IdejosVerslui

Neapdairumas yra nuostabus mokytojas. Per mūsų neapdairumą – mes išmokstame pačias skaudžiausias pamokas savo gyvenimuose. Žmonės retai supranta, kad tai, kas vyksta jų gyvenime, jų darbe, jų versle – yra jų pačių atliktų (arba kaip tik – neatliktų) darbų rezultatas. Pasekmės. Silpnesni, žinoma, tuojau pat puola kaltinti likimą (taip buvo lemta), religiją (taip Dievas davė), aplinką (va jeigu ne krizė…), kitus žmones (jis nenupirko/nepardavė/nepaskambino) ir panašiai. Ne. Tai, kas vyksta, yra Jūsų pačių veiksmų ar neveikimo rezultatas. Nereikia ieškoti kaltų, nes kalti yra jau aiškūs – tai Jūs patys…

Praėjo labia daug metų ir teko išgyventi labai daug klaidų, kad tai suprasčiau. Pasekmės, kaip ir klaidos, yra įvairios – nuo nedidelių iki itin skaudžių. Visi, turbūt, kartais pagalvojame, kaip būtų, jeigu galėtume grįžti į praeitį ir pranešti sau pačiam, kad „dabar, brolau, laikykis…“ arba „nedaryk to ir ano, nes bus taip ir anaip“. Tačiau ar tai būtų padarę mus tokiais, kokie esame šiandien?

Verslas keičia žmones. Apie tai parašysiu kitą savaitę, tačiau šią noriu užbaigti kiek kitokiu straipsniu. Žiūriu į tai, ką darau, į patirtį, kuria dalinuosi, ir suprantu (pagal gaunamų laiškų skaičių), jog mano patirtis yra kažkam įdomi, kažkam naudinga. Ir pagalvojau – ką būčiau norėjęs žinoti, prieš pradėdamas verslą? Ko man nesakė niekas, o iš tikro – to taip trūko ir reikėjo? Taigi – žemiau, pateikiu Jums kelias savo įžvalgas į tai, ką būčiau norėjęs žinoti prieš pradėdamas verslą:

Tokio dalyko, kaip “Planas B” – nėra

Keista, kaip žmonės, paprastai planuojantys ir turintys „atsarginį variantą“, nedaro to versle. Eidami į naują darbą – juk pagalvojate: „na, jeigu čia nesigaus – rasiu kitą darbą„, teisingai? Darant verslą – mes pamirštame tą taisyklę. Mes darome verslą jau kitaip: užtikrinti savimi, nesisaugantys, užsidegę ir jaučiantys aistrą tam, ką darome. Mes tikime, kad daugiau nieko nėra, tik mūsų daromas verslas; nėra jokios alternatyvos; nėra jokių galimybių, kad nepasiseks. Ir toks požiūris dažnai sugadina verslą.

Jeigu dar nesukūrėte savo verslo, tačiau planuojate tai padaryti – pasidalinkite savo idėja su kuo nors. Su kuo nors, kas nebus Jums artimas, brangus ir geras. Leiskite, kad Jūsų idėją įvertintų itin kritiškai. Gali būti, kad išgirsite daug negero ir neigiamo, tačiau… Iš to, ką išgirdote, galite pasidaryti atitinkamas išvadas. Greičiausiai – Jums bus užduoti labai nemalonūs klausimai ir galėsite pamatyti savo idėją kitomis akimis, rasti tikrai pažeidžiamus verslo taškus. Tai nereiškia, kad reikia viską mesti. Ne! Tai reiškia, kad reikia viską apgalvoti. Ir, šioje vietoje, aš akcentuoju žodį „viską„.

Tai nėra asmeninio gyvenimo pabaiga

Verslas – tai nėra „dar vienas gyvenimo etapas“. Verslas ir yra gyvenimas. Bent jau pirmus metus su trupučiu. Labai didelė dalis pradedančiųjų verslą to nežino, nesupranta ir, greičiausiai, suprasti nenori. Kol nebūna per vėlu. Tai nereiškia, kad pradėdami verslą, Jūs turite prarasti save. Tai reiškia, kad Jūs verslą statysite aukščiau savo asmeninio gyvenimo. Nuosavo verslo pradžia tikrai neturi būti Jūsų asmeninio gyvenimo pabaiga.

Mokėkite labai aiškiai atskirti, kur yra verslas ir kur esate Jūs, kaip žmogus. Jeigu turite artimuosius – atsisukite į juos, bendraukite su jais. Pamirškite verslą nors tam tikrai dalelytei dienos ar savaitės. Specialiai palikite telefoną namuose bent pusdieniui ir pabūkite su savo antrąja puse, šeima, draugais ir artimaisiais. Aplinkos pakeitimas tikrai išeis Jums (ir Jūsų verslui) į naudą.

Informacija yra lengvai prieinama

Naujas verslas vystosi per greitai, kad prašytų kažkokių leidimų. Kai lekiate 160 kilometrų per valandą (pasaulyje, kuriame leidžiamas greitis yra tik 70 km/h) – leidimų prašymas, atsakymų laukimas ir veikimas tik tai padarius yra per lėtas. Juk praeis galimybė greitai uždirbti, prabėgs tinkamas laikas verslui. O Jums reikia laukti kažkokių leidimų ar nuomonės.

Tikrai nesakau, kad reikia veikti „čia ir dabar“, ir daryti viską greitai. Kaip tik ne. Sakau, kad reikia planuoti. Šiandien, mes gyvename taip puikiai išvystytame (na, gal perlenkiau su puikiai) technologijų pasaulyje, kad informacijos rinkimas yra labai paprastas dalykas. Internetas yra praktiškai nemokamas, skmabučiai telefonu – taip pat. Informacijos kiekis internete yra neįsivaizduojamai didelis ir ją surasti trunka kelias minutes. Nebijokite ir valstybinių įstaigų, jeigu Jums reikia patarimo ar kokios nors licenzijos prekybai, veiklai ir panašiai. Kiek teko bendrauti telefonu su Valstybine Mokesčių Inspekcija – patarimai yra labai išsamūs, niekas neklausia asmeninių duomenų, tik reikia nebijoti klausti.

Tiesiog noriu pasakyti: prieš pradėdami verslą – atlikite „namų darbus“. Sužinokite, kuo skiriasi individuali įmonė nuo uždarosios akcinės bendrovės; pasidomėkite, ar Jūsų planuojama veikla yra licenzijuojama, ar reikia gauti kažkokius leidimus; ar yra numatyti kažkokie mokesčiai veiklos pradžioje (na, čia negaliu nieko komentuoti, tokioje šalyje gyvename, kai pirma moki mokesčius, o tik paskui pradedi verslą) ir panašiai. Naudokitės informacija. Ji Jums nieko nekainuoja, o sutaupys labai daug laiko ir nervų.

Už klaidas teks atsakyti

Štai Jums (ne)naujiena – visi darome klaidas. Ypač – versle. Ir kai viskas juda taip greitai, klaidos yra neišvengiamos. Tačiau reikia žiūrėti ne į klaidas, o į Jūsų reakciją į jas. Klaidų bus. Ne viena, ne dvi ir ne trys. Bus kritikos, bus nepatenkintų klientų, partnerių, darbuotojų. Bus komentatorių internete. Bus visko. Klausimas tame – kaip Jūs su tuo tvarkysitės? Kaip reaguosite į tai?

Jeigu nemokate kristi, atsikelti, nusipurtyti dulkių ir eiti toliau – verslas yra ne Jums. Nėra laiko dengti viską šokoladu ir vaidinti, koks saldus yra gyvenimas. Kai padarote klaidą – visu pirma reikia ją pripažinti. Ir ištaisyti. Ir išmokti pamoką, kad daugiau tokių klaidų nebūtų. Svarbu ir tai, kaip tas klaidas pripažįstate ir ką iš jų išmokstate. Nereikia perlenkti lazdos. Ir visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų. Jos, paprastai, nieko nekainuoja.

Štai Jums viena iš mano klaidų – anksčiau buvau „blogiukas“. Buvau toks blogas visiems aplink save, kad tai nubloškė mane į labai tamsias gyvenimo vietas. Aš sugebėjau atsistoti, atsitiesti, nusipurtyti dulkes ir žengti toliau. Ir vėl kritau, ir vėl voliojausi, ir vėl slėpiausi nuo visko. Ir vėl stojausi, ir ėjau. Šiandien, po viso to, turiu jau dvi bėdas (vietoje vienos – buvimo blogu): mane vis dar persekioja mano blogio (praeities) šešėlis ir… tapau per geras. Tačiau kasdien mokausi. Mokausi rasti tą puikų balansą tarp klaidų, jų pripažinimo ir taisymo.

Negalima slėpti savo verslo

Kaip jau minėjau aukščiau – gyvename labai technologiškai pažengusiame pasaulyje. Ir šiame punkte nekalbu apie tai, kad kažkas parašys apie Jus šlykštų komentarą (beje, žinau keletą žymių žmonių, kurie seka komentarus apie save ir bando atsakyti komentatoriams). Kalbu apie tai, kad Jūsų klientams ir partneriams viskas turi būti aišku. Turi būti labai aiški kainos struktūra, turi būti paaiškinta už ką mokama, kas už tai bus suteikta (ar parduota), kokią vertę suteiksite ir panašiai.

Esu turėjęs atvejų, kai klientas klausia: „o kodėl čia susidaro tokia suma?„. Ir aš tiesiai-šviesiai išdėsčiau jam kainos sudedamąsias. Liko keli šimtai litų iki galutinės, klientui pasakytos sumos, ir aš sakau: „na, ir dar šie keli šimtai už biurą susimokėti, kuro įsipilti ir gal dar antrai pusei ką nors nupirkti. <pauzė> Ne. Alui. Geriau – alui„. Klientas susijuokė ir iš potencialaus tapo pastoviu.

Vidinėje pradedančiojo verslo „virtuvėje“ yra dar kitaip – čia dar nėra „hierarchijos“, nėra aiškiai apibrėžtų „aš esu bosas, o tu – verdi man kavą“. Čia visi yra (beveik) lygūs. Ir visiems reikia žinoti, kas vyksta. Tačiau ne tik tam, kad jie galėtų tinkamai atlikti savo darbą. Neslėpkite nieko. Viskuo dalinkitės. Jeigu esate smulkus verslas – Jūs labai skiriatės nuo didžiųjų, kuriuose tikrąją situaciją žino tik keli žmonės. Pas Jus taip pat viską turi žinoti keli žmonės. Keli – tai visi, iš kurių susideda Jūsų verslas. Nes tikrai malonu dirbti versle, kai žinai, kad viskas sekasi… arba kai daliniesi klaidomis ir jų pasekmėmis.

Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Pipirmetė man jau patinka. Dar tik 16 įrašų forume, o demonstruojama gera įžvalga :)

Tu tik daugiau tokių straipsnių kurk !

Šis - jau 88-tas :)

Bet ačiū. Priimsiu tai kaip komplimentą.

Barteris (kitaip - mainai) yra įteisintas LR Civilinio Kodekso 6-ojoje knygoje:

6.432 straipsnis. Mainų sutarties samprata

1. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą.

2. Mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos (šios knygos XXIII skyrius), jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju.

6.433 straipsnis. Kaina ir sutarties sudarymo išlaidos

1. Jeigu ko kita nenumato mainų sutartis, preziumuojama, kad daiktų kaina yra vienoda ir jais keičiamasi be jokių priemokų, o daiktų perdavimo ir priėmimo išlaidas turi apmokėti ta šalis, kuri atitinkamai privalo perduoti ir priimti daiktus.

2. Kai sutartyje numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis.

6.434 straipsnis. Prievolės perduoti daiktus vykdymas

Abi šalys savo prievolę perduoti daiktus turi įvykdyti kartu, jeigu sutartis nenumato ko kita.

6.435 straipsnis. Mainais įsigytų daiktų paėmimo teisinės pasekmės

1. Jeigu iš šalies, įsigijusios daiktus mainais, jie paimami pagal trečiojo asmens reikalavimą, tai ši šalis turi teisę reikalauti iš kitos šalies arba atlyginti nuostolius, arba grąžinti jai perduotus daiktus.

2. Daiktus priėmusi mainų šalis, sužinojusi, kad daiktus perdavusi šalis nebuvo jų savininkas, turi teisę tuos daiktus grąžinti juos perdavusiai šaliai. Šiuo atveju iš daiktus grąžinusios šalies kita (nesąžininga) šalis negali reikalauti perduoti pagal mainų sutartį jai priklausiusius daiktus.

Surašoma elementari sutartis tarp šalių (t.y. Tavęs ir mopedų pardavėjo) ir, kaip sakė narys 'paulenz', abipusiai išrašomos sąskaitos-faktūros.

Klaidelę radau:

Pataisyta. Ačiū.

Didžioji dalis uždarbio arba nededa visai +, arba jei sutinka deda, nesu matęs daugiau nei 200+ ne ant Kerniaus pranešimo, tai arba kiti neturi "bičų" arba ne visiems tai aktuali diskusija.

Throws attention...

:lol:

Na argi pliusuose laimė, kolegos? :)

Apyvarta nėra lygu pelnas...

Jeigu nori - gali privačiai parašyti, kas ir kaip (konfidencialumą garantuoju).

Prie kačiukų pamiršai paminėti papus. Tie irgi surenka nemažiau "like" ;)

:lol:

Blemba... :)

Ai, gal kaip nors kitą kartą... :)

@Idejosverlui. Šiaip klausimas ne į temą šiek tiek: ar toks "content syndication" nepakenks tavo pačio svetainei?

Labas. Nemanau, žinok. Bet kokiu atveju - nesiekiu padaryti "DELFI" iš savo portalo. Jame tiesiog pateikiu savo pamąstymus, patirtį ir nuomonę. Sukonkretinant - negyvenu iš portalo, o greičiau - atvirkščiai. :)

Visai įdomu buvo pasiskaityti, tik norėtųsi daugiau turinio, platesnio straipsnio :)

Gal gali plačiau paaiškinti, ko norėtųsi?

Man labai patinka, kad IdejosVerslui rašo taisyklinga, sklandžia kalba, kurią lengva skaityti ir nematai klaidų kas antrame sakinyje. :)

Nors būna keletas, šiuo atveju temos pavadinime nereikia nosinės, bet juk kam nepasitaiko. :)

Ačiū už pastabą, skubu taisyti. Juk geriau taip, nei teko viename bloge skaityti tokį prierašą: "radai klaidų? ne tu vienas!" :lol:

Apple akcijos. Nieko nėra rinkoje, kas galėtų būti geriau.

Dvi klaideles radau:

Pataisyta. Dėkoju ir atsiprašau. :)

Man atrodo aš žinau, kas ir kokiame verslo forume yra labai panašiai pasakęs

Taip, Mariau :) Tik nelabai galiu rašyti savo portale "taip sakė Marius iš uždarbis.lt". :lol: Tikiuosi - nesupyksi :)

Visą laiką bendrauju su jaunaisiais verslininkais. Su tais, kurie jau pradėjo, su tais, kurie dar tik planuoja pradėti ir net su tais, kurie dar sėdi mokykliniame suole. Kartais, beje, tie, sėdintys mokykliniame suole, atrodo mąstantys logiškiau, nei tie, kurie sėdi biuruose, puikuojasi savo nuotraukomis geltonojoje spaudoje ir panašiai. Na, bet nenukrypkime nuo temos.

Viena iš mano labai mėgiamų grupių, su kuo mėgstu bendrauti – tai tie žmonės, kurie planuoja labai greitu metu atsidaryti verslą arba ką tik tai padarė. Jie ir parašo man, ir paskambina kartais, klausia patarimų ir noriai priima pagalbą.

Žemiau – pateiksiu kelis klausimus, kuriuos girdžiu praktiškai visą laiką, ir atsakymus į tuos klausimus. Kai kurie iš jų gali Jums nepatikti. Kai kurie – prieštarauti ką tik perskaitytam atsakymui. Kai kurie atsakymai gali atrodyti Jums „nesąmonė“ ir uždarysite šį puslapį. Tiesa, kai dėdė bankrotas pabels į Jūsų duris – gal dar sugrįšite čia, bet bus jau vėlu…

Dėmesio: žemiau pateikiama mano asmeninė nuomonė ir ji nebūtinai gali sutapti su Jūsų ar tuo, ką skaitote knygose už 39.99 ;)

Klausimas: Ar man reikalingas verslo partneris?

Atsakymas: Taip.

Techniškai – jis Jums visiškai nereikalingas. Tačiau aš tikrai patariu tokį turėti. Būtent verslo partnerį, o ne „draugelį“, patarėją, konsultantą ar mamą. Ir tam yra kelios tikrai svarios priežastys.

Verslo pradžia yra sunkus darbas. Labai malonu (ir itin naudinga) turėti žmogų šalia, kuris padės Jums lipti į tą kalną ir nugalėti kliūtis.

Teoriškai – galėtumėte pasisamdyti ką nors (kad ir tokį kaip aš), o ne padaryti tą žmogų savo verslo partneriu, tačiau tokiu atveju, Jūsų santykiai bus labai skirtingi. Jums nereikia žmogaus, kuris lįs Jums į vietą, kur saulė nešviečia vien todėl, kad išsaugotų savo darbo vietą. Jums nereikia žmogaus, kuris bijos pasakyti Jums, kad tai, ką sugalvojote, yra visiška nesąmonė. Jums reikia žmogaus, kuris pastoviai ragins Jus priimti tinkamus sprendimus, kuris nebijos išsakyti savo nuomonę ir požiūrį. Jums reikia žmogaus, kuris norės iš to verslo uždirbti ne mažiau nei Jūs pats.

Verslo pradžia yra labai liūdna ir vieniša.

Daugumoje atvejų – Jūsų laukia pakilimai ir kritimai. Ir tie pakilimai gali būti laaabai aukštai, kaip ir kritimai – laaaaaaabai žemai. Beje – viskas gali nutikti per vieną dieną. Net ir turint verslo partnerį – Jūs turėsite tik vienas kitą (o jeigu neturite verslo partnerio – tada iš viso vienatvė…) ir daugiau nieko. Kurį laiką – su Jumis niekas nenorės bendrauti, niekas nenorės dirbti kartu (tai, kad tapote kažkieno klientas – nedaro Jūsų draugais ir partneriais), niekas nenorės dalintis patirtimi ar klientais. Jums bus sunku. O gal – lengva. Pasiruoškite tam.

Kiti žmonės gali patenkinti tam tikrų gebėjimų poreikius, kurių Jūs neturite.

Ieškokite verslo partnerio, kuris turi skirtingus sugebėjimus, tačiau jo bendras požiūris sutampa su Jūsų. jeigu Jūsų projektas yra susijęs su IT sritimi, o Jūs esate programuotojas – Jums reikia gero marketingisto ar pardavėjo ir atvirkščiai. Turite matyti vieną viziją, bet mokėti visiškai skirtingus dalykus. Du programuotojai nepasieks nieko.

Prieš rinkdamiesi partnerį (netgi – prieš pradėdami jo paieškas) – pagalvokite apie tai, kokių sugebėjimų reikia tam, kad vystyti verslą: techninių žinių; lyderystės; buhalterinių žinių; pardavimų; marketingo ir panašiai. Kiek žmonių moka viską? Labai (ir turiu omenyje – labai, labai, labai) mažai. Turint bent vieną papildomą partnerį (jų skaičius gi praktiškai neribotas) – Jūsų verslas įgyja pranašumų pačiame verslo vystymo procese.

Čia galiotų paprastas reikalavimas – ieškokite tokio žmogaus, kurio padedami, galėtumėte skaičiuoti taip: 1+1=3

Klausimas: Ar man reikia ieškoti investicijos?

Galbūt. Pradžioje – nemanau, kad to reikia.

Gauti investiciją yra tikrai nelengva. Ypač tiems, kurie kuria verslą pirmą kartą. IT versle – investuotojai yra amtę labai daug ir į investavimo pasiūlymus žiūri skeptiškai.

Viename verslo forume teko skaityti tokį pasakymą: „net jeigu ir dabar kas nors ateitų ir pasakytų man: „žiūrėk, turiu mintį apie žaidimą, kuriame būtų pikti paukščiai prieš kiaules“ (Angry Birds) – aš tam žmogui pasakyčiau, kad jis nesveikas, kaip ir jo idėja“. Ir asmeniškai aš – pagalvočiau lygiai tą patį.

Tačiau, kalbant apie Rovio ir jų sėkmę – ji atėjo ne investuotojų dėka, o kompanijos užsispyrimo: iki Angry Birds jie į rinką „paleido“ dar 51 (!) žaidimą. Grįžkime prie investicijų…

Mano rekomendacija yra paprasta – stenkitės išsiversti be investuotojų kaip įmanoma ilgiau. Sukurkite produktą (bent pirmąjį), pristatykite jį rinkai. Nereikia tobulinti to produkto iki „idealumo“. Jums būtina suprasti, ar Jūsų produktas patenkina rinkos poreikį. Jeigu taip – tada jau turėsite ką parodyti investuotojams, pateikti jiems įdomius rezultatus (o ne spėliones) ir tinkamai (kiek tai įmanoma) pateikti preliminarius skaičiavimus.

Taip pat labai svarbu suprasti, kad investuotojai, paprastai, išgirsta labai daug pasiūlymų investuoti. Ir pasirenka tik kelis projektus iš šimtų (ar net tūkstančių). Todėl, reikia ne tik turėti puikią idėją, jos įgyvendinimo planą, komandą ir taip toliau. Reikia parodyti investuotojui, kuo ši investicija skirsis nuo kitų.

Dauguma pradedančių verslą pradeda jį ne nuo to galo – pagrindine užduotimi laikydami investuotojų suradimą ir sutelkdami savo pajėgas būtent į tai. Patikėkite – labai sunku gauti investiciją, kai turi tik svajonę ir su Microsoft PowerPoint šablonu paruoštą prezentaciją.

Pasikartosiu – turite padaryti kelis esminius dalykus:

• 
   
  
• sugalvoti, kas tai turi būti (kokią problemą tai spręs);
  
• pagaminti/pristatyti/išbandyti bent vieną savo produktą;
  
• pavargti ir pajusti, jog Jums nesigavo (būtinas sėkmės ingredientas);
  
• pamiršti tai, ką buvote sugalvoję (palikti tai, o ne traukti iš paskutiniųjų ir patirti visišką fiasko);
  
• sugalvoti naują idėją ir vėl bandyti iš naujo.
  

Klausimas: Turiu puikią mintį. Ar reikėtų bijoti, kad ją kažkas iš manęs pavogs ir įgyvendins?

Atsakymas: Nebijok, kad ją kažkas pavogs. Bijok, jeigu Tavo mintis kaip tik niekam nereikalinga ir neįdomi.

Tai galioja labai daugeliui verslo šakų. Idėja nereiškia nieko. Svarbiausia – kaip ji bus įgyvendinta, kas stovi už tos idėjos ir kas ją įgyvendins. Vienoje konferencijoje Ilja Laurs sakė: „idėjų autoriai nežino, kad daugumoje atvejų – investuotojai net nesupranta apie ką eina kalba ir į ką jie investuoja. Investuotojui yra svarbiausia grąža“. Ir tai – labai teisingi žodžiai.

Kaip pavyzdį – galime paimti tik ką nuskambėjusį „skandalą“ apie PriceOn. Idėjos „autorius“ (rašau kabutėse, nes idėja nėra originali – 2009 metais pasirodė programėlė „RedLaser", sukurta Occipital kompanijos ir parduota eBay 2010 metų birželio mėnesį; dar yra 2008 metais išleista ShopSavvy programėlė ir taip toliau) prieš kelias dienas „pasiskundė visuomenei", kad iš jo norima atimti įmonę, idėją, prekės ženklą ir panašiai. Atleiskite, tačiau mano subjektyvia nuomone (kurią turiu teisę reikšti savo svetainėje) – tai visiškas apsisnargliavimas. Su purslais. Fuj…

Sekančią dieną – pasirodė vieno iš „skandalo dalyvių“ atsakymas. Paskaitinėjus PriceOn įkūrėjo blogą – tikrai susidaro įspūdis, kad jaunuolis su investuotojų pinigais elgėsi kaip su savais, bet aš nei ieškau teisybės šioje istorijoje, nei man ji įdomi. Noriu pabrėžti tik štai ką – net jeigu žmogus ir kenkė savo kompanijai, buvo iš jos išmestas – jis vis tiek buvo sugrąžintas atgal. Nes be idėjos autoriaus, be jo vizijos – ta idėja yra nieko verta.

Idėjos gali keistis. Žmonės – ne.

Bandymas slėpti idėją tik labai stipriai pristabdys visą jos įgyvendinimą procesą: gausite mažiau pagalbos, mažiau patarimų, mažiau bendradarbiavimo, mažiau kritiško požiūrio galimybių, mažiau galimybių pritraukti verslo partnerius į komandą ir taip toliau. Viskas tampa daug sunkiau. Nors ir natūralu būti paranojišku tokioje vietoje – siūlau nusiraminti. Praktikoje – tai beveik niekada nenutinka.

Ir dar kai kas – niekada neprašykite investuotojo pasirašinėti konfidencialumo sutarties. Rimtai. Jis ne tik jos nepasirašys, bet ir atsisveikinsite su bet kokia investicijos galimybe ne tik dabar, tačiau ir ateityje. Tai – kvailiausias dalykas, kurį galima pasiūlyti investuotojui.

Klausimas: Turiu puikią idėją. Ar man mesti mokslus/darbą ir pradėti verslą?

Atsakymas: Ne.

Likite mokykloje. Likite universitete/kolegijoje. Likite darbe. Laikas yra Jūsų pusėje. Dar turite labai daug laiko, tam, kad įkurti savo įmonę (tai padaroma per kelias dienas), o štai „atsitraukimo plano“ nebeturėsite. Tikrai šaunu, kai su idėja esi pats pirmas. Tačiau nieko nėra geriau, kai esi geriausias. Būtent tai padaro įmones galingomis ir žinomomis. Likdami ten, kur esate ir vystydami savo idėją – Jūs turite pilnas galimybes praplėsti savo pažinčių ratą, rasti aukščiau minėtus bendraminčius, investuotojus ir panašiai.

Tiesa – gal dar ir ko nors išmoksite.

Klausimas: Kur ieškoti darbuotojų ar bendraminčių?

Atsakymas: Visur.

Neseniai gavau laišką su būtent tokiu klausimu. Tiesa, atsakiau į jį ne vienu žodžiu. Jums nereikia duoti skelbimų ir panašiai. Jums reikia pažiūrėti į savo idėją/verslą kiek kitu kampu.

Kam įdomus Jūsų verslas? Kam reikalingas Jūsų produktas? Kokius žmones norite pritraukti? Kur tokie žmonės renkasi, bendrauja, dalinasi savo patirtimi? Atsakymai į šiuos klausimus atvest Jus prie sprendimų. Niekada negalime žinoti, kur ir ką sutiksime. Galite būti eilinis mokinys, tačiau Jūsų mokykloje per „Karjeros dienas“ gali apsilankyti koks nors verslininkas, kuriam papasakosite savo viziją ir turėsite pirmą investuotoją dar nepradėję verslo. Galite būti studentas ir paskaitose ar seminare užduoti eilę klausimų, kurie sukels susidomėjimą Jumis bei Jūsų požiūriu.

Tik mes patys kuriame sau ateitį, sudarome sau galimybes. Arba – atimame viską iš savęs. Nors tikrai nemėgstu beletristikos ir Paulo Coelho citatų, tačiau viena yra labai tinkama šiam atvejui:

Jūs nepralaimite, kai Jus nugali. Jūs pralaimite, kai pasiduodate.

Nepasiduokite ir siekite savo sėkmės. Asmeniškai aš – jau patyriau 4 nuopolius/nesėkmes/bankrotus. Dėka to – galiu dalintis savo žiniomis su Jumis ir patarti, ko nedaryti, kad Jūs to išvengtumėte. Bent jau ne dėl tų pačių priežasčių.

Gero verslo.

Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Yra toks dalykas kaip verslo rizika.

Ne visi investuotojai ar verslininkai nori susitaikyti su tuo, kad yra rizika ir gali prarasti visus investuototus pinigus.

O jei praranda pinigus - tada pradeda ieškoti kaltų :) Kaip šiame pavyzdyje, užsiundo teisėsaugininkus, neva direktoriai ar darbuotojai sukčiavo ir pan.

Nejaugi Tu rimtai manai, kad vienas žmogus, kuris valdo belekokio dydžio įmonių tinklą (Karosas) ir kitas, kuris daug metų buvo Omnitel vadovu, susitarė, kad neturi ką veikti ir "davai, perimam PriceOn"? :lol: Tu rimtai tuo tiki? Nejaugi nesupranti, kaip veikia investuotojai? Nejaugi manai, kad be rimtų paaiškinimų - tas pats Ilja Laurs nebūtų atsisakęs investicijos? Jeigu aš, būdamas investuotoju, matyčiau, kad idėjos autorius (ir įgyvendintojas) piktnaudžiauja investicijos pinigais - aš turėčiau su juo labai rimtą pokalbį. Neabejoju, kad tokių pokalbių PriceOn'e buvo. Vėliau - sekė atleidimas. Tačiau tam, kad toks projektas vystytųsi toliau - jam buvo reikalingas idėjos autorius (kas dar kartą įrodo, kad pati idėja yra nieko verta, o svarbiausia - kas ir kaip ją įgyvendina), kuris buvo sugrąžintas į įmonę. Tačiau jo elgesys nesikeitė ir sekė tolimesnė žala įmonei. Ir investuotojai nusprendė baigti žaidimus. Toks sprendimas tikrai negimė per naktį.

Nesiruošiu į šiuos klausimus atsakinėti viešai, ne todėl jog turiu ką slėpti tiesiog nemanau jog Tave tai domina (Jei klystu iš anksto atsiprašau – tai žmogiška :) ) . Suprantu jog kažką tai gali sudominti, bet mano pasiūlymas visai nesusyjąs su tuo ką baigiau ar pasiekiau ar kas esu. (Nors ir jaučiuosi pakankamai puikiai šiais klausimais.) Bet siūlau nešališką palaikymą keičiantis kurio man reikėjo. Žinau kaip tai yra naudinga man ir mano draugui. Išdėsčiau ką siūlau kam įdomu tas parašė bei galbūt dar parašys. Visa tai yra nemokamai.

Point made.

Dėkui.

O va ir atsakymas.

Kaip ir sakiau - investuotojai matė, kad yra kenkiama įmonei.

Būtų labai subjektyvu kalbėti apie šią istoriją, kai joje pasisakė tik viena pusė. Istorija gali būti kiek kitokia, galimas ir kitas scenarijus. Kiek teko susidurti su "startuoliais" - daugumos iš jų savininkai/įkūrėjai įsivaizduoja, kad jų mintis yra unikali, nepakartojama ir verta belekiek pinigų. Kad taip nėra - jau senokai šiame forume išsiaiškinome. Kas praleido - galite atlikti paiešką ir paskaitinėti atitinkamas temas.

Taigi... Labai galimas variantas, kad šio startuolio savininkas (beje - idėja tikrai ne unikali, užsienyje tokia idėja jau labai senai įgyvendinta, PriceOn net nekvepėjo tada), gavęs investiciją, staigiai pasidarė savo atlyginimą apie 8,000 LTL per mėn. (labai dažnas atvejis susireikšminusių tarpe), ko pasekoje direktorių taryba jį nušalino. Šis ėjimas gal buvo kiek skubotas ir niekas nesipeckiojo su savininku, kad jam paaiškinti, jog taip nesidaro ir panašiai...

Tada jis sugrįžo. Žinoma - iškėlė savo sąlygas, o investuotojai, nenorėdami, kad visas projektas visiškai žlugtų, su tomis sąlygomis sutiko. Bet... Vėl žmogaus apetitas pradėjo augti ir... Investuotojai nusprendė žengti tokį žingsnį.

Aukščiau pateiktas scenarijus yra išgalvotas, tačiau visiškai realus. Atsižvelgiant į tai, kad kai investuotojai mato, jog jų skirti pinigai ne investuojami į verslą, o taškomi nepagrįstiems atlyginimams - investicijos stabdomos, tuomet viskas gali būti suprantama. Dar ir žinant, kad už projekto stovėjo ne tik Karosas, bet ir Zabulis.

Įdomi istorija, stebėsim, kaip bus toliau.

Sveiki,

Steven Pressfield rašė knygoje Turning Pro: „You don‘t need to take a course or buy a product. All you have to do is change your mind“

Kiekvienas žinome jog keistis nėra lengva. Ypač kaip Tavo aplinka yra demotyvuojanti pasikeisti tampa dar sunkiau. Bet tai yra įmanoma nes dauguma problemų prasideda viduje - mintyse. Mintis galime suvaldyti, bei jas pakeisti.

 

Investavau nemažai pinigų į save - seminarams, mokymams bei knygoms saviugdos ir verslo srityse. Žinau kaip svarbu imtis veiksmų ir veikti ant savo idėjų kuo greičiau. Laikas bėga pažvelgus 3-4 metus atgal atrodo viskas tik vakar buvo. Kiek per tą laiką idėjų išgaravo kurių jau niekada nebeįgyvendinsi? Kiek išliko ar atsirado naujų svajonių? Kiek per tą laiką jų įgyvendinai?

Manau pats supranti jog niekas už Tave jų neįgyvendins. Jei ir pasiseks gauti ką nors lengvai tai Tu tikrai to neįvertinsi ir nejausi to tikro pelnyto malonumo.

 

Taigi kaip aš Tau padėsiu judėti Tavo gyvenimo kelyje? Nežinau kaip tiksliai tai įvardinti - Mentorius/nešališkas draugas. Žinau kaip kartais sunku prisiversti kažką daryti juo labiau kai dirbi sau, esi „freelanceris“ ar pan.

Su draugu domėjomės panašiais dalykais, vis judėjom vienaip ar kitaip savų tikslų link. Bet atradom tai ko nei vienas seminaras ar knyga nedavė. Palaikymas vienas kito bei atvirumas dėl savo tikslų, vidinių barjerų atradimas ir įveikimas yra didžiulė vertybė. Kai žinai kito tikslus yra gana lengva motyvuoti žmogų bei duodi spyri į užpakali jog darytu tai kas priklauso. Nevisais atvejais tai bus lengva padaryti. Viskas priklausys tik nuo Tavęs. Man tai suteikė didžiulės vertės. Išsiugdžiau naujų įpročių, bei įgūdžiu kurie padare mano diena žymiai produktyvesnę. O dienos pabaigoje apima geras jausmas, jog gyveni ir sieki savo tikslų dabar, o ne rytoj...

 

Ką veiksim kiekvieną dieną:

• Aptarsim tos dienos tikslus. Kas gali kliudyti juos atlikti.

• Mėginsim šlifuoti didesnį ateities vaizdą kuris Tave motyvuotu stengtis kiekvieną dieną.

• Ugdysimės naujus įpročius, šalinsim blogus.

Kokių žmonių ieškau prisijungti:

• Galinčiu kiekvieną dieną skirti 10-15 min aptarti savo kasdienius tikslus. (Skype pokalbiui)

• Tikėti jog įmanoma pasikeisti, ir turėti tam noro.

• Mokėti gerbti kitą žmogų.

• Nemeluoti sau.

• Būti atviru su Tave palaikančiu žmogumi.

 

Šiuo metu gali prisijungti tik 2 žmonės. Lauksiu žinučių su keliais sakiniais apie save. Bei atsakymo į klausymą: „Ko tikiesi iš viso šito?“

 

Tau nereikia laukti kitų metų, kad pradėtum keistis. Tereikia priimti sprendimą ir veikti. Pradėsim nuo Gruodžio 1d.

 

Temoje pranešiu kaip sekasi vystyti projektą, ateityje galimai prijungsime ir daugiau žmonių.

 

Iki!

Perskaičiau šitą reikalą ir kilo keli klausimai. Atsakymų norėtųsi viešų:

1. 
    
   
2. Kas Tu?
   
3. Ką esi pats pasiekęs, kad mokysi kitus?
   
4. Kiek tai kainuoja?
   
5. Kodėl?
   

Pradžiai - tiek. Dėkui.

O klausimas kaip vyksta trinkeliu klojimo eiga tai jau yra konsultacija.

Ir butent toks klausimas buvo uzduotas.

 

Kartais galima izvelgti blogybe ir ten kur jos nera :)

Eiga - nėra blogas dalykas. Vėlgi - viskas priklauso nuo sferos, kurioje tas klausimas užduodamas. Gali būti, kad kandidatas eigą įsivaizduoja kitaip ir ta eiga būtent ir bus tai, kas pakels darbdavio veiklą į kitą lygį. O gali taip ir nebūti. Kaip kad trinkelių klojimo atveju. :)

Paziurekit i viska is kitos puses :)

 

 

Jus turit kazkoki projekta kuriame ieskot vadovo kuris ir tures sudaryt ta veiklos plana.

Pokalbio metu dauguma gali prisigirti savo butais ir nebutais nuopelnais is ankstesniu darbu.

O ar nebutu idomu patiems kaip zmogus tvarkosi su realia situacija.

 

Reali situacija firma iesko zmogus trinkelems kloti.

Pokalbio metu yra prasoma nupasakoti visus veiksmus nuo A iki Z, tam, kad suzinoti ar zmogus tikrai turi patirties ir zino apie ka sneka, pokalbio metu juk trinkeles i rankas neduosi :)))

Nes buvo atveju tai prisigiria, kad 6metai patirties uzsienyje, o galiausiai isaiskejo, kad pirma karta rankose ta trinkele laiko.

Jeigu klausi: "kaip klojai trinkeles?" - Tu sužinosi, kaip jis tai darė ir tai bus darbo pokalbis.

Jeigu klausi: "kaip klotum trinkeles šiuo atveju? Matai, čia kalnelis yra?" - tai jau bus konsultacija, o ne darbo pokalbis. ;)

Darbas ≠ darbas?

Kiekvieną dieną technologijos suteikia vis daugiau galimybių dirbti bet kur, kur tik yra bevielis internetas. Nors… Net ir jis dabar darbui nėra būtinas. Klausimas kyla kitoks – kodėl vis daugiau užsienio korporacijų „leidžia“ darbuotojams dirbti iš namų? Kita vertus – lietuviškos įmonės, kurios taip pat įsiveda tokią praktiką, darbuotojams nemoka pastovaus atlyginimo, o vis siekia juos samdyti remiantis „komisiniais“. Ar pradės nykti darbo vietos ofisuose? Juk tai – kylantys kaštai, kurie yra įskaičiuojami į kainą produkto (prekės/paslaugos) pirkėjui. Atsakymas, manau, gali būti akivaizdus tik tokiu atveju, jeigu dėl darbo namuose nenukentėtų tą darbą atliekančio darbuotojo efektyvumas.

Tačiau… Ar efektyvumas yra didesnis, kai reikia anksti keltis, nes pakeliui į darbą reikės dar gerą pusvalandį (čia – jeigu pasiseks!) išsėdėti transporto grūstyse važiuojant į priekį (ir valandą – atgal)?

Produktyvumas ir jo nustatymas

Išlipimas iš lovos, kavos pasidarymas ir nuėjimas į kitą kambarį (arba nešiojamo kompiuterio įjungimas dar lovoje), manau, yra daug greitesnis procesas, nei visa komutavimo problema, išdėstyta aukščiau. Man labai patiko TED konferencijos pranešimas apie tai, kodėl „darbas darbe nevyksta“. Jeigu suprantate angliškai – siūlau pažiūrėti:

Jeigu dirbate biure – tikrai labai pasiseka, kai galite rasti bent pusę valandos sau. Paprastai – atvykstate, tada susitinkate su kolegomis (arba šaunate tiesiai į kokį kasdienį susitikimą, kuriame bus pasakojama apie tai, kaip reikia efektyviai šiandien dirbti), tada seka el. pašto tikrinimas, skambučiai, tada einate prie kokio nors kolegos tam, kad išsiaiškinti vieną ar kitą problemą ir rasti tam sprendimą. Šie procesai užima didesnę dalį Jūsų darbo dienos: pusvalandis šen, pusvalandis ten, penkiolika minučių dar kažkur, valanda dar kitoje vietoje; žiūrėk – jau pietūs. Tada – vėl elektroniniai laiškai, skambučiai, susitikimai… Kada dirbti?

Darbo biure metu yra labai sunku sugebėti atskirti „neproduktyvius“ susitikimus, skambučius ir kitus veiksmus, kurie tik atitraukia Jūsų dėmesį nuo pagrindinių užduočių vykdymo. Darbuotojas turi pats save motyvuoti, turi pats sau kelti reikalavimą dirbti, o ne „bimbinėti“. Galų gale – tai, kad jis „bimbinėja“ bus matoma iš jo darbo rezultatų.

Yra ir „dirbančių“ iš namų kategorija. Tai – iš tikro nieko praktiško nedarantys žmonės, kažkokiu būdu sugebėję išsireikalauti tokių darbo sąlygų iš darbdavių. Jie maskuoja savo nieko neveikimą siųsdami elektroninius laiškus tam tikru laiku, tarsi stengdamiesi tų laiškų gavėjams parodyti, kad jie dirba. Specialiai rašau apie tokius žmones, naudodamas kabutes. Tokie „darbuotojai“ greitai pagaunami meluojantys (tiksliau – nekuriantys įmonei pridėtinės vertės) ir jų laukia vienas iš dviejų: grįžimas į biurą (kur, tiesą pasakius, jie ir toliau nieko neveiks, o tik vaidins „darbą“) arba darbo netekimas ir kitos darbo vietos paieškos. Jeigu esate darbdavys – tikrai rekomenduoju pastarąjį variantą.

Technologijos

Šiais laikais, beveik visi mes nešiojamės kišenėse po ofisą. Technologijos suteikia mums tokias galimybes. Tik ar mes tas galimybes pilnai išnaudojame? Tikrai labai norėčiau pamatyti autoritetingą tyrimą, kuris galėtų objektyviai palyginti darbuotojų, dirbančių biure ir namuose, efektyvumo rodiklius ir taip pabaigti begalinius ginčus.

Pagal prigintį – mes esame socialūs sutvėrimai. Tai paaiškina Facebook’o socialinio tinklo sėkmę. Mes mėgstame kalbėtis su kolegomis (ne, ne darbo reikalais), bendrauti, stebėti kitus žmones ir net „sekti“ juos. Mums tai – daug geriau, nei sėdėti namuose vienatvėje ir spoksoti į ekraną. Patikėkite, kad ir kaip kai kurie iš Jūsų mielai dirbtų iš namų – yra tikrai nemažai žmonių, kuriems toks darbo tipas būtų kaip bausmė.

Prieš metus laiko, Londono Ekonomikos Mokykla atskleidė, kad „darbuotojai, kurie gali dirbti iš namų, yra daug produktyvesni nei jų kolegos, dirbantys biuruose, kadangi jų dėmesys yra mažiau nukreipiamas, jie yra dėkingi už tokias galimybes ir sutaupytą laiką nestovint transporto spūstyse“ (London School of Economics tyrimas).

Darbas iš namų = darbas biure?

Asmeniškai – nemanau, kad verslas turėtų griežtai laikytis vienos iš dviejų galimybių – darbo biure arba darbo iš namų. Kiekvienas darbuotojas yra asmenybė, kiekvienas turi savo požiūrį, poreikius ir galimybes. Reikia atkreipti dėmesį ir į talentus, galimybes ir tai, ar darbuotojas jau anksčiau yra dirbęs iš namų (bei – kokie jo rezultatai).

Kai kuriais atvejais (ar esant tam tikroms užduotims) mes tiesiog privalome būti komandoje (fiziškai) su savo kolegomis, kad darbas vyktų sklandžiai. Kitais atvejais – puikiai galime susidoroti su užduotimis iš namų, niekieno netrukdomi, tyloje ir ramybėje. Kartais – dieną praleidžiame tvarkydami itin svarbius reikalus (pvz. šeimos, sveikatos ir pan.), o įkvėpimą darbui pajaučiame vakare (kaip kad aš dabar) ir sėdame dirbti. Visi, manau, turime galimybes atlikti darbą ir visiškai nesvarbu, kur mes tai darome. Svarbu, kad būtų tinkamai prisitaikoma prie užduoties ir parenkamas teisingas jos sprendimas.

Viskas priklauso nuo dviejų faktorių:

• 
   
  
• Motyvacijos (iš darbuotojo pusės) atlikti darbą;
  
• Pasitikėjimo (iš darbdavio pusės), kad tas darbas bus atliktas.
  

Galbūt, todėl, už darbą iš namų, Lietuvoje siūlomas tik „komisinių“ pagrindu paremtas atlygis? Motyvacijas ir/arba pasitikėjimo trūkumas. Blogai, kad nesugebame pasimokyti iš svetimų klaidų ir panaudoti tai, kas veiksminga, savo versle.

Įdomus faktas

Britų telekomunikacijos kompanija O2 (mobiliojo ryšio operatorius) 2012 metais atliko įdomų eksperimentą: visiems pagrindinio biuro Londone darbuotojams buvo pranešta, kad 2012 metų vasario 8-tą dieną visi darbuotojai gali dirbti iš namų ir į biurą vykti nereikia. Eksperimento rezultatai buvo tokie:

• 
   
  
• O2 darbuotojai sutaupė 2,000 valandų, kurių nepraleido transporto grūstyse;
  
• Didžioji dalis sutaupyto laiko (52% – daugiau kaip 1,000 valandų) buvo panaudota darbui;
  
• 14% laiko buvo praleista su šeima;
  
• 16% laiko panaudota papildomam miegui;
  
• 12% laiko panaudota poilsiui;
  
• 6% laiko panaudota keliauti kitur, o ne į darbo vietą;
  
• 88% eksperimente dalyvavusių asmenų teigė, kad, jų nuomone, jie buvo produktyvesni tą dieną nei įprastai;
  
• Daugiau nei trečdalis (36%) buvo tuo įsitikinę;
  
• Tik 125 žmonės turėjo (dėl savo darbo pobūdžio) tą dieną dirbti biure, ko pasekoje, į automobilių stovėjimo aikštelę atvyko 109 automobiliai (įprastai – jų atvyksta vidutiniškai 1,100 per dieną);
  
• Na, ir 1 žmogus visame O2 biure nieko negirdėjo apie tokią dieną ir atvyko į darbą (čia tas, kuris apsimeta, jog dirba)
  

Eksperimentas pateikia ir kitokių įdomių faktų, kaip padidėjusi komunikacija tarp darbuotojų susirašinėjimo pagalba; 14% sumažėjęs elektros ir 40% sumažėjęs vandens suvartojimas (tai kaip ten su tuo laiku, kurį praleidžiate gerdami kavą?), ir panašiai. Tačiau… toks darbo modelis nėra plačiai taikomas.

Jo, manau, plačiai taikyti ir nereikia.

Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Teko neseniai dirbti su vienu klientu, kuris niekaip nepagamindavo savo darbuotojams vizitinių kortelių. Įmonės savininkas turėjo korteles, jo verslo partneris – taip pat, tačiau žmonės, kurie daugiausiai bendrauja su klientais – ne. Priežastis? Ne, tai nebuvo darbuotojų kaita. Tiesiog verslo vasininkai laiko tai nebenaudinga ir „atgyvenusia“ praktika.

Tas faktas, kad visgi verslo savininkai vizitines korteles turėjo ir jas dalindavo, parodo, jog išreikšta nuomonė apie vizitinių eros pabaigą yra… kukliai tariant – melas.

Tam tikros išvados

• 
   
  
• Vadovai patys apribojo savo galimybes dar labiau plėsti verslą;
  
• Komunikacija, visgi, yra labai svarbus marketingo aspektas;
  
• Darbuotojams vizitinės kortelės yra būtinos;
  
• Mano klientas negalvoja galva.
  

Pirmoji mintis mane tikrai nustebino. Niekaip negalėjau suprasti (ir iki šiol nesuprantu) žmonių, kurie kenkia savo pačių verslui. Kenkia tokiais elementariais būdais. Žinoma, negalėdami to pripažinti. Tada darosi nesuprantamas dar vienas dalykas – kaip verslui pritraukti naujus partnerius, jeigu negali net prisistatyti. Žinoma, aš mielai padalinsiu savo asmenines vizitines korteles, tačiau… Tai juk nesuteiks daugiau verslo galimybių kompanijai, kurią aš konsultuoju, o mano kortelę gavę žmonės kreipsis… į mane. Tai gali sukelti tam tikrų dviprasmiškų minčių naujiesiems (potencialiems) partneriams – „jeigu ši įmonė samdosi verslo konsultantą – gal jie nelabai žino, ką daro?“. Tai, deja, dažnai būna netiesa, tačiau gyvename tokioje šalyje, kur toks mąstymas (mentalitetas?) yra itin paplitęs. Tačiau straipsnis – ne apie tai.

Jeigu man būtų pasakyta, kad vizitinės kortelės darbuotojams nedaromos todėl, kad tam nėra pinigų – aš tai suprasčiau. Tačiau taip nebuvo pasakyta. Priežasčių teko ieškoti pačiam.

Tinkamos komunikacijos svarba

Dauguma iš mūsų (kalbu ne apie verslininkus, o apie žmones) turi puikų „š*do malimo detektorių“. Tikrai dažnai galime atspėti (pajausti?), kai mums nesakoma teisybė arba kažkas yra nuo mūsų slepiama. Gali būti, kad mes nežinome, kodėl taip yra, tačiau jaučiame, jog kažkas mums aiškiai bando kabinti makaronus.

Todėl, duosiu pirmą patarimą darbdaviams: nemeluokite savo darbuotojams. Ir čia aš kalbu ne tik apie vizitines korteles. Čia kalbu apie viską – atlyginimus, darbo laiką, vietą, kiekį, priemones, savaitgalius, komandiruotes, priedus prie algos, vokelius (oi)… Na, tiesiog nemeluokite. Sakykite viską taip, kaip yra iš tikrųjų. Taip tikrai bus geriau visiems.

Todėl, jeigu negaminate vizitinės kortelės savo vadybininkui (-ei), kuris (-i) pastoviai bendrauja su potencialiais ir/ar esamais Jūsų klientais – kyla, greičiausiai, pasitikėjimo klausimas. O jeigu taip nepasitikite savo vadybininku (-e), kad net negaminate jam/jai vizitinės kortelės – kyla klausimas, kodėl iš viso jį/ją pasamdėte?

Net nepaisant Jūsų nepasitikėjimo žmonėmis – Jūs turite įsisąmoninti vieną labai svarbų dalyką:

Vizitinė kortelė yra Jūsų verslo veidas. Būtent vizitinė kortelė, o ne veidas, kuris tą kortelę įteikia.

Taigi, kas yra ta vizitinė kortelė?

Vizitinė kortelė vykdo kelias funkcijas: joje yra pateikti visi Jūsų verslo kontaktiniai duomenys, joje gali būti Jūsų prekės ženklas (-ai), ji atlieka reklaminę funkciją. Vizitinė kortelė parodo, kiek dėmesio skiriate savo verslui, savo įvaizdžiui, savo prekės ženklui. Ji parodo, kaip vertinate savo verslą. Vizitinė kortelė yra skirta tam, kad sudaryti labai gerą įspūdį apie Jūsų verslą. Kodėl tokie žymūs prekių ženklai kaip „Coca-Cola“ vis dar reklamuojasi? Tam, kad parodytų, jog jie yra rinkoje. Jie vis dar rinkoje ir, greičiausiai, bus joje dar labai ilgai.

Jūsų vizitinė kortelė irgi privalo atlikti tokią funkciją. Ji turi parodyti žmogui, kuriam Jūs ją įteikėte, kad Jūsų verslas yra rinkos dalyvis ir stovi toje rinkoje ganėtinai tvirtai. O jeigu Jūsų vizitinė kortelė yra įspūdinga, efektyvi, netgi sukelianti šoką – atitinkamai didėja galimybė, kad Jūsų verslas bus atsimintas net po kelių metų, kai tam žmogui reikės pagalbos srityje, kurioje dirba Jūsų verslas.

Be reklamos, įvaizdžio ir kitų marketinginių triukų – vizitinė kortelė parodo, kad jos turėtojas yra pakankamai svarbus žmogus versle, kurį jis atstovauja. Ir su šiuo žmogumi galima vesti praktiškai bet kokio lygio derybas. Jeigu jis jau turi vizitinę kortelę – jis turi „jėgą“. Jis įgaliotas atstovauti verslą. Ir žmogus, gavęs tą vizitinę kortelę, gali pasitikėti tuo, kas ją davė.

Kas privalo turėti vizitinę kortelę?

Tikrai nesakau, kad visi, kas dirba Jūsų versle, turi turėti vizitinę kortelę. Tiesiog sakau, jog žmonės, kurie turi galimybę (pareigas?) atvesti Jums naujus klientus, atnešti verslui papildomas pajamas – turi būti pripažinti, turi turėti savo vardą ir tapti dalimi tos įmonės, dėl kurios jie taip stengiasi.

Ir jeigu Jūs nuoširdžiai tikite, kad „vizitinės kortelės yra atgyvenos“ – man Jūsų labai gaila. Gaila Jūsų ir Jūsų verslo. Nes vizitinės kortelės yra lygiai tokios pat svarbios, kaip kad buvo prieš 15, 20, ar net 25 metus.

Neturėdami vizitinių kortelių, Jūsų darbuotojai…

• 
   
  
• Negalės kryptingai/tikslingai rekomenduoti Jums naujų klientų;
  
• Kurs naujus santykius asmeniškai, o ne Jūsų verslo vardu;
  
• Rašys Jūsų įmonės kontaktus ant servetėlių. Į kurią, greičiausiai, kažkas nusišluostys nosį.
  

Atsiminkite: duodami kažkam vizitinę kortelę, Jūs ne tik pateikiate savo verslo kontaktinius duomenis. Jūs duodate daug daugiau.

Duodami vizitinę kortelę savo darbuotojui, Jūs parodote, kad jis yra komandos dalis ir pasitikite šiuo žmogumi. Ir kai Jūsų darbuotojas jausis svarbia Jūsų verslo dalimi – jis darys tikrai daugiau. Ir nemanau, kad maždaug 20 litų už 100 vnt. kortelių (kaina apytikslė) Jūsų verslą nuvarys į bankrotą. O štai „nusipirkti“ darbuotojo gerą nuotaiką ir svarbos jausmą už 20 litų? Aš tai daryčiau kasdien.

Dėl šio forumo subtilybių - geriausių vizitinių kortelių galerijos čia įkelti negaliu. Teks apsilankyti portale, kad ją pamatyti. Atsiprašau.

Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.