Plačiau apie Karaliaučiuje statomą AE

Patys rusai pripažįsta, kad pradėję statyti Baltijskaja atominę elektrinę (BAE) Karaliaučiaus srityje ir nesusitarę su kaimynais dėl reikalingų elektros jungčių tiesimo, jie pateko į gan keblią padėtį.

Taip, jie išties turi gebėjimų pastatyti gigantiškus monstrus kad ir plyname lauke, bet tai dar nereiškia, kad tie statiniai bus gyvybingi. Raktas nuo durų, kurių neatvėrus BAE negalėtų veikti, yra Lietuvoje.

Neproporcingai didelė

Esama vidinio prieštaringumo pačiame BAE projekte. Veikianti branduolinė jėgainė būtinai turi stabiliai atiduoti į tinklą visą jos pagaminamą elektros energiją, jos galia nėra keičiama. Jos stabdymas ir paleidimas yra sudėtingi procesai, kurie užtrunka, kainuoja ir yra susiję su papildoma saugumo rizika. Dėl tos priežasties branduolinės jėgainės paprastai statomos vadinamajai bazinei generacijai, kuri nekinta, o ne darbui nedidelėje lanksčioje rinkoje, kurioje vien branduolinė elektra būtų perteklinė.

BAE akivaizdžiai nepritaikyta veikti Karaliaučiaus energetinėje sistemoje, nes vien jos galia būtų tris kartus didesnė už maksimalų srities poreikį. Visiškai aišku, kad ji sumanyta dirbti užsienio rinkai, tačiau eksporto klausimai net nepradėti spręsti ir kol kas net nėra techninių galimybių elektros energiją į kitas rinkas pateikti.

Karaliaučiaus sritis turi jungtis tik su Lietuva. Viena vertus, jų pralaidumas nėra pakankamas, kita vertus, palyginti nedidelė ir pagal „NordPool“ taisykles lanksčiai veikianti Lietuvos kainų zona taip pat nėra pakankama ir tinkama rinka 2300 MW galios BAE pagaminamai elektrai parduoti.

Technologiniu požiūriu BAE statyba būtų suprantama, jei būtų įrengtos galingos ir bent jau n-1 tiekimo saugumo reikalavimus atitinkančios jungtys į Vokietiją ar Lenkiją, taip pat sudarytos ilgalaikio tiekimo sutartys su šių šalių perdavimo sistemos operatoriais ar rinkos dalyviais.

Tačiau bent jau Vokietijos atveju būtų susidurta su neišsprendžiama politiniu galvosope – kaip paaiškinti vokiečiams ir lietuviams tai, kad dėl nesaugumo uždraudusi gaminti elektrą branduolinėse jėgainėse savo žemėje, perka ją iš pardavėjo, kuris nė neketina slėpti, jog gamina ją nė kiek nesaugesnėje jėgainėje. Juolab kad ji pastatyta prie pat sienos kitos valstybės, kuri niekada nesutiko su ta statyba ir mano, kad ji statoma pažeidžiant tarptautinę teisę.

Lenkija kol kas nėra apsisprendusi dėl savo elektros gamybos galių plėtros politikos, todėl mažai tikėtina, kad artimiausiu metu priimtų strateginį sprendimą pirkti elektrą iš BAE.

Dėl šių priežasčių net ir patys Karaliaučiaus energetikai BAE statybą vadina tiesiog avantiūra. Jų pasipiktinimą galima suprasti: nugyvento srities elektros tinklo atnaujinimui bei reikalingiems rezerviniams elektros gamybos pajėgumams pinigų nėra, o elektros eksportui skirtai BAE – jie neskaičiuojami. Milijardai, reikalingi jėgainės statybai, būtų paimami iš elektros vartotojų kišenės, nes ekonominiam jos atsipirkimui nematoma jokių galimybių.

Avarinės būklės tinklas – dar viena kliūtis Karaliaučiaus eksportinėms pretenzijoms

Puikiai suprasdami, kad BAE rezervavimui Karaliaučiaus srityje niekada nebus užtektinai galių ir reikės stiprinti išorines jungtis, jėgainės statytojai mina kelius į Lietuvą, ieškodami nors mažytės vilties išeiti iš nesmagios padėties, į kurią patys save įspraudė. Tačiau prieiga prie Kruonio hidroakumuliacinės rezervų ir papildomos jungtys su Lietuva yra tik labiausiai matomos bėdos, ne mažiau jų pačiame Karaliaučiuje.

Labiau nei jungtys su Lietuva elektros energijos perdavimą iš Karaliaučiaus riboja silpnas tinklas pačioje srityje. Perdavimo tinklas visiškai neparuoštas priimti tokios galios jėgainę. Apie trečdalį visų vidutinės įtampos linijų srityje sudaro vokiečių laikais nutiestos ir kitur nenaudojamos 60 kV linijos, trūksta šiuolaikinių ir reikiamos galios skirstyklų. Transformatoriai pasenę, jų galios trūkumas neleidžia prijungti naujų vartotojų beveik visoje srities teritorijoje.

Nepaisant to, kad nuo 2011 metų Karaliaučiaus šiluminėje elektrinėje (KŠE-2) įrengti du dujiniai 450 MW galios blokai, galintys pagaminti net daugiau elektros energijos negu reikia sričiai, būtent dėl pasenusio perdavimo tinklo „Jantarenergo“ vien 2010 metais atsisakė prijungti apie 50 MW galios naujų vartotojų. Dėl tinklų galios ribojimų stringa ir uostų plėtra Baltijos pakrantėje.

Elektros energetikos sistemos valdymo efektyvumas taip pat toli gražu nėra pavyzdinis. Jį atspindintys nuostoliai tinkle viršija penktadalį visos srityje suvartojamos elektros energijos (apie 0,8 TWh) ir jų niekaip nepavyksta sumažinti. Palyginimui, nuostoliai Lietuvos elektros tinkluose yra triskart mažesni.

Pasenusi ir kita infrastruktūra, nuo kurios priklauso stabilus elektros energetikos sistemos darbas. Nuo 2005 metų, kai buvo paleistas pirmas KŠE-2 blokas, jį beveik 30 kartų teko stabdyti vien dėl avarijų susidėvėjusiame dujotiekyje, kuriuo jėgainei per Lietuvą tiekiamos gamtinės dujos.

Karaliaučiaus energetikų skaičiavimais, norint, kad elektros tinklai srityje patikimai veiktų, jiems atnaujinti ir plėtoti reikia daugiau kaip milijardo eurų. Tačiau iki 2012 m. numatyto tinklo plėtros darbų plano per pastaruosius kelerius metus įgyvendinta tik 5 nuošimčiai. Ir toliau dirbant tokiais tempais, tinklas bus atnaujintas tik apie 2050 metus.

Karaliaučiaus sritis tampa vis labiau priklausoma nuo Lietuvos

Vertinant Karaliaučiaus srities energetikos sistemą adekvatumo bei tiekimo saugumo požiūriu, jau šiandien ji yra labai pažeidžiama. Iš esmės nėra jokių rezervinių galių 900 MW Karaliaučiaus ŠE-2 blokams. Jeigu ne trys aukštos įtampos jungtys su Lietuva, bet koks avarinis atsijungimas viename iš jų reikštų visos Karaliaučiaus energetikos sistemos užgesimą.

Toks sistemos užgesimas būtent dėl avarijos vienoje iš 330 kV aukštos įtampos linijų, jungiančių Karaliaučiaus sritį su Lietuva, įvyko 2011 metų rugpjūčio 13 d. Dėl staiga išaugusių viršįtampių suveikė avarinė apsauga KŠE-2 ir srityje elektros tiekimas visiškai nutrūko. Tai buvo didžiausia, kokia tik įmanoma, sisteminė avarija Karaliaučiaus energetikos sistemoje.

Rusijoje jau dabar pasigirsta susirūpinusių balsų, kad toks Karaliaučiaus energetinis pažeidžiamumas gali turėti neigiamų pasekmių srityje dislokuotų 30 tūkstančių kariškių parengčiai bei strateginiams Rusijos interesams. Srityje dislokuoti strategiškai svarbūs karinių jūrų pajėgų, priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos, radiolokaciniai, sausumos ir desantinių pajėgų daliniai.

Karaliaučiaus srities energetinis pažeidžiamumas tapo ypač matomas po to, kai 2010 m. pabaigoje Bitėnuose buvo pastatyta visiškai nauja aukštos įtampos skirstykla, kuri leidžia užžiedinti Lietuvos elektros energetikos sistemą tiesiogiai, be Karaliaučiaus energetinės sistemos dalyvavimo, ir ją visiškai atriboti nuo Karaliaučiaus. Kadangi Karaliaučiaus energetine sistema savarankiškai dirbti negali, kas tokiu atveju atsitiktų su pastarąja, buvo minėta aukščiau.

Karaliaučiaus energetikai yra parengę plėtros planą, kuris leistų srities energetikos sistemos stabilumą gerokai pagerinti. Skirtinguose miestuose numatoma pasatyti penkias bendros 800 MW galios termofikacines anglimi bei durpėmis kūrenamas jėgaines, kurios užtikrintų geresnį sistemos rezervavimą bei adekvatumą. Bėda tik ta, kad šiam 1,2–1,5 mlrd. eurų kainuojančiam planui pinigų nėra skirta ir jis nėra įgyvendinamas.

Suprantama, kad BAE srities elektros energetikos sistemos pažeidžiamumą dar labiau sustiprintų. Veikti daugiau ar mažiau savarankiškai ji neturėtų net teorinių galimybių, priklausomybė nuo Lietuvos energetikos sistemos taptų absoliuti. Nebeužtektų sustiprinti vien esamas jungtis su Lietuva: norint, kad naujoji jėgainė dirbtų patikimai ir saugiai, turėtų būti pastatyta dar bent viena visiškai nauja galinga aukštos įtampos jungtis su Lietuva.

Čia vertėtų pažymėti, kad nuolatinės įtampos linijų tiesimas į Lenkiją ar povandeninio kabelio klojimas į Vokietiją padėties nė kiek nepataisytų. Šios jungtys neabejotinai būtų naudingos Baltijskaja AE pagaminamos elektros energijos eksportui į Lenkijos ar Vokietijos rinkas, bet nė kiek nepadidintų Karaliaučiaus srities energetinės sistemos stabilumo, kurį, kaip jau minėta, gali užtikrinti tik papildomos galingos kintamos srovės jungtys su sinchroniškai dirbančia energetine sistema, šiuo atveju – su Lietuva.

BAE pastatymas ir prijungimas prie tinklo Karaliaučiaus srities priklausomybę nuo Baltijos šalių sustiprintų dar vienu požiūriu. Šiuo metu vysta derybos tarp Europos Komisijos ir Rusijos dėl Baltijos valstybių desinchronizavimo nuo rusiškos IPS/UPS sistemos ir sinchronizavimo su Kontinentiniais Europos tinklais (KET). Kaip jau minėta, pastačius tokią galingą jėgainę Karaliaučiuje, vargu ar liktų net teorinių galimybių srities energetikos sistemai veikti savarankiškai, todėl ji turėtų sinchronizuotis su europine sistema drauge su Baltijos valstybėmis.

Atskirai derėtų paminėti, kad Karaliaučiaus srities energetikos sistemos sinchronizavimas suKET drauge su Baltijos valstybėmis neišspręstų BAE rezervavimo klausimo vien dėl tos priežasties, kad BAE ketinama pastatyti žymiai anksčiau nei įgyvendinti platų sinchronizavimo projektą.

Likimo ironija, bet elektros energijos tiekimo patikimumą Karaliaučiaus srityje dislokuotiems Rusijos kariškiams tuo atveju užtikrintų ne Maskvoje, o Berlyne sėdintys dispečeriai.

Jėgainės saugumas niekam nerūpi

Ne tik neišspręsti būtiniausi rezervavimo bei energijos perdavimo į užsienio rinkas klausimai rodo avantiūristinį BAE statytojų požiūrį. Panašiai žiūrima ir į jėgainės saugumo reikalus, nors statant branduolinį objektą, ir dar kaimynų pašonėje, tam turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Apie BAE statybos pradžią paskelbta dar 2010 metų pradžioje, realiai ji pradėta statyti vėliau labai paskubomis, be patvirtinto projekto ir be Rusijos branduolinę saugą reguliuojančios institucijos leidimo. Projekto nėra iki šiol.

Iš pradžių buvo tvirtinama, kad BAE bus statoma pagal Leningradskaja atominės elektrinės projektą, tačiau dabar atsakingi pareigūnai jau tvirtina, kad tai Rusijos teritorijoje bus pilotinis projektas. Iš to turėtume suprasti, kad tai bus visiškai naujas projektas.

Viena iš priežasčių, kodėl projektavimo darbai niekaip nepabaigiami, yra jau statybų metu priimtas sprendimas įrengti ne rusiškas, o prancūziškas turbinas. Jų techniniai parametrai išties geresni, jos yra mažesnės, tačiau reikalauja turbinų salės perprojektavimo bei visų sistemų, kuriomis būtų sujungtos su reaktorių blokais, parametrų suderinimo.

Projekto keitimas statybų metu patvirtina blogą rusiškų projektų valdymo praktiką ir dėl to kyla grėsmė atsilikti nuo statybos grafiko. Būtent tai lėmė kitos prancūzų bendrovės „Areva“ Suomijoje statomos branduolinės jėgainės statybų vėlavimą ir pabrangimą.

Yra ir daugiau bėdų, susijusių su kritiškai svarbios technologinės įrangos gamyba. Pačius BAE reaktorius patikėta gaminti tokios patirties bei reikiamų specialistų neturinčiai ir, kaip skelbiama, bankrutuojančiai bendrovei „Petrozavodskmaš“.

BAE poveikio aplinkai vertinimas parengtas atmestinai, neatsako į svarbius klausimus ir nėra suderintas su aplinkinėmis valstybėmis, kaip to reikalauja tarptautinės konvencijos.

Nėra atlikti seisminiai AE aikštelės tyrimai, nors gan netoli statybos vietos būta žemės drebėjimo epicentro. Nėra aišku, kiek projektas priderintas prie vietos grunto ypatumų ir ar pasirinkta tinkama pamatų technologija. Yra žinoma, kad šie klausimai nebuvo tinkamai išspręsti dabar jau uždaromoje Ignalinos AE.

Aikštelė yra po tarptautiniu oro transporto koridoriumi, kuriuo skraido tiek kariniai, tiek civiliniai orlaiviai. Reaktoriaus gaubtas nepritaikytas atlaikyti krintantį lėktuvą, o tokių atvejų čia irgi yra buvę – ne per seniausiai vienas iš Karaliaučiaus atskridęs ir nuo maršruto nukrypęs karinis lėktuvas nukrito net Lietuvoje, gan netoli BAE aikštelės.

Srityje nenumatyta statyti kitų panašios galios energetikos įrenginių, kurie galėtų rezervuoti atominius reaktorius įvykus jų avariniam ar planiniam atsijungimui.

Dažnas BAE rangovų bei organizacinės struktūros keitimas taip pat nerodo šeimininkiško ir atsakingo „Rosatom“ vadovų požiūrio į jėgainės saugumo reikalus. Didžiulis politinis spaudimas statyti, skubotumas ir atsakingo šeimininko bei tinkamos darbų kokybės priežiūros nebuvimas, pasenusi infrastruktūra, nuo sovietinių laikų nesikeičianti darbo, vadybos ir saugumo kultūra yra ypač sprogus derinys šiame padidinto pavojingumo statinyje kaimynų pašonėje.

Pigi elektra iš brangios jėgainės?

Pačių Rusijos ekspertų vertinimu, BAE pagaminta elektros energija gali būti nekonkurencinga „BaltPool“ biržoje. Skaičiuojama, kad pačios BAE ir jai reikalingos pagalbinės įrangos statyba kainuotų apie 6,2 mlrd. eurų (jei būtų pastatyta laiku ir pagal ankstesnį projektą), atnaujinti srities elektros energijos perdavimo sistemą, reikalingą patikimam BAE prijungimui prie tinklo, reikėtų dar 1,2 mlrd. eurų; jungtys su kaimynėmis valstybėmis kainuotų apie 2,5 mlrd. eurų. Bendra BAE statyba ir sujungimo su rinkomis kaina siekia 9,9 mlrd. eurų ir gerokai viršija išlaidas Visagino branduolinei jėgainei, skaičiuojant investicijas, kurių reikia 1 kW galiai įrengti.

Todėl vargu ar atitinka tikrovę ne per seniausiai Lietuvos spaudoje paskelbti „Rusatom Overseas“ viceprezidento teiginiai, kad jie pasiruošę pateikti į Europos rinkas pigios elektros energijos. Į elektros kainą įskaičiavus visas minėtas sąnaudas, BAE pagamintos elektros kaina rinkoje išties būtų nekonkurencinga.

Jeigu BAE statytojai tikisi į statybos kaštų neįtraukti į parduodamos elektros kainą, perkeliant juos ant Rusijos elektros vartotojų pečių, tuomet nesuprantama, kodėl vis dar skelbiama, kad BAE laukia užsienio investuotojo, kuris įneštų 49 nuošimčius statybos lėšų. Nėra ir nebus investuotojų, kuriems nebūtų užtikrinta investicijų grąža.

Tačiau net ir manant, kad Rusija gali jėgainę pastatyti tik savo lėšomis ir leisti sau pardavinėti elektrą į rinką neskaičiuodama statybų investicijų, vien BAE elektros gamybos kaštai nebūtų jau tokie maži.

Dėl dešimtmečiais nesikeičiančios darbo ir valdymo kultūros, Rusijos branduolinėse jėgainėse gaminamos elektros energijos kaštai yra 2 kartus didesni nei JAV jėgainėse. Be to, kaip teigia patys rusų specialistai, BAE reikalingų rezervinių galių pirkimas užsienio rinkose jų parduodamos elektros energijos kainą padidintų dar 35-40 nuošimčių.

Kokia galėtų būti reali BAE statybos ir jos parduodamos elektros kaina, galėtume matyti iš „Rosatom“ dukterinės bendrovės „Atomstrojeksport“ Belenės AE statybos Bulgarijoje istorijos. Kartu su jau minėta prancūzų „Areva“ 2007 metais laimėjęs konkursą statyti 2000 MW galios jėgainę, konsorciumas po trejų metų staiga pareiškė, kad jėgainės statybos kaina didėja 60 nuošimčių. Pasiūlymo rengėjai esą neteisingai įvertinę infliacijos veiksnį.

Parduodant megavatvalandę jėgainėje pagamintos elektros už 100 eurų, jėgainė būtų atsipirkusi per 19 metų. Bulgarijai tokios sąlygos nebeatrodė priimtinos ir ji nutraukė statybos sutartį. Palyginimui, elektros kaina Skandinavijos rinkoje pastaraisiais metais siekė 40-50 eurų už megavatvalandę.

Dėl užsienyje vėluojančių statybų kiekvienais metais „Atomstrojeksport“ moka po 200 mln. eurų netesybų kasmet. Labiausiai vėluojantys bendrovės įgyvendinami projektai užsienyje – Bušero AE Irane ir Kudankulamo AE Indijoje.

Vilionėms derėtų atsispirti

Nesuprantama, kam Lietuvai reikėtų stiprinti esamas ar statyti naujas elektros jungtis į Karaliaučiaus sritį. Jokiuose Lietuvos energetikos sistemos plėtros planuose tai nėra numatyta, jų reikia tik BAE statytojams. BAE reikmėms rezervavus Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę būtų apribotos jos galimybės rezervuoti vėjo energetiką, kitus atsinaujinančius energijos šaltinius, nes jiems taip pat reikalingos dinamiškos rezervinės galios.

Sutikusi suteikti BAE reikiamus rezervus, Lietuva kartu prisiimtų atsakomybę dėl patikimo ir saugaus BAE veikimo, nes pati Karaliaučiaus sritis to padaryti nėra pajėgi Karaliaučiaus sričiai tapus gerokai didesne elektros energijos gamintoja, Lietuvos energetikos sistema savaime pavirstų BAE aptarnaujančiu priedėliu, privalėsiančiu užtikrinti tiek reikiamus rezervus, tiek saugumą, neturint jokių galimybių gerinti pačios Karaliaučiaus sistemos ir BAE veikimo saugumo bei patikimumo.

Taigi šiuo atveju jau Lietuva imtų priklausyti nuo Karaliaučiaus, o per ją ir nuo Rusijos energetikos sistemos. Būtume dar giliau integruoti į sinchroninę Rusijos energetinę erdvę ir galimybės be jos sutikimo persijungti į sinchroninį veikimą su KET liktų tik teorinės.

Todėl galima neabejotinai teigti, jog Lietuvos sutikimas suteikti BAE jai reikiamas rezervines galias neatitinka mūsų šalies nacionalinių interesų ir reikštų atsisakymą integruotis į ES energetikos sistemas.

Autorius Kęstutis Škiudas, energetikos ekspertas

Publikuota: Politika.lt