum pasirengęs man už jį užmokėti? - Na, tokiu atveju aš galėčiau atiduoti pusę savo imperijos, - atsakė Aleksandras. - Ha! - atšovė išminčius, – tai reiškia, kad aš dar šiek tiek palaukęs gaučiau ją visą. - Taip, tu teisus, – kiek pamastęs atsakė karžygys. - Tai taip išeina, - toliau kalbėjo vyras, - kad tu metų metus kariauji, vedi šią kariuomenę, žudai tik dėl butelio vandens?
Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis. Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs. Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė: - Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko… Svečiai sukluso, o profesorius tęsė: - O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi…
Tad gyvenk savo gyvenimą taip, kad mirties baimė negalėtų įeiti į tavo širdį. Neprikaišiok niekam jų religijos; gerbk kitų pažiūras ir reikalauk, kad jie gerbtų tavąsias.
Mylėk savo gyvenimą, padaryk savo gyvenimą tobulą ir išgražink viską jame. Stenkis padaryti gyvenimą ilgą, o jo paskirtį - pagalbą ir tarnavimą žmonėms. Paruošk kilnią savo mirties dainą tai dienai, kai teks eiti per didijį išsiskyrimą.
Visada ištark žodį ar parodyk pagarbos ženklą, kada sutinki draugą ar net nepažįstamą atokioje vietoje. Rodyk pagarbą visiems žmonėms, o padlaižiavimo - niekam. Kada atsikeli ryte, padėkok už maistą ir gyvenimo džiaugsmą. Jeigu nematai priežasties, už ką dėkoti, spraga slypi tik tavyje. Neišnaudok žmonių ar ko kito, nes išnaudojimas paverčia išmintingus kvailiais ir atima dvasios įžvalgą.
Kai ateis laikas tau mirti, nebūk kaip tie, kurių širdys perpildytos mirties baimės, nes, kada išmuša jų valanda, jie verkšlena ir maldauja, kad gautų dar šiek tiek laiko nugyventi savo gyvenimus iš naujo, kitu būdu. Sudainuoki tada savo mirties dainą ir mirk kaip didvyris grįžtantis namo.
I've Missed More Than 9000 Shots In My Career. I've Lost Almost 300 Games. 26 Times, I've Been Trusted To Take The Game Winning Shot...... And Missed. I've Failed Over And Over And Over Again In My Life. And That Is Why I Succeed. -- Michael Jordan
Nesupratau? Jeigu aš TV nežiūriu, tai reiškia kad aš maximoje dirbsiu kasininku? Ir kas jeigu dirbsiu? Visi nuo kažko turi pradėti... Argumentuok savo pasakymą.
blyksnis sureagavo į wault Kaip aš išmokau anglų kalbą