Jaučiuosi vienišas viduje

Tas ir man uzkliuvo, bet nezinau, kaip interpretuoti tokia rasyba. Tarsi kazkoki nusivylima rodo, nepasakyma iki galo.

Gal patys įrašai atrodo kiek dramatiškiau ir priverčia labiau įsigilinti į autoriaus problemas, be tų daugtaškių nebūtų tokio efekto.

Bent aš taip galvoju.

Nesu psichologas, o ir pats kartais linkęs į tas vidines problemas, bet padeda kovos menai. Patinka sparingai. Tada visiškai atitrūksti nuo realaus pasaulio ir tavo mintyse yra tik priešais tave esantis varžovas. Jeigu tai bus nauja patirtis, pačioje pradžioje veiks tikrai stipriai ir gal padės užsikabinti.

Panaši situacija šiuo metu ištikus ir mane. Nors ji nėra tokia prasta kaip Tavoji, kadangi nesu priklausomas ir net išmėginęs narkotinių medžiagų, tačiau taip pat jaučiuosi vienišas viduje, nesuprastas artimiausių žmonių. Toks jausmas, kad apskritai nežinau dėl ko ir kodėl šiuo metu gyvenu. Jaučiuosi lyg ne gyvendamas, o tiesiog egzistuodamas šiame pasaulyje.

Situacija prastėti pradėjo mokykloje, 12-os klasės pabaigoje, kuomet dar buvau entuziastingas, socialiai aktyvus, energijos pilnas vaikinas. Viešumoje visuomet(ar bent jau dažniausiai) galėdavai išvysti mane besišypsantį ir geros nuotaikos. Mokslo srityje niekuomet nebuvau pirmūnas, tačiau tikrai stengiausi mokytis(galbūt ne iš visų jėgų, ne tiek daug, kiek galėjau, tačiau tikrai stengiausi), dėl to netgi atsisakiau kai kurių asmeninių pomėgių, kurie man patikdavo bei suteikdavo papildomo pasitikėjimo savimi. Nors ir gyvenau(ir šiai dienai tebegyvenu) gerai, tačiau savo sąskaitoje niekad nemačiau tokių pinigų, tik tiek, kiek užsidirbdavau pats(vasaros metu ar pasitaikius progai). Visus būtiniausius daiktus turėjau, bet patenkinti asmeninius poreikius turėjau pats, iš savo kišenės.

Grįžtant prie temos. Atėjo mokslo metų pabaiga, egzaminai, lyg ir esu apsisprendęs ko noriu iš gyvenimo, tiksliau kur toliau noriu tęsti mokslus. Ir štai atėjo lietuvių egzaminas. Nebuvau ir nesu pats puikiausias lituanistas bei rašytojas, tačiau visados kažką parašydavau. Sėdžiu egzamine ir visiškai neturiu jokių minčių, nežinau ką rašyt, ką berašau, mintys tiesiog nesilieka. Laikas bėga, o jokios mintys į galvą neateina, ant popieriaus lapo parašyta vis dar tiek pat. Ir ką, ne tiek jau daug laiko belikus atsistoju ir išeinu, egzaminas neišlaikytas. Nervai, agresija, alkoholis, kuris laikinai padeda tai pamiršt. Bet juk visko pasitaiko, o prieš akis dar kelis egzaminai. Mėginu susikoncentruot į juos, kad gaučiau kuo geresnį įvertinimą, tačiau viskas vėlgi susiklosto ne taip gerai, kaip buvo planuota.

Vasara, o pinigų kiekvienam reikia. Įsidarbinu restorane. Stovimas darbas, mažiausiai 12 valandų per parą. Nesiskundžiu, kadangi užsidirbti norisi, o uždirbti tikrai duoda.

Tačiau artėja momentas pateikti stojimus, o aš stoti visiškai nenoriu, mąstau pasiimti laisvus metus, padirbėti, persilaikyti egzaminus ir mėginti tuomet. Tačiau mama sako stoti, kad ir į mokamą vietą. Neturėdamas didelio tam noro pasirenku tai, apie ką mąsčiau dar mokykloje, informatika, juk perspektyvu ar ne tiesa?

Įstoju į mokamą vietą, prasideda mokslo metai. Jau antrame studijų mėnesyje matau, jog tas geek'o gyvenimas ir kodo rašymas yra visiškai ne man. Aišku vėl prasideda nervai, tačiau mane nuramina viena draugė "Neimk visko taip giliai į širdį, žiūrėt į viską daug paprasčiau, tiesiog nesinervuodamas mėgink ir žiūrėt kas gausis". Šiaip ne taip ištempiau pirmąją sesiją, nusirašinėdamas iš trečio karto išlaikau programavimo koliokviumus, išsilaikau sesiją(viską apart objektinio). Vis dar jaučiu, jog tai ne man, mėginu tai išaiškint mamai, tačiau nesigauna to padaryti. "Reikia tik įdėti daugiau pastangų", "tik iš pradžių sunku, vėliau bus lengviau", "kol mokinaisi ir stengeisi, tai viską išsilaikei". Taip, išsilaikiau, bet tik nusirašinėdamas, tai koks iš manęs bus specialistas?

Prasideda antras semestras, viskas darosi daug sudėtingiau, skolos kaupiasi viena po kitos, nėra visiškai jokio noro bei motyvacijos toliau mokytis, tačiau esu dėl to labai spaudžiamas. Randu merginą(ji graži, draugiška, komunikabili), kuri suteikia man šiokią tokią paguodą gyvenime. Padeda lengviau ištverti visą spaudimą. Su ja, kaip bebūtų keista, jaučiuosi laimingas ir ramus, kartu leidžiam laiką, būnam kartu, iki kol apie tai nesužino aplinkiniai bei mano mama. Sužinojusi tai, ji pradeda dėti pastangas, kad šios draugystės kuo greičiau nebeliktų. Esą tai man netinkamas žmogus. Ji(mano draugė) pradeda sulaukti netiesioginių grasinimų, jog kuo greičiau paliktų mane jeigu nenori turėti problemų. Nervų tai kainuoja daug abiems, manęs išsižadama kaip sūnaus, jaučiu nuolatinį spaudimą, atimami visi mano uždirbti pinigai, mašina, kuri yra registruota mamos vardu, manęs neįsileidžia į namus, grįžęs iš studijų į namus nakvoju pas draugus, kurie mane palaikė ir tebepalaiko šioje situacijoje. Santykiai su mergina pradeda prastėti, šaltėti, ji pripažįsta, jog bijo su manimi bendrauti. Pradedu rūkyti bei gerti. Gėrimo kiek įmanoma stengiuosi vengti, kadangi išgėręs pilu tol, kol jau nebepajėgiu, tačiau atsisakyti ne visados išeina.

Praeina dar šiek tiek laiko ir mūsų draugystė užsibaigia. Ramsčio, kurį turėjau ir su kuriuo jaučiausi laimingas, nebėra. Nebejaučiu jokios laimės gyvenime, net pačio noro gyventi. Viskas, ko noriu, tai tokio bendravimo su ja, koks buvo pradžioje, tačiau suprantu, jog to nebebus. Ir ji pati to jau nebenori, stengiasi vengti bei atsiriboti nuo manęs visais įmanomais būdais.

Kaip bebūtų, tačiau iki galo palaužtas dar nesu(iki to reikia dar stipriai pasistengti) ir suprantu, jog tolimesnis mano gyvenimas yra mano rankose. Galbūt jis nebus toks paprastas ir rožėm nuklotas artimu metu, bet tikiu, jog laikui bėgant aš jį susitvarkysiu, todėl mėginu kabintis visais įmanomais būdais. Šiai dienai ieškausi darbo, kad galėčiau atsisėsti ant savo šiknos ir save pilnai išlaikyti, rytoj vykstu į vieną pokalbį. Mokslų taip pat neišsižadu, tik juos atidedu kol geriau suprasiu kokios studijos man yra tinkamos bei kokioje srityje norėčiau realizuoti save.

Tokia mano ilga istorija trumpai. Nežinau kaip Jūs ją įvertinsit.

Panaši situacija šiuo metu ištikus ir mane. Nors ji nėra tokia prasta kaip Tavoji, kadangi nesu priklausomas ir net išmėginęs narkotinių medžiagų, tačiau taip pat jaučiuosi vienišas viduje, nesuprastas artimiausių žmonių. Toks jausmas, kad apskritai nežinau dėl ko ir kodėl šiuo metu gyvenu. Jaučiuosi

 

Tokia mano ilga istorija trumpai. Nežinau kaip Jūs ją įvertinsit.

Nu bet tai wtf zmogau? Siusk toli toli savo tevus jei taip. Niekada nesuvoksiu tokiu tevu.. Taip tiesa tevai nori kad vaikas pasiektu kazko, turetu gera ateiti. Bet jei jam nepatinka, nesiseka?

Kiek esu blogu ir geru sprendimu pridares per savo gyvenima, tevai visada palaike.

Isvis labai kvaila kai tevai spaudzia vaikus po 12 klasiu iskart eiti studijuoti kazka.. Gi reik gyvenimo paragauti, padirbti.. Tada labiau suvoki ko nori is gyvenimo.

Tai dabar nori pasakyti visiskai baigta su ta drauge kur del tevu kaltes viskas baigesi?

Daznai tevai suvoke ka padare tik tada kai vaikai iseina ir juos pamirsta. Nors zinau atveju kai visiskai ph palieka..

O Sauliau astuoni astuoni, trumpai.. Tau smegeneles susuko narkotikai (nesmerkiu)

Kazkas minejo apie tikejima.. Pats nelabai tikiu i visus "tuos", jau i Saule geriau tikiu, kas matoma ir akivaizdu, bet apsilankau baznycioje. Tai zinok bent jau man, ten tokia atmosfera visai kita, atsigauna sirdis, dar kokia zvakute uzdegi is biciu vasko.. Patarciau nueiti. Gal ten tiesiog gera vieta pamastymui

Aj dar atsiminiau.. Simta kartu readaguosiu posta:D

Per velykas mama pasakojo kad bent jau Klaipedoje yra kazkokios kitokios misios, net nezinau kaip pavadinti. Kunigai gal ten ar kas, vel neatsimenu. Jei idomu paklausiu tiksliau kaip ten kas.

Bet esme kad ten labai linksmai kalba. Pasakoja apie gyvenima, tikejima, tikslus.

Gal jaunimui daznai atrodo tokie dalykai beproto neidomus, bet manau verta apsilankyti jei kazkur kitame mieste tai yra. Ir dar apie ta tikejima truputi.. Ta pacia biblija gali paskaityti. Bet turi suvokti kad tai nera kazkoks stebuklingas dievo parasytas rastas. Tai tiesiog knyga, mokymai, istorijos.. Kitaip tariant ja reik apversti aukstyn kojom.

Sumaliau cia i viena viska truputi bet suprasi.

P.s. as nesu tikintis i dieva, as tikiu SAVIMI ar ta pacia saule..

Netikiu kad taip padarysi, bet vistiek pasakysiu nueik i baznycia 😁

Panaši situacija šiuo metu ištikus ir mane. Nors ji nėra tokia prasta kaip Tavoji, kadangi nesu priklausomas ir net išmėginęs narkotinių medžiagų, tačiau taip pat jaučiuosi vienišas viduje, nesuprastas artimiausių žmonių. Toks jausmas, kad apskritai nežinau dėl ko ir kodėl šiuo metu gyvenu. Jaučiuosi lyg ne gyvendamas, o tiesiog egzistuodamas šiame pasaulyje.

 

Situacija prastėti pradėjo mokykloje, 12-os klasės pabaigoje, kuomet dar buvau entuziastingas, socialiai aktyvus, energijos pilnas vaikinas. Viešumoje visuomet(ar bent jau dažniausiai) galėdavai išvysti mane besišypsantį ir geros nuotaikos. Mokslo srityje niekuomet nebuvau pirmūnas, tačiau tikrai stengiausi mokytis(galbūt ne iš visų jėgų, ne tiek daug, kiek galėjau, tačiau tikrai stengiausi), dėl to netgi atsisakiau kai kurių asmeninių pomėgių, kurie man patikdavo bei suteikdavo papildomo pasitikėjimo savimi. Nors ir gyvenau(ir šiai dienai tebegyvenu) gerai, tačiau savo sąskaitoje niekad nemačiau tokių pinigų, tik tiek, kiek užsidirbdavau pats(vasaros metu ar pasitaikius progai). Visus būtiniausius daiktus turėjau, bet patenkinti asmeninius poreikius turėjau pats, iš savo kišenės.

 

Grįžtant prie temos. Atėjo mokslo metų pabaiga, egzaminai, lyg ir esu apsisprendęs ko noriu iš gyvenimo, tiksliau kur toliau noriu tęsti mokslus. Ir štai atėjo lietuvių egzaminas. Nebuvau ir nesu pats puikiausias lituanistas bei rašytojas, tačiau visados kažką parašydavau. Sėdžiu egzamine ir visiškai neturiu jokių minčių, nežinau ką rašyt, ką berašau, mintys tiesiog nesilieka. Laikas bėga, o jokios mintys į galvą neateina, ant popieriaus lapo parašyta vis dar tiek pat. Ir ką, ne tiek jau daug laiko belikus atsistoju ir išeinu, egzaminas neišlaikytas. Nervai, agresija, alkoholis, kuris laikinai padeda tai pamiršt. Bet juk visko pasitaiko, o prieš akis dar kelis egzaminai. Mėginu susikoncentruot į juos, kad gaučiau kuo geresnį įvertinimą, tačiau viskas vėlgi susiklosto ne taip gerai, kaip buvo planuota.

 

Vasara, o pinigų kiekvienam reikia. Įsidarbinu restorane. Stovimas darbas, mažiausiai 12 valandų per parą. Nesiskundžiu, kadangi užsidirbti norisi, o uždirbti tikrai duoda.

 

Tačiau artėja momentas pateikti stojimus, o aš stoti visiškai nenoriu, mąstau pasiimti laisvus metus, padirbėti, persilaikyti egzaminus ir mėginti tuomet. Tačiau mama sako stoti, kad ir į mokamą vietą. Neturėdamas didelio tam noro pasirenku tai, apie ką mąsčiau dar mokykloje, informatika, juk perspektyvu ar ne tiesa?

 

Įstoju į mokamą vietą, prasideda mokslo metai. Jau antrame studijų mėnesyje matau, jog tas geek'o gyvenimas ir kodo rašymas yra visiškai ne man. Aišku vėl prasideda nervai, tačiau mane nuramina viena draugė "Neimk visko taip giliai į širdį, žiūrėt į viską daug paprasčiau, tiesiog nesinervuodamas mėgink ir žiūrėt kas gausis". Šiaip ne taip ištempiau pirmąją sesiją, nusirašinėdamas iš trečio karto išlaikau programavimo koliokviumus, išsilaikau sesiją(viską apart objektinio). Vis dar jaučiu, jog tai ne man, mėginu tai išaiškint mamai, tačiau nesigauna to padaryti. "Reikia tik įdėti daugiau pastangų", "tik iš pradžių sunku, vėliau bus lengviau", "kol mokinaisi ir stengeisi, tai viską išsilaikei". Taip, išsilaikiau, bet tik nusirašinėdamas, tai koks iš manęs bus specialistas?

 

Prasideda antras semestras, viskas darosi daug sudėtingiau, skolos kaupiasi viena po kitos, nėra visiškai jokio noro bei motyvacijos toliau mokytis, tačiau esu dėl to labai spaudžiamas. Randu merginą(ji graži, draugiška, komunikabili), kuri suteikia man šiokią tokią paguodą gyvenime. Padeda lengviau ištverti visą spaudimą. Su ja, kaip bebūtų keista, jaučiuosi laimingas ir ramus, kartu leidžiam laiką, būnam kartu, iki kol apie tai nesužino aplinkiniai bei mano mama. Sužinojusi tai, ji pradeda dėti pastangas, kad šios draugystės kuo greičiau nebeliktų. Esą tai man netinkamas žmogus. Ji(mano draugė) pradeda sulaukti netiesioginių grasinimų, jog kuo greičiau paliktų mane jeigu nenori turėti problemų. Nervų tai kainuoja daug abiems, manęs išsižadama kaip sūnaus, jaučiu nuolatinį spaudimą, atimami visi mano uždirbti pinigai, mašina, kuri yra registruota mamos vardu, manęs neįsileidžia į namus, grįžęs iš studijų į namus nakvoju pas draugus, kurie mane palaikė ir tebepalaiko šioje situacijoje. Santykiai su mergina pradeda prastėti, šaltėti, ji pripažįsta, jog bijo su manimi bendrauti. Pradedu rūkyti bei gerti. Gėrimo kiek įmanoma stengiuosi vengti, kadangi išgėręs pilu tol, kol jau nebepajėgiu, tačiau atsisakyti ne visados išeina.

 

Praeina dar šiek tiek laiko ir mūsų draugystė užsibaigia. Ramsčio, kurį turėjau ir su kuriuo jaučiausi laimingas, nebėra. Nebejaučiu jokios laimės gyvenime, net pačio noro gyventi. Viskas, ko noriu, tai tokio bendravimo su ja, koks buvo pradžioje, tačiau suprantu, jog to nebebus. Ir ji pati to jau nebenori, stengiasi vengti bei atsiriboti nuo manęs visais įmanomais būdais.

 

Kaip bebūtų, tačiau iki galo palaužtas dar nesu(iki to reikia dar stipriai pasistengti) ir suprantu, jog tolimesnis mano gyvenimas yra mano rankose. Galbūt jis nebus toks paprastas ir rožėm nuklotas artimu metu, bet tikiu, jog laikui bėgant aš jį susitvarkysiu, todėl mėginu kabintis visais įmanomais būdais. Šiai dienai ieškausi darbo, kad galėčiau atsisėsti ant savo šiknos ir save pilnai išlaikyti, rytoj vykstu į vieną pokalbį. Mokslų taip pat neišsižadu, tik juos atidedu kol geriau suprasiu kokios studijos man yra tinkamos bei kokioje srityje norėčiau realizuoti save.

 

Tokia mano ilga istorija trumpai. Nežinau kaip Jūs ją įvertinsit.

Sunku patiketi, kad gali buti ir taip.Na del mokslu dar nieko baisaus, buna kiti tvai nesupratna ir galvoja, kad daro gera savo vaikui, na bent jau tikrai jie nori ko geriausio. Bet jei taip ziauriai nelimpa, tai ner prasmes gaisti laiko, geriau palaukti, subresti ir suzinoti ko labiau norisi. Gal megstamai veiklai ir mokslu nereikia. As va tevam buvau pasakes, kad tikrai nenoriu studijuoti iskarto, todel isleido i uzsieni, kur pusantru metu padirbau juoda darba ir supratau, kad noriu but labiau ispruses ir pastudijuoti bent jau kazka net jei ir dipolomas gules stalciuje.

Bet del panos, tai as soke. Net neturiu ko pasakyti.

@ Headlight

Ačiū už tokią išsamią istoriją žmogau, tikrai buvo įdomu pasiskaitytį... Gaila.. Kad ne tik merginos bet kartais ir tėvai tiesiai šviesiai pasakiu išsižada savo vaikų, tai ką čia jau kalbėti apie moteris.. Bet laikykis brolau, tu ne vienas, nors kartais atrodo kad visi laimingi o pats vienas esi tik š*ūdinoj vietoj... Patikėk tu neesi vienas, tokių valtyje tūkstančiai... Gaila bet...

@ Tudis

Bažnyčios aš nebijau šiaip esu tikintis žmogus, tik va gyvenimas mane atitolino kažkaip nuo jos, nors seniau ir be švenčių nueidavau tenais... eh..

--------------------------------------------------------------

Žinot, jai jau pradėjom, tai tęskime toliau... Turiu vieną klausimą, tiesiog... bandžiau googlinti, bet nieko neradau, o čia žmonių tikrai yra labai žinančių ką sako.

Esmė tame, jog, mergina kuri mane paliko, vis dar karts nuo karto atsiunčia kokį katinėlį ar panašų mielą dalykėlį (realiai kasdien), klausimas būtų mano toks, KODĖL ŽMONĖS PALAIKO RYŠĮ SU ŽMOGUM KURĮ PALIKO? Kam jai to reikia? Ji mane skaudina vien dėl to kad atrodo lyg ir viskas gerėja, ir BAM vakare vėl ką nors parašo ir tada jau aš atsileidžiu ir parašau vistiek kažką, negaliu kitaip... O ir pasakyti jog neberašytų aš negaliu.. Tiesiog negaliu, ne iš mano pusės skyrybos buvo...

Visgi klausimas lieka tas pats, kam ji su manimi palaiko tą ryšį? Ji mane nori sužlugdytį morališkai, nes puikiai žino kad vistiek ją mylių? Kam ji taip daro?

@ Headlight

 

Ačiū už tokią išsamią istoriją žmogau, tikrai buvo įdomu pasiskaitytį... Gaila.. Kad ne tik merginos bet kartais ir tėvai tiesiai šviesiai pasakiu išsižada savo vaikų, tai ką čia jau kalbėti apie moteris.. Bet laikykis brolau, tu ne vienas, nors kartais atrodo kad visi laimingi o pats vienas esi tik š*ūdinoj vietoj... Patikėk tu neesi vienas, tokių valtyje tūkstančiai... Gaila bet...

 

@ Tudis

 

Bažnyčios aš nebijau šiaip esu tikintis žmogus, tik va gyvenimas mane atitolino kažkaip nuo jos, nors seniau ir be švenčių nueidavau tenais... eh..

 

--------------------------------------------------------------

 

Žinot, jai jau pradėjom, tai tęskime toliau... Turiu vieną klausimą, tiesiog... bandžiau googlinti, bet nieko neradau, o čia žmonių tikrai yra labai žinančių ką sako.

Esmė tame, jog, mergina kuri mane paliko, vis dar karts nuo karto atsiunčia kokį katinėlį ar panašų mielą dalykėlį (realiai kasdien), klausimas būtų mano toks, KODĖL ŽMONĖS PALAIKO RYŠĮ SU ŽMOGUM KURĮ PALIKO? Kam jai to reikia? Ji mane skaudina vien dėl to kad atrodo lyg ir viskas gerėja, ir BAM vakare vėl ką nors parašo ir tada jau aš atsileidžiu ir parašau vistiek kažką, negaliu kitaip... O ir pasakyti jog neberašytų aš negaliu.. Tiesiog negaliu, ne iš mano pusės skyrybos buvo...

Visgi klausimas lieka tas pats, kam ji su manimi palaiko tą ryšį? Ji mane nori sužlugdytį morališkai, nes puikiai žino kad vistiek ją mylių? Kam ji taip daro?

Atsakyti kodell taip daro negaliu, bet kol tu pats jos nepaleidi sunkiau gyventi paciam. Siulyciau susiimti ir nutraukti visus rysois, nes tik taip galesi judeti i prieki. Ignoruok ja visiskai, jokiu sms,skambuciu, facebook bendravimo nieko, istrink ja is savo gyvenimo. O kodel rysi palaiko, gal kazka vis dar jaucia ir tik po laiko susiprato, kad nebuvo viskas taip blogai arba pamate, kad gali buti blogiau. Bet jei zn, kad tikrai tarp jusu nieko nebegali buti, sakau , siusk ja toli.

Aš tai suprantu... Pats apie tai pagalvoju.. Bet aš neesu tas kuris mylėjo dėl to kad nebuvo ką veikti, mylėjau ją iš vidaus kas yra šiais laikais reti dalykai turbūt jau, myliu ir dabar nesveikai tai skamba, bet naafik.. Tiesiog negaliu...

Matai bėda ta, kad kai buvau su ją, man nieko nereikdavo, nei narkotikų, nei kazino - nieko, aš buvau laimingas ir man nereikėjo šitų negerų dalykų, buvau laimingas - ji buvo mano narkotikas, kuris iki šiol labiausiai tubūt traukia mane... priklausomybė jai... Galbūt tai mane traukia iki šiol prie jos, nes ji man padėjo baigti tai...

Gražinu klausimą čionais kad matytų visi jai praleistų netyčia:

Esmė tame, jog, mergina kuri mane paliko, vis dar karts nuo karto atsiunčia kokį katinėlį ar panašų mielą dalykėlį (realiai kasdien), klausimas būtų mano toks, KODĖL ŽMONĖS PALAIKO RYŠĮ SU ŽMOGUM KURĮ PALIKO? Kam jai to reikia? Ji mane skaudina vien dėl to kad atrodo lyg ir viskas gerėja, ir BAM vakare vėl ką nors parašo ir tada jau aš atsileidžiu ir parašau vistiek kažką, negaliu kitaip... O ir pasakyti jog neberašytų aš negaliu.. Tiesiog negaliu, ne iš mano pusės skyrybos buvo...

Visgi klausimas lieka tas pats, kam ji su manimi palaiko tą ryšį? Ji mane nori sužlugdytį morališkai, nes puikiai žino kad vistiek ją mylių? Kam ji taip daro?

Nes jauciasi kalta manau, todel taip ir daro. Gal mate kad tau skaudu, tai ale likot "draugais"

Aš tai suprantu... Pats apie tai pagalvoju.. Bet aš neesu tas kuris mylėjo dėl to kad nebuvo ką veikti, mylėjau ją iš vidaus kas yra šiais laikais reti dalykai turbūt jau, myliu ir dabar nesveikai tai skamba, bet naafik.. Tiesiog negaliu...

Matai bėda ta, kad kai buvau su ją, man nieko nereikdavo, nei narkotikų, nei kazino - nieko, aš buvau laimingas ir man nereikėjo šitų negerų dalykų, buvau laimingas - ji buvo mano narkotikas, kuris iki šiol labiausiai tubūt traukia mane... priklausomybė jai... Galbūt tai mane traukia iki šiol prie jos, nes ji man padėjo baigti tai...

 

Gražinu klausimą čionais kad matytų visi jai praleistų netyčia:

Esmė tame, jog, mergina kuri mane paliko, vis dar karts nuo karto atsiunčia kokį katinėlį ar panašų mielą dalykėlį (realiai kasdien), klausimas būtų mano toks, KODĖL ŽMONĖS PALAIKO RYŠĮ SU ŽMOGUM KURĮ PALIKO? Kam jai to reikia? Ji mane skaudina vien dėl to kad atrodo lyg ir viskas gerėja, ir BAM vakare vėl ką nors parašo ir tada jau aš atsileidžiu ir parašau vistiek kažką, negaliu kitaip... O ir pasakyti jog neberašytų aš negaliu.. Tiesiog negaliu, ne iš mano pusės skyrybos buvo...

Visgi klausimas lieka tas pats, kam ji su manimi palaiko tą ryšį? Ji mane nori sužlugdytį morališkai, nes puikiai žino kad vistiek ją mylių? Kam ji taip daro?

Žinai, klausti patarimų internete meilės reikalais ar "kaip man gyvenime tokioj ar tokioj situacijoj elgtis" nėra patartina. Kiekvieni santykiai ir individai yra skirtingi ir priklauso nuo milijardo dalykų/niuansų. Geriausias patarimas, tai būtų susirasti gerą psichologą ir patyrinėti savo smegeninę ir atrasti būdus judėti pirmyn. Tai ilgas procesas. Gal net nėra blogai pagerti antidepresantus trumpą laiką, jeigu įkyrios mintys ir nerimas kamuoja kiaurą parą.

Dėl to, kodėl tavo mergina tau vis parašo, tai parašo veikiausiai dėl to, jog jaučia kaltę, gailestį, rūpestį. Ji nenori, kad būtum depresuotas, ji nori matyti tave laimingą, nors ir ne su ja. Tokiais atvejais reikia tiesiai šviesiai ir klausti, kaip yra iš tikrųjų. Jeigu nusprendžiat vėl būti kartu, tai susėdat ir kalbatės, ko tikitės iš santykių, ką reikia keisti, kaip jaučiatės ir pan., nes akivaizdu, kad kažkas buvo ne taip. Jeigu ne, tada nutraukiat ryšius.

Dėl to, kaip tu rašai, kaip tu ją stipriai, iš vidaus, mylėjai, tai čia toli gražu nėra meilė, nors atrodytų kitaip. Tai paprasčiausias įsimylėjimas, emocija, o emocijos kinta. Geriausia, kas yra meilė, būtų klausti porų, pragyvenusių bent 20 metų po vienu stogu. Meilė, tai nėra jausmas, emocija, tai yra pasirinkimas. Gali pagooglint "love is not a feeling it's a choice", jei įdomu. Filmai, serialai, muzika, etc. sukuria nerealų meilės suvokimą, dėl ko vos tik praeina įsimylėjimo periodas, poros puola skirtis.

Dar panašu, kad tavo smegenys labai mėgsta būtų stimuliuojamos: narkotikai, alkoholis, cigaretės, lošimai (lyg minėjai?), "meilė", ir kai tos stimuliacijos negauna, tada darosi liūdna. Tai reiktų kažkaip atpratint jas nuo to arba pakeist sveikesne stimuliacija, ir suprast, kad gyvenimas tai nėra nuolatinis adrenalinas. Nėra nieko blogo jausti nuobodulį, liūdesį ir kitas nemalonias emocijas, svarbu, kaip tu į jas reaguoji, nes vėlgi, visa media kiša, koks nuolat tu turi būti laimingas. Man asmeniškai labai padėjo mindfulness meditation. Ir šioje temoje buvo minėta knygų apie tai, tik jos gilesnės, pradžiai gal per sudėtingos.

Pavyzdys: atsikeli ryte ir jautiesi nelaimingas, blogos nuotaikos. Tai tu gali leisti sau tik tiek ir pagalvoti, "aš jaučiuosi blogai", bet nesileisti į tolimesnes diskusijas su smegenine, kodėl, kaip, kas... o sutelkti dėmesį į dabartį, pvz valaisi dantis, jauti šepetėlį, dantų pastos skonį, konsistenciją.. Ir nesvarbu, ar tau smegenys tokias mintis mėto kas penkias valandas, ar kas 30 sec. Šiaip žiauriai sunku tai padaryti ir reikalauja dafiga laiko, kol galva nustoja kabintis. Tiksliau ji nenustoja, tik išmoksti nekreipti dėmesio.

Visa tai mano nuomonė.

Susirask psichologą.

 

Esmė tame, jog, mergina kuri mane paliko, vis dar karts nuo karto atsiunčia kokį katinėlį ar panašų mielą dalykėlį (realiai kasdien), klausimas būtų mano toks, KODĖL ŽMONĖS PALAIKO RYŠĮ SU ŽMOGUM KURĮ PALIKO?

O koks tau skirtumas, kodėl ji siuntinėja tau tuos katinėlius ar palaiko ryšį? Nepatinka - nepalaikyk pats. Bet, matomai, atrašinėji ir 'nori, kad grįžtų', tai ir jaučiasi ji situacijos valdovė :) Išmok nebūti pastumdėliu.

Yra du variantai:

1. Siunti ant trijų raidžių ir dedi į blacklistą. Va ir baigiasi tas ryšio palaikymas ir katinėlių siuntinėjimas.

2. Šiektiek palauki, pasižiūri katinėlių, padedi biški vilčių, paverki karts nuo karto dėl to, kad ji palaiko ryšį su tavimi, tada sulauki kada susiras kitą bičą - nu ir vualia, tuomet baigsis visi tie katinėliai ir ryšio palaikymas, o tu galėsi dar smarkiau verkti, kad va "o kodėl dabar nebepalaiko to ryšio".

Rinktis tau.

Dėl to, kaip tu rašai, kaip tu ją stipriai, iš vidaus, mylėjai, tai čia toli gražu nėra meilė, nors atrodytų kitaip. Tai paprasčiausias įsimylėjimas, emocija, o emocijos kinta. Geriausia, kas yra meilė, būtų klausti porų, pragyvenusių bent 20 metų po vienu stogu. Meilė, tai nėra jausmas, emocija, tai yra pasirinkimas. Gali pagooglint "love is not a feeling it's a choice", jei įdomu. Filmai, serialai, muzika, etc. sukuria nerealų meilės suvokimą, dėl ko vos tik praeina įsimylėjimo periodas, poros puola skirtis.

NRE – New Relationship Energy. The temporary, short-lasting, overwhelming feeling of joy one experiences when first dating a new person, usually not lasting longer than several months (though it can be artificially extended out to a year or so if people get married or have a baby together). Often referred to as the “honeymoon period,” NRE is likely to be the most powerful positive emotion a human being can feel, stronger even than love, but it is extremely temporary.

Manau, kad tavo mergina yra vampyras - tokie zmones tik ir nori ciulpt zmoniu energija. Labai prieraisus draugystes pradzioje, labai sudetingi santykiuose ir viena diena, kai viskas buvo isivaizduotina kitaip, nutraukia visus rysius, nes "atsala jausmai" ir "nutolstama viens nuo kito". Po kiek laiko sitiems vampyrams be naujos draugystes darosi nebeidomu, o, jei nera is ko ciulpt teigiama energija, reikia grizt prie senu auku.

Mano nuomone, ji senai pastebejo, kad esi gerutis Saulutis: leidai uzsilipt ant galvos, leidai elgtis neatsakingai, o galu gale ne nesupratai, kaip itarimus ir pykti pakeite liudesys. Liudesys yra pati negeriausia emocija. Taip sakant, su liudesiu i prieki nepasistumesi. Tu tai suvoki, bet nezinai. Stengiesi issikapanoti is to, stengiesi pajusti pykti. Stengiesi buti piktas. Atrodyti piktas. Stengiesi parodyti, kad nesi gerutis Saulutis, kad esi jau vyras. Po galais, du metus buvot kartu, o ji ne neivertindavo, kad ryte ant pagiriu sniodavai koksa. Kokia durne. Kuo ji tave laike. Kur ji ras didelesni vyra uz Sauluti. Kur ji ras daugiau uzdirbanti, patogiai apsirupinusi.

Bet ji ras, Sauliau. Ji paneigs visus statistinius tavo skaiciavimus, kai Alfa = ( kazino + kokainas ) pakelta kvadratu. Ji paneigs visas teorijas ir susiras neprastesni uz tave. Tikrai neprastesni. Moterys niekada nesirenka prastesniu uz jau turetus. Ir visa tai taip skaudu, tai taip itraukia. Tos saunios merginos paieskos tame mitologiniame vampyre, kokiu ji visada ir buvo. Tas idealizavimas po laiko. Nera nieko blogiau nei idealizuoti po laiko. Grauztis. Gailetis. O gal tai nebuvo polaikinis dalykas? Gal sielos kancia uzklupo dar santykiuose? Gal ji pamate, kad tu pradejai grauztis, kad tave kamuoja nepilnavertiskumas? Gal tu pajutai, kad esi jai per prastas? Per silpnas? Gal tai tu elgeisi atitinkamai ir neapgalvotai? Ar vistiek kalta yra ji? Ar zmogus kaltas, kad tavo fantazijose jis buvo kitoks? Sauliau.

Megsti sutirstinti spalvas realybeje. Tu taip sureiksmini tuos blogus iprocius, kad net ant ranku pirstu skaiciuojasi, kiek tu tame kazino buvai, kiek takeliu uzuodei. Gal ir su ja spalvas sutirstinai? Kazkur idealizavai ja, kazkur save. Ideali pora galvoje, o skyrybos realybeje. Kaip taip gali buti? Keista, kai visi galvoja, kad liudesys yra pilkas. Jis spalvotas. Tik gal daugiau atspalviu, o ne spalvu. Atspalviu, kuriu niekad nebuvo. Pripazink, Sauliau, daliniesi problema tik del to, kad mes pritartume tau, kad kaltas tas blogiuko gyvenimo budas, kuri pasirinkai. I sali nori nustumti tai, kad esi jautrus berniukas, o aplink tokius panos ne buriais sukuoja. O tau reikia to moterisko pripazinimo.

Keista, kad neuzsiminei, del tu 1000lt ismoku i saskaita. Juk ne alimentai cia, Sauliau? Juk pasakytum, jei visos problemos dar seimoje issivyste? Nes tu nori, kad mes tau padetume, o ne uzjaustume tai, ka susikurei.

Tikiuosi, kad ikandau. Kai ikanda toks purvinas suo kaip as, tu nustoji liudeti - tu pyksti. Pyktis kartais virsta motyvacija judeti. To tau ir linkiu.

Susirask kita mergina padės. O jei ne išbandyk su vyru :lol:

Nu bet tai wtf zmogau? Siusk toli toli savo tevus jei taip. Niekada nesuvoksiu tokiu tevu.. Taip tiesa tevai nori kad vaikas pasiektu kazko, turetu gera ateiti. Bet jei jam nepatinka, nesiseka?

Kiek esu blogu ir geru sprendimu pridares per savo gyvenima, tevai visada palaike.

Isvis labai kvaila kai tevai spaudzia vaikus po 12 klasiu iskart eiti studijuoti kazka.. Gi reik gyvenimo paragauti, padirbti.. Tada labiau suvoki ko nori is gyvenimo.

Tai dabar nori pasakyti visiskai baigta su ta drauge kur del tevu kaltes viskas baigesi?

Daznai tevai suvoke ka padare tik tada kai vaikai iseina ir juos pamirsta. Nors zinau atveju kai visiskai ph palieka..

Logiškai mąstant taip ir turėtų būti, tėvai turėtų palaikyt savo vaikus bent kuriuo atveju, kad ir koks būtų jų sprendimas (žinoma yra ir išimčių, kurios tikrai neturėtų būt toleruojamos) ar troškimai. Bet mano situacijoje yra priešingai. Ir panašu, jog taip buvo visados. Jai niekad labai nerūpėjo tai, ko noriu aš iš tiesų. Mėgstama veikla, šiuo atveju mergina, jeigu išgirs iš kažko blogą žodį apie tai, viskas, vadinasi to nebeturi būt. Ir gali sakyt ką nori, nuomonės nebepakeisi, mano nuomonė nebus išklausyta ar įvertinta. Kai kurie žmonės sako, kad tai yra žmonių, dirbančių VRM, problema :)

O dėl draugės, tai taip, viskas yra galutinai užbaigta. Nežinau kaip bus ateityje, gal kada netyčia ir teks/gausis vėl susieit kartu, bet kol kas nėra jokio ryšio.

@ Headlight

 

Ačiū už tokią išsamią istoriją žmogau, tikrai buvo įdomu pasiskaitytį... Gaila.. Kad ne tik merginos bet kartais ir tėvai tiesiai šviesiai pasakiu išsižada savo vaikų, tai ką čia jau kalbėti apie moteris.. Bet laikykis brolau, tu ne vienas, nors kartais atrodo kad visi laimingi o pats vienas esi tik š*ūdinoj vietoj... Patikėk tu neesi vienas, tokių valtyje tūkstančiai... Gaila bet...

Pačiam pasidarė šiek tiek lengviau, kuomet visą tai parašiau. Suprantu, jog toks nesu vienintelis, tokių kaip aš ir Tu yra daugybė. Ir aš, kaip daugelis kitų, tiesiog stengiuosi to neparodyti. Žmonių akivaizdoje apsimetu, jog viskas yra tvarkoje, nors tie, kurie pažįsta mane ilgesnį laiką vien pamatę supranta, kad kažkas yra ne taip. Vakar bendravau su viena buvusia klasioke, papasakojau apie visą šią situaciją, kuri ją taip pat paliko šoke ir pasakė, kad nuoširdžiai manė, jog viskas yra gerai, tiesiog pasikeitęs aš.

@ Django

Va čia tai brol tu pylei kai iš pypkės, realiai, pirmoji pastraipa manau labai tinkama netgi labai sutikčiau su tuo, nei kiek nesiginčiju.

Dėl to kas buvo, tai buvo tai PRIEŠ viska o ne PER viska. Tas žodis viskas dabar labai keistai man skamba galbūt ten nebuvo nieko išvis.

Keista, kad neuzsiminei, del tu 1000lt ismoku i saskaita. Juk ne alimentai cia, Sauliau? Juk pasakytum, jei visos problemos dar seimoje issivyste? Nes tu nori, kad mes tau padetume, o ne uzjaustume tai, ka susikurei.

Šito išvis nesupratau :huh:

O koks tau skirtumas, kodėl ji siuntinėja tau tuos katinėlius ar palaiko ryšį? Nepatinka - nepalaikyk pats. Bet, matomai, atrašinėji ir 'nori, kad grįžtų', tai ir jaučiasi ji situacijos valdovė :) Išmok nebūti pastumdėliu.

 

Yra du variantai:

1. Siunti ant trijų raidžių ir dedi į blacklistą. Va ir baigiasi tas ryšio palaikymas ir katinėlių siuntinėjimas.

2. Šiektiek palauki, pasižiūri katinėlių, padedi biški vilčių, paverki karts nuo karto dėl to, kad ji palaiko ryšį su tavimi, tada sulauki kada susiras kitą bičą - nu ir vualia, tuomet baigsis visi tie katinėliai ir ryšio palaikymas, o tu galėsi dar smarkiau verkti, kad va "o kodėl dabar nebepalaiko to ryšio".

 

Rinktis tau.

Tomai, pagaliau protingos mintys! užaugai?

@ Django

 

Va čia tai brol tu pylei kai iš pypkės, realiai, pirmoji pastraipa manau labai tinkama netgi labai sutikčiau su tuo, nei kiek nesiginčiju.

Dėl to kas buvo, tai buvo tai PRIEŠ viska o ne PER viska. Tas žodis viskas dabar labai keistai man skamba galbūt ten nebuvo nieko išvis.

 

 

 

Šito išvis nesupratau :huh:

Dazna problema, o ypac meiles problemos kyla is vaikystes. Tu vis uzsimini apie nereiksmingus dalykus, apie pasekmes. Bet tu man pasakyk, kokios viso to priezastys? Esu girdejes, jog su mergina elgiesi taip, kaip elgiesi su seserimi. Moteri renkiesi pagal tai, kokia tavo motina. Ir kitu panasiu dalyku esu girdejes. Neziurint i tai, koks tai psichologinis mitas butu, glaudus rysys su artimiausiais zmonemis yra svarbus. As pamaniau, kad vaikysteje neturejai tevo. Pamaniau, nes zodis "seima" ir "seserys, krikstodukros ir pan" buvo pavartoti atskirai. Pamaniau, nes gyreisi pacukas gaudamas pinigu i banko saskaita.

Klystu as ar ne, zinai tik tu vienas. Tai, kaip is tikruju bendrauji su savo seima, zinai tik tu vienas. Nuo to ir pradek. Tyliai, ramiai. Neskubedamas su visu likusiu pasauliu. Ir ar jau metei kava ir cigaretes?

@ Django

Na ne, šeima mano visa kaip priklauso nieks neišsiskyre ar panašiai, šiaip jai rinkčiausi pagal savo motiną merginą, tai ji mane jau senai jaučiu būtų užmušus :D

Na ne sorry, kavos tai be šansų nemesiu bent jau artimiausiu metu, pradedu nuo to kad ne kas savaitgalį vartoju alkoholį ir ne kas antra, viskas po truputi, pas mane daug priklausomybių, viska metes aš išvis išprotėčiau turbūt, tokie staigūs pokyčiai kūnui pats manau žinai kad tikrai nebūtų irgi malonumas, nors menka jis gauna malonuma ir iš to, bet... Viskam yra laikas, reikia stengtis, ką aš ir ruošiuosi daryti. :)

Gera spyrį davėt į subinę, dėkoju! :)

@ Django

 

Na ne, šeima mano visa kaip priklauso nieks neišsiskyre ar panašiai, šiaip jai rinkčiausi pagal savo motiną merginą, tai ji mane jau senai jaučiu būtų užmušus :D

Na ne sorry, kavos tai be šansų nemesiu bent jau artimiausiu metu, pradedu nuo to kad ne kas savaitgalį vartoju alkoholį ir ne kas antra, viskas po truputi, pas mane daug priklausomybių, viska metes aš išvis išprotėčiau turbūt, tokie staigūs pokyčiai kūnui pats manau žinai kad tikrai nebūtų irgi malonumas, nors menka jis gauna malonuma ir iš to, bet... Viskam yra laikas, reikia stengtis, ką aš ir ruošiuosi daryti. :)

 

Gera spyrį davėt į subinę, dėkoju! :)

Vyruti, taip nieko neišeis. Turi būti belekaip griežtas sau. Kol kas apgaudinėji save. :)

Žinau, kad iš dalies teisybė tavo pusėje...

Toji mergina yra tavo šansas gyventi pilnavertį gyvenimą, gal tokios progos ir nebegausi. Todėl visada teisingi bus tik tie patarimai, kurie skatins tave išsaugoti santykius. Tavo patirtys liūdnos, bet eilinės, visi mes kažką panašaus praeinam (nerandam savęs, įsimylim po to įsiskaudinam, būnam kritikuojami tėvų ir pan..) welcome to planet earth :)

Ką gi tau daryti toliau? Susitvarkyk su savim (tai daryti nori ne visi), tada padėk jai, ne ji turi būti tavo ramstis, o tu jai. Meskit visas masines psichozes rukymas, alkoholis, narkotikai tai tik laimės iliuzija kuri priveda prie skurdo ir ligų. Jei sritis ne tavo negaišk laiko ir PAKEISK studijų kryptį. Ne mesk. Prisimink savo svajones, niekada jų nepaleisk, jos visada su tavim kad ir kokią š. diena. Vien dėl jų verta gyventi. Kas tave veža? Ką darytum jei viskas būtų gerai ir tau nieko netrūktų? Viena diena jos tavo galvoj atrodo labai toli, po kelerių metų jau prieš tavo akis ir visos nesekmės praranda prasmę, jos tik tave grūdina ir rodo teisingą kelią. Sėkmės :)