Kamile

Kai asmuo politikoje užima itin aukštas pareigas (Prezidento, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininko ar Ministro) – jam turėtų būti paaiškinta (ir, manau, kad yra, kas tai paaiškina), jog didžiausius darbus reikia padaryti per pirmąsias 100-tą dienų, kai esi išrenkamas (ar paskiriamas į tas pareigas). Ne veltui Lietuvoje yra įprasta „pristatyti 100-to dienų darbų ataskaitą„. Šimto dienų praktika yra taikoma ne tik Lietuvos politikoje, tačiau didžiojoje daugumoje pasaulio šalių. Ir nors tai puikiai veikia politikoje (atsiminkite – tik aukštose pareigose!) – versle, kita vertus, viskas yra kitaip.
 
Jūs tapote įmonės vadovu
 
Visiškai nesvarbu, kaip tai atsitiko – per pažintis, dėka Jūsų žinių, per krūvą atrankų ir pokalbių su personalo atrankos specialistais, įmonių akcininkais ir panašiai. Jūs tapote įmonės vadovu. Realūs šansai yra tokie, kad dvidešimt procentų iš Jūsų šiose pareigose neišbus nei metų laiko, o po dviejų metų – įmonių vadovais nebedirbs net 40 procentų į šias pareigas paskirtų žmonių. Gal todėl naujieji vadovai imasi daryti pokyčius per pirmuosius mėnesius po savo paskyrimo į vadovaujančias pareigas? O gal kaip tik pokyčiai, kuriuos bandoma padaryti skubotai, ir yra darbo netekimo priežastimi?
 
Kai Jus paskyrė vadovu – reikia pradėti galvoti visiškai kitaip, nei galvoja vadybininkai, pardavėjai, klientai ir kiti versle dalyvaujantys asmenys. Turite nebegalvoti apie užduotis (ir kaip jas atlikti). Esant vadovu – būtina galvoti apie tikslus ir siekius. Nereikia stengtis įtikti žmonėms (tiek verslo savininkams, tiek darbuotojams), reikia stengtis, kad Jumis tie žmonės pasitikėtų. Mažiau kreipkite dėmesį į pokyčių įvedimą ir daugiau – į tai, kaip teisingai perteikti reikiamus pokyčius, kad jie būtų priimti ir suprasti. Ir kuo mažiau stenkitės įtvirtinti savo autoritetą. Pradžioje – Jums reikia daugiau klausyti, negu kalbėti, nes labai rizikuojate priimti skubotus sprendimus ir vienas problemas pakeisti kitomis.
 
Kaip elgtis ir ką daryti, kai Jus paskiria vadovu
 
Pateiksiu kelis esminius patarimus, kurių dėka Jums bus ne tik patiems lengviau apsiprasti naujose pareigose, tačiau ir darbą atliksite efektyviau.
 


 
Bendraukite. Verslas yra komandinis darbas. Vienas lauke – ne karys. Todėl, pirmas darbas – susipažinti su kiekvienu Jūsų komandos nariu. Ne, „labas, aš esu tavo naujas bosas„, yra ne susipažinimas ir iš esmės – klaidingas būdas pradėti pokalbį. Bendravimas susideda iš… bendravimo. Kalbėkite su kiekvienu Jums tiesiogiai pavaldžiu darbuotoju atskirai. Užtikrinkite jį/ją, kad judviejų pokalbis yra privatus ir niekas apie pokalbio turinį nežinos. Privalote ne demonstruoti savo kompetenciją, o parodyti, jog esate įmonėje tam, kad suprasti problemas bei pasiūlyti sprendimus. Todėl, reikia daugiau klausyti, nei kalbėti. Nekalbėkite apie tai, ką Jūs baigėte, kur dirbote ir panašiai. Nekalbėkite apie save, nes pokalbis nėra apie Jus. Gilinkitės į problemas, nes tų problemų sprendimas ir yra Jūsų tiesioginis darbas. Kai tik pradedate dirbti vadovu – savo tinkamumą šioms pareigoms reikia ne parodyti, o leisti, kad Jūsų pavaldiniai tokios išvados prieitų patys. Jie turi laikyti Jus lyderiu ir tai pasieksite tik tokiu atveju, jeigu gilinsitės į tai, ką reikia išspręsti.
Neskubėkite kritikuoti. Pačioje pradžioje, tikrai nežinosite pakankamai, kad suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai yra taip, o ne kitaip. Labai dažnai padaroma klaida, kai pakeliamas balsas ant pavaldinių dėl to, ką jie daro pastoviai ir yra įpratę daryti, o naujai paskirtas vadovas tą darbą įsivaizduoja visiškai kitaip. Privalote atsiminti ir suprasti, kad kai kurių procesų (kuriuos Jums taip norisi pakeisti) dėka, gyvuoja visas verslas. Žinoma, jeigu įžvelgiate tų procesų žalą ir norite juos pakeisti – tai reikės padaryti, tačiau neskubėkite. Pirma – stenkitės suprasti, kodėl yra taip, kaip yra.
Mokykitės. Būkite kaip sausa kempinė baloje – „sugerkite“ visų versle dalyvaujančių pusių nuomones: klientų, darbuotojų, tiekėjų, akcininkų ir taip toliau. Informacijos niekada nebus per daug. Tik tokiu būdu sužinosite viską apie tai, kokią vertę kuria Jūsų valdomas verslas, ko iš Jūsų norima, ko tikimąsi, ką apie tai mano tiekėjai, klientai ir net kaip elgiasi konkurentai. Jeigu skirsite šiai fazei pakankamai laiko – gauta informacija labai atsipirks.
Priimkite akivaizdžius sprendimus. Kai bendrausite su visomis versle dalyvaujančiomis šalimis – išgirsite daug nuomonių ir dar daugiau požiūrių. Dažniausiai – problemų sprendimai ateis į galvą vien klausantis kitų žmonių (kažkodėl prieš akis iškilo serialas Dr. House). Įprastai, yra nemažai sprendimų, kurių dėka padarysite darbuotojų darbus lengvesniais, tačiau efektyvesniais, o jiems keliamos užduotys turės prasmę. Didesnėse kompanijose, kad tai pasiekti, reikės atsisakyti nemažos dalies susitikimų, konferencijų, pasitarimų ir panašaus laiko švaistymo. Organizacines problemas lengviausia spręsti tuomet, kada jas sukūrėte ne Jūs, tačiau pasistenkite nerodyti, kad „va, aš tai išsprendžiau“. Tai bus pastebėta ir be to, tiesiog darykite savo darbą ir spręskite problemas, apie kurias Jums buvo sakyta. Tai – „saugūs sprendimai“, nes kitų akimis – Jūs atnešate į verslą naujoves, nors iš tikro – tiesiog sprendžiate įmonėje esančias problemas. Tokių problemų sprendimai užtarnaus Jums gero vadovo reputaciją įmonėje ir darbuotojai patikės Jums vis daugiau problemų.
Pagirkite kitus už jų nuopelnus, gaukite per nagus už jų padarytas klaidas. Keista, ar ne? „Kodėl aš turiu gauti per nagus, kai kažkas pridarė nesąmonių?„. Čia, žinokite, galioja tokios pačios taisyklės kaip politikoje: jeigu girtas policininkas užmušė žmogų – generalinis komisaras netenka darbo. Tik šiuo atveju – gal taip ir nebus, tačiau turite būti pasiryžę „gauti kulką“ už savo darbuotojus. Nuo politikos verslas skiriasi ir tuo, kad politikoje norima prisiimti laurus už darbus, kurių nepadarei. Versle – geras vadovas visuomet pamatys, kas atlieka darbą gerai ir parodys darbuotojui, jog tai buvo pastebėta. Panašiai yra ir tuomet, kai nutinka klaidos. Komanda žino, kas joje pridarė klaidų (ir paprastai – nebūna vienas kaltas), tačiau jeigu Jūs prisiimsite kaltę – ta komanda griebsis daryti viską, kad tas klaidas ištaisyti bei išsaugoti tokį gerą vadovą.

Blogiausias scenarijus yra tuomet, kai Jūsų darbuotojai pradeda „rinkti įkalčius prieš Jus“. Elkitės su darbuotojais taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su Jumis, jeigu sėdėtumėte kitoje stalo pusėje. Jeigu viską darysite teisingai – komanda Jus gerbs, mylės ir seks iki galo. Jeigu ne – tuomet galite net neišpakuoti savo daiktų biure, nes jame galite neišbūti net pradinių 100-to dienų.
 
Sėkmės versle!

Man šita viena geriausių. Mačiau ją, kai 2009 metais žiūrėjau "Kanų liūtus" kinoteatre.
 
http://www.youtube.com/watch?v=u-gIcDUg6lI&feature=related
 
Šiaip kas domisi įvairiomis reklamomis tikrai patariu nepraleisti progos ir kinoteatre pažiūrėti "Kanų liūtų" nugalėtojų reklamas. Daugiau nei valandą labai įdomių ir išradingų reklamų. Pats pernai buvau su grupiokais ir likome labai patenkinti.

ne, gi kai būna ta loterija, tai visi kaip užsienyje 'bingo' susirenka Vilniaus Rotušėje ir žaidžia

Jau Kernius atsakė šia tema:
 

Aš į tas pamokas nueinu atsedėti, bet daugiau nebeisiu, nes nėra prasmės. Sako daryk skaidres apie kažkokį apaštalą bonifacijų ar apolinarijų, ar kokį ten, eina ji na...

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

Nenaujink, gal ir per video atrodo puse velnio, bet kai prisirasai programu ir pradedi naudot normlaiai, tai veikia tragiskai. Kaip iphone 4 su ios 7.1.2 :)

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

##### :) nebutu lietuviai gaila nepasitaike normalaus vyro, kad per smakra kirstu :)

Šiek tiek mano asmeninės patirties.
Universitete baigiau ekonomikas studijas, tačiau šiuo metu dirbu, kaip SEO/SEM specialistas. Esu dalyvavęs +/- ~10 darbo pokalbių ir nei viename pokalbyje manęs niekas net nepaklausė apie mano studijas. Dirbti pradėjau dar studijuodamas magistre ir pirmasis mano atlyginimas buvo 1000 Lt į rankas. Šiuo metu jau turiu šiek tiek daugiau nei 2 metų darbo patirtį ir atlyginimas yra kelis kartus didesnis.
 
Visiškai nesutinku su pasakymu, kad diplomas (nesvarbu ar tai geras ar nelabai) = geras darbas / alga. Gera alga daugiausiai priklauso nuo tavo gebėjimo kurti pridėtinę vertę įmonei ir kitų asmeninių gabumų, bet tikrai ne nuo diplomo.
 
Tiesa, visiškai nenurašau ir išsilavinimo svarbos. Labai taiklų komentarą, šiuo klausimu, yra pasakęs Ilja Laursas viename iš savo seminarų (labai rekomenduoju pažiūrėti, kas dar nematę): https://www.facebook.com/video.php?v=773284199403643&pnref=story
 
Bet pasakymas, kad baigus magistrą, atlyginimas turi prasidėti nuo 3000 Lt, tai visiškai nesąmonė.
 
Vienintelė vieta, kur diplomas gali daryti kažkokią tai įtaką tavo atlyginimui yra darbas valstybiniame sektoriuje.

Taip, nes juk vakarai ir JAV susiduria su DIDŽIULĖM problemom, kuomet naftos kaina krenta (not). Juk visi užmiršo, kad ne vakarai, o Rusija pasaulyje pirmauja mokslo inovacijose, IT sektoriuj, žemės ūkio sektoriuj ir puikiai apsirūpina maistu būdami didžiausia pasaulio valstybe pagal plotą (not). Juk rusai patys laimingiausi ir aukščiausią gyvenimo lygį pasiekę žmonės (not)... :D
 
Klausimas, ką kaunomanas veikia supuvusioj ir bankrutavusioj Lietuvoj? Pirmyn į Rusiją!

Ir vėl įsibegėja bevaisė diskusija su tais pačiais gėrimais ir žmonėmis. :)
 
O juk apibendrinti, kas laimi – Rusija vs. Vakarai, užtenka vieno fakto:
 
Kalifornijos BVP – toks pat kaip Rusijos Federacijos. :) Bye bye, Sabaka!

įrodyk :rolleyes:

Kad ir iš pirmo žvilgsnio atrodė sunku surinkti kandidatus, bet išrinktas geriausias :)
Labai malonu, kad atsiranda, o kad ir užsilieka tokių žmonių, kadangi jų mažėja, reiškia pereiname nuo kiekybės ant kokybės

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui

programele
Automatiškai po kablelio apvalina, galima vesti tiek per . tiek per ,

Ohoho,koks offeris iš Birmingham;D Turbūt,kad pernai Uni of the Year buvo,tai dabar padaugėjo stojančiųjų. Šiaip aš metus čia studijavau,tad jei turi kokių klausimų - mielai padėsiu:)

Ką tikiesi išgirsti? Kad programuotojo darbe tenka picas išvežiot, vakarines šukuosenas daryt, plytas nešiot, logistikos skyriui vadovauti ir panašiai?
 
Programuotojas yra žmogus, kuris programuoja. Aišku, nebūtina sėdėt prie kompo visą laiką, galima ir stovimą stalą įsigyt :)

aš ir sakyčiau, kad reikės keturių - juk aškiai rašo, kad 'to inculde 3 state exams at 90% AND one exam at 95%". Spėju čia koks Glasgow ar Edinburgh unis? Dar kartą pažiūrėk svetainėje, ten dažniausiai rašo MINIMALIUS reikalavimus - tokius predictus bent reikia turėti,jog gautumei offer'į, o tada jie savo nuožiūra (priklauso nuo stojančiųjų skaičiaus ir t.t.) skiria offer'į;)

O nebutu galima tiesiog surinkt tuos dovanojamus baldus, suvezt prie bendrabuciu ir padaryt aukciona? Nereiktu sukt galvos, kas po poros metu bus. Uzdarbis nedidelis, bet momentalus.

Budamas studentu, gyvendamas bute, kuris buvo su visais reikalingais baldais, galiu pasasakyti tik tiek. Labai prastos nuomones pas jus apie studentus, nepriskiriu saves nei turtuoliui, nei nepasiturinciam, dirbu, issilaikau save ir nesijauciau, kad blogai gyvenciau :). Maziau tu blogu nuomoniu apie studentus, o geriau patarkit su ideja, nes tikrai geda skaityti, kai tavo statusas lygus kazkokiam nesusipratimui :)

Sveiki,
 
Pasidariau prima behance projektuka https://www.behance.net/gallery/22520389/Various-Marks
 
Butu idomus suzinoti, ka manote, jei patys keliate darbus ten, butu smagu, jei pasidalintumete ir jei patiko mano darbai - paspauskite ta melyna mygtuka su nyksciu, dekui!

Kuris čia iš ju? Rimtai tavo isimete? :D Jei taip, tai žiaurus jis :D Nesuprantu tada kam klausti ar patinka logotipai, jeigu ne pats padare, tai kokia prasme klaust tada...

"mokyklą į kurią susirenka miesto patys geriausi mokiniai" Paskaityk dar kartą. Patys geriausi. Ten liurbių neima. Imk tik pačius geriausius. O tu ten JAU esi. Tu esi vienas iš geriausių. Manai, kad daug kas taip sąžiningai gali apie save pasakyti šiame forume? Daug kas taip apie save galvoja, bet tu turi įrodymą - tavo mokykla, kur susirenka tik geriausi.
 
O žinai, kodėl jie geriausi? O todėl, kad jie nemala š*do. Jie daro visko daugiau, geriau ir greičiau už visus vidutiniokus. Tai tikrai ne atostogos. Tai žinios ir sugebėjimai, kurių tu įgausi daugiau nei kiti. O į darbus, kuriuose moka tokius pinigus, už kuriuos gali atostogauti Maldyvų salose ima būtent tokius.
 
Taip, kai esi ten, kur yra geriausi, spaudimas būna didelis ir natūralu, kad darai klaidas. Tai normalu, nes tau reikia daryti tai, ko vidutiniokai nedaro. Labai gerai, kad prisimeni klaidas, nes galėsi jų nekartoti. Jei nedarysi klaidų, neišmoksi nieko naujo. Be klaidų gyvena tik vidutiniokai, nes daro tik tai, kas aprašyta knygoje. Kiekviena padaryta, išanalizuota ir suprasta klaida tau suteikia papildomų žinių. Kiekviena klaida tau turėtų būti kaip papildoma motyvacija.
 
Užsivedžiau čia :) Vienu žodžiu, nustok šnekėt vėjus, susiimk ir tapk geriausiu. Ir nepamiršk, po to, kai tapsi geriausiu, atsiųsti man kelionės į Maldyvus :)
 
P.S. Niekada nenuvertink lietuvių kalbos.

... ir tokie renkasi TIK labai gerus įžymius organizatorius, ar pagausi tokį klientą?