Stanley

Aš asmeniškai nesuprantu kai kurių žmonių. Okay.. Galbūt čiuvas kažkiek persistengė ( Labai mažai.. ) Bet jeigu jis kitoks tai nereiškia, kad reikia ji smerkti ar žiūrėti į kažkokį nesveika Žmogu.
 
Kad patys forumo nariai dažniausiai užsideda ''forumo kauke''. Bando primesti tokius kokie jie iš tikro nėra. Stengiasi save iškelti ir primesti protingesni ar labiau išsilavinusi. Sprendžia apie žmogus iš jo požiūrio į gyvenimą, veiklą ar išsimokslinimą... ( Nemanau, kad tai geras būdas )
 
Dėl tų vyrų... Nesuprantu ką žmogus galvoja jeigu mato tame kažką gėjiško.. Jeigu 2 vyrai tai jau gėjai?
 
Pilnai užskaitau Vyginto mintį. ( Galbūt metus atgal taip pat kažkur mačiau šią mintį )
Vyras su vyru turi bendradarbiauti ir iš to gaus visi TIK naudos. Pakankamai turim tokių žmonių kurie gimė su kiauš*** ir sėdi po moters padu ir jokių veiksmų savo galvą nepriima..

Galima nueiti į bet kokį prekybos centrą. Ten pamatysi štai ką: yra prekė ir jos kaina x € ir yra rinkinys, kurį sudaro pirmoji prekė ir, pvz. dar viena, t.y. gaunasi jau dvi prekės. Pirmoji žmogui reikalinga, antroji - reikalinga nedaug arba laikoma reikalinga tik tuo metu, kai pamato šį "rinkinį". Tačiau, yra vienas BET. Rinkinio kaina - mažesnė, nei perkant tuos du produktus atskirai. Žmogaus psichologija suveikia taip, kad jis sutaupys, jei pirks abu produktus rinkinyje (tai, kad antroji prekė gal net ne tiek reikalinga, dažniausiai pagalvojama vėliau) ir tą rinkinį žmogus, žinoma, nusiperka. Ir tikrai ne žmogus laimi, nusipirkęs dvi prekes su nuolaida, o pardavėjas, kuris pardavė vienu metu dvi prekes ir gavo didesnį pelną nei kad būtų gavęs tik nuo pirmosios prekės.
Gal čia ne visai 100 proc. į temą atsakiau. Kas dėl pajamų, manau, jos augtų pardavinėjant tik reikiamus produktus tik tuo atveju, jei jų būtų nedaug ir žmogus visiškai jaustų tų prekių reikalingumą/naudą/pridėtinę vertę. Bet tam, kad būtų sukurti keli, bet vienareikšmiškai reikalingi/norimi daiktai, turi jau kūrėjai pasistengti iš peties ir žmogui įdiegti mąstymą, kad jam to tikrai reikia. Tada išaugs pardavimai - išaugs pajamos. O sujungiant į paketus, kur kelios prekės reikalingos, o kelios - ne taip, manau, pajamos vis tiek gaunasi panašaus dydžio, kaip ir sukūrus kelis, bet itin sėkmingus produktus.
 
Beje, ar žinai, kad produktų, kuriuos perkant būdavo duodami papildomi puponautai, pardavimai išaugo net po kelis šimtus proc.? Tai irgi nemažai ką pasako.

nu bl*t nesikeikiant, skaičiuojam kartu:
 
- pirma prekė kainavo 1,99Lt - įvedus eurą 1,99/3,4528 = ~0.576 ~= 0.58EUR
- antra prekė kainavo 2,00Lt - įvedus eurą 2,00/3,4528 = ~0.579 ~= 0.58EUR
 
Ar gal turėjo pirmą kainą iki 0,575Eur suapvalint? O antrą iki 0,58Eur?
 
Suprask, kad 1 euro centas yra 3,4528 lietuviško cento, ko pasekoje net jei prekės kaina būtų buvusi 1,98Lt ar 1,97Lt - ji vistiek būtų suapvalinama iki 0.58Eur. Aiškiau?
 
 
Kodėl ten abiejose vietose TURĖJO būti 2Lt? Jei prekė kainavo 1,99Lt tai ir parašyta, kad kainavo 1,99lt.

Nuvažiuoti bent kartą padirbėti užsienyje tikrai verta, nes gausi neįkainojamos patirties ir pradėsi labiau mylėti savo tėvynę. Bet išvažiuoti visam laikui be perspektyvų dirbti š*diną darbą yra nesąmonė. Nebent žmogus yra nenorintis tobulėti, nemąstantis ir sugeba daryti tik tai, ką jam liepia kiti. Tokiu atveju taip - užsienyje dirbdamas prastą darbą jis gyvens geriau nei dirbdamas tokį patį Lietuvoje.

Nuvažiuoti bent kartą padirbėti užsienyje tikrai verta, nes gausi neįkainojamos patirties ir pradėsi labiau mylėti savo tėvynę. Bet išvažiuoti visam laikui be perspektyvų dirbti š*diną darbą yra nesąmonė. Nebent žmogus yra nenorintis tobulėti, nemąstantis ir sugeba daryti tik tai, ką jam liepia kiti. Tokiu atveju taip - užsienyje dirbdamas prastą darbą jis gyvens geriau nei dirbdamas tokį patį Lietuvoje.

Automobilių remontas, ardymas ir restauracija yra trys visiškai skirtingi dalykai.
 
Remontas duoda greitus pinigus, bet be patirties be šansų. Reikia baigt mokslus, atlikti praktiką servise bent metus, tada jau kažką savo atidarinėt. Nes be patirties nebus kokybės, o be kokybės nebus klientų. Taip pat reikia didelių investicijų įrangai ir įrankiams. Gal ne 100k, bet vistiek ne stundento kišenei.
 
Ardymui daug mokslo nereikia, jį galima pradėti su nedidelėm investicijom, pelnas procentaliai labai didelis, bet reikės ilgai laukti kol išardytas automobilis atsipirks. Jei norėsit legalizuots, tai turėsit daug reikalų su aplinkos apsauga ir t.t.
 
Restauracijai reikia daug laiko, kruopštumo ir kantrybės. Patirtis ateis darant, nes savo mašinoje negaila kažką sugadint.

Uz Atlanto:
Kanada
Padriki faktai:
 
Priklausomai nuo valstiju skiriasi automobiliu zenklinimas. Nors tai itakos vairavimui nedaro, bet pamacius masina be numeriu priekyje, nustebti nereiktu, iprastai centrineje Kanadoje jie nebutini.
 
Vakarineje Kanadoje - British Columbia, nuo siu metu naikinimas Air Care, tai musu tech. apziuros primityvi versija, kurios metu tikrinamas ismetamamas CO2 kiekis. Taigi, nuo siu metu, jokia technine apziura nera butina, pagrindinis motyvas tas, kad gatveje vazinejanciu techniskai netvarkingu automobiliu kiekis yra nykstamai mazas lyginant su tvarkingais.
 
KET
Galima kirsti dviguba istisine linija vaziuojant is salutinio kelio.
 
Mirksincios zalios sviesos, vietoj mums iprastu geltonu (BC).
 
Keliai
Vakarineje Kanados ir Amerikos dalyje, keliu bukle tikrai gera, duobe surasti sunku, o ir tai atsiradus, ji tuoj pat taisoma. Daug demesio skiriama saugumui, daugybe ispejamuju kelio zenklu.
 
Parkavimas
Parkavimo kainos miesto prieigose siekia nuo 12-30USD/valandai, 400-500USD menesiui.
Baudos uz ne vietoje pastatyta automobili prasideda nuo 50USD - 200USD.
 
Eismas
Eismas piko valandomis maksimalus, vairuoti autmobili nerekomenduojama. Viesasis transportas isvystytas puikiai, subway/Skytrain juda greitai ir uztikrina minimalius sustojimo laikus.

Nuvažiuoti bent kartą padirbėti užsienyje tikrai verta, nes gausi neįkainojamos patirties ir pradėsi labiau mylėti savo tėvynę. Bet išvažiuoti visam laikui be perspektyvų dirbti š*diną darbą yra nesąmonė. Nebent žmogus yra nenorintis tobulėti, nemąstantis ir sugeba daryti tik tai, ką jam liepia kiti. Tokiu atveju taip - užsienyje dirbdamas prastą darbą jis gyvens geriau nei dirbdamas tokį patį Lietuvoje.

Aš manau, kad Lietuvoje dirbti už 2 K yra geriau nei važiuoti į užsienį, ir atsedinėti tuos pačius 2 K LT

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Pasižadu nieko nepasižadėti :)

Kopija ar ne, bet jeigu viskas identiška - koks man skirtumas? :D

Grubiai tau reikia uždirbti po 1000 litų per mėnesį, tad galima sakyti - labai nedaug.
Būdamas studentas turi vieną minusą, tau šiek tiek laiko atima mokslai. Pamenu, trukdė darbui, bet nieko tokio, susigyvenau :D
Jei gyveni ne iš savo, bet iš tėvų kišenės (bendrabutis/nuoma/tėvų būstas + tėvų finansuojamas maistas ar bent jau dalis jo) - tau kiek geriau, nes viskas, ką gauni į pliusą gali būti kaupiama.
Man patinka, kad išsikėlei konkretų tikslą. Pritarsiu, taip lengviau pasiekti rezultato. Gal tikslas ir neidealus gali pasirodyti, tačiau esi jaunas ir nematau čia tame problemos didelės, kad nori automobilio. O koks jis - skonio reikalas.
Linkiu sėkmės ir gerbiu už tai, kad renkiesi dirbt ant savo galvos, o ne ieškai juodo darbo, jį reikia palikti tiems, kurie neturi kito varianto.

Puikus tikslas, tačiau iš savo patirties nepatariu išleisti visų pinigų mašinai. Man pačiam teko išleisti pinigus brangiam pirkiniui, o po to atsiradus tinkamai progai investuoti tiesiog pritrūkdavo lėšų. Be to, turint 10k uždirbti dar 10k daug lengviau nei vėl nuo nulio uždirbinėti :)
 
Na, bet nemoralizuoju, žinoma geriau stengtis dėl kažko, nei išvis nesistengti. Sėkmės darbuose :)

Ooo taip sutinku :), paciai daug kartu teko girdeti. Dazna fraze: susirastum "normalu" darba (va paziurek kaip kaimynu "Onute" dirba, gerai uzdirba), o cia vistiek nieko nesigaus ir t.t ir t.t., 50 proc. pradedanciu bankrutuoja pirmais metais (zodziu ko tik girdet neteko) :D

Patiko :)
Nors blogaja verslo puse galima buvo kur kas baisiau aprasyt :)
Nes vistiek didzioji dalis galvoja, kad tai perdaug paprasta.
 
Vien ka reiskia tas dalykas kai nera tos dienos kada tau pervedamas atlyginimas.
Arba kai tavo pelnas akivaizdziai mazeja ir nebeuztenka pragyvenimui, o iseities nematai.
 
 
Kiek kartu teko girdeti
"Jam gerai, sedi namuose, nieko neveikia, litu yra"
"Oj *** kazkoks verslininkas cia masina nusipirko, o as visa diena dirbu"
"pfff buciau verslininkas ir man "lengva butu, o tu eik padirbk"

Man patinka frazė "Geriau net nebandyk vistiek tau nieko neišeis" po šitų žodžių man viskas sekasi :lol:

Dar daznai zmones atmusa visokie pilkieji gimines ir draugai "patarejai", kurie "nedaryk verslo, cia daug mokesciu, bus sunku" ir tt.

Įsivaizduokite, kad gyvenate pasaulyje, kuriame kiekvieną dieną turite kovoti ir kiekvieną dieną išgyventi. Turite labai ribotus resursus ir laikas yra vienas iš didžiausių Jūsų priešų. Jeigu turite savo verslą – visa tai Jums pasirodys labai „sava ir pažįstama“. Tačiau aš kalbu ne apie verslą, o apie TV ekranuose jau penktąjį sezoną skaičiuojantį „Vaikščiojantys Numirėliai“. Nežinau, ar žiūrite šį apokaliptinį serialą, bet verslą galima puikiai sulyginti su zombėjančiu pasauliu, kuris mus supa.
 
Nors verslui nereikia tiesiogiai susidurti su zombių bandomis, tačiau išlikimo rinkoje problemos (ir jų sprendimo būdai) yra praktiškai tokios pačios.
 
Sukurkite idealią komandą
 
Serialo pagrindinis herojus Rikas sugebėjo surinkti grupę tikrai atsidavusių ir turinčių reikalingus sugebėjimus žmonių, kurie puikiai papildo vienas kitą. Komandoje yra Glenas, kuris puikiai ir labai greitai prisitaiko prie situacijos pokyčių; Mišona, kuri puikiai valdo kataną (japonų kardas) ir yra nepamainomai karinga asmenybė; Derylas, kuris turi unikalius pėdsekio sugebėjimus ir panašiai.
 
Kaip ir „Vaikščiojančiuose Numirėliuose“ – Jūsų versle Jums reikia, kad Jus suptų žmonės, kuriais galite pasitikėti ir kurie kurtų Jūsų verslui pridėtinę vertę savo sugebėjimų dėka. Tam, kad Jūsų verslas augtų – Jums reikia samdyti tam tikrų sričių profesionalus, kurių požiūris į verslą sutampa su Jūsiškiu.
 
Protingai naudokitės ištekliais
 
Ištekliai seriale yra itin riboti. Dauguma vietų, kur būtų galima kažką rasti, jau nusiaubtos, todėl labai svarbu, kas imama (dėl užimamos vietos ir kad neribotų komandos galimybių judėti) ir ar tai yra naudinga visiems. Tam, kad be reikalo nenaudoti šovinių (kurie taip pat yra labai riboti) – komanda, esant galimybei, naudojasi kardais, peiliais, mečetėmis ir kitais ginklais, kurių panaudojimas saugo resursus. Na, ir yra tylus. Kad nepritraukti kitų „nemirėlių“ dėmesio.
 
Versle taip pat yra labai svarbu naudotis turimais resursais protingai. Esu rašęs apie tai anksčiau, kaip jauni verslai sukiša pinigus į marketingines savo verslo priemones (tušinukus, firminius blankus, bukletus, maikutes ir kitas niekines priemones), o pačiam verslui vystyti pinigų nebėra. Visuomet stenkitės protingai optimizuoti savo išlaidas, naudoti pinigus ten, kur jie sukurs kažkokią vertę, o ne bus „išmesti į balą“. Planuokite savo žingsnius.
 
Turėkite planą B
 
Seriale „Vaikščiojantys Numirėliai“, žmonės gyvi lieka tik strategijos dėka. Trečiame ir ketvirtąjame serialo sezonuose, Rikas ir jo komanda randa prieglobstį apleistame federaliniame kalėjime. Naudodamiesi strategija, jie užėmė tam tikras patalpas, teritoriją, buvo saugomi aukštų tvorų, naudojosi apsaugos bokšteliais, grotomis užtvertais įėjimais ir panašiai. Toks planas suteikė visiems galimybes pailsėti, atgauti jėgas ir ramiai planuoti savo tolimesnius veiksmus.
 
Jeigu norite, kad Jūsų verslas vystytųsi ir augtų – Jums reikalinga strategija, reikalingas planas. Ir būtinas planas B. Turite ne tik suprasti savo produktą (prekes/paslaugas), klientus ir konkurentus, tačiau reikia ir nestandartinės mąstysenos marketinge, klientų aptarnavime ir kitose sferose. Tiek mano svetainėje, tiek kitur internete galite rasti tikrai labai daug patarimų, konsultacijų ir seminarų verslo plėtros temomis. Čia, beje, tenka paminėti mano mėgstamą frazę:
 
 
Pasitikėkite savimi
 
Tam, kad išgyventi, serialo herojai turi įveikti įvairiausias užduotis ir įrodyti, jog jie yra tie, kurie „išlieka“.
 
Jeigu norite, kad Jūsų verslas vystytųsi bendroje rinkoje ir galėtų augti, plėstis ir konkuruoti – Jums teks galvoti labai plačiai, turėti praktiškai nerealius planus ir nepasiduoti didiesiems rinkos žaidėjams.
 
 
Šiuolaikinės technologijos leidžia Jums konkuruoti su didžiaisiais verslais. Internete visi lygūs. Niekas netrukdo Jums užsisakyti ir pasigaminti dar įspūdingesnę svetainę, teikti dar geresnį klientų aptarnavimą, kokybiškesnes prekes ar paslaugas. Socialinių tinklų profesionalai gali padėti Jums sukurti tikrai aukšto lygio socialinės reklamos kampanijas; SEO specialistai – padės optimizuoti svetainę ir pakilti į aukščiausias pozicijas ir taip toliau.
 
Nebijokite konkurentų, nepaisykite jų dydžio ar „pajėgumų“. Jie – ne grupė zombių ir tikrai Jūsų nesuės. Save suėsti galite tik Jūs ir Jūsų klaidos.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Turkija
Įspūdžiai iš kelionės Alanija - Antalija - Pamukalė, o taip pat malimosi aplink Alaniją.
 
Keliai: pagrindiniai keliai geri, daug atnaujintų. Miestų gatvės puikios. Kita situacija su vietinės reikšmės keliukais kalnuose ir atokesniuose kaimeliuose. Kuo aukščiau, tuo prastesni.
 
Tiesa, naujai tiesti tarpmiestiniai keliai (greitkeliai ar autostrados) net ir kalnuose yra platūs ir geros būklės. Ypač ten, kur eina turistų maršrutai (pvz. važiuojant nuo Antalijos link Pamukalės).
 
Šalia miestų dažnai eina tokie kaip greitkeliai, o jiems iš šonų būna dar po kelią, iš kurių jau galima patekti į šalia esančias vietas. Tuose šalutiniuose keliuose reikia nepražiopsoti greičio ribojimo kalnelių, nes kartais jų kaip prišikta, o įspėjamieji ženklai statomi ne prieš kliūtis, o ties jomis.
 
Greitkeliuose šalia miestų, nors dažnai leistinas greitis ir 90, nuolat atsiremsite į šviesoforus ar žiedus prie išvažiavimų. Vieną minutę galit lėkti su vėjeliu, o kitą jau laukiate prie šviesoforo.
 
Turkai ne visada rodo posūkius ir nesilaiko kelio linijų. Jei nupieštos trys ir yra tik viena mašina, ji vistiek gali važiuoti apsižergusi dvi. Na, o jei srautas didelis, iš tų 3 jie gali pasidaryti kad ir 15.
 
Prisiparkavus mieste bilietėliu dažnai rūpintis nereikia. Yra žmogus, kuris stebi tą gatvę. Jis pats prieis, pasižymės kada atvykote, o išvykstant prieis ir parodys kiek mokėti.
 
Kalnuose prisiminkite taisyklę, kad pirmenybė kylančiam viršun.
 
Kiek teko važiuoti, GPS tiek didelius tiek ir mažus kelius rodo teisingai, taip pat ir didžiuosius miestus.
 
Žiedai: turkai gan mėgsta žiedus, bet jie yra kitokie, nei Lietuvoje, tad reikia įprasti. Žiedo viduje būna šviesoforai, vos įvažiavę dažnai turite sustoti ir laukti.
 
Šviesoforai: Prie šviesoforo jie mėgsta "peržengti" stop liniją, tad dažnai nemato, kokia spalva dega. Todėl kiti vairuotojai pypteli kai užsidega žalia. Kartais ignoruoja raudoną šviesą ar ženklus ir vistiek važiuoja, tad apsidairykite, net jei dega žalia.
 
Signalai: visi pypsi visada ir visur. Kartais tai tiesiog pranešimui, kad esi šalia. Kartais - paraginimui važiuoti. Kartais - įspėti. Dar jie mėgsta mirkčioti ilgosiomis šviesomis, dažniausiai irgi dėmesio atkreipimui. Dieną dauguma važinėja su išjungtomis šviesomis, net ir motociklai.
 
Kuras: nepigus. Degalinėse galima atsiskaityti doleriais, lyromis, eurais. Atokesnėse degalinėse kartais priima tik lyras. Užpila patys.
 
Policija: ilgose kelionėse tikrai sutiksite bent kelis "postus" kur stovi kelios policijos mašinos ir karts nuo karto ką nors sustabdo. Dėl greičio matavimo nežinau, bet tikrina dažniausiai tik įtartinas arba krovinines mašinas. Dar gan keista, kad visada iš taško A į tašką B važinėja įjungtais švyturėliais, tad juos pamatysite iš tolo.
 
Pėstieji: pėstieji atsako patys už save. Vairuotojai nesitiki, kad išeisite ant perėjos, tad eiti reikia tik kai niekas nevažiuoja arba matote, kad saugu.
 
Kiti dalykai: WC lyg ir visur nemokami. Greičio kameros lyg ir yra: apie jas nuolat perspėja GPS ir būna kelio ženklai, bet pastebėti jas sunku, kartais jų ten nebūna. Greitį daug kas mėgsta viršyti. Dažniausiai eismas vyksta ne pagal taisykles, o pagal vietinę logiką i tarpusavio supratimą. Taisyklės suprantamos daugiau tik kaip pagalba, nei kaip griežti reikalavimai. Gana intensyvus moto eismas, jie važiuoja be šalmų, kartais visa 5 asmenų šeimyna ant vieno motociklo, tikisi, kad automobiliai juos mato.

Manau bus aktualu visiems važiuojantiems į užsienį, jeigu visa informacija bus vienoje temoje ir nereikės googlint valandų valandas.
Kas nuolat važinėja kurioje nors užsienio šalyje - netingėkit, pasidalinkit info apie kelius, vairavimo ypatumus ir t.t. Arba jeigu priguglinot įdomių dalykų - galit nukopijuoti.
 
 
Lenkija:
Keliai: Greitkeliai "Sxx" labai geri, nemokami, leidžiamas greitis 120, bet važiuojant 140 niekas nepyksta. Autostrados "Axx" labai geros, kai kurios mokamos. Pvz., A2 Nuo Lodz iki Vokietijos sienos kainuoja ~18€. Mokėti būdelėse grynais zlotais arba eurais. Plačiau - viatoll.pl. Leidžiamas greitis 140, bet važiuojant 160 niekas nepyksta.
Žemėlapyje raudonai pažymėti užmiesčio keliai dauguma geri, bet dažnai labai apkrauti. Geltonai pažymėti laisvesni, bet prastesni. Visi keliai žiema labai gerai valomi lyginant su Lietuva.
Maršrutai: Link Varšuvos geriausia važiuoti 61 keliu iki Lomžos, po to 677, po to į 8. Stenkitės nevažiuoti pro Varšuvą piko metu, nes kamščiai dideli. Važiuojantiems link Vokietijos pietų ir nenorintiems mokėti už kelius - geriausia važiuoti pro Vroclavą. Dėmesio, daugelis kelių yra nauji, todėl vadovaukitės kelio ženklais, o ne navigacija.
Policija: Užmiesčio keliuose gali stovėti su žiūronais arba šaudyti su fenais. Taip pat gali būti pasislėpę, o ant kelio pasistatę mažą fotoradarą. Visuose keliuose, ypač autostradose važinėja nežymėti ekipažai. Ima baudas vietoje, jei neturi grynų palydės iki artimiausio bankomato. Su daugeliu galima susitarti, derėtis, kartais mėgsta pažiūrėti kiek piniginėj turi pinigų. Stacionarūs radarai fotografuoja ne visi, kiek mačiau tik geltoni, 10km/h pro juos galima viršyt drąsiai.
KET: Šviesos visą laiką. Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima.
Kuras: Kuro kaina skirtingose degalinėse gali skirtis drastiškai, net iki 1zl. Brangiausia yra autostradose. Pigesnės degalinės Bliska, Lotos. Degalai šiek tiek pigesni nei pas mus. Dujos yra visur, antgalis toks pats.
Kiti ypatumai: Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Dauguma vairuotojų mandagūs, praleidžia. Bet yra daug labai lėtai važiuojančių bei lakūnų. Būkit ypač atidūs tarp Lietuvos ir Varšuvos, nes ten lietuviai pasijaučia tarsi jokios taisyklės jiems negaliotų ir laksto 200km/h kur ženklas 30, lenkia per saleles, posūkiuose ir t.t.
 
 
Vokietija:
Keliai: Autobanai beveik niekuo nesiskiria nuo Lietuvos autostradų, tik būna ir 3 juostų. Greitis juose neribojamas, jeigu nėra greičio ribojimo ženklo. Tačiau vistiek negalima važiuoti daugiau nei jūsų padangų greičio indeksas ar jūsų automobilio gamintojo nustatytas maksimalus greitis. Reikia laikytis saugaus atstumo iki priekyje važiuojančios auto, stovi specialūs tam skirti fotoradarai. Užmiesčio keliai geri, leidžiamas greitis 100km/h. Gyvenvietė žymima juodom raidėm geltonam fone. Kol kas visi keliai Vokietijoje nemokami, tačiau planuojama ateityje apmokestinti autobanus.
Maršrutai: Nuolat remontuojama daug autobanų, todėl prieš šventes ar šalia miestų piko metu būna kamščių, kurie gali užsitęsti net iki 100km. Jeigu jums Vokietija tik tranzitinė šalis - geriau ją "nupjauti" naktį.
Policija: Šalikelėje stovinčių nebūna išskyrus specialius reidus. Važinėja daug nežymėtų ekipažų. Autobanuose, ypač netoli pasienio gali sustabdyti patikrinimui. Aplenkia jus, ant plafono arba už lango užsidega užrašas "STOP POLIZEI", tada reikia sekti paskui juos iki pirmo išvažiavimo. Greičio geriau neviršyti niekur daugiau nei 10km/h, visi stacionarūs radarai veikia, fotografuoja nuo 5-7km viršijimo. Taip pat daug mobilių radarų, kurie gali būti įmontuoti bet kuriame stovinčiame automobiliyje. Baudos jau ateina.
KET: Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima. Šviesos dieną nebūtinos. Yra daug stovėjimo vietų su laiko ženklu. Ten pasistačius reikia užrašyti popieriaus lapo pastatymo laiką ir padėti ant skydelio.
Kuras: Šiek tiek brangesnis nei pas mus, autobanuose brangiau. Dujos kai kur pigesnės. Su dujomis problemos nėra, jos yra apie 70% degalinių. Antgaliai dviejų tipų - vienas kaip pas mus "dish", kitas "acme". Visose degalinėse būna arba dviejų tipų pistoletai arba adapteriai.
Kiti ypatumai: Beveik visi vairuotojai mandagūs, praleidžia. Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Labiau priimta dėkoti ranka, o ne avariniu. Jeigu autobane gretimoje juostoje iš paskos važiuojantis automobilis jums pamirgsėjo - reiškia jis jus praleidžia persirikiuoti prieš jį. Norint persirikiuot autobane geriau posūki rodyti iš anksto, didelė tikimybė, kad jus kas nors praleis. Atidžiai rikiuokitės į kairiausią juostą - iš galo gali kas nors atskristi dideliu greičiu.
Papildymas: pėstieji protingesni nei pas mus, į kelią žiūri, aišku padeda tai, kad nereguliuojamų perėjų beveik nėra. Tačiau dviratininkai yra visiški idiotai savižudžiai, važiuoja kaip nori, šviesoforų nepaiso, nors yra dviračių takas, bet gali važiuoti ir šaligatviu ir keliu į kurią nori pusę. Ypatingai saugokitės kai sukate į dešinę - jis lengvai gali lenkti jus iš dešinės keliu arba šaligatviu ir net nepristabdys. Išvažiuojant iš šalutinio kelio reikia sustoti du kartus. Pirmą kartą prieš pėsčiųjų taką, kad apsižiūrėt ar per ji nevažiuoja dviratis, antrą kartą prieš kelią, kad praleisti per jį važiuojančius dviratininkus ir mašinas.

Norvegija: (papildau)
Keliai: Pravažiavau beveik visą išilgai nuo Švedijos apačios iki pat viršaus - Nordkapp. Šaudančios policijos neteko matyti. Kelių mokesčių buvau suskaičiavęs, kad gausiu apie 200lt, bet va po 4 mėnesių atėjo laiškas į Lietuvą - 48Lt. Greičio viršijimas netoleruojamas, prieš greičio ribojimą stovi papildomi įspėjamieji ženklai. Baudos didelės - už 1-5km/h viršijimą apie 300Lt. Bet Norvegai turtingi, užmiesty viršija iki 10km/h. Keliai smagūs, jeigu planuojat kelionę ir renkatės automobilį - imkit kuo sportiškesnį. Su dideliu mikštu laivu pavargsit. Keliuose eismo mažai, gal dėl to jie ir beveik neturi autostradų.
Kuras: Nesutinku su minde, Norvegijoj kuras vos ne brangiausias pasaulyje, Europoje tai tikrai, nebent atpigo per kelis mėnesius. Dujom važiuot įmanoma, jeigu pilsitės net jei dar liko pusė bako ir iš anksto žinosit kur randasi dujų degalinės. Antgaliai būna dviejų tipų - kaip pas mus ir olandiškas. Adapteriais pasirūpinkit iš anksto.
 
Suomija: (trumpai)
Keliai: Geri, nemokami, šiaurėje keliai laisvi, bet labai daug tiesiog kelyje vaikštančių ar stovinčių elnių. Pietuose eismas intensyvesnis, suomiai važiuoja įdomiai - kai kelias laisvas lekia kaip bepročiai, bet jeigu važiuoja fūra - keliasdešimt mašinų vilksis paskui nors ir 100km, bet nei vienas neaplenks.
Kuras: Pigesnis nei Norgej. Dujų nėra apskritai.

Manau bus aktualu visiems važiuojantiems į užsienį, jeigu visa informacija bus vienoje temoje ir nereikės googlint valandų valandas.
Kas nuolat važinėja kurioje nors užsienio šalyje - netingėkit, pasidalinkit info apie kelius, vairavimo ypatumus ir t.t. Arba jeigu priguglinot įdomių dalykų - galit nukopijuoti.
 
 
Lenkija:
Keliai: Greitkeliai "Sxx" labai geri, nemokami, leidžiamas greitis 120, bet važiuojant 140 niekas nepyksta. Autostrados "Axx" labai geros, kai kurios mokamos. Pvz., A2 Nuo Lodz iki Vokietijos sienos kainuoja ~18€. Mokėti būdelėse grynais zlotais arba eurais. Plačiau - viatoll.pl. Leidžiamas greitis 140, bet važiuojant 160 niekas nepyksta.
Žemėlapyje raudonai pažymėti užmiesčio keliai dauguma geri, bet dažnai labai apkrauti. Geltonai pažymėti laisvesni, bet prastesni. Visi keliai žiema labai gerai valomi lyginant su Lietuva.
Maršrutai: Link Varšuvos geriausia važiuoti 61 keliu iki Lomžos, po to 677, po to į 8. Stenkitės nevažiuoti pro Varšuvą piko metu, nes kamščiai dideli. Važiuojantiems link Vokietijos pietų ir nenorintiems mokėti už kelius - geriausia važiuoti pro Vroclavą. Dėmesio, daugelis kelių yra nauji, todėl vadovaukitės kelio ženklais, o ne navigacija.
Policija: Užmiesčio keliuose gali stovėti su žiūronais arba šaudyti su fenais. Taip pat gali būti pasislėpę, o ant kelio pasistatę mažą fotoradarą. Visuose keliuose, ypač autostradose važinėja nežymėti ekipažai. Ima baudas vietoje, jei neturi grynų palydės iki artimiausio bankomato. Su daugeliu galima susitarti, derėtis, kartais mėgsta pažiūrėti kiek piniginėj turi pinigų. Stacionarūs radarai fotografuoja ne visi, kiek mačiau tik geltoni, 10km/h pro juos galima viršyt drąsiai.
KET: Šviesos visą laiką. Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima.
Kuras: Kuro kaina skirtingose degalinėse gali skirtis drastiškai, net iki 1zl. Brangiausia yra autostradose. Pigesnės degalinės Bliska, Lotos. Degalai šiek tiek pigesni nei pas mus. Dujos yra visur, antgalis toks pats.
Kiti ypatumai: Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Dauguma vairuotojų mandagūs, praleidžia. Bet yra daug labai lėtai važiuojančių bei lakūnų. Būkit ypač atidūs tarp Lietuvos ir Varšuvos, nes ten lietuviai pasijaučia tarsi jokios taisyklės jiems negaliotų ir laksto 200km/h kur ženklas 30, lenkia per saleles, posūkiuose ir t.t.
 
 
Vokietija:
Keliai: Autobanai beveik niekuo nesiskiria nuo Lietuvos autostradų, tik būna ir 3 juostų. Greitis juose neribojamas, jeigu nėra greičio ribojimo ženklo. Tačiau vistiek negalima važiuoti daugiau nei jūsų padangų greičio indeksas ar jūsų automobilio gamintojo nustatytas maksimalus greitis. Reikia laikytis saugaus atstumo iki priekyje važiuojančios auto, stovi specialūs tam skirti fotoradarai. Užmiesčio keliai geri, leidžiamas greitis 100km/h. Gyvenvietė žymima juodom raidėm geltonam fone. Kol kas visi keliai Vokietijoje nemokami, tačiau planuojama ateityje apmokestinti autobanus.
Maršrutai: Nuolat remontuojama daug autobanų, todėl prieš šventes ar šalia miestų piko metu būna kamščių, kurie gali užsitęsti net iki 100km. Jeigu jums Vokietija tik tranzitinė šalis - geriau ją "nupjauti" naktį.
Policija: Šalikelėje stovinčių nebūna išskyrus specialius reidus. Važinėja daug nežymėtų ekipažų. Autobanuose, ypač netoli pasienio gali sustabdyti patikrinimui. Aplenkia jus, ant plafono arba už lango užsidega užrašas "STOP POLIZEI", tada reikia sekti paskui juos iki pirmo išvažiavimo. Greičio geriau neviršyti niekur daugiau nei 10km/h, visi stacionarūs radarai veikia, fotografuoja nuo 5-7km viršijimo. Taip pat daug mobilių radarų, kurie gali būti įmontuoti bet kuriame stovinčiame automobiliyje. Baudos jau ateina.
KET: Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima. Šviesos dieną nebūtinos. Yra daug stovėjimo vietų su laiko ženklu. Ten pasistačius reikia užrašyti popieriaus lapo pastatymo laiką ir padėti ant skydelio.
Kuras: Šiek tiek brangesnis nei pas mus, autobanuose brangiau. Dujos kai kur pigesnės. Su dujomis problemos nėra, jos yra apie 70% degalinių. Antgaliai dviejų tipų - vienas kaip pas mus "dish", kitas "acme". Visose degalinėse būna arba dviejų tipų pistoletai arba adapteriai.
Kiti ypatumai: Beveik visi vairuotojai mandagūs, praleidžia. Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Labiau priimta dėkoti ranka, o ne avariniu. Jeigu autobane gretimoje juostoje iš paskos važiuojantis automobilis jums pamirgsėjo - reiškia jis jus praleidžia persirikiuoti prieš jį. Norint persirikiuot autobane geriau posūki rodyti iš anksto, didelė tikimybė, kad jus kas nors praleis. Atidžiai rikiuokitės į kairiausią juostą - iš galo gali kas nors atskristi dideliu greičiu.
Papildymas: pėstieji protingesni nei pas mus, į kelią žiūri, aišku padeda tai, kad nereguliuojamų perėjų beveik nėra. Tačiau dviratininkai yra visiški idiotai savižudžiai, važiuoja kaip nori, šviesoforų nepaiso, nors yra dviračių takas, bet gali važiuoti ir šaligatviu ir keliu į kurią nori pusę. Ypatingai saugokitės kai sukate į dešinę - jis lengvai gali lenkti jus iš dešinės keliu arba šaligatviu ir net nepristabdys. Išvažiuojant iš šalutinio kelio reikia sustoti du kartus. Pirmą kartą prieš pėsčiųjų taką, kad apsižiūrėt ar per ji nevažiuoja dviratis, antrą kartą prieš kelią, kad praleisti per jį važiuojančius dviratininkus ir mašinas.

Jeigu Jūsų interneto svetainė (ar portalas, ar elektroninė parduotuvė) vis dar nepritaikyta mobiliąjai platformai – Jūs prarandate lankytojus. O prarasdami lankytojus – Jūs prarandate pinigus. Tai taip paprasta.
 
Nuo 2007-ųjų, interneto vartotojai (ir jų elgesys) keičiasi, o tai įtakoja (jau kurį laiką) išmanieji telefonai.
 
Neįtikėtini išmaniųjų įrenginių naudotojų augimo tempai
 
Praėjus jau daugiau kaip septyneriems metams nuo pirmojo iPhone pristatymo, išmaniųjų telefonų augimo tempai buvo pritrenkiantys. Ir vis dar yra. Išmaniųjų technologijų įtaka verslui taip pat stipriai auga ir pastebimos tam tikros tendencijos.
 
Nesiremsiu pasauliniais tyrimais, kadangi mes dar dar šiek tiek atsiliekame savo „išmaniųjų technologijų skvarba“, tačiau net ir Lietuvoje atliekamų tyrimų duomenys ganėtinai įdomūs:
 


 
2012 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi 17 proc. apklaustųjų (šaltinis);
2013 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi 23 proc. apklaustųjų (šaltinis);
2014 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi „daugiau nei kas trečias“ (kas reiškia, kad daugiau nei 33 proc.) apklaustųjų (šaltinis).

Skaičiai kalba patys už save.
 
Svetainių lankymas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais
 
Drįstu spėti, kad daugumos svetainių (kalbu ne tik apie svetaines, tačiau ir apie portalus, el. parduotuves ir panašius projektus) lankytojai, besinaudojantys išmaniaisiais įrenginiais, sudaro maždaug nuo 20% iki 40-45% visų lankytojų. Šie skaičiai dar nėra stabilūs, vis dar auga ir, manau, jog toliau sėkmingai augs. Vis daugiau žmonių naudojasi mobiliaisiais telefonais, kad susirasti pigiausią produktą „šalia“ (savo buvimo vietos) ar elektroninėje parduotuvėje. Todėl, ypatingą dėmesį į savo įvaizdį internete, turėtų atkreipti smulkusis (vadinamas „vietinis“) verslas ir elektroninės parduotuvės.
 
Technologijos
 
Šiandieninės interneto projektų programavimo technologijos suteikia užsakovui visišką laisvę pasirenkant, ko jis nori, kaip tai turi atrodyti, funkcionuoti ir panašiai. Dauguma svetainių kūrėjų siūlo adaptyvųjį dizainą (angl. – responsive design) kaip standartinį priedą prie kuriamos interneto svetainės. Žinoma, yra tokių užsakovų, kurie nori, jog jų mobilioji svetainės versija atrodytų kitaip ir rodytų tik tam tikrą informaciją (ar turėtų supaprastintą funkcionalumą) ir užsako individualius sprendimus.
 
Ko iš Jūsų mobiliosios svetainės tikisi lankytojai?
 


 
Greito puslapių krovimo;
Prisitaikymo prie naudojamo įrenginio;
Patogaus informacijos išdėstymo
Teigiamos patirties naršant (angl. – user experience)

Žinoma, Jūsų laukia visa eilė teigiamų dalykų:
 
Teigiamas Jūsų prekės ženklo įvertinimas
 
Jeigu turite veikiančią svetainės, pritaikytos mobiliai platformai, versiją – niekas, naršydamas Jūsų svetainėje, nekeiks Jūsų įmonės. Ir sudarysite savo lankytojams stiprų ir teigiamą įvaizdį, jog esate jaunatviška įmonė, nebijote pokyčių, sekate rinkos tendencijas ir technologijas.
 
Taps lengviau su Jumis susisiekti
 
Ar žinote, kad jeigu turite mobilią svetainės versiją – lankytojui tereikia atlikti vieną (arba du) paspaudimus, kad paskambinti Jums? Beje, tikrai patariu turėti tam atskirą telefono numerį. Taip tiksliau galėsite atsekti, kaip ir koks klientas atėjo pas jus. Be to – kadangi mobiliųjų telefonų vartotojai, paprastai, jau būna prisijungę prie savo socialinių tinklų paskyrų – susijungti su Jumis jie taip pat gali vienu paspaudimu.
 
Paieškos varikliai mylės Jūsų verslą dar labiau
 
O štai čia – dėmesio!
 
Google patvirtino, kad jie išleido naujus įrankius, kurie skatins svetainių kūrėjus/prižiūrėtojus atkreipti dar didesnį dėmesį į geresnės sąsajos su mobiliųjų technologijų vartotojais sukūrimą. Kompanija oficialiai paleido „mobile friendly“ (liet. – pritaikyta mobiliesiems) prierašus paieškos rezultatuose (praėjusį mėnesį jie buvo testuojami) ir testavimo įrankius. Google taip pat „užsiminė“, jog šiuo metu yra testuojami pozicionavimo signalai, kurie paieškos rezultatuose pakels svetaines, pritaikytas naršymui naudojant mobilias technologijas.
 
Daugiau galite pasiskaityti (anglų kalba) oficialiame Google įraše.
 
Kaip nekristi paieškos rezultatuose?
 
Visu pirma – Jums reikia nustatyti, ar Jūsų interneto projektas atitinka Google keliamus „standartus“. Tai galite padaryti atlikdami pritaikymo mobiliesiems testą, kuris parodys, ko reikalauja Google ir išanalizuos Jūsų projekto (svetainę, portalą, el. parduotuvę ir t. t.) „draugiškumą“ mobiliųjų įrenginių atžvilgiu.
 
Svetainių savininkai taip pat gali pasinaudoti Google Webmaster Tools esančia „mobile usability report“ (liet. – naudojimosi mobiliaisiais) ataskaita.
 
Šie du įrankiai parodys, kas gręsia Jūsų svetainei – pakilimas ar kritimas paieškos rezultatuose.
 

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/12/mobilus.jpg

 
Kada bus įgyvendinti pakilimai/kritimai paieškos variklių rezultatuose?
 
Na, šioje vietoje Google yra kaip Apple – stengiamasi išlaikyti maksimalų konfidencialumą apie tai, kada viena ar kita paieškos variklių algoritmo dalis keičiasi (ir kaip). Galime būti dėkingi, kad atskleista bent jau tai, kas surašyta aukščiau.
 
Ir nors nežinome, kada tai bus įgyvendinta – vis tiek siūlau paskubėti ir pritaikyti savo svetainę mobiliesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams. Kaip jau minėjau aukščiau – nuo to blogiau tikrai nebus. Daugiau lankytojų = daugiau pajamų.
 
Svarbiausia – pasieksite visus klientus, kurie ieškos Jūsų
 
Visiškai nebesvarbu, kokį įrenginį naudos Jūsų interneto svetainės lankytojas. Informacija jam bus pateikta taisyklingai, patogiai, greitai ir, svarbiausia – neerzins. Nereikės „žnaibyti ekrano“, pirštu „stumdyti visą svetainę“ vertikaliai ir horizontaliail būsite lengvai pasiekiami.
 
Ir nepamirškite – net 64 procentai „sprendimo galią“ turinčių verslininkų internete naršo naudodamiesi mobiliuoju telefonu (esu rašęs apie tai anksčiau). Pagalvokite apie tai, kokius klientus prarandate.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Norvegija: (papildau)
Keliai: Pravažiavau beveik visą išilgai nuo Švedijos apačios iki pat viršaus - Nordkapp. Šaudančios policijos neteko matyti. Kelių mokesčių buvau suskaičiavęs, kad gausiu apie 200lt, bet va po 4 mėnesių atėjo laiškas į Lietuvą - 48Lt. Greičio viršijimas netoleruojamas, prieš greičio ribojimą stovi papildomi įspėjamieji ženklai. Baudos didelės - už 1-5km/h viršijimą apie 300Lt. Bet Norvegai turtingi, užmiesty viršija iki 10km/h. Keliai smagūs, jeigu planuojat kelionę ir renkatės automobilį - imkit kuo sportiškesnį. Su dideliu mikštu laivu pavargsit. Keliuose eismo mažai, gal dėl to jie ir beveik neturi autostradų.
Kuras: Nesutinku su minde, Norvegijoj kuras vos ne brangiausias pasaulyje, Europoje tai tikrai, nebent atpigo per kelis mėnesius. Dujom važiuot įmanoma, jeigu pilsitės net jei dar liko pusė bako ir iš anksto žinosit kur randasi dujų degalinės. Antgaliai būna dviejų tipų - kaip pas mus ir olandiškas. Adapteriais pasirūpinkit iš anksto.
 
Suomija: (trumpai)
Keliai: Geri, nemokami, šiaurėje keliai laisvi, bet labai daug tiesiog kelyje vaikštančių ar stovinčių elnių. Pietuose eismas intensyvesnis, suomiai važiuoja įdomiai - kai kelias laisvas lekia kaip bepročiai, bet jeigu važiuoja fūra - keliasdešimt mašinų vilksis paskui nors ir 100km, bet nei vienas neaplenks.
Kuras: Pigesnis nei Norgej. Dujų nėra apskritai.