Lietuvių VBE 2013 metai

Kažkuri tikrai ne.

Tai kad tikrai abi yra novelės :)

Kažkuri tikrai ne.

Biliūno „Liūdna pasaka“ yra apysaka, o abiejų „Vagys“ - novelės.

O tai tu ruošiesi rašyti literaturine tema? Aš kadangi ruošiuosi rašyti TIK samprotavimo rašinį, tai man lieka tik dvi temos.

taip, jeigu tik tema bus dėkinga ir man puikiai suprantama, turėsiu kuo pasiremt, tada rašysiu literatūrinį. Šiaip tikrai iš anksto nesprendžiu, manau 50/50 galimybės rašyti tiek samprotavimą, tiek literatūrinį.

Biliūno vagyje lyrinis aš užmuša vagį ir dėl to jaučia sąžinės nuoskaudas. Savickio vagyje lyrinis aš, jei gerai pamenu, vaikas. Ten niekas vagies neužmušo, nors ir mušo. Nelabai gerai supratau to kūrinio pagrindinės minties (nesu knygų skaitovas, nes tai nesąmonė), bet man atrodo, kad kažkas su gailesčiu susiję.

 

Turinio čia tikrai neaprašysiu visko, bet trumpai:

Biliūno kūrinyje naktį pagrindinis herojus grįžta namo, ruošiasi miegoti, tačiau jam neleidžia užmigti keistos mintys. Nusprendžia nueiti į tvartą (ar kur ten) ar viskas gerai su gyvuliu (net nepamenu kas ten per gyvulys, kumelys berods). Nuėjęs pamatė atvertas duris ir viduje gyvulį bandantį pavogti vagį. Pasislėpė veikėjas už kampo, į rankas pasiėmė pagalį ar kažką panašaus ir tykojo žmogelio vagies išeinant. Ir vos tik išėjo vagis iš tvarto, kai rūrino jam per galvą, kad tas pasimirė. Supratęs kaip negerai pasielgė, veikėjas išvežė lavoną ir paslėpė jį tolėliau nuo savų žemių. Tiesa, lavoną jau sekančią dieną rado, tačiau niekas žudiko net neieškojo, nes visi vienodai nemėgo to vagies. Vėliau rašoma kaip veikėją, kuriam jau 70 ar 80 metų, vis tebegraužia sąžinė, vis norėjo prisipažinti...

Savickio vagyje tai panaši situacija. Prigavo vagį, jį įmetė į duobą, ten pririšo. Vėliau jį mušė, mušė ir kai primušė, atsilaisvinus lenciūgams jis išėjo (nelabai supratau, ar išėjo ar pabėgo). Kūrinyje berods lyrinis aš yra berniukas, kuris bijo to, kas vyksta. Jam gaila vagies, jis nenori, kad jį muštų, tačiau jo tėvas mano kitaip. Kūrinio pabaigoje prieš išeinant vagiui, jis pasako "sudieu vaike", prispaudžia jį prie krūtinės ir išeina.

 

Aišku čia tų netikslumų gali būti, visgi man tie kūriniai nusispjauti ir mokausi tik tam, kad tiesiog išlaikyti tą kvailą egzaminą.

Lyrinis aš būna tik lyrikoje, prozoje - veikėjas, herojus. Čia turbūt būtų fakto ar literatūrologijos sąvokos klaida.

Lyrinis aš būna tik lyrikoje, prozoje - veikėjas, herojus. Čia turbūt būtų fakto klaida.

Svarbu siužetas, o tą lyrinį aš panaudojau tik dėl grožio, rašinyje taip nerizikuočiau rašyti.

Biliūno vagyje lyrinis aš užmuša vagį ir dėl to jaučia sąžinės nuoskaudas. Savickio vagyje lyrinis aš, jei gerai pamenu, vaikas. Ten niekas vagies neužmušo, nors ir mušo. Nelabai gerai supratau to kūrinio pagrindinės minties (nesu knygų skaitovas, nes tai nesąmonė), bet man atrodo, kad kažkas su gailesčiu susiję.

 

Turinio čia tikrai neaprašysiu visko, bet trumpai:

Biliūno kūrinyje naktį pagrindinis herojus grįžta namo, ruošiasi miegoti, tačiau jam neleidžia užmigti keistos mintys. Nusprendžia nueiti į tvartą (ar kur ten) ar viskas gerai su gyvuliu (net nepamenu kas ten per gyvulys, kumelys berods). Nuėjęs pamatė atvertas duris ir viduje gyvulį bandantį pavogti vagį. Pasislėpė veikėjas už kampo, į rankas pasiėmė pagalį ar kažką panašaus ir tykojo žmogelio vagies išeinant. Ir vos tik išėjo vagis iš tvarto, kai rūrino jam per galvą, kad tas pasimirė. Supratęs kaip negerai pasielgė, veikėjas išvežė lavoną ir paslėpė jį tolėliau nuo savų žemių. Tiesa, lavoną jau sekančią dieną rado, tačiau niekas žudiko net neieškojo, nes visi vienodai nemėgo to vagies. Vėliau rašoma kaip veikėją, kuriam jau 70 ar 80 metų, vis tebegraužia sąžinė, vis norėjo prisipažinti...

Savickio vagyje tai panaši situacija. Prigavo vagį, jį įmetė į duobą, ten pririšo. Vėliau jį mušė, mušė ir kai primušė, atsilaisvinus lenciūgams jis išėjo (nelabai supratau, ar išėjo ar pabėgo). Kūrinyje berods lyrinis aš yra berniukas, kuris bijo to, kas vyksta. Jam gaila vagies, jis nenori, kad jį muštų, tačiau jo tėvas mano kitaip. Kūrinio pabaigoje prieš išeinant vagiui, jis pasako "sudieu vaike", prispaudžia jį prie krūtinės ir išeina.

 

Aišku čia tų netikslumų gali būti, visgi man tie kūriniai nusispjauti ir mokausi tik tam, kad tiesiog išlaikyti tą kvailą egzaminą.

Vaikui gaila jo pasidaro ir paleidžia jį ;)

Biliūno vagyje lyrinis aš užmuša vagį ir dėl to jaučia sąžinės nuoskaudas. Savickio vagyje lyrinis aš, jei gerai pamenu, vaikas. Ten niekas vagies neužmušo, nors ir mušo. Nelabai gerai supratau to kūrinio pagrindinės minties (nesu knygų skaitovas, nes tai nesąmonė), bet man atrodo, kad kažkas su gailesčiu susiję.

 

Turinio čia tikrai neaprašysiu visko, bet trumpai:

Biliūno kūrinyje naktį pagrindinis herojus grįžta namo, ruošiasi miegoti, tačiau jam neleidžia užmigti keistos mintys. Nusprendžia nueiti į tvartą (ar kur ten) ar viskas gerai su gyvuliu (net nepamenu kas ten per gyvulys, kumelys berods). Nuėjęs pamatė atvertas duris ir viduje gyvulį bandantį pavogti vagį. Pasislėpė veikėjas už kampo, į rankas pasiėmė pagalį ar kažką panašaus ir tykojo žmogelio vagies išeinant. Ir vos tik išėjo vagis iš tvarto, kai rūrino jam per galvą, kad tas pasimirė. Supratęs kaip negerai pasielgė, veikėjas išvežė lavoną ir paslėpė jį tolėliau nuo savų žemių. Tiesa, lavoną jau sekančią dieną rado, tačiau niekas žudiko net neieškojo, nes visi vienodai nemėgo to vagies. Vėliau rašoma kaip veikėją, kuriam jau 70 ar 80 metų, vis tebegraužia sąžinė, vis norėjo prisipažinti...

Savickio vagyje tai panaši situacija. Prigavo vagį, jį įmetė į duobą, ten pririšo. Vėliau jį mušė, mušė ir kai primušė, atsilaisvinus lenciūgams jis išėjo (nelabai supratau, ar išėjo ar pabėgo). Kūrinyje berods lyrinis aš yra berniukas, kuris bijo to, kas vyksta. Jam gaila vagies, jis nenori, kad jį muštų, tačiau jo tėvas mano kitaip. Kūrinio pabaigoje prieš išeinant vagiui, jis pasako "sudieu vaike", prispaudžia jį prie krūtinės ir išeina.

 

Aišku čia tų netikslumų gali būti, visgi man tie kūriniai nusispjauti ir mokausi tik tam, kad tiesiog išlaikyti tą kvailą egzaminą.

berniukas paleido vagį.

Kokių temų labiausiai norėtumėt?

O, jėga. Tik kokiais aspektais juos galima susieti? : D Aputis, kiek žinau, vertybėmis laikė nuoširdumą, pasitikėjimą kitu žmogumi, supratingumą, pasiaukojimą (Vakarėjant gražios dobilienos; Vieniša sodyba), tuo tarpu Biliūnas - atgailą, sąžinę (Kliudžiau; Brisiaus galas; apsakymas Vagis; Liūdnoj pasakoj net nežinau, kokios vertybės rodomos, o kitų nesu skaitęs). Nebent kaip nors apskritai sieti abu per moralines vertybes? :)

Apučio novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo.

berniukas paleido vagį.

 

Kokių temų labiausiai norėtumėt?

Patriotizmas, egzistencija

Jurgio Savickio "Vagis" - novelė, o Biliūno "Vagis" - apsakymas?

"Liūdna pasaka" - apysaka

"Lazda", "Ubagas"... - apsakymai

Kažkur čia mačiau buvo parašyta pastraipos struktūra, bet nerandu. Gal kas galėtų pasidalinti?

yra cia kas laikysit egza griniaus sulej kaune?

Biliūno vagyje lyrinis aš užmuša vagį ir dėl to jaučia sąžinės nuoskaudas. Savickio vagyje lyrinis aš, jei gerai pamenu, vaikas. Ten niekas vagies neužmušo, nors ir mušo. Nelabai gerai supratau to kūrinio pagrindinės minties (nesu knygų skaitovas, nes tai nesąmonė), bet man atrodo, kad kažkas su gailesčiu susiję.

 

Turinio čia tikrai neaprašysiu visko, bet trumpai:

Biliūno kūrinyje naktį pagrindinis herojus grįžta namo, ruošiasi miegoti, tačiau jam neleidžia užmigti keistos mintys. Nusprendžia nueiti į tvartą (ar kur ten) ar viskas gerai su gyvuliu (net nepamenu kas ten per gyvulys, kumelys berods). Nuėjęs pamatė atvertas duris ir viduje gyvulį bandantį pavogti vagį. Pasislėpė veikėjas už kampo, į rankas pasiėmė pagalį ar kažką panašaus ir tykojo žmogelio vagies išeinant. Ir vos tik išėjo vagis iš tvarto, kai rūrino jam per galvą, kad tas pasimirė. Supratęs kaip negerai pasielgė, veikėjas išvežė lavoną ir paslėpė jį tolėliau nuo savų žemių. Tiesa, lavoną jau sekančią dieną rado, tačiau niekas žudiko net neieškojo, nes visi vienodai nemėgo to vagies. Vėliau rašoma kaip veikėją, kuriam jau 70 ar 80 metų, vis tebegraužia sąžinė, vis norėjo prisipažinti...

Savickio vagyje tai panaši situacija. Prigavo vagį, jį įmetė į duobą, ten pririšo. Vėliau jį mušė, mušė ir kai primušė, atsilaisvinus lenciūgams jis išėjo (nelabai supratau, ar išėjo ar pabėgo). Kūrinyje berods lyrinis aš yra berniukas, kuris bijo to, kas vyksta. Jam gaila vagies, jis nenori, kad jį muštų, tačiau jo tėvas mano kitaip. Kūrinio pabaigoje prieš išeinant vagiui, jis pasako "sudieu vaike", prispaudžia jį prie krūtinės ir išeina.

 

Aišku čia tų netikslumų gali būti, visgi man tie kūriniai nusispjauti ir mokausi tik tam, kad tiesiog išlaikyti tą kvailą egzaminą.

Čia ir sau ir tau parašysiu apie J. Savickio "Vagis". Į grįčią buvo atvestas vagis, kuris buvo pagautas vogiant arklį. Mažas berniukas ilgai stebėjo pririštą vagį, ir jis jam pasirodė panašus į nukryžiuotą Kristų. Šiek tiek pagalvojęs jis nuspręndžia išlaisvinti vagį.

Čia yra jaučiamas žmogiškumas. Vaikas ilgai dvėjojęs paleidžia vagį, juk vagis irgi žmogus, kuris kenčia. Akimirkos svarba : Vagiui jo paleidimis tapo svarbiausia akimirka.

Išmokau tvirtai:

M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Donelaitį, V. Kudirką, Maironį, J.Biliūną, Vaižgantą, V. Krėvę, Putiną, J. Savickį, S. Nėrį, B. Sruogą, A. Škėmą, J. Marcinkevičių, Šatrijos Raganą. Iš bėdos pasiremčiau M. Katiliškiu, J. Apučiu. Manot, pakaks?

Patriotizmas, egzistencija

Gali pasakyti kokius kurinius ir argumentus parašytum? Pasitreniruotum dar :)

Išmokau tvirtai:

M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Donelaitį, V. Kudirką, Maironį, J.Biliūną, Vaižgantą, V. Krėvę, Putiną, J. Savickį, S. Nėrį, B. Sruogą, A. Škėmą, J. Marcinkevičių, Šatrijos Raganą. Iš bėdos pasiremčiau M. Katiliškiu, J. Apučiu. Manot, pakaks?

Gal kokį konspektą turi šių autorių, nes tik pusėtinai žinau. Gal gali numesti į AŽ ar čia jei turi?

Išmokau tvirtai:

M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Donelaitį, V. Kudirką, Maironį, J.Biliūną, Vaižgantą, V. Krėvę, Putiną, J. Savickį, S. Nėrį, B. Sruogą, A. Škėmą, J. Marcinkevičių, Šatrijos Raganą. Iš bėdos pasiremčiau M. Katiliškiu, J. Apučiu. Manot, pakaks?

Sorry, bet ir pyktis ima kai tokius klausimus uždavinėjat. Tiek išmoktų autorių - tai koks dar klausimas - pakaks/nepakaks. Jeigu būtum išmokęs kokius 5 privalomus autorius, tada turėtų kiltis klausimas - pakaks ar nepakaks, o su tiek išmoktų autorių turėtum jaustis tvirtas kaip riešutas. Ne taip kaip aš su vienu Baliu Sruoga :D

taip, jeigu tik tema bus dėkinga ir man puikiai suprantama, turėsiu kuo pasiremt, tada rašysiu literatūrinį. Šiaip tikrai iš anksto nesprendžiu, manau 50/50 galimybės rašyti tiek samprotavimą, tiek literatūrinį.

Literatūrinį rašinį daug sunkiau rašyti, bent jau man, nes reikia atsiminti daug apie kurinį, kaip viskas pavaizduota, išdėstyta, ir dar jį apibendrinti. O samprotavimo tema, tai teisiog reikia žinoti argumentus ir kūrinius, viskas. :) Pas mus klasėje kai rašėm rašinius, tai tik lietuvnininkų "elitas" rašydavo tokius rašinius.

Tai rašant samprotavimo rašinį negalima argumentuoti vien literatūriniais argumentais? Gal galit man parodyti, kur taip parašyta? :D

Išmokau tvirtai:

M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Donelaitį, V. Kudirką, Maironį, J.Biliūną, Vaižgantą, V. Krėvę, Putiną, J. Savickį, S. Nėrį, B. Sruogą, A. Škėmą, J. Marcinkevičių, Šatrijos Raganą. Iš bėdos pasiremčiau M. Katiliškiu, J. Apučiu. Manot, pakaks?

5 - 8 laisvai pakaktų :)

"Dėdės ir dėdienės" Mykoliukas pas brolį gyveno ir dirbo, ar pas dėdę?

Tai rašant samprotavimo rašinį negalima argumentuoti vien literatūriniais argumentais? Gal galit man parodyti, kur taip parašyta? :D

O kur aš tau taip parašiau? Aš parašiau, jog rašant literatūrinį rašinį neužtenka rašyti vien - tezė, samprotavimas, argumentas, išvada.

"Dėdės ir dėdienės" Mykoliukas pas brolį gyveno ir dirbo, ar pas dėdę?

brolį

O kur aš tau taip parašiau? Aš parašiau, jog rašant literatūrinį rašinį neužtenka rašyti vien - tezė, samprotavimas, argumentas, išvada.

Aš čia ne Tau, kažkur auksčiau skaičiau, kad samprotavimo rašinyje negalima remtis vien literatūra.

Čia man vienam taip? Šiandien atsikėliau ryte, jau buvau toks visai nurimęs, pasitikintis savo jėgoms. 3 valandas jau skaitau ir nervai pradėjo kilti iš niekur nieko. Dabar kažkoks pasimetęs uždarbyje sėdžiu :D

Čia man vienam taip? Šiandien atsikėliau ryte, jau buvau toks visai nurimęs, pasitikintis savo jėgoms. 3 valandas jau skaitau ir nervai pradėjo kilti iš niekur nieko. Dabar kažkoks pasimetęs uždarbyje sėdžiu :D

Ne tau vienam. Man tai paskaičius čia vis neramiau darosi, vis kažkokių naujienų sužinau, kurios neaišku ar tikslios. :)