"Vidutinybė"

Trumpai drūtai - kiekvienas žmogus pasirenka kaip jam "plaukti" per gyvenimą. Gaila, kad dauguma pasirenka plaukti kaip šū.dai - paviršiuje ir pasroviui.

Kodėl? O jeigu jam taip patinka? :) Žinau krūvą žmonių, kurie dirba nuo 8 iki 5, laisvu laiku užsiima savo hobiais, per atostogas nuvažiuoja kur nors pailsėt, pamatyt pasaulio ir gyvena sau laimingai:). Ne visiems reikia uždirbt milijonų ar išvažinėt visą pasaulį..

Kodėl? O jeigu jam taip patinka? :) Žinau krūvą žmonių, kurie dirba nuo 8 iki 5, laisvu laiku užsiima savo hobiais, per atostogas nuvažiuoja kur nors pailsėt, pamatyt pasaulio ir gyvena sau laimingai:). Ne visiems reikia uždirbt milijonų ar išvažinėt visą pasaulį..

Tai čia nieko blogo, šnekam apie vidutinybes, kurios neturi nei hobio, nei noro kažką nuveikti ar pamatyti :)

Tai čia nieko blogo, šnekam apie vidutinybes, kurios neturi nei hobio, nei noro kažką nuveikti ar pamatyti :)

O gal jiem taip patinka? :)

O gal jiem taip patinka? :)

Todėl ir yra vidutinybės, kad pasitenkina tik tokiu savo egzistavimu (taip, pagal juos tai gyvenimas). Žmogus vidutinybe tampa tada, kai nustoja išnaudoti savo visą potencialą (arba bent dalį jo).

Todėl ir yra vidutinybės, kad pasitenkina tik tokiu savo egzistavimu (taip, pagal juos tai gyvenimas). Žmogus vidutinybe tampa tada, kai nustoja išnaudoti savo visą potencialą (arba bent dalį jo).

Taikliai pasakyta

Bet negaliu paneigti ir to fakto, jog mokykloje sunku išsaugoti tą tokį unikalumą, todėl daug kas pasiduoda ir ima plaukti ta srove kuria plauke kiti.. :)

Ka mandaryt jeigu dingo manasis unikalumas? mokykloje kad ir ka bedaryciau stengiuosi neissiskirt is kitu ir pritapt. Isvis prie betko prisitaikau lengvai ir esu prisitaikelis. Ar imanoma issiugdyt ta unikaluma ir isdryst buti tvirtam ir turinciam savaja nuomone, o ne klausanciam kitu "patarimu"?

Įmanoma, bet žymiai sunkiau negu pritapėliu būt, o kai turėsi pakankamai daug praktikos ir pasitikėjimo savim kiti stengsis būt pritapėliai.

Kaip sakoma nera nieko blogiau nei buti vidutinybe.

Kaip tam filme amerikiestiskos aistros ar rozes, sake geriau jau tureti zemesni lygi, nes bunant vidutinybe esi istriges tarp viduriuko ;D nei ten nei ten.

Kaip sakoma nera nieko blogiau nei buti vidutinybe.

Kaip tam filme amerikiestiskos aistros ar rozes, sake geriau jau tureti zemesni lygi, nes bunant vidutinybe esi istriges tarp viduriuko ;D nei ten nei ten.

Gal tas filmas "Amerikietiškos grožybės"?

Šiaip vidutinybe aš skaitau žmogų, kuris neturi jokių tikslų, tačiau dirba, mokosi tik tam, kad kažką daryti norint išgyventi vistiek reikia. Aukščiau vidutinybės žmonės, kurie visada siekia kažko daugiau, nebijo rizikuoti, kuria planus ir žmonės, kurie žvelgia į priekį.

Gal tas filmas "Amerikietiškos grožybės"?

 

Šiaip vidutinybe aš skaitau žmogų, kuris neturi jokių tikslų, tačiau dirba, mokosi tik tam, kad kažką daryti norint išgyventi vistiek reikia. Aukščiau vidutinybės žmonės, kurie visada siekia kažko daugiau, nebijo rizikuoti, kuria planus ir žmonės, kurie žvelgia į priekį.

Aha tikrai tas, buvau pamirses pavadinima.

Mokykloje labai didžiulei savo laimei mūsų klasei teko auklėtoja, kuri būti visos mokyklos "žvaigždė", "švyturys". Be jos praktiškai nevykdavo jokie renginiai (na, neskaitant minėjimų visokių ir kt. nuobodybių). Vos pas ją patekom, buvom tipinė klasė (kaip ir kitos Lietuvos mokyklų 5 klasės). Tačiau nuo pat pirmųjų metų mus iš pradžių vertė dalyvauti renginiuose visokiuose, vaikščiot į parodas, knygų muges, daryt pristatymus, skaityt knygas, eiti į susitikimus su poetais, autoriais, aktoriais, vaikščiot į spektaklius. Iš pradžių tai labai nervino, nes nei įdomu būdavo tie visi susitikimai ar spektakliai, nei ką. Tačiau po kelerių metų tokių "kankinimų" visi apsiprato, pradėjo patys domėtis visais šiais dalykais. Aišku, buvo ir tokių, kurie nieko nenorėjo girdėt ir norėjo išlikti vidutinybėmis. Ačiū Dievui po kurio laiko jie išėjo į kitas mokyklas. Na, o finale mūsų klasė buvo pati aktyviausia mokyklos renginiuose, buvom aplankę krūvą susitikimų, krūvą spektaklių. Buvom susiorganizavę krūvą susitikimų su aktoriais, rašytojais, su L. Donskiu. Visą tai savo mokykloje. Patys. Beveik visus mokyklos renginius organizuodavom patys, aišku, su truputi koordinavimo iš auklėtojos. Ir, kas svarbiausia, mums tai patiko. Galiu drąsiai sakyt, kad nei vienas iš mūsų klasės užaugęs nebus vidutinybė (aišku, jeigu kažkas neatsitiks ir nepasikeis kardinaliai). Per tuos 7 metus išlaisvėjom, atsikratėm visokių baimių (pvz. lipti ant scenos, kažką pasakyt prieš auditoriją ar atrodyti kvailai). Labai dėl to esam laimingi. Beje, nepaminėjau, kad mes ir mokėmės. Tai, kaip bebūtų, yra svarbu ir visi turėtų mokytis. Gal ne sėdėt naktimis ir kalti, tačiau bent sąžiningai lankyti visas pamokas ir užsirašinėt. Jau vien to pakaks, kad kažką įsisavintumėt :)

Tai tiek. Apibendrinant galiu pasakyt, kad aplinka mokykloje labai labai labai stipriai įtakoja asmenybės vystymąsį. Ir manau galėčiau netgi drąsiai pasiūlyti tiems, kurie galvoja, kad jų klasė ar mokykla nieko gero jiems nepasiūlys - pasvarstyti apie mokyklos (ar klasės) keitimą. Tačiau keitimą ne šiaip, o prieš tai rimtai pasidomėjus, pasinagrinėjus, kur per likusį mokslo laiką jūs sugebėsit išsilaisvinti, tapti originaliais, mokančiais būti.

P.S. Kas gi ta vidutinybė? Mano manymu, vidutinybės buvo greta mūsų ėjusi kita klasė, kurią sudarė pagrinde vien "forsai", blondinės nuogais pilvais ant kulnų. Tai buvo, mano manymu, vidutinybės. Gal aš klystu, gal mažai su jais teko bendraut. Tikiuosi, kad pastarasis variantas vis gi teisingas bus, nes tik ne vidutinybės mano manymu gali pasiekti tikrų aukštumų (tiek fizine, tiek materialine, tiek dvasine prasme).

Apie vidutinybes nuo Kerniaus:

Protingi išvyksta, kad tokiais ir išliktų, – kad netaptų vidutinybėmis. Ne, nesakau, kad Lietuvoje visi tampa, bet tu turi būti labai stiprus, kad aukštasis mokslas Lietuvoje tavęs nepalaužtų ir nepriverstų jaustis eiliniu – nieko ypatingo nesugebančiu, tokiu kaip kiti (o iš tikrųjų kiekvienas kažką sugeba, jei tiki savimi, – tik tas tikėjimas dažnai universitete nužudomas, kai pažiūri į tuštutę iš kairės, kurią dėstytojai už mintinai iškaltą teoriją laiko kurso pirmūne). Žinau daugybę gabių žmonių, kuriems reikėjo iššūkių, bet universitete jie gavo tik užduotis pritaikytas vidutiniokams, – tokias, kad „nebūtų per sunkios visiems“. Tas užduotis spręsdami iš gabių ir daug žadančių jie tais vidutiniokais ir patapo. Užsienyje geras dėstytojas niekada neduos užduočių, kurios tau būtų lengvos – nes tu tada tiesiog netobulėji – todėl gabus studentas visada turi kur kilti aukščiau, – maksimalų įvertinimą (kuris reiškia: „geriau neįmanoma“) gauti yra labai sunku.