IdejosVerslui

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.

Aš to noriu

Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.

Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?

Kodėl to noriu

Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.

Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.

Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg

Nuotr. šaltinis: stockingblue.com

Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.

Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.

Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.

Gero Jums verslo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.

Noriu turėti savo verslą

Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.

Kaip man sekasi?

Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.

Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.

„Mykimas“

Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.

Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.

Kuo užsiima Jūsų įmonė?

Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.

Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR

Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.

Aš išspręsiu Jūsų problemą. Ir Jūs man už tai sumokėsite. – Paul Rand

Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.

Kiek laiko truks šitas pokalbis?

Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.

Pabaiga

Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.

O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.

Gero darbo!

Tik pabandykite minutėlei įsivaizduoti, kad Jūsų geriausias darbuotojas, generuojantis Jūsų verslui didžiausias pajamas, padaro ką nors idiotiško kaip kad neseniai padarė Jeremy Clarkson. Ar leistumėte jam likti dirbti pas Jus?

Ši dilema (leisti-neleisti) vyko gerą savaitę ir užsienyje buvo viena iš karščiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose. Žinoma, įvykiai BBC televizijoje palietė ir Lietuvos visuomenės informavimo priemones, kadangi kultine tapusi laida automobilių mėgėjams „Top Gear“ rodoma ir pas mus. Kaip ir dar 169-iose pasaulio šalyse.

Žinia, kad BBC atleido savo „pinigų generavimo mašiną“ sulaukė įvairių reakcijų – buvo palaikančių tokį sprendimą, buvo ir jį smerkiančių. Tačiau šiame straipsnyje noriu panagrinėti ne Jeremy Clarkson ir jo elgesį, o pačią dilemą.

Apžvalga

Sugrįžkime trylika metų atgal – į 2002-uosius. BBC buvo įtikinta, kad reikia grąžinti „Top Gear“ į eterį ir šiek tiek pakeisti laidos formatą. Televizija su tuo sutiko, o Jeremy Clarkson ir jo komanda, vedini jų prodiuserio Andy Wilman, pavertė televizijos šou kultiniu: „Top Gear“ buvo (oficialiai) rodoma 170 šalių, turi 14,500,000 fanų savo Facebook’o puslapyje (skaičius gali keistis, nes prieš BBC atleidžiant J. Clarkson’ą, jų buvo daugiau kaip 25,000,000), generuodavo apie £150,000,000 pajamas (TV programa, žurnalas, retransliacijos teisės, įvairūs „Top Gear“ prekiniu ženklu pažymėtos prekės) ir „atnešdavo“ daugiau kaip £40,000,000 GBP pelno per metus. Tas pats „Top Gear“ žurnalas, leidžiamas beveik 1,700,000 vienetų tiražu visame pasaulyje, „juokiasi“ iš prognozių apie spaudos leidinių išnykimą (apie tai rašiau praėjusį kartą).

Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Clarkson’as yra itin skandalinga asmenybė.

Kita medalio pusė

Nuo 2008-ųjų, J. Clarkson’as buvo įsivėlęs į daugelį skandalų ir sukėlęs nemažai įtampos dėl savo pareiškimų jautriomis temomis. Kaltinimai buvo patys įvairiausi: rasizmas, smurtas, atvira politikų kritika ir nekorektiškumas, ir taip toliau. Visi įvykiai rodė, kad Jeremy Clarkson yra savotiškas „chuliganas“.

2008 m. liepos mėn.

BBC vadovai pareiškė pretenziją, jog J. Clarkson’as už vairo vartoja alkoholį (gėrė džiną su toniku). J. Clarkson’as, savo ruožtu, atsakė, jog filmavimo metu jis važiuoja automobiliu į Šiaurės Ašigalį ir, remiantis GPS, yra „vandenyne“, todėl faktiškai – jis ne „vairuoja“, o „plaukia“.

2008 m. lapkričio mėn.

J. Clarkson’as pajuokavo, kalbėdamas su sunkvežimių vairuotojais, klausdamas jų apie tai, kiek jie darbo metu nužudo prostitučių. Skandalas kilo dėl to, kad tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas „pakelių maniakas“ Steve Wright, kuris, kaip žinia, buvo sunkvežimio vairuotojas.

2009 m. vasario mėn.

Spaudos konferencijos Australijoje metu, žurnalistai paklausė J. Clarkson’o nuomonės apie tuometinį Didžiosios Britanijos Ministrą-Pirmininką Gordoną Brauną (Gordon Brown). Atsakymas buvo trumpas ir, žinoma, sukėlė eilinį skandalą: „tas vienaakis škotų idiotas?„

2009 m. spalio mėn.

BBC televizija pradėjo naujų darbuotojų samdymo „kampaniją“, kadangi jai buvo pareikšta lygių teisių kontrolės komiteto pretenzija dėl lygių galimybių pažeidimų. Žinoma, J. Clarkson’as nepraleido progos pasisakyti: „televizija šiuo metu yra apsėsta samdymo manijos ir tam, kad atsverti baltaodžių heteroseksualų skaičių, yra pasirengę samdyti juodaodes lesbietes musulmones„

2010 m. liepos mėn.

Kalbėdamas apie dėmesį blaškančius faktorius vairavimo metu, J. Clarkson’as pasakė: „Jei atvirai – burka nieko nepaslepia. Visai neseniai sėdėjau taksi Londono Piccadilly rajone ir per perėją, tuo metu, ėjo moteris, dėvinti burką nuo galvos iki pėdų. Staiga, ji už kažko užkliuvo ir krito aukštelnika, jos burka pakilo ir štai – raudoni stringai ir prisegamos kojinės„

2010 m. rugpjūčio mėn.

Kalbėdamas apie kolegos J. May vairuojamą Ferrari F430 Speciale, J. Clarkson’as leptelėjo: „palyginus su naujesniu modeliu, šis atrodo kaip da*nas – tos grotelės priekyje primena niekada nesibaigiančią šypseną. Manau, ji turėtų būti pavadinta Ferrari F430 Specialiai Invalidams„

2011 m. vasario mėn.

16-to „Top Gear“ sezono, 2-ame epizode, laidos vedėjai šaipėsi iš Meksikoje gaminamo Mastretta automobilio. J. May pavadino automobilį „Tortilla“ (blynelis, gaminamas Meksikoje) ir visą laidą taip jį vadino, aiškindamas, kad negali atsiminti automobilio pavadinimo. R. Hammond’as pridėjo, kad „automobilis atspindės nacionalines meksikiečių charakteristikas – bus tingus, nerangus, su ūsais, besiramstantis į tvoras, mieguistas ir dėvintis paklodę su skyle kaip apsiaustą„. J. Clarkson’as užbaigė automobilio apžvalgą žodžiais: „automobilis yra š*das ir Meksikos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje vis tiek bus per didelis tinginys, kad pasiskųsti dėl to, ką mes čia pasakėme„

2014 m. gegužės mėn.

J. Clarkson’as įsivėlė į labai nemalonų skandalą, kai eteryje „deklamavo eilėraštuką“, kuriame pavartojamas labai rasistinis žodis. Dėl šio įvykio, J. Clarkson’as netgi išleido atskirą video atsiprašymą ir gavo griežtą įspėjimą iš BBC vadovų.

https://www.youtube.com/watch?v=HBpnPc2Kec4

Kur yra ta „raudona linija“?

Kas liečia žiūrovų skaičių, pajamas ir pelną – Jeremy Clarkson’as ir „Top Gear“ komanda maždaug šviesmečiais lenkia kitas TV laidas. Tačiau jie lygiai tais pačiais šviesmečiais lenkia kitas TV laidas ir dėl svarstymų Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos komisijoje (Ofcom) skaičiaus. Tokie faktai bet kurį darbdavį pastatytų į labai nepatogią padėtį ir priverstų labai rimtai apsvarstyti savo tolimesnius pasirinkimus.

Ar vien tam, kad nenutrūktų finansinė gerovė, galima „užmerkti akis“ į moralės pažeidimus? Įdomus klausimas, ar ne?

Pabandykite užduoti sau kitą klausimą: jeigu Jūsų darbuotojas, kuris generuoja Jums pačius didžiausius pinigus, būtų „maištininkas“ – nepildytų klientų aptarnavimo sistemos, ataskaitų, trauktų aukštesnius vadovus per dantį ir elgtųsi kaip nori, tačiau pajamingumu šviesmečiais lenktų bet kurį kitą darbuotoją – ar laikytumėte jį savo versle? Nekreipkite dėmesio į tai, ką padarė J. Clarkson’as. Nekalbėkime dabar apie fizinį smurtą. Ar atleistumėte tokį žmogų?

Atsakymą rasti paliksiu Jums. Būkite sąžiningi su savimi.

Epilogas

Tiek praeityje, tiek šiais laikais – visada yra žmonės, kurie nieko neklauso, tačiau visuomet „parneša pinigus“. Tikrai galima įvardinti ne vieną tokį žmogų – a. a. Steve Jobs (Apple), Mark Zuckerberg (Facebook), Ingvar Kamprad (IKEA), Howard Hughes ir taip toliau.

BBC televizija susidūrė su moraline „teisti negalima pasigailėti“ dilema. Nepaisant 1,000,000 parašų, surinktų „Top Gear“ fanų; nepaisant jau daugiau kaip 10,000,000 Facebook fanų praradimo; nepaisant milijonų svarų sterlingų pajamų netekties (nuostolių?) – jie priėmė sprendimą atleisti Jeremy Clarkson’ą. O kaip būtumėte pasielgę Jūs?

Laukiu Jūsų nuomonių ir linkiu Jums gero verslo!