Link ko einame?

Klaidingai supratai. Dabar tikrai jaučiuosi gyvenanti, o ne egzistuojanti ir mano apetitas jau nemažai metų yra stabilus, nors kažin, ar geras žodis "apetitas", aš tiesiog turėjau tikslą susikurti orų gyvenimą, kad nereikėtų nei iš tėvų, nei iš valstybės, nei iš vyro kaulyti pinigų, kad nebūčiau našta. Dabar jį susikūriau, galiu padėti ir kitiems. Nesvaigstu nei apie namą Ispanijoje, nei apie privatų lėktuvą, nei apie dar tris mašinas, kurių aš net neturėčiau kada naudoti. Man apskritai, tai jau panašu į išpindėjimą, kai nori turėti tiek, kiek aprėpti negali. Taigi, manau, kalbam apie šiek tiek skirtingus dalykus, nes aš noriu pabrėžti, kad sunku būti laimingam, kai nepavyksta patenkinti net elementarių poreikių :)

Man orus gyvenimas yra tuomet, kai nereikia skaičiuoti kiekvieno euro kas mėnesį ir mąstyti, ar užteks komunaliniams susimokėti. Kai nereikia rinktis parduotuvėje pirkti kavą ar mėsą, nes, jei nusipirksi mėsos neliks ant kavos, kai gali įsigyti ir žieminius batus, ir paltą, o ne pastoviai taupyti vienos būtinybės sąskaita kitai, ir vis sukti galvą "ar užteks algos elektrai sumokėti", "neduok Die susirgsiu, neturėsiu vaistų pinigams". Na, sorry, bet tikrai niekaip neįsivaizduoju savęs laimingos tokioje padėtyje. Amžinas galvos skausmas. Žinau žmonių, kurie nesigydo skaudančių dantų, nes odontologų paslaugos tokios brangos, kad kai kam tai reiškia visų santaupų atidavimą.

Gal, kai esi studentas, labai smagu keliauti stačia galva be pinigų ir ieškoti nuotykių, bet dabar to tikrai nenorėčiau.

Taigi, taip - pinigai tikrai suteikia laisvę. Tik, kaip ir sakiau nekriskim į kraštutinimus, nes bent aš kalbu ne apie mistinius penkis ferarius garaže, o apie normalų, padorų gyvenimą, kai gali gyventi, turėdamas ne akcijinio maisto ir leisdamas sau į kiną nueiti.

Tikrai taip. Bet pagal tavo postą, teisingiau būtų sakyti "pinigai - saugumo jausmas", o ne laisvė. Todėl ir nesupratau tavęs, nes aš kalbėjau apie laisvę, o tu saugumo jausmą. Pinigai čia atlieka visiškai skirtingą rolę :)

Pinigai negali suteikti laisvės, nes tada tampame priklausomo nuo pinigų :)

Ech, ten norejau parasyti apie laisve.. is didelio rasymo klaidu priveliu:)

Tikra laime tokia, kuri nesibaigia (kaip beje ir amzina laime negali buti siejama su mylimaisiais, nes anksciau ar veliau tai baigiasi), bet cia jau per giliai. Kiek ilgai tu dziaugsiesi del naujo drabuzio? Ir tada laime baigsis? Tai kokia cia laime..

O del pinigu kiekio ir laimes, tai zinoma visad individualu. Jei tas turtingas zmogus laimingas, tai vistiek abejoju, kad pagrindine to priezastis yra didelis mastas to popieriaus, kuri jis turi.

Bet tai visa laimė kažkada baigiasi, t.y. kai mirštame - jokios laimės nebėra. Tai 'tikra' laimė neegzistuoja, nes visi mes mirsim ir jos nebejausim po, sakykim, keliasdešimties metų? O gal klaidingai supratau jūsų pasakymą?

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.

Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Bet tai visa laimė kažkada baigiasi, t.y. kai mirštame - jokios laimės nebėra. Tai 'tikra' laimė neegzistuoja, nes visi mes mirsim ir jos nebejausim po, sakykim, keliasdešimties metų? O gal klaidingai supratau jūsų pasakymą?

Iš vienos pusės tai logiška. Tačiau, galbūt galima išmastyti ir kitą medalio pusę. Tarkime, esame laimingi su kokiu nors žmogumi. Na, savo žmona ar vyru. Būdami kartu, gyvendami kartu, kurdami šeimos židinį ir t.t. mes jaučiamės kartu laimingi, jaučiam didelę palaimą, kad gyvenimas mus sujungė ir t.t. galų gale visi mirštam, ir jeigu tie žmonės iki pat mirties išbuvo kartu, išbuvo laimingi, su palaima, po jų mirties to jau niekas nepakeis niekada. Galbūt tai yra amžina. Iš ties.

Kas dėl nereikalingų daiktų... Tai, kad... Bl*t ! Kad jis nereikalingas supranti tik tada kai nusiperki jį. ^_^

Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje

Gali, nes jei nieko neturi:

- sumažėja ir problemų,

- net mažiausias dalykas kelia didžiulį džiaugsmą.

Kodėl taip yra?

Kad sukurti laimės jausmą, smegenys gamina atitinkamas medžiagas (dopaminas, seratoninas, oksitocinas, endorfinai). Tai pinigai, kuriais smegenys (tiksliau genai) apmoka mums už atliktus darbus. Maistas, judėjimas, seksas, menas, ieškojimai ko nors naujo ir tt.

Malonumo gali būti 100% per dieną, bet jei išskiriama daugiau (pav. narkotikų pagalba), labai greit organizmas nualinamas (pinigai baigiasi) ir žmogus malonumo nebejaučia.

Gyvenantis kukliai (jogas kur nors kalnuose) malonumo niekur nešvaisto, todėl menkiausias dalykas jam gali teikti begalę laimės - kvėpavimas, meditacija, mėlynas dangus, tyras vanduo, čiulbantis paukštis.

Lyginant laimės absoliutų dydį, nieko neturintis jogas laimingesnis nei milijardierius, nes jo smegenys neužterštos problemomis ir "reikalais".

Kodėl tokiu atveju ne visi jogai?

Sveiko gyvenimo šalininkų daugėja, ir perspektyvoje ateities visuomenės susižavėjimas daiktais nyks ir jau nyksta. Daiktai bus vartojami tik poreikiams patenkinti, o ne savo EGO išaukštinimui.

Neišvengiamai artėja dalinimosi ekonomika, kur tiesiog pasiimi reikiamą daiktą reikiamu momentu, bet nesi jo savininkas.

Oranžiniai dviračiai - tinkamas pavyzdys.

Mobilūs telefonai - irgi geras pavyzdys, kaip masės ir milijardieriai naudoja tuos pačius įrenginius.

Nepamirškit Maslow poreikių piramidės. Kai skrandis tuščias, tai tik apie maistą ir tegalvoji…

http://cdn.business2community.com/wp-content/uploads/2015/06/maslow-hierarchy-1.jpg.jpg

Taip ir įsivaizduoju laime trykštantį žmogų, kuris nevalgė kokias 2 paras ir miegojo po tiltu. Pseudodvasingumas :)

Taip ir įsivaizduoju laime trykštantį žmogų, kuris nevalgė kokias 2 paras ir miegojo po tiltu. Pseudodvasingumas :)

Nereikia nukrypti į ekstrymus.

Suvalgė avižinės košės, pabėgiojo miškelyje, miega namie.

Sveikas, problemų neturi, turi begalę laiko, užsiima tuo, kas patinka.

Nematau tame nieko blogo, kad nesiplėšo dėl dar vieno Ferrari. Prisiminkim Berezovsio ir Chorodkovskio likimus.

Mjo... juk jau buvo sakyta, kad kalba eina ne apie ferarius, o apie tai, kad negali būti laimingas, jei nepatenkini būtiniausių poreikių. Tai jūs čia į kraštutinumus puolat su tais mistiniais ferariais.

esmė turbūt tame, kad žmogus darosi nelaimingas, negalintis įpirkt kažko geresnio, nes pagal tai save vertina.

yra 3 tokios pakopos, kaip psichologai vertina žmogaus vertybes:

1. būti

2. turėti

3. atrodyti

ir šiai laikais dominuoja ta 3 stadija, atrodyti

Mjo... juk jau buvo sakyta, kad kalba eina ne apie ferarius, o apie tai, kad negali būti laimingas, jei nepatenkini būtiniausių poreikių. Tai jūs čia į kraštutinumus puolat su tais mistiniais ferariais.

Mano seimai butiniems poreikiams laisvai pakanka 600 euru. Cia su visais vaiko darzeliais, kokybiskais rubais, kokybisku maistu (darzoves uzsiauginam patys), degalais automobiliui, namas nuosavas nekainuoja. Gyvenam atokioje vietoje pajuryje, taciau turim vos ne pati greiciausia interneta pasaulyje uz kelis centus, net juokas ima :) Kadangi seimos pajamos yra didesnes, lieka ir kelionems, hobiui, pramogoms. Taigi, patenkinami ne tik butiniausi poreikiai. Ir visiskai nesidraskant del pinigu. Atvirai pasakius as isvis darau tik tai, kas patinka, o zmona truputi dirba. Bet tema suskurta ne apie tokius pinigus kalbet. Tema sukurta apie tai, ar verta stengtis uzdirbt daugiau uz kitus. Butent cia esme, uzdirbti ir tureti daugiau uz kitus. Ar cia laime? Ne. O kiek pakanka kokybiskam gyvenimui parasiau.

O kodėl turėti už kitus daugiau negali būti prilyginta laimei, jeigu konkrečiam žmogui tai teikia laimės jausmą?

Todėl, nes visados bus kas turi daugiau.

Mano nuomone kiekvienas žmogus laimę supranta visai kitaip, todėl manau nėra čia ko ginčytis, ką kam reiškia laimė. Ir visai nesvarbu ar vienam laimė "praslysti" per sesiją ar laimėti milijoną. Čia kiekvieno asmeninis reikalas.

Yra garsi John'o Lennon'o citata : “When I was 5 years old, my mother always told me that happiness was the key to life. When I went to school, they asked me what I wanted to be when I grew up. I wrote down ‘happy’. They told me I didn’t understand the assignment, and I told them they didn’t understand life.”

Todėl, nes visados bus kas turi daugiau.

Laimė nebūtinai gali būti dėl to, jog turi daugiausiai. Laimė gali būti dėl to, jog turi užtektinai, kad nusipirktum tą trokštamą Ferrari.

Laimė nebūtinai gali būti dėl to, jog turi daugiausiai. Laimė gali būti dėl to, jog turi užtektinai, kad nusipirktum tą trokštamą Ferrari.

Kategoriskai nesutinku. Ferrari suteiks laimes lygiai tiek pat, kiek betkoks prabangos atributas. Pasidziaugsi ir atsibos. Tikrai nepripildys gyvenimo dziaugsmu, ypac jeigu ivertinsi kiek vargo tas daikciukas kainuoja ir kiek savo laiko bei pastangu jam paaukojai.

Vis dėl to pagalvojęs nusprendžiau, kad daiktai gali atnešti laimę.

Paprasta pavyzdys:

Nusiperkate naują gerą mobilų telefoną, kurio labai norėjote. Iki tol turėjote seną niekam tikusį, kurį gėda net parodyti.

Ar tapote laimingesnis? Taip, be abejonės.

Naujas namas ar butas geroje vietoje irgi suteiks daug laimės, kaip ir geras naujas automobilis, jei be jo negalite apsieti.

Išvada - daiktai gali nešti laimę, tik reikia, kad jie patenkintų būtiną poreikį.

Kad įsigyti trokštamus daiktus, reikia pinigų. Iš to seka, kad pinigai gali (bet ne privalo) atnešti laimę.

Pabaigai - nereikia painioti laimės su sėkme.

Kategoriskai nesutinku. Ferrari suteiks laimes lygiai tiek pat, kiek betkoks prabangos atributas. Pasidziaugsi ir atsibos. Tikrai nepripildys gyvenimo dziaugsmu, ypac jeigu ivertinsi kiek vargo tas daikciukas kainuoja ir kiek savo laiko bei pastangu jam paaukojai.

Tada kyla klausimas kam išvis tiek daug ir sunkiai dirbti, kad uždirbtum tiek pinigų, kad gali tą patį Ferrari nusipirkt? Ir apskritai, jei tas Ferrari žmogui atperka jo įdėtą darbą, tai kodėl gi jo nenusipirkus? Gyvenam tik vieną kartą, tai ką siūlot? Taupyt pinigus velniai žino kam? Tada senatvėje (jei jos sulauksim) turėsim didžiausius turtus, kurių, ko gero, nebegalėsim taip gerai išleist, kaip būtumę galėję išleisti, kol dar buvome jauni. Reikia džiaugtis dabartimi ir daryti tai, ką nori ir kas patinka, nes nežinai, kas bus rytoj.

Vis dėl to pagalvojęs nusprendžiau, kad daiktai gali atnešti laimę.

Paprasta pavyzdys:

Nusiperkate naują gerą mobilų telefoną, kurio labai norėjote. Iki tol turėjote seną niekam tikusį, kurį gėda net parodyti.

Ar tapote laimingesnis? Taip, be abejonės.

 

Naujas namas ar butas geroje vietoje irgi suteiks daug laimės, kaip ir geras naujas automobilis, jei be jo negalite apsieti.

 

Išvada - daiktai gali nešti laimę, tik reikia, kad jie patenkintų būtiną poreikį.

Kad įsigyti trokštamus daiktus, reikia pinigų. Iš to seka, kad pinigai gali (bet ne privalo) atnešti laimę.

 

Pabaigai - nereikia painioti laimės su sėkme.

O laime ir dziaugsmas nera skirtingos savokos? Dziaugtis gali nauju telefonu, nauja masina ar nauju magnetu ant saldytuvo, tik tiek, kad budvardis "naujas" turi bloga savybe - jo laikas ribotas. O laimingas gali but visumoje, dar kitaip - jausdamas pilnatve. Jei turi skolu (bankui, draugui ar greitajam kreditui), jei nesi tikras, ar esamoje darbovieteje ilgai issilaikysi arba tiesiog nesi patenkintas tuo, kad vis nepradedi, apie ka ilgai svajojai, tu pirk tuos iphonus kiek nori - nejausi pilnatves, nejausi tos laimes. Supranti.

Idomu pratima maciau - uzsistatai zadintuva kelis kartus dienoj ir jam nuskambejus turi pagalvot apie tai, ko sia akimirka nori. Tiesiog. Kur nori buti, kaip nori atrodyti, ka nori veikti, ka nori galvoti. Nestaciau as zadintuvo, bet, kuri laika pagalvojes, supratau, jog gal but kai kurios veiklos nera MANO veiklos, kai kurie daiktai nera MANO daiktai ir kai kurie poelgiai nebuvo MANO poelgiai. Ir cia zaidzia aplinka, kurioje tu gyveni. Niekada gyvenime nemates kompiuterio, as nenoreciau kompiuterio. Nesidomintis zvejyba, as nenoreciau geresnio spiningo. Man nereikejo naujos striukes, bet pries puse valandos atsiverciau jackandjones reklama ir pamaciau striuke, kurios noriu. Ar as jau nelaimingas? Tai tik daiktai. Tai tik laikinas dziaugsmas, ir protingas zmogus niekada neatiduos tam savo laimes.

Tu visada matysi kai kuriuos dalykus - seima, stogas virs galvos, psichologine parama, uztikrintumas. Manau, materialus dalykai kazkaip "kompensuoja" geru santykiu stygiu, pasitikejimo savimi stygiu ar bet koki kitoki stygiu. Juk sakoma, kad brangiausi dalykai pasaulyje yra nemokami - vienam tai seima, kitam savo paties sveikata arba profesionalus igudziai megstamoje veikloje.

Kategoriskai nesutinku. Ferrari suteiks laimes lygiai tiek pat, kiek betkoks prabangos atributas. Pasidziaugsi ir atsibos. Tikrai nepripildys gyvenimo dziaugsmu, ypac jeigu ivertinsi kiek vargo tas daikciukas kainuoja ir kiek savo laiko bei pastangu jam paaukojai.

Na, meditacija irgi suteikia tik laikiną laimę. Kaip jau buvo išsiaiškinta aukščiau - nėra nenuslopstančios laimės. Bet kuris faktorius gyvenime gali tavo laimę paversti giliausia depresija.

O laime ir dziaugsmas nera skirtingos savokos? Dziaugtis gali nauju telefonu, nauja masina ar nauju magnetu ant saldytuvo, tik tiek, kad budvardis "naujas" turi bloga savybe - jo laikas ribotas. O laimingas gali but visumoje, dar kitaip - jausdamas pilnatve. Jei turi skolu (bankui, draugui ar greitajam kreditui), jei nesi tikras, ar esamoje darbovieteje ilgai issilaikysi arba tiesiog nesi patenkintas tuo, kad vis nepradedi, apie ka ilgai svajojai, tu pirk tuos iphonus kiek nori - nejausi pilnatves, nejausi tos laimes. Supranti.

 

Idomu pratima maciau - uzsistatai zadintuva kelis kartus dienoj ir jam nuskambejus turi pagalvot apie tai, ko sia akimirka nori. Tiesiog. Kur nori buti, kaip nori atrodyti, ka nori veikti, ka nori galvoti. Nestaciau as zadintuvo, bet, kuri laika pagalvojes, supratau, jog gal but kai kurios veiklos nera MANO veiklos, kai kurie daiktai nera MANO daiktai ir kai kurie poelgiai nebuvo MANO poelgiai. Ir cia zaidzia aplinka, kurioje tu gyveni. Niekada gyvenime nemates kompiuterio, as nenoreciau kompiuterio. Nesidomintis zvejyba, as nenoreciau geresnio spiningo. Man nereikejo naujos striukes, bet pries puse valandos atsiverciau jackandjones reklama ir pamaciau striuke, kurios noriu. Ar as jau nelaimingas? Tai tik daiktai. Tai tik laikinas dziaugsmas, ir protingas zmogus niekada neatiduos tam savo laimes.

 

Tu visada matysi kai kuriuos dalykus - seima, stogas virs galvos, psichologine parama, uztikrintumas. Manau, materialus dalykai kazkaip "kompensuoja" geru santykiu stygiu, pasitikejimo savimi stygiu ar bet koki kitoki stygiu. Juk sakoma, kad brangiausi dalykai pasaulyje yra nemokami - vienam tai seima, kitam savo paties sveikata arba profesionalus igudziai megstamoje veikloje.

O kaip tu apibrėžtum "laimę" apskritai? Kas tai per daiktas? Kaip išmatuoti, kad va, dabar aš esu laimingas, o ne džiaugiuosi kažkuo. Laimė gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė (pvz. jeigu turi antrą pusę), bet ji dažniausiai nebus amžina (nėra taip, jog sutikai savo antrą pusę ir dabar būsi laimingas iki grabos lentos be jokios tamsios dienos). Taip, kad... manau, jog bet kuris daiktas gali suteikti tokio paties lygio laimę, kaip ir koks nors nušvitimas. Ir abiem atvejais ta laimė bus arba trumpalaikė arba ilgalaikė. Galų gale, juk laimė tėra cheminis procesas smegenyse.

Na, meditacija irgi suteikia tik laikiną laimę. Kaip jau buvo išsiaiškinta aukščiau - nėra nenuslopstančios laimės. Bet kuris faktorius gyvenime gali tavo laimę paversti giliausia depresija.

 

 

 

O kaip tu apibrėžtum "laimę" apskritai? Kas tai per daiktas? Kaip išmatuoti, kad va, dabar aš esu laimingas, o ne džiaugiuosi kažkuo. Laimė gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė (pvz. jeigu turi antrą pusę), bet ji dažniausiai nebus amžina (nėra taip, jog sutikai savo antrą pusę ir dabar būsi laimingas iki grabos lentos be jokios tamsios dienos). Taip, kad... manau, jog bet kuris daiktas gali suteikti tokio paties lygio laimę, kaip ir koks nors nušvitimas. Ir abiem atvejais ta laimė bus arba trumpalaikė arba ilgalaikė. Galų gale, juk laimė tėra cheminis procesas smegenyse.

Na, juk nepradedi matuot to, kaip smarkiai nori i tualeta. Kai esi laimingas, tu jauti tai. Lygiai taip pat, kaip ir budamas nelaimingu. Laimingi zmones aplinka susidelioja taip, kad jiems butu kuo maziau problemu, taciau juodu dienu buna pas visus - to neisvengsi. Reiketu truputi daugiau atsipalaiduot ir neieskot tos laimes su mintimis "ar cia jau ta laime? o dabar?". Juk pats supranti, kad galvoje visa tai vyksta.

Na, juk nepradedi matuot to, kaip smarkiai nori i tualeta. Kai esi laimingas, tu jauti tai. Lygiai taip pat, kaip ir budamas nelaimingu. Laimingi zmones aplinka susidelioja taip, kad jiems butu kuo maziau problemu, taciau juodu dienu buna pas visus - to neisvengsi. Reiketu truputi daugiau atsipalaiduot ir neieskot tos laimes su mintimis "ar cia jau ta laime? o dabar?". Juk pats supranti, kad galvoje visa tai vyksta.

Be abejo. Todėl kartais gali būti sunku nustatyti kas tą laimę suteikia: gal nusipirktas automobilis, o gal prieš porą dienų darbe išspręsta problema? Tačiau tai nereiškia, jog materialus savo norų patenkinimas negali iššaukti laimės jausmo. Jau pats faktas, kad turi užtektinai pinigų įsigyti tam, ką nori gali būti laimės faktoriumi. O dar pridėk tai, kad nusiperki trokštamą daiktą.

Be abejo. Todėl kartais gali būti sunku nustatyti kas tą laimę suteikia: gal nusipirktas automobilis, o gal prieš porą dienų darbe išspręsta problema? Tačiau tai nereiškia, jog materialus savo norų patenkinimas negali iššaukti laimės jausmo. Jau pats faktas, kad turi užtektinai pinigų įsigyti tam, ką nori gali būti laimės faktoriumi. O dar pridėk tai, kad nusiperki trokštamą daiktą.

Na, tai ir yra kaip pilnatve. Jei esi laimingas - tiek ir nauji daiktai, ir naujos pazintys ar galimybes tau atnes tik dar daugiau laimes. As nuosirdziai tikiu, kad esant laimingam viskas, kas teikia laime, isskiria daugiau chemijos i smegenis negu esant nelaimingam. Kaip pavyzdys, tuo paciu nauju drabuziu dziaugsiesi labiau, kuomet esi laimingas. Del to ir nesutinku su tuo laimes jausmo issaukimu. Mieste matau daugybe zmoniu, kurie turi tu daiktu, pradedant nuo telefonu iki masinu, taciau veido israiska isduoda, kad jie labiau susierzine arba sunerime, negu kad laimingi. Zinoma, dalis tu zmoniu tiesiog nemoka isreikst laimes, bet likusioji dalis tiesiog suvargusi nuo kasdienybes. Gal tie daiktai yra sunkaus darbo vaisiai ir pasamoningai jie primena "tu sunkiai dirbi, kad mane nusipirktum", gal jie uzdirba daug, taciau pats darbas nera malonumas ir daiktai neatperka tos rutinos. Lieka tik spelioti.