Iš baisaus gyvenimo pasisėmiau energijos ir toliau kopiu į savo "Laimės žiburį"

Sveiki,aš esu Ieva, norėčiau jums papasakoti savo gyvenimo istoriją,kuri nėra tokia linksma,kaip aš norėčiau.

Viskas prasidėjo nuo vaikystės.Augau vienkiemyje turėjau 2 brolius ir vieną seserį.Kol buvom mažyliai visi puikiai sutardavom,kartu žaisdavom.Visi buvo mylimi mamos,išskyrus mane,niekada nejausdavau jos švelnumo,niekada manęs neapkabindavo,net nebardavo jei ką nors padarydavau,išskyrus vienintelį kartą,kai buvau kokių 4 metukų ir prilaisčiau pieno į lovą,kadangi "tiūtę" turėjau iki 4 metų,tai tada mama supykusi paėmė buteliuką ir jį trenkė į sieną,taip suskaudo mano vaikišką širdelę,kad net dabar prisimenu.Paskui pradėjo eiti į mokyklą mano brolis ir sesuo,parėję niekada neruošdavo pamokų,nebent tada kai mama jiems liepdavo.Aš tuomet dar nėjau į mokyklą,nes buvau porą metų jaunesnė.Labai norėjau mokytis,kai brolis ar sesuo vartydavo savo knygas aš irgi lysdavau artyn žiūrėti,bet jie mane nustumdavo ar paskydavo mamai,kad aš jiems trukdau.Už nesimokymą brolį su sese bausdavo,statydavo į kampą,mušdavo,bet vistiek mylėjo,pasisodindavo ant kelių,kalbėdavo su jais.

Na,po poros metų ir į mano gyvenimą atėjo džiaugsmas,pradėjau eiti į pirmąją klasę.Nuo pat pradžių viskas labai gerai sekėsi,bet mama ir toliau nekreipdavo dėmesio,pareidavau iš mokyklos net nepaklausdavo kaip sekėsi,paklausdavo tik jų:brolio ir sesers,nes žinojo,kad jiems nieko gero su mokymuosi,aš likdavau nuošalyje,tik tėtis,kad ir alkoholio mėgėjas,manim kažkiek rūpinosi emociškai ir didžiavosi,visiem gyrėsi,kad turi gerai besimokančią dukrą.Mama manim rūpinosi TIK kanors nupirkdama,išleisdama į ekskursijas ir panašiai,nekaltinu jos už tokį elgesį,bet galėjo mylėti visus jei jau nusprendė auginti,o ne vien juos.Kadangi buvau lėto būdo,nieko jai nesakydavau.Dažnai namuose gaudavau iš brolio lupti,nubėgdavau verkdama pasiskųsti,ji tepratardavo:- O ką aš galiu padaryti.Na įlįsdavau kur į kamputį išsiverkdavau ir tiek,niekas į mane nekreipdavo dėmesio,buvau kaip šuniui 5 koja.

Atėjo laikas ,kai paaugau,pradėjau eiti į šokius,mama nenorėjo išleisti,nors man buvo 15 metų,tokio amžiaus paaugliai pas mus jau eina į kaimo šokius,bet vistiek iškniaukiau,tai išleido.Ten susipažinau su vaikinu,kuris mane mergino,kai man buvo 16 metų pradėjom su juo draugauti,jis buvo už mane keletą metų vyresnis,mama neleido su juom draugauti,bet mes slapčia susitikinėdavom vistiek,pradėjau maištauti prieš mamą...bet mokslų vidurkis vistiek stebuklingai laikėsi klasės pirmoje vietoje,nežinau kaip taip išėjo,nes jiems skirdavau mažiau laiko,kadangi turėjau vaikiną,su juo išdraugavome 8 mėnesius,nes mus išskyrė mano mama,pasakiusi jam,kad jeigu manęs nepaliks tada parašys jam pareiškimą,kad santykiauja su manim,nors nė pati nežinojo ar taip yra,nes ji išvis nežinojo,kiek laiko aš su juo bendravau...na va,netekau ir savo vienintelio saulės spindulėlio(na bent tada taip maniau).Jis nepasirodė nei vieną diena,nei kitą...verkdavau labai dažnai,juk tai buvo mano pirmoji meilė,maniau tas ilgesys mane pribaigs...po pusmečio šiek tiek užsimiršau,daug mokiausi,kai negalėdavau miegoti,ar pradėdavau galvoti apie jį,pasiimdavau knygą ir susikoncentruodavau į ją,kol miegas akis užmerkdavo,buvo labai skaudu...

Na,atėjo laikas baigiau 10 klasę,paskutinę savo mokykloje.Pradėjau mokytis mieste,bet labai pasiilgusi namų,visai ne ten gyvenančių žmonių,nusprendžiau,kad reikia pereiti mokytis arčiau namų į tokio miestelio mokyklą,kadangi nebuvo skirtumo,kur baigti vidurinį išsilavinimą.Vėl gyvenau namuose,iš pradžių mama duodavo važiuoti su mašina iki tos vietos,nuo kur mane veždavo mokyklinis autobusas,kadangi aš ėjau į tą mokyklą viena iš mano kaimo,tai reikėdavo atvykti iki gretimo kaimo 3km,kad mane nuvežtų.Vėliau mama pareiškė,kad jai per brangiai išeina leisti mane važinėtis automobiliu,todėl pasakė gausi važinėtis dviračiu,na truputį paburbuliavau,bet kitos išeities neturėjau.Keldavausi 5 valandą ryto,nes reikėdavo 6 jau išminti iš namų,kadangi autobusas būdavo 6.40,grįždavau namo 5 valandą vakaro,ir taip 2 metus.Kai aš baigiau 10 klasę mano sesuo išvyko į Vokietiją.Su ja mes visai neblogai sutardavome,eidavome kartu į šokius,bet ir dažnai pasipykdavome.Kai ėjau į 11 klasę,vieną dieną paskambino ir pranešė,kad ji žuvo,buvo beprotiškai skaudu,nelinkėčiau to niekam,2 savaites nėjau į mokyklą,nors ir mama pyko,negalėjau net normaliai valgyti vis apie ją galvojau,buvau,kaip aptuisusi,nieko nesuvokiau ir vis klausiau savęs kodėl ji,kodėl ne aš, jei jau man skirtas toks ######nas gyvenimas.Turbūt man buvo truputį pavažiavęs "stogelis".Viskas darėsi dar blogiau,paskambino mano buvęs "kavalierius",pakvietė susitikti,išvažiavau pas jį,"prabaliavojom" dvi dienas,kad mama neskambintų išjungiau telefoną,o išvažiavau jai nieko nesakiusi,nes galvojau šiaip ar taip ji manęs nesupranta ir dar pati mane su juo išskyrė.Visiškai pradėjau nebekreipti į ją dėmesio,net nežinau kodėl,gal užsinorėjau savarankiškumo.

Na manau šiam kartui užteks,pratęsiu kitoje dalyje.

Ką nori tą rašo, nepatinka neskaitykit.

Jums matau įdomiau skaityt, kai koks noliferis pasakoja apie savo aukinimą, bėgimą iš pamokų, prie kompo sėdėjimą 24/7, kaip neišmoko bendrauti su žmonėmis tikrame pasaulyje, nieko per daug nepasiekė, sveria 2 kart mažiau nei paprastas žmogus ir pan.

Jeigu rašo reiškia yra reikalas, tad nesikišam kur nereikia :)

Kaip sako psichologai jei negali pakeisti savo problemos, ismok sugyventi su ja :)

Mamos tu nepakeisi, santykiu nesukursi. Ismok i tai nekreipti demesio. Sunku, bet ka darysi :]

Tokia istorija 100 kartu idomesne, nei kokio visu dievinamo Djixo ar koks jis ten, kai zmogus praleido visa gyvenima prie kompo, susirgo visom galimom ligom ir dar sako man nereikia seimos, zmonos, vaiku, as laimingas nes zinau kas yra forex.

O visi ten vos ne su asarom komentuodavo...

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...

Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.

Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.

Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...

Sėkmės :)