yomajo

Ne kartą jau esu matęs uždarbiečių temas apie tai, kokie jie nelaimingi, kaip neranda gyvenimo prasmės ir panašiai. Todėl visiškai spontaniškai nutariau pasidalint savo mintim/išmintim.
 
Ar esate kada nors savęs paklausę ,,ar aš esu laimingas" ? Ir jei atsakymas buvo teigiamas, ar jis buvo nuoširdus? Dauguma žmonių tiesiog nesugeba būti laimingais, nes jie nežino kaip tokiu tapt..
 
Nuo pat mažens kai tik gimstame, mus pradeda programuoti visuomenė. Ištisai mum primetinėjamos nuomonės, nuostatos, visuomenės sudaromi stereotipai mus formuoja. Daroma įtaka mažam vaikui labai stipriai paveikia jo būsimą gyvenimą. Kad visa tai nusimesti, reikia labai daug jėgų, tam reikia atmerkt akis. Tai vadinama - prabūdimu. Bet šį kart aš ne apie tai.
Visuomenė dar nespėja taip stipriai paveikti mažų vaikų todėl jiems gyvenimas atrodo nuostabus. Žaisdami smėlio dėžėse, dūkdami lauke jie iš tiesų jaučiasi laimingi. Pradėjus lankyti mokyklą, vaikams pradeda formuotis pirmieji stereotipai, kurie lemia tolimesnę jų laimės raidą. ,,Mama, aš noriu tokio telefono kaip Darius!”, jei mama vaikui atsako, jis jaučiasi nelaimingas, nepilnavertis, nes turi mažiau nei Darius. Taip pradeda formuotis nuostata, jog daiktai mus padaro laimingais. Kada vaikas šiek tiek suauga, jis pradeda taupyti, pradeda tėvų prašyti darbo, kad galėtų užsidirbti ir nusipirkti taip jau senai geidžiama mobilų telefoną. Nuo tada vaikui susiformuoja nuostata, jog pinigai jam atneš laimę, nes jis už juos galės nusipirkti tam tikrus daiktus ir patenkinti savo materialius poreikius. Galų gale jam visa to mažą, todėl jis dar šiek tiek paaugęs pradeda laukti pilnametystės, nes jį jau būna užknisę tevų nurodinėjimai ir mano, jog sukakus 18 metų jis taps laisvas ir gales daryti ką nori! Atėjus 18m-19m jis pabaigia mokyklą ir tada jau pamato, jog viskas nėra taip gerai kaip atrodė. Reikia pasirinkti specialybę, žengti tolimesnius žingsnius, na jis mano, jog pabaigs mokslus, gaus darbą, uždirbs pinigų ir bus laimingas. Pabaigus mokslus jis dažniausiai susiranda darbą, kurio nemėgsta ir pamato, jog visgi nėra taip gerai kaip atrodė nes vis dar jaučiasi nelaimingu, jaučia, kad kažko jam trūksta. Jei iki tol žmogus dar nėra suradęs savo antrosios pusės, mano, jog ją suradęs, susituokęs, pradėjus kartu gyvenimą bei susilaukus vaikų jis taps laimingu. Dėja, tai vėl gyvenimo matymas pro rožinius akinius. Atėjus tam laikui, jis pamato, jog ir tas vedybinis gyvenimas nėra toks puikus. Vaikams reikalingas išlaikymas, dėl jų padidėja atsakomybių, antroji pusė nepatenkinta ir t.t., žodžiu, jis pradeda laukti kol užaugs vaikai, pabaigs mokslus ir susiras DARBUS.. T.y ,,įsitvirtins“ gyvenime. Ir vėlgi atėjus šiam laikui jis jaučiasi nelaimingu, nes kažko galu gale trūksta. Tada jis pradeda laukti pensijos.. Ohhh, galvoja jis, tada tai pailsėsiu. Atėjus 65 metam, jis gauna pirmąją pensiją ir jau pradeda galvoti apie mirtį. Dauguma net perkasi vietas kapinėse, kai kurie netgi karstus nusiperka. Kitaip tariant, palaidoja save gyvus.
 
Visa gyvenimą pragyvenęs laukime jis suvokia visas savo klaidas, tačiau, jas ištaisyti jau būna per vėlu.. Jums ką tik nupasakojau standartinio pasauliečio standartinę gyvenimo tėkmę. Ar nematot tame bent dalį savęs, savo artimųjų ar draugų? Turbūt matote..
 
Iš viso šito užburto rato galima išsivaduoti ir pagaliau gyventi tik džiaugsme.
 
Pradėkite nuo to:
 
1. Ieškokite savęs dvasiniame lygmenyje, nebe materialiame.
2. Padėkite kitiems
3. Būkit ištikimi sau
4. Paaukokite bent dalį savo laiko bei pinigų tiems, kuriems iš tikrųjų to reikia.
5. Po truputi siekit išminties. Skaitykite išmintingas knygas (pati išmintingiausia – Biblija), klausykitės dvasinių mokytojų, siekite kuo daugiau patirti.
6. Po truputį bandykit nuo savęs naikinti prieraišas. Nebūkit prisirišę prie žmonių, prie pinigų bei visų kitu materialybių. Tai, kas yra sukurta šiame pasaulyje žmogaus, yra laikina, o jūs esate – amžini.
7. Nebijokite mirties, nes mirtis tai tik naujo gyvenimo pradžia.
8. Atmerkit akis.
 
Tai nėra teiginiai, tai yra atsakymai. Jei dvasiškai tobulėsite, atrasite šių atsakymų klausymą.
 
Atėjus tam tikram laikui, kai jau būsite pasiruošę suvokimui, suprasite, jog tai kas vyksta aplink jus yra tik teatras ir nieko šiame gyvenime nėra reikšmingo. Žmonių problemos jums atrodys tik dar viena kvailystė. Visgi problemos didumas priklauso nuo žmogaus reakcijos. Jūs sugebėsite į problemas nebereaguoti taip aštriai, sugebėsite išlaikyti šalta protą kiekvienoje situacijoje. Suprasite, kad viskas kas supa jus yra nereikšminga ir netikra. Vienintelis tikras dalykas yra tai, ką jaučiate viduje.. O jūs jausite tik palaimą.
 
Linkiu jums atmerkti akis ir gyventi palaimingai :)

Šiandien noriu pristatyti 11 savaičių savęs pažinimo treniruotę Atradimai.lt Tai 11 savaičių ciklas skirtas geriau suprasti save, atrasti kas man svarbu, kas patinka ir ką veikdamas jaučiuosi geriausiai. Tai žinodami mes galėsime įgyti daugiau balanso gyvenime, pasakyti ne dalykams, kurie yra primesti ir mums nėra svarbūs. Daugiau dėmesio skirti veikloms, kurioms turime noro veikti.
 
11 savaičių treniruotė paremta mūsų daugiametė patirtimi augimo ir savęs pažinimo srityje. Į ją mes įtraukėm priemones, kurios labiausiai tinka mūsų mentaliteto žmonėms, parodė geriausius rezultatus bei kurias naudojame patys.
 
Šią programą sukūrėm, nes norime pasidalinti atradimais. Įsitikinome, kad didelę įtaką mūsų gyvenimui daro ne žinios, o kasdieniniai maži sprendimai ir atradimai taikant šias žinias. Mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų įpročių ir nuolatinio judėjimo mažais žingsneliais pergalės link.
 
Daugiau informacijos ir registracija: www.atradimai.lt

Žinai, už 30 rublių yra ir geresnių darbų. Tokių, kuriuose bent išsaugosi savo orumą.

Na, tai kaip minėjau, galima bet kokius faktus pritempti norint gauti rezultatą.
 
Pavyzdžiui apie Latviją:
 

visiškai nuo valdžios priklausoma ir kontroliuojama žiniasklaida; Latvijos kanalai palaiko proeuropietišką kryptį

negerbimas ir nesilaikymas tarptautinių susitarimų; Na, Latvija neduoda atsako Lietuvai dėl VAE

gajus vieno lyderio kultas; Latvijos Prezidentas daržnai cituojamas
didžiulis, net ekonomikos sukmečiu augantis karinis biudžetas; Didina karių skaičių, perka ginkluotę

autoritarinės valdžios skleidžiamas ir visuotinai priimtinas mitas, jog šalis gali būti valdoma tik tvirta lyderio ranka; Šalis gali būti valdoma tik Prezidento ir jam padedančio parlamento.

plėšikiška ir atvirai agresyvi užsienio politika; Pasisakė prieš Rusijos agresiją Ukrainoje

opozicijos, kitokios nuomonės tildymas bet kokiomis priemonėmis; Su partija "Santarvės centras" niekas nedaro valdančiosios koalicijos

kitų šalių bei tautų vaizdavimas agresyviomis ir turinčiomis piktų kėslų šalies atžvilgiu; Kartu su NATO Rusiją laiko potencialia grėsme

vien išorinių jėgų kaltinimas dėl vidinių ekonominių ir socialinių problemų; Kaltina Rusiją informaciniu karu ir propagandos skleidimu

siūlymas šalies gyventojams pakentėti ir susispausti, bei kvietimas ruoštis kovai prieš išorinį priešą (aukojant ekonominę, socialinę ir kt. gerovę). Per krizę nebuvo didinamos biudžeto išlaidos
 
 
Va jums ir visa magija. Visi faktai pritempti, bet gi atitinka punktus :)

Man tikrai kelia nuostabą, tas kai kurių žmonių sugebėjimas visada kažkur atrasti atpirkimo ožius :) Bet kad dar taip... :)
 
Imb komentarai, tai iš viso aukščiausio lygio pilotažas informacijos manipuliavimu ir jos iškraipymu. O šitas tai išvis geriausias - "per TV daugiausia rodo Merkel ir Holand'ą, tai jie suformuoja, kas bus atlikta ir perduoda balsavimui į Briuselį". Nu sorry, bet net nėra ką atsakyti į tokio lygio komentarus :)
 
Tikrai buvo verta tik dėl šios temos registruotis šiame forume? Ar už atliktą registraciją dar ir papildomai moka?

Dedu pliusą, nes tai puikus įrodymas, kaip galima lengvai sumanipuliuoti informacija, išsirenkant tik tinkančius teiginius, o kitos dalies nepasakant.
 
1-2, 4, 6, 8-10 veiksmai yra atsakas į prieš tai įvykusius veiksmus iš Rusijos. Paprastas faktas, kurio nepasakius, viskas apsiverčia aukštyn: tai NATO siunčia karius į Lietuvą, tai Lietuva didina karinį biudžetą, tai ruošiasi karui su Rusija. Bet, kad visa tai daroma, nes Rusija užpuolė Ukrainą ir aneksavo dalį jos teritorijos, plius toliau vykdo invaziją - nepasakoma.
 
3. kai vokiečiai išsirinks kitą vadovą, Merkel nebebus. Mat tą patį galima pasakyt ir Lietuvoje dėl Grybauskaitės. Vai vai vai, Grybauskaitės kultas. Nu be tai daaa, žmonės patys išsirinko ir ji yra Prezidentė. Kad Merkel yra didžiausios ES ekonomikos galva ir turinti stiprią nuomonę ir įsitikinimus, tai lai taip būna.
 
Galima būtų dar sakyti ir taip, kad pasaulyje yra Obamos kultas, Kinijos kultas ar dar kažko. Bet tai bus viso labo niekuo nepagrįsti teiginiai.
 
5. Kaip nuo Vokietijos viskas priklauso? Gali įrodyt? Nes sprendimus ES priima arba Taryba arba Parlamentas. Jokia Vokietija ar kita šalis negali vienašališkai priimti sprendimų, kurie lemtų visos ES ateitį.
 
O geografiškai visi sprendimai priimami Briuselyje, Belgijoje.
 
7. Vėl gi. Jeigu tu pasiskolintum iš banko 10 tūkst. Lt ir kitą dieną pasakytum, kad viskas, tu tos skolos negrąžinsi ir tegul nesikabinėja prie tavęs. Bankas bus fašistinis, kai visomis teisinėmis priemonėmis bandys tą skolą susigrąžint?

Kažkokia beprasmiška tema, kuo toliau - tuo labiau.
 
Temos autorius aiškiai sukūrė temą, norėdamas parodyti, kad fašistinės valstybės bruožus atitinka Rusija, bent jau pagal parinktus kriterijus pagrindiniame pranešime. Juokingai atrodo, tas vyniojimas į vatą ir klausimas: na, kuri gi čia atitinka... Žinoma, dar juokingiau atrodo prieštaravimai, kad ne, ne - Rusija tai čia niekaip ne į temą. Esmė ir taip, man rodos, turėtų būt visiems aiški, kas nori, tas supranta kokie esminiai Rusijos tikslai ir jos politika, o kas ne - toliau skiedžia ir bando aiškinti, kad juoda yra balta.
 
Per daug jau tų temų apie tą patį prikurta, kurios niekur neveda, tik į tarpusavio reikalų aiškinimąsi, o nuomonės ir argumentai (arba jų nebuvimas) nesikeičia... Belieka apie religijas dar kokias penkias temas pakurti, rezultatas, tikriausiai, būtų panašus,

Kai asmuo politikoje užima itin aukštas pareigas (Prezidento, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininko ar Ministro) – jam turėtų būti paaiškinta (ir, manau, kad yra, kas tai paaiškina), jog didžiausius darbus reikia padaryti per pirmąsias 100-tą dienų, kai esi išrenkamas (ar paskiriamas į tas pareigas). Ne veltui Lietuvoje yra įprasta „pristatyti 100-to dienų darbų ataskaitą„. Šimto dienų praktika yra taikoma ne tik Lietuvos politikoje, tačiau didžiojoje daugumoje pasaulio šalių. Ir nors tai puikiai veikia politikoje (atsiminkite – tik aukštose pareigose!) – versle, kita vertus, viskas yra kitaip.
 
Jūs tapote įmonės vadovu
 
Visiškai nesvarbu, kaip tai atsitiko – per pažintis, dėka Jūsų žinių, per krūvą atrankų ir pokalbių su personalo atrankos specialistais, įmonių akcininkais ir panašiai. Jūs tapote įmonės vadovu. Realūs šansai yra tokie, kad dvidešimt procentų iš Jūsų šiose pareigose neišbus nei metų laiko, o po dviejų metų – įmonių vadovais nebedirbs net 40 procentų į šias pareigas paskirtų žmonių. Gal todėl naujieji vadovai imasi daryti pokyčius per pirmuosius mėnesius po savo paskyrimo į vadovaujančias pareigas? O gal kaip tik pokyčiai, kuriuos bandoma padaryti skubotai, ir yra darbo netekimo priežastimi?
 
Kai Jus paskyrė vadovu – reikia pradėti galvoti visiškai kitaip, nei galvoja vadybininkai, pardavėjai, klientai ir kiti versle dalyvaujantys asmenys. Turite nebegalvoti apie užduotis (ir kaip jas atlikti). Esant vadovu – būtina galvoti apie tikslus ir siekius. Nereikia stengtis įtikti žmonėms (tiek verslo savininkams, tiek darbuotojams), reikia stengtis, kad Jumis tie žmonės pasitikėtų. Mažiau kreipkite dėmesį į pokyčių įvedimą ir daugiau – į tai, kaip teisingai perteikti reikiamus pokyčius, kad jie būtų priimti ir suprasti. Ir kuo mažiau stenkitės įtvirtinti savo autoritetą. Pradžioje – Jums reikia daugiau klausyti, negu kalbėti, nes labai rizikuojate priimti skubotus sprendimus ir vienas problemas pakeisti kitomis.
 
Kaip elgtis ir ką daryti, kai Jus paskiria vadovu
 
Pateiksiu kelis esminius patarimus, kurių dėka Jums bus ne tik patiems lengviau apsiprasti naujose pareigose, tačiau ir darbą atliksite efektyviau.
 


 
Bendraukite. Verslas yra komandinis darbas. Vienas lauke – ne karys. Todėl, pirmas darbas – susipažinti su kiekvienu Jūsų komandos nariu. Ne, „labas, aš esu tavo naujas bosas„, yra ne susipažinimas ir iš esmės – klaidingas būdas pradėti pokalbį. Bendravimas susideda iš… bendravimo. Kalbėkite su kiekvienu Jums tiesiogiai pavaldžiu darbuotoju atskirai. Užtikrinkite jį/ją, kad judviejų pokalbis yra privatus ir niekas apie pokalbio turinį nežinos. Privalote ne demonstruoti savo kompetenciją, o parodyti, jog esate įmonėje tam, kad suprasti problemas bei pasiūlyti sprendimus. Todėl, reikia daugiau klausyti, nei kalbėti. Nekalbėkite apie tai, ką Jūs baigėte, kur dirbote ir panašiai. Nekalbėkite apie save, nes pokalbis nėra apie Jus. Gilinkitės į problemas, nes tų problemų sprendimas ir yra Jūsų tiesioginis darbas. Kai tik pradedate dirbti vadovu – savo tinkamumą šioms pareigoms reikia ne parodyti, o leisti, kad Jūsų pavaldiniai tokios išvados prieitų patys. Jie turi laikyti Jus lyderiu ir tai pasieksite tik tokiu atveju, jeigu gilinsitės į tai, ką reikia išspręsti.
Neskubėkite kritikuoti. Pačioje pradžioje, tikrai nežinosite pakankamai, kad suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai yra taip, o ne kitaip. Labai dažnai padaroma klaida, kai pakeliamas balsas ant pavaldinių dėl to, ką jie daro pastoviai ir yra įpratę daryti, o naujai paskirtas vadovas tą darbą įsivaizduoja visiškai kitaip. Privalote atsiminti ir suprasti, kad kai kurių procesų (kuriuos Jums taip norisi pakeisti) dėka, gyvuoja visas verslas. Žinoma, jeigu įžvelgiate tų procesų žalą ir norite juos pakeisti – tai reikės padaryti, tačiau neskubėkite. Pirma – stenkitės suprasti, kodėl yra taip, kaip yra.
Mokykitės. Būkite kaip sausa kempinė baloje – „sugerkite“ visų versle dalyvaujančių pusių nuomones: klientų, darbuotojų, tiekėjų, akcininkų ir taip toliau. Informacijos niekada nebus per daug. Tik tokiu būdu sužinosite viską apie tai, kokią vertę kuria Jūsų valdomas verslas, ko iš Jūsų norima, ko tikimąsi, ką apie tai mano tiekėjai, klientai ir net kaip elgiasi konkurentai. Jeigu skirsite šiai fazei pakankamai laiko – gauta informacija labai atsipirks.
Priimkite akivaizdžius sprendimus. Kai bendrausite su visomis versle dalyvaujančiomis šalimis – išgirsite daug nuomonių ir dar daugiau požiūrių. Dažniausiai – problemų sprendimai ateis į galvą vien klausantis kitų žmonių (kažkodėl prieš akis iškilo serialas Dr. House). Įprastai, yra nemažai sprendimų, kurių dėka padarysite darbuotojų darbus lengvesniais, tačiau efektyvesniais, o jiems keliamos užduotys turės prasmę. Didesnėse kompanijose, kad tai pasiekti, reikės atsisakyti nemažos dalies susitikimų, konferencijų, pasitarimų ir panašaus laiko švaistymo. Organizacines problemas lengviausia spręsti tuomet, kada jas sukūrėte ne Jūs, tačiau pasistenkite nerodyti, kad „va, aš tai išsprendžiau“. Tai bus pastebėta ir be to, tiesiog darykite savo darbą ir spręskite problemas, apie kurias Jums buvo sakyta. Tai – „saugūs sprendimai“, nes kitų akimis – Jūs atnešate į verslą naujoves, nors iš tikro – tiesiog sprendžiate įmonėje esančias problemas. Tokių problemų sprendimai užtarnaus Jums gero vadovo reputaciją įmonėje ir darbuotojai patikės Jums vis daugiau problemų.
Pagirkite kitus už jų nuopelnus, gaukite per nagus už jų padarytas klaidas. Keista, ar ne? „Kodėl aš turiu gauti per nagus, kai kažkas pridarė nesąmonių?„. Čia, žinokite, galioja tokios pačios taisyklės kaip politikoje: jeigu girtas policininkas užmušė žmogų – generalinis komisaras netenka darbo. Tik šiuo atveju – gal taip ir nebus, tačiau turite būti pasiryžę „gauti kulką“ už savo darbuotojus. Nuo politikos verslas skiriasi ir tuo, kad politikoje norima prisiimti laurus už darbus, kurių nepadarei. Versle – geras vadovas visuomet pamatys, kas atlieka darbą gerai ir parodys darbuotojui, jog tai buvo pastebėta. Panašiai yra ir tuomet, kai nutinka klaidos. Komanda žino, kas joje pridarė klaidų (ir paprastai – nebūna vienas kaltas), tačiau jeigu Jūs prisiimsite kaltę – ta komanda griebsis daryti viską, kad tas klaidas ištaisyti bei išsaugoti tokį gerą vadovą.

Blogiausias scenarijus yra tuomet, kai Jūsų darbuotojai pradeda „rinkti įkalčius prieš Jus“. Elkitės su darbuotojais taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su Jumis, jeigu sėdėtumėte kitoje stalo pusėje. Jeigu viską darysite teisingai – komanda Jus gerbs, mylės ir seks iki galo. Jeigu ne – tuomet galite net neišpakuoti savo daiktų biure, nes jame galite neišbūti net pradinių 100-to dienų.
 
Sėkmės versle!

Puikus straipsnis. :) Daug naudingo sužinojau.
Vienintelis pastebėjimas - "kad" vartojimas su bendratimi ir "prieiti išvados" - tai priskiriama klaidoms...

Visų pirma - arba mokėk daniškai, arba nusisamdyk kokį nors vietinį, kuris tau tvarkytų popierius - Danijoj su verslu labai daug popierizmo ir neturėdamas žinių gali netyčia "užsiraut" ant mokesčių. Ten labai daug smulkių niuansų. Šiaip sėkmės, man patinka drąsiai mastantys žmonės :)
 
1.Kokie tinklapiai , kur galėčiau paieškoti patalpų?
 
http://www.oline.dk/ledigelokaler
http://www.lokaleportalen.dk/
 
2.Ko reikia,kad galėčiau atsidaryti įmonę?(leidimai ,mokesčiai ? )
 
Turi bentjau būti registruotas Danijoje, t.y. turėti CPR (kaip jį gauti čia atskira istorija, bet jei klausiam apie verslą, vadinasi matyt jau būsi užsiregistravęs). Prieš porą metų jie padarė, kad įmanoma įmonę atsidaryti per keletą valandų. Galbūt galima angliškai rasti info, bet google translate ir šis tiks nuoroda.
Mokesčių svetainė: https://www.skat.dk/skat.aspx?oId=1757326&vId=0
 
3.Higienos reikalavimai ?
 
Kiek žinau užsieniečius tikrina daug ir nuobodžiai, ir kabinėjasi prie smulkmenų, nes ten žiauriai daug Artimųjų Rytų maisto įmones atidarę - valdžia bijo, kad nuodys jų žmones. O jei rimtai, tai tiesiog mažina konkurenciją daniškoms kompanijoms, nors ir jas gerai skalbia.
 
4.Kiek procentų sudaro privalomas draudimas darbuotojų?
 
http://lietuvos.businessindenmark.dk/pvm-ir-mokesciai
 
5.Elektros kilovato kaina ,dujų kaina ?
 
1kWh ~0.9DKK (www.elpristavlen.dk)
1m3 dujų ~6.90DKK (http://gasprisguiden.dk/)
 
6.Ar yra kažkokios nuolaidos jauniems verslininkams? Ar įmanoma gauti kažkokią paskolą jei turi pradinį kapitalą pvz? ( ar užtneka ten būt pragyvenus pora metų ?)
 
Į didelius bankus gali nesikreipt, jie nepadės. Bet kaip ir visur, matyt rasi kokį vietinį banką/uniją, su neaiškiom perspektyvom.. O vyriausybė pastaraisiais metais laikosi griežtos politikos prieš užsieniečius, iš jų irgi gali pamiršt. Taigi, nedėčiau daug vilčių į veslo paskolas.

Nuo čia gali pradėt.
 
http://www.nasdaqomxbaltic.com/lt/birzu-informacija/nasdaq-omx-baltijos-rinka/investuotojams/pradziamoksliams/
 
Programos, jei kalbam apie OMXB - tavo naršyklės pilnai užteks ir investicinės sąskaitos belekuriam banke (patartina ten, kur mažiausi komisiniai).

Kokie patarimai kovojant su melagingu atsiliepimu ar komentaru?

Jeigu esi tikras, kad komentaras yra melagingas (ar atskleidžia komercinę paslaptį ir panašiai) - turi kelis variantus, kaip galima elgtis:
 


 
Susisiekti su komentaro autoriumi, jeigu numanai, kas jį parašė ir pareikalauti panaikinti komentarą. Šio žingsnio reikia imtis tik tiksliai žinant komentaro autorių.
Susisiekti su svetainės, kurioje patalpintas komentaras, administracija ir pagrįstai pareikalauti panaikinti melagingą informaciją.
Kreiptis į teisėsaugą (policiją arba privataus kaltinimo tvarka, kai komentaro autorius žinomas).
Parašyti motyvuotą atsakymą (informacijos paneigimą) į komentarą.

Tai būtų patys logiškiausi žingsniai. Kadangi šiame forume turime nemažai narių, turinčių savo projektus su galimybėmis komentuoti juose - gal kas yra susidūręs su tokia situacija ir gali pakomentuoti plačiau. Taip pat turime ir ne vieną teisininką, tad būčiau linkęs palikti spekuliacijas jiems :)

Surink apie kuo daugiau informacijos. Kas valdo informacija, valdo situacija. Parasyk pm jei nori, turiu minti.:))

Internetas pilnas įvairiausių straipsnių, patarimų, įžvalgų, mitų ir teisybės, konsultacijų ir konsultantų (ar norinčių jais būti). Visi kažkuo dalinasi, nors didžioji dauguma – pateikia bendrą informaciją, o už gilesnes įžvalgas (nors, tiesą sakant, tai bus lygiai ta pati bendra informacija) prašo susimokėti. Bet dar niekur neteko pamatyti straipsnio apie pačią didžiausią (šiais laikais) verslo klaidą. Kadangi verslas galimas tik tada, kai yra paklausa ir pasiūla – pateikiu Jūsų teismui straipsnį apie tai, apie ką dar niekas nerašė.
 
Didžiausia klaida versle
 
Turėčiau pradėti nuo to, kad dauguma verslininkų to nesupranta ir nenutuokia, kokia galia slypi internete. Įdomiausia, kad patarimo ieškoma tik tuomet, kai tai nutinka. O kai pasakai jaunam verslui, kad turėtų atkreipti į tai dėmesį – tada sulauki atsakymo, kad „ai, man tai negręsia“. Gręsia, mielieji. Tikrai gręsia.
Tai kas gi tai per klaida? Norėčiau, kad labai rimtai perskaitytumėte tai, ką aš rašau ir įsigilintumėte bei pasiruoštumėte tokiam galimam scenarijui. Mano manymu – didžiausia verslo klaida yra ta, kad nėra dedama pakankamai (o dažniausiai – iš viso) noro ir/ar pastangų tam, kad auginti, saugoti ir tinkamai tvarkyti savo verslo skaitmeninę reputaciją.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/01/atsiliepimai.jpg
 
Kaip bebūtų keista – verslininkai investuoja laiką, pinigus ir pastangas, kad augintų savo verslą, užkariautų įvairias rinkas ir net nugalėtų, atrodo, neįmanomas kliūtis pakeliui į sėkmę. Jie aukoja savo santaupas, užstato savo asmeninį turtą, atsisako laisvo laiko, kurį galėtų praleisti su šeima ar draugais tam, kad galėtų sukurti savo ateitį. Ir nei vienas iš pradedančių verslą nedirba „tik“ 8-ias valandas per dieną. Kai kurie net neranda laiko pavalgyti, ką jau kalbėti apie taip reikalingą poilsį! Ir viena vienintelė klaida gali kainuoti viską – laiką, pastangas, santaupas, pinigus, reputaciją ir verslą.
 
Kodėl reikėtų saugotis
 
Taip, tai kainuoja pinigus, tačiau tai turėtų būti natūralu ir laikoma kaip savaime suprantamos išlaidos verslui. Juk mokate už reklamą? Mokate mokesčius? Mokate nuomą ir komunalines išlaidas? Mokate savo darbuotojams? Apmokate telefonų ir interneto paslaugų sąskaitas? Mokate už įrangą, įrankius ar darbo priemones? Mokate už darbuotojų mokymus? Kodėl visa tai darote?
 
Todėl, kad norite, jog Jūsų verslas augtų. Juk teisingai sakau, ar ne? Tai – savaime suprantamos išlaidos. Lietuvoje, tiesa, dar retas verslas apsidraudžia savo veiklą, darbuotojų atsakomybę ir kitus dalykus, kuriems draudimas kitose šalyse yra privalomas, tačiau dabar – ne apie tai.
 
Tiek daug investuojate į savo verslą, o nenumatote to, kad jį gali sugadinti tik vienas iš penkių individų tipų:
 
Piktas konkurentas
 
Tai toks žmogus, kuris norį Jūsų verslo rinkos dalies, nors rinkoje esate tik Jūs dviese.
 
Išprotėjęs klientas
 
Tai toks žmogus, kurio norų tiesiog neįmanoma patenkinti ir jo keliami reikalavimai nei iš tolo neatitinka mokamų pinigų sumos.
 
Nepatenkintas darbuotojas
 
Tai toks žmogus, kuris nusivylęs darbu, Jūsų vadovavimu, atlyginimu ar net savimi, tylintis savyje, tačiau turintis labai daug sukaupto pykčio ir/ar nepasitenkinimo.
 
Nežinau, ar reikia dar smulkiau aiškinti kitus du, potencialiai keliančius milžinišką pavojų Jūsų verslui, tipažus:
 


 
Buvęs/buvusi (vaikinas/mergina, meilužis/meilužė, sugyventinis/sugyventinė, vyras/žmona ir panašiai)
Pavydus (kaimynas, vaikų krepšinio treneris, mokytojas ir visiškai nesvarbu, kas)
 

Blogiausia yra tai, kad žmonės pasižymi tokiomis šlykščiomis savybėmis kaip šmeižtas (kas, beje, yra tikrai sunkiai įrodoma teisme), pavydas, asmeninių duomenų paskelbimas viešoje erdvėje ir panašiai. Įvairiuose puslapiuose rašomi komentarai apie tai, koks Jūsų verslas yra neetiškas, kaip nemokate atlyginimų darbuotojams, koks esate vagis, sukčius ir apgavikas, kaip mokate vokeliuose… Čia būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau baisiausia – ne tai. Baisiausia yra tai, kad verslo savininkas, pamatęs tokius komentarus apie savo verslą (ar save), tuojau pat pagalvoja „suknisti konkurentai!“ ir puola rašyti panašius komentarus apie juos. Nors dažniausiai – internete esanti situacija realiai atspindi Jūsų verslo etiką ir tikrąją situaciją įmonėje.
 
Labai bauginanti statistika
 
Kaip ir daugelyje atvejų – pateiksiu ne visai lietuviškus duomenis (mūsų šalyje tik atliekami tyrimai, kodėl maisto produktai Vokietijoje kainuoja mažiau, nei Lietuvoje ir ar patenkinti pensininkai dabartiniu gyvenimu, ar prie „ruso buvo geriau“), tačiau esu beveik tikras, kad jie pilnai atsipindi ir mūsų šalyje vyraujančias tendencijas. Galų gale – visi mes esame žmonės:
 


 
65% interneto vartotojų laiko interneto paieškos rezultatus patikimiausiu informacijos šaltiniu, kai ieškoma informacijos apie verslą ar žmones (Edelman Trust Barometer tyrimas);
85% vartotojų, prieš atlikdami pirkimą, ieško informacijos apie produktą internete (Yelp tyrimas);
78% įmonių ar personalo atrankos vadovų ieško informacijos apie kandidatus internete ir 35% atmetė kandidatūras, remiantis surasta informacija paieškos variklių pagalba;
90% vartotojų pasitiki kitų asmenų atsiliepimais (Forrester tyrimas), tačiau 78% perskaito mažiau kaip 5 atsiliepimus apie produktą ar verslą;
Iš 75% JAV gyventojų, kurie ieškojo duomenų apie save Google paieškos variklio pagalba, daugiau kaip pusė rado neigiamos informacijos apie save.

Kitais žodžiais tariant – vienas blogas atsiliepimas (nebūtinai net teisingas) ir Jūsų verslas gali pasibaigti. Deja, tačiau statistika nemeluoja. Stebėkite informaciją apie save ir savo verslą, saugokite savo privačius duomenis ir kovokite dėl savo ir Jūsų verslo reputacijos.

Ir vėl įsibegėja bevaisė diskusija su tais pačiais gėrimais ir žmonėmis. :)
 
O juk apibendrinti, kas laimi – Rusija vs. Vakarai, užtenka vieno fakto:
 
Kalifornijos BVP – toks pat kaip Rusijos Federacijos. :) Bye bye, Sabaka!

Jungtinėse Valstijose, maždaug 1980-aisiais, buvo labai madinga versle siekti tapimo „rykliu“ (angl. – shark). Visi to siekė, nes tai – savotiškas pripažinimo statusas. Lietuvoje, berods, prieš kelis metus buvo rodomas JAV kurtas teisinis serialas tokiu pat pavadinimu – „Ryklys“. Einant laikui, šio žodžio prasmė verslo (ir teisės) pasaulyje neprarado savo žavesio ir/ar prasmės. Būti pavadintam „rykliu“ versle ar teisėje – pripažinimo ženklas. Mano manymu – tai dar vienas žingsnis lyderystės link.
 
Jūs galite paklausti: „kaip žuvis, turinti (beveik) neribotą dantų skaičių ir neturinti jokios kantrybės, gali atspindėti tikrą lyderį?„. Atsakymas paprastas: dantys ir kantrybė čia ne prie ko. Kai sakau, kad „buvimas rykliu daro Jus lyderiais“ – kalbu apie ryklį, kaip apie „vandenynų karalių“ (juk liūtas – žvėrių karalius?). Jeigu kam teko žiūrėti laidas apie ryklius – tai žuvys, kurios yra gudrios, paslaptingos ir pavojingos… Ir tai – tik kelios iš savybių, kurias turi turėti tikras lyderis ir kiekvienas ryklys.
 
Visuomet judėkite tik į priekį
 
Turiu savo skaitytojams iššūkį: suraskite ryklį, kuris plauktų atgal. Neįmanoma, ar ne? Rykliai plaukia tik į priekį ir didžioji dauguma iš jų niekada net nesustoja. Jie net nemoka sustoti. Tai reiškia, kad nuo tos dienos, kai jie gimsta (keistai įdomus procesas), iki pat tos dienos, kai miršta (natūralia mirtimi, kovoje, arba nuo žmogaus rankos) – jie visuomet juda į priekį.
 
Turiu ir antrą iššūkį: grįžkite atgal į praeitį ir apsaugokite ką nors nuo nenatūralios mirties. Negalite, ar ne? Bent jau – kol kas. Tai reiškia, kad mes (vėlgi – kol kas?) esame užstrigę laiko tiesėje, kuri veikia paprastu principu: veiksmas = atoveiksmis.
 
Kadangi esame strigę tokioje laiko tiesėje – tai reiškia, kad tai, ar Jūs esate įtakingi/protingi/turtingi/sėkmingi (ir kitokie „-ingi“) tiesiogiai priklauso nuo to, ką Jūs darote. Pavyzdžiui – kai kuriais savo pasiekimais aš tikrai didžiuojuosi, tačiau negaliu juk apsiriboti tuo, ką esu padaręs ar pasiekęs prieš metus, du ar kelis. Visą laiką privalau judėti į priekį, stengtis numatyti mano veiksmų (ar atvirkščiai – neveikimo) atoveiksmius ir kas susitiks LKL finale šiais metais. Juokauju. Man tai visiškai nesvarbu, nes čempionas bus Žalgiris. Sakau Jums tai kaip kaunietis (ar reikia parašyti, kad juokauju, kol Lietuvos Ryto fanai nenulaužė mano portalo?).
 
 
Ta pati taisyklė galioja ir Jums: jeigu kažką pasiekėte 2014-aisiais – tegul tai ir lieka 2014-uosiuose. Dabar – 2015-ieji: naujų pasiekimų laikas. Ši formulė galioja ne tik metams, tačiau ir mėnesiams, savaitėms, dienoms ir net valandoms ar minutėms. Beveik visada galima pagauti stambesnę žuvį. Tačiau to nepabandę – nesužinosite, ar tai yra iš viso įmanoma.
 
 
Darykite viską, kad pasiektumėte tikslą
 
Judėjimas į priekį yra gerai. Bet mažiau savimi pasitikintys užduos sau klausimą: „ar man tikrai pasiseks?“. Dar kartą pažiūrėkime į ryklius: tyrimai rodo, kad ryklių „uoslė kraujui“ yra tokia, jog jie gali aptikti golfo kamuoliuką (42.67 mm) Loch Neso ežere (56,4 km²). Tokiu nuotoliu pajutę kraują – rykliai tikrai atplauks ir pasiims tai, kas (jų manymu) „yra jų“. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų – tai praktiškai reiškia, jog ryklį gali supti šimtai sveikų žuvų ir kai tik ryklys pajus kažkur kraują – jis plauks būtent ten. Pagalvokite apie tai.
 

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/01/ryklys-su-zuvimis.jpg

 
Todėl ir mano patarimas Jums: darykite absoliučiai viską, kad pasiektumėte savo tikslų. Jeigu „užuodžiate“ naują galimybę savo verslui – imkitės jos. Jeigu ieškote darbo ir Jums tinkamas darbas yra ne Vilniuje, o Klaipėdoje – kandidatuokite. Potencialios galimybės yra praktiškai neribotos. Dabar – galima dirbti Indijos kompanijai iš Joniškyje esančio buto. Technologijos atveria mums neribotas galimybes, reikia tik mokėti jas pažaboti sau ir… nebijoti daryti viską, ką tik galite.
 
Reputacija eina pirma Jūsų
 
„Atsargiai! Pugžlys!“ – išgirsite paplūdimyje ir nusijuoksite. „Atsargiai, ryklys!!!“ – ir paplūdimyje esantys žmonės bus krante. Vien tik žodis „ryklys“ verčia žmones truputį „myžtelėti“ į apatinius. Tai – kietas žodis. Kietas pavadinimas. Savo kietumu puikiai atitinkantis padarą, kuris tuo žodžiu apibūdinamas. Pamatote peleką, išlindusį iš vandens ir iš karto pagalvojate apie ryklį, o ne delfiną, teisingai? Ryklio reputacija mūsų, žmonių, pasaulyje yra jau kaip reikiant „įtvirtinta“. Patiems rykliams ji nieko nereiškia, tačiau žmonės, kita vertus, puikiai žino, ko reikia saugotis būnant vandenyje. Didelės bangos, raudona vėliava ir net medūzos ramiai sau „sėdi pavėsyje ir rūko“, palyginus visa tai su rykliais ir jų reputacija tarp žmonių.
 
Šiais laikais – viskas, ką mes darome, gali atsirasti internete. Tai, kaip pribloškėte direktorių tarybą ar krapštėte nosį ir sprigtu šaudėte jos turinį ant lubų – gali atsidurti internete. Beveik visi turime savo „skaitmeninį antspaudą“, kad ir kas tai bebūtų – mūsų socialinių tinklų profiliai, Twitter paskyra, Pinterest interesai, YouTube video klipai, gyvenimo aprašymas LinkedIn’e ir panašiai. Visa tai – yra Jūsų reputacija. Ir Jūsų reputacija eina pirma Jūsų, kad ir ką bedarytumėte, kad ir koks žmogus bebūtumėte – geriausias ar tragiškiausias. Ir lyderiai moka rūpintis savo reputacija, nes jie žino, ką ji reiškia. Ypač – šiais laikais.
 
Trys paprastos lyderystės pamokos iš vandenyje gyvenančios žuvies. Tiesa, dar kai kas – rykliai neturi baimės jausmo, o didžioji dauguma Jūsų – bijo vorų. Nepaisant to – Jūs vis tiek galite būti rykliais savo pasaulyje. Tereikia Jums iš savo komfortiško ir saugaus akvariumo išplaukti į vandenyną.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Keista matyti zmogu kuris remiasi tuo ka raso lrytas.lt. Nepamirskim kad lrytas.lt rase ir apie Sochi kad ten viskas mire, ir apie istustejusi, badaujanti ir merdinti Kryma, ir apie ginklus vezamus Rusijos humanitarines pagalbos rytu Ukrainai sunkvezimiais, bei isvezamus rusu armijos lavonus humanitarines pagalbos sunkveziamiais, beje buvo ryskus straipsnis apie tai kaip pats Janukovicius isvyko is Ukrainos tais paciais sukvezimiais, beje nepamirskim paminet ir Rusu armijos Ukrainoje, ir teroristu rytu Ukrainoje apie kuriuos taip issamiai aprasinejo lrytas.lt, o jeigu ir prisiminus rusu armijos tanku kolonas kurios kiekviena diena vaziavo i Ukraina pasak lryto.lt, o kiek dar "pamirstu" pamineti faktu kas is tiesu vyko Ukrainoi, na kad ir kaip butu gaila, taciau kolkas dar niekas nepasitvirtino. Cia tik is prisiminimu parasiau, visgi nemazai laiko paaukojau tuo duomedamisis, 15min ar delfi buvo dar idomesnes juoka sukelusios informacijos.

sveiki
nebesvajokit vaikiskai apie sita .BIZNY".biznis metai,2baigsis.ir norint i ji isisukti reikia minimum 1000000e.
zinau ka sakau.nes toje veikloje jau beveik 2metai.pinigai eina velniski.
vyksta viskas taip;
1 kertame maziausiai 1he pievos, 1he kanalo ar pamiskes.
2 turi buti kelys(zvyrkelis)4-5metrai kaip minejot kad 2furom sustoti.iki zvyrkelio jusu pieva ar kanalas negali buti toliau kaip 2km.per toli gaunasi medvezei vezti.
3 atsiskaitymas yra, kai viska susmulkina.i didziaje fura telpa max 90erd.tai yra apie 43kubus.
is vieno hektaro normaliai apzelusios pievos prikertame nuo 2-4furu.
kertame tik su pjuklais.8zmoniu brigada prikerta per 8valanadas 2-3furas.
moka uz erdm.jei zmogaus pieva ir jis pats issikerta, gauna 14lt.jei jam iskerta kiti 7lt.
1erdm yra 0,33kubo(berods)
firma gauna uz fura pristaciusia i katilne apie 3500-4000lt(kaip laimejo konkursa)

Hobis jau beveik tapo verslu!
 
Prieš kelis metus pradėjau domėtis SEO, pabandžiau ir manau pavyko!
 
Iššūkį mečiau SEO profesionalams. KAIP? Tikslas buvo su raktažodžias "SEO", "SEO paslaugos", "SEO tekstai" ir pan. Atsidurti google pirmose vietose IR PAVYKO (nors ir paslaugų tokių neteikiu kolkas). Dabar pakrito pozicijos į 2-3, nors praitą savaitę jau buvau ir pirmose vietose, bet manau pakilsiu neuzilgo atgal į pirmas vietas :-)
 
PUSLAPIS: www.seopaslaptys.lt - Nemokama naudinga informacija apie SEO

Automobilių remontas, ardymas ir restauracija yra trys visiškai skirtingi dalykai.
 
Remontas duoda greitus pinigus, bet be patirties be šansų. Reikia baigt mokslus, atlikti praktiką servise bent metus, tada jau kažką savo atidarinėt. Nes be patirties nebus kokybės, o be kokybės nebus klientų. Taip pat reikia didelių investicijų įrangai ir įrankiams. Gal ne 100k, bet vistiek ne stundento kišenei.
 
Ardymui daug mokslo nereikia, jį galima pradėti su nedidelėm investicijom, pelnas procentaliai labai didelis, bet reikės ilgai laukti kol išardytas automobilis atsipirks. Jei norėsit legalizuots, tai turėsit daug reikalų su aplinkos apsauga ir t.t.
 
Restauracijai reikia daug laiko, kruopštumo ir kantrybės. Patirtis ateis darant, nes savo mašinoje negaila kažką sugadint.

Kodėl tokia nuomonė? Vat brangių mašinų ardymas neturint patirties ir vardo, jau gali būt geras minusas, nes retas kas kokiai apynaujai mašinai pirks neaiškią detalę be garantijos ar su žodine.
Už keletą šimtų galima paimt mašiną, kuri supuvo, stipriau daužta ar tiesiog turi kažkokių bėdų. Tačiau apstu bus likusiu sveikų detalių, kurios tikrai nesunkiai bus parduotos.
Be abejonės, nereikia pirkti kokio Cadillac'o ardymui ar Suzuki - vargu ar greit pavyktų dalis parduot... Tokiem kaip Passat, Golf, Espace ar kitos ant kiekvieno kampo sutinkamos mašinos dalių vis dar trūksta. Apie tai teko jau diskutuot kitoj temoj forume.
 
 
 
 
Tai yra faktas, bet jo aš nesuprantu. Atėjo krizė - servisai vis dar pilni, reiškia žmonės neatsisakė automobilių, praėjo krizė - servisai vis dar pilni, reiškia naujų automobilių neprisipirko. Net ir tie, kurie velnias žino ar iš viso supranta ką daro priverčia laukt eilėse - žmonės skuba ir neretai renkasi nežiūrėdami į kokybę, o tik į priėmimo laiką.
Iš tiesų, mėgau tvarkytis viename servise - gerai dirba, padaro, ką pažada, kaina ne iš mažų, bet suteikia garantijas (raštiškai), pateikia detalią informaciją. Bet kuomet reikia ką nors patvarkyt ir turi laukt 2-3 savaites kol priims, teko ieškot kitos vietos tvarkymui. Per 2-3 savaites gedimas gali surimtėti ir sukelti kitų gedimų.
Konkurencija atrodo žvėriška, bet poreikis, matyt, tik auga. Arba servisai bando dirbt minimaliom sąnaudom - mažesnės patalpos, mažiau darbuotojų, bet 100% užimtumas.

Būsiu blogai išsireiškęs, turėjau omenyje pasiekia mane per tiek laiko, o gaminamas buvo masiškai, nes buvo galimybė tartis dėl atsiėmimo iš tiekėjo patiems per porą sav., šiek tiek numušant kainą. Kaip supratau, tiesiog iš to galo neveždavo daug baldų, nes nėr paklausos. Na, nesigilinkim į tai, bet tai nebuvo vienetinės gamybos baldas ar pan.
Gal ne pats geriausias pavyzdys.
Dauguma tų persiverčiančių, pasislepiančių ir kitokių kompaktiškų baldų susiję su Italais, reikėtų panaršyti po jų interneto svetaines, galbūt ten kainos kur kas geresnės.
O kaip susidaro baldų kainos žinau puikiai, su baldų furnitūra esu susidūręs iš labai arti. Žinau ir kiek laiko užtrunka persireguliuot stakles, ir kiek tos staklės kainuoja (net ir 10 m. naudotos...)
 
Tiesiog noriu pasakyti, kad jei tranformeriai bus už kiek labiau prieinamą kainą nei yra dabar, pirkėjų bus, jei kaina liks įperkama tiek tiems, kuriems tokie baldai nė velnio nereikalingi - pirkėjų nebus.
Šiai dienai matau nebent tik tuos, kurie gyvena senamiestyje ir susilaukė "netyčiuko" ar turtingų tėvų studentas vaikelis, kuriam nupirko butą arti centro ar centre, bet didelio nenorėjo dėl išlaikymo ir tvarkymosi ar kt. dalykų.
 
Man šie baldai dabar praverstų, tačiau aš vis tiek mieliau svarstau apie erdvesnio būsto įsigijimą nei investiciją į baldus, kurių dalis vis tiek nėra labai patogūs.
 
Beje, pirmą kartą lovą - spintą pamačiau dar būdamas mažas vaikas, man paliko laaabai didelį įspūdį ir baimę, kad tą lova gali užkrist kai eini pro šalį ar sugrįžt į spintą kai tu miegi :D

Čia galiu įvardinti kitą medalio pusę - retas žmogus užsimina apie čiužinio svorį ;) Tiesiog jam reikia be čiužinio ir tiek, o po to sužino, kad jo turimas sunkus - netinka ;) Bet taip, klaida yra iš abiejų pusių ir teisingo varianto nėra
 
Būtent - kaina yra didžiulė ir ne mažų butų savininkams skirta. Čia visas šuo ir pakastas...
 
Dėl baldų, tai galiu pasakyti tik tiek, kad yra ir staliukų po 150€ yra ir po 30€ yra ir po 5000€ - viskas yra pagal poreikius. Čia galiu pasakyti puikų pavyzdį - metalinė koja gali kainuoti nuo 10€/vnt. iki 1500€/vnt. - viskas pagal norus :) Tas pats variantas yra ir su kitomis dalimis... Yra stiklo laikikliai po 1€, tačiau yra ir po 50€, nes juose stovi po 1 LED diodą ( tiesa jiems valdymas vėl perkamas atskirai, laidai taip pat ).
Dabar tai ką tu įvardinai - 12k litų ir gaminama pagal užsakymą. Nekyla klausimas kodėl? Gal kažkas yra specifinio? Nors labiau ne tai, kad specifinio, o gaminamas ne mąsiškai. Yra standartiniai baldai, kurių per dieną pagaminama po 2-10 vienetų ( vienas žmogus ) ir yra nestandartinis baldas, kuris pagaminamas per 1-3 savaites ( 1 žmogus ). Kaina nestandartinio PRIVALO būti didesnė. Kitaip iš ko žmogus gaus algą? Laikas turi atsipirkti, todėl standartiniai, kurie gaminami greit - parduodami už mažiau, o ne standartiniai - už gerokai daugiau.
 
Na ir vėl pvz tau: standartinis kompiuterinis stalas tarkime kainuoja 100€. Gamybos procesas aiškus - viskas gaminama mąsiškai, taigi laiko negaišti nustatinėjant staklių, keičiant įrankių ir t.t. - rezultatas yra pigus baldas. Dabar paimkim vieną šitą stalą ir tarkim iš metro pločio padarykim 1,5 metro. Kas gi gausis? Kaina iškart bus ne 150€, o kokie 200-400€ jeigu ne daugiau ( aš ne baldininkas, tai nepasakysiu, tik galvoju logiškai ir pats esu matęs gamybos procesus ). Kodėl gi? Na pirmiausia todėl, kad plokštę reikia supjaustyti, nes jos atvežamos pas gamintoją gigantiškais "lapais". Taigi, tavo vienas stalas reikalauja kitokių nustatymų nei visi kiti stalai. Ir deja, bet ne vienai detalei tai bus, kas vėl - papildomas darbas. Toliau, ta pati struktūra nevisada tiks - turi būti kažkur atramos taškas per vidurį, kad padėjus kompą - stalas nelūžtų ar nesulinktų. Tai vėl turi įsivertinti gamintojas ir apskaičiuoti, bei panaudoti kažkokią technologiją. Na ir pabaigai - kiekviena smulkmena bus unikali. Netiks sakykim jau iš anksto sukarpyta PVC juosta, reikės kitos ir t.t. - čia jau yra žaidimas už kurį moki.
 
Beje, neginu aš nei vienos ar kitos pozicijos - yra poreikis, yra ir kaina, tačiau tikrai reikėtų suvokti, kad net 1 centimetras keičia visą darbų eigą. Gerai, kad jį nupjauti reikėtų - dar galima atskirai nupjauti iš visos krūvos... Bet jeigu jį priauginti? Taigi čia ir kaina susideda. Unikalumas kainuoja ir taip visada buvo.
 
ps. Juokingiausia tai, kad visos šios problemos aktualios ir mano profesijoje. Žmogus ateina ir sako, man reikia unikalaus puslapio ( sakykim socialinio tinklo ) ir paprasto blog'o. Kodėl jų kainos skiriasi? Juk abiejuose yra vartotojai ir panašios funkcijos :) ( ps. panašiai yra man buvę su vienu klientu :) )