Kodėl aš „nebeskaitau“ Užkalnio?

Per vasarą perskaičiau kokius dvylika Užkalnio straipsnių.

Nebuvau jo padoriai skaitęs nuo 2014 metų, kai all-caps parašiau LIETUVOS TAUTA PRIEŠ ANDRIŲ UŽKALNĮ (https://www.facebook.com/notes/lukas-ramonas/10203181551032758/). Neturėjau planų vėl kada apie Andrių kalbėti, nes jaučiausi viską išsakęs, na o vienintelis pateisinamas atvejis viską išsakius kalbėti toliau yra kai trečią nakties skiriesi su savo mergina.

Bet tada atėjo gegužės 26. Nepamenu, ką tiksliai tądien veikiau. Galbūt ieškojau naujo žmogaus, kurio nemėgimui galėčiau pilnai atsiduoti, o gal šiaip, kaip ir kiekvienas mūsų kartais, buvau betiksliai nešamas pro dienas inercijos. Aukštesnės už save jėgos (tingėjimo daryti ką nors naudingo) apimtas atsidariau delfi, paspaudžiau ant Andriaus straipsnio „Šioje dykynėje nėra ką rodyti" ir jį perskaičiau.

Ir nustebau. Andrius pasikeitė per tuos mūsų nesimatymo metus. Turbūt geriausiai šią kaitą galėčiau iliustruoti jo citata:

„Lietuva yra dykynė ir nieko gero nemačiusių ir neparodančių provincialų rezervatas, čia ir atsitinka taip, kad idiotiškas, lėkštas ir nukopijuotos idėjos piešinys ant restorano sienos su besibučiuojančiais Vladimiru Putinu ir Donaldu Trumpu čia yra sensacija ir geriausia egzotika iš Lietuvos, kurią mes šiandien siūlome pasauliui."

Įsiskaitykite į šį sakinį, perkoškite jį kokius du tris kartus, jis to vertas. Dabar įsivaizduokite, kad šitą sakinį parašiau aš.

Arba naujos kartos liberalizmo pranašas Paulius Gritėnas? Padoriausias ir mandagiausias Lietuvos žmogus Leonidas Donskis?

Dainininkas, agrarinių valstybių ekspertas Andrius Mamontovas?

Bet kas. Bet kas parašęs tokį sakinį būtų išvadintas komunistu, pakrikštytas vatniku, kumščiais mojuojant dangun pasiųstas į Peru. Būtų memų. Jos nebūtų labai juokingos, bet gerai prajudėtų, spėtų visiems pabosti.

Bet Andrius gali taip kalbėti ir nieko tokio? Pagalvojau – gal tai jo supergalia? Gali žmogus kalbėti ką nori, visi tik linkčioja. Pavydu net.

Ir tada supratau – visi tyli, kadangi padorūs žmonės nebeskaito Užkalnio. Kairieji jo nebeskaito iš principo, o dešinieji iš gėdos. Na, išskyrus delfi vyr. redaktorę, kurios lyg ir darbas yra perskaityti tai, ką deda į savo tinklapį ir kuri galbūt yra counter-strike botas, į kurį trenkė žaibas ir kuris atgijo į delfi vyr. redaktoriaus pareigas.

Ir kai sakau „nebeskaito", aš neturiu omeny „niekas neklikina Andriaus straipsnių". Manau jam nėra ko meluoti – jo straipsnius tikrai daug kas paklikina ir perskaito visas ten sukritusias raides. Aš turiu omeny, kad jo tekstai seniai nesulaukia jokios, teigiamos ar neigiamos, cerebrinės reakcijos. Jie tiesiog yra kaip virtualus objektas, jų buvimas nepaneigiamas, bet jų poveikis likusiai Visatai, atmetus Užkalnio piniginės pilnėjimą, neaptinkamas.

Andriaus Užkalnio straipsniai yra kaip popkornai be sviesto ir be karamelės, ir be druskos, valgomi žiūrint Europinius apdovanojimus susirinkusį Bulgarų filmą, kuris trunka pusantros valandos, bet taip pat trunka rodos visą tavo gyvenimą, ir kuriam pasibaigus baigiasi tavo santykis su šiuo kūriniu ir kurį tu prisiminsi tik kaip filmą, kurį kažkada žiūrėjai. Andrius yra pats sėkmingiausias Lietuvos rašytojas, kurio niekas neskaito.

Ir aš manau jam toks nutylėtas susitarimas visai tinka. Nes Andrius nori mucho dinero, o tam reikia mucho rašyti, ir ar nėra faina, kai niekas iš tikro neskaitys tavo žodžių? Juk tada gali rašyti bet ką. Andrius, bent jau per šią vasarą, rašė mucho bet ką. Važiavo ant moterų (antraštė: „Ašarotos zirzlės, kurioms visi vyrai – kiaulės"), vis kartojo kaip išrinks Trump'ą („minėsite mano žodį"), it močiutė, kurios visas drauges jau paėmė entropija, pasakojo kaip biurokratinėse institucijose tvarkėsi popierius, bandė rašyti tai, ką turbūt reiktų vadinti humoru? (na, delfi taip įvardino, bet paprastai atskiriu humorą, kai ji pamatau, visai kaip su porno), švietė mus apie Lidl'ą, Brexit'ą, ISIS ir savo atostogas.

Aš jokiu būdu nesu ko nors ekspertas. Aš esu bičas internete. Tačiau galu duoti savo interneto garbės žodį, kad perskaitęs Andriaus straipsnius nesužinojau nieko naujo. Na gerai, sužinojau, kad jis turi vilą Italijoje.

Mano rekomendacija būtų tokia: jei esate įsitikinę savo teisumu pranašai, kuriems nesvarbi kitokia nuomonė, tai geriau skaitykite Audrių Bačiulį. Manau būsite patys laimingiausi baltieji žmonės pasaulyje. Bačiulis pateikia faktelių visokių ir įžvalgų, biškį tokio koduoto rasizmo spalvai įpila, tikrai įdomu paskaitinėti. O jei norite pasaulio modelio, kuris yra šiek tiek arčiau objektyvios realybės, tai skaitykite viską, Bačiulį taip pat, bet visus jo faktelius perkoškite per iki šiol galingiausią žmonijos sukurtą įrankį – google.

Trump'as sako Hilary už kyšį pardavė Rusijai uraną -> Bačiulis atkartoja žodis į žodį -> politifact.com sako – no dice, Trump'as juodai pritempinėja.

Skaitydamas Bačiulį pagal šitą paprastą schemą ne tik sužinau įdomaus ir naujo, bet ir išgirstu kaip mąsto žmonės nepatenkantys į mano liberastinį nerasistų burbulą. Skaitydamas Užkalnį tiesiog spėlioju, kaip jis nuo JAV rinkimų temos peršoks prie „jokio vyro nemylimų, žliumbiančių bobų".

Tai tiek apie Andriaus tekstų turinį – turinio nėra. Dabar apie patį Andrių.

Andrius į kritiką neretai atsako, kad čia ne jis rašo, o jo personažas „Andrius Užkalnis". Dar prideda, kad tai vadinasi trolinimu ir kad jam labai juokinga trolinti pavidolius. Man tokie atmazai primena „aš laikiau čiurus" arba „aš tik juokavau, kai siūliau tripisį su tavo sese", bet gerai, įvertinkim šį personažą tarsi jis būtų vertas vertinimo.

Stephen Colbert, vienas geriausių atlikėjų JAV ir todėl pasaulyje (įrodinėdamas šią aplinkybę pateikiu daiktinį įrodymą – 2006 m. White House Correspondents' Dinner https://www.youtube.com/watch?v=2X93u3anTco ), 9 metus vedė satyrinę naujienų laidą „The Colbert Report", kurioje jis vaidino „Stephen Colbert" – super konservatyvų super patriotą, garbinantį stars and stripes ir baltagalvį erelį. Na, tai buvo daugmaž Amerikos Bačiulis, o jei tiksliau – Bill O'Reilly su žiupsneliu Rush Limbaugh, Sean Hannity ir co.

„Stephen Colbert" atliko labai konkrečią funkciją – jis parodijavo tų žurnalistų, gynybos ekspertų, apžvalgininkų ir nuomonės lyderių bukumą, savanorišką aklumą realybei, aroganciją, susireikšminimą ir politinį angažuotumą. Palei Andriaus terminologiją, Stephen Colbert 9 metus nesustodamas trolino „Fox News" naujienų kanalą. „Trolinimas", kaip žinia, dažniausiai yra interneto žodis „satyrai", o visais likusiais atvejais – tai bandymas išsisukti kai padarei kokią nors nesąmonę. „Aš ten gi trolinau, kaip jūs nesuprantat?" Nice try, Ulevičiau.

O satyra yra paprastas dalykas. Yra tekstas ir yra potekstė. „Stephen Colbert" yra tekstas. „Aš esu ultra patriotas Ameriką laikantis ant savo pečių" yra tekstas. Stephen Colbert be kabučių yra potekstė. „Jūsų hiperboliška demagogija taip juokingai atrodo iš šalies" yra potekstė.

Taigi pritaikykime šią satyros formą Andriui Užkalniui ir „Andriui Užkalniui". Kur baigiasi tekstas ir prasideda potekstė? Kas nors žino? Ar „Andrius Užkalnis" važiuodamas ant „runkelių" iš tikro yra „runkelių" pusėje? Nu lyg ir ne. Tai kur čia satyra? Kas tada yra trolinimo objektas? Užkalnio fanai? Kokią funkciją atlieka personažas „Andrius Užkalnis" be tos, jog „Andrius Užkalnis" pasako tai, ką galvoja, bet nedrįsta pasakyti Andrius Užkalnis?

Uoj uoj, gi labai graži tavo sesė panikė, tai ir patrolinau, kad imčiau ją.

Žinių radijuje pas Algį Ramanauską Užkalnis tolimesnei savo gynybai pateikė tokią citatą: „Aš esu emocijų, jausmų ir įspūdžių manipuliatorius ir aš siekiu geriausio galutinio rezultato <...> galų gale, galutinėje stotelėje aš turiu gerus ketinimus galvoje ir siekiu gero mano aplinkiniams ir Lietuvai."

Juk visi žinome manipuliatoriaus taisyklę Nr. 1: viešai prisipažink, kad esi manipuliatorius.

Taigi pagal šią versiją Užkalnis yra Betmenas iš The Dark Knight. Ir kai jis, gindamas Zuoką ir Trump'ą ir Gražulio koldūnus bėga į tamsą, Algis Ramanauskas jį lydi akimis, sakydamas, „Užkalnis yra herojus kurio mes nusipelnėme, bet ne toks, kurio mums dabar reikia. Jis mūsų Tamsusis Riteris. [didinga Hans Zimmer muzika]". Užkalnis yra kankinys, iš šešėlių kovojantis vardan Lietuvos, nesuprastas jos herojus ir būtent tai yra jo supergalia.

Arba, labai arba, Užkalnis tiesiog sako tai, kas jam šauna į galvą, o jo draugeliai visiškai nesovietiškai jį pridengia, nes gi geras žmogus giliai širdy. Žinot kaip tam kaime su tais gerais žmonėm širdy būna. Kartais užgeria, žmoną pamuša, už Zuoką agituoja, nu bet kam nepasitaiko. Jei pradėsi visų tokių atsižadėti, tai greit draugų nebeturėsi.

Turiu prisipažinti, kad visos tos radijo laidos su Andriumi neišklausiau, nes interviu vyko maždaug taip:

Algis: Tai kaip ten su Zuoku buvo?

Andrius: Jo vatnikas jis, bet vis tiek Zuokas geriausias Vilniaus meras.

Algis: Čia nelabai racionalu.

Andrius: Tai aišku. Aš kaip mažas berniukas – sakau priešingai nei visi.

Algis: Puiku! Next question.

Čia beveik žodis į žodį.

Bet pradžią tos laidos pažiūrėjau ir ji atrodė taip: Algis paprašo Andriaus kalbėti į mikrofoną. Andrius atsako, kad, mikrofonas, citata: „biškį kai ką primena, nejauku jį prie veido laikyti" ir įmeta dviejų dantų šypseną (foto komentaruose).

Taip, čia yra aprašytas bajeris apie mikrofono fališkumą iš žmogaus kuris bent kartą į savaitę kalba į mikrofoną. Kaip delfi pavadintų – juodas humoras. Komedija aišku yra labai subjektyvus menas ir kažkokių tiesų apie ją nepasakysi. Bet jei yra vienas dalykas dėl kurio galime sutarti, tai yra tai, jog penio ir mikrofono panašumai jau buvo išsamiai aptarti ir jų juokingumo potencialas seniai išsemtas. Bet Andrius šaudo, labai nori būti cool bičas. Desperatiškai labai.

Tai ir yra Andriaus supergalia. Jis yra Žmogus-desperacija. Siekdamas savo tikslų jis padarys bet ką, pasakys bet ką ir pasakys bet ką į kitą pusę. Jam tai nėra sunku, nes Užkalniui iš akių šaudo desperacija. Jo pirštų antspaudai žymi desperaciją. Desperacija turi naują veidą, o tas veidas turi dviejų dantų šypseną.

Andrius yra desperatiškas, nes jis nėra koks nors ypatingas žmogus. Vienintelis jo konkurencinis pranašumas prieš kitus – talentingesnius, protingesnius, darbštesnius, sąžiningesnius – yra desperacija. Jis kvėpuoja desperacija ir jis gyvena desperacija, nes visa kita buvo laimingas atsitiktinumas. Mokėjo žmogus parašyti žodį vieną po kito, kad skambėtų neblogai. Atsidūrė rinkoje, kurioje buvo viso ko ekspertų ir apžvalgininkų vakuumas, rinkoje, kuri po dešimtmečių priespaudos nebuvo mačiusi padorios nuomonių įvairovės, ir pradėjo raškyti vaisius.

Ir gerai jam. Bet metai ėjo, apžvalgininkų daugėjo, internetas visą pasaulį sumažino kelis tūkstančius kartų. Pasauliui su Jon Stewart ir John Oliver ir netgi tuo pačiu Bill O'Reilly nereikia Andriaus Užkalnio. The Economist yra kur kas aktualesnis nei mūsų dešinieji apžvalgininkai, nes Economist rašo apie tuos išorinius faktorius, kurie realiai lemia mūsų valstybės raidą, o Užkalnis rašo apie paskalas ir kartais kumščiu rusams pamojuoja. Bet suktis reikia, netgi neturint talento ar stuburo ar darbinės etikos ar sąžinės, ir suktis bus galima toliau, nes desperacija yra mobile beveik perpetuum.

Koldūnų skandalas tik parodė, kiek smarkiai Andrių veža desperacija. Tai buvo skandalas sukurtas Užkalniui drąsiai atstovėti. Bet gavo kelis klausimus dėl kokybės ir Gražulio, ir susilankstė Andrius kaip sovietinė raskladuškė. Pamekeno, žmones pablokavo ir nuėjęs pas draugelį į laidą konstatavo savo pergalę (spėju – kaip sakiau iki galo nežiūrėjau). Po to draugeliai susirinko, pakonstatavo ant viršaus, kad viskas gerai su Andriuku, pahaifaivino tikriausiai. Stiprus krizių valdymas, reiks ir man prisiminti ateičiai: susilankstai pirma, paskelbi pergalę antra, draugeliai patapšnoja per petį kad gerai atlaikei trečia, įsirėmini paskutinį koldūnų pakį su savo veidu ketvirta.

Andrius Užkalnis yra labai lengvas taikinys. Per įvairias vietas galima jį papurtyti. Pirmiausia, jis yra didelis taikinys. Kalba apie prakaitą ir darbą ir pasiekimus, o tada niurzga, kai žmonės šaiposi iš jo antsvorio. Umm, Andriau, žinai kas padeda atsikratyti antsvorio? Prakaitas ir sunkus darbas. Tavo buvimas juokingai storu yra daug daugiau tavo sprendimas nei žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių sprendimas gyventi žemiau skurdo ribos. Ir mandagioje visuomenėje tau niekas nieko nesakytų dėl tavo svorio, būk tų mūsų koldūnas ir storuliukas, miela net. Tiesiog tu aplink save susikūrei nemandagią visuomenę, tad patirk jos pasekmes. Sakyčiau – pasilenk ir imk tai, bet klausimas yra ar gali pasilenkti.

Bet dėl vieno punkto Andrius yra labai teisus. Sako jis, visi tie jo nekentėjai, kuriuos jis visaip „išpyzdavoja" ir po to užblokuoja, negali be Andriaus gyventi ir visais įmanomais būdais jį toliau seka. Aš esu puikus to pavyzdys.

Tik nelabai Andrius supranta šio dėmesio prigimties. Aš apgamus irgi seku. Yra gi melanomos ABCD – asymmetry, border, color, diameter. Jei ABCD neduoda ramybės, tai reikia apsilankyti pas dermatologą. Sveikata gi svarbiausia ką turime.

Jei kam neaišku, aš Andrių sulyginau su vėžiniu apgamu. Nėra labai geras palyginimas, šiek tiek nuvalkiotas, ar ne? Kas gi nėra nemėgstamo veikėjo lyginęs su vėžine ląstele? Andrius jaučiu būt save kaip nors įmantriai prilyginęs skyrybomis su žmona. Meistro neaplenksi, bet stengtis verta.

Aš netgi norėčiau, kad Užkalnis būtų supergenijus, viską išmanantis ir savo trolinimu Lietuvą gelbėjantis. Būtų puiki istorija, o man patinka puikios istorijos. Bet vienintelis dalykas, kurį Užkalnis gelbėja, yra Užkalnis. Jo žodžiai yra galia, bet banali, egocentrinė galia, kurios išorinį poveikį gali pajusti nebent žmonės nesugebantys suformuoti savarankiškos minties. Užkalnis yra penio didinimo preparatus siūlantis tinklapis, jis yra placebas kvailiems, bet vienas tų retų neveikiančių placebų. Niekas netapo protingesniu, įžvalgesniu, turtingesniu skaitydamas Užkalnį.

Andrius yra isteblišmentas. Jo draugelių palaikymas būtent tai ir yra – isteblišmento palaikymas. Žmonės yra linkę palaikyti galios šaltinius, net tokius banalius kaip Užkalnis. Bet aš, atlikęs šį impromptu vasaros projektą, nematau Užkalnio melanomos ABCD. Užkalnį klikina, bet nebeskaito. O jei kas nors pradėtų skaityti, tai nebeklikintų. Galbūt jis gyvuos dar dešimtmečius, iki pat savo su cholesteroliu susijusios mirties, o gal kris po kelių metų, peržengęs kokią nors nematomą ribą ir privertęs žmones iš tiesų paskaityti jo žodžius. Bet tai neturi reikšmės, metai ar dešimtmečiai, nes banalumas yra nepajėgus kelti pavojų.

Verdiktas: šalinti lazeriu nebūtina, bet dėl visa ko toliau prižiūrėkit.

Rašliava ne mano, dėkokit šitam žiauriam jaunuoliui:

https://www.facebook...208263377755250

Aš jį matau kaip labai sėkmingą rašytoją ir personažą. Kaip ir minėta, tas jo "personažas" užkabina kokią jautresnę visuomenės gyslelę, ir visi internautai nebegali tylėti - skaito, komentuoja, piktinasi, laukia naujų rašinių... Ta prasme, Lietuvoj yra daug nesąmones rašančių, ant visų stumiančių, bet retas kuris tūlas žmogelis iš to duoną valgo :D O Andrius - valgo, ir net daugiau iš to gali sau leisti.

Kartais nerealu, kaip tauta daug labiau supyksta ant juos įžeidusio rašytojo, nei ant milijonus iš biudžeto pavogusio verslininko ar politiko ;)

Straipsnio pradžioje papasakosiu vieną seną anekdotą, kurį man pasakojo draugai iš Baltarusijos.

Prie atsitiktinio žmogaus Minske prieina žurnalistas: „Laba diena. Aš esu žurnalistas iš valstybinės televizijos. Ką manote apie mūsų prezidentą Aliaksandrą Lukašenką?“ „Na, žinokit, čia toks klausimas, išjunkit kameras ir pasakysiu, bet gal einam kur toliau.“ Žmogus su žurnalistu nuėjo toliau nuo gatvės ir žmogus tęsia: „Iš tikrųjų čia gali būti kamerų, diktofonų, einam dar toliau.“ Nuėjo jie į atokų šabakštyną ir žmogus pagaliau atsidusęs sako: „Na, taip, iš tikrųjų... tai aš mūsų prezidentą gerbiu!“

O žinot, kas patinka man? Man patinka Andrius Užkalnis. Va, taip. Nesitikėjot? Manėt, kad jei dabar kiekvienas kiek žinomas žmogus (beje, aš tai žinomas nesu!) pila pamazgas ant Užkalnio, tai ir aš prisidėsiu? Klydot! Pradėkim nuo to, kad A.U. įkūnija jei ne visas, tai daugumą svajonių, kurias turi vidutinis lietuvis.

Atpažįstamas veidas. Kiek kartų man teko su pažįstamais ir draugais prie vieno stalo sėdėti, žiūrėti televiziją ir komentuoti: „Ei, šitą bičą pažįstu, kažkada su juo vaikščiojom į koncertus.“ Anas pritaria: „O aš norėčiau būti to kito vietoje, su juo kažkada prie to paties stalo sėdėjome.“ Tipiškas komentatorius dabar svaidysis epitetais apie mano minėto žmogaus išvaizdą, kuri, okey, sutikim, nėra supermodelio, bet mano minėtas žmogus ir nėra žmogus, kurio veidas turi puošti mados žurnalų viršelius.

A.U. yra prasimušęs į žmones. Kiekvieno vidutinio žmogaus svajonė yra nebūti kaip tie kiti vidutiniai žmonės. Tarkim, kad ir turėti savo pelningą verslą. Alio, atsiliepkit, emigrantai (skambina jums brolis emigrantas), ar kiekvienas jūsų įsivaizduojat, kad toliau kaposit galvas paukščiams smirdinčiose gamyklose arba valysit unitazus savo ponams iš Anglijos? Aš irgi apie tai niekada negalvojau. Taip pat skaitykite: A. Užkalnis jau nebenori koldūnų, bet „Judex“ mano kitaip A. Užkalnio šou: apie emigrantus, močiutes ir „Pūko“ radiją Andrius Užkalnis už paveikslą paklojo 2 650 eurų O tu kaip jautiesi, kai prie draugo mašinos durelių stovi gražios moterys? Tai, sakai, tave ima pavydas žiūrint į draugo turtus? Geriau susirask prestižinį darbą. O, taip, išmok gyventi kaip ir jis.

A.U. moka pataikyti į skaudžiausią vietą. Tiesiai į tarpkojį. Kai Užkalnis parašo tekstą, jis dažniausiai pavyduoliams sukelia skausmą, panašų į tą, kuris jaučiamas užmynus ant lego detalės. Žinot, ką aš darau, kai grįžtu iš emigracijos į Lietuvą? Aš einu į tuos restoranus, kur buvo Užkalnis, užsisakau tai, ką valgė Užkalnis, nes mėgstu pasijusti kaip ponas, kaip Užkalnis. Dar norėčiau važiuoti į kurortus, ten, kur poilsiauja Užkalnis, ir turėti tokią gražią merginą, kokią turi Užkalnis. Bet ramybės, viskam ateis savas laikas.

Taip, sutinku kad Užkalnio banga po truputį praeina, kaip ir praeina visi smagūs dalykai. Kažkada mano mėgstamiausi buvo Ramanausko-Greitai ir Šapausko personažai laidoje „Radioshow“, vėliau – „Orbita“ bei „Ragai“. Kai kurie žmonės, žiūrėdami tas laidas, nesuprasdavo, kad jie žiūri tiesiai į veidrodį. Ne paprastą, o tokį, kuris pašiepia jų didžiausias ydas, lyg žiūrint pro didinamąjį stiklą. Taip yra ir su A.U. Jo straipsnių temos kartojasi ir galbūt „užkalmanijos“ banga slopsta, o gal ir atvirkščiai – tuoj jis kaip iliuzionistas ištrauks pikų tūzą ir vėl stebins naujienomis. Kažkada buvo įdomios kelionių istorijos, tada perėjome prie restoranų, vėliau – pašiepiantys straipsniai. Kad ir kaip būtų, aš tikiu Andriumi!

Tendencija aiški - masei žmonių norisi, kad jiems kas taikliai ir užtikrintai pasakytų, kas gerai ir kas - blogai, nupieštų vaizdelį ir kad patiems stipriai galvoti nereiktų... ar tai juoko forma, kaip Algis Greitai, "Dviračio žynios", ar "Lietryčio" vedamieji (kurie vis dar tebėra bulvarinės spaudos lygio), ar "Delfis" su jo kičiniu Užkalniu... ar tai politikai - "atyginimai kils... pensijos kils..." Žinot, žmonės, jau nusibodo jūsų menki rūpestelėliai, kurie tokie vienodi ir numatomi (darbas, alga, pensija, noriu aifono, ne prastesnio kaip Zvonkės (Bunkės), noriu bėmso, noriu anūkų, ir kad jie pabaigtų aukštąsias Vakarų universitetuose, ir kad turėtų gerus darbus ir gerai uždirbtų, ir noriu žemės, sodo, riebios pensijos ir kad viskas gyvenime būtų aišku ir prognozuojama) - tai jei tai tokios mūsų / jūsų svajonės ir siekiai, tai ko čia stebėtis, kad turim tokius politikus, turim tokį "Lietrytį", tokį "Delfį" ir tokį Užkalnį...

Užkalnis rašo bile ką, svarbu kad pavalgyt turėtų už ką, ir toks vaizdas, kad jam niekas daugiau nerūpi, tik imest į skrandį ka nors, ir visą savo valgymo procesą (ir save) sureikšmint stipriai

Jei žurnalistas sukelia diskusiją - manau, kad tai gerai. Labai retai, kada skaitau užkalnį, tačiau esu skaitęs kelias restoranų apžvalgas, tai nematau nieko blogo, jo rašymo stiliuje.

Paraso Uzkalnis daug teisybes, bet daznai ir pats sau priestarauja, todel rimtai i ji nebeziuriu. Nors is pat pradziu (kai dar jis tebegyveno UK) ziurejau.

Is kitos puses - kaip toks netobulas fiziskai ir dvasiskai asmuo gali visus taip smarkiai kritikuot? :) Pats panasus i bala zino ka, nutukes ir siap nekoks, visai ne toks vyras, i kuri kazkas noretu lygiuotis. Na negi kazkas noretu but panasus i ji? :D Dar kaip visiskai emociskai zluges senis prisikirto jauna zuvele, tik matyt pagal jo kisene fotomodelis visgi neisejo, tai issirinko tokia labai jau siaip sau.

Tikrai raso tik tam, kad ji kuo daugiau skaitytu ir komentuotu, bet komentaru po jo straipsniais vis maziau ir maziau. As asmeniskai ir nebeskaitau, pabodo.

Straipsnio pradžioje papasakosiu vieną seną anekdotą, kurį man pasakojo draugai iš Baltarusijos.

Prie atsitiktinio žmogaus Minske prieina žurnalistas: „Laba diena. Aš esu žurnalistas iš valstybinės televizijos. Ką manote apie mūsų prezidentą Aliaksandrą Lukašenką?“ „Na, žinokit, čia toks klausimas, išjunkit kameras ir pasakysiu, bet gal einam kur toliau.“ Žmogus su žurnalistu nuėjo toliau nuo gatvės ir žmogus tęsia: „Iš tikrųjų čia gali būti kamerų, diktofonų, einam dar toliau.“ Nuėjo jie į atokų šabakštyną ir žmogus pagaliau atsidusęs sako: „Na, taip, iš tikrųjų... tai aš mūsų prezidentą gerbiu!“

O žinot, kas patinka man? Man patinka Andrius Užkalnis. Va, taip. Nesitikėjot? Manėt, kad jei dabar kiekvienas kiek žinomas žmogus (beje, aš tai žinomas nesu!) pila pamazgas ant Užkalnio, tai ir aš prisidėsiu? Klydot! Pradėkim nuo to, kad A.U. įkūnija jei ne visas, tai daugumą svajonių, kurias turi vidutinis lietuvis.

Atpažįstamas veidas. Kiek kartų man teko su pažįstamais ir draugais prie vieno stalo sėdėti, žiūrėti televiziją ir komentuoti: „Ei, šitą bičą pažįstu, kažkada su juo vaikščiojom į koncertus.“ Anas pritaria: „O aš norėčiau būti to kito vietoje, su juo kažkada prie to paties stalo sėdėjome.“ Tipiškas komentatorius dabar svaidysis epitetais apie mano minėto žmogaus išvaizdą, kuri, okey, sutikim, nėra supermodelio, bet mano minėtas žmogus ir nėra žmogus, kurio veidas turi puošti mados žurnalų viršelius.

A.U. yra prasimušęs į žmones. Kiekvieno vidutinio žmogaus svajonė yra nebūti kaip tie kiti vidutiniai žmonės. Tarkim, kad ir turėti savo pelningą verslą. Alio, atsiliepkit, emigrantai (skambina jums brolis emigrantas), ar kiekvienas jūsų įsivaizduojat, kad toliau kaposit galvas paukščiams smirdinčiose gamyklose arba valysit unitazus savo ponams iš Anglijos? Aš irgi apie tai niekada negalvojau. Taip pat skaitykite: A. Užkalnis jau nebenori koldūnų, bet „Judex“ mano kitaip A. Užkalnio šou: apie emigrantus, močiutes ir „Pūko“ radiją Andrius Užkalnis už paveikslą paklojo 2 650 eurų O tu kaip jautiesi, kai prie draugo mašinos durelių stovi gražios moterys? Tai, sakai, tave ima pavydas žiūrint į draugo turtus? Geriau susirask prestižinį darbą. O, taip, išmok gyventi kaip ir jis.

A.U. moka pataikyti į skaudžiausią vietą. Tiesiai į tarpkojį. Kai Užkalnis parašo tekstą, jis dažniausiai pavyduoliams sukelia skausmą, panašų į tą, kuris jaučiamas užmynus ant lego detalės. Žinot, ką aš darau, kai grįžtu iš emigracijos į Lietuvą? Aš einu į tuos restoranus, kur buvo Užkalnis, užsisakau tai, ką valgė Užkalnis, nes mėgstu pasijusti kaip ponas, kaip Užkalnis. Dar norėčiau važiuoti į kurortus, ten, kur poilsiauja Užkalnis, ir turėti tokią gražią merginą, kokią turi Užkalnis. Bet ramybės, viskam ateis savas laikas.

Taip, sutinku kad Užkalnio banga po truputį praeina, kaip ir praeina visi smagūs dalykai. Kažkada mano mėgstamiausi buvo Ramanausko-Greitai ir Šapausko personažai laidoje „Radioshow“, vėliau – „Orbita“ bei „Ragai“. Kai kurie žmonės, žiūrėdami tas laidas, nesuprasdavo, kad jie žiūri tiesiai į veidrodį. Ne paprastą, o tokį, kuris pašiepia jų didžiausias ydas, lyg žiūrint pro didinamąjį stiklą. Taip yra ir su A.U. Jo straipsnių temos kartojasi ir galbūt „užkalmanijos“ banga slopsta, o gal ir atvirkščiai – tuoj jis kaip iliuzionistas ištrauks pikų tūzą ir vėl stebins naujienomis. Kažkada buvo įdomios kelionių istorijos, tada perėjome prie restoranų, vėliau – pašiepiantys straipsniai. Kad ir kaip būtų, aš tikiu Andriumi!

Zmogau, prasau pasakyk kad tu cia ne rimtai kalbi :D Jeigu nori nemokamai tau surasiu asmenu, kurie daug tinkamesni, kad i juos lygiuotis.

http://images.alfa.lt/29957/99/92.jpg

Mano dede, kuriam 60 ir jo zmona, kuriai 45 atrodo kurkas geriau nei kiekvienas is sitos nuotraukos atitinkamai. As nejuokauju.

O cia yra baisiausias vaizdas kuri esu mates, ir kiekvieno is tu asmenu man labai gaila

http://s2.15cdn.lt/static/cache/MTkyMHgxMDA1LCw2MTYzNDMsb3JpZ2luYWwsLDM0Njc2ODg0MDk=/arvydo-vilcinsko-ir-rutos-gajauskaites-vestuviu-akimirka-56d03a0527796.jpg

Straipsnio pradžioje papasakosiu vieną seną anekdotą, kurį man pasakojo draugai iš Baltarusijos.

Prie atsitiktinio žmogaus Minske prieina žurnalistas: „Laba diena. Aš esu žurnalistas iš valstybinės televizijos. Ką manote apie mūsų prezidentą Aliaksandrą Lukašenką?“ „Na, žinokit, čia toks klausimas, išjunkit kameras ir pasakysiu, bet gal einam kur toliau.“ Žmogus su žurnalistu nuėjo toliau nuo gatvės ir žmogus tęsia: „Iš tikrųjų čia gali būti kamerų, diktofonų, einam dar toliau.“ Nuėjo jie į atokų šabakštyną ir žmogus pagaliau atsidusęs sako: „Na, taip, iš tikrųjų... tai aš mūsų prezidentą gerbiu!“

O žinot, kas patinka man? Man patinka Andrius Užkalnis. Va, taip. Nesitikėjot? Manėt, kad jei dabar kiekvienas kiek žinomas žmogus (beje, aš tai žinomas nesu!) pila pamazgas ant Užkalnio, tai ir aš prisidėsiu? Klydot! Pradėkim nuo to, kad A.U. įkūnija jei ne visas, tai daugumą svajonių, kurias turi vidutinis lietuvis.

Atpažįstamas veidas. Kiek kartų man teko su pažįstamais ir draugais prie vieno stalo sėdėti, žiūrėti televiziją ir komentuoti: „Ei, šitą bičą pažįstu, kažkada su juo vaikščiojom į koncertus.“ Anas pritaria: „O aš norėčiau būti to kito vietoje, su juo kažkada prie to paties stalo sėdėjome.“ Tipiškas komentatorius dabar svaidysis epitetais apie mano minėto žmogaus išvaizdą, kuri, okey, sutikim, nėra supermodelio, bet mano minėtas žmogus ir nėra žmogus, kurio veidas turi puošti mados žurnalų viršelius.

A.U. yra prasimušęs į žmones. Kiekvieno vidutinio žmogaus svajonė yra nebūti kaip tie kiti vidutiniai žmonės. Tarkim, kad ir turėti savo pelningą verslą. Alio, atsiliepkit, emigrantai (skambina jums brolis emigrantas), ar kiekvienas jūsų įsivaizduojat, kad toliau kaposit galvas paukščiams smirdinčiose gamyklose arba valysit unitazus savo ponams iš Anglijos? Aš irgi apie tai niekada negalvojau. Taip pat skaitykite: A. Užkalnis jau nebenori koldūnų, bet „Judex“ mano kitaip A. Užkalnio šou: apie emigrantus, močiutes ir „Pūko“ radiją Andrius Užkalnis už paveikslą paklojo 2 650 eurų O tu kaip jautiesi, kai prie draugo mašinos durelių stovi gražios moterys? Tai, sakai, tave ima pavydas žiūrint į draugo turtus? Geriau susirask prestižinį darbą. O, taip, išmok gyventi kaip ir jis.

A.U. moka pataikyti į skaudžiausią vietą. Tiesiai į tarpkojį. Kai Užkalnis parašo tekstą, jis dažniausiai pavyduoliams sukelia skausmą, panašų į tą, kuris jaučiamas užmynus ant lego detalės. Žinot, ką aš darau, kai grįžtu iš emigracijos į Lietuvą? Aš einu į tuos restoranus, kur buvo Užkalnis, užsisakau tai, ką valgė Užkalnis, nes mėgstu pasijusti kaip ponas, kaip Užkalnis. Dar norėčiau važiuoti į kurortus, ten, kur poilsiauja Užkalnis, ir turėti tokią gražią merginą, kokią turi Užkalnis. Bet ramybės, viskam ateis savas laikas.

Taip, sutinku kad Užkalnio banga po truputį praeina, kaip ir praeina visi smagūs dalykai. Kažkada mano mėgstamiausi buvo Ramanausko-Greitai ir Šapausko personažai laidoje „Radioshow“, vėliau – „Orbita“ bei „Ragai“. Kai kurie žmonės, žiūrėdami tas laidas, nesuprasdavo, kad jie žiūri tiesiai į veidrodį. Ne paprastą, o tokį, kuris pašiepia jų didžiausias ydas, lyg žiūrint pro didinamąjį stiklą. Taip yra ir su A.U. Jo straipsnių temos kartojasi ir galbūt „užkalmanijos“ banga slopsta, o gal ir atvirkščiai – tuoj jis kaip iliuzionistas ištrauks pikų tūzą ir vėl stebins naujienomis. Kažkada buvo įdomios kelionių istorijos, tada perėjome prie restoranų, vėliau – pašiepiantys straipsniai. Kad ir kaip būtų, aš tikiu Andriumi!

Tikiuosi, kad tu čia „troll'ini“

Tikrai, nenorėčiau, keistis Užkalnio materialine padėtimi su kokio „chicken factory“, BUT paleisti visus moralinius inkarus ir dar ***** protą, kad aš ###### tuo noriu gero LIETUVAI? Ok, be keiksmažodžių. Susiderini su JUDEX, to „anoniminio“ latentinio #####o atstovaujama įmone ir reklamuoji jo koldūnus? Išsikvieti tą latentinį bei jam pataikauji?

Moralė > Fausta.

Zmogau, prasau pasakyk kad tu cia ne rimtai kalbi :D Jeigu nori nemokamai tau surasiu asmenu, kurie daug tinkamesni, kad i juos lygiuotis.

 

http://images.alfa.lt/29957/99/92.jpg

 

Mano dede, kuriam 60 ir jo zmona, kuriai 45 atrodo kurkas geriau nei kiekvienas is sitos nuotraukos atitinkamai. As nejuokauju.

 

O cia yra baisiausias vaizdas kuri esu mates, ir kiekvieno is tu asmenu man labai gaila

http://s2.15cdn.lt/static/cache/MTkyMHgxMDA1LCw2MTYzNDMsb3JpZ2luYWwsLDM0Njc2ODg0MDk=/arvydo-vilcinsko-ir-rutos-gajauskaites-vestuviu-akimirka-56d03a0527796.jpg

Tas plika galva kartais tik ne Xavier ?

Įdomiausia, kad ir šioje temoje ir vyksta tai, dėl ko Užkalnis daugumai patinka - jis sukiršina žmones net pats nedalyvaudamas veiksme!

Nematau prasmės ginčytis, ar gerai jis rašo, ar negerai - skonis draugų neturi, bet turbūt visiems daugiaua mažiau akivaizdu, kad rašydamas jis sutirština spalvas arba tiesiog skiedžia kiek tik įmanoma :D ir jei žmonės tuose skaitaluose ima ieškoti tikrovės ir "teisibes", tai vargu ar ras, bet čia jau problema tame, kad kažkas nemato akivaizdaus "fiction"! Tai žmogus, kuris rašo ką nori, ir niekur neskelbia, kad viskas faktais ar statistika pagrįsta, gyvena su kuo nori, valgo ką nori, ir veikia irgi - ką tik jis nori :)

P.s. Užkalnio stilius per paskutinius metus pasidarė truputį grubesnis ir labiau nuspėjamas, todėl skaitau jį rečiau... Bet vis dar pasitaiko "perliukų"

Daugelis pykstančių ant Užkalnio ir yra 100% tokie, apie kokius jis rašo.

Įdomiausia, kad ir šioje temoje ir vyksta tai, dėl ko Užkalnis daugumai patinka - jis sukiršina žmones net pats nedalyvaudamas veiksme!

Nematau prasmės ginčytis, ar gerai jis rašo, ar negerai - skonis draugų neturi, bet turbūt visiems daugiaua mažiau akivaizdu, kad rašydamas jis sutirština spalvas arba tiesiog skiedžia kiek tik įmanoma :D ir jei žmonės tuose skaitaluose ima ieškoti tikrovės ir "teisibes", tai vargu ar ras, bet čia jau problema tame, kad kažkas nemato akivaizdaus "fiction"! Tai žmogus, kuris rašo ką nori, ir niekur neskelbia, kad viskas faktais ar statistika pagrįsta, gyvena su kuo nori, valgo ką nori, ir veikia irgi - ką tik jis nori :)

 

P.s. Užkalnio stilius per paskutinius metus pasidarė truputį grubesnis ir labiau nuspėjamas, todėl skaitau jį rečiau... Bet vis dar pasitaiko "perliukų"

Kad jis raso gerai (pats rasymo stilius) nesigincysim. Bet esme ka jis raso. Pradzioj pasirode, kad zmogus pasaulio mates, akiratis platus, kazka idomaus galima is jo suzinot. Na ir suzinojau, per pirmus metus laiko. Paskui tapo lekstas puikavimasis savimi.

Nors manau kiekvieno is musu pazistamu rate yra sekmingu verslininku, kurie leidzia sau daug daugiau negu sitas "magnatas". Bent jau as pazistu tokiu, kurie vazineja ne i Italija, bet i Miami arba Meksikos kurortus keleta kartu i metus, vairuoja amerikietiskus visureigius 6l darbinio turio varikliais ir nesipuikuoja savo nusipirktu nauju iPhone, kaip sitas musu tautos herojus.

Pykt ant jo, pavydet jam gali tik zemiausio lygio vargdieniai, ant kuriu ir laikosi siandieninis Uzkalnio populiarumas. Savigarbos turinti zmogu supykdyt apskritai sunkiai imanoma, o ypac tokiais tekstais.

Sakai daro viska ka nori - tada jis labai mazai nori, nes as manau, kad noreti galima ir daug daugiau. Ypac grazesnes drauges. O restorane palikt simta - kita euru isgaliu netgi as.