Lietuvių VBE 2013 metai

Kokiais autoriais, aspektais remtumėtės tema - Kova dėl žmogaus orumo.

Dievų mišku

Kuo remtumėtės tema "Ką reiškia būti įsipareigojusiam Tėvynei?"

Kuo remtumėtės tema "Ką reiškia būti įsipareigojusiam Tėvynei?"

Just.Marcinkevičius "Mažvydas"

Kuo remtumėtės tema "Ką reiškia būti įsipareigojusiam Tėvynei?"

J. Radvanas

V. Kudirka

V. Krėvė

Taip pat tinka ir J. Aistis, bet ten apie žmonės pamynusius įsipareigojimą.

O kokia dažniausiai remiatės kita patirtimi tie, kurie rašote samprotavimo rašinius? Aš dažniausiai tremtimi, spaudos draudimo metais, knygnešiais.

Mokausi dabar apie Maironį. Kokius patartumėte jo eilėraščius, tinkančius temai apie patriotiškumą, tėvynę ar etc? Tų eilėraščių tiek daug ir nei ketvirtadalio jų neiškalsiu :)

Mokausi dabar apie Maironį. Kokius patartumėte jo eilėraščius, tinkančius temai apie patriotiškumą, tėvynę ar etc? Tų eilėraščių tiek daug ir nei ketvirtadalio jų neiškalsiu :)

Čia labai tinka Maironio poema "Jaunoji Lietuva" manau. :)

Mokausi dabar apie Maironį. Kokius patartumėte jo eilėraščius, tinkančius temai apie patriotiškumą, tėvynę ar etc? Tų eilėraščių tiek daug ir nei ketvirtadalio jų neiškalsiu :)

Žinok rinkinį Pavasario balsai ir užteks.

Čia labai tinka Maironio poema "Jaunoji Lietuva" manau. :)

Dėl tėvynės ilgesio verta paskaityt "Vakaras prie ežero Keturių kantonų"

Žinok rinkinį Pavasario balsai ir užteks.

O egzamine remtis vien tik rinkiniu (pvž.: rinkinyje plėtojama tokia ir tokia tema, lelele) ar konkrečiau iš to kūrinio eilėraščiais kokiais?

Paaiškinkit man, durnam, kur galima būtų pasiremti Anykščių šileliu? Perskaičiau kątik pora posmų, tai nieko nesupratau... Nors gal galva jau nebeveikia literatūriškai, vakaras visgi.

P.S. Jei kas nori prisiminti kūrinius ir neturi bibliotekos arti, tai http://old.antologija.lt/texts/authors.html (jei dar nežinojot)

Gal kas trumpai aprašytų V. Krėvės "Skirgailą"? Padėtumėt ir man, ir patys pakartotumėt. :)

Ne vertybes ir pan., o tiesiog patį siužetą, kaip prasidėjo, vystėsi ir kuom viskas užsibaigė.

Žmogaus ir valdovo tragedija "Skirgailoje" (čia man lyg interpretacija sorta buvo duota)

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį, tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių "Skirgaila" (neturėtų būt "Skirgailoje"?)

"Skirgailoje" veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bėjėgė kovoti su dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila (netrūksta brūkšnio prieš?). Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus -krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jo (parašyta jos) žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: "Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalims niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui".

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir krįžiučiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svaresnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos likimą. Bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: "Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji reikalinga".

Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur susiduria su blogu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis:"Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad yra gerai, visuomet pasirodo, kad pikta"

Skirgaila, tariamojo Stardo Krikšto ir Skurdulio kalbų (parašyta "kabžlbų") apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs:"Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?" Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. "tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus". Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie "neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti".

Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis - švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti onos palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždaresnis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai, jo siela kuoina keršto, kad ji myli kitą - vokiečių riterį klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: "jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą". Valdovas savo pažadą ištesi užklupęs kartą riterį pas Duonutę, nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs "panaikinti visa, kas pikta", Skirgaila pats atnešė blogį, beprąsmiškai pražudęs du jaunus žmones. kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos - žmogaus - pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta vienišas ir nelaimingas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Jis bando nužudyti Oną. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo rankena atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.

Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje "Skirgaila", o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmohų. nesiseka žmogui - nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.

P.S. Mintys ne mano, taip kad.

P.P.S. Ačiū, kad privertei perskaityt nors šitą :P

O pavyzdinės užduoties šiems metams nėra? :/ http://www.nec.lt/184/ nematau

o kaip rašytumėte, jeigu reikėtų rašyti apie šį amžių, tiksliau tema"kokiame amžiuje gyvename?" su kuo lyginti tuos dabartinius laikus?? nes pradėjau rašyti, kad technologijų amžius, nes juk, vistiek, tai vienas didžiausių pasikeitimų, bet nebaigiau, nes kuo tada remtis? :unsure:

O pavyzdinės užduoties šiems metams nėra? :/ http://www.nec.lt/184/ nematau

jos nėra (tiksliau buvo, bet išėmė), nes buvo sukurta tada,kai skliausteliuose buvo trys autoriai, o ne septyni. dalinuosi.

lt.zip

Taigi perskaičiau ganėtinai netrumpą "Altorių šešėly" konspektą (20 lapų). Paviršutiniškai viską supratau, o į sunkumus gilintis neverta, nes egzamine (samprotaujamajame rašinyje) neaprašinėsi kiekvienų smulkmenų. Liudas Vasaris tėvo noru tapo kunigu. Visus kunigystės metus jam "nirdavo" dilema: kunigas ar poetas? Galiausiai, trečioje kūrinio dalyje "Išsivadavimas" Liudas atitrūko nuo kunigystės ir tapo poetu. Taip pat kūrinyje "daug vietos užima" Liucija, Baronienė, galiausiai Auksė (su kuria Liudas ir lieka), kitaip tariant, kūrinyje plėtojama ir meilės tema.

Taigi, kad ir kaip, sakyčiau, neblogai supratau kūrinį, tačiau kyla klausimas: kaip aš šį kūrinį turėčiau panaudoti egzamine? Tarkime tema "Ar žmogui svarbus savęs pašaukimas?" (gal ir nelogiška tema), tai kaip aš turiu plėtotis...? Kad štai kūrinyje buvo toks Liudas, jis buvo ir kunigas ir poetas, tačiau galiausiai suprato, kad poeto kelias - tikrasis jo pašaukimas?

Kitas klausimas. Jeigu tarkime rašai samprotaujamąjį rašinį, matai 7 autorius prie temos. Ar yra taip, kad kiekvienas parinktas autorius tinka tai temai ar vis dėlto mokinys turi pats atsirinkti kas tinka ar ne? Suprantu, kad kiekvienas autorius kažkiek tai tinka tai ar anai temai, bet kažkokia riba juk turi būti... Tarkime, tema apie kokią meilę, o prie autorių prirašytas B. Sruoga, tai aš remiuosi kokiu dievų mišku :D Kažin, ar pavyktų išlaikyti egzaminą vien už tai, kad remiuosi autoriumi, nors pats kūrinys nelabai ir tinka, arba tiesiog neįrodau nieko?

Taigi perskaičiau ganėtinai netrumpą "Altorių šešėly" konspektą (20 lapų). Paviršutiniškai viską supratau, o į sunkumus gilintis neverta, nes egzamine (samprotaujamajame rašinyje) neaprašinėsi kiekvienų smulkmenų. Liudas Vasaris tėvo noru tapo kunigu. Visus kunigystės metus jam "nirdavo" dilema: kunigas ar poetas? Galiausiai, trečioje kūrinio dalyje "Išsivadavimas" Liudas atitrūko nuo kunigystės ir tapo poetu. Taip pat kūrinyje "daug vietos užima" Liucija, Baronienė, galiausiai Auksė (su kuria Liudas ir lieka), kitaip tariant, kūrinyje plėtojama ir meilės tema.

Taigi, kad ir kaip, sakyčiau, neblogai supratau kūrinį, tačiau kyla klausimas: kaip aš šį kūrinį turėčiau panaudoti egzamine? Tarkime tema "Ar žmogui svarbus savęs pašaukimas?" (gal ir nelogiška tema), tai kaip aš turiu plėtotis...? Kad štai kūrinyje buvo toks Liudas, jis buvo ir kunigas ir poetas, tačiau galiausiai suprato, kad poeto kelias - tikrasis jo pašaukimas?

 

Kitas klausimas. Jeigu tarkime rašai samprotaujamąjį rašinį, matai 7 autorius prie temos. Ar yra taip, kad kiekvienas parinktas autorius tinka tai temai ar vis dėlto mokinys turi pats atsirinkti kas tinka ar ne? Suprantu, kad kiekvienas autorius kažkiek tai tinka tai ar anai temai, bet kažkokia riba juk turi būti... Tarkime, tema apie kokią meilę, o prie autorių prirašytas B. Sruoga, tai aš remiuosi kokiu dievų mišku :D Kažin, ar pavyktų išlaikyti egzaminą vien už tai, kad remiuosi autoriumi, nors pats kūrinys nelabai ir tinka, arba tiesiog neįrodau nieko?

Nebus prirašyti autoriai, jeigu jie NIEKAIP nesusiję su rašinio tema. Kas be ko, kad vieni labiau, o kiti mažiau, bet vistiek, manau, tema bus abstrakti ir daugmaž visais kūriniais galėsi pasiremti. Pvz tema "Meilės reikšmė žmogaus gyvenime" tai gali remtis "Altorių šešėly" (kunigo meilė), "Sename dvare" (motinos meilė vaikams, vaikų meilė motinai), "Faustas" (savanaudiška meilė ir noras savintis kitą žmogų) čia prie to pačio ir "Skirgaila" tiktų, "Dėdės ir dėdienės" (nelaiminga meilė), "Hamletas" (vėl apie nelaimingai "nusibaigusią" meilę tarp Hamleto ir Ofelijos). Žodžiu, kiekvienas kūrinys daugiau mažiau siejasi su tema, tik skirtingais aspektais :)

Jo, šiaip dar geriau, jei būtų nurodomi autoriai, kuriais remiantis būtų galima prieštarauti, polemizuoti.

Just. Marcinkevičiaus "Mažvydė" vyrauja konfliktas tarp meilės ir pareigos. Pareiga atstovauja norą skleisti lietuvišką žodį, tarnauti žmogui, knygai, tėvynei. O kaip būtų galima apibūdinti Mažvydo "meilę", per ką būtent ji pasireiškia?

Gal kas gali trumpai aptarti Ivaskeviciaus Madagaskara man ? Pagrindines vertybes, mintys ir panasiai. Aciu :)

Just. Marcinkevičiaus "Mažvydė" vyrauja konfliktas tarp meilės ir pareigos. Pareiga atstovauja norą skleisti lietuvišką žodį, tarnauti žmogui, knygai, tėvynei. O kaip būtų galima apibūdinti Mažvydo "meilę", per ką būtent ji pasireiškia?

Ahm, jei nemaišau kūrinių, tai pirma galima tą pareigą prilygint meilei (juk atsidavimas tai kaip ir meilė), o šiaip buvo ten jo mylimoji lietuvoj, su kuria vaiką turėjo, bet teko juos palikt, nes ištrėmė jį už liuteronybę (lyg ir). Po to gale sūnus kai nuvyko pas tėvą pranešt apie mirtį motinos, tai jo meilė prasimušė lyg ir (norėjo net įsivaikint sūnų).

P.S. Galiu labai klyst, nes tuoj man susimaišys visi kūriniai galvoj...

Ahm, jei nemaišau kūrinių, tai pirma galima tą pareigą prilygint meilei (juk atsidavimas tai kaip ir meilė), o šiaip buvo ten jo mylimoji lietuvoj, su kuria vaiką turėjo, bet teko juos palikt, nes ištrėmė jį už liuteronybę (lyg ir). Po to gale sūnus kai nuvyko pas tėvą pranešt apie mirtį motinos, tai jo meilė prasimušė lyg ir (norėjo net įsivaikint sūnų).

 

P.S. Galiu labai klyst, nes tuoj man susimaišys visi kūriniai galvoj...

Jop, dabar pats įsigilinau į savo užrašus ir radau, kad ta jo meilė ir pasireiškia per pareigą... Jis myli žmogų, jaučia pareigą jam padėti ir pan.

tiesa gal numanot, ar daug numinusuotų jeigu tarkim minint autorių nepaminėtum jo konteksto? Nes kiek žinau ir samprotavime reiktų minint autorių rašyt maždaug taip: Tokio ir tokio amžiaus, tokios ir tokios srovės lietuvių rašytojas galvojo lygiai taip pat, juk būtent jo kūriny....

tiesa gal numanot, ar daug numinusuotų jeigu tarkim minint autorių nepaminėtum jo konteksto? Nes kiek žinau ir samprotavime reiktų minint autorių rašyt maždaug taip: Tokio ir tokio amžiaus, tokios ir tokios srovės lietuvių rašytojas galvojo lygiai taip pat, juk būtent jo kūriny....

Max už kontekstą gali gauti 3 taškus, tai jei nieko nepaminėsi, tai automatiškai 0 taškų gausi.

Bet jeigu pamini kuriame amžiuje autorius kūrė, kokiai srovei priklausė ar kažką pan. jau pretenduoji į 1 tašką, tad manyčiau geriau parašyt bet ką su galimybę gauti bent vieną tašką, negu nieko nerašyti.