Išmintingos istorijos

Dalinamės...

Vieną dieną fermeris savo sode rado kiaušinį. Nežinodamas ką su juo daryti, jis jį įdėjo į vištų gūžtą, prie kitų kiaušinių.

Iš šio kiaušinio išsirito erelis, kuris nieko neįtardamas gyveno su jį supančiomis vištomis. Galvodamas, kad jis pats yra viščiukas, natūralu, kad erelis bandė daryti tai, ką darė ir kiti: kapstė žemę, ieškojo vabalų ar kirminų, kudakavo... Kartais, jis išskleisdavo sparnus ir bandydavo pakilti į orą. Metų metus, iki pat senatvės...

Vieną dieną, horizonte, erelis pamatė nuostabų paukštį, skriejantį aplink fermą. Atrodė, jog jis mėgaujasi gracingu sklandymu jį supančiose oro srovėse, vos judindamas sparnus.

Senolis erelis paklausė, „Kas čia?“, o jo kaimynas atsakė, „Tai erelis, didingiausias iš visų paukščių. Jo vieta danguje, o mūsų vieta žemėje, juk mes esame vištos.“

Taip erelis gyveno ir mirė, kaip viščiukas, nežinodamas kas jis iš tikro buvo.

manau moralas, kad reikia ieskoti saves, atrasti ir stengtis kazko pasiekti, islipti is minios katilo, nes kitaip ir nugyvensi kaip pilka pelyte, nors gali pasiekt aukstumu.

Labai žinomas dėstytojas pradėjo seminarą laikydamas rankoje 500$. 200 žmonių auditorijoje jis paklausė: “Kas norėtu gauti šiuos pinigus?”.

Salėje pradėjo kilti rankos. Jis sako: “Aš kam nors iš jūsų atiduosiu juos, bet pirmiausia padarysiu su jais kai ką.” Jis truputį paglamžė juos ir paklausė: “Kas vis dar jų nori?” Rankos vis dar buvo iškeltos.

Na, – pasakė jis,- o jeigu aš padarysiu taip… Ir padėjęs ant grindų pinigus pradėjo juos trypti su kojom. Jis pakėlė juos nuo žemės suglamžytus ir purvinus. “Taigi, kas vis dar jų nori?” Rankos ir toliau liko iškeltos ore. “Mano draugai, jūs visi dabar gaunate labai vertingą pamoką. Nesvarbu, ką aš bedaryčiau su pinigais, jūs vis tiek jų norite, todėl, kad jų vertė vis tiek išlieka tokia pati. Jie vis dar yra verti 500$. Daugelį kartų gyvenime mes esame mėtomi, glamžomi, voliojami purve…ir tada mes jaučiamės beverčiai. Bet nesvarbu kas vyksta, ar kas įvyks, jūs vis tiek niekada neprarasite savo vertes. Jūs esate ypatingi! Nepamirškite to.

Gyveno kartą karalius savo pilyje, ant aukšto kalno... Jis buvo toks populiarus, kad gyventojai jam dažnai siūsdavo dovanas, o jo gimtadienį šventė visa karalystė. Žmonės jį mylėjo ir gerbė už pagarsėjusią išmintį bei puikius sprendimus.

Vieną dieną kaimą užklupo tragedija. Visi vandens šaltiniai buvo užteršti, o to pasekoje, kiekvienas kaimo gyventojas išprotėjo. Tik karalius, kuris turėjo atskirą vandens fontanėlį, išliko sveikas.

Greitai, visi kaimo gyventojai pradėjo kalbėti apie keistą karaliaus elgesį, prastus sprendimus bei simuliuotą išmintį. Kiti jį net vadino bepročiu. Žmonės jam nustojo siūsti dovanas, o jo populiarumas krito.

Vienišas karalius nusprendė nusileisti nuo kalno ir aplankyti savo karalystę. Karštą vasaros dieną, vaikščiodamas po kaimą, jis ištroško ir atsigėrė iš vieno vandens fontanėlio.

Tą naktį šventė visa karalystė. Žmonės džiaugėsi, jog karalius vėl pradėjo blaiviai mastyti ir susigražino savo keistai išgaravusią išmintį.

Didelė dalis žmonių elgiasi kaip cirko drambliai. Ar kada matei dramblį, kuris buvo pririštas prie mažo medinio kuolo? Šis didelis gyvūnas su savo straubliu gali pakelti šimtus, ar net tūkstančius kilogramų, tačiau jis to nedaro, tiesiog ramiai stovi vietoje. Kodėl?

Kai šis dar buvo tik mažas drambliukas, jis buvo pririštas prie didelio geležinio strypo, kurio niekaip negalėjo pajudinti. Nesvarbu kaip to norėjo, ar kiek kartų bandė. Po daugybės bandymų, jis papraščiausiai pasidavė. Dabar, kai dramblys jau yra suaugęs, jis net nebando išsilaisvinti, nes pasąmonėje paliktas randas yra amžinas. „Aš negaliu! Aš negaliu! Aš negaliu!”

Yra milijonai žmonių, kurie elgiasi kaip minėtas cirko dramblys. Jie buvo varžomi, jiems sake, “Tau niekada nepavyks”, tiek daug kartu, jog šie galų gale pasidavė. Nesvarbu, kokios didžios yra jų svajonės, pasąmonėje paliktas randas juos stabdo.

Išsilaisvink iš tave supančių pančių, apribojimų ar pasąmonėje gyvenančių trūkumų. Būtent tada ir tik tada, nugrius siena, siena, už kurios slypi tikrasis tavo potencialas.

“At the age of seven, a young boy and his family were forced out of their home. The boy had to work to support his family. At the age of nine, his mother passed away. When he grew up, the young man was keen to go to law school, but had no education.

At 22, he lost his job as a store clerk. At 23, he ran for state legislature and lost. The same year, he went into business. It failed, leaving him with a debt that took him 17 years to repay. At 27, he had a nervous breakdown.

Two years later, he tried for the post of speaker in his state legislature. He lost. At 31, he was defeated in his attempt to become an elector. By 35, he had been defeated twice while running for Congress. Finally, he did manage to secure a brief term in Congress, but at 39 he lost his re-election bid.

At 41, his four-year-old son died. At 42, he was rejected as a prospective land officer. At 45, he ran for the Senate and lost. Two years later, he lost the vice presidential nomination. At 49, he ran for Senate and lost again.

At 51, he was elected the President of the United States of America.

The man in question: Abraham Lincoln.”

Kai Aleksandras Makedonietis nukovė gausią Indijos kariuomenę ir įžengė į šalį, jis apsilankė pas vietos išminčių – nušvitusį žmogų. Šis su juo ilgai kalbėjęsis paklausė:

- Jeigu tu būtum išsekęs dykumoje, o aš turėčiau pilną butelį vandens, kiek būtum pasirengęs man už jį užmokėti?

- Na, tokiu atveju aš galėčiau atiduoti pusę savo imperijos, - atsakė Aleksandras.

- Ha! - atšovė išminčius, – tai reiškia, kad aš dar šiek tiek palaukęs gaučiau ją visą.

- Taip, tu teisus, – kiek pamastęs atsakė karžygys.

- Tai taip išeina, - toliau kalbėjo vyras, - kad tu metų metus kariauji, vedi šią kariuomenę, žudai tik dėl butelio vandens?

Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis.

Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs.

Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė:

- Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko…

Svečiai sukluso, o profesorius tęsė:

- O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi…

Tad gyvenk savo gyvenimą taip, kad mirties baimė negalėtų įeiti į tavo širdį. Neprikaišiok niekam jų religijos; gerbk kitų pažiūras ir reikalauk, kad jie gerbtų tavąsias.

Mylėk savo gyvenimą, padaryk savo gyvenimą tobulą ir išgražink viską jame. Stenkis padaryti gyvenimą ilgą, o jo paskirtį - pagalbą ir tarnavimą žmonėms. Paruošk kilnią savo mirties dainą tai dienai, kai teks eiti per didijį išsiskyrimą.

Visada ištark žodį ar parodyk pagarbos ženklą, kada sutinki draugą ar net nepažįstamą atokioje vietoje. Rodyk pagarbą visiems žmonėms, o padlaižiavimo - niekam. Kada atsikeli ryte, padėkok už maistą ir gyvenimo džiaugsmą. Jeigu nematai priežasties, už ką dėkoti, spraga slypi tik tavyje. Neišnaudok žmonių ar ko kito, nes išnaudojimas paverčia išmintingus kvailiais ir atima dvasios įžvalgą.

Kai ateis laikas tau mirti, nebūk kaip tie, kurių širdys perpildytos mirties baimės, nes, kada išmuša jų valanda, jie verkšlena ir maldauja, kad gautų dar šiek tiek laiko nugyventi savo gyvenimus iš naujo, kitu būdu. Sudainuoki tada savo mirties dainą ir mirk kaip didvyris grįžtantis namo.

Indėnų genties vadas, Tecumseh

Vyras namie, eina į vonią maudytis, kaip tik tuo metu, žmona išeina iš jos.

Tuo tarpu kažkas paskambina į duris. Žmona įsisuka į rankšluostį

ir bėga atidaryti durų.

Atidaro, o ten - kaimynas Petras.

Pamatęs pusnuogę kaimynę, jis sako : *duosiu tau 800 LT, jei leisi

rankšluosčiui netyčia nukristi*.Moteris akimirką pamąsto, paleidžia rankšluostį

ir - stovi nuoga prieš kaimyną Petrą. Pastarasis, pasigrožėjęs reginiu, įteikia jai 800 LT ir nueina.

Moteris, negalėdama patikėti tokiu lengvu uždarbiu, vėl susisuka i rankšluostį ir visa džiugi grįžta pas vyrą.

Vyras klausia: *Kas ten buvo?*

*Ten buvo kaimynas Petras*, atsako ji.

*Puiku, ar ką nors sakė apie 800 LT, kuriuos jam paskolinau praėjusią savaitę?*

MORALAS : Jei tu įvertintum svarbią informaciją apie išorinius

veiksnius ir akcininkų riziką, būtų galimybė išvengti nereikalingų

sprendimų.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Kunigas pasisiūlė pavežti vienuolę. Įlipusi mašinon ir atsisėdusi, vienuolė, lyg netyčia, apnuogina vieną koją. Kunigas pasitaikė jautrus, vos nepadarė avarijos… Šiek tiek užtruko, kol kunigas susitvardė ir vėl galėjo ramiai vairuoti. Tuomet įsidrasino ir ant nekaltai apnuoginto vienuolės kelio, uždėjo savo ranką. Vienuolė kukliai sako : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* .

Tuomet kunigas atitraukė ranką nuo gundančio vienuolės kelio, bet perjungęs bėgį vėl nesusivaldė ir pabandė dar kartą… Pajutusi karštą kunigo delną ant savo kairiojo kelio, vienuolė pakartojo : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* .

Kunigas : *Atleiskite, Seserie, bet aš silpnas…*

Atvažiavęs į vienuolyną kunigas išlaipiną vienuolę, o pats skuba į bažnyčią: zakristijoje čiumpa maldyną ir susiranda 129 - ąją psalmę, kurioje parašyta : *Eik tiesiai ir ieškok aukštyn, ir į dešinę - ten tu rasi dangišką palaimą*

MORALAS : Jeigu tu neseksi ir neatnaujinsi žinių, susijusių su tavo

darbu, tu rizikuoji pražiopsoti dideles galimybes (Kartais negana

tikėti, bet verta žinoti).

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Pardavimų vadybininkas, sekretorė ir jų šefas eidami pusryčiauti rado senovinę

žibalinę lempą. Kaip pasakose rašoma, jie ją patrynė ir iš jos lauk išlindo džinas.

Džinas sako: *Ačiū, kad mane išleidote. Už tai, kad mane išvadavote, aš išpildysiu po vieną

jūsų norą*.

*Mano pirmą, mano pirmą!* - džiūgauja sekretorė ir išdėsto savo pageidavimus: *Aš noriu į

Bahamus - plaukioti jachta su gražiu bei turtingu biču - ne gėjumi, ir negalvoti apie gyvenimo problemas* -

POFF! Ir ji dingo…

*Dabar mano! Dabar mano eilė…* savo sėkme negali patikėti pardavimų vadybininkas. *Aš noriu į Havajus -

ilsėtis papludimyje su asmeniniu masažuotoju, gerti begalę Pina Coladų ir būtinai ten sutikti savo gyvenimo meilę* - POFF! - dingo ir jis.

*Puiku, dabar tavo eilė, sakyk ko nori!* sako džinas šefui.

Šefas : *Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pusryčių*

MORALAS : Visada leisk šefui kalbėti pirmiausiai!

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Sėdi varna medyje ir tinginiauja ištisą dieną.

Šuoliuoja triušelis pro šalį ir klausia : *Ar galiu ir aš taip,

kaip tu - sėdėti visą dieną ir nieko neveikti? * Varna sako : *Pff, o kodėl gi

ne? - Prašom, tingėk!*

Triušelis sėdi sau ant žemės, po medžio šaka, ant kurios varna tupi ir relaksuojasi. Staiga, iš krūmų iššoka klastinga lapė ir suėda vargšą triušelį…

MORALAS : Tam, kad galėtumei sėdėti ir nieko neveikti, turėtumei laaabai aukštai sėdėti !

Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių…

O iš tiesų?

Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko!

Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis NIEKUOMET nepagerės… Todėl – veikime DABAR! Neatidėliokime… Antraip, kaip šioji moteris – nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti…

Gyvenime reikia ir sunkumų

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis.

Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.

Žmogus nusprendė drugeliui padėti: Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną.

Drugelis tuoj išrėpliojo.Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.

Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.

Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos.

Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs.

O silpni negali skristi…

Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė… sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus.

Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi.

Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti.

Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau.

Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas.

Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes.

Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.

Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.

Gyveno kartą labai pamaldus žmogus. Jis viską darė taip, kaip reikia: laiku kėlėsi, laiku gulė, dirbo, meldėsi, augino vaikus ir šelpė vargetas.

Ir štai nusprendė vieną dieną Dievas pasiųsti į žemę potvynį. Vanduo mikliai pradėjo kilti ir tvinti gatvėmis. Žmonės tuoj sukruto, sumetė mantą į valtis, sulipo patys ir plaukia.

O tas pamaldus žmogus pradėjo melstis. Plaukia pro jo namus valtis, kaimynai jam šaukia:

- Eikš pas mus! Ar nematai, kad vanduo kyla?

- Aš tikintis žmogus. Dievas man padės, - ramiai atsiliepia pamaldusis ir valtis nuplaukia.

Vanduo kyla toliau. Pamaldusis užlipa į viršutinį aukštą ir toliau meldžiasi. Pro jo namus praplaukia laivelis, iš jo kažkas šaukia:

- Paskubėk! Mes tave paimsim!

- Aš tikintis žmogus. Dievas man padės! - ramiai atsiliepia pamaldusis ir laivelis nuplaukia.

Vanduo kyla toliau. Pamaldusis užlipa ant stogo ir visu balsu šaukdamas toliau meldžiasi. Pro jo namus praskrenda sraigtasparnis, iš jo kažkas išmeta kopėčias ir šaukia:

- Lipk aukštyn! Mes tave paimsim! Vėliau pagalbos nebesulauksi!

- Aš tikintis žmogus! Dievas man padės! - jau drebančiu balsu atsiliepia pamaldusis ir sraigtasparnis nuskrenda.

Vanduo kyla kyla... Žmogus nuskendo.

Po mirties ateina jis pas Dievą ir klausia:

- Mano brangus Dieve, aš taip tavim tikėjau, taip tau meldžiausi. KODĖL Tu leidai man nuskęsti?

- Mano brangus žmogau, - atsidūsta Dievas, - aš tau siunčiau valtį, aš tau siunčiau laivą, aš tau siunčiau sraigtasparnį. KODĖL tu jais nepasinaudojai?

Kalakutas sako jaučiui, aš labai norėčiau užkobti į medžio viršūnę, bet neturiu tiek jėgų, jautis atsako, tai kodėl tu nevalgai mano mėšlo jis pilnas maistingų medžiagų. Kalakutas paragavo mėšlo ir suprato, kad tai jam padėjo pasiekti pirmą medžio šaką kitą dieną paragavęs dar pasiekę antrą šaką. Po dviejų savaičių jis iškilmingai tupėjo ant medžio viršūnės. Tuo metu atsitiktinai jį pastebėjo fermeris ir jį nušovė.

Mėšlas gali padėti pasiekti viršūnę, bet tikrai nepadės ten išsilaikyti.

Mažas paukštelis skrido į pietus žiemoti, buvo taip šalta, kad jis sušalo ir nukrito ant žemės, dideliame lauke, atėjo karvė ir jį apšiko, sušalusį paukšteli apėmė šiluma ir laimė, iš tos laimės jis pradėjo čiulbėti. Pro šalį ėjusi katė išgirdo paukštelį, atkapstė ir suėdė.

1.Ne kiekvienas kuris šika ant tavęs yra tavo priešas.

2.Ne kiekvienas kuris kapsto tave iš š*do yra tavo draugas.

3.Kai esi giliai #####, sedėk tyliai !