Diskusijos apie emigraciją.

Uždarbyje, pažiūrėjau, kad paskutiniu metu žmonės aršiai ginčijasi, dėl emigracijos. Perkelkime visas diskusijas, į vieną temą, taip bus žymiai patogiau.

Sukūriau šią temą, nes iš tiesų labai pasidarė liūdna, kai Facebook'e pamačiau štai tokį įrašą:

Negana to, kiek dar patinka susilaukė. Bet esmė ne tame. Pakalbėkime apie emigraciją kaip apie dalyką. Ar tai yra gerai? Ar Jums neatrodo, kad palikdami savo Tėvynę, Jūs tiesiog pasiduodat, nes esat tokie nevykėliai, kad negalite išgyventi savo šalyje? Pripažinkite visi, kad užsienyje, vis tiek reikia dirbti sunkius darbus, kad prasimuštum, ir tai reikia daryti ganėtinai ilgai, nieko iškarto nebūna. Kai kurie sako, kad užsienyje, mokesčiais mažesnis. Juokinga tai girdėti. Gal juodadarbiams, ir mažesni, nes jiems taikomos lengvatos, bet manau kiekvienas lietuvis, jei studijavo užsienyje, turėtų grįžti. Na, suprantu, kartais būna, kad susirandi antrą pusę užsienyje, bet tokiais atvejais, mano mokesčius reikėtų mokėti Lietuvai, būtent tai yra sėkmingai pratikuojama žydų, ir jei neklystų vokiečių. Tai kokios Jūsų mintys?

Dar norėjau pasidalinti viena Andriaus užkalnio citata:

O dar ten, kur kvailių nėra, plyti rojus, pažadėtoji žemė: užsienis ir jų protinga valdžia. Užsienyje nebūna nei biudžeto deficito, nei valstybės skolos, nei korupcijos: ten visi varguoliai gyvena oriai, valdžia rūpinasi žmogumi, verslas visuomet nori pasamdyti kuo daugiau žmonių ir ne tik mokėti jiems atlyginimus, bet ir rengti jiems nemokamas puotas, iškylas ir dienas vandens pramogų parkuose. Ten visi niekšai – kalėjimuose, žmonės gyvena iki vėlyvos senatvės, kurioje nebūna nei skausmų, nei ligų, tik didelės pensijos, apdraustos santaupos ir begalinės atostogos prie šiltų jūrų.

bereikalinga diskusija kuri nieko neišaiškins.......

tu geriau frazes formuluok,nevykeliai :) vykelis atsirado, kas is tos lietuvos?turiu diploma,turejau darba kuriame gaudavau 3000lt,isvaziavau dabar gaunu beveik 3 kart daugiau,nei lietuvoje,mano diplomas nieko nevertas uzsienyje :) i metus uz mokslus mokejau po 3000lt,popieriukas kuri galiu pakabint tualete,galiu bet kada grizt i lietuva,ir vel dirbti visa menesi uz 3000lt,bet nesinori,man gerai ir cia,butu siek tiek daugiau draugu is lietuvos,butu geriau :)

prie to pacio

grietines kaina 0.40e centu - grietines kaina lietuvoje padorios -3lt

benzinas 1.50e-benzinas lietuvoje 5lt

hennesy 24e-hennesy lietuvoje 109lt

alga uzsienyje 2000e-alga lietuvoje 3000lt

darbo birza moka 900e-darbo birza lietuvoje 600lt

Tik bus proga minsiu iš lietuvos kuo toliau. :)

Nėra ką čia daryti.

tu geriau frazes formuluok,nevykeliai :) vykelis atsirado, kas is tos lietuvos?

Neapeliuoju tiesiai į Tave, tik klausiu Jūsų nuomonės.

Pats jau daugiau nei pusę metų gyvenu Airijoje. Kaip žinome iš naujienų portalų situacija čia labai nekokia, Airijos skolinimosi reitingas neseniai buvo sumažintas iki BBB su tendencija mažėti, vyriausybės bankroto tikimybė 50/50. Atrodytų visiška tragedija. O kaip yra iš tiesų?

Reali situacija šalies viduje yra bloga lyginant su situacija prieš 2-3 metus, kai darbai mėtydavosi ant kiekvieno kampo, ir vos atvažiavęs buvai tikras kad rasi nekvalifikuotą darbą per 1-3 dienas ir valandinė alga bus 3-5 eurais didesnė nei minimali. Dabar viskas šiek tiek pasikeitė - darbo gali tekti pasiieškoti ir apie 2 savaitės, o algos didesnės nei 9,3 eur/val dirbant mažai kvalifikuotą darbą tikėtis sunku, tačiau esant tokioms ekonominėms aplinkybėms tai visiškai suprantama.

Dabar galime pasiskaičiuoti. Dirbant standartinė full-time 40 valandų darbo savaitę atlyginimas yra 372 eur, mokesčiai atskaičiuojami iš darbuotojo sudarys apie 30 eur. Viso turime 340 * 4 = 1360 eur mėnesio algą. Atskaičiuojam mokesčius už nuomą 400 eur (pusė namo), telefoną (tarkim pirkom iphone 4gs su sutarimi išsimokėtinai) 40 eur, mokesčius už elektrą ir dujinį šildymą žiemą 75 eur, 100 eur autobuso bilietui. Mums lieka 745 eur po visų būtinųjų išlaidų. Tai sudaro 55% atlyginimo galimo išleisti maistui, rūbams, pramogoms ir t.t. o kainos nesikandžioja - maistas gal 30% brangesnis nei lietuvoje, rūbai pigesni ir t.t. Ir visa tai dirbant pačioje žemiausioje grandyje. Aš pats dirbu Customer Technical Support Enguineer už 13,75 eur / val.

Lietuvoje uždirbau 2300 į rankas dirbdamas dvejuose darbuose (ne visai oficialiai). Nuoma 500 lt/mėn, šildymas būdavo ir 350lt, vanduo, elektra, gyvatukas, šiukšlės ir visa kita dar 250lt. Kuras mėnesiui buvo skirta 400lt. Na štai po visų būtinųjų išlaidų lieka 800lt - 35% atlyginimo :) O dargi skųstis negalėjau, uždirbau tikrai neblogai (aišku nepataikiau į Šedžiaus 10k eur/mėn vidurkį bet tiek to).

Tai va palyginome Airijos ekonominio sunkmečio minimumą ir lietuvišką ne visai minimalų uždarbį. Aišku yra visokių niuansų (sveikatos paslaugų, akcizinių prekių kainos) tačiau savaime suprantama kur perspektyvos kurti šeimą ir auginti vaikus yra geresnės.

Taigi klausimas ar patriotizmas turi atsverti natūralų žmogaus poreikį kurti šeimos gerovę? Kiekvienas gali atsakyti pagal save ir turės atsakymą į temos klausimą.

Cheers B-)

Jeigu patys isgalvojot ta zodi "tevyne" tai patys ji sau ir taikykit ko jus kisat pastoviai ta savo "tevyne" kitiem ? Jeigu jums ta tevyne tokia miela tai jus ir gyvenkit, o jeigu jums kas nors nepatinka tai ko jus pi*at prota kitiem, kad jie nemoka mokesciu, nemyli "tevynes" ir panasiai ?

Pasiziurekit i gaubli zeme yra didele ir apvali todel apsimesti ir galvoti, kad pasaulis baigiasi ties Lietuvos sienom yra manau kvaila.

Isgalvojat kazkokais durnas taisykles o poto patys tarp tu taisykliu pasiklystat.

Aš paskutiniu metu vis labiau pastebiu, jog dauguma gyvenimų juda tarp trijų skirtingų stadijų:

• (-1) Krizinė: tu negali savęs išlaikyti ir patenkinti pagrindinių savo poreikių
• (0) Egzistencinė: tu gali save išlaikyti ir tavo visi pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, bet negali pasakyti, jog dirbi savo svajonių darbą ar gyveni savo svajonių vietoje
• (+1) Pilnavertė: gali save išlaikyti, dirbi darbą kuris tau patinka (tokį, kurį dirbtum, net jei tau už jį nemokėtų) ir gyveni ten, kur labiausiai traukia širdis

Dauguma emigrantų yra 25-50 metų lietuviai, kurie nestudijavo nieko arba studijavo Lietuvoje (ir stebisi, kad jų diplomas nieko nevertas, kai per 4 metus nieko labai ir neišmoko, – kartais dėl universiteto, kartais dėl savo pačių kaltės), patekę į Krizinę stadiją. Natūralu, jog jei išeities nerandi aplinkui, tenka jos ieškoti toliau nuo namų. Nelaikau to "tėvynės išdavyste" – o tiesiog noru gyventi kaip žmogui – ir tai višiskai palaikau.

Emigravę dažniausiai patenka į Egzistencinę stadiją: jie gali pasigirti, jog uždirba kaip žmonės ir jaučiasi kaip žmonės. Tiesa, nevengia paprunkšti kokie nevertinami ir niekam nereikalingi jie buvo tėvynėje: tarsi valdžia kalta, kad ji jais namie nepasirūpino (per mažos pašalpos, per dideli mokesčiai), ar koks Lietuvos verslininkas – kad jų neįdarbino (kodėl tave kas turi įdarbinti? kodėl ne tu kitus?). Dažnas emigrantas svetur gyvena geriau nei Lietuvoje (jei "gerumą" apibrėšime kaip "turiu daugiau pinigų kišenėje"), bet jeigu jam kas nors pasiūlytų tuos pačius pinigus ar net įdomų darbą – tokį, kur ne tik nugarą reiktų lenkti, – tėvynėje, vargu, ar jo atsisakytų ir liktų sėdėti užsienyje.

Tuomet – Pilnavertis gyvenimas. Ne daug kas tokį pasiekia kažkur svečioje šalyje, dauguma – galiausiai sugrįžę. Apsidairius aplinkui nesunku pastebėti, kad šiandien mažai kas Lietuvoje susikuria pilnavertį gyvenimą niekada iš jos neišvykę: laimingi tie, kurie išvyksta studijoms, nes grįžę po 3-4 metų turi ne tik diplomą, bet ir žinias, už kurias Lietuvoje darbdaviai linkę mokėti (turiu ne vieną tokį pažįstamą). Kiti susitaupo padirbę užsienyje, grįžę kuriasi verslus ir statosi namus – daro tai, apie ką svajojo būdami išvykę. Ne daug esu girdėjęs apie emigrantus, kurie statytųsi namą užsienyje manydami, kad visą gyvenimą ten liks: dauguma tikisi ir laukia, kada galiausiai ir Lietuvoje bus galima kaip žmogui gyventi.

Studijuodamas aš pats UK praleidau kelis metus ir atlyginimų bei kainų santykis ten šiuo metu tikrai nepalyginamai geresnis nei Lietuvoje. Bet gyvenamąją vietą renkuosi ne pagal tai, kur grietinė pigesnė, – ir visada esu laimingas būdamas Lietuvoje.

Tad reziumuojant: nesmerkiu emigravusių, bet nė vienam ir nepavydžiu. Vienintelis dalykas, kuris mane erzina, – tai kai žmogus dėl savo paties asmeninių trūkumų (ar nenoro tobulėti) kaltina kitus – dažniausiai savo valstybę. Tai tavo problema, jei tu Lietuvoje nesugebėjai susikurti gyvenimo, – ne Lietuvos.

Suprantu, kad toks mano pažiūris gali daug kam nepatikti ar net įžeisti. Jei tu vienas iš jų, galbūt verta skirti kelias minutes:

• Eksperimentas: grįžtu namo – į Lietuvą (ekonomika.lt)
• Į Norvegiją – tarsi teletabiai (delfi.lt)
• Kodėl Lietuvoje gyventi gera (laimeskudikis.lt)
• Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum (kernius.net)

Na mano nuomone pagrindine priezastis kodel daugelis isvyksta tai, kad ten didesni atlyginimai, kad ir bunant juodadarbiu tu ten gausi daugiau negu Lietuvoi dirbant su diplomu (priklauso kokia profesija)..Kokios dar priezastis gali but ? Aisku galim ten pradet vardint, kad Lietuvoi grietine brangesne ar koks benzinas, bet velgi cia viskas atsimusa i pinigus jaigu gerai Lietuvoi uzdirbtum tikriausiai nelabai ir rupetu tos kainos ar ne ? Dabar kas liecia jaunima manau, kad daugelis daro klaida nes stoja, bet kur, kad tik istot nezinau ar Lietuvoi veda tokias pamokas, bet kitose salyse yra toks dalykas kaip career guidance paskutinius du metus mokyniai turi sia pamoka karta per savaite kur ten moko bei padeda apsisprest kur stot ir panasiai taip, kad baige mokykla jie mazdaug jau zino ko nori ir ka darys toliau.

Viskas atsitinka delto, kad yra priezastis kitaip tarent kekvienas sprendimas turi savo pabaiga. Tas pats liecia ir valstybe kuriai reikia mokytis is kitu valstybiu i kurias ji nori buti panasi.

Aš paskutiniu metu vis labiau pastebiu, jog dauguma gyvenimų juda tarp trijų skirtingų stadijų:

 

• (-1) Krizinė: tu negali savęs išlaikyti ir patenkinti pagrindinių savo poreikių
• (0) Egzistencinė: tu gali save išlaikyti ir tavo visi pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, bet negali pasakyti, jog dirbi savo svajonių darbą ar gyveni savo svajonių vietoje
• (+1) Pilnavertė: gali save išlaikyti, dirbi darbą kuris tau patinka (tokį, kurį dirbtum, net jei tau už jį nemokėtų) ir gyveni ten, kur labiausiai traukia širdis

Dauguma emigrantų yra 25-50 metų lietuviai, kurie nestudijavo nieko arba studijavo Lietuvoje (ir stebisi, kad jų diplomas nieko nevertas, kai per 4 metus nieko labai ir neišmoko, – kartais dėl universiteto, kartais dėl savo pačių kaltės), patekę į Krizinę stadiją. Natūralu, jog jei išeities nerandi aplinkui, tenka jos ieškoti toliau nuo namų. Nelaikau to "tėvynės išdavyste" – o tiesiog noru gyventi kaip žmogui.

 

[...]

 

Kažkuria prasme tu be abejo teisus Kerniau. Kiekvienas iš mūsų savo laimės kalvis. Bet daug kas išvažiuoja ne tik dėl materialių dalykų.Jei žmogus ir visuomenė nemyli savęs, tai pasireiškia priešiškumu kitiems, prievarta . O mūsų valdžia (sąmoningai neminiu Valstybės sąmpratos ,nes Valstybė tai - mes) žlugdo prigimtinę žmogaus ir piliečio teisę - orumą. Jis praranda teisę į orų gyvenimą ,teisę į teisingą teismą ,teisę į teisingą atlygį už darbą , teisę į tesingą pensiją .

Dėl to kad žmonės kaltina Valstybę tai jie gal daugiau kaltina valdžią ,o ne Valstybę .Kaip aš suprantu visi mes nuo seno susibūrę į kažkoky visuomenės saviorganizacijos institutą, kurį pavadinę - Lietuva.Ir jei mes burnojam ant jos ,mes burnojam ant saves ,o tai nelabai sveiko proto reiškinys :)

O būtent visą mūsų pačių valdymo organą mes delegavę valdžiai.Kitaip sakant mūsų deleguota valdžia turi vykdyti mūsų valią ,o bėda ta, kad pas mus viskas apsivertę aukštyn kojom ir piliečiai verčiami vykdyti valdžios valią .Štai čia ir yra mūsų šalies didysis nesuspratimas ir nesusikalbėjimas. Pas mus valdžios ir piliečių santykis grindžiamas pagal Prancuzijos karaliaus Liudviko XiV tezę - "Valstybė – tai aš!" ("L`état – c`est moi!") Ir jei paprieštarausi tam ,gausi guminę kulką .(gink die nesakau ,kad langų daužymas išeitis )

Dabar zmones turi pilna teise emigruoti ir jie tikrai nera isdavikai. Jeigu tevai, kurie tikrai nori, kad ju vaikai kaskur netoli gyventu siuncia savo vaikus i uzsieni ir dar pasako, kad negrystu artimiausiu laiku, tai ka cia kalbeti? Jeigu sugebi Lietuvoj prasisukti, tai saunu, kam tau emigruoti? Nori ilgesi pajusti ar ka? Nerandi saves, tai bent pinigu uzsidirbsi kaska naujo patirsi, o koks skirtumas ar Lietuvoj vergausi ar ten, jau geriau tada bedarbiu Lietuvoj but, tai bent nevergausi.

Lietuvoj yra didziausia atskirtis Europoj tarp didziausias pajamas gaunamu ir maziausias pajamas gaunaciu zmoniu. Tai savaime suprantama, jeigu tu prasisuki Lietuvoj tu prasisuki ne visai legaliai, na nesvarbu ir legaliai dabar prasisuk ir tokiu budu gali buti tarp tu didesnes pajamas gaunaciu. O tos didesnes pajamos yra tu mazesniuju saskaita, tai savaime suprantama kad tie ir emigruoja.

Amerikoj eiliniai darbininkai per simtecius issokovoja tas apyliges pajams. Cia kas sakot, kad jus nieko nemokat, nieko nesukuret ir todel gaunat minimuma, nu taip, bet nereiskia, kad tu negali gauti gero atlyginimo, jeigu yra didziausia atskirtis, reiskias tu gali gauti zymiai didesni atlyginima, tik tiek kad darbininkai Lietuvoj nieko neissikovojo, o jeigu ir issikovotu, tai puse Lietuvos bankrutuotu ir pradetu ziuret i vakarus, kaip cia reikia ta versla kurti, kad mokant zmonem daug, tu galetum sukurti versla.

Mano supratimu, quitter'iai yra tie, kurie savo noru užsiima tam tikra veikla, kuria reikėtų/turėtų užsiimti, bet iškilus pirmiem sunkumam meta. Kadangi, savo gimtosios šalies negali pasirinkt, tai manau būtų ir neadekvatu išvykusius prilyginti quitter'iams :). Jie nekalti, kad gimė Lietuvoje. O jeigu Lietuva nėra jų svajonių kraštas, kodėl emigrantai turėtų čia kentėti sukandę dantis vien dėl kelių skambių žodžių? Man toks žodis kaip tėvynė apskritai neturi prasmės. Tiesiog, egzistuoja aplinka, kurioje aš gyvenu, žmonės, su kuriais aš bendrauju - jie ir yra tikroji mano "tėvynė", o ne aprašyta Maironio:).

Dėl to, kad emigravau nei didžiuojuosi, nei gėdijuosi. Tiesiog, man Lietuvoje neimponuoja nei socialiniai santykiai, nei studijų/darbo galimybės, nei klimatas. Išvažiavau ten, kur mano nuomone, galiu ir geriau save realizuot, ir jaustis geriau. Nesijaučiu egoistas, bet ir tėvynė man tikrai nėra tas dalykas, dėl kurio paaukočiau asmeninę gerovę:).

Mano supratimu, quitter'iai yra tie, kurie savo noru užsiima tam tikra veikla, kuria reikėtų/turėtų užsiimti, bet iškilus pirmiem sunkumam meta. Kadangi, savo gimtosios šalies negali pasirinkt, tai manau būtų ir neadekvatu išvykusius prilyginti quitter'iams :). Jie nekalti, kad gimė Lietuvoje. O jeigu Lietuva nėra jų svajonių kraštas, kodėl emigrantai turėtų čia kentėti sukandę dantis vien dėl kelių skambių žodžių? Man toks žodis kaip tėvynė apskritai neturi prasmės. Tiesiog, egzistuoja aplinka, kurioje aš gyvenu, žmonės, su kuriais aš bendrauju - jie ir yra tikroji mano "tėvynė", o ne aprašyta Maironio:).

Dėl to, kad emigravau nei didžiuojuosi, nei gėdijuosi. Tiesiog, man Lietuvoje neimponuoja nei socialiniai santykiai, nei studijų/darbo galimybės, nei klimatas. Išvažiavau ten, kur mano nuomone, galiu ir geriau save realizuot, ir jaustis geriau. Nesijaučiu egoistas, bet ir tėvynė man tikrai nėra tas dalykas, dėl kurio paaukočiau asmeninę gerovę:).

Negaliu nesutikti.

Pasak Aristotelio šeima ir Valstybė, sąvokos identiškos ir kilusios nuo žmonių prigimtinio polinkio bendrauti ir kooperuotis. Vienas jaučia džiaugsmo ir pilnatvės jausmą kai jo šeima gyvena oriai ir pilnavertiškai ,o kitas jaučiasi laimingas, kai jo Valstybei sekasi,kad ir krepšinio aikštelėja ,nežiurint į tai kad prie tėviškės ežerėlio per spygliuotas tvoras ne visada ir beprasibrausi .

Kiekvienas savotiškai teisus .Ir bandyti ieškoti kažkokį aukso viduriuką ,dažniausia baigiasi tik žmonių kiršinimu.

Aš paskutiniu metu vis labiau pastebiu, jog dauguma gyvenimų juda tarp trijų skirtingų stadijų:

 

• (-1) Krizinė: tu negali savęs išlaikyti ir patenkinti pagrindinių savo poreikių
• (0) Egzistencinė: tu gali save išlaikyti ir tavo visi pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, bet negali pasakyti, jog dirbi savo svajonių darbą ar gyveni savo svajonių vietoje
• (+1) Pilnavertė: gali save išlaikyti, dirbi darbą kuris tau patinka (tokį, kurį dirbtum, net jei tau už jį nemokėtų) ir gyveni ten, kur labiausiai traukia širdis

Dauguma emigrantų yra 25-50 metų lietuviai, kurie nestudijavo nieko arba studijavo Lietuvoje (ir stebisi, kad jų diplomas nieko nevertas, kai per 4 metus nieko labai ir neišmoko, – kartais dėl universiteto, kartais dėl savo pačių kaltės), patekę į Krizinę stadiją. Natūralu, jog jei išeities nerandi aplinkui, tenka jos ieškoti toliau nuo namų. Nelaikau to "tėvynės išdavyste" – o tiesiog noru gyventi kaip žmogui.

 

[...]

Šlykštu taip niekint paprastą žmogų! Viso rašinio esmė - "aš darau protiniausiai, visi turi sekti pagal mane".

Nevisi nori 24 valandas per parą galvoti apie savo verslą, taip pat nevisi išvis nori to verslo. Dauguma žmonių nori gyventi paprastą gyvenimą. Nori dirbti nuo 8 iki 17.Nevisi nori perskaityt 5 knygas vien tam kad pasirodytum gerai per darbo pokalbį. Nevisi nori tobulėt visą gyvenimą vienoje srityje, skaityt literatūra, eit į seminarus ir t.t. vien tam, kad po kokių 10 metų galėtu išvykt atostogų ar nusipirkt išsimokėtinai naują mašiną. Dauguma nori tiesiog gyvent. Tą Lietuvoje padaryt sunku.

Užsienyje nereikia stengtis 10 metų, tam kad nusipirktum padoria mašiną, išvažiuotum atostogų ar pasiimtum paskolą namui.

Kaltinti žmogų, kad jis nenori mokytis ar šviestis iki grabo lentos nereikia.

Šlykštu taip niekint paprastą žmogų! Viso rašinio esmė - "aš darau protiniausiai, visi turi sekti pagal mane".

Aš nekalbu apie save ir tikrai savęs nelaikau jokiu pavyzdžiu kitiems.

Nevisi nori 24 valandas per parą galvoti apie savo verslą, taip pat nevisi išvis nori to verslo.

Visiškai sutinku, tik tikrai nemanau, jog vienintelė išeitis gerai gyventi Lietuvoje yra turint savo verslą. Žinau daugybę gerų savo srities specialistų, kurie gauna puikius atlyginimus Lietuvoje ir kuriems niekur važiuoti iš jos nereikia – kaip ir jokių verslų kurti nereikia.

Taip, yra šalių, kur savo verslą turi kas penktas (savo parduotuvėlę, savo dirbtuves, savo stomatologijos kabinetą, savo naminio alaus daryklą – ne kažkokias milžiniškas koorporacijas, bet tai, ko užtenka šeimai išmaitinti). Čia nėra kažkoks stebuklas – nors kai kuriems ir panašus į tokį Lietuvoje.

Kaltinti žmogų, kad jis nenori mokytis ar šviestis iki grabo lentos nereikia.

Manau, kad reikia. Tol, kol kas nors kaltins kitus, kad jam sunku, tol aš kaltinsiu jį, kad jis pats daro per mažai, jog būtų lengva. Gali visą gyvenimą bėgioti iš vienos šalies į kitą, bet nuo savęs nepabėgsi.

Aš jau rašiau, jog suprantu ir nesmerkiu žmonių, kurie emigruoja (ir pats nesu prie Lietuvos pririšęs – manau, žmogus turi gyventi ten, kur jam geriausia), bet nepakenčiu tų, kurie dėl savo nesėkmių kaltina kitus: ar valstybė kalta, kad žmogui, kuris nenori tobulėti ir nėra jokios srities specialistas, joje yra sunku?

"Live as if you were to die tomorrow. Learn as if you were to live forever", – Mahatma Gandhi

As nesuprantu kodel reikia varyti ant tu kurie isvyksta i uzsieni? Taip iseina, kad jei lieki tampi patriotas ir neisduodi savo salies... Cia visiska nesamone, juk daugelis vaziuoja mokytis i uzsieni - tai saunu, lietuvos valdziai nereikia moketi uz tokiu jaunuoliu studijas. Kiti vaziuoja dirbti, tai taip pat gerai valstybei, juk seimos daznai lieka Lietuvoje - tad pinigai is uzsienio keliauja i Lietuva, dalis tu pinigu eina uz mokescius pvm ir t.t - valstybe vel si ta gauna. O treti vaziuoja pasizmoneti - pamatyti platuji pasauli - daug geriau nei sedeti namie ir krauti ant valdzios. Beje didziojis dalis uzsidirbe pinigus ar baige studijas gryzta atgal. Tad pasverkite argumentus uz ir pries, o tik tada varykite ant tu kurie isvyksta.

Aš nekalbu apie save ir tikrai savęs nelaikau jokiu pavyzdžiu kitiems.

 

 

Visiškai sutinku, tik tikrai nemanau, jog vienintelė išeitis gerai gyventi Lietuvoje yra turint savo verslą. Žinau daugybę gerų savo srities specialistų, kurie gauna puikius atlyginimus Lietuvoje ir kuriems niekur važiuoti iš jos nereikia – kaip ir jokių verslų kurti nereikia.

 

Taip, yra šalių, kur savo verslą turi kas penktas (savo parduotuvėlę, savo dirbtuves, savo stomatologijos kabinetą, savo naminio alaus daryklą – ne kažkokias milžiniškas koorporacijas, bet tai, ko užtenka šeimai išmaitinti). Čia nėra kažkoks stebuklas – nors kai kuriems ir panašus į tokį Lietuvoje.

 

 

Manau, kad reikia. Tol, kol kas nors kaltins kitus, kad jam sunku, tol aš kaltinsiu jį, kad jis pats daro per mažai, jog būtų lengva. Gali visą gyvenimą bėgioti iš vienos šalies į kitą, bet nuo savęs nepabėgsi.

 

Aš jau rašiau, jog suprantu ir nesmerkiu žmonių, kurie emigruoja (ir pats nesu prie Lietuvos pririšęs – manau, žmogus turi gyventi ten, kur jam geriausia), bet nepakenčiu tų, kurie dėl to savo nesėkmių kaltina kitus: ar valstybė kalta, kad žmogui, kuris nenori tobulėti ir nėra jokios srities specialistas, joje yra sunku?

Be emigrantų ir be jų finansinių injekcijų mūsų ūkis jau gal būtų ir nuskendes.

Lietuvos gyventojai pernai saviškiams pervedė rekordinę sumą – 4,1 mlrd. litų.(SEB duomenimis ) Tokia pinigų suma prilygo ketvirtadaliui Lietuvos gyventojų darbo užmokesčio fondo.

Ir kas svarbiausia pinigai buvo gauti į vartotojo rankas, o ne įmesti į valstybės ūkio "šulinį" vadinamą biudžetu ,iš kurių mažiausia 20 % būtų nuėję į kairę per viešuosius pirkimus.

Todėl emigracijos ir nereikėtų labai smerkti,kita vertus jei visi išvažiuos, tada net siučiami pinigėliai ūkio neatkels.

Šiuo metu dirbu Lietuvoje ir uždirbu pakankamai, bet nesijaučiu pakankamai laiminga. Visi čia kažkaip labiausiai pinigus akcentuoja, bet aš išvykti iš Lietuvos norėčiau ne todėl. Juk, , kiekvienas turim po vieną gyvenimą, tai kodėl aš jį turėčiau nugyventi Lietuvoje, o ne Naujoje Zelandijoje? Ne Maljorkoje? Ne Italijoje? Ne Kinijoje? Kaip čia vienas diskusijos dalyvis minėjo, kad mes nesirenkame kur gimti, bet galime pasirinkti kur gyventi! Tai kodėl taip nepadarius? Šiuo metu judu ta linkme... :)

Šiuo metu dirbu Lietuvoje ir uždirbu pakankamai, bet nesijaučiu pakankamai laiminga. Visi čia kažkaip labiausiai pinigus akcentuoja, bet aš išvykti iš Lietuvos norėčiau ne todėl. Juk, , kiekvienas turim po vieną gyvenimą, tai kodėl aš jį turėčiau nugyventi Lietuvoje, o ne Naujoje Zelandijoje? Ne Maljorkoje? Ne Italijoje? Ne Kinijoje? Kaip čia vienas diskusijos dalyvis minėjo, kad mes nesirenkame kur gimti, bet galime pasirinkti kur gyventi! Tai kodėl taip nepadarius? Šiuo metu judu ta linkme... :)

Tas ir yra ,kai žmogus pradeda žiurėti savo gyvenimo filmo titrus, jis tik tada pagalvoja,kokia beprotybė, visą gyvenimą pragyvenau ,kaip užprogramuotas zombis - gyvenk ten, valgyk tą, tikėk tuo, mylėk šitą, o ką nors pakeisti jau būna per vėlu. Pagaliau juk mes visi esame pasaulio dulkės,o ne Valstybių nuosavybės suvarytos į aptvertus kiaulių gardus , į tas pasaulio dulkes ir pavirstame po mirties.

Išeinant į nebūtį mes visada išeiname vieni ,ar būtume karaliai ar valkatos,ar elitas ar runkeliai ir į tą kelionę nei pakeleivio, nei patarėjo neimam, motulė gamta mums to daryti neleidžia.

O gyvenime vienam reikia daugiau , kitam mažiau , bet savo laimės harmoną turėtume gaminti patys , pagal savo poreikius, o ne pagal kitų primestą tvarką ir taisykles.

Todėl visada manau reikia ieškoti savo kelio,gali klysti ar pasukti klaidingu keliu ,bet klaida neturi būti "gėda" nei prieš Valstybę,nei prieš religiją,nei pagaliau prieš antrą pusę ir už savo klaidą nei prieš nieką neturėtume atsiskaitinėt, juk iš esmės niekam galvos neskauda ,kad nutrūks tavo, kaip žmogaus egzistencija, taip pat niekam galvos neskauda, kad tu neegzistuoji ir prieš gimimą, tik tau atsiradus šiame pasauly , prasideda tavo smegenų programavimas.

Pasak Francois Lelord, žmogus laimingiausias tada, kai jaučiasi absoliučiai gyvas, o daugiau viskas tik smulkios ir nežymios gyvenimo detalės :)

Galbūt į temą, galbūt nelabai: http://www.huffingto..._b_1220965.html

Galbūt į temą, galbūt nelabai: http://www.huffingto..._b_1220965.html

Atvirai pasakius ,kad ir koks stiprus būčiau nesugebėčiau pastoviai žiurėti į mirtį kad ir kito žmogaus akimis...

Atvirai pasakius ,kad ir koks stiprus būčiau nesugebėčiau pastoviai žiurėti į mirtį kad ir kito žmogaus akimis...

Stiprybės reikia tik tokiu atveju kai yra baimė, tai vadinama drąsa. Tačiau ne tame esmė, nereikia apsimetinėt, jog mirties nebijai. Kai pilnai supranti ką mirtis suteikia, supranti, kad nėra ko bijot, nes tiesiog nieko nėra. Žinoma to visko pamatas - prezumpcija, kad po mirties nieko nėra. Bet kadangi turim smegenis naudodamiesi deduktyviu mąstymu suprantame, jog mūsų greičiausiai tai ir laukia - niekas.

P.S. Aš nekalbu apie baimės instinktą, kurį mes turime evoliucijos dėka, kalbu apie tokią situaciją kai pilnai suvoki kas įvyks 100% - mirtis, kaip aprašyta Kerniaus straipsnyje. Kai tai tikrai suvoki, ne intelektu ar emocijomis, bet kai pradedi daryt kažką dėka to supratimo, tada gyvenimas nebebūna tokia baisi našta, Kubilius nebe toks baisus žmogus, pinigai praranda stabo statusą.

Kiek pastebėjau, tai dažniausiai pasitaikantys klausimai tarp emigrantų - O ką reikės daryt? Kas bus grįžus? Kaip rast darbą? Kaip vėl viską pradėt iš naujo?

Na tarkim turim pinigų, verslo viziją ir panašiai. O jei viskas žlugs? Vėl reikės emigruot ir dar kartą viską nuo pradžių pradėt?

Stiprybės reikia tik tokiu atveju kai yra baimė, tai vadinama drąsa. Tačiau ne tame esmė, nereikia apsimetinėt, jog mirties nebijai. Kai pilnai supranti ką mirtis suteikia, supranti, kad nėra ko bijot, nes tiesiog nieko nėra. Žinoma to visko pamatas - prezumpcija, kad po mirties nieko nėra. Bet kadangi turim smegenis naudodamiesi deduktyviu mąstymu suprantame, jog mūsų greičiausiai tai ir laukia - niekas.

P.S. Aš nekalbu apie baimės instinktą, kurį mes turime evoliucijos dėka, kalbu apie tokią situaciją kai pilnai suvoki kas įvyks 100% - mirtis, kaip aprašyta Kerniaus straipsnyje. Kai tai tikrai suvoki, ne intelektu ar emocijomis, bet kai pradedi daryt kažką dėka to supratimo, tada gyvenimas nebebūna tokia baisi našta, Kubilius nebe toks baisus žmogus, pinigai praranda stabo statusą.

O prie ko čia Kubilius : )

aš pasakiau kad nesugebėčiau tam tikrose situacjos būti ten kur buvo jis ,prieš tai paminėto straipsnio autorius , gali suprast tai kaip silpnumą ar kažką panašaus ,bet yra taip kaip yra.

Yra buvę pas ir pas mane neordinarių situacijų, kai žiurėjau mirčiai į akis,nedažnai bet nutikdavo , nu ir ką ...aš bijojau,ir labai bijojau .Atvirai pasakius kažkaip ir noro nebuvo va taip imti ir "užsilenkti" ,kažkaip pirma nusmelkusi mintis būdavo ,kad visas gyvenimas prabėgdavo pasąmonei kaip filmas ,o kita mintis ei,juk dar reikia gyvent ,eikit jūs vis nahrien :) dar pagyvensiu :)

p.s. ar gali man kas nors paaškint už ką Kubilius gavo tą olandų pereinamąją taurę ar ne ?

Kiek pastebėjau, tai dažniausiai pasitaikantys klausimai tarp emigrantų - O ką reikės daryt? Kas bus grįžus? Kaip rast darbą? Kaip vėl viską pradėt iš naujo?

 

Na tarkim turim pinigų, verslo viziją ir panašiai. O jei viskas žlugs? Vėl reikės emigruot ir dar kartą viską nuo pradžių pradėt?

Esmė kad su verslais labai sunku LT. Mažmena monopolizuota ,atsiskaitymai vėluoja žiauriai,didieji piktybiškai neatsiskaito po 2/3 mėnesius ,stabdo visą verslo ir prekybos ratą .Valstybė stovi "stambių" rinkos žaidėjų pusėja , "mažiuką" nustūmusi į užribį, padavinėt kamuolių . TVF bent jau pradrasko tuos oligopolinius tinklus.Neseniai kolega "a la kukuruzus" tokius "maksiminius" gamindavo ,spjovė į viską, nu i nafik, su tokia vyriausybės pozicija į smulkų ir vidutnį verslą ir išvažiavo į Vokietiją sienų tinkuot.Aš nežinau kam nuo to visko geriau