Pedantiškumas – yda ar privalumas?

Sveiki,

pagaliau prisiverčiau ir suradau laiko sukurti šią, man itin aktualią, temą. Suprantu, kad ne visi mane supras, tačiau vis tiek įdomu sužinoti Jūsų nuomonę šiuo man labai rūpimu klausimu. Pedantiškumas (perdėtas tvarkingumas, smulkmeniškumas) - tai sąvybė, kurią turi toli gražu ne kiekvienas žmogus ir puikiai suprantu, kad didžioji šio forumo vartotojų dalis netgi nebuvo su juo susidūrę. Visgi tikiu, kad atsiras bent vienas pedantas ar bent jau su šiuo reikalu kaip nors susidūręs žmogus.

Kaip iš konteksto jau galima suprasti - esu pedantas - ir tokiu tapau prieš gerus 4 ar 5 metus, kuomet daviau sau pažadą pasitempti moksluose, nes būtent tuo metu buvau stiprus penketukininkas ir mokykloje man sekėsi, tiesą sakant, nelabai gerai. Nuo tada pradėjau idealiai tvarkingai ruošti namų darbus, planavau savo laiką, ganėtinai nemažai mokiausi ir to pasekoje pažymiai ženkliai pakilo trimis ar net keturiais balais bei taipogi tapau itin tvarkingu. Taip, tai labai gerai, tačiau tas perdėtas, besaikis smulkmeniškumas ilgainiui pradėjo ir trukdyti: nebegaliu susikaupti, jeigu matau ant stalo bent menkiausią dulkelę, žinau, kad mano spintoje rūbai ar knygos nėra sudėtos netvarkingai ir beveik nebemoku atsipalaiduoti. Galima sakyti, kiekvieną dieną kuopiu savo kambarį, siurbiu dulkes, tačiau vis tiek to tobulumo taip ir nepasiekiu, dėl ko retkarčiais net pavargstu.

Jūsų nuomone - tai normalu, ar tai jau psichinis sutrikimas?

Kalbant apie pedantiškumą - kai kuriuose vietuose esu pedantas, nes to reikalo mano užimamos pareigos, tai yra žiūriu, kad visi dokumentai būtų sudėti tvarkingai ir negali būti kitaip. Bet kai pedantiškumas tampa ne pliusu ( kaip minėjai pradžioje pakilo Tavo pažymiai) o trukdžiu ( daryti tuos pačius darbus, ar susikaupti) tada tai yra minusas ir psichinis sutrikimas mano nuomone.

Žinau, ką tai reiškia, nes pats esu gana pedantiškas.

Ar tai trukdo? Kaip kada. Turiu sesė, kuri pasižymi tuo, kad mėgsta palikti bet ką ir bet kur, o mane tai nervina. Tačiau dabar studijuoju, todėl retai pasitaiko, kad kas nors kambaryje atsirastu ne savo vietoje. Pliusas tas, kad visada žinau, ko kur ieškoti.

Minusas: kaip ir tu minėjai, nebesugebu atsipalaiduoti. Neretai atsigulus į lovą galvoje sukasi mintys apie dienos darbus, ar tikrai padariau viską gerai ir pan..

Kartais tai tikrai labai vargina, bet viską susumavus, manau, kad tai teigiamas bruožas.

Aš taip pat manau, kad čia daugiau pliusų nei minusų. Moksluose ar panašiai nesu labai pedantiškas, bet man taip pat labai dažnai būna, kad nepavyksta susikaupti, nes kažkas yra netobula. Ir mane tai buvo irgi stipriai užknisę... Kai viską susiruošdavau - užkandžius, TV pultelį ir t.t., atsigulu pagaliau vakare ant lovos, pamatau - Kalėdinė girlianda truputį atkibus. Ir niekaip nenusiraminsiu, kol jos nepastatysiu į vietą... Taip pat sunku kartais būna ir klausytis žmogaus. Va ir kiekvieną Uždarbis.lt postą redaguoju po kelis kart. :D Nu ir vistiek Š gaunas.

Su laiku, esant norui, manau tokių įpročių galima atsisakyti. Tiesiog stengiuos koncentruotis ant esminių, dabar vykstančių dalykų.

Įdomi tema, manau, reiktų pradėti nuo pradžių - kas yra pedantiškumas

pedantišk|as, pedantiška labai tikslus, smulkmeniškas

Vien iš šių žodžių, tai pedantiškumas yra kaip žmogaus asmenybės bruožas. Tikrai nemanau, kad tai galima vadinti psichine liga, nes pedantų yra labai daug žmonių. Taipogi nemanau, kad tai labai kenkia gyvenime, tačiau visada reikia žinoti, kad gerai viskas, kas su saiku. Taip ir čia, viskas bus gerai, kol tu nepradėsi savo pedantiškumo kišti ir primesti kitiems žmoniems. Jei būsi pedantas saiku, manau ir gyvenime geriau seksis.

Tai tikrai ne liga, BET - toks užkietėjęs pedantas gali būti laimingas tik su kitais pedantais, o kadangi jų mažuma, tai tau bus sunku, jei neišmoksi atsipalaiduoti.

Viskas turi būti proto ribose, pvz. aš nesu pedantė, bet palyginus su broliu, tai tvarkos įsikūnijimas :D mane labai erzindavo, kad jis viską išmėto ten kur eina, dabar kartu nebegyvenam, užtat kartais erzina vyras, kuris dažnai palieka apkuistą virtuvę arba sukrauna didžiulį kalną iš drabužių :D Supratau, kad beviltiška ir nebekreipiu dėmesio :) kam gandintis nuotaiką?

Žodžiu būk pedantas, bet išmok nekreipt dėmesio į smulkmenas :) tai nėra lengva, bet įmanoma

Mano manymu, pedantiškumas gali būti tik įgijamas - iš esmės įgysi šią savybą ar ne priklauso nuo auklėjimo pačioje vaikystėje, bet svarbūs išlieka ir kiti gyvenimo etapai - paauglystė, branda. Sakyčiau, pedantiškumas - visuomenės/aplinkos įdiegtas bruožas. Žinoma, gali jis išgarsinti, jeigu nusprendi tapti dizaineriu ar dailininku ir sieki tobulybės - tarkim, elementariausias pavyzdys - Steve'as Jobs'as, greičiausiai dėl griežtumo, savito požiūrio laikymosi bet kuriuo atveju ir įtūžio, kai pamato kažką netobulo, tapęs etalonu talentingais save laikantiems žmonėms. Bendrai apibūdinimas tinka ir kitoms profesijoms, reikalaujančioms kruopštumo, aukščiausios kokybės, bet itin svarbu sugebėti nuolatinę įtampą palikti darbo vietoje - neišsinešti jos į namus.

Pedantiškumas eina kartu su perfekcionizmu ar idealizmu - asmuo labiau vertina kokybę nei kiekybę, t.y. geriau mažiau, tačiau idealiai, nei daugiau, bet kiek "skylėtai". Suprantama, pedantišką bosą turėti ne juokai - stenkis iš visų jėgų, dirbk viršvalandžius, tačiau jam kartais vis tiek neįtiksi paprasčiausiai dėl emocinio nestabilumo - kai užklups prasta nuotaika, net ir puikiausiai atliktas darbas pasirodys neužbaigtas, iš tiesų "prastas" vadovo akimis.

Bendrai čia galioja įprastas visko modelis - yra ir minusų, ir pliusų. Žmogus privalo daugiau laiko skirti sau ir įvaldyti atsipalaidavimo techniką, mokėti bent trumpam atsiriboti nuo aplinkos, kuri pastoviai pripildo makaulę "nebūtomis problemomis" (na, tokiomis, kurias paprastai neįsitempęs praleistų pro akis). Manau, gebėjimas nesureikšminti situacijos veda į dvasinį tobulėjimą, mokėjimą valdyti emocijas, instinktus :).

Man daug kas sako , jog esu pedantas , tačiau pats savęs tokiu nelaikau. Pedantu būt nėra nei gerai nei blogai , skirtingi žmonės gi visi esam , tai turi ir pliusų ir minusų ( visur galma jų įžvelgti ). Tačiau pedantai kaikuriose gyvenimo situacijos gali jaustis saugiau, tarkim atvyksta neplanuoti svečiai namo , tau nereikės begioti po namą ir jį tvarkyti , nes jis jau bus tvarkingas ir tai tik vienas atvėjis . Manau pedantui lengviau kilti karjieros laiptais , nes kai atlieki savo darbą kruopščiai ir atsakingai tave pastebės darbdavys ir galbūt paaukštins ir t.t. Tai va Pedantai turėtu džiaugtis , jog tokie yra , nes kuo toliau tuo daugiau žmonių atsiranta kuriem į viską nusispjaut , taigi pedantiškumas yra įgytas bruožas kuri turėtum vertinti.

Kas per daug, tas nesveika, bet vistik, nors trupinėlį pedantiškumo vistik reikia turėti savyje. Įsivaizduokit žmogų be pedanto gyslelės - na, irgi ne pyragai :) Tadai, šaunu, kad sau davei pažadą pradėti ruošti namų darbus kruopščiai, ne kiekvienas žmogus tą sau pasižadėtų ir tik vienetai to pažado laikytųsi ilgiau negu mėnesį :) Su šiuo pažadu atsiskleidžia ir kelios Tavo savybės - pareigingumas, darbštumas. Būti pedantu ir nedarbščiu, manau, kad neįmanoma. Na, o būnant juodu pedantu, labai greitai eikvojasi nervų lastelės, nes visalaik nerviniesi apie nereikšmingus dalykus.

Mano tėtis yra gan stiprus pedantas. Nors ne toks, kaip tu, kad kiekvieną dieną valytųsi ar tvarkytų daiktus, tačiau pakankamai. Vis pyksta, kai pamato pas mane semestro metu krūvą popierių ant stalo, po kuriais sunku kažką rasti. Ir kas blogiausia - dažnai jis tą netvarką neiškentęs sutvarko. O tai jau - man šakės. Po sutvarkymo nieko neberandu, tenka išnaujo mokintis stalo "tvarką", kad žinočiau kur ir kas padėta. Taip pat mėgsta pas mane su kokiu reikalu atėjęs padėlioti telefoną, laikrodį, piniginę ir kt. panašius daiktus ant stalo pagal rikiuotę. Mane tai erzina, nervuoja. Panaši situacija ir kitur, visada labai pyksta, jeigu daug netvarkos, šiukšlių yra, arba net virtuvėje aplink kriauklę pritaškyta.

Tad taip - itin didelis pedantiškumas tikrai yra didelė kliūtis tiek pačiam (tavo atveju tai kliūtis itin didelė), tiek aplinkiniams, kai pedantiškumas išeina iš asmeninės zonos ribų. Gal nuskambės kiek žiaurokai, tačiau manyčiau, kad bent tavo atveju reikėtų ieškoti galimų gydymo būdų, nes panašu, kad tau tai nemažai trukdo gyventi. Prašyk šeimos narių pagalbos. Jeigu negalės jie padėti - nebijok kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

O paprastas, neperdėtas tvarkingumas dar niekada niekam nepakenkė ir tai yra tikrai didelis privalumas :)

Puikiai suprantu apie ką šneki. Pedantas esu tiek, kiek save prisimenu, jau gilioj vaikystėj tobulai susitvarkydavau stalčius, viską visada susidėliodavau į vietas. :) Pas mane kiekvienas daiktas turi būti padėtas tam tikroje vietoje ir pasuktas tam tikru kampu, nes kitaip man tiesiog nepatinka. O ir susidėliojus taip daiktus, po to puikiai žinau ar kas nors lietė kažką iš mano daiktu, ar ne :D šiaip puiki savybė manau, ypač tai vertina žmonės, kurie gyvena su manim. Aišku, būna kad patį kartais užknisa šita savybė, nes vietoj ramybės galvoj tu mastai ar viskas tvarkingai kambary sudėliota, bet nuleidus šiek tiek kartelę galima išlikt pedantu tiesiog nekreipiant dėmesio į "nematomus" dalykus :)

aš taip pat esu pedantas, tai veikiau minusas nei pliusas, nes tobulumui ribų nėra ir savo projektus galėčiau tobulinti iki begalybės, o tai nėra gerai, nes jie taip "pastringa" tobulinimo procese.

 

pedantu patapau taip pat mokykloje, buvau labai stiprus penketukininkas, septynetas būdavo mano aukščiausias pažymys. Bet laikui bėgant susigriebiau ir šiaip ne taip vidurkį pritempiau prie 8 ir galiausiai 12 klasę baigiau su 8,6 vidurkiu.

 

Pedantiškumą labai gerai išgydo universitetas, tiksliau gyvenimas bendrabutyje, labai greitai išsigydai nuo pedantizmo švarai ir tvarkymuisi :)

Na, nesutikčiau dėl bendrabučio. Turiu tokį džiaugsmą antrus metus jau ir nieko, kambarys tviska švara :D Kambariokas ir tvarkingas, ne pedantas, bet kambarys šauniai prižiūrimas :)

taip būna, kai kambariokai pedantai :rolleyes:

Kambariokas tikrai ne pedantas. Tvarkingas ir pedantas manyčiau skirtingi dalykai :)

Kad tvarkyngas tai gerai, bet kai matiai dulkele ir negali susikaupti ji tave erzina, cia jau sakyciau problema, per daug imi i galva.

"Pedantiškumas - yda ar privalumas?" mano manimu tai privalumas :P patynka man tai :P

Pedantiškumas - privalumas, perdėtas pedantiškumas - yda. :)

O tai ka daryti jei esi netvarkingas? Kaip prisiversti tvarkytis? Tiesa juk pedantiskumas apima netik tvarka buityje, bet ir asmeniniame gyvenime? Ta prasme, kad i viska ziuri atsakingai, darai darbus laiku, o ne paskutine nakti, zinai ko nori, neleidi laiko vejais ir pan.?

Man tai kaip tik pedantiskumas atrodo pliusas. Na aisku ziurint is kurios puses ziuresi, jei tarkim gyveni su pedantu ir jis kasdiena ant taves rekia, kad netvarka, tai nekas tada...

Pas mane dazniausiai buna, kad uzeina manija tvarkytis, bet tvarkytis viska, ta prasme buna arba viskas tvarkingai arba nelabai... Arba dar daznai buna pradedi tvarkytis ir supranti, kad puse daiktu yra tikrai nereikalingi, tiesiog siuksles ir juos reiktu mesti lauk, bet kazkaip ismesti gaila, o is ju naudos kaip ir nera, tai ir palieki viska kaip buve...

Puiki tema.

Man pedantiškumas siejasi su išbaigtumo ieškojimu, o išbaigtumo ieškai tuomet, kai žinai, kaip nori, kad tavo darbas atrodytų, – žinai, tuomet, kai turi skonį. Žmogaus skonis nulemia jo darbo kokybę. Pedantiškumas tampa problema, kai turi puikų skonį, bet negali (ar lengvai negali) sukurti tai, kas tavo skonį patenkintų. Your taste is why your own work disappoints you.

Nobody tells this to people who are beginners, I wish someone told me. All of us who do creative work, we get into it because we have good taste. But there is this gap. For the first couple years you make stuff, it's just not that good. It's trying to be good, it has potential, but it's not. But your taste, the thing that got you into the game, is still killer. And your taste is why your work disappoints you. A lot of people never get past this phase, they quit.

http://www.youtube.com/watch?v=BI23U7U2aUY

Laba diena, ar kas nors susiduria su tokiu dalyku kaip pedantizmas? kuomet perdėtai tvarkingas esi? :S kaip jūs su tuo kovojate? Mane baigia nužudyti tai, aš nebegaliu baigti pradėtų darbų, nes pavyzdžiui aš padarau darbą ir atrodo, kad blogai jį padariau, tuomet šiek tiek perdarau jį, atrodo gerai, sekančią dieną pažiūriu ir vėl blogai :(

gerai kad ne atvirksciai, kaip man :D :D kambary kaip savartyne ir man p...i

Laba diena, ar kas nors susiduria su tokiu dalyku kaip pedantizmas? kuomet perdėtai tvarkingas esi? :S kaip jūs su tuo kovojate? Mane baigia nužudyti tai, aš nebegaliu baigti pradėtų darbų, nes pavyzdžiui aš padarau darbą ir atrodo, kad blogai jį padariau, tuomet šiek tiek perdarau jį, atrodo gerai, sekančią dieną pažiūriu ir vėl blogai :(

Na, kažin ar tokį elgesį galima pavadinti pedantizmu. Mat darant kažkokį didelį darbą visada reikia padarius neskubėti ir atidėti vienai - dviems dienoms. Tada smegenys prasivalo ir pažvelgi į darbą kitomis akimis. Todėl jeigu pirmą kartą padarei blogai (nors atrodė gerai) - nereikia stebėtis, kad kitą dieną taisysi :)

O pedantizmas labiau gali pasireikšti per perdėtą norą tvarkyti visur ir viską, siekti tobulos tvarkos namuose, lauke, darbe. O tai nėra labai geras dalykas (geras iki tam tikro lygio).

Kartais ir man taip buna, bet per daug i tai nekreipiu dėmesio :)

Laba diena, ar kas nors susiduria su tokiu dalyku kaip pedantizmas? kuomet perdėtai tvarkingas esi? :S kaip jūs su tuo kovojate? Mane baigia nužudyti tai, aš nebegaliu baigti pradėtų darbų, nes pavyzdžiui aš padarau darbą ir atrodo, kad blogai jį padariau, tuomet šiek tiek perdarau jį, atrodo gerai, sekančią dieną pažiūriu ir vėl blogai :(

Degradavimas tai yra kuomet tu smunki, tampi ##### po truputį. Pvz. kai geri pastoviai, klausais visokio š*do ir t.t. O dabar tik perdėtas pedantiškumas. Patarti nieko negaliu, nes to nepatyriau ir neįsivaizduoju tokio savęs :D